Byla 2A-641/2014
Dėl lizingo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir piniginės sumos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-349-252/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“ ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir piniginės sumos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

42006 m. rugsėjo 6 d. UAB „Kavaska“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo sutartį, kuria UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo iš ieškovo įsigyti turtą (pastatus - sandėlius), nurodytą lizingo sutarties priede Nr.1 ir perduoti įsigytą turtą valdyti ir naudotis ieškovui, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais mokėti sutartines įmokas bei vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal minėtą lizingo sutartį, 2006 m. rugsėjo 12 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi iš ieškovo įsigijo 8 766 220 Lt vertės ieškovo nurodytą turtą bei Lizingo sutarties pagrindu perdavė jį valdyti ir naudotis ieškovui. 2007 m. liepos 9 d. šalys prie 2006 m. rugsėjo 6 d. lizingo sutarties pasirašė papildomą susitarimą dėl papildomo finansavimo suteikimo, pagal kurį UAB „Swedbank lizingas“ suteikė UAB „Kavaska“ papildomą 3 866 427,25 EUR (13 350 000 Lt) finansavimą. 2009 m. rugpjūčio 12 d. pranešimu UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė lizingo sutartį.

5Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi UAB „Kavaska“ iškelta bankroto byla.

6Ieškovas BUAB „Kavska“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti lizingo sutarties 11.3 punktą negaliojančiu ir netaikytinu bei priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 24 534 162,36 Lt sumą ir procesines 6 procentų dydžio metines palūkanas. Nurodė, kad pagal lizingo sutarties 11.3 punktą, jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos, o klientas taip pat įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius, kas, ieškovo nuomone, akivaizdžiai pažeidžia ieškovo teises ir suteikia galimybę atsakovui nepagrįstai pasipelnyti ieškovo sąskaita, nes nėra grąžinamos turto išpirkimo įmokos. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo susitarta, jog nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui, kai šis sumokės turto išpirkimo įmokas bei kitus mokėjimus pagal lizingo sutartį, todėl šiuo atveju galima dvišalė restitucija dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkamas lizinguojamas daiktas ir dėl tų sumų, kurias lizingo davėjas gavo nepagrįstai. Be to, mano, jog atsakovo pateiktas pastatų vertinimas nėra objektyvus, nes vertinimą atliko ta pati nekilnojamojo turto vertinimo kontora, kuri pastoviai teikia atsakovui šią paslaugą.

7Panevėžio apygardos teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 29 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš BUAB „Kavaska“ 9766 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų UAB „Swedbank lizingas“ ir 42,74 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

10Teismas nurodė, kad ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti lizingo sutartį negaliojančia ar susitarimą negaliojančiu, nors kasaciniame skunde kėlė tokį reikalavimą. Tuo tarpu ieškovo teiginys, kad tai yra viešasis interesas ir teismas gali panaikinti minėtas sutartis jį gindamas, nepagrįstas bylos medžiaga, o ta aplinkybė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, nereiškia, jog lizingo sutarties ir susitarimo sudarymo metu, buvo viešasis interesas ir teismas jį turėtų ginti. Pažymėjo, kad minėtos sutartys buvo sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jos buvo sudarytos vadovui viršijant jam suteiktus įgalinimus arba turint tikslą privesti įmonę prie bankroto, todėl viešojo intereso nėra ir ieškovui neginčijant sutarytų sutarčių teisėtumo, teismas negali peržengti ieškinio reikalavimo ribų.

11Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad grįžtamasis lizingas yra viena iš verslo finansavimo formų, kuria ieškovas pasinaudojo tikslu gauti finansavimą iš atsakovo, bet neįgyti tam tikrą turtą nuosavybės teisę. Ieškovas neginčijo ir nepateikė jokių duomenų, kad jis nebūtų gavęs iš atsakovo sumų, kurios nurodytos lizingo sutartyje ir susitarime, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas iš atsakovo yra gavęs 22 116 220 Lt finansavimą, t. y. tai, ko siekė ir tikėjosi sudarymas lizingo sutartį ir papildomą susitarimą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl sumokėtų ieškovo įmokų. Ieškovas sutiko, kad jis, pagal atsakovo pateiktą 2013 m. sausio 29 d. pažymą, iš viso pagal sutartis atsakovui yra sumokėjęs 15 192 565,74 Lt., iš kurių 13 395 559,59 Lt turto išpirkimo įmokų, 1 697 143,15 Lt palūkanų, 63 377 Lt sutarčių mokesčių ir 36 486 Lt kitų mokėjimų, įskaitant delspinigius. Teismas nustatė, kad viso atsakovas iš sudarytos lizingo sutarties ir susitarimo tikėjosi gauti 26 230 220,96 Lt, o iki sutarties nutraukimo ieškovas turto išpirkimo įmokų yra sumokėjęs 13 395 559,59 Lt, kas sudaro tik daugiau nei pusė turto vertės pagal suteiktą finansavimą, 1 697 143,15 Lt palūkanų, kas sudaro tik 1/3 dalį numatytų gauti palūkanų, taip pat nepilnai sumokėjo nekilnojamojo turto bei kitus mokesčius ir priskaičiuotus delspinigius. Ieškovas šių atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, sutiko su nurodytomis įmokomis bei pagal pateikus mokėjimo grafikus priskaičiuotas palūkanas bei priskaičiuotus delspinigius už nesavalaikį įmokų sumokėjimą. Tokiu būdu teismas darė išvadą, jog atsakovas negavo tai ko tikėjosi iš suteikto finansavimo ieškovui, o negauta suma sudaro daugiau nei 11 milijonų litų.

12Abi šalys pateikė turto vertinimo ataskaitas turto perdavimo dienai. Pagal ieškovo pateiktą turto vertinimo ataskaitą ginčo turto vertė 2009 m. lapkričio 25 d. buvo 12 541 000 Lt, o pagal ieškovo – 5 080 000 Lt, tačiau teismas, įvertinęs pateiktas ataskaitas, taip pat išklausęs pačių vertintojų paaiškinimų, konstatavo, kad atsakovo pateiktą turto vertinimą atlikęs vertintojas A. S. pagrindė savo taikytą metodiką, išsamiai ir tiksliai paaiškino vertinimo būdą – lyginamąjį metodą, pateikta ataskaita atitinka VĮ Registrų centro nurodytą pastatų vertę. Tuo tarpu ieškovo pateikta ataskaita bei apklaustas vertintojas negalėjo paaiškinti, kodėl tais pačiais atvejais taikė skirtingus procentus, kodėl vertinimą atliko pasirinkdamas beveik pačią didžiausią kainą pagal buvusius sandorius, kodėl ataskaitoje neatitinka datos, o parinkti lyginamieji objektai žymiai labiau skiriasi nuo vertinamų patalpų ploto. Tokiu būdu Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad reali perimto turto vertė 2009 m. lapkričio 25 d. buvo virš 5 milijonų litų, kas nurodoma ir VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje. Be to, pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovo pateiktą turto vertinimą atlikusiam vertintojui dažnai tenka atlikti nekilnojamojo turto vertinimus atsakovo prašymu, nėra ir negali būti pagrindu teigti, jog vertintojas yra suinteresuotas vieno ar kito objekto neteisingu įvertinimu, o pagal sudarytas draudimo sutartis atsakovas turimą turtą draudžia jo atkuriamąja (ne rinkos) verte, kuri yra ženkliai didesnė nei nekilnojamojo turto rinkos vertė.

13Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad netgi atsakovui perėmus nekilnojamąjį turtą 5 240 000 Lt vertės, gavus iš ieškovo 15 192 565,74 Lt turto išpirkimo, palūkanų ir kitų įmokų, bei turto nuomos mokestį, jis nėra gavęs visa tai, ką tikėjosi gauti iš sudarytų sutarčių, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles pagal sutartis, todėl konstatavo, kad sutarties 11.3 punktas, kuris numato vienašalės restitucijos taikymą, šiuo atveju nepažeidžia ieškovo teisių, nėra civilinės ieškovo atsakomybės išplėtimas, minėta sąlyga nėra neprotinga ar nesąžininga ieškovo atžvilgiu ar kaip nors kitaip pažeidžianti jo teises.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Kavaska“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Kavaska“ ginčo sutartimi siekė gauti ne reikalingą daiktą, o finansavimą, klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nes sandoris yra apsimestinis (CK 1.87 str.), dėl ko turėtų būti taikomos taisyklės to sandorio, kokį šalys turėjo galvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas neatskleidė, koks tai sandoris (kreditavimo, hipotekos ar kt.), dėl ko liko neatskleista bylos esmė.
  2. Sutartis dėl papildomo finansavimo yra savarankiška sutartis, turinti atskirą sutarties dalyką ir objektą, skirtingas sutarties sąlygas, o prisiimti įsipareigojimai bei teisės iš esmės skiriasi nuo tų, kurie buvo prisiimti lizingo sutartimi bei turi savarankiškas sutarties nutraukimo sąlygas, o vien nurodžius, kad tai yra priedas prie kitos sutarties, paskolos sutartis netampa kita sutartimi.
  3. Sutartyse figūruojantys sandėliai yra ne sutarties dalykas, o tik prievolės, kylančios iš pagrindinės sutarties, kuri nėra lizingo sutartis ir kurios teismas tinkamai nekvalifikavo, įstatymo nenumatyta užtikrinimo priemonė, o nustačius, kad sutarties dalykas yra pinigai, teismas turėjo ją naikinti visą sutartį kaip neturinčią dalyko (CK 1.78 str. 5 d., 6.568 str.).
  4. Kaip papildomą įrodymą turto vertei nustatyti būtų galima laikyti 2006 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nustatyta 8 766 220 Lt ginčo turto vertė, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų aišku, kad po 2007 m. balandžio 16 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti turto vertė padidėjo iki 26 490 000 Lt. Atitinkamai byloje apklausti turto vertintojai sutiko, kad 2009 metais ginčo turto vertė galėjo sumažėti, tačiau ne 5 ar 6 kartus. Abejones dėl atsakovo pateikto turto vertinimo kelia ir tai, kad atsakovas nuolat perka turto vertinimo paslaugas iš „Re&Solution”, o draudimo kompanija pastatus draudžia didesne nei 18 milijonų litų verte.
  5. Nors teismas nustatinėjo šalių tikslus sudarant sutartis, tačiau neleido asmeniui, kuris dalyvavo pasirašant lizingo sutartį (tuometiniam atsakovo Panevėžio skyriaus vadovui) išsakyti, kokia iš tikrųjų buvo šalių valia sudarant sutartis bei tuo pažeidė ieškovo teises.
  6. 2013 m. vasario 12 d. teismui buvo teiktas pareiškimas dėl įrodymų suklastojimo, tačiau teismas pareiškimo neišsprendė (skirtumas pagal pateiktas pažymas sudaro net 603 125,93 Lt), o atsakovas pašalino tik dalį įtarimus sukėlusių trūkumų, kas, apelianto nuomone, patvirtina teismo šališkumą.
  7. Panevėžio apygardos teismas, neteisingai nustatęs atsakovo nuostolių dydį (negautą sumą), nepagrįstai netaikė restitucijos ir nepriteisė piniginių sumų ieškovui.
  8. Atsakovas nepagrįstai daug sumokėjo už turto vertinimą įmonei, kuri anksčiau rengė tokias pat ataskaitas už beveik 5 – 6 kartus mažesnę kainą, todėl, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus tokios išlaidos pripažintinos neprotingai didelėmis ir mažintinos.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepareiškus reikalavimų pripažinti lizingo sutartį ir susitarimą dėl papildomo finansavimo apsimestiniais sandoriais, ieškovas neturi teisės reikšti tokio reikalavimo ir apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu lizingo davėjo patirtų nuostolių dydis gali būti nustatytas tik po to, kai sutarties dalyku buvęs turtas yra parduodamas. Juo labiau, kad konkrečiu atveju ieškovo prašymu iki 2012 m. gruodžio 21 d. buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant atsakovui disponuoti turtu. Be to, ieškovas neginčija 2013 m. balandžio 25 d. UAB „Resolution valuations“ turto retrospektyvinio vertinimo ataskaitos Nr. LT-13-04-25-6469 Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta tvarka.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas netenkinamas.

19Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nes sutarties dalykas yra pinigai, tarp šalių nesusiklostė lizingo teisiniai santykiai, 2006 m. rugsėjo 6 d. lizingo sutartis yra apsimestinė, o 2007 m. liepos 9 d. sutartis dėl papildomo finansavimo apskritai yra savarankiška sutartis. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi šioje byloje (1 t. 115 – 125 b. l.) jau pažymėjo, kad galimybė keisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Atitinkamai ieškovas, teikdamas patikslintą ieškinį net ir po minėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų prašė pripažinti lizingo sutarties Nr. LT038100 11.3 punktą netaikytinu bei priteisti iš atsakovo 24 534 162,36 Lt sumą (skirtumą tarp to, ką atsakovas iš sandorių tikėjosi gauti ir ką jis realiai gavo) bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas (1 t. 167 b. l.). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą iš esmės nagrinėja tik ta apimtimi, kuri atitinka ieškovo (apelianto) pareikštą ieškinio reikalavimą, o dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškovo valia (gauti pinigų) pasirašant lizingo sutartį ir jos apsimestinumo, o taip pat šias aplinkybes neva galinčio patvirtinti liudytojo neiškvietimo (prašymą iškviesti liudytoją pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė (4 t. 157 b. l.), nepasisakytina. Tuo tarpu, nors apeliantas nurodo, kad 2007 m. liepos 9 d. sutartis dėl papildomo finansavimo (2 t. 44 – 49 b. l.) yra savarankiška sutartis, tačiau apelianto poziciją paneigia ne tik nuoroda, jog tai yra priedas prie šalių 2006 m. rugsėjo 6 d. pasirašytos lizingo sutarties (2 t. 44 b. l.), bet ir 4.1.2 punkte nustatyta įsipareigojimų pagal 2007 m. liepos 9 d. sutartį reikšmė 2006 m. rugsėjo 6 d. lizingo sutarties vykdymui, t. y. šalys sutarė, jog lizingo sutartis bus laikoma tinkamai įvykdyta tik ieškovui pilnai ir tinkamai įvykdžius lizingo sutartyje ir sutartyje dėl papildomo finansavimo numatytus įsipareigojimus (2 t. 47 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir pats ieškovas, skaičiuodamas bendrą grąžintiną sumą dėl to, kad atsakovas neva gavo daugiau nei tikėjosi gauti, įskaitė ne tik pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. lizingo sutartį Nr. LT038100 sumokėtas sumas, bet ir pagal 2007 m. liepos 9 d. papildomą susitarimą Nr.LT055809 atsakovui sumokėtas pinigų sumas (1 t. 162, 167 b. l.).

20Ieškovo nuomone, teismo šališkumą nagrinėjamoje byloje rodo tai, kad nebuvo išspręstas jo 2013 m. vasario 12 d. teiktas pareiškimas dėl įrodymų suklastojimo (4 t. 53 – 54 b. l.), tačiau pažymėtina, kad pats atsakovas iš dalies pripažino netikslumus, nurodytus minėtame ieškovo pareiškime (4 t. 156 b. l.) bei pateikė 2013 m. sausio 29 d. pažymą dėl UAB „Kavaska“ įsipareigojimų pagal lizingo sutartį Nr. LT038100 ir sutartį dėl papildomo finansavimo (mokėjimų grafiko Nr. LT055809 (4 t. 149 b. l.), o minėtos pažymos ieškovas neginčijo (4 t. 159 b. l.) ir būtent šia pažyma vadovavosi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl lizingo bendrovės pagal sutartis su UAB „Kavaska“ negautų pajamų. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo.

21Byloje nustatyta, kad ieškovo sumokėtų įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos (4 t. 149 b. l.), o nuosavybės teisės perėjimas ieškovui buvo numatytas po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas (lizingo sutarties 10.2 p.), todėl, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, sprendžiant dėl lizingo sutarties 11.3 punkto sąlygos (negrąžinti turto išpirkimo įmokų lizingo gavėjui) taikymo, būtina nustatyti atsakovo pagal lizingo sutartį gautinų pajamų dydį, ieškovo sumokėtų įmokų dydį ir grąžinto lizingo dalyko vertę, buvusią sutarties nutraukimo metu. Kaip jau minėta, ieškovas neginčija atsakovo 2013 m. sausio 29 d. pažymos (4 t. 149, 159 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš sudarytos lizingo sutarties ir susitarimo tikėjosi gauti 26 230 220,96 Lt pajamų, o faktiškai iš ieškovo gavo 15 192 565,74 Lt įmokų (iš jų – 13 395 559,59 Lt turto išpirkimo įmokų), t. y. lizingo bendrovės negautos pajamos sudaro 11 037 655,22 Lt. Tokiu būdu sprendžiant, ar lizingo sutarties 11.3 punkte numatytos sąlygos taikymas nereikš nepagrįsto civilinės atsakomybės išplėtimo vienos iš šalių atžvilgiu (ši nuostata taikytina tiek, kiek reikia lizingo davėją sugrąžinti į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu lizingo sutartis būtų tinkamai įvykdyta (CK 6.574 str.), esminės reikšmės nagrinėjamu atveju turi atsakovui nutrauktos lizingo sutarties pagrindu atitekusio turto vertė (2 t. 50 b. l.), t. y. jeigu atsakovui grąžinto turto vertė jo perėmimo metu buvo didesnė nei 11 037 655,22 Lt, ieškovui turėtų būti priteisiamos sumokėtos šią sumą viršijančios turto išpirkimo įmokos (tačiau ne daugiau kaip 13 395 559,59 Lt) ir priešingai, grąžinto turto vertei buvus mažesnei negu 11 037 655,22 Lt, netaikyti lizingo sutarties 11.3 punkto nuostatų nebūtų pagrindo. Konkrečiu atveju kiekviena iš šalių teismui pateikė savo užsakymu atliktas turto vertinimo ataskaitas turto perėmimo dienai, t. y. 2009 m. lapkričio 25 d. (4 t. 180 b. l., 5 t. 13 b. l.) ir, nors jose nurodytos vertės iš esmės skyrėsi (5 080 000 Lt ir 12 541 000 Lt), tačiau skirti teismo ekspertizę abejonėms dėl turto vertės pašalinti ieškovas neprašė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo (5 t. 78 b. l.), o pastarajam pasiūlius šalims išreikšti savo nuomonę dėl ekspertizės skyrimo (5 t. 121, 122 b. l.), skirti turto vertės ekspertizę neprašė ne tik atsakovas, bet ir ieškovas (5 t. 130, 131 b. l.). Tuo tarpu, kaip jau konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovo pasirinktas turto vertintojas ginčo turto vertinimą atliko savo nuožiūra pasirinkdamas beveik pačią didžiausią kainą pagal buvusius sandorius (5 t. 19 b. l.), kas jau savaime kelia abejonių ieškovo pateikto vertinimo metu nustatyta ginčo turto verte (12 541 000 Lt; 4 t. 180 b. l.), o šias abejones taip pat patvirtina atsakovo pateikta 2013 m. rugsėjo 11 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada Nr. T-24(13)-I, kurioje konstatuota, jog V. J. parengta turto vertinimo ataskaita Nr. 2013-03-04-P neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų (5 t. 116 – 118 b. l.), susijusių su turto vertės nustatymo pagrindimu. Be to, ieškovui neprašant atlikti ginčo turto vertės nustatymo ekspertizę, tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikti turto vertinimai (4 t. 180 b. l., 5 t. 13 b. l.) vertintini kaip vieni iš rašytinių įrodymų (CPK 197 str.), o atsižvelgiant į tai, jog duomenų apie faktinį ginčo pastatų pardavimą (4 t., 2 b. l.) nėra, teigti, kad lizingo davėjui perduoto turto vertė jo perdavimo metu buvo daugiau kaip 8 810 500 Lt (5 080 000 + 12 541 000 / 2), nėra pagrindo (CPK 178, 185 str.). Atitinkamai minėta suma bet kokiu atveju yra mažesnė negu lizingo bendrovės negauta suma (8 810 500 < 11 037 655,22 Lt), todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo netaikyti lizingo sutarties 11.3 punkto sąlygos dėl turto išpirkimo įmokų negrąžinimo ir priteisti ieškovui sumokėtų ginčo turto išpirkimo įmokų sumą ar jos dalį (laikytina, kad net ir grąžinus turtą lizingo davėjui, pastarasis patytė nuostolį, todėl lizingo sutarties 11.3 punkto taikymas konkrečiu atveju nereikš nepagrįsto civilinės atsakomybės išplėtimo).

22Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o ieškovas neginčija, kad prie tokių išlaidų nagrinėjamu atveju priskirtinos ir atsakovo su ginčo turto vertinimu susijusios išlaidos, tačiau mano, jog jų dydis (9680 Lt) neatitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų. Minėtą poziciją ieškovas grindžia tuo, kad UAB „Resolution valuations“ anksčiau rengė atsakovui ataskaitas daug mažesne kaina, tačiau pažymėtina, kad apelianto pateikti skirtingi duomenys apie atsakovo anksčiau patirtas vertinimo paslaugų išlaidas (5 t. 85 – 88 b. l.) visiškai neatspindi atsakovui suteiktų vertinimo paslaugų išsamumo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas už ginčo turto vertinimą V. J. įmonei sumokėjo 7260 Lt (4 t. 181 b. l., 5 t. 4 b. l.), todėl teigti, kad atsakovo patirtų turto vertinimo išlaidų dydis (9680 Lt) yra aiškiai per didelis ir dėl to mažintinas, nėra pagrindo.

23Kiti apeliacinio skundo argumentai (susiję su ginčo turto verte 2007 m. gegužės 29 d., t. y. po statinio pripažinimo tinkamu naudoti, ir kt.) neturi esminės įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

24Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 2006 m. rugsėjo 6 d. UAB „Kavaska“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė... 5. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi UAB „Kavaska“... 6. Ieškovas BUAB „Kavska“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu... 7. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nurodė, kad ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti lizingo... 11. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad grįžtamasis... 12. Abi šalys pateikė turto vertinimo ataskaitas turto perdavimo dienai. Pagal... 13. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Kavaska“ prašo panaikinti Panevėžio... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 19. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai kvalifikavo... 20. Ieškovo nuomone, teismo šališkumą nagrinėjamoje byloje rodo tai, kad... 21. Byloje nustatyta, kad ieškovo sumokėtų įmokų dalį sudarė turto... 22. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas... 23. Kiti apeliacinio skundo argumentai (susiję su ginčo turto verte 2007 m.... 24. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti...