Byla A-261-2204-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Juliui Sakalauskui, atsakovo atstovei Mildai Skirgilaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Irenai Zaliuskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Ainava“, akcinei bendrovei „Tukompa“, dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) 10 162,72 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Nurodė, kad 2010 m. birželio 24 d. Vaduvos g., prie namo Nr. 30C, Vilniuje, ant V. R. priklausančio automobilio „Hyundai i30“, apdrausto UADB „Ergo Lietuva“ kasko draudimu, užvirto medis ir smarkiai apgadino visą automobilį. Pažymėjo, jog transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 10 162,72 Lt, todėl UADB „Ergo Lietuva“, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, šią sumą išmokėjo remonto darbus atlikusiai įmonei. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263, 6.271, 6.1015 straipsnių pagrindu, dėl išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – Savivaldybę. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 6 straipsnio 6 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – Želdynų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies 16 punktu, kurie nustato, kad savivaldybė yra atsakinga už teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą. Tvirtino, kad šiuo atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys. Neteisėti veiksmai, šiuo atveju, pasireiškė tuo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą, nepakankamai kontroliavo jų būklę ir dėl tokio neveikimo buvo padaryta žala, į kurią UADB „Ergo Lietuva“ įstatymo pagrindu yra perėjusi reikalavimo teisė.

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą (b. l. 28-34) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

7Tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė Savivaldybės veiksmų neteisėtumo, nes pats žalos atsiradimo faktas dar to neįrodo. Atkreipė dėmesį, kad valdžios veiksmai yra laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys veikimo turinį ir formą. Abejojo, ar skundo teisiniu pagrindu galėjo būti Želdynų įstatymas, nes jis taikomas tik ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdinių apsaugai ir tvarkymui. Nurodė, kad pareiškėjas skunde tiksliai nenurodė įvykio (tikslios užkritusio medžio buvimo) vietos, o Vaduvos gatvėje, prie namo Nr. 30C yra suformuoti bei įregistruoti keli žemės sklypai, taip pat ir valstybinis miškas. Pabrėžė, kad net jei ir įvykio tiksli vieta nebūtų priskirta valstybinio miško teritorijai, nepagrįsta bei neprotinga būtų suabsoliutinti savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas Vaduvos g. 30C nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba), todėl jai ir tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Papildomai pažymėjo, kad 2006 m. kovo 16 d. Savivaldybė perdavė Vilniaus miesto miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą UAB „Vilniaus zunda“, todėl nepaisant to, kad įvykio metu sutartis su minėta bendrove nebegaliojo, ilgą laikotarpį būtent UAB „Vilniaus zunda“ buvo atsakinga už medžių jiems perduotoje teritorijoje priežiūrą, kartu ir kirtimą. Nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 23 d. miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą Atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi įsipareigojo atlikti AB „Tukompa“, jai perėjo ir pareiga savo sąskaita atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo. Savivaldybė laikė nepagrįstu pareiškėjo prašomą priteisti žalos dydį, tvirtindama, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas draudėjui išmokėjo 10 162,72 Lt atsiradusiai žalai atlyginti, dar nepagrindžia iš tiesų tokio dydžio žalą buvus. Teigė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra aiškūs, nes skiriasi informacija, pateikta apgadinto automobilio Remonto sąmatoje ir Transporto priemonės apžiūros – defektų akte. Tvirtino, kad Savivaldybės veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, o tai reiškia, kad nesama ir priežastinio ryšio tarp Savivaldybės neveikimo ir UADB „Ergo Lietuva“ atsiradusių nuostolių. Nepagrįstu Savivaldybė laikė ir pareiškėjo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas, nes nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas

8Tretieji suinteresuotieji asmenys AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 119-120) nurodė, kad šioms bendrovėms neatsirado ir negali atsirasti atsakomybė dėl ieškinyje nurodyto draudiminio įvykio. Neneigė, kad AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010 m. birželio 23 d. su Savivaldybės administracija sudarė Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, tačiau atkreipė dėmesį, jog pagal šią sutartį visos paslaugos yra teikiamos tik gavus Savivaldybės nurodymą. Kadangi AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ negavo jokio nurodymo iš Savivaldybės atsakingų specialistų nukirsti kokius nors medžius, joms ir neatsirado prievolė atlyginti žalą.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo UADB „Ergo Lietuva“ skundą patenkino.

11Teismas nustatė, kad teisės aktai aiškiai numatė Savivaldybės institucijoms pareigą rūpintis, kaip tretieji asmenys atlieka miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, kad nekiltų pavojaus aplinkiniams. Todėl atsakovas privalėjo prižiūrėti medį, augusį šalia stovėjimo aikštelės, esančios Vaduvos g., prie namo Nr. 30C, Vilniuje, o tuo pačiu galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Pažymėjo, kad įvykio dieną nei AB „Tukompa“, nei UAB „Ainava“ negavo jokio nurodymo iš Savivaldybės atsakingų specialistų nukirsti kokius nors medžius, todėl bendrovėms neatsirado prievolė atlyginti žalą. Teigė, kad atsakovo neveikimas lėmė, jog nuvirto medis ir jis apgadino UADB „Ergo Lietuva“ apdraustą automobilį. Akcentavo, kad ant automobilio nuvirtęs medis augo ne pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kurią valdė Tarnyba, o už jos ribų, todėl atsakomybė dėl šiuo atveju atsiradusios žalos tenka Savivaldybei, kuri atsakinga už šalia aikštelės esančių želdinių (medžių) priežiūrą. Pažymėjo, kad neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys – sąlygos civilinei atsakomybei kilti šioje byloje yra įrodytos ir teismui nekeliančios abejonių. Pabrėžė, jog nėra pagrindo abejoti prašomos atlyginti žalos dydžio suma, nes UADB „Ergo Lietuva“ pateikė pakankamai patirtą žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytą žalos dydį. Vertino, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra pagrįstas ir todėl tenkintinas.

12III.

13Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (b. l. 156-161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Žalą lėmęs medis augo maždaug metro atstumu nuo Tarnybos valdomos automobilių stovėjimo aikštelės, todėl Tarnyba ir buvo atsakinga už turto, esančio toje aikštelėje, apsaugą. Priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, nuvirtęs medis nepatenka į Panerių valstybinio miško teritoriją, todėl ginčas turėjo būti sprendžiamas remiantis Želdynų, o ne Miškų įstatymu.
  2. UAB „Vilniaus Zunda“, UAB „Ainava“ ir AB „Tukompa“ buvo atsakingos už Vilniaus miesto miško parkų apsaugą ir turėjo pareigą, net ir neturėdamos konkretaus Savivaldybės nurodymo kirsti konkretų medį, atlikti teritorijos želdynų sanitarinę priežiūrą ir, pastebėjus pavojų, jį pašalinti ir 5 dienų laikotarpiu gauti Savivaldybės atsakingų asmenų leidimą.
  3. Pareiškėjo pateikti įrodymai dėl patirtos žalos nėra aiškūs ir skiriasi juose pateikta informacija. Nesutinka su priteistomis 5 procentų palūkanomis, kadangi tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo galima nustatyti procesinių palūkanų.

15Rašte dėl administracinės bylos rūšinio teismingumo (b. l. 177-178) atsakovas teigia, kad byloje spręstinas klausimas dėl kreipimosi į specialią teisėjų kolegiją dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo. Nurodo Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį, kurioje konstatuota, jog ieškinys Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos ant automobilio nukritus medžio nuolaužai atlyginimo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

16Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174-176) prašo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad, remiantis byloje esančia medžiaga, nuvirtęs medis augo Panerių girininkijos valstybinio miško žemėje ir Miškų įstatymas numato, jog valstybinę miško žemę valdo bei prižiūri savivaldybės. Mano, kad net jei medis ir augo gretimame valstybinės žemės plote, valdomame Tarnybos, remiantis Aplinkos apsaugos įstatymu, pareiga atlikti šiame žemės sklype augančių medžių stebėseną ir priežiūrą vis vien tektų atsakovui. Pažymi, kad žalos atlyginimo dydis yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas ir pagrįstas įrodymais.

17Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167-168) prašo palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pagal su Savivaldybe pasirašytą atlygintinų paslaugų sutartį visos paslaugos yra teikiamos tik gavus Savivaldybės nurodymą. Bet nei sutarties pasirašymo dieną, nei įvykio dieną nebuvo gautas joks nurodymas nukirsti kokius nors medžius.

18Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171-173) prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su teismo išvada, jog ant automobilio nuvirtęs medis augo ne pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o už jos ribų, todėl atsakomybė dėl šiuo atveju atsiradusios žalos tenka Savivaldybei, atsakingai už šalia aikštelės esančių želdinių priežiūrą.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Vilniaus miesto savivaldybės, atsiradusią dėl to, kad ant V. R. priklausančio automobilio „Hyundai i30“, apdrausto pareiškėjo kasko draudimu, užvirto medis ir smarkiai apgadino visą automobilį. Pareiškėjas, pagal draudimo sutarties sąlygas išmokėjęs 10 162,72 Lt sumą remonto darbus atlikusiai įmonei, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – Savivaldybę.

22Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

23CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

24Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad šioje byloje pirmiausia būtina nustatyti konkrečią ant automobilio užgriuvusio medžio augimo vietą, jog būtų galima spręsti dėl konkretaus subjekto atsakomybės ginčo atveju. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 150), pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nugriuvusio medžio augimo vietą, rėmėsi išimtinai įvykio vietos nuotraukomis (b. l. 18), pagal kurias nustatė, kad ant automobilio nuvirtęs medis augo ne pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje Vaduvos g., prie namo Nr. 30C, Vilniuje, bet už jos ribų, todėl padarė išvadą, jog atsakomybė dėl šiuo atveju atsiradusios žalos tenka asmeniui, kuris atsakingas už šalia aikštelės esančių želdinių (medžių) priežiūrą. Remdamasis atsakovo pateiktu teritorijų planavimo suvestiniu žemėlapiu (b. l. 61) ir 2011 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. A51-47648(2.9.3.19-UK2), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuvirtusio medžio augimo vieta yra Savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartalas ir ginčo atveju taikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatas.

25Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu negalima sutikti. Iš byloje esančių duomenų (nuotraukų ir rašto) vienareikšmės išvados, kad ant automobilio užgriuvęs medis augo būtent Savivaldybės valdomame valstybiniame miške, padaryti negalima, kadangi tiksli medžio augimo vieta byloje nebuvo nustatyta, padaryta tik prielaida, jog, jei medis augo ne automobilių stovėjimo aikštelėje, tai, greičiausiai, jis augo gretimame sklype – valstybiniame miške. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį nurodomos skirtingos medžio augimo vietos bei subjektai, atsakingi už turtinės žalos atlyginimą. Vadinasi pagrindinis ginčas bylos apeliaciniame procese ir kyla būtent dėl nuvirtusio medžio augimo vietos ir priklausomybės konkrečiam žemės sklypui. Taigi, tik nustačius, kur tiksliai augo automobilį apgadinęs medis, bus galima nustatyti, kam priklauso ir/ar kieno valdomas atitinkamas žemės sklypas, taip pat ir subjektą, kuris atsakingas už patirtos žalos atlyginimą bei teisinį pagrindą šiai žalai atlyginti. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino konkrečios medžio augimo vietos – bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nerinko tai patvirtinančių įrodymų.

26Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtintos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. administracinio teismo aktyvumo pareigos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas ABTĮ 81 straipsnis (pavyzdžiui 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003). Tad šioje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, taigi turi būti naikinamas, kadangi teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė visų būtinų priemonių išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes.

27Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Įvertinus tai, kad naujas sprendimas gali būti priimtas tik visapusiškai surinkus ir ištyrus įrodymus, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

28Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų būti aktyvus, surinkti įrodymus ir nustatyti visas svarbias bylos aplinkybes bei visapusiškai ir objektyviai jas ištirti. Pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti nuvirtusio ir sukėlusio turtinę žalą medžio augimo vietą, išreikalauti teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose turėtų būti pažymėtos aiškios žemės sklypo Vaduvos g., prie namo Nr. 30C, Vilniuje, ir Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartalo ribos, kad būtų galima nustatyti tikslią nugriuvusio medžio augimo vietą ir tos vietos (žemės sklypo) savininką ir/ar valdytoją, atsakingą už pareiškėjo patirtos turtinės žalos atlyginimą, o kartu ir teisinį pagrindą (konkretų teisės aktą), taikytiną šiam ginčo teisiniam santykiui. Tik visiškai ištyrus visas aplinkybes, gali būti priimtas teisėtas bei pagrįstas teismo sprendimas.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

30Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

31Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į... 5. Nurodė, kad 2010 m. birželio 24 d. Vaduvos g., prie namo Nr. 30C, Vilniuje,... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto... 7. Tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė Savivaldybės veiksmų neteisėtumo, nes... 8. Tretieji suinteresuotieji asmenys AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu... 11. Teismas nustatė, kad teisės aktai aiškiai numatė Savivaldybės... 12. III.... 13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto... 14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Žalą... 15. Rašte dėl administracinės bylos rūšinio teismingumo (b. l. 177-178)... 16. Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l.... 17. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“... 18. Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.... 22. Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos... 23. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės... 24. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad šioje... 25. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu negalima sutikti. Iš byloje... 26. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos... 27. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 28. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų būti... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 30. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto... 31. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą... 32. Nutartis neskundžiama....