Byla 2A-174/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Violetai Drėmienei, dalyvaujant: ieškovų L. R. ir E. S. atstovei adv. Vidai Kisielienei, atsakovei E. M. , atsakovo V. O. atstovui adv. Domui Pakėnui, atsakovų E. M. , B. D. ir M. V. atstovei adv. Rasai Gradauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. R. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-285-378/2006 pagal šių ieškovų ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, E. M. , V. O. , B. D. , M. S. , R. B. , M. V. , A. B. dėl apskrities viršininko administracijos aktų dalių, paveldėjimo teisės liudijimo dalies, pretendentų susitarimo panaikinimo, piniginės kompensacijos priteisimo. Tretieji asmenys: A. J. , E. J. , V. V. , A. G. , notarė R. B. , notarė J. V. .

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai L. R. ir E. S. , remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, CK 1.138, 6.145, 6.152 straipsniais, Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo) nuostatomis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) 2 straipsnio 4 dalimi, pareiškė ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (toliau – KAVA), E. M. , V. O. , B. D. , M. S. , R. B. , M. V. , A. B. , kurį patikslinę prašė:

  1. pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius ir aktus:

41.1. 1994 m. balandžio 18 d. susitarimą, kuriuo pretendentai į 8,71 ha žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimą E. M. , S. G. O. , M. V. , B. D. , M. S. ir R. B. susitarė dėl K. ir O. S. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, esančio Jonučių kaime, Kauno rajone (toliau – ginčo žemės sklypas), nuosavybės teisių atkūrimo dalių;

51.2. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8571 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287 4 priedo dalį (eil. Nr. 22), kuria E. M. atkurtos nuosavybės teisės į 2,9 ha ginčo žemės sklypo, ir 16 priedo dalį (eil. Nr. 6), kuria jai suteiktas 5,81 ha sklypas Nr. 824-1, nurodant šiame sklype jai tenkančią sklypo dalį (2,90 ha);

61.3. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8572 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287 4 priedo dalį (eil. Nr. 23), kuria S. G. O. atkurtos nuosavybės teisės į 2,91 ha ginčo žemės sklypo, ir 16 priedo dalį (eil. Nr. 6), kuria jai suteiktas bendras 5,81 ha sklypas Nr. 824-1, nurodant šiame sklype jai tenkančią sklypo dalį (2,91 ha);

71.4. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8573 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287 4 priedo dalį (eil. Nr. 24), kuria M. V. atkurtos nuosavybės teisės į 0,58 ha ginčo žemės sklypo, ir 16 priedo dalį (eil. Nr. 6), kuria jai suteiktas bendras 1,16 ha sklypas Nr. 824-2, nurodant šiame sklype jai tenkančią sklypo dalį (0,58 ha);

81.5. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8574 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287 4 priedo dalį (eil. Nr. 25), kuria B. D. atkurtos nuosavybės teisės į 0,58 ha ginčo žemės sklypo, ir 16 priedo dalį (eil. Nr. 6), kuria jai suteiktas 1,16 ha sklypas Nr. 824-2, nurodant šiame sklype jai tenkančią sklypo dalį (0,58 ha);

91.6. 2004 m. balandžio 22 d. Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. B. , po S. G. O. mirties V. O. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria V. O. paveldėjo 291/581 dalis ginčo žemės sklypo.

102. pripažinti nesąžiningais atsakovų V. O. ir E. M. veiksmus, parduodant dalį 5,81 ha žemės sklypo (2,33 ha adresu ( - ) ), taip pat atsakovių M. V. ir B. D. veiksmus, parduodant 58/116 dalis joms asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (1,1600 ha adresu Kauno r., Jonučių k., unikalus Nr. 5247-0007-0114).

  1. įpareigoti KAVA atkurti ginčo žemės sklypo nuosavybės teises natūra: M. V. ir B. D. – kiekvienai į 0,35 ha, paliekant M. E. B. (1,75 ha/5 įpėdiniai = 0,35 ha) įpėdiniams teisę tarpusavyje susitarti kitaip; S. G. O. ir E. M. – kiekvienai į 1,74 ha; L. R. ir E. S. - į 0,69 ha lygiomis dalimis.
  2. taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti:

114.1. V. O. ir E. M. sumokėti ieškovams lygiomis dalimis 152 391,32 Lt (200 000 Lt. + 180 000 Lt/581 x 654,04 Lt/aras x 233), kuriuos pastarieji gavo iš A. J. ir E. J. pagal 2004 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 17-ojo notarų biuro notarės R. I. , atlyginti visas restitucijos išlaidas;

124.2. M. V. ir B. D. sumokėti ieškovams lygiomis dalimis 75 344,83 Lt (190 000/1,1600 ha = 163793,1 Lt/ha x 0,46 ha), kuriuos pastarieji gavo iš V. V. ir A. G. pagal 2006 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 7-ojo notarų biuro notarės J. V. , atlyginti visas restitucijos išlaidas.

135) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14Ieškovai nurodė, kad jų seneliai K. ir O. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 8,71 ha žemės sklypą, buvusį Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje. Jie turėjo 5 vaikus: E. M. , S. G. O. , M. E. B. , K. S. ir A. S. . Ieškovų seneliai mirė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Atsakovė E. M. 1991m. spalio 1 d. kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių į tėvų žemę atkūrimo, kuriame nurodė ir kitus pretendentus į ginčo žemę, išskyrus ieškovus. Prašymas buvo pasirašytas tik šios atsakovės, todėl negalėjo būti laikomas bendru su kitais atsakovais prašymu ar susitarimu. 1994 m. balandžio 18 d. susitarimu minėtame prašyme nurodyti pretendentai į ginčo žemės sklypą susitarė visą ginčo žemę pasidalinti natūra taip: K. ir O. S. dukroms S. G. O. ir E. M. - po 2,9 ha kiekvienai (S. G. O. – 2,91 ha), anūkams - mirusios dukters M. E. B. vaikams - M. V. , B. D. , R. B. – po 0,58 ha kiekvienam, M. S. – 1,16 ha. Atsakovai nei prašyme, nei kituose dokumentuose sąmoningai nenurodė ieškovų, kaip pretendentų į ginčo žemę. Ieškovai nurodė, jog CK įpareigoja visus asmenis nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, veikti sąžiningai, laikytis įstatymų, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Ieškovai, kaip buvusių žemės savininkų anūkai, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik 1992 m. sausio 14 d. priėmus Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo pakeitimą. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovai pateikė 1997 m rugsėjo 8 ir 9 d. Ieškovė L. R. savo prašyme nurodė, kad kartu su ja į nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja ir jos brolis A. S. , kuris 2003-06-02 atsisakė teisių į ginčo žemę ieškovės naudai. 2003 m. balandžio mėnesį ieškovai sužinojo, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę jau atkurtos tik atsakovėms M. V. , B. D. , S. G. O. ir E. M. , kadangi KAVA ieškovus klaidingai palaikė ne žemės savininkų anūkais, o proanūkiais. Ieškovai teigė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2003-05-30, kuomet buvo pakviesti dalyvauti KAVA pasitarime dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, patikslinimo. Kadangi atsakovės gera valia pakeisti KAVA sprendimų nesutiko, KAVA 2003-06-29 kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu dėl administracinių aktų dalių panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 19 d. nutartimi skundą paliko nenagrinėtą (administracinė byla Nr. A8-313-04). Ieškovai nurodė, jog 1994-04-18 pretendentų susitarimas pažeidžia ieškovų teises, todėl naikintinas. Naikintinos ir ieškinyje nurodytų KAVA sprendimų bei įsakymų dalys, kuriomis patvirtinti susitarimu aptarti ginčo žemės sklypo dydžiai. KAVA įpareigotina atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę po lygiai visiems pretendentams (po 1,74 ha kiekvienam vaikui, o mirusio vaiko vaikams – po lygiai į mirusiam vaikui tekusią dalį). Ieškovai nurodė, kad 2004 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai V. O. (S. G. O. turto paveldėtojas) ir E. M. pardavė 5,81 ha žemės sklypą tretiesiems asmenims A. J. ir E. J. , kuriuos ieškovai pripažino sąžiningais įgijėjais ir turto iš jų išreikalauti neprašo. Teismo 2006-06-13 posėdžio metu paaiškėjo, kad atsakovės B. D. ir M. V. pardavė 1,16 ha žemės sklypą tretiesiems asmenims A. G. ir V. V. , kurie irgi yra sąžiningi įgijėjai. Ieškovai prašė, pripažinus negaliojančiais nurodytus sandorius ir KAVA aktus, priteisti ieškovams iš žemę pardavusių atsakovų piniginę kompensaciją. Ieškovų teigimu, jie nepraleido vieno mėnesio termino ginčyti neteisėtus administracinius aktus, tačiau, jeigu teismas laikytų, jog ieškovai vis dėlto praleido šį terminą, jis turėtų būti atnaujinamas.

15Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad ieškovai praleido terminą pateikti prašymus nuosavybės teisėms atkurti, taip pat praleido sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ginčyti KAVA administracinius aktus.

16Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatęs, kad ieškovai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 1997 m. rugsėjo 8 ir 9 d., teismas konstatavo, jog ieškovai neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į K. ir O. S. žemę pagal Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą (su vėlesniais pakeitimais), kadangi nurodyto įstatymo 10 straipsnyje numatytu terminu šios teisės neįgyvendino. Nuosavybės teisių atkūrimo santykiai tarp ieškovų ir atsakovų neatsirado, nes pasibaigus įstatymo galiojimui galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Teismas nurodė, kad ieškovai, kaip buvusio žemės savininko anūkai, subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200 pakeitus Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 straipsnį (pakeitimas įsigaliojo 1992-01-31). Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis nustatė, kad nuosavybės teisė į žemę ar mišką atstatoma asmenims, kurie pateikė prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. Teismo nuomone, ši įstatymo nuostata buvo imperatyvaus pobūdžio ir nustatė galutinį terminą prašymams susigrąžinti žemę paduoti, todėl nurodytas terminas laikytinas naikinamuoju. Teismas pažymėjo, jog šis terminas iki pat Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo galiojimo sustabdymo nebuvo pakeistas (1997-01-16 laikinasis įstatymas Nr. VIII-76). Ieškovai prašymų atkurti nuosavybę į senelių turėtą žemę padavimo dieną buvo netekę teisės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Be to, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustatė terminą prašymams paduoti iki 1997-12-31 tik tiems asmenims, kurie iki šio įstatymo priėmimo neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovų subjektinė teisė prašyti atkurti nuosavybės teisę į senelių O. ir K. S. turėtą žemę atsirado ne Atkūrimo įstatymo pagrindu, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 14 d. nutarimu pakeitus Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 straipsnį, todėl jiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas negali būti taikomas.

17Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, laiku nepateikę prašymų atkurti nuosavybės teises į senelių turėtą žemės nuosavybę, neįgijo tų subjektinių teisių, kokias turi asmenys, įstatymo nustatyta tvarka išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl šios priežasties ieškovai negali ginčyti nei administracinių aktų, nei sandorių, kuriais spręstas buvusiems turto savininkams priklausiusio turto likimas. Teismas nurodė, kad dėl nurodyto motyvo net nėra pagrindo tikrinti, ar ieškovų subjektinės teisės buvo pažeistos, atkuriant nuosavybės teises šios bylos atsakovams, o po to šiems ginčo žemės sklypą perleidus tretiesiems asmenims. Teismas sprendė, jog ieškovai nuosavybės teisių atkūrimo procese savo teisių tinkamai neįgyvendino, įstatymo nustatytu terminu prašymo nepateikė, todėl atsakovės E. M. , S. G. O. , M. V. ir B. D. 1998 m. balandžio 9 d. pareiškimu pagrįstai prieštaravo, kad ieškovams būtų atkurtos nuosavybės teisės. Teismo nurodytų įstatymų prasme ieškovai nuosavybės atkūrimo teisę tuo metu buvo praradę. Teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1994 m. balandžio 18 d. susitarimą, nurodęs, kad šio susitarimo sudarymo metu ieškovai nebuvo pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ginčijamas sandoris jų teisių pažeisti negalėjo. Be to, šis pretendentų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo susitarimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punkto reikalavimus dėl susitarimo formos ir turinio (1992-01-31 redakcija). Atmesdamas reikalavimus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti ginčijamų KAVA administracinių aktų dalis, teismas taip pat nurodė, kad šie administraciniai aktai buvo priimti 1998 metų spalio 28 d., t. y. ieškovams praradus teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl šiais sprendimais jų teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos. Teismas pažymėjo, jog kiti ieškovų reikalavimai yra išvestiniai iš nurodytų reikalavimų, todėl nepanaikinus ginčijamų administracinių aktų ir susitarimo, nėra pagrindo tenkinti kitų reikalavimų. Tik 2001 m. rugpjūčio 3 d. buvo pakeista Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio redakcija ir numatytas terminas iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti. Teismo nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo galimybę įstatymų leidėjas susiejo su ta sąlyga, jog šios teisės neturi būti atkurtos kitiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad dar nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į 1,74 ha O. ir K. S. priklausiusios žemės, todėl ieškovai turi galimybę ginti savo teises įstatyme numatytais būdais.

18Teismas, nustatęs, kad su ginčijamais administraciniais aktais ieškovai buvo supažindinti 2003 m. gegužės 30 d. KAVA įvykusiame pasitarime, o į teismą dėl jų nuginčijimo kreipėsi tik 2004 m. balandžio 8 d., ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovai praleido ieškinio senatį, numatytą Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje.

19Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, be to, pažeidė civilinio proceso įstatymą, nes neišsprendė visų pareikštų reikalavimų (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 7 p.). Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nepagrįsta teismo išvada, kad Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme nustatytas terminas pareiškimams dėl nuosavybės į žemę atkūrimo paduoti iki 1993 m. rugsėjo 10 d. buvo naikinamasis terminas. To paties įstatymo 10 straipsnis (1995 m. liepos 3 d. redakcija) buvo papildytas 8 dalimi, pagal kurią piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, Vyriausybės nustatyta tvarka jų pageidavimu neatlygintinai nuosavybėn galėjo būti suteikiamas laisvos žemės fondo žemės ar miško plotas arba kompensuojama įstatymo 16 straipsnio numatytais būdais, išskyrus kompensavimą pinigais. Be to, buvo pakeistas ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), panaikinant jo 4 dalį, o 2001m. rugpjūčio 3 d. įstatymu terminas prašymams pateikti pratęstas iki 2001 m. gruodžio 31d., nustatant, kad piliečiams, kurie šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių, jis gali būti atnaujinamas. Ieškovai prašymus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę pateikė 1997 metais, todėl laikytina, jog jie nėra praleidę Atstatymo tvarkos ir sąlygų bei Atkūrimo įstatymuose nustatytų terminų šiems prašymams pateikti. Teismas priėmė prieštaringą sprendimą, pažymėjęs, kad ieškovai gali ginti savo teises į 1,74 ha ginčo žemės, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės atsakovams.
  2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas KAVA pripažino savo kaltę dėl klaidos padarymo jo priimtuose ginčijamuose administraciniuose aktuose ir iš dalies pripažino ieškinį. Teismas neatsižvelgė, kad viešojo administravimo subjektas, kompetentingas nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikėsi pozicijos, jog ieškovai prašymus pateikė laiku ir tinkamai. Šis subjektas pripažino, jog jis suklydo, palaikęs ieškovus žemės savininkų O. ir K. S. proanūkiais, todėl neatkūrė jiems nuosavybės teisių į ginčo žemę kartu su atsakovais. Teismas nepasisakė ir dėl to, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pasirašė tik viena E. M. , o kiti atsakovai, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, nebuvo pasirašę tokio prašymo.
  3. Teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senatį ginčyti administracinius aktus. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 19 d. nutarties paskelbimo, kuria teismas paliko nenagrinėtą KAVA skundą dėl ginčijamų administracinių aktų, jų dalių panaikinimo. Kadangi ieškovai kreipėsi į teismą 2004 m. balandžio 8 d., laikytina, jog 30 dienų terminas administraciniams aktams ginčyti nebuvo praleistas. Be to, patikslintame ieškinyje ieškovai prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau teismas neišsprendė šio ieškovų reikalavimo.

20Atsakovai M. V. , B. D. , E. M. , V. O. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas padarė teisingas išvadas dėl įstatymų taikymo ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovai praleido nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus terminus pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliantai, teigdami, kad jie nepraleido termino prašymams pateikti, nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kuriomis terminas prašymams pateikti buvo nustatytas iki 1997 m. gruodžio 31 d., o vėlesne redakcija – pratęstas iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šie terminai buvo nustatyti prašymams tokių asmenų, kurie nebuvo įgiję teisės juos pateikti pagal anksčiau galiojusias nurodytų įstatymus redakcijas, t. y. tiems, kurie negalėjo anksčiau pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai praleido ieškinio senatį ginčyti administracinius aktus, kuriais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę. Apie ginčijamus aktus ieškovai sužinojo 2003 m. gegužės 30 d., tačiau ieškinį dėl jų nuginčijimo pateikė praleidę ieškinio senaties terminą ir nenurodę svarbių priežasčių, kliudžiusių anksčiau kreiptis į teismą dėl aktų nuginčijimo. Atsakovas V. O. nurodo, kad patikslintame ieškinyje nebuvo suformuluotas reikalavimas atnaujinti praleistą ieškinio senatį, todėl teismas neturėjo dėl šios aplinkybės pasisakyti, o apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas išsprendė ne visus jų pareikštus reikalavimus. Atsakovės M. V. , B. D. , E. M. atsiliepime nurodo, kad ta aplinkybė, jog 1991 m. spalio 1 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę pasirašė tik E. M. , nepaneigia kitų atsakovų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, teisių, nes jie buvo nurodyti pretendentais šiame prašyme. Be to, visi atsakovai pasirašė 1994 m. balandžio 18 d. susitarimą dėl teisių į žemės nuosavybę atkūrimo. KAVA turėjo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę visiems nurodytą susitarimą pasirašiusiems asmenims.

21Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, taikytinas ginčo teisiniams santykiams, pagrįstai pripažino, kad ieškovų reiškiamos subjektinės teisės negali būti įgyvendintos dėl įstatymo nustatytų naikinamųjų terminų praleidimo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad byloje nėra padaryta procesinių teisės pažeidimų, kurie duotų pagrindą panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

22Pagal CK 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šios nuostatos leidžia daryti ne tik išvadą, jog civiliniai įstatymai atgal negalioja, bet ir išvadą, jog vėliau atsiradusiems civiliniams teisiniams santykiams negalioja jau netekę galios įstatymai. Negalima taikyti civilinių įstatymų teisiniams santykiams, atsiradusiems tiek iki šių įstatymų įsigaliojimo, tiek ir atsiradusiems įstatymų galiojimui pasibaigus. Teismas konkretiems civiliniams teisiniams santykiams turi taikyti teisės aktus, kurie galiojo tų teisinių santykių atsiradimo metu. Teisiniam ginčui išspręsti taikytinos ir tokios teisės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu yra netekę galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių tarp ginčo šalių atsiradimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000, „Teismų praktika“ Nr. 14, p.214-218).

23Tiek galiojęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas, tiek jį pakeitęs ir nuo 1997 m. liepos 9 d. galiojantis Atkūrimo įstatymas yra specialieji įstatyminiai teisės aktai, nustatantys pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šių įstatymų nuostatos nėra identiškos Lietuvos Respublikoje galiojusio ir dabar galiojančio Civilinių kodeksų normoms, reglamentuojančioms paveldėjimo teisinius santykius. Per keletą dešimtmečių visuomeniniame gyvenime įvykę objektyvūs ekonominiai ir socialiniai pokyčiai nulėmė valstybės galimybę atkurti pažeistas nuosavybės teises taikant tik ribotą restituciją. Nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančios minėtų specialiųjų įstatymų normos nustatė konkrečius nuosavybės teisių atkūrimo būdus bei sąrašą pretendentų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Taigi, nuosavybės teisių ribota restitucija pasireiškė tiek per įstatymo leidėjo nustatytus konkrečius nuosavybės teisių atkūrimo būdus bei sąlygas, tiek ir per nustatytą konkretų ratą asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į mirusių savininkų turėtą turtą. Atskirais šių įstatymų galiojimo laikotarpiais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos ir tvarka būdavo iš dalies koreguojami. Diskrecijos teisę nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos ir sąlygų nustatymo klausimu turi tik įstatymų leidėjas, todėl tos Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo bei Atkūrimo įstatymo normos, kurios atskirais šių teisės aktų galiojimo laikotarpiais nustatė asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat nustatė ir reguliavo tokių asmenų teisių įgyvendinimo sąlygas bei tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo tęstinio pobūdžio, todėl kiekvienu konkrečiu atveju priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises į turtą turėjo būti laikomasi specialųjį teisinį reglamentavimą nustatančių normų, galiojusių to sprendimo priėmimo laikotarpiu.

24Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovai, kaip buvusių žemės savininkų anūkai, subjektinę teisę į žemės nuosavybės atkūrimą įgijo nuo 1992 m. sausio 17 d., kuomet įsigaliojo 1992 m. sausio 14 d. įstatymas Nr. I-2200, atitinkamai pakeitęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnį. Pats subjektinės teisės atsiradimo faktas savaime nesukuria tos teisės, jeigu ji nėra realizuojama teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, viena iš įstatyme numatytų privalomų teisės į nuosavybės atkūrimą sąlygų buvo pretendento valios atkurti nuosavybės teises išreiškimas pateikiant atitinkamą prašymą nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Specialieji nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustatė tokių prašymų padavimo terminus. Pretendentams į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą – buvusio turto savininko mirusio vaiko vaikams (būtent toks yra ieškovų, kaip pretendentų atkurti nuosavybės teises, teisinis statusas), nuosavybės teisė į žemę ar mišką galėjo būti atstatoma, jeigu tokie asmenys prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. (Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 str. 7 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 1993 m. liepos 28 d. ir galiojusi Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dieną). Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 straipsnio 1 – 7 dalyse nustatyti prašymų padavimo terminai pagal savo pobūdį ir teisinius padarinius buvo naikinamieji, nes jose išdėstytose normose aiškiai nurodyta, kad piliečiai, praleidę nustatytą terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atstatymą pagal šį įstatymą, išskyrus asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos dėl ištrėmimo ar įkalinimo už pasipriešinimą okupaciniams režimams (Atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 str. 4 d.). Įvertindama šias įstatymo nuostatas teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir nustatytas terminas iki 1993 m. rugsėjo 10 d. paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ar mišką (Atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 str. 7 d.) savo esme buvo naikinamasis. Tačiau šis terminas absoliutų naikinamąjį pobūdį turėjo iki 1995 m. birželio 16 d., kada įsigaliojo Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 straipsnio redakcija pagal 1995 m. gegužės 30 d. įstatymą Nr. I-906. Nuo šios įstatymo įsigaliojimo datos buvo numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jų pageidavimu neatlygintinai nuosavybėn suteikiamas laisvos valstybinės žemės ar miško plotas arba kompensuojama įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais, išskyrus kompensavimą pinigais (Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 str. 9 d. – 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo redakcija). Nustojant galioti Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymui, jo 10 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, jeigu į jiems priklausantį turėtos žemės ar miško valdos (jos dalies) plotą nuosavybės teisė neatstatyta kitiems asmenims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jų pageidavimu neatlygintinai nuosavybėn suteikiamas laisvos valstybinio žemės fondo žemės ar miško plotas arba kompensuojama šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais, išskyrus kompensavimą pinigais (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054 redakcija). Darytina išvada, kad prieš nustojant galioti Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymui, kurio nustatytomis sąlygomis ir tvarka ieškovai buvo įgiję teisę į žemės nuosavybės teisių atkūrimą, terminas paduoti prašymus dėl žemės ir miško nuosavybės teisių atkūrimo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d., buvo santykinio naikinamojo pobūdžio, nes asmenims, praleidusiems šį terminą įstatymas numatė atskirus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Teisėjų kolegija pastarąjį terminą vertina kaip santykinai naikinamąjį, nes laikosi nuostatos, kad jį praleidę asmenys buvo laikomi netekusiais teisės į Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme nustatytus nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo būdus, tik išskyrus nurodytuosius šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje.

25Šios civilinės bylos išsprendimui esmine aplinkybe teisėjų kolegija laiko tai, kad asmenims, praleidusiems Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą (iki 1993 m. rugsėjo 10 d.), nuosavybės teisės į žemę ar mišką galėjo būti atkuriamos šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, jeigu šių asmenų prašymai buvo paduoti iki Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo galiojimo laikino sustabdymo, t. y. iki 1997 m. sausio 22 d.

261997 m. liepos 1 d. buvo priimtas ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas, pakeitęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą. Priimant šį įstatymą nuosavybės teisės į K. ir O. S. valdytą žemę pagal galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo sąlygas ir tvarką niekam iš pretendentų nebuvo atkurtos. Iki šio momento atsakovės E. M. valia atkurti nuosavybės teisę į žemę buvo išreikšta 1991 m. spalio 1 d. prašymu, kitų atsakovų (jų pirmtakų) – kartu su atsakove E. M. pasirašytame 1994 m. balandžio 18 d. pretendentų susitarime. Nors ieškovai įgijo subjektinę teisę į savo senelių žemės nuosavybės teisės atkūrimą Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme numatytais pagrindais, tačiau galiojant šiam įstatymui jie šios teisės neįgyvendino. Ieškovai prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę padavė 1997 m. rugsėjo 8 ir 9 d., t. y. jau įsigaliojus Atkūrimo įstatymui. Ginčijami KAVA administraciniai aktai – sprendimai ir įsakymai žemės nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams klausimu buvo priimti 1998 m. spalio 28 d., galiojant Atkūrimo įstatymui pagal pradinę jo redakciją (pradinė redakcija galiojo nuo 1997 m. liepos 7 d. iki 1999 m. birželio 2 d.). Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio, reglamentavusio prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarką, 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais. Piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ sustabdymo dienos, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Taigi šioje materialinėje teisės normoje buvo nustatytas naikinamasis terminas, nes su jo praleidimu įstatymo leidėjas susiejo pačios subjektinės teisės į nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą pasibaigimą. Tuo įstatymo veikimo laikotarpiu, kai ieškovai pateikė prašymus dėl senelių žemės nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kai buvo priimami ginčijami KAVA administraciniai aktai, kuriais nuosavybės teisės į tą patį turtą buvo atkurtos atsakovams, buvo nustatytas absoliutaus naikinamojo pobūdžio naikinamasis terminas, nes nei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje, nei kitose šio teisės akto normose nebuvo numatyta praleisto termino atnaujinimo galimybė, nenumatytos jokios kitokios terminą praleidusių asmenų alternatyvios galimybės atkuriant nuosavybės teises. Priimant ginčijamus administracinius aktus nebuvo pagrindo ieškovams taikyti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino - iki 1997 m. gruodžio 31 d., nes ši norma buvo skirta tik tiems asmenims, kurie neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą. Ieškovai tokių asmenų kategorijai negali būti priskiriami. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai prašymų atkurti nuosavybės teises į senelių žemę padavimo metu, taip pat ginčijamų administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės į tą žemę buvo atkurtos kitiems asmenims (byloje – atsakovams), priėmimo metu neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą bei nebuvo įgiję tokios teisės pagal tuo metu galiojusias Atkūrimo įstatymo nuostatas. Nei ginčijamo 1994 m. balandžio 18 d. susitarimo sudarymo momentu, nei ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ieškovai neturėjo subjektinės teisės pretenduoti į žemės nuosavybės teisių atkūrimą, nes jokiu būdu nebuvo išreiškę savo valios tuo reikalu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad tuo sandoriu bei nurodytais administraciniais aktais ieškovų teisės ir teisėti interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti. Ta aplinkybė, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija priėmė ir registravo ieškovų prašymus atkurti nuosavybės teisę į senelių žemę, nesukūrė šiems asmenims subjektinių teisių pretenduoti į šios nuosavybės atkūrimą ir nesudarė pagrindo įtraukti ieškovus į asmenų, kuriems nuosavybė buvo atkuriama ginčijamais administraciniais aktais, sąrašą.

27Apeliantai nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis po ginčijamų administracinių aktų priėmimo, kuriomis prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminas buvo pratęstas (paskutinį kartą – iki 2001 m. gruodžio 31 d.), be to, kuriomis šis terminas nebelaikomas naikinamuoju. Būtina vadovautis teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu bendrąja taisykle, jog civiliniai įstatymai atgal negalioja. Taigi, jau įvykusiems juridiniams faktams ir susiklosčiusioms teisinėms situacijoms, ankstesnių teisės normų reglamentuotų teisinių santykių pagrindu įgytoms teisėms ar pareigoms negali būti taikomos vėliau priimtos norminės taisyklės. Kaip jau pažymėta šioje nutartyje, teismas konkretiems civiliniams teisiniams santykiams turi taikyti teisės aktus, kurie galiojo tų teisinių santykių atsiradimo metu, o teisiniam ginčui išspręsti taikytinos tokios teisės normos, kurios nors ir nebegalioja bylos nagrinėjimo metu, tačiau galiojo teisinių santykių tarp ginčo šalių atsiradimo momentu.

28Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teisinių santykių tarp ginčo šalių šioje civilinėje byloje atsiradimo momentu ieškovai pagal tada galiojusį įstatymą nebuvo pretendentais į žemės nuosavybės teisių atkūrimą, neatsiranda pagrindo tikrinti, ar jų subjektinės teisės galėjo būti pažeistos atkuriant žemės nuosavybės teises atsakovams arba atsakovams sudarant vėlesnius sandorius su tuo nuosavybės objektu. Ši teismo nuostata yra išdėstyta sprendime, todėl atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo iš esmės pasisakyti ir vertinti kiekvieno iš atsakovų išorinius valinius veiksmus, susijusius su ketinimais (pretendavimu) atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę.

29Ieškovų reikalavimai dėl jų teisių į žemės nuosavybę gynimo grindžiami tariamai neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu į tą žemę atsakovams. Nenuginčijus administracinių aktų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovams, vertinti kitus byloje pareikštus ieškovų reikalavimus nėra teisinio pagrindo, nes pastarieji yra išvestiniai iš reikalavimų dėl tų administracinių aktų. Ginčijamų administracinių aktų panaikinimas ar nepanaikinimas tiesiogiai lemia kitų ieškovų reikalavimų šioje byloje patenkinimo ar nepatenkinimo galimybę. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų reikalavimus dėl ginčijamų KAVA administracinių aktų (jų dalių) panaikinimo, neturėjo pagrindo iš esmės analizuoti ir vertinti reikalavimų, susijusių su atsakovų sudarytų vėlesnių turtinių sandorių pagrįstumu ir teisėtumu. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo teisiniams argumentams vertinant ieškovų reikalavimą dėl ginčijamo 1994 m. balandžio 18 d. pretendentų atkurti nuosavybės teises susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

30Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas, pasisakydamas dėl ieškovų galimybės įgyvendinti teises į dalies senelių turėtos žemės nuosavybės teisės atkūrimą, priėmė prieštaringą ir formalų sprendimą. Pagal dabar galiojančią Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio redakciją ieškovai turi subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dar nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į 1,74 ha O. ir K. S. priklausiusios žemės, todėl ieškovai turi teisę pretenduoti į šios žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimą galiojančio Atkūrimo įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Tokia teismo pozicija nedaro sprendimo prieštaringu.

31Ieškininės senaties termino esmė – tai laiko tarpas, per kurį priverstinai, valstybės pagalba, galima įgyvendinti savo pažeistas teises. Šis terminas įgyja ieškininės senaties termino juridinę reikšmę tik tuo atveju, kai teisė, dėl kurios gynybos ieškovas kreipėsi į teismą, faktiškai egzistuoja ir yra pažeista. Ieškininės senaties termino pasibaigimas yra pagrindas atmesti pagrįstą ieškinį – ieškinį, kuriuo ginama nuo pažeidimo faktiškai egzistuojanti subjektinė teisė. Prieš atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad suėjo ieškininės senaties terminas, teismas visų pirma turi nustatyti ieškovo nurodytos subjektinės teisės egzistavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001, „Teismų praktika“ Nr. 16, p. 9-16). Tik nustatęs, kad ginama subjektinė teisė realiai egzistuoja ir kad ji yra pažeista, teismas, skolininko reikalavimu, gali spręsti klausimą dėl ieškininės senaties taikymo. Šioje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, nes tos subjektinės teisės, dėl kurių gynybos ieškovai kreipėsi į teismą, ginčijamų teisinių santykių metu faktiškai neegzistavo, todėl realiai negalėjo būti pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šios priežasties ieškovų apeliacinio skundo motyvai, susiję su pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškinio senaties termino klausimu, netenka teisinės reikšmės.

32Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.

33Šios kategorijos byloje ieškovai yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (Atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d.), todėl atmetus ieškovų apeliacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovų į valstybės biudžetą nepriteisiamos (CPK 96 str. 2 d. nuostata).

34Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, iš jų priteistinos atsakovų turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Priteisti iš ieškovų L. R. ir E. S. lygiomis dalimis: atsakovei E. M. – 600 Lt, atsakovėms B. D. ir M. V. – 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai L. R. ir E. S. , remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23... 4. 1.1. 1994 m. balandžio 18 d. susitarimą, kuriuo pretendentai į 8,71 ha... 5. 1.2. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8571 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287... 6. 1.3. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8572 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287... 7. 1.4. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8573 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287... 8. 1.5. KAVA 1998-10-28 sprendimą Nr. 52/8574 ir 1998-10-28 įsakymo Nr. 05-6287... 9. 1.6. 2004 m. balandžio 22 d. Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. B. ,... 10. 2. pripažinti nesąžiningais atsakovų V. O. ir E. M. veiksmus, parduodant... 11. 4.1. V. O. ir E. M. sumokėti ieškovams lygiomis dalimis 152 391,32 Lt (200... 12. 4.2. M. V. ir B. D. sumokėti ieškovams lygiomis dalimis 75 344,83 Lt (190... 13. 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 14. Ieškovai nurodė, kad jų seneliai K. ir O. S. iki nacionalizacijos... 15. Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad ieškovai praleido terminą pateikti... 16. Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 17. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, laiku nepateikę prašymų atkurti... 18. Teismas, nustatęs, kad su ginčijamais administraciniais aktais ieškovai buvo... 19. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m.... 20. Atsakovai M. V. , B. D. , E. M. , V. O. atsiliepimais į apeliacinį skundą... 21. Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka... 22. Pagal CK 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš... 23. Tiek galiojęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas, tiek jį pakeitęs ir... 24. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovai, kaip... 25. Šios civilinės bylos išsprendimui esmine aplinkybe teisėjų kolegija laiko... 26. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo... 27. Apeliantai nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis,... 28. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teisinių... 29. Ieškovų reikalavimai dėl jų teisių į žemės nuosavybę gynimo... 30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas,... 31. Ieškininės senaties termino esmė – tai laiko tarpas, per kurį... 32. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, apeliacinio skundo... 33. Šios kategorijos byloje ieškovai yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų... 34. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, iš jų priteistinos atsakovų turėtos... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 36. Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 37. Priteisti iš ieškovų L. R. ir E. S. lygiomis dalimis: atsakovei E. M. –...