Byla A-143-472-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams Algimantui Kvedaravičiui ir advokatui Kęstučiui Stungiui, atsakovo atstovei Kristinai Grinevičiūtei, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos atstovams Rimui Mikalauskui ir Raimondui Stankevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos ir atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui, Biržų evangelikų reformatų parapijai, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijai, Kėdainių evangelikų reformatų parapijai, Švobiškio evangelikų reformatų parapijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 4 – 20) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – atsakovas,

5VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ dalį, kuria panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – VĮ Registrų centro Kauno filialas) 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimai „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ ir paliktas galioti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo (toliau – VĮ Registrų centro Panevėžio filialas) 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimas „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“; 2) įpareigoti atsakovą panaikinti VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimą registruoti nuosavybės teises į parapijoms perduotą turtą – gyvenamąjį namą, esantį Biržų mieste, Reformatų g. 3, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius Biržų mieste, Reformatų g. 3 a, maldos namus ir kiemo statinius, esančius Nemunėlio Radviliškio miestelyje, Santakos g. 1, gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius Pasvalio rajono savivaldybėje, Švobiškio kaime, klebonijos pastatą, esantį Kėdainių mieste, Senosios g. 3, gyvenamąjį namą, esantį Kėdainių mieste, Radvilų g. 21 (registracijos Nr. 44/152811, Nr. 35/102157, Nr. 35/14189, Nr. 35/25096, Nr. 44/381976) atitinkamų parapijų vardu ir atkurti minėto turto registraciją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu.

6Pareiškėjas nurodė, kad: 1) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo generalinio superintendento kun. Rimo Mikalausko ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo Kėdainių evangelikų reformatų parapijos prašymų pagrindu VĮ Registrų centro Panevėžio filialas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino teisėtą ir pagrįstą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai priklausančio turto (registro Nr. 44/152811, Nr. 35/102157, Nr. 35/141689) registraciją, neteisingai perregistruodamas jį atitinkamų parapijų vardu, bei atsisakė patenkinti prašymą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai priklausantį turtą Švobiškio kaime perregistruoti Švobiškio evangelikų reformatų parapijos vardu; šių prašymų pagrindu VĮ Registrų centro Kauno filialas 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimu atsisakė patenkinti Kėdainių evangelikų reformatų parapijos prašymą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos turtą, esantį Kėdainių mieste, Senoji g. 3 ir Radvilų g. 21, perregistruoti Kėdainių evangelikų reformatų parapijos vardu. Ginčijamo sprendimo dalis, kuria paliktas galioti VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimas nepagrįstai perregistruoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos turtą parapijų vardu bei panaikintas VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimas atsisakyti perregistruoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai priklausantį turtą parapijos vardu bei nuspręsta, kad duomenys nekilnojamojo turto registruose Nr. 44/152811, Nr. 35/102157, Nr. 35/14189, Nr. 35/25096, Nr. 44/381976 yra koreguotini, nurodant, kad nuosavybės teisės priklauso atitinkamai evangelikų reformatų parapijai pagal registro duomenų bylose esančius dokumentus, yra nepagrįsta ir neteisinga bei ja pažeidžiamos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos nuosavybės teisės į jai priklausantį turtą, todėl ši sprendimo dalis naikintina Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu; 2) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. skundas Komisijai dėl minėtų VĮ Registrų centro Panevėžio filialo ir Kauno filialo sprendimų neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje bei ABTĮ 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų skundo turiniui ir formai, nes: a) pažeidžiant ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus ir neatsižvelgus į tai, kad sprendimas turi įtakos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos turtinėms teisėms ir jas pažeidžia, ši institucija skunde nebuvo nurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir tuo buvo pažeistos jos teisės ginti Komisijoje savo turtines teises; b) pažeidžiant ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, skunde nebuvo nurodytas pareiškėjo (- jų) pavadinimas, pareiškėjo duomenys (kodas, buveinė), o pareiškėju skunde buvo nurodytas tik Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo (naujos bendrijos) generalinis superintendentas

7kun. R. Mikalauskas, kuris įvardina save Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos, Biržų evangelikų reformatų parapijos, Kėdainių evangelikų reformatų parapijos atstovu šių parapijų išduotų įgaliojimų pagrindu, tačiau jis neturėjo teisės (buvo neįgaliotas) pateikti skundo Komisijai paminėtų parapijų vardu, nes iš Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos 2007 m. lapkričio 12 d., Švobiškio evangelikų reformatų parapijos 2007 m. lapkričio 13 d., Biržų evangelikų reformatų

8parapijos 2007 m. lapkričio 22 d. ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos 2007 m. lapkričio 8 d. šiam asmeniui išduotų įgaliojimų matyti, kad jis įgaliotas atstovauti šioms parapijoms

9tik Lietuvos Respublikos teismuose, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio

101 dalies 1 punktą teisės pateikti prašymą neturėjimas yra absoliutus pagrindas atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Tuo Centrinis registratorius pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad Centrinis registratorius atsisako priimti skundą, jei skundo turinys, forma neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, todėl Komisijos sprendimas naikintinas ABTĮ

1189 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 89 straipsnio 2 dalies pagrindais; 3) sprendimas prieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4, 5, 7, 10 straipsniams bei Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.37 straipsniui. Sprendimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams pareiškėjas motyvavo tuo, kad: a) sprendimas priimtas ignoruojant konstitucinę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios teisę organizuoti savo hierarchinę struktūrą ir laisvai tvarkytis pagal savo kanonus (Konstitucijos 43 str. 4 d., Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 str. 1, 2 d., CK 2.37 str.), tuo pažeidžiant bažnyčios turtines teises į jai priklausantį turtą, todėl yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu; b) sprendimas priimtas neatsižvelgus į tai, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnio pagrindu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos, pripažinta tradicine ir ji laikytina nuo 1557 m. veikiančios Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios teisių perėmėja. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai priklausantis turtas buvo nacionalizuotas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1948 m. birželio 19 d. įsako pagrindu, kuriame naudojama sąvoka „religinės bendruomenės“, o LTSR 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ maldos namai ir kiti pastatai buvo grąžinti religinėms bendruomenėms. Pažymėjo, kad teleologinė – loginė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) analizė rodo, kad iki šių įstatymų priėmimo naudota sąvoka „bendruomenė“ buvo tapatinama su sąvoka „bendrija“, turint omenyje konkrečią religinę Bažnyčią kaip visumą, o ne jos struktūrines dalis – bendruomenes (parapijas). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, teisę susigrąžinti nacionalizuotą turtą turi tik tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas, bei religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Pažymėjo, kad de facto buvusios SSRS okupacijos laikais egzistavusi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia de jure atkurta ir, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, jai grąžintas priklausantis turtas. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia valstybės pripažinta tradicine Lietuvos bažnyčia, ji įregistruota 1998 m. sausio 26 d. bei pakartotinai – 2003 m. balandžio 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1589 patvirtino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai juridinio asmens teises. Valstybė, registruodama Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią kaip tradicinę, kartu pripažino jai priklausančią nuosavybę, tvarkomą kanonų teisės pagrindu, tačiau Komisija neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia yra tradicinės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtinių teisių perėmėja ir jai pagal vidinę, kanonais reglamentuotą tvarką priklauso visos teisės į atkurtą, SSRS nacionalizuotą turtą. Komisija

12taip pat neįvertino Konstitucijos 43 straipsnio, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo

137 straipsnio ir CK 2.37 straipsnio pagrindu nustatyto ypatingo religinių bendrijų teisinio statuso, valstybės nesikišimo į religinių bendrijų vidaus, tvarkant turtą, reikalus principo bei aplinkybės, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, kaip tradicinė religinė bendrija, turi teisę tvarkyti turtinius klausimus kanonų teisės pagrindu. Sprendimo ginčijama dalis priimta klaidingai aiškinant ir taikant nacionalinius teisės aktus ir kanonus, reguliuojančius bažnytinės nuosavybės klausimus, nes pagal valstybinę teisę ir jai neprieštaraujančius bažnytinės teisės kanonus nekilnojamojo turto savininkas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija, todėl turto registracija Sinodo kolegijos vardu yra teisinga, o turto registracija naujai įsteigtų ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo generalinio superintendento kun. R. Mikalausko kontroliuojamų parapijų vardu yra klaidinga. Vadovaujantis Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalies nuostata, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus, Komisija privalėjo atsižvelgti, kad pagal juos parapijų atsiskyrimas ir naujos bendrijos formavimas yra neleistinas, o parapijų valdomas turtas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos nuosavybė. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija turto niekam neperleido ir pagal kanonus neturi teisės perleisti, o atsiskyrusios „parapijos“, jei ir pripažinti jų atsiskyrimą teisėtu, neturi jokių nuosavybės teisių į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos turtą. Komisijos sprendime neteisingai vertinami kanonai, kaip neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, nes kanonai yra bažnytinės teisės aktai, veikiantys konkrečios Bažnyčios ribose, o pagal Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalies, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio bei CK 2.37 straipsnio nuostatas bažnytiniai kanonai ir statutai, sprendžiant religinių bendrijų klausimus, prilygsta teisės aktams. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonai vienareikšmiškai numato, kad parapijos turtu naudojasi tik religinių apeigų atlikimui patikėjimo teise. Todėl Komisijos veiksmai, priimant sprendimą, nepaisant Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonų teisės, sąlygojo jo neobjektyvumą ir šališkumą. 1995 m. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kanonu Nr. 1 nustatyta, kad bažnyčia grįžta prie kanoninės tvarkos, o 1998 m. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo 1 – uoju Kanonu „Apie teisių restituciją“ Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia įformino istorinės – tradicinės evangelikų reformatų bažnyčios teisių perėmimą, juos priimant, dalyvavo Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Kėdainių, Švobiškio ir kitų bendruomenių atstovai ir juos palaikė. Sprendimas atkurti įrašus registruoti turtą ne Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu, o atsiskyrusių ir sudarančių naują juridinį asmenį Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo „parapijų“ vardu tuo pagrindu, kad Biržų, Kėdainių, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio parapijos nėra reorganizuotos, pertvarkytos, likviduotos ar pan., yra neteisingas, nes Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonuose nustatytas parapijų pavaldumas ir viso bažnytinio turto priklausomybė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai. Komisija taip pat neįvertino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios statutinės nuostatos, nustatančios turto perregistravimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu pagrįstumą. Vadovaujantis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonine teise, parapijos tiesiogiai priklauso Sinodo kolegijai, o tuo pačiu – Sinodui, nes Kolegija vykdo Sinodo priimtus kanonus ir administruoja bažnyčios turtą, o jos sprendimai privalomi parapijoms. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas, kartu su skundu pateikdamas Komisijai kanonus, pagal kurios Sinodo kolegija yra vienintelė visateisė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kilnojamojo ir nekilnojamojo turto savininkė, skunde pripažino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios parapijų turto priklausomybę Sinodo kolegijai, be to, parapijų valdomo turto priklausomybę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai jis pripažino ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos Vyresniųjų Tarybos 1999 m. kovo 14 d. pareiškime Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos Prezidentui, kuriame nurodė, kad Kėdainių mieste Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodui priklauso pastatai bei žemė, kurie buvo užgrobti sovietiniais laikais; c) netgi pripažinus parapijų atsiskyrimą ir naujo Bažnytinio vieneto registraciją Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – Teisingumo ministerija), parapijos neįgyja teisių į dalį Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai priklausančio turto. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos, siekė Bažnytinio turto atgavimo ir perdavimo parapijoms naudotis religinėms apeigoms vykdyti. Sinodo kolegija rūpinosi jai priklausančio turto grąžinimu, išlaikymu ir remontavimu. Pagal Atkūrimo įstatymą nacionalizuotas turtas grąžinamas bendrijoms, o ne bendruomenėms, todėl sprendime nurodytais savivaldybių aktais parapijų vardu grąžintas turtas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos nuosavybė. Taigi sprendimas panaikinti turto registraciją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu ir palikti turto registraciją bendruomenių (parapijų) vardu yra neteisingas ir pažeidžia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos turtines teises. Kun. R. Mikalausko įsteigtas ir registruotas atskiru pavadinimu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas nėra tradicinė bažnyčia, o jos pretenzijos į tradicinės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtą nepagrįstos. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu, kuriuo konstatuota, kad, esant pripažintai tradicinei bažnyčiai, dar vienos paralelinės bažnyčios steigimas yra neleistinas. Todėl dėl prieštaravimo Konstitucinio Teismo sprendime nurodytai tradicinės Bažnyčios sampratai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-434/2004, kuria rėmėsi Komisija, nevertintina kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodą sudarančių parapijų teises į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtą patvirtinantis dokumentas. Be to, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo nurodomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 379 nustato lėšų paskirstymą atskiroms bendrijoms ir nepatvirtina konkrečių Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo parapijų nuosavybės teisių į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausantį turtą.

14Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 1 – 3) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o skundas atmestinas šiais motyvais: 1) Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos, Kėdainių evangelikų reformatų parapijos ir Biržų evangelikų reformatų parapijos atstovas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas kreipėsi į VĮ Registrų centrą, turėdamas nurodytų parapijų išduotus įgaliojimus veikti atstovaujamųjų vardu administracinėse, civilinėse ir kitose bylose. Taigi jam buvo suteikta ir teisė inicijuoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūrą, kaip vieną iš sąlygų prieš kreipiantis į teismą. Komisija, išanalizavusi parapijų atstovo skundą, konstatavo, kad skunde išdėstytas prašymas konkretus, aiškus ir laikytinas tinkamu reikalavimu, todėl jį priėmė, išnagrinėjusi šį skundą, teisės aktų nustatyta tvarka priėmė vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų; 2) pareiškėjo argumentai, kad Komisija nesivadovavo Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neįvertino, jog turtas buvo nusavintas, neatsižvelgė į vidinę religinių bendruomenių tvarką, yra nepagrįsti, kadangi nekilnojamojo turto registro įstaigos neturi įgaliojimų priimti savarankiškų sprendimų, keičiančių nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi remiantis kitų kompetentingų subjektų išduotais pirminiais dokumentais, išvardintais Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-938/2004), o registratorius nėra kompetentingas spręsti apie tarp pareiškėjo, Sinodo ir parapijų susiklosčiusius tarpusavio santykius ir jų kompetenciją, tikrąją valią, nes iš šių santykių kylantys ginčai laikytini civilinio teisinio ginčo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1043/2005, 2005 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-15/2005). Pažymėjo, kad sprendimai, kuriais parapijos įgijo nuosavybės teises į ginčo objektus, yra galiojantys ir nenuginčyti, o parapijos yra veikiantys juridiniai asmenys. Kadangi pareiškėjas teritoriniams registratoriams nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad parapijoms priklausančių ginčo nekilnojamųjų daiktų teisinis statusas yra pasikeitęs, teritoriniai registratoriai neturėjo teisėto pagrindo registruoti pareiškėjo nuosavybės teisių, o VĮ Registrų centras, priimdamas sprendimą, rėmėsi dokumentuose užfiksuotais duomenimis, kurie nepatvirtino nuosavybės teisių perėjimo iš vieno juridinio asmens kitam.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Panevėžio filialas atsiliepimu į skundą

17(T 3, b. l. 28 – 30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nurodė, kad išnagrinėjęs Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento 2007 m. lapkričio 23 d. skundą dėl neteisėtai perregistruoto juridinių asmenų – tradicinių religinių bendruomenių (parapijų) nekilnojamojo turto juridiniam asmeniui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai ir susipažinęs su pateiktais bažnytiniais dokumentais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 379 bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro susitikimo

19su evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčių vadovais 2007 m. gruodžio 11 d. pranešimu spaudai, kuriame pasisakyta, kad nuo 2002 m. pabaigos evangelikų reformatų bažnyčiai Lietuvoje atstovauja dvi nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, taip pat įvertinęs tai, kad parapijos negali savo turtu disponuoti be Sinodo sutikimo, kuris perregistruojant nekilnojamąjį turtą nebuvo pateiktas, 2007 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą atkurti duomenis nekilnojamojo turto registruose Nr. 44/152811, Nr. 35/102157 ir Nr. 35/141689. Pažymėjo, kad Švobiškio evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. 35/141689 įregistruoti nekilnojamieji daiktai yra grąžinti nuosavybėn Pasvalio rajono tarybos 1992 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 55, Biržų evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. 44/152811 įregistruoti nekilnojamieji daiktai grąžinti Biržų rajono tarybos 1992 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 30, o Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijai į nekilnojamojo turto registre

20Nr. 35/102157 įregistruotus nekilnojamuosius daiktus yra pripažintos nuosavybės teisės Biržų rajono mero 1999 m. lapkričio 15 d. potvarkiu Nr. 639. Pareiškėjas nepasisakė dėl šių dokumentų teisėtumo bei pagrįstumo, o tik teigė, kad savivaldybių aktais parapijų vardu grąžintas turtas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos nuosavybė, tačiau Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo 1993 m. birželio 19 d. statuto 64 punkte nurodyta, kad parapijos turtinės bei kitos teisės analogiškos Statuto 15 – 18 punktuose išdėstytoms Bažnyčios teisėms, tačiau be Sinodo sutikimo parapija neturi teisės savo turimą turtą parduoti, mainyti ar įkeisti; 16 punkte nurodyta, kad parapijos privalo reikalauti iš valstybinės valdžios organų perduoti neatlygintinai anksčiau Bažnyčiai ar jos organizacijoms priklausiusius maldos namus, kitus pastatus, patalpas bei kulto reikmenis, žemės sklypus, miškus bei kitą turtą, kurį dabar valdo valstybinės ar kitokios organizacijos bei privatūs asmenys. Atsižvelgus į tai, parapijos teisėtai ir pagrįstai valdo joms nuosavybėn grąžintą nekilnojamąjį turtą, o dokumentai, patvirtinantys, kad šis turtas yra perleistas, nėra pateikti.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 49 – 51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas nurodė, kad yra juridinis asmuo, tradicinė religinė bendrija, kuri vadovaujasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis ir atstovauja visoms evangelikų reformatų parapijoms, kurios veikia pagal Sinodo aktuose numatytas bažnytinės teisės normas. Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos įeina į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo sudėtį, o Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas yra vyresnysis kunigas – vyskupas ir turi įgaliojimus atstovauti valstybės institucijose Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai – Unitas Lithuaniae, t. y. visai Bažnyčiai, įskaitant ir jos administracinius vienetus – parapijas. Pagal Sinodo aktus, visas parapijų nekilnojamasis turtas yra Sinodo nuosavybė, todėl parapijos be atskiro Sinodo sprendimo neturi teisės šiuo turtu disponuoti. Pažymėjo, kad Sinodas yra aukščiausia Bažnyčios vadovybė, o juridiniai asmenys – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija ir 2003 m. šios kolegijos prašymu įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia nėra aukščiau nurodytų parapijų ar Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo aukštesnė vadovybė ar kitokiu būdu su šiais juridiniais asmenimis susijusi bažnytinė institucija, taip pat šios institucijos nėra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtinių teisių perėmėjos ir joms nepriklauso nuosavybės teisės į SSRS nacionalizuotą ir Lietuvos Respublikos sugrąžintą evangelikų reformatų religinių bendruomenių turtą. Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos nacionalizuotą turtą atgavo teisėtai, turto sugrąžinimo faktas šioms parapijoms yra nenuginčytas, sugrąžintas turtas buvo įregistruotas minėtų parapijų vardu, ir juo parapijos be pertraukos disponuoja iki šiol, todėl, gavus informacijos, kad minėtas turtas be pagrindo buvo perregistruotas kito juridinio asmens – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos – vardu, buvo kreiptasi į nekilnojamojo turto registro tvarkytojus dėl pirminio registravimo duomenų atkūrimo, tai ir buvo pagrįstai padaryta.

23Tretieji suinteresuoti asmenys Biržų evangelikų reformatų parapija, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapija, Kėdainių evangelikų reformatų parapija, Švobiškio evangelikų reformatų parapija atsiliepimais į skundą (T 3, b. l. 19 – 20, 1 – 2, 32 – 33, 39 – 40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisingas. Evangelikų reformatų parapijos yra tradicinės religinės bendruomenės, kurios vadovaujasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis, priklauso tradicinei religinei bendrijai – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui ir kaip juridinis asmuo veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Parapijų nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą buvo pripažinta atitinkamų savivaldybių bei Panevėžio apskrities viršininko aktais. Sugrąžinus parapijoms turtą, šis turtas tapo juridinių asmenų – parapijų – turtu (CK 2.48 str.), kurį šie juridiniai asmenys valdo, naudojasi ir juo disponuoja savo nuožiūra. Parapijos niekada ir jokia forma nebuvo atsisakiusios nuo nekilnojamojo turto valdymo bei jo neperleido kam nors kitam ir šiuo metu teisėtai bei faktiškai valdo ir naudojasi minėtu nekilnojamuoju turtu, o pareiškėjas neturi pagrindo reikšti jokių pretenzijų dėl aukščiau paminėtos nuosavybės ar su ja susijusių veiksmų, nes šis turtas jam niekuomet nepriklausė nei teisiškai, nei faktiškai. Generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas turėjo įgaliojimus veikti parapijų vardu ne tik teismuose, bet ir kitose valstybinėse institucijose.

25II.

26Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu

27(T 3, b. l. 93 – 102) pareiškėjo skundo dalį dėl VĮ Registrų centro Komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 dalies, kuria paliktas galioti VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimas, paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį patenkino iš dalies: VĮ Registrų centro Komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 dalį, kuria panaikintas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas, panaikino ir įpareigojo VĮ Registrų centro Komisiją šią skundo dalį išnagrinėti iš naujo.

28Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) 30 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, jog teritorinio registratoriaus priimtu sprendimu yra pažeistos jo subjektinės teisės, privalo pats išnaudoti visą apskundimo procedūrą. Teismas nustatė, kad skundą dėl teritorinių registratorių (t. y. VĮ Registrų centro Kauno ir Panevėžio filialų) sprendimų padavė ne pareiškėjas, o trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – Sinodas ir Centrinio registratoriaus sprendimo teismui neskundė, nes jis jam palankus. Tuo tarpu pareiškėjas, nepasinaudojęs privalomu ikiteisminės ginčo išsprendimo procedūros etapu, su skundu tiesiai kreipėsi į teismą, nors jo (iki Komisijos sprendimo priėmimo) netenkino VĮ Registrų centro Panevėžio filialo priimtas sprendimas, tačiau jis jo privaloma ikiteismine tvarka neskundė, t. y. dėl VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo nepadavė skundo Centriniam registratoriui, todėl ši skundo dalis paliekama nenagrinėta (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 2 d., ABTĮ 103 str. 1 p.). Teismas nustatė,

29jog Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas skundą VĮ Registrų centro Komisijai padavė 2007 m. lapkričio 23 d., turėdamas Kėdainių evangelikų reformatų parapijos valdybos posėdžio 2007 m. lapkričio 8 d. protokolu Nr. 1 jam suteiktus įgaliojimus atstovauti Kėdainių evangelikų reformatų parapijai visuose Lietuvos Respublikos teismuose ir kitose valstybinėse institucijose, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo Konsistorijos 2007 m. spalio 6 d. sprendimu jam suteiktus įgaliojimus atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai – Unitas Lithuaniae – Sinodui, todėl skundą atsakovui padavė įgaliotas asmuo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas reikalavimą grindžia skundžiamo sprendimo priėmimo metu padarytais procedūriniais pažeidimais, t. y. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio reikalavimų nesilaikymu. Teismas įvertino Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalis, VĮ Registrų centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. V-198 patvirtinto Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 4, 8, 9, 15 punktus. Teismas pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo 2007 m. lapkričio 23 d. skundą VĮ Registrų centro Komisijai padavė nenurodęs trečiųjų suinteresuotų asmenų, kokiu laikytina ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia ar jos valdymo institucijos – Sinodas bei Kolegija. Įvertinus tai, kad reikalavimas nurodyti trečiuosius suinteresuotus asmenis Reglamente išdėstytas imperatyviai, o jo nesilaikymas pažeidė pareiškėjo teisę teikti Komisijai dokumentus, paaiškinimus, argumentus, dėl to galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas. Be to, teismo nuomone, viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija ikiteismine tvarka neapskundė VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimo, ir yra jos neįtraukimas į ginčo nagrinėjimą. Teismas padarė išvadą, kad kita sprendimo dalis naikintina ABTĮ 89 straipsnio

301 dalies 3 punkto pagrindu, o atsakovas įpareigotinas šią ginčo dalį išnagrinėti iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus.

31III.

32Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 111 – 119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

331. Teismas nenustatė visų padarytų procedūrinių pažeidimų, kurių visuma patvirtina, kad Komisijos ir teritorinių registratorių priimti sprendimai yra neteisėti. Teismas iš esmės pripažino, jog Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo

342007 m. lapkričio 23 d. skundas neatitiko turinio ir formos reikalavimų, todėl vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, Reglamento 15 punktu turėjo būti paliktas nenagrinėtas, o priimti sprendimai vertintini kaip neteisėti ir naikintini (ABTĮ 89 str. 3 d.). Teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nes Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo 2007 m. lapkričio 23 d. skundu buvo skundžiami 2004 m., o ne 2007 m. sprendimai. Komisija savavališkai pakeitė skunde nurodytą tyrimo objektą. VĮ Registrų centro Panevėžio ir Kauno filialų sprendimai yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo skundo nagrinėjimo Komisijoje proceso dalys. Teismas neatkreipė dėmesio, jog siekė apginti savo teises ir aktyviai dalyvauti nagrinėjant skundą Komisijoje, nes apie tokį nagrinėjimą jam nepranešta.

352. Teismas neįvertino, kad Komisija privalėjo skundą palikti nenagrinėtą ir dėl to,

36jog prie skundo pateiktas įgaliojimas nesuteikė kun. R. Mikalauskui teisės atstovauti atitinkamoms parapijoms kreipiantis į Komisiją. Pateikti parapijų išduoti įgaliojimai patvirtina tik jo teisę atstovauti Lietuvos Respublikos teismuose. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 32 straipsnio 3 dalį, Reglamento 15 punktą,

37teisės pateikti prašymą (skundą) neturėjimas yra absoliutus pagrindas palikti prašymą (skundą) nenagrinėtą. Pataisyti išrašai iš kanonų ir parapijų posėdžių protokolų pateikti tik prie atsiliepimų į skundą teismui.

383. Teismas neįvertino, jog Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo skundas priimtas nagrinėti praleidus apskundimo terminus, nes prašoma panaikinti 2004 m. priimtus sprendimus (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 2 d., ABTĮ 30 str. 1 d., Reglamento 12 p.). Prašymas atnaujinti praleistą terminą nepateiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 2 d., Reglamento 13 p.).

394. Teismas neįvertino, jog Komisija Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo skundą išnagrinėjo pažeisdama išnagrinėjimo terminą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 str., Reglamento 23 p.).

40Atsakovas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 106 – 108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta VĮ Registrų centro Komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 dalis, kuria panaikintas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas, ir kuria VĮ Registrų centro Komisija įpareigota šią skundo dalį išnagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

411. Teismo pateikta Komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 analizė yra abstrakti ir nepakankama, nes šis sprendimas atitinka įstatymo nustatytus turinio reikalavimus.

422. Registro tvarkytojas (tiek teritorinis, tiek centrinis) pagal pareiškėjų parapijų atstovo prašymą turėjo teisę pakeisti įrašus taip, kad jie atitiktų dokumentus, t. y. tikrovę (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5, 33 str.). Jis atliko nekilnojamųjų daiktų registro duomenų pakeitimą, remdamasis parapijų, jų atstovų, Sinodo kolegijos ir nekilnojamojo turto kadastrų ir registrų bylų dokumentais (valstybės valdžios ir valdymo institucijų sprendimais, kitais bylose esančiais dokumentais).

433. Registro tvarkytojas nepažeidė pareiškėjo teisių, nes jis neturi įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisių atsiradimą. Taip pat nepažeidė nekilnojamojo daikto registro duomenų keitimą reglamentuojančių procedūrų, nes tik atkūrė nuosavybės teisių registravimą nekilnojamojo turto registre tų asmenų, kurių vardu buvo išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kurie yra galiojantys ir nenuginčyti. Nuosavybės teisės atsiradimą patvirtina ne registracijos faktas, o šias teises patvirtinantys dokumentai. Vien tik pareiškėjo prašymo nepakanka daiktinėms teisėms įregistruoti jo vardu. Bažnyčios kanonus taiko savo vidaus tvarkai reglamentuoti, ir jie neturi aukštesnės galios už Lietuvos Respublikos įstatymus.

444. Centrinis registratorius, priimdamas sprendimą, laikėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų.

45Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 3, b. l. 130 – 132) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

461. 2007 m. lapkričio 27 d. parapijų atstovas Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas VĮ Registrų centrui pateikė skundą dėl neteisėtai perregistruoto juridinių asmenų – tradicinių religinių bendruomenių (parapijų) nekilnojamojo turto juridiniam asmeniui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai. Kartu su prašymu pateikta visuma papildomų dokumentų. Siekdamas nevilkinti administracinio proceso ir kad prašymas (skundas) būtų išnagrinėtas operatyviau ir ekonomiškiau, parapijų atstovo prašymą (skundą) ir papildomus dokumentus perdavė nagrinėti teritoriniams registratoriams, neįpareigodamas tai atlikti prašymą (skundą) padavusį asmenį. Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas tokio veiksmo nedraudžia. Vėliau gavo teritorinių registratorių sprendimus dėl pareiškėjo prašymo (skundo), juos išnagrinėjo ir pateikė atsakymą. Skundo reikalavimai buvo konkretūs ir aiškūs. Kadangi inicijavo skundo nagrinėjimą pagal ,,vieno langelio“ principą, gautus teritorinių registratorių sprendimus dėl ginčo sudėtingumo išnagrinėjo nepraėjus vienam mėnesiui nuo teritorinių registratorių sprendimų priėmimo dienos. Skundas iš esmės atitiko įstatymo keliamus minimalius reikalavimus (ABTĮ 23, 24 str.). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31, 32 straipsnius neturi teisės palikti skundą nenagrinėtą. Negalėjo atsisakyti priimti skundą vien dėl to, kad jame nebuvo nurodyti tretieji suinteresuoti asmenys.

472. Lietuvos evangelikų reformatų generaliniam superintendentui kun. R. Mikalauskui parapijų išduotų įgaliojimų turinys patvirtina, jog jam buvo suteikti įgaliojimai veikti atstovaujamųjų vardu administracinėse, civilinėse ir kitose bylose, t. y. buvo suteikta ir teisė inicijuoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūrą, kaip vieną iš sąlygų kreipiantis į teismą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 str.).

483. Nekilnojamojo turto registro įstatymas numato skirtingą apskundimo tvarką teritoriniams registratoriams ir Centriniam registratoriui. Komisija sprendimą priėmė per vieną mėnesį nuo teritorinių registratorių sprendimų priėmimo dienos.

494. Pareiškėjas nenurodė, kokias teises pažeidė Komisija. Nekilnojamojo turto registro įstatymas įtvirtina dokumentinį procesą. Centrinis registratorius teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų pagrįstumą gali vertinti tik tų dokumentų pagrindu, kurie buvo pateikti teritoriniam registratoriui. Pareiškėjas neturėjo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

50Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

511. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. skundas Komisijai neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje bei ABTĮ 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų skundo turiniui ir formai. Komisija turi teisę priimti vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų tik tuomet, kai skundas atitinka turinio ir formos reikalavimus.

522. Teismas nenagrinėjo turto nuosavybės klausimų, bet nagrinėjo Komisijos padarytus procedūrinius pažeidimus. Neįtraukimas į skundo nagrinėjimą sukliudė pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę. Kanonai gali patvirtinti nuosavybės teisę.

533. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos, pripažinta tradicine ir yra nuo 1557 m. veikiančios Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios teisių perėmėja, jai pagal vidinę, kanonais reglamentuotą tvarką priklauso visos teisės į atkurtą SSRS nacionalizuotą turtą. Turto registracija Sinodo kolegijos vardu yra teisinga.

544. Atsakovas neteisingai vertina kanonus. Būtent jie nurodo, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausančio turto savininkė yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija, o parapijos turtu naudojasi religinėms apeigoms atlikti patikėjimo teise. Buvusi turto registracija Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu yra teisėta pagal nacionalinių ir bažnytinių teisės aktų prasmę. Panaikinant turto registraciją, pažeisti Konstitucijos 43 straipsnis, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnis, CK

552.37 straipsnis.

56Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 3, b. l. 142 – 144) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

571. Faktiškai nuo 2001 m. veikia viena nuo kitos nepriklausomos dvi Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos, oficialiai įformintas 2002 m. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas ir 2003 m. įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia su savo centru Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija.

582. Valstybinėms institucijoms sugrąžinus Biržų, Kėdainių, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijoms prieškario ar pokario laikotarpiu nacionalizuotą jų nekilnojamąjį turtą, šis turtas tapo šių juridinių asmenų turtu (CK 2.48 str.), kurį jie valdo, naudoja ir disponuoja savo nuožiūra.

593. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija niekuomet nebuvo paminėtų parapijų turto valdytoja, o klaidingi įrašai VĮ Registrų centre atsirado neaiškiomis aplinkybėmis. Vykdant bažnytinio turto reviziją, pastebėjus šiuos įrašus, parapijų vardu buvo kreiptasi į Komisiją.

604. 2007 m. lapkričio 23 d. skunde neįrašius Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nepažeistas įstatymas ir šių asmenų teisės, nes jiems paminėtas turtas niekuomet nepriklausė.

615. Generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas turėjo ir tebeturi visus paminėtų parapijų įgaliojimus joms atstovauti tiek Lietuvos Respublikos teismuose, tiek ir kitose valstybinėse institucijose.

62Teisėjų kolegija

konstatuoja:

63IV.

64Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

65Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga patikrinti skundžiamą sprendimą jo atitikimo šių teisės normų reikalavimams aspektu. Iš bylos matyti, kad savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja su, jo manymu, neteisėto trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo priėmimu. Todėl nagrinėjamai bylai taip pat yra būtina išaiškinti šio trečiojo suinteresuoto asmens sprendimo reikšmę Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių taikymo prasme, o tam yra būtina pasisakyti dėl esminių faktinių šios bylos aplinkybių.

66Pasisakydama dėl nurodytų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja su jo nurodyto nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, esančio Biržų mieste, Reformatų g. 3, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių Biržų mieste, Reformatų g. 3 a, maldos namų ir kiemo statinių, esančių Nemunėlio Radviliškio miestelyje, Santakos g. 1, gyvenamojo namo ir ūkio pastato, esančių Pasvalio rajono savivaldybėje, Švobiškio kaime, klebonijos pastatą, esantį Kėdainių mieste, Senosios g. 3, gyvenamąjį namą, esantį Kėdainių mieste, Radvilų g. 21) daiktinės – nuosavybės – teisės įregistravimu trečiųjų suinteresuotų asmenų Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijų vardu.

67Pagal bylos duomenis, nurodytas nekilnojamasis turtas kaip neteisėtai nusavintas (nacionalizuotas) pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus 1992-1999 m. laikotarpiu buvo sugrąžintas nurodytoms parapijoms ir atitinkamai įregistruotas šių parapijų nuosavybės teise, o atitinkamai nuo 2003 m. rugpjūčio 12 d., 2004 m. rugpjūčio 2 d. ir 2004 m. liepos 9 d. įrašai apie nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą buvo pakeisti nurodant pagrindą „Asmens prašymas“ ir nuosavybės teisė į šį turtą buvo įregistruota pareiškėjo vardu. Išvardintas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai – atitinkami nekilnojamojo turto registro įrašai (T 2, b. l. 55-57, 60, 45-49; T 2, b. l. 59,60; T 2, b. l. 69-70). Iš minėto trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo matyti, kad juo buvo panaikinta nurodyto turto registracija pareiškėjo vardu ir buvo atkurta prieš tai buvusi šio turto registracija trečiųjų suinteresuotų asmenų Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijų vardu.

68Pasisakydama dėl nurodytų faktinių bylos aplinkybių reikšmės bylai, kolegija pažymi, kad pirmiausia jos turi būti vertinamos aukščiau nurodytų teisės normų - Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių taikymo aspektu.

69Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsniai reglamentuoja teisinius santykius dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų skundimo. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. 31 straipsnyje nurodyta tokių skundų padavimo Centriniam registratoriui tvarka, o 32 straipsnyje – Centriniam registratoriui nustatyta tokių skundų priėmimo nagrinėti ir nagrinėjimo tvarka. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad jas taikydamas Centrinis registratorius (atsakovas) atlieka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkciją. Todėl esminis tokio nagrinėjimo procedūros pradėjimo bei vykdymo elementas yra teritorinio registratoriaus atitinkamo sprendimo buvimas. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių nuostatos gali būti taikomos, o Centrinis registratorius (atsakovas) gali pradėti atitinkamo skundo nagrinėjimo procedūrą tik tuo atveju, kai: 1) yra priimti atitinkami teritorinio registratoriaus sprendimai; 2) yra paduotas suinteresuoto asmens skundas dėl šių teritorinio registratoriaus sprendimų. Kolegija pažymi, kad tokios procedūros nesilaikymas ne tik formaliai pažeistų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsnių nuostatas, kurios yra privalomos atsakovui kaip viešojo administravimo subjektui, o ir iškreiptų pačią ikiteisminio skundo nagrinėjimo esmę. Todėl ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu tai laikytina pakankamu pagrindu panaikinti šią procedūrą pažeidusio viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (aktą). Kolegija taip pat pažymi, kad dėl išvardintų priežasčių atsakovo nurodytas „vieno langelio“ principas negali būti taikomas tuo atveju, kai skundo nagrinėjimo procedūra yra specialiai aptarta ir nustatyta įstatymo. Priešingu atveju būtų pažeistas kitas ir pagal savo reikšmę prioritetą turintis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytas įstatymo viršenybės principas (pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais).

70Iš bylos matyti, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo sprendimas yra priimtas pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo, Biržų evangelikų reformatų parapijos, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos, Kėdainių evangelikų reformatų parapijos ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos) vardu 2007 m. lapkričio 27 d. paduotą skundą dėl aukščiau paminėtų (nuo 2003-08-12, 2004-08-02 ir 2004-07-09 galiojusių) teritorinių registratorių (trečiųjų suinteresuotų asmenų VĮ Registrų centro Panevėžio ir Kauno filialų) atliktų įrašų dėl nuosavybės teisės pakeitimų (T 2, b. l.

7112-17). Tačiau atsakovo nagrinėjimo dalyku tapo kiti, šių teritorinių registratorių po minėto skundo padavimo (2007-11-27) priimti (2007-12-18, 22) sprendimai. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių aiškinimo argumentus, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovas kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija bei viešojo administravimo subjektas pažeidė skundų nagrinėjimo procedūrą ir toks pažeidimas laikytinas pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą visa apimtimi.

72Kolegija taip pat pripažįsta būtina pažymėti, kad nurodytu atsakovo sprendimu (taip pat kaip ir minėtais trečiųjų suinteresuotų asmenų VĮ Registrų centro Panevėžio ir Kauno filialų sprendimais) buvo panaikinta pareiškėjo daiktinės (nuosavybės) teisės registracija, t.y. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu buvo išspręstas pareiškėjo teisių klausimas, jam nepranešus apie tokios įrašo pakeitimo procedūros pradėjimą. Tuo, kalbant apie skundžiamą atsakovo sprendimą, buvo pažeistos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatos apie techninių klaidų ištaisymo procedūrą (pagal šią teisės normą, techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus).

73Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškindamas ir taikydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnį bei ABTĮ 89 straipsnio 1 dalie 3 punktą, bet palikdamas pareiškėjo skundo dalį nenagrinėtą ir įpareigodamas atsakovą kitą pareiškėjo skundo dalį išnagrinėti iš naujo, neteisingai išsprendė patį ginčą. Kolegija tai konstatuoja, atsižvelgiusi į pateiktus argumentus, kad skundžiamas atsakovo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu nei viena iš jo dalimi, o spręsti apie minėtų VĮ Registrų centro Kauno ir Panevėžio filialų 2007 m. gruodžio 18 ir 22 d. sprendimų teisėtumą šioje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo, nes šie teritorinių registratorių priimti sprendimai pripažintini neapskųstais Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 straipsnių nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas dėl atsakovo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo panaikinimo tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.). Kitas pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

74Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

75Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti. Panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 20 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.

76Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos reikalavimą įpareigoti atsakovą panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo sprendimą registruoti nuosavybės teises į parapijoms perduotą turtą – gyvenamąjį namą, esantį Biržų mieste, Reformatų g. 3, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius Biržų mieste, Reformatų g. 3 a, maldos namus ir kiemo statinius, esančius Nemunėlio Radviliškio miestelyje, Santakos g. 1, gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius Pasvalio rajono savivaldybėje, Švobiškio kaime, klebonijos pastatą, esantį Kėdainių mieste, Senosios g. 3, gyvenamąjį namą, esantį Kėdainių mieste, Radvilų g. 21 (registracijos Nr. 44/152811, Nr. 35/102157, Nr. 35/14189, Nr. 35/25096, Nr. 44/381976) atitinkamų parapijų vardu ir atkurti minėto turto registraciją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu.

77Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija... 5. VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos... 6. Pareiškėjas nurodė, kad: 1) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 7. kun. R. Mikalauskas, kuris įvardina save Nemunėlio Radviliškio evangelikų... 8. parapijos 2007 m. lapkričio 22 d. ir Kėdainių evangelikų reformatų... 9. tik Lietuvos Respublikos teismuose, o pagal Nekilnojamojo turto registro... 10. 1 dalies 1 punktą teisės pateikti prašymą neturėjimas yra absoliutus... 11. 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 89 straipsnio 2 dalies pagrindais; 3)... 12. taip pat neįvertino Konstitucijos 43 straipsnio, Religinių bendruomenių ir... 13. 7 straipsnio ir CK 2.37 straipsnio pagrindu nustatyto ypatingo religinių... 14. Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 1 – 3) prašė skundą atmesti... 15. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Panevėžio filialas... 17. (T 3, b. l. 28 – 30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 18. VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nurodė, kad išnagrinėjęs Lietuvos... 19. su evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčių vadovais 2007... 20. Nr. 35/102157 įregistruotus nekilnojamuosius daiktus yra pripažintos... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 22. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas... 23. Tretieji suinteresuoti asmenys Biržų evangelikų reformatų parapija,... 24. Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisingas. Evangelikų reformatų... 25. II.... 26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu... 27. (T 3, b. l. 93 – 102) pareiškėjo skundo dalį dėl VĮ Registrų centro... 28. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija nuo... 29. jog Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. R.... 30. 1 dalies 3 punkto pagrindu, o atsakovas įpareigotinas šią ginčo dalį... 31. III.... 32. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 111 – 119) prašo panaikinti... 33. 1. Teismas nenustatė visų padarytų procedūrinių pažeidimų, kurių visuma... 34. 2007 m. lapkričio 23 d. skundas neatitiko turinio ir formos reikalavimų,... 35. 2. Teismas neįvertino, kad Komisija privalėjo skundą palikti nenagrinėtą... 36. jog prie skundo pateiktas įgaliojimas nesuteikė kun. R. Mikalauskui teisės... 37. teisės pateikti prašymą (skundą) neturėjimas yra absoliutus pagrindas... 38. 3. Teismas neįvertino, jog Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 39. 4. Teismas neįvertino, jog Komisija Lietuvos evangelikų reformatų... 40. Atsakovas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 106 – 108) prašo panaikinti... 41. 1. Teismo pateikta Komisijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 20 analizė yra... 42. 2. Registro tvarkytojas (tiek teritorinis, tiek centrinis) pagal pareiškėjų... 43. 3. Registro tvarkytojas nepažeidė pareiškėjo teisių, nes jis neturi... 44. 4. Centrinis registratorius, priimdamas sprendimą, laikėsi Nekilnojamojo... 45. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 3, b. l. 130 –... 46. 1. 2007 m. lapkričio 27 d. parapijų atstovas Lietuvos evangelikų reformatų... 47. 2. Lietuvos evangelikų reformatų generaliniam superintendentui kun. R.... 48. 3. Nekilnojamojo turto registro įstatymas numato skirtingą apskundimo tvarką... 49. 4. Pareiškėjas nenurodė, kokias teises pažeidė Komisija. Nekilnojamojo... 50. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 51. 1. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo... 52. 2. Teismas nenagrinėjo turto nuosavybės klausimų, bet nagrinėjo Komisijos... 53. 3. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos,... 54. 4. Atsakovas neteisingai vertina kanonus. Būtent jie nurodo, kad Lietuvos... 55. 2.37 straipsnis.... 56. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –... 57. 1. Faktiškai nuo 2001 m. veikia viena nuo kitos nepriklausomos dvi Lietuvos... 58. 2. Valstybinėms institucijoms sugrąžinus Biržų, Kėdainių, Nemunėlio... 59. 3. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija niekuomet nebuvo... 60. 4. 2007 m. lapkričio 23 d. skunde neįrašius Lietuvos evangelikų reformatų... 61. 5. Generalinis superintendentas kun. R. Mikalauskas turėjo ir tebeturi visus... 62. Teisėjų kolegija... 63. IV.... 64. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas... 65. Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo matyti,... 66. Pasisakydama dėl nurodytų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad... 67. Pagal bylos duomenis, nurodytas nekilnojamasis turtas kaip neteisėtai... 68. Pasisakydama dėl nurodytų faktinių bylos aplinkybių reikšmės bylai,... 69. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsniai reglamentuoja... 70. Iš bylos matyti, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo sprendimas yra... 71. 12-17). Tačiau atsakovo nagrinėjimo dalyku tapo kiti, šių teritorinių... 72. Kolegija taip pat pripažįsta būtina pažymėti, kad nurodytu atsakovo... 73. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai... 74. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 75. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą... 76. Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų... 77. Sprendimas neskundžiamas....