Byla eI-843-790/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K. ir L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

2Teismas

Nustatė

3Pareiškėjos Z. K. ir L. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 4), prašydami iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 550 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienai iš pareiškėjų po 275 Eur, bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 dėl kelionės į Turkiją. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. rugpjūčio 16 d. – 2015 m. rugpjūčio 22 d., už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt (578,68 Eur) suma. Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę sumokėjo pareiškėjoms 28,68 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 550 Eur. Pareiškėjos teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, turistams buvo grąžinta tik apie 5 proc. nuo sumokėtos sumos. Ši aplinkybė rodo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą (b. l. 14 – 22) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjos prašo įvertinti Įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovės atstovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjoms priteisti turtinę žalą, kadangi Įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Atkreipia dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 8 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 13d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėjos sumokėjo UAB „Freshtravel“ 578,66 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėja L. B. yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjos įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 47 – 53) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtraukta mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikusi pareiškėja L. B.. Departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

7Teismas

konstatuoja:

8Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jos patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.

9Pareiškėjos ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 (b. l. 5 – 8) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pagal šią sutartį pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB (b. l. 9), tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB ,,Freshtravel“ nemokumo (bankroto), kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 7 d. pavedimu (b. l. 10) pareiškėjoms buvo grąžinta 28,68 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjoms liko negrąžinta 549,98 Eur suma (578,66 Eur – 28,68 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jos patyrė nuostolių.

10Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose yra ne kartą konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

11Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

12Pareiškėjos teigia, kad Direktyvos nuostatos į Įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla civilinė atsakomybė, nes jos patyrė nuostolių – joms liko negrąžinta 549,98 Eur suma už nesuteiktas turizmo paslaugas. Atsakovės atstovės Ministerijos teigimu, nėra deliktinės atsakomybės sąlygos, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT); Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos tinkamai.

13ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

14Nagrinėjamu atveju pareiškėjoms, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, buvo grąžinta tik dalis iš jų už kelionę sumokėtos sumos. ESTT yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

15Ministerija teigia, kad Direktyva tinkamai įgyvendinama Įstatymu. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

16Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Tokiu būdu pareiškėjoms buvo kompensuota ne visa, o tik dalis sumos.

17Pažymėtina, kad nei Įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

18Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

19ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).

20Vertindamas pirmąją sąlygą teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

21Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004623 (b. l. 5 – 8) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pareiškėjos už kelionę sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB. Iš viešai pateikiamų duomenų žinoma, kad Cherry Media LT, UAB (dabar – Beta Media, UAB) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus www.beta.lt ir www.grupinis.lt. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016 vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel” sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel”, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjos, sumokėjusios už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti joms turizmo paslaugas. Be to, kaip minėta, 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 10) pareiškėjoms buvo grąžinta 28,68 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų finansinius reikalavimus UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, taigi, tokiu būdu buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004623 tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta ir pareiškėjos tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, t. y. tinkamai atsiskaitė už kelionę.

22Atsakovės atstovė Ministerija nesutinka su skundu dėl to, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Teismo vertinimu, šie atsakovės atstovės argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais ESTT padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). ESTT nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

23Teismas daro išvadą, kad pareiškėjoms nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjoms iš valstybės.

24Pareiškėjos prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal LVAT praktiką (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012) ir vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjoms iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 15 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

25Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

26Pareiškėjų Z. K. ir L. B. skundą patenkinti.

27Priteisti pareiškėjai Z. K. (a. k. ( - )) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 274,99 Eur (du šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt devynis centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28Priteisti pareiškėjai L. B. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 274,99 Eur (du šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt devynis centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

29Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio... 2. Teismas... 3. Pareiškėjos Z. K. ir L. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 4),... 4. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą... 5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto... 7. Teismas... 8. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti... 9. Pareiškėjos ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m.... 10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose yra ne kartą... 11. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta... 12. Pareiškėjos teigia, kad Direktyvos nuostatos į Įstatymą perkeltos... 13. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7... 14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjoms, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje... 15. Ministerija teigia, kad Direktyva tinkamai įgyvendinama Įstatymu. Pagal... 16. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos... 17. Pažymėtina, kad nei Įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų... 18. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog... 19. ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus... 20. Vertindamas pirmąją sąlygą teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio... 21. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“... 22. Atsakovės atstovė Ministerija nesutinka su skundu dėl to, kad pareiškėjų... 23. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjoms nebuvo grąžinta didžioji dalis... 24. Pareiškėjos prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines... 25. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 26. Pareiškėjų Z. K. ir L. B. skundą patenkinti.... 27. Priteisti pareiškėjai Z. K. (a. k. ( - )) iš Lietuvos valstybės,... 28. Priteisti pareiškėjai L. B. (a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės,... 29. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...