Byla 2A-184-275/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,

3kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Petro Jaržemskio,

4sekretoriaujant A.Bajarūnaitei,

5dalyvaujant ieškovui K. K., atsakovo VĮ „Registrų centras“ atstovui V.Šerpyčiui, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariato atstovui L.Pociui, trečiojo asmens - Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovei S.Vasiliauskienei,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Registrų centro ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, D. M., V. L.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

8I.Ginčo esmė

9Ieškovas K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 80 800 Lt valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais ir neveikimu padarytos žalos. Nurodė, kad 1993-06-11 su V. L. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią V. L. iš ieškovo pasiskolino 80 800 Lt. Paskolos sutarties užtikrinimui 1993-06-11 buvo sudaryta įkeitimo sutartis, pagal kurią V. L. įkeitė jo motinai R. L. nuosavybės teise priklausantį nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, esantį Riešės km. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, norint sudaryti įkeitimo sutartį, privalėjo būti pateiktos sandoriui sudaryti reikalingos pažymos apie įkeičiamą turtą, kurias išduodavo VĮ Respublikinis inventorizavimo ir projektavimo paslaugų biuras „Valda“ („Valda“ teisių perėmėjas - VĮ Registrų centras). Šios pažymos turėjo nurodyti nekilnojamojo turto teisinį statusą, t.y. kad jis nėra apsunkintas jokiais suvaržymais. V. L., įkeisdamas ieškovui statinį, taip pat pateikė ieškovui „Valda“ išduotą pažymą dėl įkeičiamo statinio, kurioje nebuvo nurodyta, jog turtas būtų įkeistas ar kaip kitaip suvaržytos teisės į įkeičiamą daiktą. Kaip vėliau paaiškėjo, V. L. statinį buvo įkeitęs daug kartų, tačiau „Valda“ išduotoje pažymoje apie tai nebuvo pažymėta. V. L. daugybę kartų skolinosi pinigus iš bankų ir kitų kreditorių, paskolų grąžinimą kiekvieną kartą užtikrindamas įkeitimu, kurio patvirtinimui apgaulės būdu iš „Valda“ gaudavo pažymas dėl vis to paties statinio. Pažymėjo, kad V. L. atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo stambiu mastu. Baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 Vilniaus m. Tardymo valdybos tardytojos D. M. 1995-03-06 nutarimu ieškovas buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl V. L. sukčiavimo ir civiliniu ieškovu dėl padarytos 80 800 Lt žalos. 2004-04-05 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra raštu Nr. E.2-885 ieškovą informavo, kad Tardymo valdyboje prie Vilniaus miesto VPK baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 2002-11-29 buvo priimtas nutarimas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo ir atsisakymo kelti baudžiamąją bylą, kurį apskundus aukštesniems prokurorams, 2004-11-30 ir 2005-02-24 nutarimais buvo atsisakyta atnaujinti baudžiamąją bylą. Ieškovas nurodė, kad „Valda“ pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė veikimu - sąmoningai daug kartų pakartotinai išduodant pažymas apie turtą, kuris jau buvo įkeistas kitiems kreditoriams, nenurodant, jog jo nuosavybės teisė yra apribota bei suvaržyta. Taip buvo sudarytos visos sąlygos V. L. sudaryti įkeitimo sutartis ir apgauti kreditorius, tame tarpe ir ieškovą. Tokios pažymos negalėjo būti išduotos, kadangi vien viešo įkeitimo registro paskirtis yra informuoti kreditorius (prieš sudarant įkeitimo sandorius) apie įkeičiamo turto įkeitimą, o pagal įstatymą buvo numatyta, kad „Valda“ išduodamose pažymose privaloma nurodyti visus įregistruotus įkeitimus, suvaržymus ir kitus duomenis apie nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu „Valda“ tarnautojų veiksmų pagalba V. L. prireikus gaudavo pažymą su neteisingais duomenimis apie nekilnojamojo turto teisinį statusą įkeitimo sandoriui užtikrinti. Jei „Valda“ tarnautojai būtų veikę sąžiningai ir pagal įstatymus, t.y. atsisakę išduoti sandoriui užtikrinti ir sudaryti reikiamą pažymą arba būtų nurodę teisingus duomenis apie daugkartinį ankstesnį statinio įkeitimą, paskolos sutartis tarp ieškovo ir V. L. nebūtų sudaryta arba būtų sudaryta iš esmės kitomis sąlygomis. Taip pat ieškovas nurodė, kad 2005-06-14 susipažinus su nutraukta baudžiamąja byla, paaiškėjo, kad ir Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto VPK ir prokuratūros pareigūnų veiksmai šioje baudžiamojoje byloje aiškiai pažeidė ieškovo teises ir turtinius interesus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, net ir turėdami pakankamai duomenų apie kitų to paties turto įkeitimo kreditorių egzistavimą ir galimą ginčą tarp jų dėl išieškojimo iš eilę kartų įkeisto namo, nesiėmė veiksmų ieškovo civiliniam ieškiniui užtikrinti. Minėtą aplinkybę patvirtina išrašas iš nekilnojamojo turto duomenų bazės, iš kurio aiškiai matyti, kad V. L. ar jo motinos turtui, kuriuo jis disponavo, areštas ieškovo naudai nebuvo įregistruotas. Tai sudarė sąlygas kitiems V. L. kreditoriams - AB „Turto bankas“, UAB „Medicinos bankas“ pasidalinti vienintelį V. L. turtą - statinį, o ieškovo reikalavimai nebuvo proporcingai patenkinti. Dėl minėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimo ieškovas patyrė 80 800 Lt žalą, kurios dydis yra nurodytas Vilniaus miesto Tardymo valdybos tardytojos D. M. 1995-03-06 nutarimuose dėl ieškovo pripažinimo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, taip pat 1994 m. išduotame vykdomajame rašte dėl išieškojimo iš V. L. Ieškinio pateikimo metu skolos išieškoti iš V. L. nėra jokių galimybių, nes net nėra žinoma jo gyvenamoji vieta.

10II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

11Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-07-16 sprendimu ieškovo K. K. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

12Dėl VPK pareigūnų veiksmų

131995-03-06 nutarimu ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu (nutarimą priėmė tuo metu Vilniaus miesto valdybos tardytoja dirbusi D. M.). Taip pat byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad tardytoja D. M., siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, 1995-03-13 nutarimu nutarė uždėti areštą: filialo indėlininko V. L. sąskaitai Nr. 17413; filialo L. L. sąskaitoms Nr. 17140 ir Nr. E-1163; filialo R. L. sąskaitai Nr. 15192. Be to, pagal tardytojos D. M. 1995-02-14 padarytą užklausą Vilniaus teritorinės valstybinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ pateikė pažymas, iš kurių matyti, jog V. L. registruotų daiktų 5 metų laikotarpyje iki 1995-02-20 neturėjo, L. L. 1994-09-12 teismo sprendimu neteko buto, kurio adresas – ( - ), o R. L. 1994-06-06 pardavė butą, kurio adresas – ( - ), ir 1993-09-01 pardavė butą, kurio adresas – ( - ). Ieškovas ieškinyje nurodo, kad dėl tardytojos D. M., neareštavusios įkeisto statinio civiliniam ieškiniui užtikrinti, ieškovas patyrė turtinės žalos. 1994-10-13 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad varžytinėms neįvykus, neparduotas statinys perduotas „Senamiesčio bankui“, įpareigojant jį pervesti į teismo depozitinę sąskaitą ieškovui priklausančią ieškinio dalį (15 600 Lt), išmokant šią sumą ieškovo išieškotojams. Taigi jau ieškovo pripažinimo baudžiamojoje byloje civiliniu ieškovu dieną statinys priklausė kitam asmeniui, t.y. ne V. L. ir ne R. L., todėl tardytoja dirbusi D. M. neturėjo pagrindo areštuoti šio turto. CK 6.272 str. 1 d. įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje. Valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Todėl valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį. Teismas sprendė, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl VPK pareigūnų veiksmais padarytos turtinės žalos priteisimo, nes nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų pareigūnų veiksmų, šiais veiksmais padarytos žalos ir priežastinio ryšio).

14Dėl VĮ Registrų centro veiksmų

15Teismas iš esmės sutiko su VĮ Registrų centro atsiliepimuose nurodytais argumentais. Ginčo pažymų išdavimo metu nekilnojamąjį turtą registruojančios įstaigos funkcijas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo pažeisti šios instrukcijos reikalavimai (CPK 178, 185 str.). Teismas sutiko su VĮ Registrų centro argumentu, kad minėtas teisės aktas reglamentavo pagrindinę tuometinės nekilnojamąjį turtą registruojančios įstaigos funkciją - teisinį pastatų, butų, garažų ir kitų statinių registravimą, todėl tuo metu išduodamų pažymų paskirtis - techninių duomenų (informacijos) pateikimas apie pastatus, kitus statinius. Tuo pačiu ši instrukcija nenumatė jokių apribojimų pažymoms sandoriui išduoti bei aplinkybių, kurioms esant tuometinė nekilnojamąjį turtą registruojanti įstaiga privalėjo atsisakyti išduoti tokias pažymas; nenumatė draudimo išduoti pažymas sandoriui dėl to, jog turtas jau yra įkeistas. Ieškovas nenurodė ir nepagrindė įrodymais, kokius šio teisės akto pažeidimus padarė VĮ Registrų centras. Šios įmonės 1993-06-01 pažymėjime, išduotame įkeitimo sandoriui sudaryti, nenurodoma, kad statinys priklauso nuosavybės teise konkrečiam asmeniui, pažymėjime nėra grafos, kurioje būtų nurodomi duomenys apie nekilnojamo daikto suvaržymus (įkeitimus ir panašiai). Todėl ieškovas, skolindamas didelę pinigų sumą, privalėjo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, turėjo teisę reikalauti iš paskolos gavėjo išsamesnės informacijos apie ketinamą įkeisti statinį, kuris akivaizdžiai priklausė ne pačiam paskolos gavėjui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl VĮ Registrų centro veiksmų ieškovui padaryta žala (CK 6.245 str. – 6.249 str.), kurią privalo atlyginti valstybė (CPK 178 str.).

16Dėl ieškinio senaties termino taikymo

17Iš ieškovo pasirašyto 1995-03-06 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad ieškovas jau nuo 1994-1995 metų žinojo apie kitus statinio įkeitimus. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo žinoma apie 1994-10-13 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartį, kuria nustatyta, jog neparduotas statinys perduotas „Senamiesčio bankui“, įpareigojant jį pervesti į teismo depozitinę sąskaitą ieškovui priklausančią ieškinio dalį (15 600 Lt), išmokant šia sumą ieškovo išieškotojams. Tokiu atveju jau tuo metu ieškovas turėjo žinoti, kad pagal jo civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo areštuoti ieškovui įkeisto statinio. Pagal 1964 m. CK 84 str. nuostatas buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 86 str. reglamentavo, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ir nors ieškovas, teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio senaties terminų nepraleido, tačiau pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovas apie ieškinyje nurodomas savo pažeistas teisės dėl VĮ Registrų centro ir VPK (jo pareigūno) veiksmų žinojo arba privalėjo žinoti 1994-1995 metais. Esant priešingos šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas šį prašymą tenkino ir šiuo pagrindu ieškinį taip pat atmetė (CPK 178 str. 185 str.).

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

19Ieškovas K. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti.

20Dėl VPK pareigūnų atsakomybės taikymo

21Nurodo, kad pagal 1964 m. galiojusio BPK 70 str., esant pakankamai duomenų, kad nusikaltimu buvo padaryta materialinės žalos, kvotos organas, tardytojas, prokuroras privalo imtis priemonių pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Kadangi apeliantas tardytojo nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl remiantis šiuo straipsniu, pareigūnas privalėjo priimti nutarimą areštuoti V. L. turtą, kurį jis įkeisdavo visiems savo kreditoriams ir buvo įtariamas tokiu būdu sukčiavęs, ir šį nutarimą persiųsti visoms valstybinėms įstaigoms, kurios tvarko gyventojų turto registrus. Šiuo atveju, tardytoja, nors ir priėmusi nutarimą areštuoti turtą, tačiau apelianto naudai įkeisto nekilnojamojo turto neareštavo, todėl areštas buvo neveiksmingas (neatliko savo tikslo - užtikrinti nukentėjusio asmens teises bei civilinį ieškinį). Tai patvirtina išrašas iš nekilnojamojo turto duomenų bazės, iš kurio aiškiai matyti, kad V. L. ar jo artimųjų turtui, kuriuo jis disponavo, areštas apelianto naudai nebuvo įregistruotas. Tai sudarė sąlygas kitiems V. L. kreditoriams - AB „Turto bankas“, UAB „Senamiesčio bankas“ ir UAB „Medicinos bankas“ pasidalinti kaip vėliau paaiškėjo vienintelį turtą, iš kurio buvo galima atgauti - namą, esantį ( - ), o apeliantas negavo net proporcingo reikalavimų patenkinimo. Paaiškėjo, kad šiuo metu skolos išieškoti iš V. L. nėra jokių galimybių, nes net nėra žinoma jo gyvenamoji vieta, ką patvirtina 2006-11-15 VPK VP VTT ETPPS pranešimas Nr. 10-11-1-1-2385 dėl V. L. paieškos paskelbimo. Taigi, policijos pareigūnų neveikimas (arešto neuždėjimas) sąlygojo tai, kad apeliantas nebuvo įtrauktas į V. L. įkeisto turto pasidalijimo procesą, o išieškoti skolos dabar nėra galimybių, todėl pareigūnai privalo atsakyti už apeliantui kilusią žalą.

22Dėl VĮ Registrų centro atsakomybės taikymo

23Pagal savo prigimtį ir juridinę galią inventorizavimo biuro išduotos pažymos yra oficialūs griežtos atskaitomybės dokumentai, turintys tikslinę paskirtį ir yra reikalingos tam, kad būtų apsaugotos nekilnojamojo turto savininko ir kitų asmenų, kurie turi ar ketina įgyti daiktines teises į šį turtą, teisės. Tai reiškia, kad inventorizavimo biuro darbuotojas išduoti pažymą gali tik teisėtam nekilnojamojo turto savininkui ar tinkamai įgaliotam asmeniui ir dėti visas pastangas, kad pažyma nebūtų išduota asmeniui, neturinčiam tokios teisės. Todėl V. L. pateikus inventorizavimo biuro išduotą pažymą apie jo nuosavybės teise valdomą turtą, kurioje nebuvo jokių pastabų apie turto suvaržymus, apeliantas pagrįstai manė, kad turtas priklauso įkaito davėjui ir apeliantas yra vienintelis šio turto įkaito gavėjas. Inventorizavimo biuro darbuotojai išdavę V. L. pažymą apie nekilnojamąjį turtą, kurioje nebuvo užfiksuoti turto suvaržymai galioję pažymos išdavimo metu, sudarė prielaidas apeliantui sudaryti paskolos sandorį, pagrįstai tikintis, kad skolos grąžinimas bus užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu. Tuo labiau, kad ir notarai šia pažyma remdamiesi tvirtino nekilnojamojo turto įkeitimo ir kitus sandorius. Todėl teismas visiškai nepagrįstai perkėlė atsakomybę ieškovui ir išeidamas už ieškinio ribų, nurodė, kad ieškovas, skolindamas didelę pinigų sumą privalėjo elgtis ypač rūpestingai ir apdariai, turėjo teisę reikalauti iš paskolos gavėjo išsamesnės informacijos apie ketinamą įkeisti statinį, kuris akivaizdžiai priklausė ne pačiam paskolos gavėjui. Sudarydamas sandorį, apeliantas elgėsi rūpestingai, todėl sandoriai buvo sudaryti pas notarą, kuris patikrino sandorio sudarymo aplinkybes ir patvirtino sandorio sudarymo faktą. Notaras patvirtino sandorį, remiantis inventorizacijos biuro išduota neteisinga pažyma, todėl teigti, kad apeliantas nebuvo apdairus ir nurodyti, kad turto priklausymas kitam asmeniui buvo akivaizdus, teismas neturėjo jokio pagrindo. Pažymas turtui perleisti inventorizavimo biuras išduoti turi teisę tik savininkui ar jo įgaliotiniui, o V. L. tokia pažyma buvo išduota ir jis ją pateikė sandorio sudarymo metu, todėl apeliantas ir notaras pagrįstai tikėjo, kad jis turi teisę įkeisti nekilnojamąjį turtą. Pagal 1992-09-15 Notariato įstatymo redakcijos 26 str., notaras, patvirtinęs sudarytą įkeitimo sandorį, uždeda draudimą perleisti turtą, kurį privalo įregistruoti, t.y. šioje normoje įtvirtinta notaro pareiga uždrausti privalomo registruoti turto perleidimą. 1991-07-25 Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir būtų teisinio registravimo instrukcijos 16 p. buvo nustatyta, kad inventorizavimo biurai registruoja pastatų būklės pakitimus, apie kuriuos turi pranešti savininkai. Tai yra šiame nutarime buvo įtvirtinta turto registravimo įstaigos pareiga įregistruoti notaro uždėtą draudimą perleisti įkeistą turtą. VĮ Registrų centras savo atsikirtimuose neneigė aplinkybės, kad jie buvo informuoti apie notarų uždėtą draudimą įkeistam nekilnojamam turtui, todėl laikytina, kad notarai savo pareigą įvykdė tinkamai ir apie uždėtus draudimus pranešė tuometinei nekilnojamojo turto registracijos įstaigai. Todėl šiuos duomenis ši įstaiga privalėjo užfiksuoti ir taip užkirsti kelią įkaito davėjui piktnaudžiauti savo teisėmis. Tik paskutinio teismo posėdžio metu VĮ Registrų centro atstovė iškėlė prielaidą, kad galbūt notaro draudimas galėjo būti neįregistruotas tuo atveju, jeigu notarė apie tai neinformavo inventorizavimo biuro. Šios aplinkybės VĮ Registrų centras nei atsiliepime, nei parengiamųjų posėdžių metu nenurodė, neginčijo apelianto išdėstytų argumentų dėl uždėto turtui notarės draudimo. Todėl atsižvelgdamas į naujas pateiktas aplinkybes, apeliantas kreipėsi į teismą su prašymu bylos nagrinėjimą atidėti ir įtraukti į bylą notarus, kad jie galėtų pateikti įrodymus, jog draudimai buvo įregistruoti, kadangi ši aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su žalos kilimu ir notarams gali kilti pareiga atsakyti dėl neatliktų įstatymo numatytų pareigų. Taip pat išreikalauti iš VĮ Registrų centro visą bylą, susijusią su įkeistu namu. Tačiau teismas šių prašymų netenkino. Su tokia teismo pozicija apeliantas nesutinka, nes mano, kad VĮ Registrų centrui paskutiniojo posėdžio metu nurodytos naujos aplinkybės yra svarbios bylos nagrinėjimui ir todėl teismas nagrinėdamas pateiktus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, privalėjo nustatyti visus asmenis ir jų veiksmus (neveikimą), kurie sudarė sąlygas žalai kilti ar prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo.

24Dėl ieškinio senaties termino taikymo

25Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1994-10-13 teismo nutartis nebuvo įvykdyta, kadangi paaiškėjo, jog turtas, kuris turėjo būti perduotas „Senamiesčio bankui“, kitoje vykdomojoje byloje buvo perduotas dar kitam bankui. Todėl kilo ginčas tarp kitų V. L. kreditorių, apie kurį apeliantas nebuvo informuotas, nes jo naudai nebuvo įregistruotas areštas baudžiamojoje byloje. Nors pareigūnai buvo informuoti apie vykstantį ginčą tarp V. L. kreditorių, tačiau apelianto neinformavo, o teismas dėl tos pačios priežasties neįtraukė jo į bylą, kai buvo sprendžiamas įkeisto turto padalijimo klausimas. Apie šį teisminį ginčą ir turto padalijimą apeliantas sužinojo tik susipažinęs su baudžiamąja byla 2005 metais. Tik tada sužinojo, kad jo naudai nebuvo uždėtas areštas ant nusikaltimo įrankio - apeliantui įkeisto nekilnojamojo turto, kurį jam nežinant pasidalijo kiti V. L. kreditoriai. Taigi, teismo nurodytos aplinkybės nenulėmė ieškinio senaties termino, nes apie kilusią žalą apeliantas sužinojo tik tada kaip paaiškėjo, kad areštas nebuvo uždėtas ir vykdomojoje byloje buvo nustatyta, kad V. L. kito turto neturi ir skolos išieškoti neįmanoma. Tik po apelianto prašymų 2006-08-17 Vilniaus miesto prokuratūra grąžino jo vykdomąją bylą antstoliui. Antstolis nustatė, kad V. L. gyvenamoji vieta nežinoma (paskelbta paieška), o turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą - nėra. Taigi, apeliantas sužinojo, kad išieškoti V. L. skolos nėra galimybių tik antstoliui tai nustačius 2006 metais, todėl senaties terminas kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo praleistas.

26Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad tuometinės nekilnojamąjį turtą registravusios įstaigos funkcijas 1993 m. laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, todėl šios įstaigos veiksmų teisėtumas/neteisėtumas galėjo būti vertinamas tik šios instrukcijos reikalavimų vykdymo ar nevykdymo atžvilgiu, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog ieškovas (apeliantas) nenurodė ir nepagrindę įrodymais, kokius šio teisės akto pažeidimus padarė VĮ Registrų centras. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikia teiginius apie neva tuometinės nekilnojamąjį turtą registravusios įstaigos veiksmų neteisėtumą, teigdamas, jog pažymos sandoriui negalėjo būti išduodamos, esant įkeistam turtui, nurodydamas, kas šiose pažymose turėjo būti įrašoma ir kt., tačiau apeliantas argumentų patvirtinančių, kaip buvo pažeisti minėtosios instrukcijos reikalavimai, savo skunde nepateikia, be to ir byloje įrodymų nebuvo pateikęs, todėl niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai apie neva neteisėtus tuometinės nekilnojamąjį turtą registravusios įstaigos pareigūnų veiksmus. Šiuo atveju ieškovui atsiradusi turtinė žala yra kilusi iš V. L. neteisėtų ir kaltų veiksmų, ko neneigia ir ieškovas, kadangi būtent šis asmuo neįvykdė paskolos, sudarytos su ieškovu, įsipareigojimų ir negrąžino ieškovui 80 800 Lt sumos. Todėl šiam asmeniui turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė ir iš jo išieškoma ieškovui padaryta turtinė žala.

27Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog policijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus. Todėl ieškovo teiginiai neatitinka tikrovės ir vertintini kritiškai - nėra pagrindo teigti, kad neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais ieškovui buvo padaryta žala. Taip pat mano, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendime pagrįstai nurodyta, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

28Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimą palikti nepakeistą, K. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 1961 m. BPK 195 str. buvo nustatyta, jog siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo už jų veiksmus fizinio asmens turtui ar transporto priemonei arba turtui kitų fizinių asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas arba transporto priemonė. Akivaizdu, kad baudžiamojo proceso tvarka šiam namui negalėjo būti uždėtas areštas. Baudžiamojoje byloje yra 1995-02-14 Vilniaus miesto VPK TV tardytojos D. M. paklausimas VĮ Respublikiniam inventorizavimo ir projektavimo paslaugų biurui „Valda“ dėl duomenų apie nekilnojamąjį turtą, priklausantį V. L., pateikimo. „Valda“ 1995-02-20 atsakyme nurodė, jog V. L. pastarųjų 5 metų laikotarpyje nuosavybės teise turto neturėjo. Be to, byloje yra tardytojos 1995-03-13 nutarimas uždėti V. L. turtui - sąskaitoms bankuose - areštą. Pateikti įrodymai visiškai paneigia K. K. tvirtinimus apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamą pareigų atlikimą (1961 m. BPK 70, 195 str.), užtikrinant jo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Šiuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 yra užfiksuota, jog „Valda“ išdavė R. L. dvi pažymas apie nekilnojamąjį turtą, kuris vėliau buvo įkeistas K. K.: 1993-04-12 pažyma Nr. 1517 apie nekilnojamąjį turtą, išduota R. L. pristatyti į banką paskolai gauti bei 1993-06-01 pažyma Nr. 3875 apie nekilnojamąjį turtą, išduota R. L. pateikti notarų biurui dėl įkeitimo sutarties sudarymo. K. K. prie ieškinio pats pateikė gautą iš Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus 1993-06-11 įkeitimo sutarties (registro Nr. 2059) kopiją, kurioje užfiksuota, jog įkeitimo sutartis sudaryta pagal pirmąją, t.y. 1993-04-12 „Valda“ pažymėjimą Nr. 1517. Ieškovas nepateikė įrodymų, o susipažinus su baudžiamosios bylos dokumentais taip pat nenustatyta, kad kai „Valda“ išdavė pažymėjimą Nr. 1517, minėtas R. L. priklausąs turtas būtų buvęs kaip nors apsunkintas. Esant tokioms aplinkybėms apelianto argumentai dėl „Valda“ darbuotojų netinkamų veiksmų išduodant pažymą pagal kurią buvo K. K. įkeistas nekilnojamasis turtas bei argumentai dėl notarų įtraukimo į procesą yra visiškai nepagrįsti ir neturi jokios įtakos teismo priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui. Be to, apelianto teiginiai, kad sudarant 1993-06-11 įkeitimo sutartį, jis buvo atidus ir apdairus, neatitinka tikrovės. Visų pirma, K. K., sudarydamas sandorį, lengvabūdiškai sutiko su tuo, kad įkeitimo sutarčiai sudaryti buvo pateiktas pažymėjimas, kuriame užfiksuoti dviejų mėnesių senumo (pažymėjimo išdavimo metu tikslūs) duomenys. Antra, K. K. nesukėlė jokių įtarimų ir ta aplinkybė, jog 1993-04-12 pažyma Nr. 1517 apie nekilnojamąjį turtą buvo išduota R. L. pristatyti į banką paskolai gauti. Būdamas apdairus ir rūpestingas, jis galėjo pareikalauti iš V. L. naujos „Valda“ pažymos bei pasiaiškinti, ar nėra paimta paskola iš banko. Baudžiamojoje byloje 1995-03-06 liudytojo apklausos metu K. K. nurodė, jog 1994-04-20 notarei išdavus vykdomąjį raštą, jis kreipėsi į antstolių kontorą. Pradžioje jis buvo vienas, tačiau paskelbus varžytynes, sužinojo, kad į šį namą pretenduoja ir „Senamiesčio bankas“, o vėliau sužinojo, kad šis namas taip pat yra įkeistas „Ankora bankui“. Taigi ieškovas jau 1995-03-06 patvirtino, jog jam buvo žinomos to paties namo įkeitimo tretiesiems asmenims aplinkybės. Ieškinyje ieškovas pats nurodė, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus, norint sudaryti įkeitimo sutartį, privalėjo būti pateiktos sandoriui sudaryti reikalingos pažymos apie įkeičiamą turtą, kurias išduodavo „Valda“. Tai, kad K. K. pats nurodė, jog jam jau 1994 metais buvo žinoma apie varžytynes, suponuoja išvadą jog jam jau tada buvo žinoma, kad joks areštas minėtam nekilnojamam turtui neuždėtas, priešingu atveju varžytynės nebūtų skelbiamos. Šiuo atveju apelianto nurodytiems santykiams, susijusiems su „Valdos“ darbuotojų veiksmais bei su įkeisto K. K. nekilnojamojo turto areštu baudžiamojoje byloje, taikytinas 1964 m. CK 84 str. numatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris baigėsi iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30Skundas atmestinas.

32Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto argumento dėl ieškovo reikalavimų, reiškiamų Vilniaus policijos komisariato darbuotojams, jiems neatlikus būtinų veiksmų byloje, kurioje ieškovas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, ieškovas nepaneigė apeliaciniame skunde. Teismo išvada, kad jau ieškovo pripažinimo baudžiamojoje byloje civiliniu ieškovu dienai statinys, dėl kurio neareštavimo reiškia reikalavimą ieškovas, priklausė kitam asmeniui, t.y. ne V. L. ir ne R. L., todėl tardytoja D. M. neturėjo pagrindo areštuoti šio turto, yra esminiu argumentu, dėl kurio atmesti ieškovo reikalavimai. Apeliantas turi nurodyti motyvus, kuriais grindžia teismo išvadų neteisėtumą ar nepagrįstumą, tačiau jų nenurodo. Teismo sprendimas argumentuojamas tuo, kad tardytoja D. M. 1995-03-13 nutarimu nutarė uždėti areštą V. L. ir L. L. sąskaitoms, nes į tardytojos 1995-02-14 užklausą Vilnaius teritorinis valstybinis inventorizavimo ir paslaugų biuras „Valda“ pranešė, jog L. nekilnojamojo turto neturi. Ieškovas nenurodė argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad tardytoja privalėjo atlikti turto arešto veiksmus anksčiau, nei buvo parduotas L. L. turtas.

33

34Dėl VĮ Registrų centro veiksmų

35

36Ieškovas, teigdamas, kad inventorizavimo biuro pažymoje, išduotoje V. L. , turėjo būti užfiksuoti turto suvaržymai, galioję pažymos išdavimo metu, turėjo nurodyti, kokius norminių aktų, reglamentavusių inventorizavimo biurų veiklą, reikalavimai buvo pažeisti, joje nenurodant jokių pastabų apie turto suvaržymus. Pirmosios instancijos teismui sprendime nurodžius, kad ginčo pažymų išdavimo metu nekilnojamąjį turtą registruojančios įstaigos funkcijas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nebuvo numatyti jokie apribojimai pažymoms sandoriui išduoti, ieškovo pareiga buvo nurodyti argumentus, jog ši teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta netinkamai aiškinant instrukcijos nuostatas. Tokių argumentų ieškovas nepateikė. Tokie teiginiai kaip: „ pagal savo prigimtį ir juridinę galią inventorizavimo biuro išduodamos pažymos reikalingos tam, kad būtų apsaugotos nekilnojamojo turto savininko ir kitų asmenų, kurie ketina įgyti daiktines teises į šį turtą, teisės“ nėra reikšmingi, sprendžiant atsakovo - VĮ Registrų centro pareigų, išduodant pažymas, klausimą. Ieškovas nebuvo asmeniu, kuris ketino įsigyti kitam asmeniui priklausantį turtą, o buvo asmeniu, siekiančiu gauti turtinės naudos iš paskolos davimo sandorio. Ieškovas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis būtų buvęs priverstas sudaryti 1993-06-11 paskolos, pagal kurią ieškovas skolino V. L. 11400 JAV dolerių, sutartį. Tai, kad asmuo skolina didelę pinigų sumą nesant valstybėje įsteigtai institucijai, kuri registruotų bendrame registre įkeitimo sandorius, yra veikimas jo paties rizika, todėl institucijos, kurioms nebuvo pavesta tokia funkcija kaip įkeitimo sutarčių registravimas, negali būti atsakingos už tai, kad nedarė to, ko neprivalėjo daryti. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo naują ieškinio pagrindą, t.y. Registrų centro padarytą pažeidimą - neįregistravimą notarų uždėto draudimo įkeistam nekilnojamajam turtui. Tokiu pagrindu ieškovas reikalavimo nereiškė, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas nenagrinėjamas. Apeliantas negali kelti naujų reikalavimų, t .y. tokių, kurių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Reikalavimų naujo pagrindo nurodymas tai yra naujas reikalavimas, apeliacinis teismas negali daryti išvadų dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad notarai įvykdė savo pareigą informuoti apie notarų uždėtą draudimą nekilnojamajam turtui, tačiau, gavęs tokį draudimą, savo pareigos nevykdė VĮ Registrų centras. Nesant tokio reikalavimo, bylos atidėjimas ir duomenų rinkimas dėl aplinkybės, ar notaras buvo išsiuntęs draudimus, būtų nepagrįstu bylos vilkinimu.

37Dėl ieškinio senaties taikymo

38

39Teismas pripažįsta ieškininės senaties terminą praleistu ne tik tuo atveju, kai asmuo sužinojo apie pažeistą teisę, bet ir tuo atveju, kai jis turėjo sužinoti apie pažeistą teisę. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo žinojimą 1994-1995 metais apie kitus statinio įkeitimus patvirtina 1995-03-06 liudytojo apklausos protokolas. Ieškovas turi teisę ginti teismine tvarka pažeistą teisę. Padarius išvadą, kad nei viena iš institucijų, kurias šioje byloje patraukė atsakovais ieškovas neturi atsakyti dėl nuostolių, kuriuos padarė ieškovui paskolą iš jo gavęs asmuo, ieškinio senaties termino taikymo klausimas nėra aktualus.

40Ieškovas turi atlyginti valstybei išlaidas, kurias turėjo apeliacinis teismas pranešimų išsiuntimui, t.y. 19,80 Lt.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.1 d. 1p., teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43Priteisti iš ieškovo K. K. 19,80 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.