Byla 2A-231-883/2018
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Laižuvos seniūnija, J. U., Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemėtvarkos tarnyba

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-2-636/2017 pagal pareiškėjo D. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Laižuvos seniūnija, J. U., Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemėtvarkos tarnyba.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas D. L. 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nekilnojamojo turto įsigijimo ir jo valdymo nuosavybės teise nustatymo, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis už statybinius pajus iš likviduojamos Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės už jam priklausančius 1015 statybinių pajų nuosavybės teise įsigijo 16/100 dalį mechaninių dirbtuvių ( - ), o pagal ( - ) susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo iš J. U. įsigijo 205 vnt. mechaninių dirbtuvių statybinius pajus, todėl jam nuosavybės teise priklauso 19/100 dalis mechaninių dirbtuvių. Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis iš likviduojamos Laižuvos žemės ūkio bendrovės. už žemės ūkio statybinius 727 pajus nuosavybės teise įsigijo 1953 m. statybos veršidę-kiaulidę, už 585 žemės ūkio statybinius pajus įsigijo 1909 m. statybos veršidę, o 1999 m. spalio 20 d. už 200 statybinių pajų įsigijo statybos artezinį šulinį ( - ) ir kad minėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise valdo nuo jų įsigijimo momento iki šiol.
  2. Suinteresuotas asmuo E. L. 2014-02-11 minėtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškė savarankišką reikalavimą, kurį 2017-11-27 patikslino, prašydamas nustatyti faktą, kad ( - ) susitarimas tarp pardavėjo J. U. ir pirkėjo D. L. dėl buvusios Laižuvos žemės ūkio bendrovės pajų perleidimo yra niekinis, perkelti E. L. pirkėjo teises ir pareigas, pripažinus faktą, kad pagal tą sandorį iš bendraturčio J. U. 205 statybinių pajų (3/100 dalį) mechaninių dirbtuvių pastato ( - ) nupirko jis, bendraturtis E. L.. Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. L. nuosavybės teise valdo visą buvusios Laižuvos žemės ūkio bendrovės pastatą ( - ). Nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti tam, kad galėtų valstybės įmonėje Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruoti faktą, jog nuosavybės teisėmis valdo minėtą mechaninių dirbtuvių pastatą.
  3. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016-04-07 nutartimi, kuri iš dalies buvo pakeista Šiaulių apygardos teismo nutartimi, vadovaudamasis 2016-04-04 gautu pareiškėjo D. L. pareiškimu, bylos dalį pagal pareiškėjo D. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutraukė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu suinteresuoto asmens E. L., pareiškusio savarankiškus reikalavimus, pareiškimą atmetė, suinteresuotam asmeniui D. L. iš E. L. priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, E. L., ginčija ( - ) susitarimą tarp pardavėjo J. U. ir pirkėjo D. L., kuriuo J. U. perleido D. L. buvusios Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių pastato 205 statybinius pajus. Teismas nurodė, kad nors LR CK 4.79 straipsnyje ir yra nustatyta pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, tačiau suinteresuotiems asmenims J. U. ir D. L. ( - ) sudarant sutartį dėl žemės ūkio pajų perleidimo, Laižuvos žemės ūkio bendrovė jau buvo likviduota, todėl nė viena iš sutarties šalių nebegalėjo būti minėtos bendrovės nariais. Teismas taip pat sprendė, kad pajininkams, nesantiems bendrovės nariais, perleidžiant pajų, pareiga užtikrinti kitų bendrovės narių pirmumo teisę įsigyti pajus Žemės ūkio bendrovių įstatyme nenustatyta, juo labiau tokia pareiga pajininkui negali būti taikoma, kai žemės ūkio bendrovė yra likviduota, nežiūrint, kad ši pareiga ir buvo numatyta likviduotos bendrovės įstatuose. Todėl teismas sprendė, kad E. L. nenurodė ir neįrodė egzistuojant imperatyvią įstatymo normą, draudžiančią perleisti pajų, neužtikrinant kitų pajininkų pirmumo teisės, esant likviduotai žemės ūkio bendrovei.
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-55-169/2015 ir Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-819-440/2015 padaryta teismų išvada dėl minėtais sandoriais įgytos turtinės teisės šalims turi res judicata galią. Minėtais sprendimais teismai pripažino, kad 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolas laikytinas sandoriu, kuriuo pajininkams, tarp kurių yra ir J. U., sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves. Teismas nurodė, kad nors iš suinteresuotų asmenų D. L. ir J. U. paaiškinimo akivaizdu, kad sutarties šalys žemės ūkio pajus siejo su jiems priskirtomis mechaninėmis dirbtuvėmis, tačiau suinteresuotas asmuo J. U. nei mechaninių dirbtuvių, nei pajinių įnašų perleisti negalėjo. Teismas sprendė, kad atmetus suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. L. prašymą pripažinti ( - ) susitarimą niekiniu, suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, prašymas pagal šį sandorį jam perkelti pirkėjo teises ir pareigas, atmestinas.
  4. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad E. L. nėra iš visų pajininkų perėmęs turtinę teisę – nuosavybės teise įgyti visą dalį bendrovei priklausiusių mechaninių dirbtuvių, kadangi tokią teisę iš J. U. yra įgijęs suinteresuotas asmuo D. L.. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad E. L. būtų įgijęs nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves (CK 4.47 straipsnis), o vien tai, kad mechanines dirbtuves E. L. tvarkė ir jomis naudojasi, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad statinys priklausė jam nuosavybės teise, nes tokia veikla galima ir neturint nuosavybės teisių į pastatą.
  1. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1999 m. lapkričio 20 d. protokolu nusprendusi septyniems pajininkams už jų turėtus pajus paskirstyti mechanines dirbtuves, būtų sudariusi mechaninių dirbtuvių perdavimo-priėmimo aktą, kuriame būtų pažymėta apie nuosavybės teisės perleidimą. Pažymėjo, kad nei byloje dalyvaujantys asmenys, nei teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad būtų buvęs sudarytas mechaninių dirbtuvių perdavimo-priėmimo aktas. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog minėtam statiniui – mechaninėms dirbtuvėms buvo atlikta teisinė registracija ir šie statiniai būtų buvę teisiškai registruoti Laižuvos žemės ūkio bendrovės vardu, taip pat byloje nėra dokumentų apie šio pastato teisėtą egzistavimą. Teismas konstatavo, kad E. L. neįrodė, kad jis įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į mechaninių dirbtuvių pastatą ir turėjo šią nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, bet jie yra dingę.
  1. Teismas pažymėjo, kad nors baigiamų jų kalbų metu suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, atstovas pareiškė papildomą reikalavimą – nustatyti, kad E. L. įgijo valdymo teisę į mechanines dirbtuves, tikslu ateityje kreiptis pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tačiau CPK nenumatyta galimybė baigiamųjų kalbų metu žodžiu papildyti pareiškimo reikalavimus, todėl teismas dėl šio reikalavimo pareikšto baigiamųjų kalbų metu nepasisakė.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, E. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2017-12-19 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-2-636/2017 ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti 2017-11-27 suinteresuoto asmens E. L. patikslintą pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines bei proceso teisės normas, neteisingai nustatė ir kvalifikavo teisinį santykį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
    2. E. L., turėdamas turtinę teisę nuosavybės teisei į mechanines dirbtuves gauti, negali tos turtinės teisės realizuoti.
    3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normą, numatytą CPK 265 str. 1 d. dėl teismo pareigos nustatant byloje teisinio santykio kvalifikavimą. Teismas negalėjo atmesti E. L. pareiškimo, nes, jeigu teismas manė, kad nuosavybės teisių teisinio santykio mechaninių dirbtuvių pastato atžvilgiu nustatyti nėra pakankamo pagrindo, tai teismas turėjo pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį valdymo mechaninių dirbtuvių pastato faktą kaip savarankišką teisę.
    4. J. U., prieš parduodamas 3/100 pajų D. L., turėjo juos nustatyta tvarka pasiūlyti bendrasavininkui E. L..
    5. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų neteisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, kurios numatytos CPK 443 str. 6 d. ir 98 str. Bylą pradėjo D. L., tačiau vėliau jis atsisakė savo reikalavimų, prašydamas nutraukti bylą. Kiti suinteresuoti asmenys neturi priešingo intereso byloje. Todėl patenkinus E. L. pareiškimą, visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam turi būti priteistos iš D. L..
  2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2YT-2-636/2017, kuriame nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba nėra suinteresuota bylos baigtimi ir prašo tesimo apeliacinio skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl likviduotos žemės ūkio bendrovės pajaus suteiktų turtinių teisių perleidimo.

12Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės.

  1. Byloje nustatyta, kad Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1999 m. lapkričio 20 d., protokolo Nr. 6 18 punkte nurodyta, jog mechaninės dirbtuvės buvo paskirstytos už 6590 statybinių pajų taip: A. M. – 1904, A. N. – 1162, D. L. –1015, E. V. – 459, V. K. – 800, Z. Š. – 875, J. U. – 205 pajų (1 t., 24-29 b. l.). ( - ) susitarimu dėl žemės ūkio pajų perleidimo V. N. J. L. perleido 1291, D. L. – 1121, C. K. – 1017, Z. Š. – 967 mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajų (viso 4396) (t. 1, b. l. 50). ( - ) susitarimu „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“ J. L. perleido Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių žemės ūkio 4396 pajus pajininkui E. L.. ( - ) susitarimu „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“ J. U. Laižuvos žemės ūkio bendrovės statybinį pajų (205 – mechaninės dirbtuvės), paskirtą pagal Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio įvykusio 1999 m. lapkričio 20 d. protokolą Nr. 6, perleido D. L. (t. 1, b. l. 30).
  2. VĮ Registrų centro Telšių filialas ( - ) sprendimu netenkino D. L. prašymo įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ( - ), kadangi nepateiktas likvidacinės komisijos turto perdavimo-priėmimo aktas, be to nėra galimybės nustatyti D. L. pajų skaičiaus, kadangi protokole skaičiai įrašyti neįskaitomai ir dėl šių priežasčių nemanoma apskaičiuoti valdomą dalį (1 t., 8-9 b. l.).
  3. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-04-20 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-55-169/2015, ir Šiaulių apygardos teismo 2015-11-16 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-819-440/2015, buvo sprendžiamas klausimas dėl ( - ) susitarimo „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“, kuriuo J. L. perleido E. L. Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių 4396 žemės ūkio pajus. Šiaulių apygardos teismas minėtoje byloje sprendė, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštu „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“ J. L. E. L. perleido iš likviduojamos žemės ūkio bendrovės pajininkų gautą turtinę teisę nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, šią teisę įvardindamas Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajais.

13Dėl 2013-08-02 susitarimo „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“

  1. Apeliantas nurodo, kad ( - ) susitarimas „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“, kuriuo J. U. perleido Laižuvos žemės ūkio bendrovės statybinį pajų (205 – mechaninės dirbtuvės) D. L. yra niekinis. Apeliantas teigia, kad šio sandorio metu D. L. nebuvo pajų bendrasavininkas, nes savo pajus (16/100) buvo pardavęs J. L., todėl J. U., prieš parduodamas 3/100 pajų D. L., turėjo juos CK 4.79 str. nustatyta tvarka pasiūlyti bendrasavininkui E. L.. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
  2. Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Turtinės teisės yra apibūdinamos kaip civilinių teisių objektai – daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.). Aukščiau nurodytas įstatyminis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad turtinė teisė yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis.
  1. Pajus (pajinis įnašas) žemės ūkio bendrovėje - bendrovės narių ar pajininkų turtinis ir neturtinis įnašas. Kaip pagrįstai buvo nurodyta ginčijamame teismo sprendime, J. U. ir D. L. sudarant sutartį dėl žemės ūkio pajų perleidimo, Laižuvos žemės ūkio bendrovė jau buvo likviduota, todėl nė viena iš sutarties šalių nebuvo minėtos bendrovės nariais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamos sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra pajumi suteiktos turtinės teisės, o ne pajus ar konkretus turtas (turto dalis). Tokia sutartis kvalifikuotina kaip teisių pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.425 str.; CPK 185str.). Teisių pirkimo–pardavimo, kaip ir bet kurios kitos rūšies sutarties sudarymo atvejams galioja sutarties laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 4.79 straipsnio nuostatos dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį taikomos tais atvejais, kai daiktas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau bendraturčių ir kai vienas iš jų parduoda savo dalį (ar dalies dalį). Taigi būtina įstatyme įtvirtinta CK 4.79 straipsnio nuostatoms dėl bendraturčio pirmenybės teisės taikyti – daiktas turi priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/20118). CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti
  1. Ginčijama sutartimi buvo perleistos pardavėjo turėtos turtinės teisės, o ne nekilnojamasis daiktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ( - ) susitarimu J. U. perleido D. L. iš likviduojamos Laižuvos žemės ūkio bendrovės gautą turtinę teisę – nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, šią teisę įvardijant Laižuvos žemės ūkio bendrovės statybiniu pajumi. Teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto nurodomomis CK 4.79 straipsnyje įtvirtintomis normomis, reglamentuojančiomis pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe.
  1. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. L. prašymo pripažinti susitarimą „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“ niekiniu ir negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde šiuo konkrečiu ginčo klausimu apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti minėtą susitarimą negaliojančiu ir perkelti iš minėto sandorio išplaukiančias pirkėjo teises ir pareigas E. L..

14Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

  1. Apeliantas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y., kad apeliantas (E. L.) nuosavybės teisėmis valdo visą buvusios Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių pastatą, ( - ).
  2. Kaip jau minėta, Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1999-11-20, protokolo Nr. 18 punkte nurodyta, kad mechaninės dirbtuvės bendrovės nariams buvo paskirstytos už 6500 pajų. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas susitarimu iš J. L. įsigijo 4396 Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių pajus. ( - ) susitarimu apeliantas iš P. M. įgijo 1904 Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių pajus. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-04-20 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-55-169/2015, ir Šiaulių apygardos teismo 2015-11-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-819-440/2015, buvo nustatyta, kad 1999-11-20 Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolas laikytinas sandoriu, kuriuo pajininkams sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves. Teismas taip pat pripažino, jog ( - ) susitarimu dėl žemės ūkio pajų perleidimo buvo perleista tik turtinė teisė nuosavybės teisei įgyti Laižuvos žemės ūkio bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves. Taip pat byloje nustatyta, kad D. L. ( - ) susitarimu iš J. U. įgijo turtinę teisę – nuosavybės teise įgyti Laižuvos žemės ūkio bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, taigi apeliantas nėra iš visų pajininkų įgijęs turtinę teisę – nuosavybės teise įgyti visą mechaninių dirbtuvių pastatą, kadangi teisę į dalį pastato iš J. U., kaip minėta, įgijo D. L..
  3. Apeliantas teigia, jog jis, įgijęs turtinę teisę, visiškai perėmė mechaninių dirbtuvių pastato valdymą, t. y. pastato valdymas tos turtinės teisės pagrindu jam buvo perduotas. Apeliantas nurodo, kad jo valdymas yra teisėtas, sąžiningas, atviras ir nepertraukiamas. Apelianto teigimu, tokiu būdu yra nustatyta, jog perdavimo-priėmimo aktas faktiškai įvyko ir jis (E. L.) tapo teisėtu pastato valdytoju. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismui manant, kad nuosavybės teisių teisinio santykio mechaninių dirbtuvių pastato atžvilgiu nustatyti nėra pakankamo pagrindo, tai teismas turėjo pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį valdymo mechaninių dirbtuvių pastato faktą kaip savarankišką teisę, nes tokios aplinkybės neginčytinai nustatytos byloje. Su tokiu pareiškėjo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
  4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjantis bylą CK V dalyje nustatyta tvarka (ypatingąja teisena) teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, šiose bylose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2009; 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas bylą dėl valdymo fakto patvirtinimo, teismas turi pagal pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes spręsti, ar faktinės bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo valdymą, kaip savarankišką daiktinę teisę, t.y. ar tiek pareiškime nurodytas valdymo teisės objektas, tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su daikto užvaldymu, atitinka sąlygas, reikalingas valdymo teisei atsirasti.
  5. Vadovaujantis CPK 526-529 straipsniais, CK 4.22-4.27 straipsniais tam, kad teisme būtų patvirtintas valdymo faktas, būtina nustatyti šių sąlygų visumą: asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; asmuo šį daiktą valdo teisėtai; asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. CK 4.22 straipsnyje valdymas apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Tokiam valdymui būdingi du požymiai: pirmasis – faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą; antrasis – daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis).
  1. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra įgijęs turtinę teisę nuosavybės teise įgyti ne visas Laižuvos žemės ūkio bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, o 97/100 dalis, todėl pareiškėjas negali būti įgijęs savarankiškų – daiktinių - valdymo teisių į ginčo pastatą ir tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos sąlygos valdymo faktui patvirtinti – neįrodyta, kad valdomas daiktas (daikto dalis) neturi kito teisėto jo savininko.
  1. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti E. L. reikalavimus, o keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, neteisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, kurios numatytos CPK 443 str. 6 d. ir 98 str. Apelianto nuomone, turi būti atsižvelgiama į suinteresuoto asmens D. L. nesąžiningumą, kuris pradėjo šią bylą, o vėliau atsisakė savo reikalavimų, prašydamas nutraukti bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis apelianto argumentas yra nepagrįstas.
  2. CPK 443 str. 6 d. nurodyta, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog suinteresuotų asmenų E. L. ir D. L. interesai nagrinėjamoje byloje buvo priešingi, o E. L. pareiškimo reikalavimus atmetus, teismas turėjo pagrįstą pagrindą priteisti D. L. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias jis patyrė po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-04-07 nutarties įsiteisėjimo (2016-06-06).
  3. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

16Dėl procesinės bylos baigties

  1. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai