Byla 2A-1516-653/2012
Dėl nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pareikšto atsakovui Lietuvos Respublikai

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jelenos Šiškinos, kolegijos teisėjų Vytauto Zeliankos, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2008-862/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį dėl nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pareikšto atsakovui Lietuvos Respublikai.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 20644,36 Lt nuostolių atlyginimo;

56 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad 2009-06-08 įsigaliojo tarp ieškovo ir R. M. sudaryta savanoriškojo transporto priemonių draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Nissan Primastar, valst. Nr. ( - ) 2009-12-23 kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis 52 kilometre, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo partrenktas staigiai į važiuojamąją kelio dalį išbėgęs laukinis gyvūnas – briedis, ir apgadinta transporto priemonė. Eismo įvykis pripažintas draudiminiu ir minėtos draudimo sutarties pagrindu bei remiantis pateiktais faktines transporto priemonės remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais buvo išmokėta draudimo išmoka 20.644,36 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį. Už nuostolius, atsiradusius dėl eismo įvykio, atsakinga valstybė, nes ji nebuvo rūpestinga ir apdairi laukinių gyvūnų savininkė. Valstybė, kaip rūpestingas ir apdairus savininkas, gali bei privalo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią galimybę, turi visas galimybes ir priemones ją kontroliuoti ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytas priemones (specialius kelio ženklus, kitas kelių eismo apsaugos priemones). Valstybės neteisėti veiksmai pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų.

7Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes transporto priemonės valdytojui kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui teisės aktai nustato pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai, t. y. pasirinkti tokį greitį, kuris ne tik leistinas, bet ir saugus visais atvejais. Šioje byloje nėra svarbi aplinkybė, kad vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta, nes ši byla kilusi ne dėl administracinių teisinių santykių, o dėl žalos atlyginimo. Sprendžiant dėl žalos atlyginimo reikėtų atsižvelgti į transporto priemonės vairuotojo elgesį, galimybę išvengti susidūrimo. Sistemiškai aiškinant LR CK 6.263 str. ir 6.267 str. nuostatas, teigtina, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka - atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškė ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nėra sureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Aplinkybę, kad susidūrimas įvyko būtent su laukiniu gyvūnu, privalo įrodyti ieškovas. Civilinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė. Šių sąlygų buvimą privalo įrodyti ieškovas, tačiau jų neįrodė.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ valstybės naudai 40,70 Lt pašto išlaidų.

10Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2010, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, sprendžiant dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 str. 1 d. specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Todėl sprendžiant savininko atsakomybės dėl laukinio gyvūno padarytos žalos klausimą turi būti nustatytos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos, kurių buvimą turi įrodyti siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, t. y. ieškovas. Teismas atsižvelgė į VĮ „Panevėžio regiono keliai“ 2011-03-24 raštą Nr. S-99, kuriame nurodyta, kad kelio ženklo Nr. 131 ar kitų techninių apsaugos priemonių, užkertančių gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, nebuvo , bei į VĮ „Panevėžio regiono keliai“ sudarytą kelio ženklų, esančių kelyje Nr. 123 Biržai-Pandėlys-Rokiškis, sąrašą, iš kurio matyti, kad šio kelio 50,843 kilometre yra pastatyti kelio ženklai Nr. 131 ir 805, kurie galioja nuo 2008-11-15. Teismas nustatė, kad kelio ženklo Nr. 131 galiojimo zona yra 6 km, t. y. iki 56,843 kilometro. Liudytoja R. M. patvirtino, kad eismo įvykis įvyko ženklo Nr. 131 galiojimo zonoje. Teismas vadovavosi Lietuvos kelių policijos tarnybos 2011-05-03 raštu Nr. 39-S-1433, kuriame nurodyta, kad 2009 m. transporto priemonės kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis ant gyvūno užvažiavo 11 kartų, tačiau pateikti duomenys gali būti netikslūs. 2011-09-07 Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK rašte Nr. 50-83-S-7135 nurodyta, kad 2009 m. kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis įvyko 8 įvykiai su laukiniais gyvūnais. Teismas pažymėjo, jog ieškovui nepateikus duomenų, kurie leistų tiksliai nustatyti, kurie kiti keturi įvykiai iš informacijoje nurodytųjų 11 įvyko transporto priemonei susidūrus su laukiniu gyvūnu, nėra galimybės nustatyti kitų keturių susidūrimų su laukiniais gyvūnais vietos ir laiko. Todėl pirmiausia vertino situaciją kelyje 2009 m. nagrinėjant keturis identifikuotus įvykius iš vienuolikos. Teismas nustatė, kad trys iš keturių transporto priemonių susidūrimų su laikiniais gyvūnais įvyko 35,2 kilometrų ir didesniu atstumu nuo ketvirtojo informacijoje nurodyto įvykio, t.y. įvykio, kurio metu padarytą žalą automobiliui prašoma atlyginti. Teismas sprendė, kad pagal turimus duomenis negalima daryti išvados, jog nagrinėjamo įvykio vietoje, t.y. kelio 52,75 kilometre be šio įvykio buvo užfiksuoti kiti įvykiai, kurių metu laukinis gyvūnas susidūrė su transporto priemone. Kiti informacijoje nurodyti įvykiai, įvyko 2009-05-08 kelio 59,50 kilometre, 2009-05-30 kelio 53,25 kilometre, 2009-07-20 kelio 53,80 kilometre, 2009-09-27 kelio 47,35 kilometre, 2009-10-16 kelio 61,96 kilometre, 2009-11-02 kelio 49,97 kilometre, 2009-12-02 kelio 63 kilometre. Keturi iš šių įvykių įvyko kelio ženklo Nr. 131 galiojimo zonose, t.y kelio vietose, kuriose siekiant užkirsti kelią gyvūnų susidūrimams su transporto priemone. Kiti įvykiai įvyko 2009-10-16 kelio 61,96 kilometre, 2009-12-02 kelio 63 kilometre, taigi, nuo ginčo įvykio vietos buvo nutolę apie 10 kilometrų. Teismas pažymėjo, kad šiame kelyje kelio ženklai Nr. 131 galiojo nuo 2008 m. lapkričio mėnesio, t.y. buvo pastatyti pakankamai neseniai, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas nesiėmė priemonių būtinų transporto priemonių ir laukinių gyvūnų susidūrimams išvengti. Iš pateiktos informacijos taip pat negalima daryti išvados, kad kelio ruože, kurio ilgis apie 60 kilometrų per metus įvykę 8 transporto priemonių susidūrimai su laukiniais gyvūnais rodo didelį tokių įvykių intensyvumą, kaip ir negalima teigti to, kad per metus, skaičiuojant nuo kelio ženklo Nr. 131 pastatymo, susidūrimų su gyvūnais skaičius išaugo (teismui nepateikta informacija už 2008 m.). Teismas darė išvadą, kad atsakovas ėmėsi priemonių tam, kad būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų kelio Nr. 123 Biržai-Pandėlys-Rokiškis ruože nuo 50,843 iki 56,843 kilometro ir pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas turėjo pareigą imtis ir kitų priemonių (be kelio ženklų statymo) tam, kad būtų apribotas gyvūnų judėjimas per važiuojamąją kelio dalį.

11Nors ieškovas nurodė, kad vairuotojos veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta, tačiau teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtas nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo, nesant pažeidimo sudėties, nėra didesnę įrodomąją galią turintis dokumentas, todėl jam netaikytina prejudicinių faktų taisyklė nagrinėjant civilinę bylą. Teismas vadovavosi LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d. Kelių eismo taisyklių 133 p.,134 p. nuostatomis, įpareigojančiomis vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, (jeigu jis gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, ar sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį. Teismas nustatė, jog vairuotoja R. M. važiavo esant labai blogam matomumui, 40-50 km/h greičiu, liudytoja nurodė girdėjusi apie kelyje įvykusius gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimus. Pagal minėtų taisyklių reikalavimus vairuotojas turi pareigą, įvertinęs kelio meteorologines sąlygas, pasirinkti tokį transporto priemonės važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Teismas atsižvelgė į tai, kad eismo įvykis įvyko kelio ženklo Nr. 131 galiojimo zonoje, transporto priemonės vairuotoja turėjo numatyti į kelio išbėgsiančio laukinio gyvūno galimybę, todėl įvertinusi tai, kad automobilis vairuojamas esant itin blogam matomumui, blogomis oro sąlygoms, esant apsnigtai kelio dangai, turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų išvengti susidūrimo su kliūtimi, apie kurią ji buvo informuota kelio ženklo. Teismas darė išvadą kad ji nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga pasirinkdama važiavimo greitį, ko pasekoje ir įvyko eismo įvykis.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Ieškovas pateikė apeliacinį skundą (b.l.137-141), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti ieškinį: priteisti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo 20644,36 Lt sumą; priteisti ieškovui iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi tik 4 eismo įvykiais (kaip įvykiais įvykusiais dėl laukinių gyvūnų kaltės) Rokiškio raj., kelio ruože Biržai - Pandėlys - Rokiškis laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31. 2011-05-03 rašte Nr. 39-S-1433 nurodyta, kad minėtu laikotarpiu iš viso įvyko 11 eismo įvykių, kuriuose transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno. Apeliantas Panevėžio apskr. VPK Rokiškio RPK pateikė paklausimą Nr. RB-2011/09/-5 dėl duomenų patikslinimo, o 2011-09-07 Panevėžio apskr. VPK Rokiškio RPK pateikė pažymą Nr. 50-83-S-7135, kurioje nurodyta, kad kelyje Biržai–Pandėlys-Rokiškis 2009 m. įvyko net 8 eismo įvykiai dėl laukinių gyvūnų kaltės. Ši pažyma detalizuoja 2011-05-03 rašte Nr.39-S-1433 išvardintus eismo įvykius susijusius su laukiniai gyvūnais, įvykusius Rokiškio raj. (o ne Biržų raj. sav.)) kelio ruože Biržai - Pandėlys – Rokiškis. 2011-05-03 rašto Nr. 39-S-1433 priede eismo įvykių įrašo 3 skiltyje ,,Vietos adresas“ yra nurodyti tik 3 eismo įvykiai įvykę Biržų r. sav. Kelyje (šiuos 3 įvykius tyrė Biržų rajono PK), t.y. visi likę 8 eismo įvykiai nuo 2009-05-08 iki 2009-12-23 įvyko Rokiškio raj., kelio ruože Biržai – Pandėlys – Rokiškis. 2011-05-03 rašto Nr. 39-S-1433 priedo eismo įvykių įrašuose yra nurodyta, kad aptariamo kelio ruože 2009-05-08 59,50 km., 2009-05-30 53,25 km., 2009-07-20 53,80, 2009-09-27 47,35 km., 2009-10-16 61,98 km., 2009-11-02 49,97 km., 2009-12-02 63 km. įvyko eismo įvykiai su laukiniais gyvūnais. Šios nurodytos eismo įvykio vietos yra prie pat arba visai netoli nuo eismo įvykio įvykusio 2009-12-23 52,70 km.

14Šios faktinės aplinkybės patvirtinta, kad 2009 m. labai trumpoje kelio atkarpoje (Rokiškio raj., kelio ruože Biržai - Pandėlys – Rokiškis nuo 47,35 km. iki 63 km) iki eismo įvykio 2009-12-23 52,70 km., įvyko net 7 eismo įvykiai dėl laukinių gyvūnų kaltės. Todėl atmestini pirmosios instancijos sprendimo motyvai, kad nėra galimybės nustatyti kurie susidūrimai įvyko su laukiniais gyvūnais ar kad pateikti duomenys apie eismo įvykius gali būti netikslūs. Taigi teismas neanalizavo ieškovo pateiktų duomenų apie eismo įvykius aptariamame kelio ruože, jų laiko ir vietos iki žalos padarymo vietos, t.y neatskleidė bylos esmės. Atsakovas nepateikė kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, Rokiškio raj. kelio ruože Biržai - Pandėlys – Rokiškis įvyko mažiau nei 8 eismo įvykiai dėl laukinių gyvūnų kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad informacijos apie eismo įvykius dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais ginčo kelio ruože už 2008 m. pateikimo būtinybė iškilo tik vėliau (LR CPK 314 str.) (teismui sprendime nurodžius, kad nėra byloje duomenų už 2008 m.) apeliantas pateikia 2011-11-24 Lietuvos kelių policijos tarnybos pažymą Nr. 39-S-4245 bei prašo ją prijungti prie bylos, kuri patvirtina, kad laikotarpyje nuo

152008-01-01 iki 2009-01-01 minėtame kelyje įvyko 10 eismo įvykių dėl gyvūnų išbėgimo ant važiuojamosios kelio dalies, kurių metu buvo sužalota dviejų asmenų sveikata. Taigi, ginčo kelio ruože laikotarpyje nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31 įvyko itin daug šio pobūdžio eismo įvykių, tai rodo didelį tokių eismo įvykių intensyvumą, o atsakovas nuo 2008 m. ginčo kelio ruože neįrengė jokių kitų priemonių siekiant sumažinti įvyksiančių eismo įvykių skaičių dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į važiuojamąją kelio dalį, apeliantas mano, kad atsakovas nesiėmė būtinų ir tinkamų priemonių transporto priemonių ir laukinių gyvūnų susidūrimams išvengti t.y. atsakovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek buvo būtina. Mano, jog atsakovas pažeidė Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p., nustatantį valstybės pareigą statyti įspėjamuosius kelio ženklus, įrengti atitvarus, ar numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, taip pat LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 7 d. 3-5 p., kuriuose įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Taip pat pažeidė LRV 2004-02-11 nutarimo Nr.155 „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13.47 p., kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius (gatves) prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo nustatyti keliuose avaringas vietas, analizuoti dėl kelių būklės įvykusių eismo įvykių priežastis, planuoti ir įgyvendinti eismo įvykių riziką mažinančias priemones. Mano, jog atsakovas turėjo imtis papildomų priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti. Pažymi, jog VĮ ,,Panevėžio regiono keliai“ 2011-03-24 rašte Nr.S-99 nurodyta, kad 2009-12-23 52,70 km. nėra kelio ženklo Nr.131, ar kitų techninių priemonių užkertančių gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Tačiau teismas darydamas priešingą išvadą, nepagrįstai vadovavosi VĮ ,,Panevėžio regiono keliai“ sudarytu kelio ženklų, esančių kelyje Nr.123 Biržai - Pandėlys – Rokiškis sąrašu bei liudytojos R. M. parodymais, nors liudytoja to neteigė. Mano, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo pateiktu 2009-12-30 Panevėžio apskr. VPK Rokiškio RPK viešosios tvarkos skyriaus nutarimu bei 2009-12-31 Panevėžio apskr. VPK Rokiškio RPK pažyma, motyvuojant tuo, kad šie įrodymai nėra didesnę įrodomąją galią turintys dokumentai. Tačiau šie dokumentai patvirtinti valstybės įgaliotų asmenų, nenuginčyti kitais rašytiniais įrodymais, dėl to aplinkybės, nurodytos šiuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikytinos visiškai įrodytomis. Todėl minėti įrodymai, remiantis CPK 197 str. 2 d. yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią šioje byloje. Teismas atmesdamas šiuos įrodymus ir savo prerogatyva nuspręsdamas, kad vairuotojos veiksmai galėjo sąlygoti eismo įvykio kilimą, pažeidė CPK 183 str. 3 d., 197 str. reikalavimus.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.151-153) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovas, kaip laukinės gyvūnijos savininkas, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų eismą keliuose. Tai matyti iš priimtų teisės aktų ir programų (LR laukinės gyvūnijos įstatymas, LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LRV 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, Valstybinė saugaus eismo automobilių keliais programa ir kt.), reglamentuojančių laukinės gyvūnijos apsaugą, saugaus eismo užtikrinimą, nustatančių pareigas tam tikroms institucijoms vykdant joms pavestus uždavinius ir funkcijas ir įgyvendinant laukinės gyvūnijos apsaugos ir saugaus eismo politiką. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko kelio ženklo Nr. 131 galiojimo zonoje, transporto priemonės vairuotojas turėjo numatyti į kelią išbėgsiančio laukinio gyvūno galimybę, turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų išvengti susidūrimo su kliūtimi, apie kurią jis buvo informuotas šio kelio ženklo. Vairuotoja nesuvaldė automobilio į kelią išbėgus laukiniam gyvūnui, todėl daro išvada, kad jis nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas pasirinkdamas važiavimo greitį, ko pasėkoje įvyko eismo įvykis. Administracinės atsakomybės netaikymas transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu savaime nepreziumuoja pastarojo civilinės atsakomybės nebuvimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai atsisakė pradėti administracinę teiseną surinkę medžiagą, sąlygotą vairuotojos (liudytojos) parodymų. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė ir naujus įrodymus dėl eismo įvykių su laukiniais gyvūnais, tačiau ieškovas tokią galimybę turėjo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tačiau vertino tai kaip nereikalingą. Todėl, mano, kad nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismo turėtų būti nepriimtini. Jei teismas nuspręstų prijungti šiuos įrodymus prie bylos, reikėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, kurioje konstatuota, kad eismo įvykių statistika nėra pagrindas spręsti, jog buvo objektyvi būtinybė įrengti kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“, o ir tuo atveju, jeigu tokio ženklo neįrengimas būtų traktuotinas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių priežastiniam ryšiui konstatuoti. Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs kelių ženklinimo tvarką, kitų teisės aktų reikalavimus. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas netinkamai reguliavo arba nereguliavo briedžių populiacijos, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, o atsakovas dėl to nesiėmė jokių priemonių, siekiant išvengti galimo jų patekimo į kelią ar pan.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., LR Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

19Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo

20(CK 6.267 str.).

21Iš byloje esančios Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK medžiagos (b. l. 63-69) nustatyta, kad 2009-12-23 apie 19:20 val. Rokiškio rajono savivaldybėje, kelio Biržai-Pandėlys-Rokiškis 52,75 kilometre, įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė Nissan Primastar, valst. Nr. ( - ) susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu briedžiu. Iš teismui pateiktų Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK 2009-12-23 pažymos ir 2009-12-31 pažymos Nr. PAZ2-168 matyti, kad šio įvykio metu buvo sugadinta su laukiniu gyvūnu susidūrusi transporto priemonė (b.l. 20-21). Šias aplinkybes teismui posėdžio metu patvirtino liudytoja R. M. (b.l.92). Ieškovas, t.y. transporto priemonės draudikas, pripažino įvykį draudiminiu ir išmokėjo 20.644,36 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti šią sumą iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

22Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir

23Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas ir konstatavo, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK

246.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Dėl to nagrinėjamoje byloje valstybei nėra taikytina griežtoji civilinė atsakomybė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sprendžiant savininko atsakomybės dėl laukinio gyvūno padarytos žalos klausimą turi būti nustatytos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos, kurių buvimą turi įrodyti siekiantis žalos atlyginimo ieškovas.

25Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui. Tuo tarpu atsakovo veiksmų neteisėtumą (neteisėtą neveikimą), priežastinį ryšį tarp nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) privalėjo įrodyti ieškovas (apeliantas). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, valstybės neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Ieškovas (apeliantas) nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę šiuo konkrečiu atveju imtis atitinkamų (specialių) priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų.

26Apeliantas įrodinėja, kad atsakovas galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, ne tik statyti specialius kelio ženklus, bet ir specialius atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones ir taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti.

27Iš VĮ „Panevėžio regiono keliai“ pateiktos informacijos matyti, kad analizuojamas

282009-12-23 eismo įvykis įvyko kelyje Biržai - Pandėlys – Rokiškis įspėjamojo ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ galiojimo zonoje (galiojimo zona yra 6 km, t. y. iki 56,843 kilometro, taigi apima ir eismo įvykio ruožą) (b.l.72), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus ir padarė išvadą dėl kelio ženklo buvimo. Nors byloje nėra duomenų, kad šiame kelio ruože buvo kitų techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, tačiau, išanalizavus byloje esančius įrodymus, pastarosios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti esant neteisėtą atsakovo Lietuvos Respublikos neveikimą.

29Apeliantas, teigdamas, kad informacijos apie eismo įvykius dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais ginčo kelio ruože už 2008 m. pateikimo būtinybė iškilo vėliau, teismui sprendime nurodžius, kad nėra byloje duomenų už 2008 m. (LR CPK 314 str.), prašo prijungti prie bylos 2011-11-24 Lietuvos kelių policijos tarnybos pažymą Nr. 39-S-4245.

30Pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).

31Prie apeliacinio skundo apeliantas pridėjo rašytinius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, šių įrodymų nepriima, nes šie įrodymai pateikti pavėluotai – jie galėjo būti teikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, ieškovas, atstovaujamas advokato, žinojo apie įrodinėjimo pareigos šioje byloje paskirstymą. Kita vertus, šie įrodymai neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, teismui nustačius aplinkybę, jog nuo 2008 m. lapkričio mėnesio atsakovas ėmėsi papildomų saugaus eismo užtikrinimo priemonių, būtinų transporto priemonių ir laukinių gyvūnų susidūrimams išvengti.

32Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškovo pateiktų duomenų apie eismo įvykius aptariamame kelio ruože, jų laiko ir vietos iki žalos padarymo vietos, t.y. neatskleidė bylos esmės. Apelianto teigimu teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra galimybės nustatyti kurie susidūrimai įvyko su laukiniais gyvūnais ar kad pateikti duomenys apie eismo įvykius gali būti netikslūs, nes pateikta informacija yra informatyvi –2011-05-03 pažymos priede yra nurodyti 11 įvykių įvyko kelio atkarpose, esančiose tiek Biržų, tiek Rokiškio rajonuose, o 8 eismo įvykiai nuo 2009-05-08 iki 2009-12-23 įvyko Rokiškio rajono kelio ruože, todėl visus įvykius su laukiniais gyvūnais galima identifikuoti. Būtent ši informacija, apelianto įsitikinimu, patvirtinta, kad 2009 m. labai trumpoje kelio atkarpoje (Rokiškio raj., kelio ruože Biržai - Pandėlys – Rokiškis nuo 47,35 km. iki 63 km) iki eismo įvykio 2009-12-23 52,70 km., įvyko net 7 eismo įvykiai dėl laukinių gyvūnų kaltės ir tai įrodo atsakovo neveikimą esant būtinybei užtikrinti eismo saugumo.

33Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, pirmos instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, būtent ir analizavo pateiktus duomenis dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais – 2009-05-08 kelio 59,50 kilometre, 2009-05-30 kelio 53,25 kilometre, 2009-07-20 kelio 53,80 kilometre, 2009-09-27 kelio 47,35 kilometre, 2009-10-16 kelio 61,96 kilometre, 2009-11-02 kelio 49,97 kilometre, 2009-12-02 kelio 63 kilometre; taip pat teismas teisingai konstatavo, jog du įvykiai, įvykę 2009-10-16 kelio 61,96 kilometre ir 2009-12-02 kelio 63 kilometre, nuo ginčo įvykio vietos buvo nutolę apie 10 kilometrų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais 2009-05-08 iki 2009-12-23 krašto kelyje Biržai - Pandėlys – Rokiškis, pagrįstai sprendė, kad pagal turimus duomenis negalima daryti išvados, jog nagrinėjamo įvykio vietoje, t.y. kelio 52,75 kilometre (o ne kelių ar net 10 kilometrų spinduliu aplink įvykio vietą) be šio įvykio buvo užfiksuoti kiti įvykiai, kurių metu laukinis gyvūnas susidūrė su transporto priemone.

34Pažymėtina, jog nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Biržai - Pandėlys – Rokiškis dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Šiuo aspektu, atsižvelgus į laukinių žvėrių valdymo ir kontrolės specifiką, pažymėtina, kad apelianto nurodyta aplinkybė apie eismo įvykių skaičių, t.y. jog kelio atkarpoje buvo ne 4, bet 8 eismo įvykiai, nėra esminė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas naujausioje formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-133/2012). Taigi, ieškovo pateikta statistika nėra pakankamai informatyvi, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, teismo vertinimu, ieškovo teiginius dėl atsakovo neveikimo paneigia ir atsakovo įgaliotų asmenų priimti teisės aktai ir programos, skirtos laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Be to, atsakovas yra priėmęs 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt., kas rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams.

35Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė oficialius rašytinius įrodymus – Panevėžio apskrities VPK Rokiškio PK 2009-12-31 pažymą – ir nusprendė, kad vairuotojos veiksmai galėjo sąlygoti eismo įvykio kilimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams, kad automobilį vairavęs asmuo, neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu gyvūnu ir dėl to nėra kaltas dėl autoįvykio, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, nebuvo viršytas leistinas greitis (važiavo 40-50 km/val. greičiu), automobilis buvo naujas ir techniškai tvarkingas, gyvūnas į kelią iššoko staiga. Tačiau, dėl aukščiau išdėstyto, tai nėra pagrindas naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

36Pažymėtina ir tai, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

37Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio atmetimo, todėl jų nepakartoja.

38Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

40Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 20644,36 Lt nuostolių... 5. 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki... 6. Nurodė, kad 2009-06-08 įsigaliojo tarp ieškovo ir R. M. sudaryta... 7. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį... 10. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo... 11. Nors ieškovas nurodė, kad vairuotojos veiksmuose kelių eismo taisyklių... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą (b.l.137-141), kuriuo prašo panaikinti... 14. Šios faktinės aplinkybės patvirtinta, kad 2009 m. labai trumpoje kelio... 15. 2008-01-01 iki 2009-01-01 minėtame kelyje įvyko 10 eismo įvykių dėl... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.151-153) atsakovas prašo apeliacinį... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl laukinio gyvūno padarytos žalos... 20. (CK 6.267 str.).... 21. Iš byloje esančios Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK medžiagos... 22. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą... 23. Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries... 24. 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens... 25. Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei... 26. Apeliantas įrodinėja, kad atsakovas galėjo ir privalėjo numatyti laukinių... 27. Iš VĮ „Panevėžio regiono keliai“ pateiktos informacijos matyti, kad... 28. 2009-12-23 eismo įvykis įvyko kelyje Biržai - Pandėlys – Rokiškis... 29. Apeliantas, teigdamas, kad informacijos apie eismo įvykius dėl susidūrimų... 30. Pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos... 31. Prie apeliacinio skundo apeliantas pridėjo rašytinius įrodymus, tačiau... 32. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ta aplinkybe, kad pirmosios... 33. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad pirmos... 34. Pažymėtina, jog nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje... 35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio... 36. Pažymėtina ir tai, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į teismų... 37. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios... 39. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 40. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti...