Byla A-63-715-09
2Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant pareiškėjoms G. P. , V. D. , pareiškėjų atstovui advokatui Artūrui Šuškevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. P. , V. D. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. P. , V. D. ir A. P. skundą atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
3Teisėjų kolegija
Nustatė
4I.
5Pareiškėjai G. P. , V. D. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 3 – 4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 20-635(1.38)-60 ir įpareigoti atsakovą Panevėžio apskrities viršininko administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į M. P. ir P. P. turėtas žemes Panevėžio mieste.
6Pareiškėjai nesutiko su Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 28 d. atsakymu Nr. S01-1216 į 2007 m. rugsėjo 18 d. prašymą bei su Panevėžio apskrities viršininkės 2008 m. vasario 19 d. rašto Nr. 20-635 (1.38)-60 teiginiais, atsakant į 2007 m. gruodžio 18 d. prašymą, kad nuosavybės teisės į M. P. ir P. P. turėtą žemę Panevėžio mieste bus atkurtos mirusio S. P. vardu. Taip pat nesutiko ir su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 3B‑(7.5)‑P,D‑274-483. Teigė, kad nuosavybės teisės į M. ir P. P. turėtą žemę Panevėžio mieste privalo būti atkurtos ne mirusio tėvo S. P. , o jų vardais atskirai į M. P. ir atskirai į P. P. turėtas žemes, t. y. visi kartu jie turi teisę gauti 6 perduodamus neatlygintinai naujus žemės sklypus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d., o prašymus grąžinti žemę teisės aktų nustatyta tvarka buvo pradėta priimti nuo 1991 m. spalio 1 d. Paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę Panevėžio miesto valdybai 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė jų tėvas S. P. į M. P. žemę. Prašymo padavimo metu galiojusio Įstatymo 2 straipsnis turėjo tik vieną dalį, susidedančią iš dviejų punktų. Antrame punkte buvo įtvirtinta, kad nuosavybės teisė atstatoma mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, t. y. S. P. , kaip savininko vaikui. Tačiau netrukus, 1992 m. sausio 14 d. Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymu, įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo papildytas antru sakiniu ir naujai išdėstytas taip: nuosavybės teisė atstatoma mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. Pažymėjo, jog dabar galiojanti įstatymo nuostata „jeigu 2 punkte nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui“, atsirado Įstatyme 1995 m. gegužės 30 d. (įstatymo 1995 m. gegužės 30 d. redakcija Nr. I-906, įsigaliojusi 1995 m. birželio 16 d.), t. y. po jų tėvo mirties 1995 m. gegužės 25 d. Manė, kad tėvui mirus prieš įsigaliojimą naujos 1995 m. birželio 16 d. Įstatymo nuostatos, jie įgijo teisę, kad nuosavybės teisės į senelio M. P. ir senelės P. P. turėtas žemes būtų atkuriamos ne mirusio tėvo, o jų vardais. Pabrėžė, kad jie teisėtai 1995 m. rugpjūčio 14 d. padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į senelio M. P. , o kiek vėliau ir į senelės P. P. turėtą žemę, į kurios atkūrimą tėvas prašymo nebuvo padavęs. Pareiškėjai pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) 1995 m. gegužės 30 d. Įstatymo nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu, buvo įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1576 redakcijos 1.3 punkte. Kadangi jie prašymus atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę padavė 1995 m. rugpjūčio 14 d., t. y. iki šios Tvarkos nuostatų įsigaliojimo, todėl mirus savininko vaikui (S. P. ) nuosavybės teisės privalo būti atkurtos savininko vaiko vaikams (jiems). Manė, jog kadangi jų tėvas S. P. prašymo atkurti nuosavybės teises į P. P. turėtą žemę nebuvo padavęs, o į ją prašymus padavė tik jie, todėl nuosavybės teisės į senelės turėtą žemę privalo būti atkurtos jų vardais.
7Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 28 – 29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8Atsakovas nurodė, kad piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjami ir sprendimai priimami vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatomis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Įgyvendinimo tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057. Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nurodyta, jog žemėtvarkos skyrius, tik gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, toje kartografinėje medžiagoje pažymi turėtų žemės sklypų ribas remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Paaiškino, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius gavo iš Panevėžio savivaldybės administracijos informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, joje, remdamasis turima medžiaga, pažymėjo turėtų žemės sklypų ribas ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktoje schemoje į laisvą (neužstatytą) žemę patenka P. P. ir M. P. ( - ), turėta žemė. Pagal 2002 m. vasario 17 d. pareiškėjų pateiktą notaro patvirtintą pareiškimą Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, žemė, buvusi ( - ), paskirta pareiškėjų tėvo broliui K. P. . Nurodė, kad K. P. sūnaus R. P. prašymas grąžinti žemę natūra bei kartografinė medžiaga su pažymėtomis turėtos žemės ribomis perduoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui dėl grąžintinų žemės sklypų planų ir duomenų rengimo. Atsakovas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, vėliau Atkūrimo įstatymas bei kiti teisės aktai, todėl nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pareiškėjų tėvo S. P. vardu. Nurodė, kad nuo 1992 m. sausio 31 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ buvo praplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašas – nustatyta, jog mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad pagal šio įstatymo nuostatas, nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nuo 1992 m. sausio 31 d. turėjo teisę atkurti pats nekilnojamojo turto, nacionalizuoto 1940 m., savininkas, o jam mirus, – jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktinis bei vaikaičiai. Nuosavybės teisės atkuriamos iki 1992 m. sausio 31 d. prašymus pateikusių piliečių vardu, o jei šie mirę, mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Atsakovas, paaiškino, kad vadovaujantis įstatymu ir remiantis pareiškėjų tėvo S. P. 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu, nuosavybės teisės į M. P. ir P. P. turėtą žemę Panevėžio mieste bus atkurtos mirusiojo S. P. vardu, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius, nustatyta tvarka turės teisę paveldėti mirusiojo S. P. įpėdiniai (šiuo atveju pareiškėjams bus perduoti neatlygintinai vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai ar kitai paskirčiai už M. P. turėtą žemę ir vienas naujas žemės sklypas už P. P. turėtą žemę). Atkreipė dėmesį, jog tokią pat poziciją šiuo klausimu išreiškė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-P,D-274-483.
9II.
10Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 14 d. sprendimu (b. l. 41 – 44) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies.
11Teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į M. P. ir P. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą savo vardu. S. P. 1991 m. gruodžio 12 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ) Savo prašyme nenurodė į kieno turtą pretenduoja. Pareiškėjai 1995 m. rugpjūčio 14 d. taip pat padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), tačiau kaip ir jų tėvas S. P. nenurodė, kam šis nekilnojamasis turtas iki nacionalizacijos priklausė nuosavybės teise. Prie prašymų yra pateikti visi įstatyme nustatyti ir reikalingi dokumentai. S. P. 1995 m. gegužės 25 d. mirė, o jo turtą paveldėjo pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėjai prašymus atkurti nuosavybės teises padavė 1995 m. rugpjūčio 14 d. Tai dienai galiojo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija. Šio įstatymo 2 straipsnis numatė, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai. Teismas laikė, jog pareiškėjai savo vardu būtų galėję atkurti nuosavybės teises tik tuo atveju, jei jie būtų padavę prašymus iki šio straipsnio 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcijos įsigaliojimo. Atkreipė dėmesį, kad pagal pateiktą S. P. prašymą matyti, jog jis prašė atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Iš dokumentų matyti, kad po jo mirties 1933 m. rugpjūčio 21 d., turtą testamentu paveldėjo P. P. , S. P. ir jo brolis K. P. . Teismas padarė išvadą, kad S. P. galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo bei motinos iki nacionalizacijos valdytą turtą. Be to, pabrėžė, kad pareiškėjai negali atkurti nuosavybės teisių į M. P. turtą, kadangi 1940 m. liepos 22 d. jis nebebuvo turto savininkas. Todėl pareiškėjai negali atkurti šios nuosavybės savo vardu, nuosavybės teisės turi būti atkurtos S. P. vardu. Teismas laikė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į P. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjų vardu yra pagrįstas. Pastebėjo, jog iš pateiktų dokumentų matyti, kad ji iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, priklausantį asmenine nuosavybe. S. P. 1991 m. gruodžio 12 d. nepareiškė valios atkurti nuosavybės teisių į motinos asmeniškai valdytą turtą, todėl jo vardu šios nuosavybės teisės negali būti atkuriamos. Pareiškėjai 1995 m. rugpjūčio 14 d. pareiškė valią ir norą atkurti nuosavybės teises į močiutės P. P. valdytą nekilnojamąjį turtą. Be to, pateikė visus reikalingus dokumentus, todėl jos iki nacionalizacijos valdytas turtas turi būti atkuriamas pareiškėjų vardu. Teismas nurodė, jog prašymas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 20-635(1.38)-60 nepagrįstas, nes nurodytas raštas nėra sprendimas. Šiame rašte Panevėžio apskrities viršininko administracija neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjų atžvilgiu, todėl ši dalis skundo negali būti laikytina kaip vienas iš reikalavimų ar įvardijamas kaip priimtas sprendimas, kuris sukeltų kokias nors teisines pasekmes pareiškėjams. Teismo nuomone, pareiškėjai savo vardu gali atkurti nuosavybės teises į P. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, o į M. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą jų reikalavimas yra nepagrįstas.
12III.
13Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 47 – 51) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas jų reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į M. P. turėtą nuosavybę, kurią po jo mirties 1933 m. paveldėjo S. P. , jų vardu ir priimti naują sprendimą šį reikalavimą tenkinant, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
141. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, o būtent Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto 1992 m. sausio 14 d. redakcijos Nr. 1-2200 nuostatą jog „mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“. Minėta įstatymo redakcija galiojo iki 1995 m. birželio 17 d. (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo redakcija Nr. 1-906), S. P. mirė 1995 m. gegužės 25 d., todėl nuosavybės teisė turėjo būti atstatoma pagal įstatymo nuostatos, galiojančios tėvo mirties momentu, t. y. atstatant nuosavybę mirusio savininko vaikams.
152. Galiojanti įstatymo nuostata nenumatė imperatyvaus reikalavimo, kad mirusiojo savininko vaikai turėjo būti padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo. Nors prašymus pareiškėjai padavė jau galiojant kitai įstatymo redakcijai, tačiau nuosavybės teisės jiems turėjo būti atstatomos vadovaujantis tomis įstatymo nuostatomis, kurios galiojo tuo momentu, kai mirė jų tėvas.
16Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60 – 61) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
171. Teismas objektyviai ir teisingai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą sprendimą. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimu ir teisės taikymo rekomendacijomis“ bei nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 metų iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėjai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė 1995 m. rugpjūčio 14 d., galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. 1-906 2 straipsnio redakcijai (įsigaliojo 1995 m. birželio 16 d.).
182. Teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjai nuosavybės teises savo vardu būtų galėję atkurti tik tuo atveju, jeigu jie būtų padavę prašymus iki 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. 1‑960 redakcijos įsigaliojimo.
19Teisėjų kolegija
konstatuoja:
21Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „ Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
22Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises savo vardu į M. P. ( senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje esantys archyvo duomenys patvirtina, kad P. M. mirė 1933 m, rugpjūčio 21 d. Iš Lietuvos Centrinio archyvo 1995-10-19 pažymėjimo Nr. 348-P matyti, kad M. P. iki mirties nuosavybės teise valdė 4,2989 ha ariamos ir 0,0673 ha neapmokestinamos žemės. To paties fondo Panevėžio miesto I rajono mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1938-07-05 sąraše, patvirtintame 1939-02-09, įrašyta: „P. M. įpėd.“ ( įpėdinis/-iai neįvardinti, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), Panevėžio miesto I zonoje turėję 4,3662 ha žemės ( 4,2989 ha ariamos ir 0,0673 ha neapmokestintos)( S. P. nuosavybės atkūrimo bylos lapas 11).
23Pareiškėjų tėvas S. P. 1991 12-12 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), nurodydamas žemės sklypo dydį 1 ha. Šiame prašyme nenurodoma kas minėto žemės sklypo savininkas. Iš bylos duomenų, archyvo pažymėjimų darytina išvada, kad tokio dydžio žemės sklypas iki 1940 m. nacionalizacijos M. P. nepriklausė, nes jis 1933 m. mirė. Po jo mirties žemė perėjo įpėdiniams – mirusiojo žmonai P. bei sūnums K. ir S.. Todėl P. S. gali būti atkurtos nuosavybės teisės į jo po tėvo mirties paveldėtą, bei po motinos mirties paveldėtą jam atitenkančios žemės dalį.
24S. P. Prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę nurodė sklypo adresą ir dydį, tačiau nenurodė buvusio savininko. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad S. P. galėjo pretenduoti į savo motinos ir savo paveldėtą dalį iš tėvo M. po jo mirties. Pareiškėjai į M. P. turtą pretenduoti negali, nes jis nacionalizacijos dienai priklausė P. P. bei K. ir S. P. .
25Vertinant išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad S. P. vardu turi būti atkurta nuosavybė į tą turtą, kuris jam priklausė. S. P. nuosavybės teisės iki jo mirties ( mirė 1995-05-25) atkurtos nebuvo. Pareiškėjai yra S. P. turto paveldėtojai.
26Pareiškėjai prašymus atkurti nuosavybės teises padavė 1995-08-14, kai galiojo Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnio 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija. Šio įstatymo 2 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;2) mirus buvusiam savininkui-jo vaikams( įvaikiams), tėvams( įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui(įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvoje. Mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka.
27P. L. Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1997-07-01 įstatymas Nr. VIII-359), būtent minėtas įstatymas reglamentavo nuosavybės atkūrimą. Šio įstatymo 21 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio Įstatymo nuostatų. Įvertinus šias įstatymo normas, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
28Pažymėtina, kad teismas pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į P. P. turtą pareiškėjų vardu patenkino.
29Atsisakydamas tenkinti prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į M. P. turtą pareiškėjų vardu , teismas pagrįstai nurodė, kad M. P. žemės nacionalizavimo metu , jos savininku nebuvo, o nuosavybės teisės atkuriamos į tą buvusio savininko turtą, kuris turto nacionalizavimo dienai jam priklausė.
30Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kartu pažymėdama, kad teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį.
31Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Nutarė
32Pareiškėjų G. P. , V. D. , A. P. apeliacinius skundus atmesti.
33Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
34Nutartis neskundžiama.