Byla 2A-92-227/2007

2Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

3kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

4kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,

5sekretoriaujant Kristinai Karlapavičiūtei,

6dalyvaujant pareiškėjai E. P., jos atstovui advokatui Jonui Stankevičiui,

7suinteresuoto asmens Sartų regioninio parko direkcijos atstovams Sauliui Mažuliui ir Algiui Pažūsiui,

8viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, Sartų regioninio parko direkcijai, Panevėžio aplinkos apsaugos departamentui, Panevėžio apskrities viršininko administracijai c. b. Nr. 2-1206-126/2006.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10Pareiškėja, sutikslinusi pareiškimą, tikslu gauti Rokiškio rajono savivaldybės administracijos leidimą atstatyti buvusį pastatą – klėtį, prašė nustatyti juridinį faktą, kad E. P. nuosavybės teise priklausančiame 10,58 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), buvo pastatas – klėtis.

11Nurodė, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius netenkino jos 2005 m. sausio 13 d. prašymo išduoti reikalingus klėties pastatymui ant išlikusių pamatų dokumentus. Atsisakymą išduoti projektavimo sąlygų sąvadą motyvavo tuo, jog Sartų regioninio parko direkcija atstatomam klėties pastatui projektavimo sąlygų neišdavė dėl to, kad šiuo metu namų valdos užstatytas plotas yra 398,62 m², t. y. viršija leistiną 300 m² plotą. Panevėžio apygardos administraciniame teisme Sartų regiono parko direkcijos atstovas pripažino, kad jų nuostata, draudžianti viršyti 300 m² atstatomą plotą, yra neteisinga ir nurodė, kad galės išduoti technines sąlygas klėties atstatymui tuo atveju, jei bus nustatytas juridinis faktas, kad toks pastatas egzistavo.

12Teigė, kad ji su vyru P. P. nuo 1964 m. gyvena sodyboje, matė pastato pamatus, o iš vyro paaiškinimų suprato, jog ant šių pamatų buvo klėtis, kurią per karą nugriovė. Mirus vyrui, paveldėjo 10,85 ha žemės sklypą su jame esančiais statiniais. 2002 m. liepos 8 d. buvo atlikta sodybos pastatų inventorizacija. Be visų statinių, buvo inventorizuoti ir 1936 m. statybos klėties pamatai, kurie buvo įvertinti ir įrašyti į VĮ Registrų centras duomenų registrą, tačiau į šiuos pamatus paveldėjimo teisės liudijimas jai nebuvo išduotas.

13Pažymėjo, kad pagal LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., leidžiama statyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, ko ji ir siekia.

142006 m. gruodžio 13 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismas E. P. pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, jog pagal pateiktus Valstybės įmonės Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Panevėžio filialo pažymėjimus E. P. nuosavybės teises įgijo į žemės sklypą (unikalus Nr. 7345-000300:48), esantį ( - ) regioninio parko ( - ) rekreacinėje zonoje ir trobesius: gyvenamąjį namą 1A1m, (unikalus Nr. 73/936-0028-01-3), daržinę 2I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-02-04), tvartą 3I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-03-5), garažą 4I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-04-6), malkinę 5I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-05-7), viralinę, 6I1p (unikalus Nr. 73/936-0028-06-8), klėtį 7I1m, (unikalus Nr. 73/936-0028-07-9), daržinę 8I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-08-2), malkinę 9I1ž, (unikalus Nr. 73/936-0028-09-6), kiemo rūsį, (unikalus Nr. 73/936-0028-10-2), pirtį 11I1m, (unikalus Nr. 73/936-0028-11-3), kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą, unikalus Nr. 73/936-0028-12-4). Šiuos pastatus pareiškėja paveldėjo po vyro mirties, tačiau minėtuose dokumentuose klėties pamatai nebuvo pažymėti ir teisinė registracija jai neatlikta.

15Teismas į pareiškėjos teiginį, kad pamatai kadastrinių matavimų žemėlapyje buvo pažymėti 2002 m. liepos 8 d., nurodė, jog neaišku, kaip inžinierė, atlikdama matavimus, nustatė buvusių pamatų dydį, jei pati pareiškėja teismo posėdyje patvirtino, kad 1956 m., jai atsikėlus gyventi pas vyrą, pamatai buvo panaikinti ir liko tik akmenų krūva.

16Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymai prieštaringi. Liudytojo J. J. – pareiškėjos žento parodymais jam lankantis nuo 1983 m. pareiškėjos sodyboje, jis matė išlikusius 6x7 m pamatus ir ant senų pamatų pastatė naują pastatą, kuomet liudytojas A. R., nuo 1984 m. dirbantis ( - ), o iki tol dirbęs ( - ), parodė, jog toje vietoje, kur savavališkai pastatytas pastatas, buvo pieva, dirbamas laukas, pamatų nėra matęs ir apylinkės ūkinėse knygose niekada nebuvo registruoti pamatai. Pareiškėjos paaiškinimai dėl pastato paskirties ir pastato nunykimo nesutampa su liudytojų parodymais. Pareiškėjos teigimu tai buvo klėtis vazaunė, kuri sudegė karo metu, o liudytojų V. S. V. ir P. P. parodymais – pirtis, kurią liudytojo V. S. V. tvirtinimu, apie 1936 metus, keliantis į vienkiemius, pareiškėjos vyro brolis J. P. nusikėlė ant kalno. 2006 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime nurodyta, jog E. P. tiksliai negalėjo pasakyti, ar toje vietoje buvo koks nors statinys, ar tik pamatai jai atsikėlus gyventi į šią sodybą, taip pat ji negalėjo nurodyti, ar nauji pamatai išlieti ant buvusių pamatų, ar didesni. Iš įrodymų visumos teismas padarė išvadą, jog E. P. nepateikė įrodymų, patvirtinančių senų pastatų buvimą.

17Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant jos pareiškimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, nepasisakė dėl svarbių faktinių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą:

181. Nepagrįsta apylinkės teismo išvada, jog klėties pamatai, pažymėti 2002 m. liepos 8 d. plane 12I 1/p, buvo sunaikinti 1956 metais jai atsikėlus gyventi pas vyrą. Ji dėl silpnos sveikatos negalėjo teismui rišliai paaiškinti bylos aplinkybių, jog nurodytu laiku pamatai buvo inventorizuoti, todėl, kad tik pašalinus iš kolūkio laukų suvežtus ir suverstus akmenis atsidengė pamatai. Aplink juos buvo dirbama kolūkio žemė.

192. Teismo išvada, jog liudytojų parodymai yra prieštaringi, prieštarauja byloje esantiems jų parodymams, nepagrįsta, nes liudytojas neneigia, kad toje vietoje buvo pastatas, tik jie skirtingai įvardina jo pavadinimą.

203. Ji pareiškime nurodė, jog karo metu pastatas buvo nugriautas, tačiau teismas sprendime klaidingai konstatavo, kad pareiškėjos patvirtinu pastatas karo metu buvo sudegintas.

21Atsiliepimais į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys prašo apeliacinį skundą atmesti, kadangi pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių senų pastatų buvimą.

22Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Šios bylos esmė ta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis ( - ) (kadastro Nr.7345/0003; 48) yra ( - ) regioninio parko ( - ) rekreacinei zonai priskirtoje teritorijoje ir bendras E. P. namų valdos užstatytas plotas, neskaitant praktiškai jau pastatyto statinio, užima 398,62 m² plotą. Taigi, dėl to, kad bendras namų valdos užstatymo plotas viršija Sartų regioninio parko apsaugos reglamento 31.1 punkte nustatytą normą – 300 m², pareiškėja, siekdama leidimo atstatyti pastatą – klėtį ant buvusių pamatų privalėjo įrodyti išlikusių pastatų buvimo faktą (LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., Sartų regioninio parko apsaugos reglamento 31.1 p.). Kaip paaiškino pareiškėja apeliacinio proceso metu, klėtis stovėjo ne ant pamatų, o ant akmenų, kurie, jos tvirtinimu, išliko ir kuriuos sutvirtinus ant jų pastatytas 6 x 7 m dydžio pastatas (nuotraukos b. l. 58, 59). Bylos duomenimis dauguma pareiškėjos paveldėtų pastatų statyti 1936 m. (pareiškėjos paaiškinimai, inventorizaciniai duomenys – b. l. 23–31 ir kt.), iš kurių pareiškėjos tvirtinimu neišliko tik klėtis. Nenuginčytas byloje esantis 2005-10-07 Panevėžio RAAD Rokiškio rajono agentūros privalomas nurodymas Nr. S10-51(2-05), kuriuo konstatuota, kad prie ( - ) ežero, ( - ) regioniniame parke esančioje valdoje pradėta naujo statinio statyba, yra išlieti nauji pamatai, kurio statybai nėra leidimo ir projekto. Tuo pačiu duotas nurodymas ir terminas (iki 2006-01-07) E. P., atstovaujamai J. J., privalomų, patvarkyme konkrečiai išvardintų, dokumentų gavimui ir duotas leidimas darbus tęsti tik gavus išvardintus dokumentus (b. l. 56). Nepaneigti duomenys, nustatyti Panevėžio regiono departamento Rokiškio rajono agentūros ir nurodyti 2006-01-17 patikrinimo akte Nr. 1 S9-(2-05) (b. l. 54). Akte nurodyta, jog ( - ) hidrografiniame draustinyje, ( - ) ežero vandens apsaugos zonoje, esančioje E. P. žemėje statomas naujas statinys, kurio aukštis 6 metrai, bendras užstatytas plotas apie 47 m² (7,40 x 6,30 m), statinio sienos rinktos iš pjautinių rąstų, pamatai betonuoti, stogas parengtas uždengimui stogo danga (b. l. 54). Taigi, ir dėl to, kad naujojo pastato plotas 7,40 x 6,30 m, t. y. viršija buvusiojo 6x7 m, leidžia daryti išvadą, kad naujasis pastatas negalėjo būti pastatytas ir nebuvo pastatytas ant senų pamatų.

24Apeliantės teiginys, kad buvo išlikę pamatai, tačiau pamatai pasimatė tik nuo jų pašalinus kolūkio laikais užverstus akmenis ir kitas šiukšles ir jie inventorizuoti 2002-07-08, vertintinas kritiškai. Pareiškėja pripažino, kad senoji klėtis, ant kurios, pasak pareiškėjos, pamatų pastatytas naujasis pastatas, stovėjo ne ant išlietų pamatų, o ant akmenų. Analogiškai parodė liudytojas J. S., kurio parodymais buvo statoma ant tų pačių akmenų juos rekonstruojant. Taigi, iš esmės pareiškėja pripažino nebuvus pamatų, tik pavienius, nesutvirtintus akmenis. Kolegija sutinka su apeliante, jog liudytojas A. R. teisme parodė, kad P. traktoriumi ardamas kažką vidury lauko apsukdavo. Tačiau šie parodymai patvirtina tik pareiškėjos teiginį, kad jos žemėje buvo supilti akmenys ir šiukšlės, nes nurodytas liudytojas patvirtino nematęs pamatų. Taigi, iš šio liudytojo parodymų negalima daryti išvados, kad buvo apvažiuojami pamatai. Liudytojo S. V. parodymais pirtį (taip įvardina pastatą) nusikėlė ant kalno pareiškėjos vyro dėdė. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja tarp kitų pastatų ir paveldėjo pirtį 11I1m, (unikalus Nr. 73/936-0028-11-3). Priešingai, nei teigia apeliantė, liudytojai nepatvirtino pamatų buvimo fakto, išskyrus liudytoją J. J., kurio parodymai dėl to, kad jis yra pareiškėjos žentas ir pareiškėjai atstovavo statybose, vertintini kritiškai, kaip galimai suinteresuoto asmens. Įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą, kolegija sutinka su apylinkės teismu, jog abejotinas pamatų pažymėjimas kadastrinių matavimų žemėlapyje, kuriuo remiasi pareiškėja.

25LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punkte numatytas draudimas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikusių buvusių statinių liekanų. Pareiškėjos tvirtinimu naujas pastatas – tai atstatyta klėtis. Tačiau pastatas pagal išvaizdą atitinka pirties sampratą, gi pirtis, kaip minėta, yra sodyboje. Pareiškėja, tvirtindama buvus klėtį iki 1940 metų, nepateikė archyvinių duomenų apie buvusius pastatus bei teiginio, jog buvo atstatyta klėtis ant buvusių pamatų, neįrodinėjo ekspertizės pagalba ir jokiais įrodymais nepaneigė aukščiau nurodytų dokumentų: 2006-01-17 patikrinimo akto Nr.1 S9-(2-05) (b. l. 54) ir privalomo nurodymo Nr. S10-51(2-05). Kaip nurodė suinteresuotų asmenų atstovai, jeigu pamatai buvo, tai jie nurodyti 1951 metų kariniuose žemėlapiuose, kuriuose užfiksuotos 1950 metų vietovėje esantys pastatai, jų tarpe pamatai. Pareiškėja tokių duomenų nepateikė. Taigi, šioje byloje pareiškėja neįrodė išlikusių pastatų buvimo fakto (CPK 178 str.).

26Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, priimant skundžiamą procesinį sprendimą, pagrįstos įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 178, 180, 181 straipsniai). Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 3 p.).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš E. P. 26,20 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.