Byla e2A-2389-945/2017
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kredito sąlygų keitimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Mindaugo Šimonio ir Arvydo Žibo,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovui D. K., tretiesiems asmenims Swedbank, AB, M. Ž., dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kredito sąlygų keitimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė ieškiniu (I t., e. b. l. 1 – 5, 98 – 108) prašė teismo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ½ dalį buto, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), Kaune, priklausančią atsakovui, priteisiant šią turto dalį ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisiant 613,10 Eur kompensaciją, nustatyti, kad ieškovė įsipareigoja prieš atsakovą vienasmeniškai įvykdyti prievolę kreditoriui Swedbank, AB pagal 2007 m. gegužės 10 d. kredito sutartį Nr. ( - ), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog gyvendama su atsakovu ieškovė panaudodama kredito lėšas įsigijo butą. 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovui išėjus gyventi skyrium, bute gyvena ieškovė su šeima, atsakovas sukūręs kitą šeimą, neprisideda prie buto išlaikymo. Šalių prievolės pagal kredito sutartį išliko solidarios. Atsakovui nevykdant pareigos mokėti sutartines įmokas, ieškovė skolą iš atsakovo išsiieško teismine tvarka. Nors šalims priklauso po ½ dalį buto, nėra galimybės juo naudotis dviem šeimoms. Kauno apylinkės teismas atmetė atsakovo ieškinį dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Pagal ieškovės užsakymu atliktą buto vertės nustatymą, buto vertė yra 60 000 Eur. Negrąžinta kredito dalis 2016 m. birželio 30 d. buvo 58 773,81 Eur. Buto vertės ir negrąžintos kredito dalies skirtumas yra 1 226,19 Eur (½ buto daliai tenka 613,10 Eur). Ieškovė prašė butą priteisti jai natūra. Swedbank, AB nesutikus pakeisti kredito sutarties sąlygų atleidžiant atsakovą nuo prievolės, prašė įpareigoti ieškovę santykyje su atsakovu vykdyti prievoles pagal kredito sutartį vienasmeniškai. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį (I t., e. b. l. 135 – 138) prašė teismo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė, jog ieškovė siekia ne atidalinti butą, bet nusavinti atsakovui nuosavybės teise priklausančią turto dalį. Ieškovė naudojasi butu, dėl to atsakovas neprivalo prisidėti prie jo išlaikymo. Su sutartinių kredito santykių modifikavimu nesutinka kreditorius. Ieškovė ignoruoja atsakovo interesus, nesutikdama su buto nuoma ir pajamų gavimu kredito įsipareigojimams dengti, taip pat su atsakovo pasiūlymu perleisti jam ieškovei priklausančią turto dalį. Trečiasis asmuo Swedbank, AB atsiliepimu į ieškinį (I t., e. b. l. 130) prašė ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės vertinti teismo nuožiūra, akcentavo nesutinkantis su reikalavimu dėl solidarios šalių prievolės kreditoriui modifikavimo.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu (II t., e. b. l. 167 – 172) ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė iš ieškovės valstybei 3,37 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nurodė, kad priverstinis turto dalies išpirkimas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu yra išnaudotos visos kitos ginčo dėl naudojimosi turtu sprendimo galimybės. Ieškovės ieškinys pareikštas šalims neišnaudojus visų galimybių ieškoti kitų racionalių ginčo sprendimo būdų. Teismine tvarka yra atmestas vienas atsakovo projektinis pasiūlymas dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa tvarkos nustatymo, tačiau tai nereiškia, jog nėra galimybės parengti šalių interesus ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį projektą. Teismas taip pat akcentavo, kad aplinkybė, jog ieškovės finansinė padėtis neleidžia jai nupirkti atsakovui priklausančią turto dalį, negali būti vertinama kaip paneigianti atsakovo teisę išlaikyti nuosavybės teisę į turtą. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už tai, jog šalims nepavyko pasiekti susitarimo dėl tolesnio disponavimo turtu. Kliūtimi susitarimui tapo pasiūlymo, kaip atsakovui būtų kompensuotos į butą investuotos lėšos, nebuvimas. Atsakovas nebuvo pasyvus ir mediacijos procese, teikė pasiūlymus dėl ginčo išsprendimo, kuriuos ieškovė atmetė. Teismas pripažino, jog ieškovės siūlomas ginčo sprendimo būdas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovas prarastų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, už tai gaudamas neadekvačią kompensaciją ir kartu likdamas 30 metų solidariai atsakingu bankui.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu (II t., e. b. l. 189 – 197) ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Asmens teisė reikalauti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra įtvirtinta įstatymu. Teismų praktikoje akcentuojama, jog atidalijant iš bendrosios nuosavybės prioritetas turi būti teikiamas visiškam daikto atidalijimui. Byloje nėra ginčo dėl to, jog natūra turtas negali būti atidalijamas. Teismine tvarka jau buvo pripažinta, jog nustatyti naudojimosi turtu tvarką galimybės nėra. Ieškovė siekė išspręsti ginčą taikiai, su atsakovo teikiamais ginčo sprendimo būdais nesutiko dėl jų nepagrįstumo. Atsakovas nepateikė jokių siūlymų, kaip būtų galima kartu naudotis turtu. Dėl nurodytos priežasties ieškovė ir reikalauja atidalinti turtą išmokant atsakovui piniginę kompensaciją. Atsakovo pasiūlymai dėl buto nuomos ar buto perdavimo atsakovui už kompensaciją ieškovei nepriimtini, kadangi tai vienintelis šeimos būstas, įsigyti kito buto ieškovė neturi galimybių. Buto pardavimas ir lėšų pasidalijimas nenulemtų didesnės atsakovo interesų apsaugos, kadangi atsiskaičius su kreditoriumi atsakovui liktų tokia suma, kurią, kaip kompensaciją, ieškovė jam ir siūlo. Atsakovui tenkančios buto dalies vertė – 30 000 Eur. Butas buvo įsigytas kredito lėšomis, nepadengtas kreditorinis įsipareigojimas yra 58 773,81 Eur. Atsakovui tenkanti dalis – 29 386,91 Eur. Ieškiniu ieškovė prašo ne tik priteisti jai 30 000 Eur vertės turtą, bet ir perkelti atsakovo skolinį įsipareigojimą. Turto dalies vertės ir atsakovui tenkančios skolos dalies skirtumą (613,10 Eur), kaip kompensaciją, ieškovė sutinka sumokėti atsakovui. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada dėl kompensacijos neproporcingumo vertintina kaip nepagrįsta. Esant kreditoriniam įsipareigojimui atsakovas neturi teisės reikalauti 30 000 Eur kompensacijos. Kadangi turtą šalys įgijo kaip sugyventiniai, pagal analogiją turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.118 straipsnio nuostata, jog prieš dalinant turtą iš jo visumos pirmiausia turi būti atimami skoliniai įsipareigojimai. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškiniu neprašė modifikuoti solidariosios prievolės kreditoriaus atžvilgiu. Ieškovė prašė patvirtinti papildomą ieškovės prievolę santykyje su atsakovu, pagal kurią ieškovė įsipareigoja mokėti bankui visas įmokas pagal sutartį. Atsakovas turtu nesinaudoja, gyvena užsienyje, jo interesas apsiriboja siekiu panaikinti solidariąją prievolę bankui. Liekanti prievolė nėra kliūtis ieškiniui tenkinti, kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis negalėtų gauti paskolos kitam būstui įsigyti, o ieškovė įsipareigoja, kai tik leis jos finansinės galimybės, likviduoti įsiskolinimą ar prievolės su atsakovu solidarumą. Net ir ieškinio atmetimo atveju nebuvo pagrindo priteisti iš ieškovės atsakovui visų atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovas už du teismo posėdžius (2016 m. lapkričio 14 d. ir 2017 m. vasario 7 d.), kurių vienas truko 15 min., kitas – 1 val., sumokėjo po 200 Eur. Aplinkybė, jog atstovas į posėdžius vyko iš Vilniaus, vertintina kaip patvirtinanti atsakovo prisiimtą riziką dėl atstovavimo išlaidų, kurių atlyginimą priteisti teismas neturės pagrindo. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 12 – 19) prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, jog bendraturčių interesai turi būti derinami. Ieškovė apeliaciniame skunde patvirtina, jog jos interesų neatitinka atsakovo pasiūlymas perimti turtą išmokant ieškovei 5 kartus didesnę kompensaciją, taip netiesiogiai pripažindama, jog ieškinio reikalavimo patenkinimas tenkintų išimtinai tik ieškovės interesus. Kad ieškovė vengia išbandyti visus taikius ginčo sprendimo būdus, patvirtina jos atsisakymas parduoti turtą ir pasidalinti pinigus, turtą išnuomoti ir gautomis lėšomis dengti kreditorinius įsipareigojimus. Dėl nurodytos priežasties išimtine pripažintina turto atidalijimo išmokant kompensaciją tvarka šiuo atveju nebuvo pritaikyta pagrįstai. Iki 2016 m. rudens atsakovas bankui sumokėjo apie 4 750 Eur. Ieškovės siūloma kompensacija patenkinus ieškinį padengtų tik mažą dalį šių įmokų (liktų 4 136,90 Eur nuostolis), t. y. atsakovas ne tik netektų turto, bet ir nieko negautų mainais. Be to, ieškovė sutaupė 14 700 Eur nuomos mokesčio už naudojimąsi atsakovui priklausančia turto dalimi, todėl, jai sutikus su atsakovo siūloma 3 065,50 Eur kompensacija, net ir iš šių sumų atėmus ieškovės kreditoriui įmokėtą 4 750 Eur sumą, gaunama 13 015,50 Eur finansinė nauda. Bankas, įvertinęs ieškovės finansines galimybes, nesutiko modifikuoti kredito sutarties. Už ieškovę laiduoti ar įkeisti savo turtą atsisakė ieškovės mama. Šios aplinkybės parodo, jog tiek kredito institucija, tiek ieškovei artimi žmonės abejoja jos galimybėmis įvykdyti finansines prievoles, todėl ginčo sprendimo būdas, pagal kurį atsakovas netektų turto ir liktų atsakingas bankui, atsakovui yra nepriimtinas dėl per didelės rizikos. Aplinkybės, jog didelio ilgalaikio kredito turėjimas yra kliūtis kitam kreditui gauti, papildomai įrodinėti nereikia, nes tai visuotinai žinomas faktas. Ginčas dėl turto išlaikymo išlaidų yra išspręstas kitoje byloje, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl atsakovo nesinaudojimo turtu nelaikytinas reikšmingu. Kadangi 2016 m. lapkričio 14 d. teismo posėdis buvo trumpas dėl to, jog į jį be jokio pagrindo iš anksto neinformavę teismo neatvyko ieškovė ir jos atstovė, vertinti su atsakovo atstovo dalyvavimu šiame posėdyje susijusias išlaidas, kaip turėtas atsakovo rizika, negalima.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. gegužės 10 d. kredito sutarties Nr. 07-045613-FA (I t., e. b. l. 22 – 62) pagrindu ieškovei ir atsakovui, kaip solidariems skolininkams, buvo suteiktas 221 168 Lt kreditas būstui įsigyti, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2047 m. gegužės 10 d. 2007 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (I t., e. b. l. 12 – 20) šalys įsigijo ginčo butą. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo duomenimis (I t., b. l. 89 – 90) ieškovei ir atsakovui priklauso po ½ dalį buto, tačiau faktiškai turtu naudojasi ieškovė su sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais (I t., b. l. 8 – 9, 21). Nei dėl šių aplinkybių, nei dėl to, jog bankas nesutinka atsisakyti prievolės solidarumo (I t., e. b. l. 10), kredito likutis 2016 m. birželio 30 d. buvo 58 773,81 Eur (I t., e. b. l. 7), taip pat dėl atlikto vertinimo metu nustatytos turto vertės (60 000 EUR (I t., e. b. l. 63 – 88)) ginčo tarp šalių nėra. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar buvo išnaudotos visos galimybės ginčą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti taikiai, ar ieškovės siūloma atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka užtikrina šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo teisėtumo.

13Dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 1 – 2 dalimis, prieš inicijuodamas teisminį ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės bendraturtis privalo imtis veiksmų, kad ginčas būtų išspręstas taikiai. Tik nepavykus susitarti atidalijimo iniciatorius, manydamas, kad su jo siūlymais nesutinkama nepagrįstai, gali savo teisę atidalinti nuosavybės dalį siekti įgyvendinti pareikšdamas teismui ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nebuvo išnaudotos visos galimybės pasiekti taikų susitarimą, kadangi ieškovė atmetė visus atsakovo teiktus pasiūlymus. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija tokios išvados pagrįstumą. Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą sutiktina su ieškovės argumentu, jog ji ėmėsi veiksmų, siekdama ginčą išspręsti taikiai, ir, nepavykus susitarti, įgijo teisę kreiptis į teismą. Į bylą pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga (II t., b. l. 91 – 103) atskleidžia, jog šalys nesėkmingai tarėsi dėl galimybės ieškovei perimti finansinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui, dėl atsakovui priklausančios turto dalies išpirkimo ar turto nuomos. Ginčo nepavyko išspręsti ir ankstesniuose teisminiuose procesuose (I t., e. b. l. 139 – 147). Be to, ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas teikė eilę siūlymų, kaip ginčas galėtų būti išspręstas taikiai, vyko mediacijos procesas, tačiau bendro sutarimo šalys nepasiekė.

14Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas daikto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės natūra prioritetiškumas. Atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais gali būti taikomas tik nustačius, kad atidalijimas natūra yra negalimas. Atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas yra pagrindas ieškiniui atmesti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Kadangi ieškovė reikalauja atidalijimo išmokant kompensaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo, ar nebuvo galima turtą atidalinti natūra ar nustatyti naudojimosi bendrosios nuosavybės teise valdomu turtu tvarką. Teisėjų kolegija nesutinka su ginčijamo sprendimo motyvais, jog ieškovė galėjo ginčą išspręsti reikalaudama turtą atidalinti natūra ar prašydama nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia šios reikšmingos aplinkybės: Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-736-475/2014 pasisakė dėl galimumo dviem šeimoms naudotis butu. Ieškinį nurodytoje byloje reiškė atsakovas, jis privalėjo pasirinkti tokią naudojimosi turtu tvarką, kuri, jo manymu, labiausiai atitiktų abiejų šalių interesus, tačiau ši tvarka buvo pripažinta nepagrįsta. Atsakovas nagrinėjamoje byloje ne tik nereiškė priešieškinio, bet ir neįvardijo jokios racionalios bendro naudojimosi turtu tvarkos, taip pat nepateikė pasiūlymo, kaip atskiromis turto dalimis galėtų kartu naudotis jo ir ieškovės šeimos. Savo poziciją atsakovas grindė prielaida, jog tokia galimybė egzistuoja. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-736-475/2014 turinio, Swedbank, AB minėtoje byloje nesutiko su buto pertvarkymu sukuriant du savarankiškai naudojamus nekilnojamojo turto objektus. Ši aplinkybė paneigia trijų kambarių buto padalijimo natūra nenukrypstant nuo šalims priklausančių nuosavybės teisių dalių galimybę.

15Dėl ieškovės pasirinkto turto atidalijimo būdo Konstatavus, jog atidalijimas natūra negalimas, spręstina, ar ieškovės pasirinktas atidalijimo būdas, pagal kurį jai atitektų visas turtas, o atsakovas už tai gautų kompensaciją, atitinka šalių interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacija paprastai priteisiama tokį atidalijimo būdą prašančiam taikyti bendraturčiui (žr. pvz., 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011, 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tokių ypatingų aplinkybių nenustatyta. Priešingai, bylos medžiagos visuma atskleidžia, jog ieškovė pasirinko išimtinai į jos interesus orientuotą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, ignoruodama atsakovo interesus. Tokią išvadą atskleidžia keletas reikšmingų aplinkybių. Šalims priklausančios nuosavybės teisių dalys yra lygios, todėl ir atsakovas turi teisę reikalauti, kad butas būtų perduotas jam. Atsakovo pageidavimą perimti nuosavybės teises patvirtina jo teiktas pasiūlymas sumokėti ieškovei penkis kartus didesnę kompensaciją, nei siūlo ieškovė atsakovui. Ieškovė nurodė atsakovo pasiūlymą dėl kompensacijos išmokėjimo atmetusi, nes butas reikalingas jai ir jos šeimai. Vertinant šį argumentą akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovui nereikalinga gyvenamoji patalpa. Atsakovas ginčo butu naudotis negali, kadangi bute gyvena ieškovė su šeima. Atsakovo siekį naudotis butu patvirtina jo inicijuota byla dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, jog perleidusi turtą atsakovui ieškovė atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei atsakovas ieškinio patenkinimo atveju. Pasiimdamos kreditą būstui įsigyti šalys ne tik įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir solidarią prievolę bankui. Ignoruoti šių sandorių ryšį nėra pagrindo. Šalys prisiėmė prievoles tam, kad įgytų nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės gali būti išsaugotos išnuomojant butą ir gaunamomis pajamomis dengiant kredito įmokas. Atmesdama tokį atsakovo siūlymą ieškovė vadovavosi subjektyviu noru naudotis gyvenamąja patalpa. Ieškinio patenkinimo atveju atsakovas netektų nuosavybės teisių į butą, tačiau liktų atsakingu bankui, kuris nesutinka su solidarios atsakovo atsakomybės pagal kredito sutartį panaikinimu. Buto pardavimas ir gautų lėšų panaudojimas kreditui grąžinti panaikintų ne tik atsakovo nuosavybės teises, bet ir jo prievoles bankui. Būtent tuo šis atsakovo siūlytas ginčo sprendimo būdas yra palankesnis atsakovui už ieškovės prašomą nustatyti turto padalijimo būdą. Nors ieškinio patenkinimo atveju kreditą bankui būtų įpareigota grąžinti ieškovė, šiai nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankas galėtų reikšti pretenzijas atsakovui. Be to, teikdami būsto paskolas bankai vertina klientų mokumą, todėl galiojančio kredito egzistavimas komplikuotų atsakovo galimybes įsigyti kitą gyvenamąją patalpą. Šalių interesų pusiausvyrą užtikrintų tik toks ginčo sprendimo būdas, pagal kurį perimdama nuosavybės teises ieškovė kartu susitartų su banku dėl prievolės solidarumo atsakovo atžvilgiu panaikinimo. Pagal ieškovės siūlomą ginčo sprendimo būdą ji įgyja nuosavybės teises į butą ir galimybę naudotis gyvenamąja patalpa turto vertės atitinkančios kompensacijos atsakovui iš karto nesumokėdama, tik prisiima pareigą ateityje mokėti kredito įmokas. Atsakovas, nurodytas teises praradęs, išlieka atsakingu bankui už tai, kad ieškovė vykdys sutartinius įsipareigojimus (iš esmės tampa ieškovės laiduotoju), taip ilgam laikui apribodamas savo galimybes kredito rinkoje. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja ne vienas ginčo sprendimo būdas, kuris labiau užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Formuluodama ieškinio reikalavimą ieškovė ignoravo atsakovo teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl netinkamo teisių gynimo būdo pasirinkimo. Dėl nurodytos priežasties naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo Atmetęs ieškinį pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, priteisė atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliaciniu skundu ieškovė akcentuoja, jog priteistų atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, ir prašo ją mažinti. Šis skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovo išlaidos atstovui sudarė 1 100 Eur. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.2 punktais, vien už atsiliepimo į ieškinį parengimą trečiąjį 2016 m. ketvirtį gali būti priteisiamas maksimalus 1 870 Eur atlygis (748 Eur (2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)) * 2,5 = 1 870 Eur). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovo atstovas ne tik dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, bet ir rengė procesinius prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (II t., b. l. 20 – 26, 32 – 34, 115 – 117, 133 – 135, 154 – 160) ir rašytinius paaiškinimus (II t., e. b. l. 113 – 114). Dėl nurodytos priežasties atskiras atlygio sumas susieti tik su dalyvavimo posėdžiuose trukme nėra pagrindo. Ieškovė akcentuoja 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2017 m. vasario 7 d. teismo posėdžių trukmę. Pabrėžtina, jog posėdžių trukmei neigiamos įtakos turėjo netinkamas ieškovės ir jos atstovės procesinis elgesys. 2016 m. lapkričio 14 d. posėdis neįvyko dėl to, jog į posėdį be svarbios priežasties, iš anksto neinformavę nei teismo, nei priešingos šalies, neatvyko ieškovė ir jos atstovė (II t., e. b. l. 28 – 31). Kaip matyti iš 2017 m. vasario 7 d. teismo posėdžio garso įrašo, posėdis truko trumpai dėl to, jog ieškovės atstovė, nesilaikydama proceso ekonomiškumo principo, prašymus dėl papildomų įrodymų prijungimo, atsakovo dalyvavimo pripažinimo būtinu ir teisminės mediacijos skyrimo pareiškė tik teismo posėdžio metu. Būtent šiame posėdyje buvo nustatytas įpareigojimas atsakovo atstovui pateikti rašytinius paaiškinimus byloje. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą šie procesinio bendradarbiavimo pareigos pažeidimai negalėjo likti neįvertinti (CPK 93 str. 4 d.). Apibendrinant nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pripažinti atsakovo atstovavimo išlaidas nepagrįstomis ir dėl to neatlygintinomis ar mažintinomis, nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundą spręstinas ir bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlyginimo klausimas. Pateikdama apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį (II t., e. b. l. 198), likusios 488 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas ieškovei atidėtas Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi (III t., e. b. l. 4 – 5). Atmetus apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 84 straipsniu, ši suma priteistina iš ieškovės valstybei. Valstybei iš ieškovės priteistinas ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas – 4,75 Eur. Be to, iš ieškovės atsakovui priteistinas su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu susijusių atstovavimo išlaidų atlyginimas – 500 Eur (III t., e. b. l. 20 – 23).

17Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Apeliacinį skundą atmesti.

19Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti valstybei iš ieškovės J. Ž., asmens kodas ( - ) 488 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio ir 4,75 Eur (keturis eurus 75 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

21Priteisti atsakovui D. K., asmens kodas ( - ) iš ieškovės J. Ž., asmens kodas ( - ) 500 Eur (penkių šimtų eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

22Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. Ieškovė ieškiniu (I t., e. b. l. 1 – 5, 98 – 108) prašė teismo... 6. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu (II t., e. b. l. 167 –... 8. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Apeliaciniu skundu (II t., e. b. l. 189 – 197) ieškovė prašo Kauno... 10. Teisėjų kolegija... 11. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio... 13. Dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 1... 14. Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra CK 4.80... 15. Dėl ieškovės pasirinkto turto atidalijimo būdo Konstatavus, jog... 16. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo Atmetęs ieškinį pirmosios... 17. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 18. Apeliacinį skundą atmesti.... 19. Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 20. Priteisti valstybei iš ieškovės J. Ž., asmens kodas ( - ) 488 Eur (keturis... 21. Priteisti atsakovui D. K., asmens kodas ( - ) iš ieškovės J. Ž., asmens... 22. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....