Byla 2A-345-425/2016
Dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“, trečiajam asmeniui draudimo įmonės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Margaritos Dzelzienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. ir trečiojo asmens V. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7587-828/2015 pagal ieškovės J. Š. ir trečiojo asmens V. Š. reikalavimus dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“, trečiajam asmeniui draudimo įmonės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, ir

Nustatė

3ieškovė J. Š. ir tretysis asmuo V. Š. prašė priteisti iš atsakovo UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ atitinkamai 1 044,93 Eur ir 3 182,64 Eur turtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ir tretysis asmuo paaiškino, kad atsakovas vykdė VšĮ „Laiviluka“, kurios kreditoriais buvo ieškovė ir V. Š., bankroto administravimo funkcijas. Atsakovas 2014-11-10 sutartimi pardavė bankrutuojančio asmens reikalavimo teises 41 741,71 Lt sumai. Reikalavimo teisės perleistos, nesilaikant įstatymo, t. y. ne kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka (LR įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. 3 p.), kadangi kreditorių nutarimo dėl šio turto pardavimo nebuvo priimta. Be to turtas parduotas nepagrįstai pigiai - už 100 Lt. Dėl tokių atsakovo veiksmų nebuvo patenkinti ieškovės ir trečiojo asmens reikalavimai, kurių reikalaujamos priteisti šioje byloje dalys būtų patenkintos, jei reikalavimo teisės būtų perleistos už jų vertę atitinkančią sumą.

4Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmetė ieškinį bei trečiojo asmens V. Š. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė ir tretysis asmuo neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų – būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsakovui taikyti. VšĮ „Laiviluka“ reikalavimo teisės buvo parduotos Panevėžio apygardos teismo nutartimi, priimta VšĮ „Laiviluka“ bankroto byloje, nustatyta tvarka, todėl ieškovė ir tretysis asmuo nepagrįstai teigia, kad reikalavimo teisės parduotos nesilaikant įstatymo numatytos tvarkos. Ieškovė bei tretysis asmuo neįrodė ir aplinkybės, kad nurodytas reikalavimo teises (į 41 741,71 Lt skolą iš V. Š.) realiai buvo galima parduoti už didesnę kainą nei 2014-11-10 sutartimi pardavė atsakovas. Be to, atsakovas pagrįstai nurodė, kad skolos negalėjo būti parduotos už didesnę sumą ir dėl to, jog V. Š. neturėjo jokio turto, pajamų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ir perleidus reikalavimo teises už kainą, artimą perleidžiamų reikalavimų sumai, ieškovės reikalavimai bankroto byloje negalėtų būti patenkinti, kadangi gautos lėšos pirmiausia būtų skirtos bankroto administravimo išlaidoms dengti bei pirmesnių eilių kreditorių reikalavimams tenkinti, ir ieškovės reikalavimas vis tiek liktų nepatenkintas, todėl ieškovei dėl nurodytų veiksmų žala negalėjo būti padaryta.

5Ieškovė J. Š. ir tretysis asmuo V. Š. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį pilnai tenkinti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismai VšĮ „Lauviluka“ bankroto byloje išsprendė tik vienos skolos pardavimo klausimą, tuo tarpu klausimas dėl 34 250 Lt sumos reikalavimo teisės pardavimo nebuvo išspręstas, todėl, nesant kreditorių susirinkimo nutarimo, bankroto administratorius neteisėtai šią skolą perleido už 100 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėdamas Panevėžio apygardos teismo 2014-05-21 nutartį, išaiškino, kokios skolos pardavimo klausimą išsprendė teismas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į šią aplinkybę atsižvelgti. Atsakovas neįrodė, kad trečiasis asmuo buvo nemokus. VšĮ „Lauviluka“ iš gautų lėšų galėjo patenkinti ieškovės ir trečiojo asmens kreditorinius reikalavimus, todėl neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais ieškovei ir trečiajam asmeniui atitinkamai padaryta 1 044,93 Eur ir 3 182,64 Eur turtinė žala. Apeliantai nurodė, kad atsakovas neįrodė ir aplinkybės, jog bankroto byloje administravimo išlaidos liko nepadengtos.

6Atsakovas UAB Panevėžio bankrotų administravimo biuras atsiliepimu prašo J. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs Panevėžio apygardos teismo 2014-05-21 nutartį, ją paliko nepakeistą. Šioje nutartyje nuspręsta abiejų skolų iš V. Š. pardavimo tvarka, todėl bankroto administratoriaus veiksmai, atlikti vadovaujantis šia tvarka, negali būti pripažinti neteisėtais. Panevėžio apygardos teismas, priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos, patvirtino, kad reikalavimo teisių pardavimas buvo teisėtas. Apeliantų pozicija, kad V. Š. priteistos skolos galėjo būti parduotos už jų tikrąją vertę, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Skolas pardavinėjant viešai nebuvo gautas nei vienas pasiūlymas šias skolas įsigyti už didesnę vertę nei jos parduotos. Iš byloje pateikto likvidavimo akto matyti, kad pirmajame VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkime skirta administravimo sąmata liko nepadengta.

7Apeliaciniai skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

9Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą VšĮ „Lauviluka“, 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtino VšĮ „Lauviluka“ kreditorių sąrašą, kuris buvo tikslintas vėlesnėmis teismo nutartimis. VšĮ „Lauviluka“ kreditorių sąraše įtraukti pirmos eilės kreditoriaus V. Š. 1 368,28 EUR kreditorinis reikalavimas, trečios eilės kreditorių J. Š. 15 639,48 EUR ir V. Š. 27 105,54 EUR kreditoriniai reikalavimai. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu iš V. Š. buvo priteista 7 491,71 Lt žalos bankrutuojančios VšĮ „Lauviluka“ naudai, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu iš V. Š. priteista 34 250 Lt VšĮ „Lauviluka“ naudai. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikino bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nutarimą dėl teisės į automobilį Opel Vivaro bei V. Š. 7 491,71 Lt priteistą sumą bei įpareigojo bankroto administratorių UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ V. Š. skolas VšĮ „Lauviluka“ pardavinėti viešai, skelbiant spaudoje ir internete už didžiausią pasiūlytą kainą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs V. Š. ir J. Š. atskiruosius skundus, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį paliko nepakeistą. 2014-11-10 Reikalavimo perleidimo sutartimi V. Š. 41 741,71 Lt skolą VšĮ „Lauviluka“ perleido naujam kreditoriui už 100 Lt sumą. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pripažinta, kad VšĮ „Lauviluka“ veikla pasibaigė dėl bankroto, VšĮ „Lauviluka“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2015-08-06. Ieškovė J. Š. 2015-08-25 kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos iš bankroto administratoriaus priteisimo, 2015-10-15 V. Š. įstojo į bylą trečiuoju asmeniu, reiškiančiu savarankiškus reikalavimus priteisti žalą iš bankroto administratoriaus.

10Ieškovė ir trečiasis asmuo reiškia reikalavimus dėl žalos iš VšĮ „Lauviluka“ bankroto administratoriaus priteisimo, t. y. prašo taikyti civilinę atsakomybę bankroto administratoriui. Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Nors bankroto administratoriaus teisės ir pareigos reglamentuojamos ĮBĮ, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytos tvarkos. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Ieškovė ir trečiasis asmuo nurodo, kad bankroto administratorius neteisėtais veiksmais, t. y. be VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nutarimo pardavė VšĮ „Lauviluka“ turtą – turėtą debitorinį reikalavimą iš V. Š.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors priteistoms iš V. Š. skoloms parduoti ir nebuvo VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nustatytos tvarkos, tačiau teismas, nagrinėjęs VšĮ „Lauviluka“ bankroto bylą, atsižvelgė į kreditorių susirinkime daugumą turinčius patį skolininką ir jo sutuoktinę bei jų veiksmus ir nustatė tvarką, kaip minėtos skolos turi būti parduotos. Nors apeliantai teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį kaip nurodančią tik vienos iš V. Š. skolų pardavimą, tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą apeliacine tvarka, neaiškina pirmosios instancijos teismo nutarčių, o jas peržiūri ir pakeičia ar panaikina arba palieka nepakeistas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi nurodė Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Minėta apeliacine tvarka priimta nutartimi nebuvo pakeista Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties rezoliucinė dalis, iš motyvuojamosios dalies nebuvo pašalinti teismo nurodyti argumentai, todėl nutartis įsiteisėjo tokia, kokia buvo priimta. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi be kita ko nutarė įpareigoti bankroto administratorių UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ V. Š. skolas VšĮ „Lauviluka“ pardavinėti viešai, skelbiant spaudoje ir internete už didžiausią pasiūlytą kainą. Taigi, šiuo atveju, siekiant nevilkinti bankroto proceso, buvo nustatyta ne vienos, bet abiejų V. Š. skolų pardavimo tvarka, kurios bankroto administratorius laikėsi, todėl nėra pagrindo pripažinti buvus atsakovo UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad V. Š. ir J. Š., būdami VšĮ „Lauviluka“ kreditoriais, bankroto administratoriui sudarius 2014-11-10 Reikalavimo perleidimo sutartį, nesikreipė į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir neginčijo minėtos sutarties, tačiau dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik VšĮ „Lauviluka“ išregistravus iš juridinių asmenų registro.

11Nors apeliantai teigia, kad atsakovas neįrodė prastos trečiojo asmens finansinės padėties, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog šiuo metu trečiajam asmeniui ir jo sutuoktinei byloje suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuri teikiama tik asmenims, atitinkantiems nustatytus pajamų ir turto lygius, t. y. nepasiturintiems ir nedideles pajamas gaunantiems asmenims. Apeliantai teismui nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų teismo konstatuotą aplinkybę ir patvirtintų V. Š. buvus finansiškai pajėgų atlyginti iš jo VšĮ „Lauviluka“ priteistas sumas, taip pat iš LITEKO teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad iš V. Š. vis dar vykdomas išieškojimas AB Ūkio bankas naudai pagal 2007 m. liepos 19 d. ir 2007 m. rugsėjo 14 d. vekselius. Įrodymų, jog bankroto administratorius būtų galėjęs V. Š. skolas parduoti už didesnę nei 100 Lt sumą, pateikta taip pat nebuvo. Pirmasis bankrutuojančios VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimas nutarė patvirtinti 25 000 Lt + PVM administravimo išlaidų sąmatą (bankroto administratoriaus atlyginimui ir ūkinėms išlaidoms). VšĮ „Lauviluka“ bankroto proceso metu buvo gauta 939,40 EUR lėšų, kurios visos panaudotos administravimo išlaidoms padengti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad net ir tuo atveju, jei būtų buvusi gauta didesnė suma už VšĮ „Lauviluka“ debitorinius reikalavimus, šios lėšos pagal ĮBĮ nustatytą tvarką būtų pirmiausia panaudotos administravimo išlaidoms ir administratoriaus atlyginimui dengti ir tik vėliau – kreditorių reikalavimams tenkinti.

12Kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus daro išvadą, kad apeliacinių skundu motyvais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas.

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Nutarė

14Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai