Byla 2A-116-372/2010

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės, kolegijos teisėjų: Rasos Bartašienės, Reginos Agotos Gutauskienės, sekretoriaujant Kristinai Nemanytei, dalyvaujant ieškovo atstovams A. V., advokatui Vygantui Barkauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui R. L. dėl žalos, palūkanų priteisimo bei atsakovo R. L. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vaivorykštė“ dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Ieškovas UAB „Vaivorykštė“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 14887,80 Lt žalos atlyginimo, 446,63 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-03-12 nuosprendžiu atsakovas, kuris dirbo pas ieškovą ( - ), buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 183 str. 2 d., pritaikius LR BK 62 str. 1, 2 d., nes atsakovas pasisavino jo žinioje buvusį ieškovo turtą: pagal 2000-03-10 PVM sąskaitą-faktūrą LBB Nr. 9038640 pasisavino 500 blokų cigarečių „Kosmosas“, kurių vertė 7705,40 Lt; pagal 2000-06-01 PVM sąskaitą-faktūrą LBC Nr. 1591923 pasisavino 2700 blokų cigarečių „Astra“, kurių vertė 36315 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas pasisavino ieškovo turto iš viso už 44020,40 Lt. Nurodė, jog Lietuvos Apeliacinio teismo 2008-05-23 nutartimi bei Šiaulių apygardos teismo 2008-03-12 nuosprendžiu ieškovui pripažinta teisė į ieškinio dėl CK 6.210 str. 1 d. bei 6.37 str. numatytų palūkanų priteisimo ir klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teigė, jog atsakovas baudžiamojoje byloje pripažino, kad jis pasisavino turto už 58255,23 Lt. Ieškovas prašė priteisti nuostolius, apskaičiuotus kaip minimalius nuostolius nuo pasisavintos sumos nuo 44020,40 Lt, kurie yra preziumuojami ir jų dydžio nebereikia įrodinėti. Ieškovo teigimu, jis patyrė nuostolius, nes negalėjo naudotis pasisavinta produkcija, ją realizuoti, negalėjo gauti pajamų, patyrė nuostolius dėl infliacijos. Šiuos nuostolius prašė priteisti už laikotarpį nuo 2000-11-02, kai ieškovo prekybos tabako gaminiais filialo Mažeikių padalinyje revizijos aktu buvo nustatytas tabako gaminių trūkumas. Nuostolius palūkanų dydžio ieškovas apskaičiavo iki 2008-06-18, t.y. iki ieškinio civilinėje byloje pareiškimo.

3Atsakovas R. L. su ieškovo UAB „Vaivorykštė“ pareikštu ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį ieškovui. Atsakovas prašė: 1) taikyti ieškinio senaties terminą ieškovo UAB „Vaivorykštė“ reikalavimams ir ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovo atsakovui 13526,83 Lt skolos (be pagrindo įgytų lėšų) ir 400,60 Lt palūkanų minimaliems nuostoliams atlyginti, iš viso 13927,43 Lt; priteisti iš ieškovo atsakovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje pripažino jį kaltu pasisavinus tabako gaminių už 44020,40 Lt, likusioje kaltinimo dalyje jis nebuvo pripažintas kaltu. Tačiau, atsakovo teigimu, jis sumokėjo visą revizijos aktu nustatytą trūkumą 58255,23 Lt, neskaitant 1495,22 Lt, kuriuos sumokėjo pardavėjos. Nurodė, kad jis buvo morališkai spaudžiamas ir kaip vadovas prisiėmė kaltę dėl likusios 2000-11-02 revizijos aktu nustatytos trūkumo sumos. Taip pat, esant vadovų spaudimui, pasirašė ir skolinį įsipareigojimą. Atsakovo manymu, ieškinys turėtų būti atmestas, nes priteisti palūkanas nėra jokių CK 6.261 str. numatytų pagrindu, t.y. atsakovo prievolė nėra piniginė, o atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su ieškovu, nes ieškovas net atsisakė ieškinio reikalavimo baudžiamojoje byloje. Teigė, jog atsakovo pareigą atlyginti žalą palūkanų išraiška ieškovas kildina iš darbo santykių, tačiau palūkanoms priteisti yra praėję senaties terminas, kurį atsakovas prašė taikyti. Taip pat atsakovas prašė tenkinti priešieškinį, nes ieškovas be teisėto pagrindo įgijo atsakovo permokėtas pinigines lėšas.

4Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o ieškinį likusioje dalyje ir priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovui UAB „Vaivorykštė“ iš atsakovo R. L. 10736,48 Lt nuostolių atlyginimo, 280 Lt turėtų išlaidų už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, 322,09 Lt procesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2007-11-13 iki 2008-06-18 įskaitytinai, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2008-06-19 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas 322,09 Lt žyminio mokesčio bei 3157 Lt atstovavimo išlaidų. Tuo pačiu teismas priteisė iš atsakovo R. L. 17,81 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Baudžiamojoje byloje nustatytas atsakovo nusikalstamos veikos pasekmes, jog atsakovas, dirbdamas ieškovo ( - ), pasisavino jo žinioje buvusio ieškovo turto už 44020,40 Lt, taip pat kad nukentėjusysis, patyręs žalos dėl nusikaltimo, turi teisę reikalauti iš kaltininko įstatymų nustatyto dydžio metinių palūkanų nuo priteistos neatlygintos sumos, teismas vertino kaip prejudicinius faktus. Prievolę atlyginti materialinę žalą teismas vertino kaip piniginę prievolę, todėl pripažino, kad atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Konstatavo, jog šiuo atveju atsakovas naudojosi ieškovo turtu ir už tai gautais pinigais, todėl privalo atlyginti minimalius nuostolius nuo įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nurodytos sumos. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas savo reikalavime nurodo, jog jis prašo priteisti žalos atlyginimą, tačiau iš ieškinio teksto matyti, kad prašo priteisti minimalius nuostolius, kurių dydį skaičiuoja palūkanų forma. Atsakovo prašymu, ieškovo reikalavimų atžvilgiu teismas taikė CK 129 str. 9 d. numatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo. Nurodęs, kad šiuo atveju pažeidimas yra tęstinis, atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas iš viso praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, jog atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, t.y. neatlygino ieškovui žalos, kurią pripažino nuo pat pradžios, o ieškinio senatis tokiu atveju ieškiniams dėl neveikimo, atlikto tą dieną prasideda kiekvieną dieną. Teismo vertinimu, esant tęstiniam pažeidimui, ieškovo teisė reikalauti palūkanų gali būti ginama nuo 2002-11-12. Kitai reikalavimo daliai priteisti palūkanas, kaip minimalius nuostolius pagal CK 6.261 str. 1 d., nuo 2000-11-02 iki 2002-11-11, teismas taikė ieškinio senatį. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas nebuvo pateikęs prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Teismas apskaičiavo palūkanas nuo neatlygintos žalos sumos (42947,41 Lt) ir pripažino, kad per 5 metus ieškovo minimalūs nuostoliai palūkanų forma sudaro 10736,48 Lt. Priteisęs minimalius nuostolius, teismas konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti procesinių palūkanų, kurias sudaro 322,09 Lt už laikotarpį nuo 2007-11-13 iki 2008-06-18 įskaitytinai. Teismas nustatė, kad atsakovo priešieškinis dėl be teisėto pagrindo įgytų lėšų priteisimo remiasi ta aplinkybe, jog atsakovas yra nuteistas pasisavinęs tabako gaminių už 44020,40 Lt, todėl sumokėdamas visą jam inkriminuotą žalą, 14234,83 Lt yra permokėjęs. Tačiau teismas konstatavo, jog ta aplinkybė, kad iš kaltinimo buvo išjungtas kaltinimas dėl 15730,82 Lt pasisavinimo, nereiškia, kad atsakovas neturėjo pareigos atlyginti žalą kitais pagrindais, nes baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė yra vertinami pagal skirtingus kriterijus. Pažymėjo, jog žala atsirado atsakovui dirbant pas ieškovą ( - ). Konstatavo, jog ( - ) (atsakovą) ir bendrovę (ieškovą) siejo pasitikėjimo (fiduciariniai santykiai) santykiai, todėl vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, o bendrovė savo ruožtu turi teisę reikalauti iš vadovo atitinkamo veikimo. Nurodęs, kad šiuo atveju galioja kaltės prezumpcija, teismas padarė išvadą, jog vadovas yra atsakingas įmonei dėl savo neteisėtų veiksmų padaręs žalą ir ją turi pilnai atlyginti. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas, būdamas vadovu, privalėjo kontroliuoti buhalterinės apskaitos vedimo teisėtumą, užtikrinti, reikalauti materialinių vertybių pastovaus tikrinimo, užtikrinti apskaitos pagrįstumą, atitikimą teisės aktų reikalavimams, kas šiuo atveju ir būtų leidę pastebėti fiktyvų finansinės apskaitos dokumentų pobūdį, neatitikimą realiai padėčiai. Filialas, kuriam vadovavo atsakovas, pagal Nuostatuose nurodytus bendrovės suteiktus įgaliojimus patikėjimo teise valdė bendrovės turto dalį, jo vadovas turėjo teisę šiuo turtu, taip pat piniginėmis lėšomis disponuoti ir buvo atsakingas už jų panaudojimą, todėl, teismo vertinimu, atsakovas ir šiuo pagrindu turi atlyginti žalą. Teismas nustatė, kad atsakovas vadovu dirbo nuo ( - ) iki ( - ), o tuo metu galiojęs Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas numatė, jog už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Be to, pažymėjo, kad su ( - ) (atsakovu) buvo sudaryta pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis, kuria remiantis jis yra pilnutinai atsakingas už patikėtas jam materialines vertybes. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos bendrovei atsiradimo, o baudžiamosios bylos medžiaga rodo, jog atsakovas aplaidžiai atliko pareigas, pažeidė pareigybinius nuostatus, savo neteisėta veika bei neveikimu neišsaugojo materialinių vertybių ir taip padarė žalą ieškovui. Pažymėjo, jog atsakovas 2000-11-06 pripažino, kad 1575,22 Lt paėmė iš Mažeikių parduotuvės, kad galėtų paskolinti kitam asmeniui, patvirtino, kad pardavėja neturi nieko bendro su šiuo trūkumu, nes jai buvo nuvežtos tik sąskaitos–faktūros, o ne prekės. Nurodė, jog ir baudžiamojoje byloje atsakovas pripažino savo kaltę dėl likusio trūkumo, geruoju atlygino visą žalą iki nuosprendžio priėmimo. Teismo vertinimu, nors ši suma sumokėta praėjus DĮK nustatytiems terminams, tai nereiškia, kad šią sumą ieškovas gavo be pagrindo. Teismas konstatavęs, kad buvo visos sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, nepripažino, kad turtas perduotas suklydimo pasėkoje. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas priešieškinyje nurodytą sumą gavo pagal įstatymą bei sutartį ir priešieškinį atmetė.

5Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti. Tuo pačiu atsakovas prašo priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

61. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ne delspinigių, ne palūkanų, o 14887,70 Lt žalos atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovui priteisė 10736,48 Lt nuostoliams atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad materialinė teisė į minimalių nuostolių atlyginimą ieškovui atsirado 2000-11-02 (revizijos metu nustatytas materialinių vertybių trūkumas), ši prievolė buvo tęstinė ir baigėsi 2004-11-24 (pateikus civilinį ieškinį), ieškovo teisė į žalos (minimalių nuostolių) atlyginimą galėtų būti teismo ginama, jeigu tokį ieškinio reikalavimą ieškovas būtų pareiškęs per trejus metus nuo 2004-11-24, kai pasibaigė jo teisė į minimalių nuostolių atlyginimą ir tik tai reikalavimo daliai, kuriai dar nėra suėjęs senaties terminas. Atsakovo manymu, ieškovas reikalavimą dėl žalos (minimalių nuostolių, skaičiuojamų palūkanomis), priteisimo pareiškė tik 2008-02-26 pareiškimu baudžiamojoje byloje Nr. ( - ), t.y. praleidęs įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, o atsakovas teismo prašė taikyti senatį, todėl šie nuostoliai ieškovui iš vis negali būti teismo priteisti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas reikalavimą dėl žalos (minimalių nuostolių, skaičiuojamų palūkanomis), priteisimo pareiškė 2007-11-12 pareiškimu, kadangi šiuo pareiškimu ieškovas teismo prašė priteisti 78726,12 Lt žalos atlyginimo, net nenurodydamas, kad kažkuri šios žalos dalis ir kokio dydžio, yra apskaičiuota palūkanomis. Teismas, interpretuodamas ieškovo pareikštą reikalavimą, pažeidė šalių rungimosi principą. Tačiau net gi įvertinus teismo poziciją, jog ieškovas reikalavimą dėl žalos (minimalių nuostolių, skaičiuojamų palūkanomis), priteisimo pareiškė 2007-11-12 pareiškimu (kuris pateiktas teismui 2007-11-13 posėdžio metu) bei trejų metų ieškinio senaties terminą, minimalūs nuostoliai palūkanomis ieškovui gali būti priteisiami tik už paskutinius trejus metus (nuo 2004-11-13 iki 2007-11-13), o kadangi nuo 2004-11-24 nuostoliai palūkanomis nebeskaičiuojami, tai ieškovo reikalavimas gali būti tenkinamas tik už laikotarpį nuo 2004-11-13 iki 2004-11-23 (kuomet baigėsi atsakovo tęstinė prievolė ieškovui pateikus civilinį ieškinį ir paprašius teismo priteisti procesines palūkanas). Tokiu atveju priteistinų nuostolių sumą sudaro 64,72 Lt. Kita vertus, kadangi žala atsirado atsakovui dirbant pas ieškovą, tai ieškovo, kaip darbdavio, reikalavimui priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą iš atsakovo, kaip iš darbuotojo, taikytinos specialiosios darbo santykius reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl darbuotojų padarytos bendrovei materialinės žalos atlyginimo, kadangi pagal tuo metu galiojusio DĮK 242 str. 2 d. buvo nustatytas vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojų padaryta žala. Ieškovui žala paaiškėjo 2000-11-02, kai revizijos metu buvo nustatytas materialinių vertybių trūkumas, taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001-11-02 ir ieškovas jį praleido. Be to, pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui (dėl žalos atlyginimo), pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (dėl minimalių nuostolių, skaičiuojamų palūkanomis), nors jų senaties terminas dar nebūtu pasibaigęs (CK 1.135 str.). Tai, kad senaties terminai reikalavimams dėl žalos atlyginimo, numatyti DĮK, jau yra praėję, nustatė teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl priešieškinio. Atsakovas prašė taikyti senatį ir teismas, atsižvelgdamas į tas pačias teisės normas, turėjo ieškovo ieškinį atmesti.

72. Atsakovo prievolė ieškovui dėl žalos padarymo buvo 44020,40 Lt. Atlygindamas padarytą žalą atsakovas sumokėjo ieškovui 58255,23 Lt. Tokiu būdu, atsakovas permokėjo 14234,83 Lt. Šią sumą ieškovas įgijo be teisinio pagrindo. Atsakovas įskaitė 708 Lt savo prievolę ieškovui šios grąžintinos sumos sąskaita ir priešieškiniu prašė priteisti likusią jo permokos dalį - 13526,83 Lt. Kaip paaiškėjo išnagrinėjus baudžiamąją bylą, atsakovas pripažintas kaltu tik dėl 44020,40 Lt žalos ieškovui padarymo, o dėl kitų galimai ieškovo patirtų nuostolių, atsakovas yra nekaltas. Tokiu būdu atsakovas, atlygindamas ieškovui padarytą žalą, yra permokėjęs, o ieškovas be teisinio pagrindo, pasinaudodamas jo, kaip kaltinamojo, padėtimi, praturtėjo atsakovo sąskaita. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad kaltinimo dėl 15730,82 Lt pasisavinimo panaikinimas dar nereiškia, kad atsakovas neturėjo pareigos atlyginti žalą kitais pagrindais, tačiau šie kiti pagrindai taip ir liko teismo neįvardinti. Be to, teismas atsakovo atsakomybę kildino iš juridinio asmens ir jo valdymo organų teisinių santykių, tačiau šias teisės normas aiškina neteisingai atsakovo atžvilgiu. Teismas nurodė, jog šiuo atveju galioja atsakovo kaltės prezumpcija, nes vadovas yra atsakingas įmonei, dėl savo neteisėtų veiksmų padaręs žalą, ją turi pilnai atlyginti. Tačiau atsakovo kaltės prezumpcija būtų tik tuo atveju, jeigu atsakovas būtų buvęs ieškovo UAB „Vaivorykštė“ vienasmenis valdymo organas - vadovas (prezidentas). Atsakovas tokių pareigų bendrovėje neatliko. Atsakovas buvo paskirtas tik juridinio asmens struktūrinio padalinio vadovu, t.y. jis turėjo savo pavaldinių, bet tuo pačiu buvo pavaldus bendrovės valdymo organams, kurie duodavo jam nurodymus (tame tarpe neteisėtus), kurių pavedimus jis privalėjo vykdyti. Kita vertus, materialinės atsakomybės sutartis su ieškovu buvo sudarę visi filialo darbuotojai, todėl kiekvienas jų atskirai privalo atlyginti savo veiksmais/neveikimu bendrovei padarytą žalą. Atsakovas, būdamas filialo vadovu, tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, pavesdamas ją vesti ir tvarkyti bendrovės buhalteriams. Bendrovės buhalterijai vadovavo vyriausioji finansininkė L. Š., todėl būtent ji yra atsakinga už jai pavestų tinkamo buhalterinės apskaitos vedimo funkcijų tinkamą vykdymą. Vyr. finansininkės nurodymu buvo priimamos sąskaitos be prekių, priimami ir išduodami grynieji pinigai iš kasos, apie tai nefiksuojant jokiuose buhalteriniuose dokumentuos, dėl ko galimai ieškovas ir patyrė žalos, tačiau atsakovas dėl to nekaltas. Šią žalą ieškovui turėjo atlyginti kalti asmenys - L. Š., D. B., E. N., ar kt. Su šiomis darbuotojomis taip pat buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis, jos tiesiogiai dirbo su ieškovui priklausančiomis materialinėmis vertybėmis bei buvo tiesiogiai atsakingos už jų išsaugojimą. Šių darbuotojų kaltę dėl žalos patvirtina ir ta aplinkybė, kad dalis žalos iš jų buvo atskaityta ieškovo sprendimu ir jos dėl to neginčijo. Įvertinus tai, kad atsakovo kaltė dėl žalos ieškovui padarymo nėra preziumuojama, atsakovas jam pareikšto civilinio ieškinio šioje dalyje nepripažįsta, ieškovas savo tokio reikalavimo atsakovui neįrodė, todėl atsakovas, stengdamasis atlyginti savo padarytą žalą, jam be jokio pagrindo sumokėjo, o šis be jokio pagrindo iš jo įgijo 13526,83 Lt, kuriuos ieškovas privalo grąžinti. Patenkinus pagrindinį priešieškinio reikalavimą, turėtų būti tenkinamas ir papildomas jo reikalavimas dėl 400,60 Lt minimalių nuostolių, skaičiuojamų palūkanomis priteisimo.

83. Teismas, nagrinėdamas atsakovo priešieškinį ir nustatęs, jog nėra jokių konkrečių atsakovo kaltės dėl žalos padarymo įrodymų, todėl dėl tos žalos galimai yra kalti kiti asmenys (atsakovui pavaldūs filialo darbuotojai - vyr. finansininkė, pardavėjos, kasininkė, vairuotojas), privalėjo į įtraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, kadangi šis teismo sprendimas turi tiesioginės įtakos jų pareigoms. Atsakovas, atlyginęs ieškovui jo patirtą žalą dėl kitų bendrovės darbuotojų kaltės, turi regreso teisę į dėl to patirtų nuostolių kompensavimą į kaltus dėl žalos asmenis. Tokiu būdu teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, šie asmenys neturėjo galimybės pateikti savo atsiliepimų ir gintis nuo jų atžvilgiu atsakovo pareikštų kaltinimų, o pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. nuostatas tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

9Atsiliepimu į atsakovo R. L. apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vaivorykštė“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

10Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad ieškovui teisė į palūkanų atlyginimą buvo pripažinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. ( - ). Tai reiškia, kad ieškovo teisė į įstatymų nustatyto dydžio metinių palūkanų atlyginimą negalėjo būti ginčijama ir iš naujo svarstoma pirmosios instancijos teisme ir negali būti ginčijama apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti įstatymo nustatytas palūkanas, kaip minimalius nuostolius, Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje pareiškė 2007-11-12, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškovo teisės gintinos tik nuo 2002-11-12, t.y. CK 1.125 str. 9 d. nustatytos penkerių metų ieškinio senaties termino ribose. Apelianto samprotavimai, esą ieškinio senaties terminas nutrūko 2004-11-24, kai ieškovas parašė raštą Šiaulių apygardos prokuratūrai, visiškai nepagrįsti, kadangi pagal CK 1.130 str. 1 d. ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, esą įstatymai nenumato, kad ieškovas turi teisę skaičiuoti palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo, kadangi būtent tokią teisę įstatymų leidėjas nustato CK 6.210 str., 6.261 str., 1.127 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Apelianto samprotavimai, susiję su DĮK 242 str. 2 d. nustatyto vienerių metų senaties termino taikymu, a priori negali būti pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui šioje dalyje revizuoti. Ieškovo reikalavimai šioje dalyje kilo ne iš darbo teisinių santykių, tačiau dėl to, kad apeliantas įvykdė sunkų kriminalinį nusikaltimą ir teismas apeliantą pripažino kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą BK 183 str. 2 d., taigi apelianto civilinė atsakomybė šioje dalyje yra deliktinė.

122. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto priešieškinį. Nors apeliantas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu pasisavinęs tabako gaminių tik už 44020,40 Lt, tai nereiškia, kad apeliantas neturėjo pareigos atlyginti materialinę žalą kitais pagrindais, kadangi pareiga atlyginti materialinę žalą gali kilti ne tik iš baudžiamosios teisės, bet ir iš civilinės bei darbo teisės. Šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantas dirbo pas ieškovą pagal darbo sutartį prekybos tabako gaminiais padalinio vadovu, be to, su apeliantu taip pat buvo sudaryta sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės. Byloje buvo nustatytos visos sąlygos atsirasti apelianto materialinei atsakomybei. Be to, apeliantas buvo ieškovo padalinio vadovas, todėl jo atsakomybė atsirado ne tik iš darbo teisės normų, tačiau ir iš civilinės teisės (CK ir Akcinių bendrovių įstatymo) normų. Taigi nepriklausomai nuo to, kad apeliantas BPK nustatyta tvarka buvo pripažintas kaltu pasisavinęs tik 44020,40 Lt vertės turtą, jis turėjo pareigą atlyginti ieškovui visą 58255,23 Lt materialinę žalą (visa žala 59751,22 Lt, tačiau 1495,99 Lt žalos dalį atlygino pardavėjos D. B. ir E. N., todėl liko 58255,23 Lt žala). Apeliantas ne tik raštu įsipareigojo, bet ir geruoju atlygino materialinę žalą atsiradusią tiek iš BPK tvarka konstatuotos nusikalstamos veikos, tiek iš netinkamo padalinio vadovo pareigų ir sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės vykdymo. Apeliantas sumokėjo ieškovui 58255,23 Lt ir tai padarė iki Šiaulių apygardos teismo 2008-03-12 nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo. Tai neabejotinai atitiko geros moralės nuostatas. Todėl ir CK 6.241 str. 1 d. 3 p. pagrindu apelianto sumokėta suma negali būti išreikalauta iš ieškovo. Apeliantas pats, savo noru, nepaisydamas to, kad nuo žalos nustatymo iki jos atlyginimo praėjo daugiau, kaip septyneri metai, atlygino visą žalą. CK 6.241 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, perduotas prievolei įvykdyti pasibaigus ieškinio senaties terminui. Todėl ir dėl šios priežasties priešieškinis negalėjo būti tenkinamas

133. Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė priešieškinį, nepagrįstai nurodo, esą yra CPK 329 str. 2 d. 2 p. nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi, apelianto nuomone, teismas nusprendė dėl buvusių ieškovo darbuotojų - vyr. finansininkės L. Š., pardavėjų D. B. ir E. N., taip pat neidentifikuotų kasininkės ir vairuotojo teisių ir pareigų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje jokių pareigų apeliaciniame skunde minimoms L. Š., D. B. ir E. N., taip pat kitiems apelianto net neįvardintiems asmenims nenustatė. Teismas šioje sprendimo dalyje išsamiai ir motyvuotai nurodė, kodėl, teismo nuomone, būtent apeliantas turėjo pareigą atlyginti ieškovui padarytą žalą.

14Apeliacinis skundas atmestinas.

15Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose, nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas.

16Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl ieškinio senaties taikymo yra pagrįstos. Apeliantas ieškovo reikalavimą nepagrįstai vertina kaip vienkartinį žalos atlyginimą. Apeliantui neatsiskaičius su ieškovu, atsiranda pastarojo teisė reikalauti palūkanų, kurios skaičiuojamos kaip periodiniai mokėjimai. Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Pagal įstatymą kita palūkanų funkcija yra nuostolių kompensavimas. CK 6.261 str. nustatyta, kad praleidęs piniginės (šiuo atveju laiku neatsiskaičius už padarytą žalą) prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šioje įstatymo normoje yra nuostata, kad už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatytas palūkanas. Taigi, palūkanos yra kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Minėta, kad jos atlieka kompensavimo funkciją, ir tai ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismų praktikoje taip pat suformuluota nuostata, jog teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo. Ieškovas to nėra padaręs. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad palūkanos skaičiuojamos už 5 metus atgal, pradedant terminą skaičiuoti nuo 2007 m. lapkričio 12 d., kai ieškovas pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Toks sisteminis CK 6.37 str. 2 d., 6.261 str., 6.210 str. 1 d. normų aiškinimas, taikant ieškinio senatį, atitinka įstatyminio reglamentavimo tikslus bei uždavinius, palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principus, kuriais siekiama apsaugoti prievolės šalių teises ir teisėtus interesus. Pasisakant dėl apelianto motyvo, jog ieškovo reikalaujamos palūkanos iš viso negali būti priteistos, kolegija pripažįsta, kad ieškovo teisė į palūkanas kaip minimalių nuostolių atlyginimą yra įteisinta baudžiamojoje byloje priimtu procesiniu dokumentu – Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartimi. Šia nutartimi ieškovui pripažinta teisė dėl palūkanų priteisimo, jų dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka. Taigi, negalima iš naujo svarstyti, ar ieškovas iš viso turėjo tokią teisę.

17Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovo reikalavimui priteisti žalą turi būti taikomos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios senaties termino skaičiavimą. Kolegija daro išvadą, kad nuosprendžiu atsakovas sumokėjo ieškovo turėtus nuostolius, padarytus nusikalstama apelianto veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (DK 255 str. 2 p.). Tuo tarpu palūkanų priteisimą reglamentuoja CK normos. Šiuo atveju apelianto atsakomybė yra kildinama iš delikto, o ne iš darbo santykių.

18Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto priešieškinį. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendžiu, kuriuo nuteistas apeliantas, jis buvo kaltinamas dėl prekių pasisavinimo už 44020,40 Lt sumą. Nesant įrodymų, kad apeliantas pasisavino tabako gaminių už 15730,82 Lt, ši aplinkybė iš nuosprendžio pašalinta. Tačiau tame pačiame nuosprendyje, kuris ieškinio dalyje dėl žalos atlyginimo yra nepakeistas, konstatuota, kad procesas pagal UAB „Vaivorykštė“ ieškininius reikalavimus dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų nutrauktas. Tokiu atveju ginčas išspręstas nuosprendžiu, apeliantui geruoju sumokėjus žalą. Tai reiškia, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 3 p.). Pats apeliantas baudžiamojoje byloje aiškiai pripažino savo kaltę ir sumokėjo visą ieškovo reikalaujamą žalos dydį, tame tarpe ir jo priešieškiniu šioje byloje ginčijamą 13526,83 Lt sumą. Apeliacine tvarka šio nuosprendžio apeliantas neskundė. Kolegija daro išvadą, kad tokiu atveju faktai, pripažinti įsiteisėjusiu nuosprendžiu, nebegali būti vertinami kitaip. Apelianto motyvas, kad jis sumokėjo ieškovui daugiau, siekdamas išvengti didesnės bausmės baudžiamojoje byloje, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Apelianto argumentas, kad jis niekada nepripažino ieškinio, nepagrįstas, kadangi jis gera valia sumokėjo ieškovui visą nustatytą įrodymais sumą. Be to, nuosprendyje yra konstatuota, jog apeliantas pripažino, kad yra atsakingas dėl Mažeikių parduotuvėje susidariusio 15730,82 Lt trūkumo kaip pilnai materialiai atsakingas asmuo. Tokiu atveju kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas minimą sumą iš atsakovo gavo be jokio pagrindo, kaip priešieškinyje nurodo apeliantas (CK 1.136 str.). Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo atmesti priešieškinį.

19Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas darė išvadą, jog dėl žalos, padarytos ieškovui, gali būti kalti ir kiti asmenys. Tokiu atveju jie privalėtų dalyvauti teismo procese kaip tretieji asmenys, kuriems teismo sprendimas turėtų tiesioginės įtakos jų pareigoms. Kolegija atmeta šį apelianto motyvą, kadangi trečiaisiais asmenimis į procesą traukiami tik tie asmenys, kuriems sprendime nustatytos pasekmės gali turėti teisinį suinteresuotumą. Nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo analizuojami L. Š., D. B. ir E. N. veiksmai, apeliantas nenurodė, kaip jos yra susiję su ginčo objektu. Kolegija daro išvadą, kad šių asmenų atžvilgiu teismo sprendime nėra pasisakoma, o atmetus apelianto priešieškinį, jiems iš viso negali būti uždedamos kokios nors teisinės pareigos. Ieškovas taip pat nepateikė jokių reikalavimų kitiems asmenims, išskyrus apeliantą. Pateikdamas priešieškinį, apeliantas taip pat nenurodė jokių į bylą įtrauktinų asmenų, o tai reiškia, kad teismas net neturėjo jokio pagrindo analizuoti šių asmenų veiksmų. Tai, kad teismas rėmėsi baudžiamosios bylos įrodymais, savaime nėra pagrindas formaliais pagrindais naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepagrįstai įtraukiant į bylą papildomus asmenis.

20Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 str., 93 str. 1, 3 d., 98 str.). Šiuo atveju tai yra advokato pagalbos išlaidos, sudarančios 1452 Lt. Visos išlaidos pagrįstos buhalteriniais dokumentais. Spręsdama klausimą dėl ieškovo prašymo priteisti iš atsakovo 1452 Lt advokato pagalbos išlaidų, kolegija atsižvelgia į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jas sudaro 12,88 Lt (b.l. 28, 46, t. 2).

21Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,

Nutarė

22Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23Priteisti iš atsakovo R. L., a. k. ( - ), ieškovui UAB „Vaivorykštė“ 1452 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.

24Priteisti iš atsakovo R. L., a. k. ( - ), 12,88 Lt (dvylika litų 88 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Proceso dalyviai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas UAB „Vaivorykštė“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės... 3. Atsakovas R. L. su ieškovo UAB „Vaivorykštė“... 4. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį... 5. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti... 6. 1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ne delspinigių, ne... 7. 2. Atsakovo prievolė ieškovui dėl žalos padarymo buvo 44020,40 Lt.... 8. 3. Teismas, nagrinėdamas atsakovo priešieškinį ir nustatęs, jog nėra... 9. Atsiliepimu į atsakovo R. L. apeliacinį skundą... 10. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:... 11. 1. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad ieškovui teisė į palūkanų... 12. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto priešieškinį.... 13. 3. Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė... 14. Apeliacinis skundas atmestinas.... 15. Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinių... 16. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo... 17. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovo reikalavimui priteisti žalą turi... 18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto priešieškinį.... 19. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas darė išvadą, jog dėl žalos,... 20. Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteisiamos... 21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 22. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą palikti... 23. Priteisti iš atsakovo R. L., a. k. ( -... 24. Priteisti iš atsakovo R. L., a. k. ( -...