Byla 2A-606-431/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

2rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. T. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėja, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4185,00 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2010-10-29, apie 18 val. 39 min., tamsiu paros metu, kelyje A2D Vilnius – Panevėžys, ieškovo vairuojamas automobilis Renault Scenic Megane, kuriuo taip pat važiavo jo sutuoktinė bei mažamečiai vaikai, susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu briedžiu. Eismo įvykio metu buvo užmuštas briedis ir nežymiai sutrikdyta ieškovo sveikata, asmenys, buvę automobilyje, patyrė didelį stresą, be to, nepataisomai buvo sugadintas automobilis. 2010-11-02 Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio pareigūnas priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą ieškovo atžvilgiu, kadangi vairuotojas tamsiu paros metu, staiga atsiradus ant kelio kliūčiai, negalėjo laiku jos pastebėti ir suvaldyti automobilio, jog būtų išvengta eismo įvykio. Nutarime nurodyta, jog nenustatyta, kad ieškovas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo. Valstybė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga gyvūnų savininkė ir nesiėmė veiksmingų priemonių užkirsti kelią nurodytų aplinkybių atsiradimui. Pagal transporto priemonės vertinimo ataskaitą autoįvykyje apgadinto automobilio vertė prieš apgadinimą buvo 4462 Lt, o likutinė vertė – 754 Lt. Todėl patirta žala sudaro 3708 Lt. Kadangi ieškovas patyrė 450 Lt automobilio vertinimo išlaidų, jo patirta žala sudaro 4158 Lt.

6Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nors valstybė yra laukinės gyvūnijos savininkė, tačiau vertinant eismo įvykį svarbu tai, kad jis įvyko transporto priemonei (didesnio pavojaus šaltinio valdytojui) užvažiavus ant gyvūno. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojui atsakomybė pagal CK 6.270 str. kyla be kaltės, nes egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai ir rūpestingai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką. Neaišku, kuo remiantis ieškovas teigia, kad valstybė privalo užtikrinti, jog gyvūnas jokiomis aplinkybėmis nepatektų į važiuojamąją kelio dalį. Byloje nėra duomenų, kad toje vietoje, t.y. kelio A2 Vilniaus–Panevėžys 40,690 km, būtų anksčiau įvykęs nors vienas eismo įvykis. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad įvykio vietoje yra įrengtas apsauginis atitvaras, užkertantis galimybę patekti laukiniams gyvūnams į kelią. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykis įvyko kelio A2-D Vilnius–Panevėžys 40,690 kilometre, įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį 7 km“ stovėjo 37,20 km, dešinėje kelio pusėje bei kelyje nuo 28 km iki 45 km buvo įrengta tinklo tvora nuo laukinių gyvūnų. Taigi eismo įvykis įvyko įspėjamojo ženklo Nr. 131 galiojimo zonoje, taip pat kelyje, kuris buvo aptvertas tinklo tvora. Pagal „Juodųjų dėmių“ ir avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką, avaringo ruožo buvimo sąlyga – ne mažiau 4 eismo įvykiai 500 m. kelio ruože per 4 metus. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, jog kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, neatitiko avaringo ruožo sąlygų. Teismas padarė išvadą, jog eismo įvykio dieną buvo imtasi techninių priemonių, kurios įspėtų vairuotoją būti itin dėmesingu, siekiant išvengti susidūrimų su į važiuojamąją kelio dalį staiga išbėgančiais gyvūnais. Taip pat pažymėjo, kad esant pavieniams laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią atvejams, valstybė neprivalo imtis specialių priemonių eismo saugumui užtikrinti. Tokiu būdu teigti, kad valstybė ir jos kompetentingos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių žalai dėl laukinių gyvūnų patekimo į kelią užkirsti, nėra pagrindo. Teismas nenustatė, kad magistralinis kelias A2 Vilnius-Panevėžys 40.690 kilometre buvo avaringas ar jame buvo „juodųjų dėmių“, dėl ko valstybei būtų atsiradusi pareiga imtis papildomų ir specialių saugumo priemonių. Tuo tarpu esant tik pavieniam laukinio gyvūnų išbėgimui į kelią, įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ ir tinklo tvora automagistralėje A2 buvo pakankama priemonė eismo saugumui užtikrinti. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Vilnius-Panevėžys dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Byloje pateikti duomenys apie eismo įvykius kelyje Vilnius–Panevėžys, taip pat duomenys apie šio kelio avaringumą, nepatvirtina, jog kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidinto pavojingumo, kuris suponuotų valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių. Ieškovas pateikė teismui foto nuotraukas, iš kurių matyti, jog yra pažeista apsauginė tvora, tačiau teismas jomis nesivadovavo, kadangi jos nėra informatyvios – neatspindi faktinės situacijos, kuri buvo eismo įvykio dieną. Teismas taip pat pažymėjo, kad fotonuotraukos buvo darytos 2012 m.

10Teismas padarė išvadą, kad atsakovė įrodė, jog jos institucijos tinkamai formavo saugaus eismo politiką ir įgyvendino priemones eismo saugumui užtikrinti automagistralėje A2 Vilnius – Panevėžys (CPK 178 str.). Tik atitinkamoms valstybės institucijoms nustačius kelio avaringumo laipsnį bei remiantis tų institucijų patvirtintomis metodikomis, yra sprendžiama, ar reikia imtis papildomų techninių priemonių – ženklinimo, atitvarų, tvorelių ar pan. įrengimo. Esantiems pavieniams laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią atvejams, valstybė neprivalo imtis papildomų priemonių. Tuo tarpu esant įspėjamam ženklui „Laukiniai žvėrys“, automobilio vairuotojas turėtų imtis visų būtinų atsargumo ir atidumo priemonių, juolab, kad jis yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Įvykis įvyko Valstybinės reikšmės kelyje, kuris pagal Kelių įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., priskirtinas prie valstybinės reikšmės kelių ir sudaro pagrindinio kelių tinklo dalį. Tai keliai, kuriais vyksta intensyvus transporto priemonių eismas. Pagal nurodyto įstatymo 4 str. 2 d., valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Todėl, valstybė, būdama ne tik laukinės gyvūnijos, bet ir valstybinės reikšmės kelio A2 savininke, turėjo ne tik pareigą rūpintis eismo saugumu valstybinės reikšmės kelyje, bet ir imtis priemonių saugumui užtikrinti. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio dieną kelyje Vilnius – Panevėžys buvo pastatyti įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys“, kelyje įrengta tinklo tvora nuo laukinių gyvūnų, taip pat gyvūnų populiacija buvo sureguliuota tinkamai. Duomenų apie tai, kad nurodytas kelias būtų avaringas, nėra. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad atsakovė ne tik kaip kelio, bet ir kaip laukinės gyvūnijos savininkė, bendro pobūdžio pareigos – užrikinti eismo saugumą nepažeidė. Taigi įrodymų, patvirtinančių valstybės neteisėtus veiksmus, byloje nėra. Ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę imtis atitinkamų priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Apeliaciniu skundu ieškovas S. T. prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas apeliaciniam procese.

13Ieškovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

141) Teismas priėmė prieštaringą sprendimą. Iš pradžių sprendime yra dėstomos aplinkybės dėl pastatytų ženklų, o po to nurodoma, kad kelio ruožas, kuriame įvyko autoįvykis, nėra avaringas. Todėl nesuprantama, ką norėjo pasakyti teismas: kad valstybė ėmėsi priemonių susidūrimams kelyje su laukiniais gyvūnais išvengti, ar, kad ji neturėjo imtis ypatingų priemonių? Iš teismo argumentų visiškai neaišku, kokiu pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Todėl toks teismo sprendimas yra neteisėtas. Iš teismo sprendimo neaišku, kodėl kelyje atsidūrė briedis ir susidūrė su ieškovo automobiliu? Briedis galėjo ten atsidurti, nes valstybė nesiėmė ypatingų priemonių, kadangi tas kelio ruožas neavaringas, ar dėl to, kad valstybė panaudojo priemones ir jos buvo pakankamos. Jeigu laukinis gyvūnas atsidūrė kelyje ir susidūrė su automobiliu, reiškia, kad valstybė nesiėmė pakankamų, specialiomis žiniomis pagrįstų priemonių tokiems atvejams išvengti. Todėl tokiais atvejais ji privalo atlyginti žalą. Taigi, pirmos instancijos teismas priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą.

152) Teismas neatsakė į ieškovo klausimą dėl priemonių, kurių imasi valstybė susidūrimams kelyje su laukiniais gyvūnais išvengti, pakankamumo. Teismų sprendimuose, kurie priimami bylose dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, nuolat kartojami tie patys formalūs argumentai: kelio ženklas, įspėjantis apie galinčius kelyje pasirodyti gyvūnus, pastatytas, tvora pastatyta, vadinasi valstybė ėmėsi priemonių gyvūnų daromai žalai išvengti. Tačiau nėra aišku, kodėl nurodytos priemonės yra pakankamos, kokie teisės aktai reglamentuoja tokių priemonių pakankamumą ir kuo toks reglamentavimas grįstas. Į tai buvo būtina atsakyti ir šioje byloje. Tačiau tai buvo įmanoma padaryti tik specialistui. Ieškovas prašė teismo skirti ekspertizę ir užduoti eksperto klausimus: ar keliuose statomos tvoros yra skirtos apsaugoti eismo dalyvius nuo laukinių gyvūnų daromos žalos? Jeigu ne, kokia šių tvorų paskirtis? Ar keliuose statomos tvoros yra pakankamos apsaugoti eismo dalyvius nuo briedžių išbėgimo į kelią? Ar briedžiai gali peršokti dviejų metrų aukščio tvorą? Kokios priemonės galėtų būti veiksmingos apsaugoti eismo dalyvius nuo briedžių išbėgimo į kelią? Tačiau teismas be jokio pagrindo atsisakė paskirti ekspertizę ir pažeidė ieškovo teisę įrodinėti aplinkybes leistinomis priemonėmis. Tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimą.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad teismas teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teikiančius pagrindą konstatuoti faktines aplinkybes – pasirinktą nesaugų greitį, žinant apie laukinių gyvūnų migracijos galimybę, esant blogam matomumui ir t.t. bei vairuotojo rūpestingumo ir apdairumo stoką. Pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės gali būti paties nukentėjusio asmens veiksmai. Transporto priemonės vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, pats prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į atitinkamą situaciją, riziką. Ieškovo argumentas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra atmestinas kaip neįrodytas ir netinkamas, nes pagal teismų praktiką yra reikalaujama įrodyti, kad viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

19Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo. Žala ieškovui buvo padaryta 2010 m. spalio 29 d., jo vairuojamam automobiliui susidūrus su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu briedžiu. Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą, o 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka įstatymų leidėjo nustatyta 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimais (nauja įstatymo redakcija XI-920, 2010 m. birželio 22 d.). Minėto įstatymo V skirsnio ,,Atsakomybės už laukinės gyvūnijos įstatymo pažeidimus ir žalos atlyginimas“ 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nagrinėjamiems santykiams aktuali teisės norma, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą žalą yra civilinė atsakomybė, kylanti kaltės pagrindu, kurios atsiradimui būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: turi būti nustatyti neteisėti valstybės veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys ir valstybės kaltė. Ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus CPK nustatytas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir valstybės neteisėtus veiksmus, turi įrodyti nukentėjęs asmuo, kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, todėl jos nukentėjusiam asmeniui įrodinėti nereikia (CK 182 straipsnio 1 dalies 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013).

20Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012). Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama, pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t.y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą. Nagrinėjamoje byloje valstybės veiksmų teisėtumas vertinamas valstybės pareigos užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės keliuose kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012).

21Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas tinkamai išnagrinėjo visas su atsakovės civiline atsakomybe susijusias aplinkybes. Skundžiamame sprendime buvo aptartas kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringumas, jame esantys kelio ženklai bei įrengtos apsaugos priemonės. Teismas ištyrė Lietuvos automobilių kelių direkcijos rašte „Dėl informacijos apie eismo įvykius magistralinės reikšmės kelyje pateikimo“ pateiktą informaciją (b.l. 57-66) ir pagrįstai nustatė, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, neatitiko avaringo ruožo sąlygų. Papildomai buvo nustatyta, jog eismo įvykio metu A2 magistraliniame kelyje Vilnius– Panevėžys buvo įrengtos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir įspėjamieji kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ tiek dešinėje, tiek kairėje kelio pusėje (b.l. 67-69). Todėl skundžiamame teismo sprendime teisingai buvo konstatuota, kad eismo dalyvių interesai šiame kelyje buvo užtikrinti tinkamai ir pakankamai.

22Ieškovas teismo posėdžio, vykusio 2012 m. lapkričio 27 d., metu prašė teismo prie bylos prijungti mokslininko L. B. publikaciją „Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimas“, skirti ekspertizę nustatyti, ar valstybės naudojamos apsauginės priemonės – kelio ženklai ir tvora – yra veiksmingos, ją atlikti pavedant zoologui E. B.. Tačiau teismas atmetė šiuos ieškovo prašymus (b.l. 89-93).

23CPK 212 straipsnio 1 dalis nustato, jog išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Taigi pagal šį straipsnį teismas gali, bet neprivalo šalių prašymu skirti ekspertizę. Be to, eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese ir teismui yra suteikta teisė spręsti, ar jos skyrimas kitų byloje esančių įrodymų kontekste yra tikslingas, ar byloje svarbių aplinkybių negalima nustatyti iš visų kitų pateiktų dokumentų.

24Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

25Atsakovė, kaip valstybė, atlikdama savo pareigas visų pirma privalo vadovautis įstatymais bei jų įgyvendinimo tvarką nustatančiais teisės aktais, kurie yra rengiami teisininkų, atsižvelgiant į tam tikros reguliuojamos srities specialistų rekomendacijas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje ,,Saugių eismo sąlygų užtikrinimas keliuose” nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės. Įgyvendinant šias įstatymo nuostatas priimtas susisiekimo ministro įsakymas ,,Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos patvirtinimo” (2011 m. birželio 7 d. Nr. 3-342, įsigaliojo 2011 m. birželio 12 d.). Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos tikslas – apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir, atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo srautų parametrus ir atsitikusius eismo įvykius, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Šia metodika bei pagal ją parengtais avaringumo Lietuvos keliuose statistiniais duomenimis ir privalo vadovautis valstybinės institucijos, atsakingos už eismo dalyvių saugumą. Skundžiamame sprendime teismas kaip tik ir vadovavosi dokumentų, parengtų pagal minėtą metodiką, duomenimis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ekspertizės skyrimas, atsižvelgiant į ieškovo teismo posėdyje suformuluotus klausimus, nėra tikslingas, nes galimi atsakymai tiesiogiai nei patvirtintų, nei paneigtų neteisėtus atsakovės veiksmus, o galėtų būti vertinami tik kaip papildomos rekomendacijos teisės aktų tobulinimui.

26Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

27Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

28Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima... 2. rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėja, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4185,00 Lt žalos atlyginimo ir... 6. Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo... 9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykis įvyko kelio A2-D... 10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė įrodė, jog jos institucijos tinkamai... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. T. prašė panaikinti Vilniaus miesto 3... 13. Ieškovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 14. 1) Teismas priėmė prieštaringą sprendimą. Iš pradžių sprendime yra... 15. 2) Teismas neatsakė į ieškovo klausimą dėl priemonių, kurių imasi... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė ieškovo skundą atmesti... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 19. Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo. Žala... 20. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad laukinių gyvūnų, kaip... 21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės... 22. Ieškovas teismo posėdžio, vykusio 2012 m. lapkričio 27 d., metu prašė... 23. CPK 212 straipsnio 1 dalis nustato, jog išsiaiškinti nagrinėjant bylą... 24. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą... 25. Atsakovė, kaip valstybė, atlikdama savo pareigas visų pirma privalo... 26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi,... 27. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331... 28. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti...