Byla 2A-787-658/2014

Dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo

1Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13910-945/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės LESTO ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Nemuno būstas“, K. A. dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3ieškovė AB LESTO kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 1 466,06 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė tiekia elektros energiją butui, esančiam adresu ( - ). Atsakovė yra šio buto savininkė, butas yra išnuomotas trečiajam asmeniui K. A.. Už ieškovės patiektą ir priskaičiuotą, o atsakovės suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. susidarė 1 466,06 Lt skola. Rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo šiam butui su ieškove sudaryta nebuvo (b.l. 3–5).

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 466,06 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovė tiekia elektros energiją butui, esančiam adresu ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei. Atsakovė su trečiuoju asmeniu K. A. yra sudariusi nuomos sutartį, pagal kurią K. A. butas išnuomotas kaip socialinis būstas, nuomininkė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. buvo priskaičiuota 1 466,06 Lt įsiskolinimo už elektros energiją suma. Rašytinė sutartis dėl elektros energijos šiam butui tiekimo nebuvo sudaryta. Nurodė, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1–38 (toliau Taisyklių) 96 punktą tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Pagal Taisyklių 97 punktą tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovei priklausančio buto nuomininkė būtų sudariusi rašytinę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove, teismas sprendė, jog susidariusį įsiskolinimą ieškovei apmokėti privalo atsakovė (b.l. 85–88).

6III. Apeliacinio skundo argumentai

7Apeliaciniu skundu (b.l. 97–103) atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8Savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką – nuomos sutarties 5.5 punkte yra nurodyta nuomininko pareiga mokėti už suteiktas komunalines paslaugas. Nuomos sutartis atitinka visus CK 6.478 straipsnio reikalavimus, yra įregistruota viešame registre ir gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju ieškovę. Tarp ieškovės ir nuomininkės buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo–vartojimo) santykiai, todėl tarp ieškovės ir patalpų nuomininkės, o ne atsakovės buvo konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartis.

9Teismo argumentas, jog byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo kaip tai numatyta Taisyklių 18 punkte, prieštarauja CK 6.384 straipsnio 1 daliai, reglamentuojančiai tokio pobūdžio sutarties sudarymą ne tik rašytine forma, bet ir konkliudentiniais veiksmais bei byloje esantiems įrodymams, kad atsakovė ne tik, kad sutiko, jog trečiasis asmuo atsiskaitytų su ieškove, bet tai įtvirtino kaip trečiojo asmens pareigą (nuomos sutarties 5.5 punktas).

10Teismas nepagrįstai rėmėsi taisyklių 97 (atitinkančiu 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Taisyklių 84 punktą) punktu. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, kad taisyklių 84 punktas prieštaravo Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 daliai. Teismas nurodė, kad savininko rašytinis sutikimas, kad nuomininkas sudarytų sutartį, pats savaime nereiškia, jog savininkas išreiškė valią prisiimti subsidiarią atsakomybę už nuomininką dėl elektros pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

11Įmokų, už sunaudotą elektros energiją paskirstymo metodika yra specialioji atsiskaitymo už elektros energiją norma ir socialinio būsto nuomininkams nei įstatymas nei inžinerinė įranga neleidžia sudaryti su ieškove kitokių sutarčių dėl elektros tiekimo, todėl taisyklių 18 punktas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas.

12Savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB LESTO prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 105–108). Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

14Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t.y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtos funkcijos formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose teisiniuose santykiuose.

15Savivaldybės pareiga apmokėti skolą kyla iš savivaldybės pareigos kontroliuoti, kad jos patalpų nuomininkai sudarytų rašytines sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais, nevykdymo ir jokių sankcijų, jų nesudarius netaikymo. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad turi mokėti už socialinio būsto nuomininko komunalines paslaugas, kadangi ją ir nuomininką sieja prievoliniai santykiai, įforminti nuomos sutartimi, todėl savivaldybė turi regreso teisę priteistą skolą išsiieškoti iš nuomininko.

16Nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos teikėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Jokiame teisės akte nėra reglamentuota, kad sutartis su nuomininku gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais ar vien tuo pagrindu, kad nuomos sutartis buvo įregistruota registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pardavimo teisnius santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

19Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas klausimas dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas.

20Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė tiekia elektros energiją bendrabučio tipo butui, esančiam adresu ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei (b.l. 11–12, 42), atsakovė su trečiuoju asmeniu K. A. yra sudariusi nuomos sutartį (b.l. 39–41), pagal kurią trečiajam asmeniui K. A. butas išnuomotas kaip socialinis būstas, nuomininkė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Nuomos sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. susidarė 1 466,06 Lt įsiskolinimas už pateiktą elektros energiją (b.l. 9–10, 62). Rašytinė sutartis dėl elektros energijos šiam butui tiekimo nebuvo sudaryta.

21Elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Elektros energetikos įstatymas ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Bylai aktualiu laikotarpiu, t.y. skolos susidarymo už suvartotą elektros energiją laikotarpiu, galiojo Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau Taisyklės).

22CK 6.384 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Pagal Taisyklių 6 punktą, buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (individualiam gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, daugiabučio gyvenamojo namo arba bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo butui, vasarnamiui, sodo sklypui, garažui ar pan.). Buitiniams vartotojams prilyginamos sodininkų, nuosavų automobilių garažų savininkų bendrijos, perkančios elektros energiją bendrijų narių sodams, garažams ir (ar) jų bendroms reikmėms, taip pat daugiabučių gyvenamųjų namų arba bendrabučio tipo daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos, arba minėtų namų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgalioti atstovai, arba minėtų namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objektų administratoriai, perkantys elektros energiją daugiabučių gyvenamųjų namų bendroms reikmėms ir (ar) liftams, bendrabučio tipo daugiabučiams gyvenamiesiems namams (butams, kambariams, bendroms reikmėms ir (ar) liftams). Taigi nesudarius rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju, laikytina, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis tarp elektros energijos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama elektra, savininko sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo pastato elektros įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų iki šalys sudarys elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

23Taisyklių 96 punktas numato, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog rašytinė elektros energijos energijos pirkimo–pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės ar tarp ieškovės ir trečiojo asmens (buto nuomininkės) sudaryta nebuvo. Specialiosios teisės normos aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina patalpų savininko pareigą, nesant sudarytos rašytinės sutarties, atsiskaityti už pateiktą elektros energiją į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Toks teisės aiškinimas, kuris aktualus nagrinėjamoje byloje, yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama elektros energija, pareiga atsiskaityti su elektros energijos tiekėju tenka patalpų savininkui. Šioje byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkė nebuvo sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis pirmiau nurodytais elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiais teisės aktais bei šiuo klausimu suformuota kasacinio teisimo praktika, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas, kuris ir privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K–3–163/2013).

24Apeliacinis skundas taip pat yra grindžiamas įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4–412 (toliau Metodika). Metodikos 2 punkte numatyta, kad įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis šia metodika, kiekvienam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkui ir nuomininkui atskirai apskaičiuoja įmokų už bendrabučio bendrosioms reikmėms (laiptinėms, rūsiams, kitoms bendrojo naudojimo patalpoms apšviesti, virtuvėms, liftų elektros įrenginiams, hidrauliniams siurbliams ir pan.) sunaudotą elektros energiją per ataskaitinį laikotarpį dydį ir pateikia jiems mokėjimo dokumentą, pagal kurį jie sumoka įmokas priimančių įstaigų kasoje. Šia Metodika nustatyta įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose apskaičiavimo tvarka (Metodikos 1 punktas). Metodika reglamentuoja savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. savivaldybės – nuomotojo ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius, o elektros energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius, kaip jau buvo minėta, reglamentuoja bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo –pardavimo teisiniams santykiams (įtvirtintos Civiliniame kodekse), ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos – Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Atsakovės nurodoma Metodika nekeičia specialiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių ir atsakomybės už suvartotą elektros energiją. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad esant tarp atsakovės ir gyvenamosios patalpos nuomininkės sudarytai nuomos sutarčiai, kurioje numatyta pareiga nuomininkei mokėti mokesčius už suvartotą elektros energiją (Sutarties 5.5 p.), atsakovė neturi pareigos atsiskaityti su elektros energijos tiekėju. Nuomos sutartis nustato nuomos sutarties šalių tarpusavio teises ir pareigas t.y. gyvenamosios patalpos savininko ir šios patalpos nuomininko, tačiau niekaip neįtakoja ieškovės, t.y. asmens, nesančios nuomos sutarties šalimi, teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog nustatant pareigą savivaldybei mokėti už būsto nuomininko suvartotą energiją tenkinami atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikiai, pažeidžiami visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principai. Tai, kad šiuo atveju būtent atsakovei tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, jokiu būdu nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Nuomininko pareiga atsikaityti už suvartotą energiją kyla iš nuomos sutarties ir nuomos teisinių santykių, o savivaldybei, kaip socialinio būsto nuomotojai, kyla pareiga imtis teisinių priemonių įsiskolinimo iš nuomininko išieškojimui. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai nepagrįstą apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi taisyklių 97 (atitinkančiu 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4–350 patvirtintų Taisyklių 84 punktą) punktu, kadangi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I143–6/2013 pripažino, kad taisyklių 84 punktas prieštaravo Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 daliai. Apeliantės nurodomoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar Taisyklių 84 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 daliai, tuo aspektu, jog poįstatyminiu teisės aktu įtvirtina turtinę atsakomybę, kuri galimai nėra numatyta įstatyme. 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Taisyklių 84 punkte buvo numatyta „Tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą“. Taigi Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas teisinio reglamentavimo, numatančio patalpų savininko subsidiarią atsakomybę už nuomininko prievolių tinkamą vykdymą, esant sudarytai rašytinei sutarčiai, teisėtumo klausimas. Šioje byloje nėra keliamas Kauno savivaldybės, kaip patalpų savininkės, subsidiarios atsakomybės klausimas, todėl Vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas nėra aktualus šioje byloje. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis ne atsakovės nurodomu Taisyklių 97 punktu, bet Taisyklių 96 punktu, numatančiu patalpų savininko atsakomybę, nesant sudarytos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties.

25Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas dėl atsakovės prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už suvartotą elektros energiją, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas.

26Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

27apeliacinį skundą atmesti.

28Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.