Byla e2A-1358-577/2017
Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto bei skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. G., Z. G. ir E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas ieškinį atsakovams D. G., Z. G. ir E. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto bei skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė SĮ Vilniaus miesto būstas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus D. G., Z. G. ir E. G. su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; priteisti solidariai iš atsakovų 3 526,05 Eur skolos už buto nuomą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1744-819/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2101-661/2015, kur teismai, išnagrinėję ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo ir atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), konstatavo, kad turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.596 straipsnio nuostatos dėl laikinųjų gyventojų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir kad bet kuriuo atveju laikini gyventojai negali gyventi ilgiau nei iki gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pabaigos. Kadangi pagrindinis buto nuomininkas J. U. 2015 m. rugsėjo 19 d. mirė, jo šeimos nariai dėl buto nuomos sutarties pakeitimo nesikreipė, ieškovė sutartį laiko pasibaigusia, todėl prašo atsakovus, kaip laikinus gyventojus, iškeldinti. Taip pat ieškovė prašė priteisti laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. susidariusį 3 433,90 Eur įsiskolinimą už buto nuomą ir 92,15 Eur delspinigių.
  2. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinys atitinka anksčiau pateikto ieškinio dėl jų šeimos iškeldinimo turinį. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto Valdyba 1993 metais leido apsigyventi bute; jų šeima nepažeidė ieškovės ir trečiųjų asmenų interesų, realios žalos savivaldybės turtui nesukėlė. Atsakovų teigimu, 3 526 Eur skola - tai mirusio J. U. nesumokėtas mokestis už kambarį, esantį minimame bute; be to, šis klausimas jau buvo nagrinėjamas teisme. Savivaldybė turėjo pagrindą nutraukti su juo nuomos sutartį ir sudaryti su bet kuriuo atsakovės šeimos nariu, bet jie to nepadarė. Teismo posėdžio metu atsakovai nurodė mokėję mokesčius už viso buto nuomą, tačiau nuomos mokesčiui padidėjus, - mokėjo tik už savo dalį. Kadangi su atsakovais nuomos sutartis nebuvo sudaryta, jų prašymo dėl nuomos mokesčio sumažinimo niekas nepriėmė, o pats nuomininkas J. U. nesikreipė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovus D. G., E. G. ir Z. G. su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio ( - ), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; taip pat priteisė solidariai iš visų atsakovų 3 526,05 Eur skolos bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ieškovei SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“. Be to, teismas priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 110 Eur (iš kiekvieno po 36,66 Eur) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

43.1. Teismas nustatė, kad ginčo bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai D. G. ir E. G., tačiau bute faktiškai gyvena ir Z. G.. Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1744-819/2014 pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams D. G., E. G., T. G. ir Z. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės D. G. priešieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujant J. U. (Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas), nurodė, kad D. G. neturi savarankiškos teisės į butą ( - ), ji tėra laikina gyventoja, kaip ir E. G. bei Z. G., ir kad pagal CK 6.596, 6.597 straipsnius, reikalauti laikinus gyventojus išsikelti iš nuomojamos patalpos vėliau, po jų teisėto apgyvendinimo nuomojamame bute, gali tik nuomininkas ar jo šeimos nariai, išskyrus atvejį kai pasibaigia nuomos sutartis. Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgė ir į ankstesnėje byloje teismo padarytą išvadą, kad D. G., nebūdama nuomininko šeimos nariu, neturi teisės reikalauti sudaryti šio buto dalies nuomos sutartį būtent su ja.

    1. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės yra analogiškos jau išnagrinėtai civilinei bylai Nr. 2-1744-819/2014 ir dėl to ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas.
    2. Vadovaudamasis CK 6.597 straipsnio 1 dalimi, bei nustatęs, kad nuomos sutartis dėl ginčo buto yra pasibaigusi (nuomininkui J. U. mirus 2015 m. rugsėjo 19 d.), todėl ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovus, kaip laikinus gyventojus, iš savivaldybei priklausančio buto tenkino.
    3. Taip pat, vadovaudamasis teismų praktika, teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškiniu pažeidžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, reglamentuojantis žmogaus būsto neliečiamumą.
    4. Teismas nustatė, kad atsakovų eilės numeris į paramą būstui išsinuomoti yra tik 1515, visi atsakovai yra darbingi, gaunantys pastovias pajamas, todėl sprendė, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jie būtų labiau socialiai pažeidžiami negu kiti prieš juos socialinio būsto laukiantys asmenys.
    5. Teismas konstatavo, kad atsakovai, nemokėdami nuomos mokesčio pažeidė prievolę. Įvertinęs tai, kad atsakovai faktiškai gyveno bute ( - ), šis butas buvo išnuomotas kaip vienas objektas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovai mokėjo nuomos mokestį už dalį buto. Be to, iš pateiktų bankų išrašų teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu atsakovai būtų vykdę pareigą mokėti nuomos mokestį, todėl solidariai iš atsakovų ieškovei priteisė 3 526,05 Eur skolos.

5III.

6Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Atsakovai D. G., Z. G. ir E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-27968- 59/2016 (iš dalies) ir priimti naują sprendimą dėl skolos priteisimo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ieškinio padavimo dieną atsakovai gyvena ginčo bute. Buvo padaryta klaidinga išvada apie savavališką apsigyvenimą bute ir skolą pagal nuomos sutartį. Atsakovams realiai bute negyvenant, ieškinys CK 6.612 straipsnio pagrindu turėjo būti netenkinamas.
    2. Teismas nenustatė socialinio būsto nuomos sutarties sąlygų pažeidimų pagal CK 6.611 straipsnį, kurių pagrindu atsakovai galėtų būti iškeldinti. Atsakovė nėra faktinis būsto nuomininkas (nuomos sutartis nesudaryta), nėra duomenų, jog blogina patalpų būklę ar savo netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas greta gyvenantiems asmenims.
    3. Teismas turėjo atsižvelgti, kad nesinaudojimas ginčo patalpa nesukelia pareigos mokėti nuomos mokestį, taip pat nesudaro pagrindo spręsti iškeldinimo klausimo, nes asmuo ginčo patalpoje faktiškai negyvena.
    4. Ieškovas pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ginčo buto dviem skirtingais, vienas kitą paneigiančiais pagrindais - teiginys, kad asmuo neturėjo ir neturi teisėto pagrindo gyventi socialiniame būste, pašalina nuomos santykių galimybę ir kartu neleidžia spręsti dėl nuomos sutarties nutraukimo teismine tvarka bei tokio asmens iškeldinimo pagal CK 6.611 straipsnio nuostatas. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje suformuluotą reikalavimą - iškeldinti atsakovus iš užimamų patalpų bei priteisti būsto nuomos išlaidas. Vien argumento, kad atsakovų gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute, nepakanka nei faktinių nuomos santykių, nei buto užėmimo faktams konstatuoti.
    5. Tai, kad atsakovai po nuomos sutarties pasibaigimo ir J. U. mirties faktiškai gyveno šiame bute, o savivaldybė nepasirūpino, jog būtų su atsakovais sudaryta kita rašytinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurioje būtų aptarta visų išlaidų apmokėjimo tvarka ir kitos sąlygos, būtent jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai - CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti visas šias išlaidas. Tarp ieškovės ir atsakovų taip pat nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl delspinigių, todėl ieškovės reikalavimas dėl 3 526,05 Eur skolos ir delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.
  1. Ieškovė SĮ Vilniaus miesto būstas atsiliepime prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškinys dėl jų iškeldinimo pateiktas vadovaujantis CK 6.611 ir 6.612 straipsniais. Pasak ieškovės, ieškinys pareikštas CK 6.597 straipsnio 1 dalies pagrindu.
    2. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuomos sutartis pasibaigė mirus pagrindiniam buto nuomininkui J. U., todėl atsakovai kaip laikini gyventojai, keldintini.
    3. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004 pateiktą išaiškinimą, ieškovė daro išvadą, kad net jeigu asmenys nėra teisėti buto nuomininkai, jie privalo mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius, nes jie faktiškai tomis paslaugomis naudojasi ir tos paslaugos negali būti nemokamos vien dėl to, kad tomis paslaugomis naudojasi asmenys neturintys pagrindo užimamose patalpose gyventi.
    4. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai, nemokėdami nuomos mokesčio, pažeidė prievolę.

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ), kuris perduotas valdyti ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise. 2008 m. birželio 3 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 1.39-N08/070 ginčo butas buvo išnuomotas J. U., kuris 2015 m. rugsėjo 19 d. mirė. Iš bylos duomenų matyti, jog ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai D. G. ir E. G., be to bute faktiškai gyvena ir Z. G.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1744-819/2014 pagal SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį dėl atsakovų D. G., E. G., T. G. ir Z. G. iškeldinimo, bei atsakovės D. G. priešieškinį dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, nustatė, kad D. G. neturi savarankiškos teisės į butą ( - ), ji tėra laikina gyventoja, kaip ir E. G. bei Z. G.. Taip pat nurodė, jog pagal CK 6.596, 6.597 straipsnius reikalauti laikinus gyventojus išsikelti iš nuomojamos patalpos vėliau, po jų teisėto apgyvendinimo nuomojamame bute, gali tik nuomininkas ar jo šeimos nariai, išskyrus atvejį, kai pasibaigia nuomos sutartis. Nenustatęs, kad bute laikinų gyventojų teisėmis teisėtai gyvenantys atsakovai pažeidžia ieškovo interesus, teismas ieškinį atmetė. Atmesdamas priešieškinį, teismas konstatavo, jog atsakovė D. G., nebūdama nuomininko šeimos nariu, neturi teisės reikalauti sudaryti šio buto dalies nuomos sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2101-661/2015 minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
  3. Ieškovė SĮ Vilniaus miesto būstas, vadovaudamasi paminėtais teismo išaiškinimais bei teigdama, kad mirus pagrindiniam buto nuomininkui J. U., nuomos sutartis pasibaigė, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovų D. G., E. G. ir Z. G. iškeldinimo bei įsiskolinimo už buto nuomą laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad: 1) ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimą - iškeldinti atsakovus iš užimamų patalpų bei priteisti būsto nuomos išlaidas; 2) atsakovai realiai bute negyvena, todėl ieškinys CK 6.612 straipsnio pagrindu negalėjo būti tenkinamas; nesinaudojant ginčo patalpa, nėra pareigos mokėti nuomos mokestį ir spręsti iškeldinimo klausimą, 2) nenustatytos ir CK 6.611 straipsnio sąlygos, kurių pagrindu atsakovai galėtų būti iškeldinti; 3) savivaldybei, kaip buto savininkei tenka rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nesudarymo teisiniai padariniai, bei CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti visas išlaidas.
  4. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors apeliantai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (iš dalies) ir priimti naują sprendimą tik dėl skolos priteisimo, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog yra ginčijamas visas sprendimas, t. y. ir ta dalis, kuria nuspręsta iškeldinti atsakovus iš buto, esančio ( - ). Kadangi, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
  5. Kaip minėta, apeliacinį skundą atsakovai iš esmės grindžia tuo, kad atsakovai realiai bute negyvena. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovai tokių argumentų nebuvo nurodę, priešingai – nesutiko su ieškovės reikalavimu iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, teikė į bylą dokumentus, siekdami įrodyti, kad mokėjo už ginčo bute teikiamas komunalines paslaugas, atsiliepime į ieškinį savo gyvenamosios vietos adresą nurodė ( - ); šis adresas nurodytas ir apeliaciniame skunde. Skundžiamame teismo sprendime nustatyta, kad atsakovai D. G., E. G. ir Z. G. faktiškai gyvena ginčo bute, ir šios aplinkybės apeliantai nepaneigė jokiais įrodymais. Vien deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes.
  6. Taip pat atmestini, kaip visiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, susiję su CK 6.612, 6.611 straipsnių taikymu. Iš teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo vadovavosi CK 6.597 straipsnio, reglamentuojančio subnuomininkų ir laikinų gyventojų iškeldinimą pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčiais teismo sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1744-819/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2101-661/2015) nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovai yra laikini gyventojai. Bylos duomenimis Socialinio būsto nuomos sutartis buvo sudaryta ne su atsakovais, o su J. U., kuriam 2015 m. rugsėjo 19 d. mirus, minėta sutartis pasibaigė. Apie iškeldinimą iš savavališkai užimtų patalpų (6.612 straipsnis) ar nuomos sutarties nutraukimą, pažeidus nuomos sutarties sąlygas (CK 6.611 straipsnis) skundžiamame sprendime nieko nepasisakyta.
  7. Taip pat apeliantai teigia, kad savivaldybei nepasirūpinus, jog su atsakovais, kurie po nuomos sutarties pasibaigimo ir J. U. mirties faktiškai gyveno šiame bute, būtų sudaryta kita rašytinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, būtent jai tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai - CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti visas šias išlaidas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti pagrįstais ir šiuos atsakovų argumentus. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymų nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šiuo atveju ieškovė iš atsakovų reikalauja priteisti mokestį už faktinį naudojimąsi jai priklausančiu turtu, o ne už namo (statinio) išlaikymą (pvz., stogo remontą ar pan.). Apeliantų nurodomame CK 4.84 straipsnyje reglamentuojami butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties, klausimai, todėl ši norma nagrinėjamu atveju apskritai netaikytina.
  8. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apeliantų argumentui, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą priteisti būsto nuomos išlaidas. Kaip jau nustatyta, atsakovai yra laikini gyventojai, kurių santykiai su pagrindiniu nuomininku ir nuomotoju reglamentuoti CK 6.596, 6.597 straipsniuose. Pagal CK 6.596 straipsnio 1 dalį - nuomininkas ir jo šeimos nariai, tarpusavyje susitarę ir iš anksto pranešę nuomotojui, gali leisti gyvenamojoje patalpoje, kuria jie naudojasi, laikinai gyventi kitiems asmenims (laikiniems gyventojams), nesudarydami su jais subnuomos sutarties ir neimdami mokesčio už naudojimąsi patalpa. Už laikinų gyventojų veiksmus nuomotojui atsako nuomininkas. Tai, kad buto nuomotoją teisiniai santykiai saisto tik su buto nuomininku, o ne su laikinaisiais gyventojais, ir už laikinų gyventojų veiksmus nuomotojui bet kuriuo atveju atsako nuomininkas, buvo nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. 2-1744-819/2014. Taigi, ieškovė nuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį iki 2015 m. rugsėjo 19 d., turėjo teisę reikalauti iš pagrindinio nuomininko J. U. ar jo šeimos narių (CK 6.589 straipsnis). Ieškovės ir atsakovų nesieja nuomos teisiniai santykiai, o kito skolos priteisimo pagrindo ieškovas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nuomos mokesčio įsiskolinimą, paskaičiuotą už laikotarpį tiek iki nuomos sutarties pasibaigimo, tiek ir po jo, vadovavosi aplinkybe, kad atsakovai faktiškai gyveno ginčo bute, tačiau teisinio pagrindo priteisti nuomos mokestį iš laikinųjų gyventojų, skundžiamame teismo sprendime nenurodė.
  9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines teisės normas ir nepagrįstai solidariai iš atsakovų priteisė ieškovei 3 526,05 Eur skolą (nuomos mokestį ir delspinigius), todėl apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas, skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl skolos ir procesinių palūkanų naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės reikalavimas dėl 3 526,05 Eur skolos ir procesinių palūkanų priteisimo atmestinas, kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 178 straipsnis, CK 6.589 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  10. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
  11. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, iš atsakovų ieškovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 31 Eur, priteisinat iš kiekvieno atsakovo po 10,33 Eur.
  12. Pateikdami apeliacinį skundą atsakovai sumokėjo 79 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai, ginčydami visą teismo sprendimą, žyminį mokestį sumokėjo tik už reikalavimo dėl skolos priteisimo panaikinimą (trūkstama žyminio mokesčio dalis – 31 Eur), į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, iš ieškovės atsakovei D. G. (sumokėjusiai žyminį mokestį) priteistinas 48 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi apeliantams nebuvo nustatytas terminas primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, o ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), iš atsakovės valstybei likusi 31 Eur žyminio mokesčio dalis nepriteisiama.

8V. C. proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti:

10Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų ieškovei priteista 3 526,05 Eur skolos bei 5 proc. dydžio metines palūkanos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą dėl 3 526,05 Eur skolos už būsto nuomą ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovų D. G., E. G. bei Z. G. ieškovei SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“.

11Sumažinti iš atsakovų D. G., E. G. bei Z. G., priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 31 Eur, priteisiant iš kiekvieno atsakovo valstybei po 10,33 Eur.

12Priteisti iš ieškovės SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ atsakovei D. G. 48 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai