Byla 2A-542/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. L. (teisių perėmėja D. L.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-189-71/2011 pagal paminėto ieškovo ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių atkūrimo ir materialinės žalos priteisimo, tretieji asmenys: Kelmės rajono savivaldybė, valstybės įmonės „Registrų centras“ Šiaulių filialas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, R. K., Ž. T. bei L. T.,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3L. L.

41. Pripažinti niekiniais ir panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996-06-24 įsakymo Nr. 557-V (toliau – Įsakymas Nr. 1) 4 punktą ir Šiaulių apskrities viršininko pavaduotojo 1997-08-25 įsakymą Nr. 633 „Dėl Šiaulių apskrities valdytojo įsakymo Nr. 557-V 1996-06-24 dalinio pakeitimo" (toliau – Įsakymas Nr. 2), kuriais pripažintos V. R. nuosavybės teisės ir leista teisiškai įregistruoti nurodyto asmens nuosavybės teises į antrą butą gyvenamajame name ( - ) 89,48 m2, ūkio pastatus ( - ), ir M. Č. nuosavybės teisės bei leista teisiškai įregistruoti nurodyto asmens nuosavybės teises į pirmą butą gyvenamajame name ( - ) 89,48 m2, ūkio pastatus ( - ), esančius ( - ) (toliau Įsakymas Nr. 1 ir Nr. 2 kartu vadinami ginčo įsakymais);

52. Panaikinti VĮ „Registro centras" Šiaulių filialo ( - ) vienkiemio pastatų teisinę registraciją, atliktą pagal ginčo įsakymus, bei K. L. ( - ) pastatų su namų valda, esančių ( - ) (buvęs ( - ) vienkiemis), teisinę registraciją VĮ „Registro centras" pagal pirkimo – pardavimo sandorius;

63. Pripažinti K. L. vardu nuosavybės teises į ( - ) vienkiemio pastatus su 1,00 ha namų valda, kuriuos ji paveldėjo pagal 1934 m. sausio 18 d. Kelmės apylinkės teismo sprendimą, ir pavesti nustatyta tvarka įforminti nuosavybės teisių atstatymą;

74. Priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 225 000 Lt materialinei žalai atlyginti (1 b. t., 113-118 l.).

8Nurodė, kad ieškovo motina K. L. (B.) 1991 m. spalio 25 d. parašė nustatytos formos pareiškimus ( - ) agrarinės reformos tarnybai ir Kelmės rajono savivaldybei su prašymais atstatyti 1946 metais neteisėtai nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą – 43,89 ha žemę su pastatais, esančiais ( - ), paveldėtą pagal 1934 m. sausio 18 d. Kelmės apylinkės teismo sprendimą. ( - ) agrarinės reformos taryba 1993 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą sugrąžinti K. L. nacionalizuotą turtą, tačiau K. L. buvo nustatyta sąlyga, kad 35,0 ha iš 43,7 ha grąžinamos žemės K. L. turi išnuomoti ( - ) žemės ūkio bendrovei, be to, turi būti pasirašyta sutartis su V. R. ir E. R. (kurie 1979 m. buvo ( - ) kolūkio įkeldinti į K. L. iki nacionalizacijos priklausiusį gyvenamąjį namą). K. L., įvykdydama sąlygas, sudarė: 1) 1993 m. lapkričio 19 d. nuomos sutartį su ( - ) žemės ūkio bendrove (pagal Žemės ūkio ministerijos 1993 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 819) dėl 35 ha ploto žemės išnuomojimo nurodytai bendrovei; 2) 1993 m. lapkričio 19 d. grąžinamos K. L. privatinėn nuosavybėn, turėtos žemės valdos išsidėstymo ir dabartinių jos naudotojų ( - ) žemės ūkio bendrovės bei E. R.) išaiškinimo aktą (kuriame nurodyti naudotojai neprieštaravo dėl suprojektuotų ir plane pažymėtų buvusios žemės sklypo su pastatais savininkės K. L. nustatytų žemėvaldos ribų); 3) 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimą su V. R. ir E. R., pagal kurį pastarieji nereiškė pretenzijų dėl į K. L. žemėje esančius trobesius, statinius ir įrenginius, o nurodytų asmenų įdėtas lėšas į šį turtą atlygino ieškovas. Ieškovo teigimu, nesudarius aukščiau nurodytos nuomos sutarties ir 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimo, nebūtų buvęs galimas žemės su pastatais grąžinimas.

9Ieškovas pažymėjo, kad 1996 m. vasario 23 d. K. L. kreipėsi į Šiaulių apskrities administracijos valdytoją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 43,89 ha žemės sklypą su trobesiais ( - ) vienkiemyje, tačiau buvo gautas 1996 m. kovo 28 d. raštas Nr. 10-2/L-69, kuriame apskrities žemės ūkio departamento direktorius pateikė neatitinkančius tikrovės faktus, nurodydamas, kad sprendimas dėl nuosavybės atstatymo nepriimtas, nes nebuvo atmatuotas asmeninis ūkis šioje vietoje gyvenančioms P. Č. ir V. R. šeimoms. Pasak ieškovo, Įsakymu Nr. 1, išimties tvarka, V. R. buvo pripažinta nuosavybės teisė į pastatus ir leista teisiškai įregistruoti ( - ) vienkiemio pastatus, priklausančius K. L., o, vadovaujantis šiuo įsakymu, VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas skubos tvarka atliko nurodytų pastatų teisinę registraciją V. R. vardu; be to, buvo neteisėtai perskirstyti ( - ) vienkiemio pastatai V. R. ir M. Č. (mirusios 1997-02-16) vardu, pagal Įsakymą Nr. 2, kuriuo vadovaudamasis VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas pakeitė ( - ) vienkiemio pastatų (statinių) turtinę priklausomybę – perregistravo juos atitinkamai V. R. ir M. Č. vardu, o vėliau - M. Č. turto tariamos paveldėtojos T. L. vardu. Ieškovas nurodė, kad ginčo įsakymų pagrindu K. L. nekilnojamasis turtas neteisėtai, be teismo sprendimo buvo įregistruotas aukščiau nurodytų asmenų, neturinčių dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teises, vardu. Neteisėtai perskirsčius pastatus, Šiaulių apskrities viršininko administracija 2003 m. kovo 4 d. įregistravo patikėjimo teisę šios administracijos vardu į 1,00 ha namų valdos žemės sklypą, kurio naudojimo paskirtis – individualių namų statyba ir eksploatavimas, kurio dalį 2006 m. birželio 7 d. pardavė R. K., Ž. T. ir L. T., nors buvo įpareigota šį žemės sklypą grąžinti K. L., atgavus K. L. nuosavybės teises į pastatus (2000-12-20 raštas Nr. 1302-03).

10Ieškovo teigimu, jis yra mirusios K. L. teisių perėmėjas, kuris apie ginčo įsakymus sužinojo tik pradėjęs veiksmus pagal jo mamos K. L. (mirusios 1997-04-09) testamentą, kuriuo turėjo paveldėti 43,89 ha ( - ) žemę su pastatais. Ieškovas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-02-27 sprendimą Nr. 54-14691 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. L. į 43,89 ha žemės ( - ) vienkiemyje jis gavo 2002 m. kovo 21 d. ir nuosavybės teises į šią 43,89 ha žemę ieškovas perėmė 2002 m. kovo 28 d., įregistravęs nuosavybės teises Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Šiaulių filiale (registro Nr.54/22479). Ieškovas, gavęs ginčo įsakymus, pastebėjo, jog Šiaulių apskrities valdytojo (A. Š.) parašas Įsakyme Nr. 1 yra suklastotas (pasirašytas kito asmens – Z. M.); be to, apie neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, atliekant K. L. nuosavybės teisių grąžinimo procedūras, konstatuota Seimo kontrolierių pažymose.

11Dublike ieškovas pažymėjo, jog K. L. dar 1989 m. rugpjūčio 1 d. Kelmės rajono vykdomajam komitetui padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo į žemę ir pastatus – gyvenamąjį namą, svirną, karvidę, arklidę bei daržinę, esančius ( - ) (buvęs ( - ) vienkiemis; 2 b. t., 117-118 l.).

12Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (2 b. t., 77-80 l.). Nurodė, kad K. L. 1989 m. rugpjūčio 1 d. pareiškimas nebuvo paduotas Kelmės rajono vykdomajam komitetui, be to, ieškovas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo padavęs skundą, kuriuo prašė panaikinti ginčo nutarimus, tačiau nurodytas teismas 2002 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė priimti šį skundą, kaip paduotą, praleidus terminą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą nurodytą apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundą dėl ginčo įsakymų panaikinimo. Atsakovo teigimu, K. L. už pastatus yra išmokėta kompensacija, todėl ieškovas negali prašyti grąžinti jų natūra; be to, pinigai sumokėti už visus nacionalizuotus buvusius pastatus, neišskiriant juos į nugriautus ir likusius, o išlikusiuose pastatuose yra nauji gyventojai, kurie yra teisėti pastatų savininkai.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Šiaulių apygardos teismas 2011 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė ieškinį (3 b. t., 101-111 l.).

15Nurodė, kad K. L. nebuvo pateikusi Kelmės rajono vykdomajam komitetui 1989 m. rugpjūčio 1 d. prašymo dėl pastatų grąžinimo natūra, kurio originalo nėra, o ant teismui pateiktos šio prašymo kopijos nėra Kelmės rajono vykdomojo komiteto spaudo, įrodančio, jog paminėtas prašymas buvo gautas ir užregistruotas Kelmės rajono vykdomajame komitete piliečių prašymų registracijos žurnaluose (1989-1996 m.). Pasak teismo, 1989 m. rugpjūčio 1 d. prašymo kopija buvo pridėta prie 1996 m. birželio 10 d. ieškovo pareiškimo, adresuoto Kelmės rajono merui, kaip vienas iš 13 lapų priedų, tuomet nurodytas prašymas ir atsirado pas Kelmės rajono savivaldybės Ekonomikos skyriaus vyr. ekonomistę, o tai, kad nurodytas dokumentas nebuvo pateiktas Kelmės rajono vykdomajam komitetui, patvirtina Kelmės rajono savivaldybės Ekonomikos skyriaus vyr. ekonomistės bei žemėtvarkos skyriaus vedėjos paaiškinimai bei ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas konstatavo, jog K. L. laiku nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į pastatus ( - ) kaime, todėl nebuvo sprendžiamas šių pastatų grąžinimo jai klausimas.

16Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūra 2000 m. kovo 27 d. nutarimu atsisakė iškelti baudžiamąją bylą A. Š. ir R. D. atžvilgiu, nesant nusikaltimo įvykio, kuriame nustatė, kad Įsakymas Nr. 1 buvo priimtas pagal 1996 m. birželio 4 d. ( - ) seniūnijos seniūno išduotą pažymėjimą Nr. 132, kuriame nurodyta, jog gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai užregistruoti V. R. vardu. Teismo teigimu, vėliau į Šiaulių apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyr. inspektorių Kelmės rajone A. R. kreipėsi mirusios M. Č. turto paveldėtoja T. L., išnagrinėjus jos prašymą paaiškėjo, kad seniūnijos išduotame 1996 m. birželio 4 d. pažymėjime yra klaida, kadangi ne visas namas ir ūkiniai pastatai priklauso V. R., todėl Įsakymu Nr. 2 buvo iš dalies pakeistas Įsakymas Nr. 1, atsižvelgus į ( - ) seniūnijos seniūno pateiktus 1997 m. rugpjūčio 12 d. pažymėjimus Nr. 194 ir Nr. 193.

17Teismo nuomone, Šiaulių apskrities valdytojas A. Š., priimdamas Įsakymą Nr. 1, bei Šiaulių apskrities viršininko pavaduotojas R. D., priimdamas Įsakymą Nr. 2, veikė pagal tuo metu galiojusių įstatymų jiems suteiktą kompetenciją, rėmėsi pateiktais oficialiais dokumentais, įstatymais bei Vyriausybės nutarimais, o VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas atliko teisinę pastatų registraciją pagal šiuos įsakymus. Teismas nurodė, kad ginčo įsakymai buvo priimti, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo", kuriuo buvo patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo taisyklės (toliau Taisyklės), kurių 8 punktas nustatė, kokie dokumentai yra nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, tarp jų netiesioginiu būdu nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus patvirtinantys vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai, pažymėjimai. Registruojant ginčo pastatus, inventorizacijos biurui buvo pateiktas Kelmės rajono ( - ) seniūnijos seniūno 1996 m. birželio 4 d. pažymėjimas Nr. 132 bei Kelmės rajono ( - ) seniūno 1997 m. rugpjūčio 12 d. pažymėjimas Nr. 194, o tokiu atveju pastatai teisiškai galėjo būti įregistruoti šių pažymėjimų pagrindu, netgi nepriėmus ginčo įsakymų.

18Juolab kad, Inventorizacijos biurui įregistravus nuosavybės teises, šis įregistravimas sukuria teisines pasekmes ir nuo to momento asmenys įgyja savininko teises, o šiuo atveju V. R. ir vėliau T. L. nuosavybės teisės atsirado ne ginčo įsakymų pagrindu, bet V. R. ir T. L. Inventorizacijos biure įregistravus statinius.

19Teismas konstatavo, jog ginčo įsakymai, kurių pagrindu leista V. R. ir M. Č. teisiškai registruoti ginčo pastatus jų vardu, buvo priimti teisėtai, o K. L. interesai nebuvo pažeisti, nes jai jau tuo metu buvo išmokėta kompensacija už nacionalizuotus pastatus.

20III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21Apeliaciniu skundu ieškovas L. L. (teisių perėmėja D. L.) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – patenkinti ieškinį (3 b. t., 129-135 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmens nuosavybės teisių atkūrimą bei gynimą; be to, pažeidė civilinio proceso taisykles, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei neteisingai nustatęs, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje:
    1. Teismas klaidingai nustatė, kad 1998 m. rugpjūčio 1 d. K. L. prašymas dėl žemės sklypo su pastatais grąžinimo ir senatvės pensijos skyrimo nebuvo pateiktas Kelmės rajono vykdomajam komitetui, kadangi nurodyto prašymo pagrindu buvo patenkintas K. L. reikalavimas dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su daliniu nurodyto prašymo patenkinimu.
    2. Apygardos teismas suklydo, konstatavęs, jog K. L. laiku nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo, kadangi nurodytus prašymus ji pateikė 1989 m. rugpjūčio 1 d., 1991 m. spalio 25 d. ir 1992 m. rugpjūčio 24 d., o pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tokie prašymai turėjo būti pateikti iki 1992 m. gegužės 31 d.
    3. Teismas be pagrindo sprendė, kad K. L. yra gavusi piniginę kompensaciją už išlikusį negrąžintą turtą ir šios kompensacijos neginčijo bei negrąžino, kadangi nurodyta kompensacija K. L. buvo išmokėta ne už išlikusį negrąžintiną nacionalizuotą turtą, o už neišlikusį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kurio nebuvo galima grąžinti.
    4. K. L. pareiškė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius ( - ) vienkiemyje, iki Kelmės rajono ( - ) seniūno pažymėjimų Nr. 131 (1996 m. birželio 4 d.) ir Nr. 194 (1997 m. rugpjūčio 12 d.) išdavimo, todėl ginčo įsakymai negalėjo būti priimti, vadovaujantis nurodytais pažymėjimais. Juolab kad faktinis naudojimasis pastatais nesukuria nuosavybės teisių atsiradimo.
    5. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su faktu, kad dalis ( - ) vienkiemio buvo priskirta ( - ) kaimui, nors tam nebuvo tiesinių prielaidų, o šis priskyrimas naudingas V. R..
  2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnio nuostatas, pagal kurias nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. K. L. ikikariniu laikotarpiu nuosavybės teise priklausiusi ( - ) vienkiemio žemė ir statiniai buvo nacionalizuoti neteisėtai, o vėliau nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo jai grąžinti visa apimtimi, dalį perleidžiant privačiai nuosavybei ir tinkamai už tai neatlyginant, dėl ko buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas.

22Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti (3 b. t., 161-165 l.). Nurodo, kad pagrįsta teismo išvada, jog K. L. laiku nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo, kadangi 1989 m. rugpjūčio 1 d. prašymas nebuvo pateiktas įstatymų nustatyta tvarka, o 1991 m. spalio 25 d. ir 1992 m. rugpjūčio 24 d. K. L. prašymuose nurodytas tik reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą 43,70 ha žemės sklypą. Pažymi, jog ieškovas šioje byloje neprašo panaikinti 2002 m. vasario 27 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 54-14691, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 43,89 ha žemės sklypą, t. y. sutinka su nurodytu sprendimu. Atsakovo teigimu, K. L. buvo sumokėta 5 765 rb kompensacija už visus pastatus, neišskiriant nugriautų ir nenugriautų. Juolab kad, bylos duomenimis, prie ( - ) vienkiemyje esančių pastatų buvo pastatyti papildomi pastatai, atliktas kapitalinis remontas, todėl pagal 1988 m. gruodžio 27 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 368) 2 punktą, nebuvo galimybės grąžinti nurodytą turtą. Pasak atsakovo, nuostata, kad, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kelmės rajono savivaldybės administracija prašo jį atmesti (3 b. t., 158-159 l.). Nurodo, jog iki 2004 m. spalio 26 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nebuvo numatyta galimybė atnaujinti praleistus prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus, o K. L., praleidusi šį terminą, nebeteko teisės kreiptis su nurodytu prašymu. Be to, pažymi, kad ( - ) kolūkis, vadovaudamasis aukščiau nurodytu nutarimu Nr. 368, sumokėjo K. L. kompensaciją už pastatus, todėl trečiasis asmuo nebegalėjo grąžinti jai šių pastatų natūra. Trečiojo asmens teigimu, jis tinkamai įvykdė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 ir 8 punktų nuostatas (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija), pagal kurias nuosavybės teisė natūra neatkuriama į žemę, pagal galiojusius įstatymus suteiktą gyventojų asmeniniam ūkiui.

24Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo nutraukti apeliacinį procesą (3 b. t., 167-168 l.). Nurodo, kad ieškovas apeliacinį skundą padavė, praleidęs apeliacinio skundo padavimo terminą.

25Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi apeliantas L. L. (miręs 2011 m. lapkričio 12 d.) buvo pakeistas jo procesinių teisių perėmėja (sutuoktine) D. L. (3 b. t., 186-187 l.).

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacinis skundas netenkintinas.

28Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

29Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

30Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų nepagrįstumu, tinkamai pritaikęs ir materialinės teisės normas.

31Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. spalio 21 d. įsaku Nr. XI-2611 „Dėl asmenų, iškeldintų iš Lietuvos TSR teritorijos 1911-1652 metais, reabilitavimo“ buvo pripažintas neteisėtas ir nepagrįstas asmenų iškeldinimas iš Lietuvos TSR teritorijos 1941-1652 metais pagal antikonstitucinius administracinių organų sprendimus, o šie asmenys pripažinti reabilituotais (Įsako 1 p.).

32Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir, kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (neteko galios 1999-12-31) buvo nustatyta, jog klausimą dėl turto grąžinimo asmenims, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, svarsto tų miestų ir rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai (kurių teritorijoje šie asmenys gyveno iki iškeldinimo), kurie turėjo teisę duoti nurodymus grąžinti neatlygintinai perduotą konfiskuotą turtą, o jeigu grąžinti šį turtą natūra nebuvo galimybės – atlyginti jo vertę, kuri kaimo vietovėje esančių pastatų ir įrenginių nustatoma pagal tai, kokia buvo šių pastatų ir įrenginių vertė konkrečiame rajone, įkainojant griaunamus vienkiemius (Nutarimo 1 punktas, 2 punkto b) papunktis, 3 punkto a) papunktis). Pagal nurodyto nutarimo 2 punkto a) papunktį, miestų ir rajonų vykdomieji komitetai turėjo sudaryti grąžinamo turto dydžio arba jo vertės nustatymo komisiją, kurios išvada dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo turėjo būti išdėstyta akte, su kuriuo supažindintas pareiškėjas turėjo teisę pateikti pastabas, įrašomas akte, ir kuriuo remdamasis, miesto (rajono) vykdomasis komitetas priimdavo sprendimą dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo. Pagal šį nutarimą, galėjo būti negrąžintas natūra pastatas, kuris perstatytas, pastatyti antstatai, priestatai, rekonstruotas (Nutarimo 2 punkto b) papunktis); be to, buvo numatyta galimybė pareiškėjui, nesutinkančiam su miesto (rajono) vykdomojo komiteto sprendimu dėl konfiskuoto turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo, šiuo klausimu kreiptis į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą, kurios sprendimas buvo galutinis (Nutarimo 5 punktas).

33Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, turėjo pagrindo teigti, jog K. L. yra gavusi kompensaciją už išlikusius konfiskuotus pastatus.

34Bylos duomenimis, Kelmės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 37 „Dėl vidutinės vertės pastatų ir įrenginių nustatymo“ pagal Kelmės melioracijos statybos ir montavimo valdybos pateiktą pažymą „Apie 1985-1988 metų vidutinės pastatų ir įrenginių vertės už griaunamus vienkiemius“ buvo nustatyta 5 765 rb. kompensacija už konfiskuotus pastatus, reabilituotiems piliečiams kaimo vietovėje, kuri 1989 m. spalio 31 d. buvo įskaityta K. L. į jos asmeninę sąskaitą, esančią „Lietuvos taupomojo banko“ Šilutės skyriuje (2 b. t., 27-29, 35 l.). Be to, nustatyta, jog konfiskuoti pastatai 1946 m. buvo perduoti Kelmės tarybinio ūkio ( - ) skyriui, 1956 metais prijungtam prie ( - ) kolūkio, kuris šiuos pastatus nemokamai atidavė kolūkyje dirbusiems L. L. (kuri 1979 m. savo pastatų dalį pardavė V. ir E. R.) bei P. Č. (kurio sutuoktinės M. Č. turtą paveldėjo T. L.); L. L., P. Č., M. Č., V. R. ir E. R. rekonstravo šiuos pastatus bei pastatė prie jų priestatus ir naujus statinius (1 b. t., 78-84, 87, 121 l.; 2 b. t., 27-29, 35, 86-88 l.; ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 6/55M 18-19, 39, 53-61, 105, 138-139, 177 l.). Apeliantas neginčija paminėtų aplinkybių, tačiau teigia, jog 5 765 rb. kompensacija buvo išmokėta ne už išlikusį negrąžintą nacionalizuotą K. L. turtą (į kurį apeliantas siekia, kad būtų atkurtos jo mirusios mamos K. L. nuosavybės teisės), bet už neišlikusį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį K. L. turtą.

35Iš aukščiau nurodyto matyti, kad 5 765 rb. kompensacija K. L. buvo išmokėta Nutarime Nr. 368 nustatytomis sąlygomis ir tvarka iki ginčo įsakymų priėmimo (1996-06-24 ir 1997-08-25), pagal Kelmės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 37, kuriuo buvo nustatyta vidutinė pastatų ir įrenginių vertė, išmokant kompensaciją už konfiskuotus pastatus reabilituotiems asmenims kaimo vietovėje, t. y. atlyginus K. L. konfiskuoto turto (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų), kuris buvo aukščiau paminėtų trečiųjų asmenų rekonstruotas, ir prie kurio nurodyti asmenys pastatė priestatus bei naujus statinius, vertę, paskaičiuotą pagal vidutinę vertę pastatų ir įrenginių, buvusią Kelmės rajone, įkainojant griaunamus vienkiemius (Nutarimo Nr. 368 1 punktas, 2 punkto a) ir b) papunkčiai, 3 punkto a) papunktis). Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad K. L. neginčijo nei vykdomojo komiteto sprendimo dėl padarytos žalos kompensavimo būdo (turto vertės atlyginimo, o ne turto grąžinimo natūra), nei turto vertės dydžio, Nutarime Nr. 368 nustatyta tvarka (Nutarimo Nr. 368 2 punkto a) papunktis, 5 punktas). Juolab kad ieškovas pripažino, jog jo motina K. L. gavo nurodytą pinigų sumą, tačiau nurodė, kad paminėta kompensacija buvo išmokėta už neišlikusį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį K. L. turtą.

36Be to, šias aplinkybes 1999 m. liepos 19 d. paaiškinime bei teismo posėdyje paaiškino buvęs ( - ) kolūkio (kuris sumokėjo nurodytą kompensaciją) pirmininkas, kuris nurodė, kad 5 765 rb. kompensacija K. L. buvo išmokėta už jai priklausiusius išlikusius pastatus (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus), ką patvirtino ir Kelmės rajono savivaldybės merai 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. kovo 20 d., 2001 m. kovo 20 d. bei 2002 m. sausio 15 d. raštais (2 b. t., 27-28, 31, 34, 36, 47 l.,; 3 b. t., 98 l.). Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 5 765 rb. kompensacija K. L. buvo išmokėta tik už neišlikusį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, tarp jų duomenų, jog neišlikusio turto vertė kompensacijos nustatymo dieną buvo 5 765 rb., tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178, 185, 314 str.).

37Todėl yra pagrindo teigti, jog K. L. pagal vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimą buvo kompensuota ir už išlikusį konfiskuotą nekilnojamąjį turtą.

38Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apelianto argumentas, susijęs su teismo motyvais, pagal kuriuos nebuvo paduotas 1989 m. rugpjūčio 1 d. K. L. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus.

39Minėta, jog pagal 1989 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368, pareiškimas dėl turto grąžinimo asmeniui, kurio iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kuris pripažintas reabilituotu, turėjo būti pateiktas šiuos pareiškimus nagrinėjusiam miesto (rajono) Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio teritorijoje nurodytas asmuo gyveno iki iškeldinimo.

40Iš bylos duomenų (tarp jų 1989 m. rugpjūčio 1 d. K. L. pareiškimo „Kelmės rajono vykdomajam komitetui“ kopijos, Kelmės rajono mero 1997 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 06-31/658, 1999 m. liepos 26 d. rašto Nr. 06-23-761, 1999 m. liepos 29 d. rašto Nr. 06-22-782, Kelmės rajono savivaldybės bendrojo – priėmimo skyriaus 1999 m. gegužės 25 d. rašto Nr. 06-22-570 matyti, kad ant paminėto dokumento kopijos nėra spaudo, patvirtinančio šio dokumento gavimą Kelmės rajono vykdomajame komitete, be to, nurodytas pareiškimas nebuvo užregistruotas Kelmės rajono savivaldybėje, jis nėra įrašytas ir 1989-1992 metų piliečių prašymų registracijos žurnaluose, o pagal bylos duomenis, 1989 m. rugpjūčio 1 d. K. L. prašymo kopija Kelmės rajono savivaldybėje buvo gauta tik 1996 m. birželio 10 d. kartu su K. L. pareiškimo Kelmės rajono merui priedais, be to, šio prašymo pateikimo adresatui (Kelmės rajono vykdomajam komitetui) faktas nebuvo nustatytas ir, atliekant ikiteisminį tyrimą (2 b. t., 52-53, 57, 63, 66, 70-71 l.; ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 6/55M 103, 128-129, 140-143, 164-167, 180-184 l.).

41Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šis prašymas buvo paduotas Kelmės rajono vykdomajam komitetui, tarp jų ir duomenų, pagrindžiančių pensijos K. L. skyrimą šio prašymu pagrindu, o 1999 m. kovo 29 d. skunde Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, kuriame nurodė visus K. L. (bei jos vardu) paduotus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir pastatus, nepaminėjo 1989 m. rugpjūčio 1 d. prašymo (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 6/55M 26-30 l.; CPK 12, 178, 185, 314 str.). Juolab kad pagal 1989 m. rugpjūčio 1 d. galiojusio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 2 punkto b) papunkčio nuostatas, buvo negrąžinamas natūra pastatas, kuris buvo rekonstruotas, perstatytas ar prie jo pastatyti priestatai, o tuo labiau kad K. L. iki nacionalizacijos valdytame gyvenamajame name, kuris buvo rekonstruotas ir prie jo pastatyti kiti pastatai, nurodytu metu gyveno aukščiau paminėti tretieji asmenys; be to, tuo metu jau buvo priimtas aukščiau nurodytas vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 37, kurio pagrindu buvo išmokėta K. L. kompensacija.

42Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog aukščiau paminėtas K. L. prašymas buvo paduotas Kelmės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui, o apeliantas nepaneigė teismo išvados (CPK 176, 185 str., 314 str.).

43Be to, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad K. L. buvo padavusi 1991 m. spalio 25 d. ir 1992 m. rugpjūčio 24 d. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, 1991 m. birželio 18 d. įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo) nustatyta tvarka.

44Pagal šį įstatymą, K. L. turėjo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemę (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 2 str. 1 p., 3 str. 1, 4 p.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ (toliau – Tvarka) nustatyta tvarka, pagal kurią piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisės atstatymą, prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) turėjo paduoti miestų, rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą (pagal šios tvarkos 1 priede pateiktą formą), o piliečiai, kurie prašymus dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo yra padavę anksčiau, turėjo perrašyti juos pagal šios tvarkos 1 priede pateiktą formą ir pateikti šį prašymą miesto (rajono) valdybai (Tvarkos 1, 10 p.). Pagal 1 priedo formą, buvo privalu nurodyti nekilnojamojo turto rūšį ir dydį, turto buvimo vietą bei grąžinimo būdą (natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu).

45Tiek 1991 m. spalio 25 d. pranešime grąžinti žemę, tiek ir 1992 m. rugpjūčio 24 d. prašyme K. L. išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atstatymo į iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią Raseinių apskrityje, ( - ) valsčiuje, ( - ) kaime, tačiau byloje nėra įrodymų, kad K. L. aukščiau paminėta tvarka būtų pateikusi (ar perrašiusi) prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamąjį namą ir pastatus, valdytus iki nacionalizacijos, pagal Tvarkos 1 priede pateiktą formą (2 b. t., 154 l.; ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 6/55M 81 l.).

46Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisingai konstatavo, jog K. L. nepateikė įstatymų nustatyta tvarka ir terminu prašymo dėl nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo) į gyvenamąjį namą ir pastatus, valdytus iki nacionalizacijos, už kuriuos K. L. 1989 metais buvo išmokėta kompensacija. Nustačius, kad už nusavintą K. L. nekilnojamąjį turtą jai buvo tinkamai atlyginta, nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimo.

47Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str., 329 – 330 str.).

48Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kadangi nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. sprendimą.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. L. L.... 4. 1. Pripažinti niekiniais ir panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo... 5. 2. Panaikinti VĮ „Registro centras" Šiaulių filialo ( - ) vienkiemio... 6. 3. Pripažinti K. L. vardu nuosavybės teises į ( - ) vienkiemio pastatus su... 7. 4. Priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 225... 8. Nurodė, kad ieškovo motina K. L. (B.) 1991 m. spalio 25 d. parašė... 9. Ieškovas pažymėjo, kad 1996 m. vasario 23 d. K. L. kreipėsi į Šiaulių... 10. Ieškovo teigimu, jis yra mirusios K. L. teisių perėmėjas, kuris apie ginčo... 11. Dublike ieškovas pažymėjo, jog K. L. dar 1989 m. rugpjūčio 1 d. Kelmės... 12. Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė ieškinį (3... 15. Nurodė, kad K. L. nebuvo pateikusi Kelmės rajono vykdomajam komitetui 1989 m.... 16. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūra 2000 m. kovo 27 d.... 17. Teismo nuomone, Šiaulių apskrities valdytojas A. Š., priimdamas Įsakymą... 18. Juolab kad, Inventorizacijos biurui įregistravus nuosavybės teises, šis... 19. Teismas konstatavo, jog ginčo įsakymai, kurių pagrindu leista V. R. ir M.... 20. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 21. Apeliaciniu skundu ieškovas L. L. (teisių perėmėja D. L.) prašo panaikinti... 22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti (3 b. t.,... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kelmės rajono... 24. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių teritorijų... 25. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi apeliantas L. L.... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 28. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 29. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei... 30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs... 31. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. spalio 21 d. įsaku... 32. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr. 368 „Dėl... 33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, turėjo... 34. Bylos duomenimis, Kelmės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto... 35. Iš aukščiau nurodyto matyti, kad 5 765 rb. kompensacija K. L. buvo... 36. Be to, šias aplinkybes 1999 m. liepos 19 d. paaiškinime bei teismo posėdyje... 37. Todėl yra pagrindo teigti, jog K. L. pagal vykdomojo komiteto 1989 m. vasario... 38. Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir... 39. Minėta, jog pagal 1989 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį Lietuvos TSR Ministrų... 40. Iš bylos duomenų (tarp jų 1989 m. rugpjūčio 1 d. K. L. pareiškimo... 41. Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šis... 42. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra... 43. Be to, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad K. L. buvo padavusi 1991 m.... 44. Pagal šį įstatymą, K. L. turėjo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės... 45. Tiek 1991 m. spalio 25 d. pranešime grąžinti žemę, tiek ir 1992 m.... 46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisingai konstatavo, jog... 47. Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti... 48. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 50. Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. sprendimą....