Byla Ik-1500-629/2012

Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės, Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų šiluma“) atstovei advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovės Druskininkų savivaldybės tarybos atstovams Mindaugui Jaskelevičiui ir Renaldui Viščiniui, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Vilmai Skinderytei ir Povilui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų šiluma“) skundą atsakovei Druskininkų savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

2Pareiškėja UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų šiluma“) (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–5 abi lapo pusės) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovė) 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T1-141), įpareigoti atsakovę įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 str. 2 d. reikalavimų neatitinkančio šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant sprendimą Nr. T1-141 bei priteisti iš atsakovės pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

3Nurodė, kad atsakovė 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T1-141, kuriuo pakeitė Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209, ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos, todėl pareiškėja nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Pareiškėjos nuomone, sprendimas Nr. T1-141 yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

4Anot pareiškėjos atsakovė priimdamas sprendimą Nr. T1-141 pažeidė Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. Paaiškino, kad vykdydama Lietuvos valstybės ir Druskininkų savivaldybės tarybos suformuotą politiką didinti šilumos tiekimo vartotojams efektyvumą bei kokybę, taip pat vykdydama su atsakove suderintą investicijų planą, nuo 2004 m. į šilumos punktų įrengimą / jų modernizavimą Druskininkuose investavo apie 1,85 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų nuo 2004 m. iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas, o nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų nuo 2005 m. iki 2011 m. buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto antrojo laikotarpio bazines šilumos kainas, kurios galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Investicijos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderintos su atsakove ir sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą Druskininkų mieste, buvo įskaičiuotos į pareiškėjos šilumos kainą atsakovės 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236. Iki Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) pakeitimo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d., per šilumos tarifus Druskininkų mieste pareiškėja surinko apie 0,5 mln. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 1,35 mln. liko nepadengti. Pažymėjo, kad priimant aukščiau minėtus sprendimus dėl kainos dedamųjų nustatymo, atsakovė laikėsi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų ir atitinkamai numatė būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, tačiau priimdama skundžiamą sprendimą Nr. T1-141 atsakovė nukrypo nuo Energetike įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos.

5Pareiškėjos nuomone, Komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 taip pat pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo / jų nusidėvėjimo padengimo klausimas būtų išspręstas, nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovė priimdama sprendimą Nr. T1-141 taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, bei nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

6Paaiškino, kad teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus, šiuo atveju atsakovę, savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai, nustatant naują reguliavimą privalu paisyti protingumo reikalavimo (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reguliuojami ūkio subjektai, savo ruožtu, turi teisę turėti galimybę prognozuoti atsakovės veiksmus tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji ir atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, ir kad nekeltų ūkio subjektui nuostolių. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad atsakovės nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami, nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad bet kokie savivaldybės reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai. Pareiškėja pažymėjo, kad vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., leido pagrįstai tikėtis, kad atsakovė įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Atkreipė dėmesį, kad iš anksto žinodama tokią atsakovės poziciją, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Pažymėjo, kad sprendimas Nr. T1-141 pažeidžia ne tik pareiškėjos, bet ir jos (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių.

7Pareiškėjos teigimu, remiantis Konstitucijos 23 str., atsakovei tenka pareiga užtikrinti pareiškėjos nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti pareiškėjos investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su atsakove suderintą veiklą, tačiau atsakovė priimdama sprendimą Nr. T1-141 elgėsi visiškai priešingai ir taip pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė pareiškėjos galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų ji atliko.

8Atsakovė Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 30–32) pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

9Atsakovės nuomone, Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi buvo priimtas įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo nuostatas bei Komisijos, kaip nepriklausomo energetikos srities reguliatoriaus, nutarimą.

10Pasak atsakovės, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 8 str. 4 d. nustatyta, kad savivaldybių tarybos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Komisijos patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) įsigaliojimo patvirtina daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus. Pažymėjo, kad Komisija 2011 m. lapkričio mėn. parengė ir paskelbė derinimui Metodikos projektą. Metodikos projekte yra numatyta nauja sąvoka – šilumos punkto būklės atkūrimo kaupiamieji mokėjimai, kurie apskaičiuojami kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimas, taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo skaičiavimo metodą. Taigi Metodikos projekte sprendžiamas šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų padengimas. Atsakovės teigimu, Komisijai patvirtinus Metodiką Druskininkų savivaldybė nustatys Metodikos reikalavimus atitinkančius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus.

11Atsakovės nuomone, sprendimas Nr. T1-141 niekaip nelemia šilumos punktų nuosavybės teisės subjekto, todėl pareiškėjos teiginiai, kad sprendimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, yra neteisingi. Be to, atsakovės manymu, pareiškėja iš esmės skundžia ne Druskininkų savivaldybės priimtų sprendimų neatitikimą teisės aktams, bet Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, dėl kurio savivaldybė ir Komisija turėjo atlikti tam tikrus veiksmus.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (b. l. 46–52) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Komisija nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjos šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Pažymėjo, jog investicijoms (įskaitant šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos nebuvo pakeistos.

14Komisijos nuomone, pareiškėja klaidina teismą ir skunde nukrypsta nuo savo pozicijos, nes pati patvirtina, jog atsakovė ir Komisija tinkamai perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir kartu nurodo, kad sprendimas Nr. T1-141 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, kad tiek Komisija, tiek atsakovė, vykdydamos įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, bei privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, todėl atsakovė, perkeldama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama skundžiamą sprendimą, negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas teisės aktas bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su šilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimu pagal šilumos punktų nuosavybę.

15Pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams. Todėl, Komisijos nuomone, tiek ji, tiek atsakovė, įgyvendindamos įstatymų leidėjo suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 str. 8 d., neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdamos įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Šiuo atveju atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą.

16Komisija nuomone, sprendimas Nr. T1-141 negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovė skundžiamu sprendimu įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas. Komisijos teigimu, atsakovės lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. UAB „Lietesko“, būdama atidi bei pakankamai rūpestinga rinkos dalyvė, privalėjo žinoti minėtas teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad atsakovė, priimdama sprendimą Nr. T1-141, taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, tiek anksčiau galiojusios Metodikos, tiek šiuo metu galiojančios Metodikos nuostatos įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pabrėžė, kad įstatymą įgyvendinantys teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas.

17Teismo posėdžio metu pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovė advokatė Dovilė Greblikienė prašė skundą tenkinti jame nurodytais argumentais (b. l. 88–92).

18Teismo posėdžio metu atsakovės Druskininkų savivaldybės tarybos atstovai Mindaugas Jaskelevičius ir Renaldas Viščinis prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 88–92).

19Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai Povilas Kazlauskas ir Vilma Skinderytė prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 88–92).

20Skundas atmetamas.

21Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant sprendimą Nr. T1-141.

22Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p., savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas, pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams nustato šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pareiškėjos šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 (b. l. 7 abi lapo pusės).

23Įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir atsižvelgdama į minėtą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-324, Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 (b. l. 8 abi lapo pusės) ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236 (b. l. 9 abi lapo pusės) nustatė šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams įsigaliojusias nuo 2011 m. sausio 1 d.

24Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 3 d. redakciją, galiojusią iki 2011 m. lapkričio 1 d., šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, galėjo būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo–pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.

25Kaip matyti iš atsakovės 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-236, pareiškėjai nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę.

262011 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 str. buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 ir 3 d., nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d., be kita ko, nustatė, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

27Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2008 (b. l 39) informavo savivaldybes, kad atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, turi būti pakoreguoti savivaldybių tarybų sprendimai dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 (b. l. 10–11 abi lapo pusės), atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, atitinkamai pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką.

282011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 (b. l. 37–38) Komisija pakeitė savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjos šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą.

29Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 37 p. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p., Šilumos ūkio pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d., Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302, 2011 m. spalio 28 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. T1-141 ir atitinkamai pakeitė savo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209 (b. l. 6 abi lapo pusės, 33–34). Sprendimo Nr. T1-141 aiškinamasis raštas patvirtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įtvirtintus pakeitimus (b. l. 35–36).

30Komisija 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 03-391 (b. l. 43–44) konstatavo, kad atsakovė skundžiamu sprendimu Nr. T1-141 šilumos kainas nustatė be pažeidimų.

31Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

32Vietos savivaldos įstatymo 16 str. apibrėžia savivaldybės tarybos funkcijas, ir viena iš jų – kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka (16 str. 1 d. 37 p.)

33Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą nustato Energetikos įstatymas, kuriame nurodyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (1 str. 1 d.). Šio įstatymo 8 str. 1 p. nustato, kad savivaldybė savo teritorijoje pagal įstatymų nustatytą kompetenciją reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma. Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. apibrėžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas. Joms priklauso: valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikų tvirtinimas; valstybės reguliuojamų kainų viršutinių ribų nustatymas; valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolė; teisė vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų ir kt. funkcijos.

34Kaip jau minėta, Energetikos įstatymo 1 str. nurodyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kuriame taip pat imperatyviai nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga patvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką bazinei šilumos kainai apskaičiuoti (2 str. 28 d.), o savivaldybės tarybos pareiga pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p. – vadovaujantis Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika nustatyti šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos.

35Teismo vertinimu, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p. yra imperatyvaus pobūdžio. Teisės normų imperatyvumo esmė ta, kad jose nurodytiems teisinių santykių dalyviams nėra numatyta pasirinkimo laisvė – jie privalo elgtis taip, kaip nustatyta teisės normų. Atsižvelgiant į tai, Druskininkų savivaldybės taryba, nustatydama šilumos kainų dedamąsias pareiškėjai, privalėjo atsižvelgti į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-302.

36Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 120 str. skelbia, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Teismas pažymi, kad šios normos analizė laidžia daryti išvadą, kad savivaldybės veikos laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nėra galimybė ignoruoti imperatyvias įstatymų nuostatas, šiuo atveju – Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., pagal kurią į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai į sprendimą Nr. T1-141, nustatydama UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos dedamąsias, neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

37Teismo nuomone, kaip teisingai nurodo Komisija, sprendimas Nr. T1-141 negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovė minėtu sprendimu įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir negalėjo nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar išplėsti nustatyto teisinio reguliavimo.

38Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl nuostolių , kuriuos pareiškėja patiria esant pagrįstam ir teisėtam sprendimui Nr. T1-141.

39Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 panaikinimo ir įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją atmetamas kaip nepagrįstas.

40Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, darytina išvada, kad pareiškėja neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

41Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Nutarė

42Atmesti pareiškėjos UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą kaip nepagrįstą.

43Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.