Byla e2A-2266-864/2017
Dėl permokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei UAB „Logirus“ dėl darbo užmokesčio priteisimo ir atsakovės UAB „Logirus“ priešieškinį ieškovei R. A. dėl permokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė ieškiniu prašė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. ( - ) darbo bylose Nr. ( - ), Nr. ( - ) (toliau – sprendimas) dalį dėl nesumokėto darbo užmokesčio, šioje dalyje jos reikalavimą tenkinti pilnai – priteisti jai iš atsakovės 9 658,37 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, 3 420 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas Darbo ginčų komisijoje ir teisme.
  2. Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbo bylą pagal atsakovės prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas permokos bei nepagrįstai sumokėtos ligos pašalpos iš darbdavio lėšų išieškojimo ir ieškovės prašymą dėl darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo, 2017 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovės prašymą atmetė kaip nepagrįstą, o ieškovės prašymą tenkino iš dalies, t. y. išieškojo ieškovės naudai iš atsakovės 774,40 Eur (atskaičius mokesčius) už 2016 m. liepos mėnesį, 1 321,36 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už 2016 m. rugpjūčio mėnesį, 3 420 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, o likusioje dalyje ieškovės prašymo netenkino.
  3. Ieškovės teigimu, Darbo ginčų komisija nepriteisė ieškovei negauto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. nepagrįstai, o konstatuodama, kad už ginčo laikotarpį su ieškove pilnai atsiskaityta, rėmėsi iš esmės tik prielaidomis.
  4. Ieškovė paaiškino, kad 2015 m. sausio 14 d. su atsakove sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovė įmonėje dirbo vadybininke, darbo sutartimi buvo sulygtas 300 Eur darbo užmokestis, kuris vėliau didėjo – už 2015 m. vasario mėnesį – 400 Eur, nuo 2015 m. kovo mėnesio – 500 Eur, nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio – 780 Eur, nuo 2016 m. vasario mėnesio – 1 710 Eur. Nurodė, jog darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2016 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK, redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  5. Pažymėjo, jog atsakovė per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovei mokėdavo nereguliariai, tik dalimis darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio ir tik negrynaisiais pinigais. Nurodė, kad pretenzijų dėl darbo užmokesčio mokėjimo atsakovei neteikė, kadangi pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė vis dėlto atsiskaitys su ieškove, t. y. sumokės visą jai pagal darbo sutartį priklausantį atlyginimą.
  6. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, jog 2016 m. rugpjūčio 25 d. iš įmonės nuomojamų patalpų buvo pavogti visi apskaitos dokumentai (tiek popierinės, tiek elektroninės dokumentų versijos), o įmonės dispozicijoje išliko tik nežymi dalis dokumentų, kuriuos įmonės vadovas buvo paėmęs, tarp jų aplankas su darbo sutartimis.
  7. Pažymėjo, jog siekdama išsiaiškinti, kaip teisingai turėtų būti atkuriami prarasti dokumentai, tame tarpe ir darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai, kai darbo užmokestis buvo išmokamas grynaisiais pinigais, atsakovė kreipėsi su paklausimu į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdybos tarnybą, kuri rekomendavo neperrašinėti iš naujo kasos išlaidų orderių, o pasirašyti tarpusavio sutikimą, kuriuo darbuotojas patvirtintų, jog darbo užmokestį gavo, o darbdavys – kad darbo užmokestį išmokėjo.
  8. Nurodė, kad siekdama nustatyti tikslias grynaisiais pinigais išmokėto darbo užmokesčio sumas atsakovė nusprendė atlikti naujus skaičiavimus, vadovaudamasi anksčiau įmonės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – Sodra) bei Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) pateiktomis ataskaitomis, kurių pagrindu, atsakovės teigimu, ir buvo atkurti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio priskaitymų–išskaitymų žiniaraščiai bei rengiami šalių tarpusavio sutikimai dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.
  9. Atsakovės teigimu, 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė į darbą neatvyko, o ieškovės neatvykimas į darbą užfiksuotas įmonės vadovo bei kitų darbuotojų pasirašytais aktais. Pažymėjo, jog ieškovė neatvykimo į darbą priežasčių nenurodė, o 2016 m. rugsėjo 13 d. elektroniniu paštu buvo gautas ieškovės prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės teigimu, kviečiama atvykti ir pateikti originalų, o ne skanuotą prašymą dėl atleidimo iš darbo, bei sutvarkyti kitus formalumus, ieškovė atsisakė, dėl ko įmonės vadovo 2016 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 160913/AT ji buvo atleista iš darbo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d.
  10. Paaiškino, jog su ieškove atsakovė atsiskaitė jos atleidimo iš darbo dieną, tačiau tuo metu įmonei tik pradėjus tvarkytis įmonės apskaitą po vagystės dėl laiko stokos, neatidumo ir informacijos trūkumo buhalterinės apskaitos programoje darbuotojai buvo klaidingai apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas ir susidarė, atsakovės teigimu, 721,41 Eur permokėto darbo užmokesčio.
  11. Nurodė, jog 2016 m. gruodžio 9 d. atsakovė kreipėsi dėl permokėto darbo užmokesčio gražinimo į Darbo ginčų komisiją, kuri sujungusi šią darbo bylą su kita, 2017 m. vasario 9 d. sprendimu įmonės prašymą atmetė, o ieškovės prašymą tenkino iš dalies.
  12. Teigė, kad išsiuntė ieškovei nurodymą grąžinti darbo užmokesčio permoką, kurią grąžinti ji atsisakė, dėl ko toks ieškovės elgesys, atsakovės vertinimu, yra nesąžiningas. Pažymėjo, kad ieškovei yra sumokėtos visos išmokos, susijusios su darbo santykiais.
  13. Atsakovė priešieškiniu teismo prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą, priteisti atsakovei iš ieškovės permokėtus 721,41 Eur bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą Darbo ginčų komisijoje ir teisme.
  14. Atsakovės teigimu, dėl laiko stokos, neatidumo ir informacijos trūkumo buhalterinės apskaitos programoje ieškovei buvo klaidingai apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, t. y. skaičiuojant nebuvo įvertinta tai, kad ieškovei per laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. bei nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. buvo užfiksuotos pravaikštos, o nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. ieškovei išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Paaiškino, jog per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį darbuotojai buvo priskaičiuota 17 988,76 Eur su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų (banko pavedimais išmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 6 523,86 Eur, grynaisiais pinigais – 7 921,31 Eur), turėjo būti išmokėta 13 723,76 Eur, o pripažinus, kad darbuotojai buvo išmokėta 14 445,17 Eur, permokėtas darbo užmokestis sudaro 721,41 Eur.
  15. Nurodė, kad su Darbo ginčų komisijos išvadomis dėl ieškovės pravaikštų nesutinka, nes ieškovė telefonu buvo informuota dėl pakeisto darbo laiko organizavimo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., žinojo, jog privalo atvykti į darbą, tačiau į darbą neatvyko, per visą tą laiką faktiškai darbo funkcijų neatliko.
  16. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. jai buvo sumokėti 500 Eur, nurodant, jog mokama už 2016 m. liepos mėnesį. Teigė, kad atsakovė darbo užmokestį mokėjo ne vienodu laiku, skirtingais dydžiais, todėl bendras skolos dydis nesikeičia.
  17. Ieškovės vertinimu, atsakovės argumentai dėl permokos nepagrįsti, o kelių darbuotojų paaiškinimų dėl darbo užmokesčio dalinio mokėjimo grynaisiais pinigais negalima pripažinti patikimais ir jais vadovautis, nes jų darbo užmokestis gerokai žemesnis už nustatytą minimalų darbo užmokestį.
  18. Teigė, kad niekada, jokiu būdu nebuvo informuota apie darbo organizavimo pakeitimą, atsakovė dėl to jai niekada nereiškė jokių pretenzijų, ji nėra gavusi iš atsakovės prašymo pateikti pasiaiškinimą dėl darbo, darbo laiko ar pravaikštų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, t. y. Darbo ginčų komisijos sprendimą pakeitė: 1) panaikino sprendimo dalį, kurioje nurodyta išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 774,40 Eur darbo užmokestį už 2016 m. liepos mėnesį, 1 321,36 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2016 m. rugpjūčio mėnesį, 3 420 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką; 2) panaikino sprendimo dalį, kurioje nurodyta atsakovės prašymą dėl permokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei nepagrįstai sumokėtos ligos pašalpos iš įmonės lėšų išieškojimo atmesti; 3) panaikino sprendimo dalį, kurioje nurodyta sprendimo dalį dėl 1 710 Eur sumos išieškojimo vykdyti skubiai; 4) kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės R. A. 721,41 Eur žalos (permokos) ir 2 586,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2015 m. sausio 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. ( - ), pagal kurią ieškovė nuo 2015 m. sausio 15 d. buvo įdarbinta įmonėje vadybininke, 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovė atsakovei pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, įmonės direktoriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 160913/AT „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ieškovė atleista iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, Darbo ginčų komisija 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. ( - ) darbo bylose Nr. ( - ), Nr. ( - ) nusprendė įmonės prašymą dėl permokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei nepagrįstai sumokėtos ligos pašalpos iš darbdavės lėšų išieškojimo atmesti, išieškoti darbuotojos naudai iš įmonės 774,40 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2016 m. liepos mėnesį, 1 321,36 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2016 m. rugpjūčio mėnesį, 3 420 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
  3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės sutuoktinis A. A. įmonėje kompiuterių priežiūros veikla užsiimdavo tik kaip papildoma veikla, o iš faktiškai įmonę valdė, tik to nebuvo įforminęs teisės aktų nustatyta tvarka.
  4. Pirmosios instancijos teismo teigimu, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. A. ir I. Š. parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie abu susiję giminystės ryšiais su ieškove (A. A. yra ieškovės sutuoktinis, o I. Š. yra ieškovės sutuoktinio A. A. sesuo). A. A. patvirtino esantis konfliktiškuose santykiuose su atsakovės vadovu. Be to, A. A. parodymai teismui ir užfiksuoti Darbo ginčų komisijos sprendime yra prieštaringi.
  5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Darbo ginčų komisija sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovei darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio imtinai yra sumokėtas, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad darbo užmokesčio dalis (774,40 Eur) už 2016 m. liepos mėnesį ieškovei liko neišmokėta, kadangi dėl šalių neginčijamos įmonės patalpose įvykdytos įmonės apskaitos dokumentų (popierinių ir elektroninių) vagystės, iš darbdavės nereikalaujami dingę dokumentai dėl darbo užmokesčio sumokėjimo, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad darbo santykių su atsakove metu kreipėsi į darbdavę ar Darbo ginčų komisiją dėl jai nemokamos darbo užmokesčio dalies, nors, jos teigimu, jai beveik du metus kas mėnesį buvo išmokamas ne visas darbo užmokestis.
  6. Teismo vertinimu, Darbo ginčų komisija padarė nepagrįstą išvadą dėl dalies darbo užmokesčio už 2016 m. liepos mėnesį ieškovei neišmokėjimo, kadangi jos minimi įmonės aktai apie darbuotojos nebuvimą darbe 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais nepatvirtina aplinkybės, jog darbo užmokestis už 2016 m. liepos mėnesį ieškovei buvo sumokėtas ne visas, o jos neatvykimas į biurą nereiškia, kad jai nebuvo sumokėtas darbo užmokestis kitoje vietoje, nes ieškovė visada dirbo iš namų ir akivaizdu, kad darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą pavedimu, jai visada perduodavo jos sutuoktinis, besilankęs įmonėje keletą kartų per savaitę.
  7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonė su ieškove tinkamai ir laiku yra atsiskaičiusi už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio imtinai. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį, išskyrus laikotarpį kai ji nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. laikinai buvo nedarbinga, kuomet jai nepriklausė darbo funkcijų vykdymas, ji vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei darbo užmokestis už 2016 m. rugpjūčio mėnesį nepriklausė.
  8. Teismo vertinimu, visa išsamiai įvertinta bylos medžiaga, liudytojų parodymai teismui sudarė labai tvirtą vidinį įsitikinimą, jog ieškovė, pasitelkusi savo sutuoktinį, pasinaudodama įmonės dokumentų vagystės faktu siekia neteisėtai pasipelnyti įmonės sąskaita. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įmonė pagrįstai vadovaudamasi DK 224 straipsnio 3 dalimi taisė savo atliktą skaičiavimo klaidą ir pagrįstai kreipėsi į ieškovę dėl permokos grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovei buvo išmokėtas 14 445,17 Eur darbo užmokestis (6 523,86 Eur banko pavedimais ir 7 921,31 Eur grynaisiais pinigais), o turėjo būti išmokėta, įvertinus 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesio pravaikštas ir nedarbingumo laikotarpį, 13 723,76 Eur, įmonės į bylą teiktuose buhalteriniuose dokumentuose atliktų skaičiavimų teisingumo ieškovė neginčijo, todėl permoka ieškovei sudaro 721,41 Eur (14 445,17 Eur – 13 723,76 Eur), kuri nustačius visas DK 246 straipsnyje įtvirtintas materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, atsakovei priteista iš ieškovės.

7III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8

  1. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą, ieškinį tenkinti visa apimtimi, atsakovės priešieškinį atmesti bei iš atsakovės ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės teigimu, reikalavimai dėl 9 658,37 Eur nesumokėto darbo užmokesčio bei 3 420 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo yra pagrįsti darbo sutartimi, banko išrašais, Darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis bei kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu atsakovė, ieškovės nuomone, visus savo atsikirtimus ir reikalavimus grindžia teisiškai nepagrįstomis ir nelogiškomis prielaidomis.
  3. Ieškovė pažymi, jog A. A. teismui paaiškino, jog ieškovė atsakovės įmonėje dirbo nuotoliniu būdu iš namų, skundėsi A. A. dėl negauto darbo užmokesčio, tačiau pastarasis ramindavo, kad skola už darbo užmokestį bus sumokėta.
  4. Nurodo, jog A. A. atlyginimo ieškovei nemokėjo ir įmonės kortelės neturėjo bei ja nesinaudojo. Teigia, jog I. Š. patvirtino, jog žinojo, kad atsakovės direktorius mokėdavo atlyginimą kai kuriems darbuotojams ir grynaisiais pinigais, tačiau I. Š. teigė nemačiusi, kad ieškovei būtų mokamas atlyginimas taip pat grynaisiais pinigais, nurodydama, kad būdama buhaltere niekada nebuvo išmokėjusi jokių grynųjų pinigų darbuotojams. Ieškovės teigimu, I. Š. paaiškino, kad GPM ataskaitas teikdavo pagal faktinį darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį.
  5. Ieškovė nurodo, kad darbuotojų L. R. ir A. R. parodymai, kuriais rėmėsi atsakovė Darbo ginčų komisijoje, nepatvirtina nei vieno grynųjų pinigų išmokėjimo fakto. Ieškovės teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. ieškovei buvo sumokėti 500 Eur, nurodant kad mokama už 2016 m. liepos mėn., t. y. Darbo ginčų komisija pagrįstai nustatė, kad ieškovei turi būti sumokėtas ir likęs darbo užmokestis už liepos mėn., 774,40 Eur. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ieškovė gavo visą atlyginimą grynaisiais pinigais, o Darbo ginčų komisija neteisingai apskaičiavo skirtumą tarp ieškovei priklausančios ir sumokėtos darbo užmokesčio dalies, argumentų šiai išvadai pagrįsti nepateikė ar jie yra teisiškai nepagrįsti.
  6. Nurodo, jog ieškovė nepažeidė darbo tvarkos ir dirbo darbą rugpjūčio mėnesį, dėl ko teismo išvados dėl ieškovės pravaikštų teisiškai nepagrįstos. Pažymi, jog ieškovė 2016 m. rugpjūčio mėn. dirbo nuotoliniu būdu iš namų, o toks darbo formatas bei ieškovės darbas tenkino atsakovę, kadangi ieškovė buvo visą laiką skatinama, o atsakovė nėra pateikusi nei vienos ieškovei pastabos.
  7. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 4 straipsnį, nes atsisakė taikyti arba netaikė, arba netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų rinkimo, įrodinėjimo pareigos darbo ginčų bylose.
  8. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir atsakovės naudai priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
  9. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pinigų išmokėjimo ieškovei faktą, vertino visus byloje esančius įrodymus, kuriuos atsakovė turėjo galimybę pateikti, t. y. duomenis apie dokumentų vagystės faktą ir pranešimą apie įvykį policijai ir VMI; duomenis apie atsakovės kreipimąsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą, siekiant išsiaiškinti, kaip metodiškai teisingai turėtų būti atkuriami prarasti apskaitos dokumentai, įskaitant ir darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai, kai darbo užmokestis buvo išmokamas grynaisiais pinigais. Dėl ko, atsakovės teigimu, ieškovės argumentas, kad nebuvo įrodytas dokumentų vagystės faktas, nepagrįstas.
  10. Atsakovės teigimu, įmonės dispozicijoje buvo ir kitų darbuotojų darbo sutartys, dėl ko ieškovės teiginiai, kad pas įmonės direktorių buvo vienintelės ieškovės darbo sutartis ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis, netikslūs, iškreipiantys tikrovę bei klaidinantys teismą.
  11. Atsakovė nurodo, jog pati ieškovė niekaip neįrodo, kad jai darbo užmokestis nebuvo sumokėtas, o tokiu atveju turėtų būti vertinami atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, o ne ieškovės nurodyti nepagrįsti samprotavimai.
  12. Pažymi, kad grynųjų pinigų mokėjimo faktas buvo įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir visais kitais įrodymais, kuriuo tik turėjo galimybę pateikti atsakovė – pajamų deklaracijomis, atkurtais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais bei darbo užmokesčio priskaitymų – išskaitymo žiniaraščiais.
  13. Atsakovė atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė neįrodė, kad kreipėsi į atsakovę dėl neišmokėto darbo užmokesčio, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad ieškovės advokatas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl ieškovė rašė prašymą dėl atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies, o ne 2 dalies pagrindu. Teigia, kad ieškovės 2016 m. rugsėjo 13 d. prašyme dėl atleidimo iš darbo nenurodyta jokia informacija apie bendrovės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymi, kad ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kodėl įmonės finansiniai padėčiai esant gerai tik ieškovei buvo mokamas ne visas darbo užmokestis.
  14. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės sutuoktinis aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje, faktiškai ją valdė, dėl ko teismas sutiko su atsakovės teiginiu, kad ieškovė netgi turėjo prioritetą kitų darbuotojų atžvilgiu. Atsakovės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija padarė nepagrįstą išvadą dėl dalies darbo užmokesčio už 2016 m. liepos mėnesį ieškovei neišmokėjimo, kadangi jos minimi įmonės aktai apie darbuotojos nebuvimą darbe 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais nepatvirtina aplinkybės, jog darbo užmokestis už 2016 m. liepos mėnesį ieškovei buvo sumokėtas ne visas.
  15. Teigia, jog ieškovės neatvykimas į biurą nereiškia, kad ieškovei nebuvo sumokėtas darbo užmokestis kitoje vietoje. Nurodo, kad pagrindo abejoti bendrovės vadovo paaiškinimais, kad jis ieškovei skirtą darbo užmokesčio dalį, kuri nesumokėta pavedimu, ieškovės sutuoktinio nurodymu perduodavo grynaisiais pinigais jam, kad pastarasis juos perduotų ieškovei, nėra. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį, išskyrus laikotarpį kai ieškovė nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. laikinai buvo nedarbinga, ieškovė vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o Darbo ginčų komisijoje metu pripažino 2016 m. rugsėjo mėn. darbo funkcijų nevykdžiusi.
  16. Nurodo, kad netikėti įmonės vadovo paaiškinimais nėra pagrindo, nes 2016 m. rugpjūčio 1 d. nesant kilusio ginčo tarp šalių, nesant pretenzijų dėl nemokamo darbo užmokesčio, pagrindo žymėti ieškovei neatvykimo į darbą dienas visą mėnesį, nebūtų pagrindo. Atsakovės teigimu, ieškovei 17 dienų pravaikštų buvo žymėtos pagrįstai ir teisėtai.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

10teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Pirmosios instancijos teisme buvo iškilęs tarp šalių ginčas dėl atsiskaitymo su ieškove pagal darbo sutartį tinkamumo bei atsakovės reikalavimo dėl ieškovei padarytos permokos grąžinimo pagrįstumo.
  2. Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog su ieškove už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. buvo visiškai atsiskaityta.
  3. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė įmonėje dirbo nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei darbo užmokestis buvo mokamas pavedimu, o likusi pavedimu neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo perduodama grynaisiais pinigais, kuriuos ieškovei perduodavo jos sutuoktinis A. A.. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.
  4. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas įmonės vadovas A. T. teigė, kad ieškovei skirtą darbo užmokesčio dalį, kuri būdavo nesumokėta pavedimu, ieškovės sutuoktinio A. A. nurodymu perduodavo grynaisiais pinigais jam, kad pastarasis juos perduotų ieškovei. Įmonės vadovas be kita ko teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog būtent ieškovės sutuoktinis A. A. organizavo visą įmonės veiklą, atvažiuodavo į įmonę, mokėdavo darbo užmokestį grynaisiais pinigais, kuriuos jam perduodavo įmonės vadovas. Pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, byloje nėra.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog būtent ieškovės sutuoktinis A. A. faktiškai valdė įmonę bei aktyviai dalyvavo įmonės veikloje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės neginčija ir pati apeliantė. Taigi akivaizdu, jog susiklosčius tokiai situacijai, kuomet ieškovė dirba įmonėje, kuri faktiškai yra valdoma jos sutuoktinio, mažai tikėtina, kad būtent vienintelei ieškovei buvo mokama tik dalis darbo užmokesčio.
  6. Apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismo pozicija, jog liudytojų A. A. ir I. Š. parodymai, kuriais iš esmės ir remiasi apeliantė apeliaciniame skunde, siekdama pagrįsti savo reikalavimus, vertintini kritiškai, kadangi šie liudytojai su ieškove yra susiję giminystės ryšiais, o paties ieškovės sutuoktinio A. A. paaiškinimai Darbo ginčų komisijoje ir teismo posėdžio metu, skiriasi.
  7. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje duomenų, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę ar Darbo ginčų komisiją dėl jai nemokamos darbo užmokesčio dalies, nėra. Ieškovės 2016 m. rugsėjo 13 d. prašyme dėl atleidimo iš darbo taip pat nenurodyta jokia informacija apie atsakovės jai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismo posėdžio metu I. Š., kuri įmonėje dirbo buhaltere, paaiškino, kad įmonės finansinė padėtis buvo gera, pinigų darbo užmokesčiui sumokėti netrūko. Byloje duomenų, kad atsakovė vėlavo ar nemokėjo kitiems darbuotojams atlyginimo, ar turėjo finansinių sunkumų, nėra. Todėl, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, abejotina, kad esant gerai atsakovės finansiniai padėčiai, darbuotojas, gaudamas visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį tik dalį darbo užmokesčio, tęstų darbinę veiklą įmonėje ir nesiimtų jokių aktyvių veiksmų, siekiant išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją bei informuoti atsakovę dėl netinkamai jos vykdomos vienos iš esminių jai tenkančių darbo sutartimi pareigų – visiškai atsiskaityti su darbuotoju. Tai, jog ieškovė skundėsi savo sutuoktiniui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies ir tikėjosi, jog ateityje bus atsiskaityta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra laikytina svarbia bei pačios ieškovės pasyvų elgesį dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo pateisinančia aplinkybe.
  8. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006). Pažymėtina, jog viena iš šalių ginčijamų aplinkybių byloje – darbo užmokesčio dalies gavimo grynaisiais pinigais buvimo ar nebuvimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek byloje esantys įrodymai, tiek pačios ieškovės pasyvūs veiksmai darbo sutarties galiojimo metu, tiek įmonės, kurioje dirbo ieškovė, darbo organizavimo pobūdis (ieškovės sutuoktinis aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, faktiškai ją valdė), leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina yra tai, jog ieškovei visą darbo sutarties galiojimo laiką buvo mokamas visas darbo užmokestis, kurio dalis buvo mokama pavedimu, dalis - grynaisiais pinigais, kuriuos ieškovei perduodavo jos sutuoktinis A. A..
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad su ieškove yra atsiskaityta ir už 2016 m. liepos mėn. Pagal bylos medžiagą, 2016 m. liepos mėn. nei atsiskaitymo tvarka su ieškove, nei darbo vykdymo sąlygos nesikeitė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsiskaitymas už 2016 m. liepos mėn. su ieškove vyko pagal susiklosčiusią atsiskaitymo pagal darbo sutartį tvarką, dėl ko laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog už šį ginčo mėnesį atsakovės įsiskolinimo taip pat nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. imtinai su ieškove buvo atsiskaityta tinkamai.
  10. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ieškovė 2016 m. rugpjūčio mėnesį faktiškai dirbo, dėl ko ieškovei negalėjo būti žymimos pravaikštos. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį dirbo nuotoliniu būdu iš namų, naudodama savo darbo funkcijų vykdymui kompiuterį ir telefoną. Tuo tarpu byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktinį ieškovės darbo funkcijų atlikimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad jeigu darbo funkcijos (bent minimaliai) buvo realiai vykdomas, ieškovė turėtų galimybę ir galėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal bylos medžiagą, įmonės vadovas informavo ieškovę, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė turi atvykti dirbti į biurą. Byloje yra pateikti įmonės aktai dėl ieškovės neatvykimo į darbą, kuriuose fiksuojamas ieškovės neatvykimo į darbą faktas nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimo. Remiantis byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog 2016 m. rugpjūčio mėn. nei įmonės vadovo nurodymo atvykti į darbą, nei darbo funkcijų iš namų ieškovė faktiškai nevykdė. Todėl teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog darbo užmokestis ieškovei už 2016 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį nepriklauso.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė atsakovei nepateikus jokio savo reikalavimus pagrindžiančio rašytinio įrodymo, atsisakius tam tikrų liudytojų apklausos bei teikiant, apeliantės teigimu, nepagrįstus paaiškinimus dėl dokumentų dingimo. Pirmiausia pažymėtina, jog fakto, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. iš įmonės patalpos buvo pavogti įmonės apskaitos dokumentai (popieriniai ir elektroniniai), ieškovė pirmosios instancijos teisme neginčijo, dėl ko apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertina. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė dėl prarastų dokumentų kreipėsi su paklausimu į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdybos tarnybą, pateikė teismui darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio priskaitymų–išskaitymų. Todėl įvertinus aplinkybes, kad įmonės apskaitos dokumentų vagystės faktas pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčytas, o atsakovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų siekdama atkurti prarastus dokumentus bei pateikti juos teismui, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė savo reikalavimus grindė visais tokioje situacijoje galimais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra pakankamai duomenų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas ir konstatavo pareikštų ieškovės reikalavimų nepagrįstumą.
  12. Byloje nustatyta, kad per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovei buvo išmokėtas 14 445,17 Eur darbo užmokestis (6 523,86 Eur banko pavedimais ir 7 921,31 Eur grynaisiais pinigais), o turėjo būti išmokėta, įvertinus pravaikštas ir nedarbingumo laikotarpį, 13 723,76 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovės į bylą teiktuose buhalteriniuose dokumentuose atliktų skaičiavimų teisingumo ieškovė neginčijo, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 721,41 Eur permokos, kuri laikytina įmonės žala.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  14. Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
  15. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės priteistina atsakovės naudai 605 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).

12Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

13ieškovės R. A. apeliacinį skundą atmesti.

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei UAB „Logirus“, į. k. 302920349, iš ieškovės R. A., a. k. ( - ) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai