Byla 2A-85/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovui Donatui Kimsai, atsakovo atstovui Justui Šatrauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-878-41/2008 pagal ieškovo AB Rytų skirstomųjų tinklų ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Vyriausybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas AB Rytų skirstomieji tinklai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

41) pripažinti ieškovo AB Rytų skirstomųjų tinklų nuosavybės teisę į pastatą – transformatorinę, ( - ), esančią Vilniaus mieste;

52) pripažinti negaliojančiais 2003 m. gruodžio 19 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.(51)-7.2-44/40, 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.6749, 2003 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.V-504/R-103/2.3-4225, 1999 m. vasario 9 d. Panaudos sutartį, 1998 m. rugsėjo 14 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.23, 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr.92 ir 1997 m. vasario 5 d. Steigėjo įsakymą Nr.52, kaip ginčo turto nuosavybės teisių registravimo atsakovo Lietuvos Respublikos vardu teisinį pagrindą, kaip ginčo turto patikėjimo teisių atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus universitetinės „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vardu ir ginčo turto panaudos teisių atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vardu teisinį pagrindą;

63) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į transformatorinės SP-1 pastatą, ( - ), teisinę registraciją, taip pat panaikinti patikėjimo ir panaudos teisių teisinę registraciją atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vardu ginčo turtą;

74) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8Ieškovas nurodė, kad LitovEnergo Elektros tinklai, buvę struktūrine Energetikos ūkio valdybos dalimi, 1951 metais pastatė transformatorinės SP-1 pastatą. Šis transformatorinės pastatas su jame sumontuotais elektros įrenginiais 1952 m. kovo 10 d. akto pagrindu buvo įtraukti į Vilniaus elektros tinklų balansą kaip įmonės nekilnojamojo turto objektas ir nuo to momento Vilniaus elektros tinklai įgijo šios transformatorinės pastotės pastato ir jame esančių elektros įrenginių operatyviojo tvarkymo teisę bei tapo teisėtu šio turto valdytoju. Prie transformatorinės pastotės SP-1 pastato 1972 metais pristatytas mūrinis priestatas su dviem jame esančiais transformatoriais. Mūrinis priestatas buvo įtrauktas į Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės „Raudonasis kryžius“ balansą, tačiau ligoninė, vykdydama tuo metu galiojusių teisės aktų įpareigojimus, 1972 m. sausio 7 d. Priėmimo-perdavimo aktu transformatorinės pastotės SP-1 priestatą su jame esančiais elektros įrengimais iš savo balanso perdavė į Vilniaus elektros tinklų balansą. Tokiu būdu visos transformatorinės pastotės SP-1 pastatas (kartu su priestatu) tapo apskaitomas Vilniaus elektros tinklų balanse kaip vienas įmonės nekilnojamojo turto objektas. Nuo pat transformatorinės pastato pastatymo ir priestato perdavimo Vilniaus elektros tinklams momento ieškovas šį objektą valdė ir valdo, juo naudojasi kaip savo turtu – jį prižiūri, remontuoja, moka mokesčius, tačiau ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turtą nėra įregistruotos. Ieškovas, gavęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. vasario 25 d. raštą Nr.S-4114, sužinojo, kad nuosavybės teisės į visą transformatorinės SP-1 pastatą yra įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės ir Vilniaus universitetinės Raudonojo kryžiaus patikėjimo teisės į ginčo turtą įregistruotos 1997 m. vasario 13 d., registracijos pagrindą nurodant 1997 m. vasario 5 d. Steigėjo įsakymą Nr.52, vėliau įregistruotos 2003 m. sausio 3 d., registracijos pagrindą nurodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimą Nr.92 ir 1998 m. rugsėjo 14 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.23. 2004 m. balandžio 21 d. ginčo turto nuosavybės teisės užregistruotos Lietuvos Respublikos vardu, registracijos pagrindą nurodant 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.6749 ir 2003 m. gruodžio 19 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.(51)-7.2-44/40. Šio įsakymo ir akto pagrindu taip pat buvo atliktos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patikėjimo teisių į ginčo turtą teisinė registracija. Be to, atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vardu yra atlikta panaudos teisių į ginčo turtą teisinė registracija, registracijos pagrindu nurodant 1999 m. vasario 9 d. panaudos sutartį bei 2003 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą. Visi šie dokumentai, buvę ir esantys Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į ginčo turtą, o kitų atsakovų patikėjimo ir panaudos teisių į ginčo turtą teisinio įregistravimo pagrindu dalyse dėl ginčo turto priimti neteisėtai, todėl pripažintini negaliojančiais, o nuosavybės, patikėjimo ir panaudos teisių teisinė registracija – naikintina. 1972 m. sausio 7 d. Priėmimo-perdavimo akto pagrindu transformatorinės pastotės SP-1 priestato operatyviojo tvarkymo teisė buvo perduota ieškovui, jis jos niekam neperdavė, todėl visų kitų asmenų valstybės turto operatyviojo tvarkymo teisė tam pastatui pasibaigė ir niekas negalėjo jos pagrindu įgyti jokių naujų teisių. Atsakovai nevaržė ieškovo teisės valdyti bei naudotis transformatorinės pastatu (atlikti remonto darbus, prižiūrėti elektros energijos tiekimą vartotojams), patys atsakovai ginčo pastato nevaldė, taip pat žinojo, kad ginčo turtu naudojasi ieškovas, tačiau elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, įregistruodami nuosavybės teisę į jį, todėl registracija naikintina. Vilniaus elektros tinklų teisių į ginčo pastatą perėjimą dabartiniam ieškovui patvirtina įvairūs administraciniai aktai.

9Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė ieškovas nepateikė įrodymų, kad pastatas-transformatorinė buvo privatizuota ar kitaip perduota ieškovui valdyti nuosavybės teisėmis. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovo nuosavybės teisių į ginčo turtą bei panaikinti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių registraciją į minėtą statinį.

10Atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos su ieškiniu nesutiko, ir nurodė, kad Santariškių klinikos visada valdė ir tebevaldo ieškinyje nurodytą turtą panaudos pagrindais, šiuo turtu naudojasi ligoninės reikmėms tenkinti. Ginčo pastate yra patalpa su įtampos paskirstymo punktu, kurio dėka užtikrinamas elektros energijos tiekimas ligoninės pastatams ( - ) gatvėse. Šią patalpą ir joje esančius įrenginius prižiūri, aptarnauja ir remontuoja ligoninės techninis personalas.

11Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei. Atsakovas jį valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise, o VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos šį turtą naudoja savo funkcijoms vykdyti pagal panaudos sutartį. Ieškovo savavališkas ginčo turto apskaitymas savo balanse nelaikytinas nuosavybės teisių atsiradimo pagrindu.

12Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad jis, nebūdamas ginčo materialinių teisinių santykių dalyvis ir neturėdamas suinteresuotumo dėl ginčo dalyko, pagrindinius ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo statinį ir sandorių pripažinimo negaliojančiais iš dalies prašo spręsti teismo nuožiūra, o reikalavimą dėl ginčo turto teisinės registracijos panaikinimo prašo spręsti kaip išvestinio pobūdžio reikalavimą, kurio išsprendimas priklausytų nuo pagrindinių reikalavimų išsprendimo.

13Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino ieškovui nuosavybės teisę į pastatą – transformatorinę, esančią Vilniaus mieste, ( - ) ir pripažino negaliojančiais 2003 m. gruodžio 19 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.(51)-7.2-44/40, pasirašytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos; 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.6749, 2003 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.V-504/R-103/2.3-4225, 1999 m. vasario 9 d. Panaudos sutartį sudarytą tarp Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VšĮ Vilniaus universitetinės Raudonojo kryžiaus ligoninės; 1998 m. rugsėjo 14 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.23, pasirašytą tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus apskrities viršininko; 1997 m. vasario 5 d. Steigėjo įsakymą Nr.52. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad elektros pastotės priestatas į Vilniaus elektros tinklų balansą, kuris buvo Lietuvos TSR Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos pavaldume, buvo perduotas vykdant Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 596, kuris įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes. Šiuo atveju transformatorinės priestato perdavimo tvarka atitiko 1964 metų civilinio kodekso 40, 98 ir 99 straipsnius, reglamentavusius turto perdavimo-priėmimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą tvarką, kadangi ginčo transformatorinės savininkas buvo valstybė, todėl ieškovo pirmtakas Vilniaus elektros tinklai šį pastatą nuo jo perdavimo valdė operatyviojo tvarkymo teise. Teismo nuomone 1972 metais pastatytas priestatas - transformatorinės priestatas, kurio dabartinis inventorizacinis žymėjimas yra SP-1 negalėjo būti savarankišku teisinės registracijos objektu, kadangi jis sietinas su elektros tinklų pastote, pastatyta dar 1951 metais ir buvusia Vilniaus elektros tinklų balanse, todėl jis ir buvo perduotas teisėtai iš vienos valstybinės organizacijos į Vilniaus elektros tinklų balansą, kas ir atitiko tuo metu galiojusio civilinio kodekso devintojo skirsnio normas, reglamentavusias disponavimo valstybine nuosavybe tvarką, pastatų, įrenginių, įrengimų ir kito turto, priskirto prie valstybinių organizacijų pagrindinių priemonių, perdavimą iš vienos valstybinės organizacijos balanso į kitą neatlygintinai įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismas pripažino, kad Vilniaus elektros tinklai, perėmę šį pastatą jį valdė ir tvarkė operatyviojo tvarkymo teise, įtraukiant jį į savo balansą, nes turto savininku ir toliau liko valstybė. Teismas nurodė, kad pastačius ginčo turtą ir jį įvedus į eksploataciją įvedimo į eksploataciją aktu, o vėliau pastatytą priestatą pervedus Vilniaus elektros tinklams, įvedimo į eksploataciją ir priėmimo akto pagrindu Ieškovui atsirado iš pradžių operatyviojo tvarkymo teisė, o po įmonės perregistravimo į akcinę bendrovę ir nuosavybės teisė į pastatytą ir perduotą turtą. Teismo nuomone, faktiškai nuo transformatorinės perdavimo momento Vilniaus elektros įmonei, šis turtas daugiau negalėjo būti perduotas ar priklausyti kitai įmonei, o reorganizavus įmonę į akcinę bendrovę, valstybė galėjo būti tik konkrečios įmonės akcijų turėtoja, o visas turtas buvo akcionuotas [paverstas į akcijas]. Teismas pažymėjo, kad ieškovas transformatorinės pastatą realiai valdė, jį prižiūrėjo, juo naudojosi pagal tikslinę paskirtį. Kadangi ieškovo teisė šiuo konkrečiu atveju į ginčo pastatą yra pažeista, jis turi teisę reikalauti apginti jo pažeistas ar ginčijamas teises, prašant teismo pripažinti jam nuosavybės teises į ginčo pastatą ir todėl naikintini nuosavybės teisių įregistravimo Lietuvos Respublikos vardu teisiniai pagrindai, pripažįstant juos negaliojančiais.Teismas taip pat nurodė, kad ginčo turto valdymas ir naudojimas buvo tęstinio pobūdžio, o apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2006 metais, todėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo ieškovas nepraleido.

14Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti, o ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad:

151. Nesutinka su teismo motyvu, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo turtą atsirado operatyviojo valdymo teisės, apskaitymo įmonės balanse ir balansinio turto akcionavimo pagrindu. Jo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog valstybės turto perdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalyje nurodyti būdai, kaip valstybės turtas gali būti perduodamas kitų subjektų nuosavybėn. Vienas iš būdų - jį privatizuojant pagal įstatymus. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, nustato valstybės turto privatizavimo sąlygas, t.y. nurodo, kad turtas, kurį valstybė nori privatizuoti, turi būti įtrauktas į Vyriausybės tvirtinamą privatizuojamų objektų sąrašą, be to, turi būti parengta objekto privatizavimo programa (10 str.) Sprendimus dėl valstybės turto privatizavimo priima Vyriausybė. Tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad Vyriausybė tokį sprendimą būtų priėmusi.

162. Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas yra juridinis asmuo, turintis savo teisininkus, valdymo organus, asmenis, atsakingus už buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl nebuvo jokių kliūčių tinkamais terminais išsiaiškinti ginčo turto teisinį statusą ir, manant esant pažeistas jo teises, laiku kreiptis į teismą teisminės pažeistų teisių gynybos.

173. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog „Lietuvos energijos“ reorganizavimo metu buvo perduotas būtent ginčo turtas ir būtent jo nuosavybėn. Ieškovas abstrakčiai nurodė bendrą turto balansinę vertę, teigdamas, kad tai yra įrodymas, jog ginčo turtas priklauso jam. O teismui pakako šios aplinkybės kaip pagrindo teigti ginčo turtą perėjus ieškovui.

184. Vertindamas aplinkybę, jog ginčo turtas į Vilniaus elektros tinklų balansą buvo perduotas vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 596, kuris įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes, teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog minėtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas įpareigojo žinybas perduoti transformatorines tik tam tikru laikotarpiu - nuo 1964 m. iki 1965 m. ir tik konkrečiai įmonei - Vyriausiajai energetikos ir elektrifikavimo valdybai, kurios Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1971 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 212 pagrindu nebeliko, vietoje jos įsteigiant Lietuvos vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą.

195. Teismo argumentas, kad ieškovas įrodė, kad jis prižiūrėjo ir remontavo ginčo turtą, mokėjo mokesčius valstybei, yra visiškai nepagrįstas, nes vertindamas mokesčių valstybei ir ginčo turto remonto klausimą, teismas neatsižvelgė, kad įrodymą apie mokesčių mokėjimą parengė ir patvirtino ne už mokesčių surinkimą atsakinga institucija, o pats ieškovas.

206. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, ginčo turtas yra sudėtinė dalis turto, skirto Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų akušerijos ir chirurgijos korpuso atnaujinimui.

21Atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo.

22Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad:

231. pastačius ginčo turtą bei jį įvedus į eksploataciją, o vėliau pastatytą priestatą pervedus Vilniaus elektros tinklams, įvedimo į eksploataciją ir priėmimo aktų pagrindu ieškovui atsirado iš pradžių operatyviojo tvarkymo (valdymo) teisė, o po įmonės perregistravimo š akcinę bendrovę ir nuosavybės teisė į pastatytą ir perduotą turtą.

242. Ginčo turto valdymas ir naudojimas buvo tęstinio pobūdžio, o apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2006 metais, todėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo ieškovas nepraleido.

253. CK ir kiti Lietuvos TSR teisės aktai nedraudė valstybės įmonėms perduoti nekilnojamąjį turtą iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos įmonės balansą.

264. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantas prižiūrėjo ir remontavo ginčo turtą bei mokėjo mokesčius valstybei.

27Apeliacinis skundas netenkintinas.

28Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

29Iš bylos medžiagos matyti, kad 1951 m. gruodžio mėnesį buvo pastatyta pastotė, esanti ( - ), Vilniuje, kuri buvo prijungta prie Vilniaus elektros tinklų rajono tinklo. Šią pastotę pastatė Litovenergo (LTSR liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdyba) elektros tinklų remonto-statybos cechas. 1972 metais prie aukščiau paminėtos elektros pastotės buvo pastatytas priestatas CRP Nr. 1 su dviem 400 kVA transformatoriais, 192 kubinių metrų tūrio CRP Nr. 1, esantis „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės teritorijoje, kuris įtrauktas į Vilniaus miesto respublikinės „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės balansą, o taip pat į Vilniaus elektros tinklų balansą (t. 1, b. l. 53-54).

30Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad elektros pastotės priestatas į Vilniaus elektros tinklų balansą, kuris buvo Lietuvos TSR Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos pavaldume, buvo perduotas vykdant Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1964-12-16 nutarimą Nr. 596, kuris įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes. Šiuo atveju transformatorinės priestato perdavimo tvarka atitiko 1964 metų civilinio kodekso 40, 98 ir 99 straipsnius, reglamentavusius turto perdavimo-priėmimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą tvarką, kadangi ginčo transformatorinės savininkas buvo valstybė, todėl ieškovo pirmtakas Vilniaus elektros tinklai šį pastatą nuo jo perdavimo valdė operatyviojo tvarkymo teise.

31Nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus elektros tinklai nevaldė ginčo pastato operatyviojo tvarkymo teise. Apelianto nuomone, sprendimus dėl valstybės turto privatizavimo priima Vyriausybė, tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad Vyriausybė tokį sprendimą būtų priėmusi. Teisėjų kolegijos nuomone, 1972 metais pastatytas priestatas - transformatorinės priestatas, negalėjo būti savarankišku teisinės registracijos objektu, nes jis susijęs su elektros tinklų pastote, pastatyta 1951 metais ir buvusia Vilniaus elektros tinklų balanse, todėl jis ir buvo perduotas teisėtai iš vienos valstybinės organizacijos į Vilniaus elektros tinklų balansą. Toks ginčo turto perdavimas atitiko tuo metu galiojusio Civilinio kodekso devintojo skirsnio normas, reglamentavusias disponavimo valstybine nuosavybe tvarką, pastatų, įrenginių, įrengimų ir kito turto, priskirto prie valstybinių organizacijų pagrindinių priemonių, perdavimą iš vienos valstybinės organizacijos balanso į kitą neatlygintinai įstatymų nustatyta tvarka.

32Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus elektros tinklai, perėmę šį pastatą jį valdė ir tvarkė operatyviojo tvarkymo teise, įtraukiant jį į savo balansą, nes turto savininku ir toliau liko valstybė. Pagal esamus duomenis elektros tinklams teisėta operatyviojo tvarkymo (vėliau patikėjimo) teisė į transformatorinę pastotę faktiškai atsirado anksčiau nei atsakovo.

33Pažymėtina, jog remiantis Lietuvos Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, pastato perdavimo metu 1972 metais nebuvo reikalaujama teisiškai registruoti pastatų perdavimo iš vienos įmonės į kitą.

34Pastačius ginčo turtą ir jį įvedus į eksploataciją įvedimo į eksploataciją aktu, o vėliau pastatytą priestatą pervedus Vilniaus elektros tinklams, įvedimo į eksploataciją ir priėmimo akto pagrindu ieškovui atsirado iš pradžių operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teisė, o po įmonės perregistravimo į akcinę bendrovę ir nuosavybės teisė į pastatytą ir perduotą turtą. Taigi, ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kurie iš pradžių buvo valdomi operatyviojo valdymo teise ir apskaitomi įmonės balanse, o vėliau bendrovę reorganizavus į akcinę bendrovę ir perėmus ankstesnės įmonės balanse fiksuotą turtą, teises ir prievoles, turtas akcionuotas į akcijas. Nuo transformatorinės perdavimo momento Vilniaus elektros įmonei, ginčo turtas negalėjo būti perduotas ar priklausyti kitai įmonei, o reorganizavus įmonę į akcinę bendrovę, valstybė galėjo būti tik konkrečios įmonės akcijų turėtoja, o visas turtas buvo akcionuotas.

35Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pastatas, transformatorinė SP-1, registre žymimas 14H1p, esantis ( - ), Vilniuje, yra registruotas Lietuvos Respublikos vardu 2004 m. balandžio 21 d. 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 6749 ir 2003 m. gruodžio 19 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. [5]-7.2-44/40 pagrindu.

36Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). 2000 m. CK netgi nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė (kaip šios taisyklės išimtis yra, pvz., CK 4.100 straipsnio 4 dalis), kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 straipsnio 1, 2 dalys, 4.50 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 4 dalis), kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo–perdavimo akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momentą (CK 6.398 straipsnio 1, 2 dalys). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą. Neteisėtu teisinės registracijos fakto pagrindu negalėjo atsirasti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į ginčo pastatą ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, LR Sveikatos apsaugos ministerijos patikėjimo teisės, atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikų panaudos teisė į šį pastatą. Ieškovas transformatorinės pastatą realiai valdė, jį prižiūrėjo, juo naudojosi pagal tikslinę paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo teisė šiuo konkrečiu atveju į ginčo pastatą yra pažeista, jis turi teisę reikalauti apginti jo pažeistas ar ginčijamas teises, prašant teismo pripažinti jam nuosavybės teises į ginčo pastatą.

37Remiantis aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosavybės teisių įregistravimo Lietuvos Respublikos vardu teisinius pagrindus panaikino, pripažįstant negaliojančiais 2003 m. gruodžio 19 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.(51)-7.2-44/40, 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.6749, 2003 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.V-504/R-103/2.3-4225, 1999 m. vasario 9 d. Panaudos sutartį, 1998 m. rugsėjo 14 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr.23, 1997 m. vasario 5 d. Steigėjo įsakymą Nr.52, kaip ginčo turto nuosavybės teisių registravimo atsakovo Lietuvos Respublikos vardu teisinį pagrindą, kaip ginčo turto patikėjimo teisių atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus universitetinės „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vardu ir ginčo turto panaudos teisių atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vardu teisinį pagrindą.

38Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

39Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kitaip tariant, ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai yra: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

40Atsakovas nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir teisės į ieškinį atsiradimo momentą sieja su nekilnojamojo turto įregistravimo viešame registre momentu. Apelianto teigimu ieškovas, kaip ginčo pastato savininkas (jei tokiu save laikė) turėjo teisę gauti informaciją iš registro, kadangi registras yra viešas ir prieinamas kiekvienam asmeniui, todėl ieškovas negali teisintis, jog nežinojo apie savo teisė pažeidimą - turto įregistravimą kito asmens vardu.

41Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kaip turto savininkas be trukdymų valdė ir naudojo turtą-apskaitė savo dokumentuose, eksploatavo įrenginius, šiuo atveju transformatorinėje esančius elektros transformatorius, juos prižiūrėjo ir remontavo, mokėjo mokesčius valstybei už nekilnojamą turtą. Todėl nesant trukdžių turtą valdančiam asmeniui tvarkytis savo turtu, turto įregistravimo viešame registre faktas ir registro viešumo aplinkybė, neįrodo, kad ieškovas turėjo žinoti ar žinojo apie savo teisių pažeidimą dėl viešo turto registro duomenų buvimo. Ginčo turto valdymas ir naudojimas buvo tęstinio pobūdžio, o apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2006 metais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą taikyti senaties terminą.

42Apeliacinio skundo netenkinus iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

43Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos į valstybės biudžetą 61,7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.