Byla Ik-2277-171/2010

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Dariui Krukoniui, atsakovo atstovams N. P., Juliui Raškauskui, Arūnui Umbrasui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovėms Inai Sokolskai ir Irmai Grigaitienei,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius).

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 23–25), kuriame prašo panaikinti Departamento 2010 m. balandžio 19 d. aktą Nr. RG-50.

5Paaiškino, kad Departamento direktorė patvirtino 2010-04-19 aktą Nr. RG-50 (toliau – Aktas), kurį surašė Departamento 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 sudaryta komisija sužaloto kultūros paminklo Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio galerijos ir koplyčios, esančių: Vilniuje, ( - ) g. 12, 14, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti (toliau – Komisija). Nurodo, kad minėti statiniai nuosavybės teise priklauso Vilniaus arkivyskupijai.

6Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Paveldo įstatymas) 5 str. 10 d. 20 p., Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Pagal Paveldo įstatymo 2 str. 21 d. nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė – tai jos reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių visuma. Vertingųjų savybių apibrėžimas pateiktas Paveldo įstatymo 2 str. 40 p. Akcentavo, kad Departamentas, kaip ir kiekvienas viešojo administravimo subjektas, savo diskrecijos teisę gali realizuoti tik įstatymo nustatytose ribose, o dėl viešojoje teisėje dominuojančio imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodo, teisės ir pareigos normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai. Daro išvadą, kad Departamentas Paveldo įstatymo pagal kompetenciją yra įgaliotas nustatyti tik teisės aktų reglamentuota tvarka nustatytoms pastatų vertingosioms savybėms padarytą žalą, o ne visoms pastatų dalims ar įrenginiams.

7Pareiškėjai pažymėjo, kad nei Pirmoji, nei Antroji Departamento taryba, nei jokia kita vertinimo taryba nenustatė Galerijos ir Koplyčios vertingųjų savybių, neparengė privalomųjų vertinimo tarybų aktų ir vadovaudamasi Kultūros vertybių registro (toliau – Registras) nuostatomis, patvirtintomis Vyriausybės 2009-09-23 nutarimu Nr. 1179, 6.1 ir 17.6 p., nepateikė vertingųjų savybių sąrašų Registrui. Taigi, pareiškėjai neturėjo jokių galimybių teisės aktų nustatyta tvarka gauti informaciją apie Galerijos ar Koplyčios vertingąsias savybes.

8Atkreipė dėmesį, kad pagal Departamento 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų nuostatų 15 p. Vertinimo tarybos posėdžiuose turi teisę dalyvauti valdytojai, analogiška nuostata numatyta ir Paveldo įstatymo 10 str. 1 ir 2 d. Tai atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytas nuostatas dėl subjekto teisės dalyvauti bet kokioje administracinėje procedūroje, susijusioje su jo teisėmis, tačiau Arkivyskupija nėra gavusi jokio pranešimo dėl minimo objekto – Galerijos ar Koplyčios – vertingųjų savybių nustatinėjimo.

9Konstatuoja, kad Komisija nustatinėjo žalą vertingosioms savybėms, kai pačios vertingosios savybės dėl Departamento kaltės vertinimo tarybų nebuvo nustatytos. Žalos nustatymo metu Departamentas buvo sudaręs net dvi veikiančias nekilnojamojo kultūros pavelde vertinimo tarybas, tačiau į minėtas tarybas nesikreipė, kad būtų nustatytos Galerijos ir Koplyčios vertingosios savybės.

10Nurodo, kad Komisijos narys V. K. pateikė savo atskirąją nuomonę dėl Akto, kurioje nurodė, kad kol Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nepatikslino šio objekto vertingųjų savybių bei autentiškumo, tol nustatyti žalos dydį ir atkūrimo būdus nėra galimybių.

11Nurodo, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio atstovė Komisijoje inspektorė Nijolė Vaitiekūnaitė 2010-04-15 pateikė savo atskirą nuomonę, kurioje taip pat nurodė, kad mano, jog Komisija neteisėtai savo nuožiūra nustačiusi vertingąsias savybes, negalėjo objektyviai paskaičiuoti padarytos žalos dydžio, todėl nesutinka su Komisijos Akte išdėstytomis išvadomis.

12Teigia, kad Komisija, savavališkai nustatinėdama vertingąsias savybes, pažeidė Paveldo įstatymo 8 str. 5 d., pagal kurią vertingųjų savybių nustatymas priskirtinas išimtinai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboms, taip pat Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus, pažeidė viešojoje teisėje veikiantį įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principą, kuris lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas.

13Paaiškino, kad Komisija nustatinėjo žalą „vertingosioms savybėms“, kurios nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nustatytos ir nebuvo užfiksuotos ir įvardintos Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio pagrindiniame dosjė, kuris yra vienas pagrindinių dokumentų rengiant tvarkybos darbų projektą ir atliekant tvarkybos darbus.

14Nurodo, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi prioriteto teisę aiškinti Statybos įstatymo nuostatas, nustatyti statybos ar remonto rūšis ir net metodiškai vadovauti tokiam viešojo administravimo subjektui kaip Departamentui, vykdančiam statinių naudojimo priežiūrą. Mano, kad Komisija, reikalaudama statybos leidimo ir remonto darbus galerijoje kvalifikuodama kaip savavališkus, neteisingai interpretuoja ir aiškina teisės aktus, peržengia savo kompetencijos ribas, o tai parodo Akto ir jame esančių duomenų nepatikimumą.

15Pareiškėjai mano, kad Aktas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo (toliau VAĮ) 8 str. normas, kadangi yra nepagrįstas faktais: 1) prie jo nepridėti nei planai, schemos su pažymėtomis žalos nustatymo vietomis, nei fotofiksacijos. Iš tokio Akto taip pat neįmanoma nustatyti, kuriose vietose ir kada Komisija vykdė savo veiksmus, matavimus. Komisija priskaičiavo žalą darbams, atliktiems pagal leidimą ir nenurodė, kurie tiksliai darbai atlikti ne pagal leidimą. 2) Aktas nepagrįstas teisės aktų normomis, nurodymas „nesilaikant dalies PTR 3.06.01:2007 reikalavimų“ yra teisiškai neapibrėžtas ir apsunkina pareiškėjų teisines galimybes pagrįsti savo nuomonę ir teisę į gynybą, kad tvarkybos darbų projektas yra tinkamai parengtas. Komisijos kaltinimai pareiškėjams dėl nukrypimo nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių yra nepagrįsti ir teisės aktams prieštaraujantys bei abstraktūs

16Teigia, kad nuostolių dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“, kurios atstovas net nebuvo Komisijos narys, taip pakartotinai pažeistos Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo normos. Prie Akto pridėtame UAB „A.J.K.K.“ orientacinės kainos skaičiavimo aiškinamajame rašte parašyta, jog skaičiuojant atsižvelgta į Aplinkos ministerijos rekomenduojamą „Statybos (darbų) kainos skaičiavimo tvarką”, bet nenurodyta nei kada, nei kokiu įsakymu ji patvirtinta.

17Mano, kad Aktas iš esmės pažeidė Paveldo įstatymo 23 str. 4 d. Pirmoji ir Antroji vertinimo tarybos neatliko išsamių istorinių šaltinių bei fizinių tyrimų, nenustatė Galerijos vertingųjų savybių, o Vilniaus m. savivaldybės paveldosaugos vadovas nepritarė Aktui.

18Mano, kad Aktas taip pat pažeidė Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., kadangi jame nenustatyti visuomenės patirti nuostoliai, nes tik visuomenės patirtus nuostolius Departamentas gali reikalauti atlyginti. Akte iš viso nenurodyta, kiek prarasta valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidų sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti (netiesioginiai nuostoliai). Taigi, šiurkščiai nesilaikyta įstatymo reikalavimų.

19Nors 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 ir įsakymu Nr. Į-056 buvo sudarytos dvi komisijos, kurių viena vertino Vilniaus teritorinio padalinio veiklą, o kita vertino žalą, padarytą Galerijos vertingosioms savybėms, tačiau Komisijos Akte nenurodyta, kurių iš asmenų, paminėtų abiejų komisijų išvadose, netinkami veiksmai, priešingi teisės aktų reikalavimams, buvo pasekmė žalos, atsiradusios Galerijai. Pareiškėjams nėra aišku, ar Departamento Vilniaus teritorinio padalinio specialistų veiksmai, kuriais jie išdavė Sąlygas tvarkybos darbų projektams, ar architektų, rengusių projektą tvarkybos darbams Galerijoje, ar asmenų, kurie prižiūrėjo ir vykdė rangos darbus, veiksmai buvo neteisėti ir dėl jų atsirado Akte nurodyti nuostoliai. Be to yra visiškai neaišku, kuriam iš juridinių asmenų – Vilniaus arkivyskupijai kaip Galerijos valdytojai ar Ekonomo tarnybai kaip rangos darbus vykdžiusiam juridiniam asmeniui, bus pateiktas reikalavimas atlyginti Akte nustatytą žalą. Pažymėjo, kad Ekonomo tarnyba kaip atskiras juridinis asmuo tik vykdė rangos darbus Galerijoje, taigi Komisija neįvardijo, kas ir kokia dalimi privalo atlyginti žalą, taip pažeisdama teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos teismų išaiškinimus.

20Skunde pareiškėjai teigia, kad Departamento direktorė bei jos sudarytos Komisijos nariai A. D. ir N. P. yra šališki, tuo yra pažeistas VAĮ 3 str. 1 d. 2 punktas, numatantis, kad viešasis administravimas privalo remtis objektyvumo principu, kuris nurodo, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Jų išankstinę visuomenės nuomonę formuojantys pasisakymai buvo publikuoti visuomenės informavimo priemonėse ir oficialiame Departamento puslapyje.

21Paaiškino, kad Komisija buvo sudaryta 2010 vasario 25 dieną, o pakvietimas dalyvauti jos darbe buvo pateiktas daugiau kaip po vieno mėnesio – jau esant paruoštam Akto projektui, taigi galerijos valdytojo pakvietimas dalyvauti Komisijos darbe buvo tik formalus Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos 4 punkto įvykdymas.

22Pareiškėjai mano, kad Akto išvados remiasi Departamento direktorės 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 sudarytos laikinosios komisijos išvadomis, tuo pažeidžiant VAĮ 3 str. 1, 2 punktus bei Paveldo įstatymo 29 str. 1, 2 dalis.

23Nurodo, kad Laikinosios komisijos darbo tikslas buvo Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimas ir įvertinimas, tačiau Laikinoji komisija išėjo už jos kompetencijos ribų, pasisakydama ir dėl pareiškėjų veiksmų, kurie neturi tiesioginio ryšio ir reikšmės su Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veikla ir tokios veiklos įvertinimu. Mano, kad Laikinosios komisijos išvados pažeidžia ir VAĮ 3 straipsnyje numatytus įstatymo viršenybės bei objektyvumo principus, kadangi Laikinosios komisijos išvados kaip medžiaga savo apimtimi ir motyvais viršijančios Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. į-053 numatytą užduotį – įvertinti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veiklą.

24Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad Departamentas buvo pateikęs reikalavimą atstatyti iki sužalojimo buvusią būklę, tačiau vėliau jis buvo panaikintas ir pateiktas tokio paties turinio pasiūlymas. Pareiškėjai pasiūlymo nutarė nevykdyti, kol teismas neišspręs ginčo dėl Akto panaikinimo (II t., b. l.110–111 ).

25Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 103–108) nurodė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963-01-21 nutarimu Nr. 46 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis buvo įrašytas į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. 2002 m. buvo parengtas Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Vilniuje, ( - ) g. 12, 14, kultūros vertybės pagrindinis dosjė. Vadovaujantis kultūros ministro 2005-04-29 įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei jai nustatytas viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas. Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 155 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kartu su visomis kompleksinėmis dalimis paskelbtas kultūros paminklu.

26Nurodo, kad Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis patenka į Vilniaus senamiesčio teritoriją, todėl tiek tvarkybos, tiek kitiems darbams privalomos Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos.

27Teigia, kad, vadovaujantis imperatyvia įstatymo nuostata, nustačius kultūros paveldo objekto sužalojimo faktą, Departamento direktorius 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 sudarė Komisiją, kuri savo darbe vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu. Teigia, kad atsižvelgiant į Paveldo įstatymo 2 straipsnio 40 ir 41 dalių, Kultūros ministro įsakymo 2005-04-29 Nr. ĮV-190 2 punkto nuostatas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatytus reikalavimus, keliamus kultūros paveldo objektų valdytojams, darbų projektuotojams ir vykdytojams, atmestinas pareiškėjų teiginys, kad Komisija negalėjo nustatyti galerijai ir koplyčiai padarytų nuostolių, nes nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nenustatė vertingųjų savybių.

28Atsakovo manymu, atmestinos ir pareiškėjo interpretacijos, paremtos atskirų asmenų asmeninėmis nuomonėmis, kad sužaloti galerijos teraco laiptai, grindų plytelės, dvivėrės medinės durys koridoriuje bei laiptų ranktūriai nebuvo vertingi. Atmestinas ir pareiškėjo teiginys, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal savo nuostatus metodiškai vadovauja statinių naudojimo priežiūrą atliekantiems viešojo administravimo subjektams ir net tokiam viešojo administravimo subjektui kaip Departamentui, kadangi vadovaujantis Statybos įstatymo 42 str. 5 d. Statybos inspekcija metodiškai vadovauja tik šio straipsnio 1 d. 2 ir 3 p. nurodytiems viešojo administravimo subjektams, atliekantiems statinių naudojimo priežiūrą, tačiau ne Departamentui. Priešingai, Paveldo įstatymo 5 str. 10 d. 1 p. aiškiai nustato, kad Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamo kultūros paveldo apsaugai, o tai, kad Statybos inspekcija, nustačiusi paprastojo remonto darbus, kuriems konkrečiu atveju buvo privalomas Departamento pritarimas, nesurašė savavališkos statybos akto, grindžiama Statybos įstatymo 1 str. 2 d. 2 p. nuostatomis, kad nurodytais atvejais šis įstatymas (Statybos įstatymas) netaikomas.

29Atsakovas mano, kad yra atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Komisijos rėmėsi Aktu, kuris nepagrįstas faktais. Tvarkybos darbai turėjo būti atliekami pagal „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“ užsakymu UAB „Archinova“ parengtą Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Galerijos ir ( - ) koplyčios vidaus patalpų paprastojo remonto techninio projekto dalį „Tvarkybos darbai: ( - ) koplyčios (02) ir Galerijos (03) vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas, esamų turėklų remontas“. Šis Tvarkybos darbų projektas buvo patikrintas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyr. specialistės. Išvadose Laikinoji komisija nurodė, kad kultūros paveldo objekte buvo atlikti Tvarkybos darbų projekte nenumatyti darbai. Laikinoji komisija savo išvadose pažymėjo, kad vykdytų darbų metu pažeistas autentiškumas, buvo nustatyti ir įvardinti pažeidimų faktai. Komisija patikrino Laikinosios komisijos pateiktus faktus, išnagrinėjo esamus ir Komisijos surinktus dokumentus (projektus, istorinių tyrimų medžiagą, archyvinius dokumentus), apskaičiuojant nuostolius taip pat buvo atlikti reikiami matavimai, kurie tiksliai nurodyti 2010-04-19 akte Nr. RG-50.

30Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai netinkamai aiškina ir PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos projektų rengimo taisyklės“ 9 p. nuostatas. Šio punkto nuostatos nesuteikia teisės nukrypti nuo tvarkybos darbų projekto darbų vykdymo eigoje, o reglamentuoja tvarkybos darbų projekto sprendinių detalizavimą, rengiant tvarkybos darbų projektą, darbo brėžiniais, techninėmis specifikacijomis ar kitais dokumentais.

31Nurodo, kad Komisija vadovavosi tik nustatytais faktiniais duomenimis ir savo veiklą grindė teisės aktų nustatyta tvarka.

32Mano, kad yra atmestinas pareiškėjo teiginys, kad nuostolių dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“. Pažymėjo kad UAB „A.J.K.K.“, veikianti pagal su Departamentu sudarytą viešojo pirkimo sutartį, atliko Komijos paruoštame akte įvardintų darbų orientacinės kainos skaičiavimą, kuris yra pridėtas prie 2010-04-19 Akto, o nenustatė nuostolių dydžio.

33Komisija vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, kurio 8 p. nurodyta, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų, darbo sąnaudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginime normatyvus bei kitais vertės nustatymo būdais. Prie Komisijos Akto pridėtame kainos skaičiavimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad skaičiuojant atsižvelgta į paveldo tvarkybos reglamentą PTR 4.01.26:2007, kadangi siekiant atkurti iki sužalojimo buvusią būklę būtina atlikti ir tvarkomuosius statybos darbus, apskaičiuojant nuostolių dydį buvo naudojamos ir Aplinkos ministerijos rekomendacijos.

34Atsakovo atstovai per teismo posėdį palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, atstovas A. Umbrasas papildomai paaiškino, kad reikalavimas atstatyti iki sužalojimo buvusią būklę buvo panaikintas, kadangi Paveldo įstatymo 29 straipsnis departamentui suteikia teisę pateikti pasiūlymą, o ne reikalavimą vykdant Aktą. Nurodė, kad pagal Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., pareiškėjui atsisakius vykdyti pasiūlymą, Departamentas teiks ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo, nes būtent tokią procedūrą numato įstatymas (II t., b. l. 110–111).

35Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepimuose į skundą (II t., b. l. 84–86, 93–94 ) nurodė, kad iš pateiktų prie skundo dokumentų negali pasakyti, kad vertingoji savybė būtų buvusi nustatyta laiku. Atkreipė dėmesį, kad Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2010-02-23 posėdyje nustatė vertingąją savybę ( - ) koplyčiai, o ne Galerijai.

36Pažymėjo, kad Departamentas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius, tačiau, Kultūros ministerijos teigimu, pateikti dokumentai, turintys įrodyti žalos apskaičiavimą, kelia abejonių, kokiu būdu ir ar pagrįstai Komisija nustatė patirtų nuostolių dydį.

37Mano, kad yra svarstytina, kiek ir kaip Departamento teritorinio padalinio valstybės tarnautojų veiksmai įtakojo žalos atsiradimą.

38Kultūros ministerija nurodo, kad yra svarbi ta aplinkybė, kuri nurodyta Statybos inspekcijos rašte bei Akte, kad pažeidimų būta ir dalis darbų atlikta nukrypstant nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių, o dalis darbų atlikta ne pagal projektą.

39Teigia, kad atsižvelgiant į kultūros paminklo istorinę, architektūrinę bei kultūrinę vertę, abejotina, ar įdėtos visos pastangos, siekiant išsiaiškinti, ar kultūros objekte vietoje paprastų remonto darbų neturėjo būti atlikti restauravimo darbai.

40Byla nutrauktina.

41Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 (I t., b. l. 49–50) buvo sudaryta komisija Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Registre – 748) galerijos (unikalus kodas Registre – 27325) ir koplyčios (unikalus kodas Registre – 27324), esančių: Vilniuje, ( - ) g. 12, 14, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti.

42Komisija, išnagrinėjusi turimus dokumentus su kultūros paminkle Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio galerijoje ir patalpoje prie koplyčios atliktais darbais, 2010-04-19 surašė Aktą (I t., b. l. 21–24), kuriame nustatė, kad pagal nustatytas aplinkybes dėl neteisėtų tvarkomųjų darbų buvo sužalota didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paminklas, padaryti nuostoliai įvertinti 22 661, 27 Lt. Vadovaujantis teisės aktais, padaryta žala, sužalojant didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės kultūros vertybę, turi būti atlyginta ir atstatyta iki sužalojimo buvusi būklė, vadovaujantis tokių darbų vykdymo nustatyta tvarka.

43Pareiškėjai nesutinka su priimtu Aktu, prašo jį panaikinti.

44Ginčo esmė – Komisijos 2010-04-19 priimto Akto teisėtumas ir pagrįstumas.

45Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytos bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, tarp jų – dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

46Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje yra nustatyta, kad individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų asmenų grupei.

47Individualaus administracinio akto turinio bendruosius reikalavimus nustato VAĮ 8 straipsnis, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 straipsnio 1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis); turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (8 straipsnio 3 dalis).

48Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisės aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas.

49Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, yra būtina nustatyti, ar pareiškėjų keliami reikalavimai dėl 2010-04-19 Akto panaikinimo patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje išvardytų bylų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą.

50Kaip matyti iš ginčijamo Akto turinio, jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai apibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių.

51Akte yra surašyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti, konstatuotas padarytos žalos dydis bei nurodyta, kad padaryta žala turi būti atlyginta, o iki sužalojimo buvusi būklė turi būti atstatyta. Iš Akto turinio matyti, kad Komisija jame jokių privalomo pobūdžio sprendimų neįtvirtino.

52Avarijos tyrimo Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, nenurodyta Akto apskundimo tvarka.

53Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Aktas negali būti laikomas individualiu ar norminiu teisės aktu.

54Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje objektu gali būti administracinis aktas, kuris nustato suinteresuotam asmeniui atitinkamas teises ir pareigas, sukelia konkrečias teisines pasekmes.

55Taigi, atsižvelgus į Akto turinį ir formuojamą praktiką, ginčijamas 2010-04-19 Aktas negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas), todėl administracinė byla pagal Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundą atsakovui Departamentui dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius) nutrauktina.

56Pažymėtina, kad Paveldo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už saugomo objekto ar vietovės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

57Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas bei atsakovo atstovai patvirtino, kad Departamentas yra pateikęs pareiškėjams pasiūlymą atkurti iki sužalojimo buvusią būklę. Jei pareiškėjas neatkurs iki sužalojimo buvusios būklės, Departamentas kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Pareiškėjas pasirinko savo teisės gynimo būdą nuginčyti Aktą, o vėliau spręsti, ar vykdyti pasiūlymą (II t., b.l. 110–111).

58Teismas, vadovaudamasis LR ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu,

Nutarė

60nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos bei VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius).

61Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 23–25), kuriame... 5. Paaiškino, kad Departamento direktorė patvirtino 2010-04-19 aktą Nr. RG-50... 6. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos... 7. Pareiškėjai pažymėjo, kad nei Pirmoji, nei Antroji Departamento taryba, nei... 8. Atkreipė dėmesį, kad pagal Departamento 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259... 9. Konstatuoja, kad Komisija nustatinėjo žalą vertingosioms savybėms, kai... 10. Nurodo, kad Komisijos narys V. K. pateikė savo atskirąją... 11. Nurodo, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio atstovė Komisijoje... 12. Teigia, kad Komisija, savavališkai nustatinėdama vertingąsias savybes,... 13. Paaiškino, kad Komisija nustatinėjo žalą „vertingosioms savybėms“,... 14. Nurodo, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, Valstybinė teritorijų... 15. Pareiškėjai mano, kad Aktas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo... 16. Teigia, kad nuostolių dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“, kurios... 17. Mano, kad Aktas iš esmės pažeidė Paveldo įstatymo 23 str. 4 d. Pirmoji ir... 18. Mano, kad Aktas taip pat pažeidė Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., kadangi jame... 19. Nors 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 ir įsakymu Nr. Į-056 buvo sudarytos dvi... 20. Skunde pareiškėjai teigia, kad Departamento... 21. Paaiškino, kad Komisija buvo sudaryta 2010 vasario 25 dieną, o pakvietimas... 22. Pareiškėjai mano, kad Akto išvados remiasi Departamento direktorės... 23. Nurodo, kad Laikinosios komisijos darbo tikslas buvo Vilniaus teritorinio... 24. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus... 25. Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 103–108)... 26. Nurodo, kad Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis patenka... 27. Teigia, kad, vadovaujantis imperatyvia įstatymo nuostata, nustačius kultūros... 28. Atsakovo manymu, atmestinos ir pareiškėjo interpretacijos, paremtos atskirų... 29. Atsakovas mano, kad yra atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Komisijos... 30. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai netinkamai aiškina ir PTR 3.06.01:2007... 31. Nurodo, kad Komisija vadovavosi tik nustatytais faktiniais duomenimis ir savo... 32. Mano, kad yra atmestinas pareiškėjo teiginys, kad nuostolių dydį nustatė... 33. Komisija vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo... 34. Atsakovo atstovai per teismo posėdį palaikė atsiliepime išdėstytus... 35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepimuose į skundą... 36. Pažymėjo, kad Departamentas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui... 37. Mano, kad yra svarstytina, kiek ir kaip Departamento teritorinio padalinio... 38. Kultūros ministerija nurodo, kad yra svarbi ta aplinkybė, kuri nurodyta... 39. Teigia, kad atsižvelgiant į kultūros paminklo istorinę, architektūrinę... 40. Byla nutrauktina.... 41. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad 42. Komisija, išnagrinėjusi turimus dokumentus su kultūros paminkle Vilniaus... 43. Pareiškėjai nesutinka su priimtu Aktu, prašo jį panaikinti.... 44. Ginčo esmė – Komisijos 2010-04-19 priimto Akto teisėtumas ir pagrįstumas.... 45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 46. Administracinių bylų teisenos įstatymo 47. Individualaus administracinio akto turinio bendruosius reikalavimus nustato 48. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisės aktas – tai... 49. Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, yra būtina... 50. Kaip matyti iš ginčijamo Akto turinio, jame nėra suformuluota jokių... 51. Akte yra surašyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti, konstatuotas padarytos... 52. Avarijos tyrimo Aktas neatitinka VAĮ 53. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Aktas negali būti... 54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą... 55. Taigi, atsižvelgus į Akto turinį ir formuojamą praktiką, ginčijamas... 56. Pažymėtina, kad Paveldo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už... 57. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas bei atsakovo atstovai patvirtino, kad... 58. Teismas, vadovaudamasis LR ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 105–106... 60. nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos bei... 61. Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo atskiruoju skundu gali būti...