Byla A-575-1064-12
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 3 838,64 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.

5Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka, susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas mano, jog turi teisę reikalauti, o jo darbdaviui kilo pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį.

6Atsakovas Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priešingu atveju, taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, ir atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas pažymėjo, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį,

7II.

8Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 202,56 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Skundą dėl likusios dalies atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

10Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį pareiškėjas yra praleidęs, todėl jo skundas tenkintinas iš dalies.

11III.

12Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 20–22), kuriuo teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš dalies nepagrįstas, ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo prašymą sumažinti priteistiną neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumą, atsižvelgiant į bendrąjį trejų metų senaties terminą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti tik tą nepriemokos dalį, kuri susidarė dėl 70 procentų ribojimo taikymo už dirbtą viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir kuri sudaro 1 079,30 Lt. Kita pareiškėjo nurodyta nepriemoka susidarė ne dėl jo atlikto darbo, bet dėl pareiškėjo turimų priedų, t. y. priedo už stažą, laipsnį bei turimą kvalifikacinę kategoriją. Atsakovas taip pat prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, atsižvelgiant į itin sunkią Lietuvos valstybės ekonominę padėtį.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

16Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

172009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

19Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

20Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

21Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

22Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

23Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

24Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5-6, 12), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 3 838,64 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 2), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į 3 202,56 Lt darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovas apeliaciniu skundu teigia, kad pareiškėjui priteistina tik 1 079,30 Lt, o ne didesnio dydžio nepriemoka, nes kita pirmosios instancijos teismo priteista nepriemokos dalis susidarė ne dėl pareiškėjo faktiškai atlikto darbo, bet dėl jo turimų priedų, t. y. priedo už stažą, laipsnį bei turimą kvalifikacinę kategoriją. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo atsakovas ir kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš pateiktų pažymų matyti, kad pareiškėjui neišmokėta 3 202,56 Lt darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo argumentas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

25Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

26Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

27Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

28Atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

29Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į... 5. Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka, susidarė dėl to,... 6. Atsakovas Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau –... 7. II.... 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu... 9. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio... 10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas Lietuvos Respublikos... 11. III.... 12. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 20–22), kuriuo teigia, kad... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV.... 15. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.... 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m.... 17. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog... 18. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl... 19. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo... 20. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės... 21. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo... 22. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje... 23. Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo... 24. Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą... 25. Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams,... 26. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo... 27. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 28. Atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos... 29. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą... 30. Nutartis neskundžiama....