Byla A-822-530-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

3dalyvaujant atsakovo atstovėms M. L. ir advokatui Linui Songailai,

4trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lintel“ atstovei D. K.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Infomedia“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė TEO LT, uždaroji akcinė bendrovė „Lintel“.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Infomedia“ (toliau – ir UAB „Infomedia“, pareiškėjas) 2008 m. gruodžio 30 d. patikslintu skundu (t. I, b. l. 3 –8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2008 m. lapkričio 21 d. raštą Nr.(36.4) 1B-4396 (toliau – ir Raštas, Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti UAB „Infomedia“ 2008-09-25 pareiškimą Nr. 47. Paaiškino, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą dėl pareiškimo, vengė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. tinkamai atsakyti į pareiškime suformuluotus klausimus bei savo kompetencijos ribose imtis prašomų veiksmų.

9Skundo reikalavimai buvo grindžiami šiais argumentais:

101) atsakovas nepagrįstai teigia, kad nei Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintos Universaliųjų paslaugų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės (toliau – Paslaugų teikimo taisyklės), nei Tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. IV-I 104 patvirtintas Numeracijos planas bei Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Numerių naudojimo taisyklės) nedraudžia telefono ryšio numeriu 118 teikti ir kitokią informaciją. ES teisės aktų (2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (toliau – ir Pagrindų Direktyva) preambulės 20, 27 pastraipos, 8 str. 3 d. c punktas, 10 str. 2-3 dalys; 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (toliau – Leidimų Direktyva); 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (toliau – ir Prieigos Direktyva); 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjo teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (toliau – ir Universaliųjų paslaugų Direktyva) preambulės 9, 11, 14 pastraipos, 1 str. 2 dalis, 3 str. 2 dalis, 8 straipsnis, 13 str. 3 dalis); 1997 m. gruodžio 15 d Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje (toliau – Direktyva dėl asmens duomenų tvarkymo); Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos bei Europos telekomunikacijų priežiūros reikalų komiteto (CEPT/ECTRA) 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacijos dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos (toliau – ir Rekomendacija dėl informacijos teikimo); 2007 m. gruodžio 17 d. Europos Komisijos rekomendacijoje dėl elektroninių ryšių sektoriaus atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (toliau – Rekomendacija dėl elektroninių ryšių sektoriaus paslaugų rinkų)) nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad ES institucijų nustatyta vieninga reguliavimo sistema numato, jog vieningu visoje ES informacijos telefonu numeriu 118 gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose (t. y. teikiamos tik informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos). ES teisės aktais siekiama šioje informacijos telefonu teikimo srityje sukurti sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją, tuo pačiu padėti visos ES gyventojams lengviau susigaudyti informacijos telefonu numerių gausybėje, kas reiškia, kad bet kuris ES valstybės pilietis, nuvykęs į kitą valstybę ES narę, turėtų galimybę skambinant trumpuoju telefono numeriu 118 už objektyvią į sąnaudas orientuotą kainą gauti Baltųjų puslapių informaciją, tačiau tuo pat metu tai neturėtų iškreipti konkurencijos rinkoje ir nesuteikti kam nors išskirtinio pranašumo. Tuo siekiama visus viešuosius informacijos telefonu numerius suvienodinti bei užtikrinti skaidrią konkurenciją tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių. Pareiškėjo vertinimu, keistina situacija, kai dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu Lietuvos rinkoje užimančiai įmonei žemesnės teisinės galios teisės aktais yra įtvirtintas dominuojančio subjekto pranašumas bei suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną, teikti papildomą norimos apimties komercinio pobūdžio informaciją trumpuoju telefono numeriu 118, kai tuo metu kiti rinkos dalyviai tokios galimybės neturi. Koreguotini galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai, įtvirtinantys galimybę tik viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjams informaciją apie abonentus teikti per trumpąjį telefono numerį 118, kuris kaip prekės ženklas, priklauso TEO LT, AB. Atsakovas šiuo atveju privalėjo vadovautis ES direktyvomis, o ne remtis tik Paslaugų teikimo taisyklėmis bei Tarnybos 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. IV-1104 ir nustatyta tvarka inicijuoti Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano keitimo procedūras bei savo kompetencijos ribose imtis priemonių, kad būtų panaikinta komercinės informacijos paslaugų teikimo Lietuvoje rinkoje dominuojančio subjekto (TEO LT, AB ir UAB „Lintel“) privilegija teikti komercinio pobūdžio informaciją per 118 numerį, paliekant teisę teikti tik Baltųjų puslapių informaciją.

112) atsakovas, žinodamas, kad pareiškėjas bet kokiu atveju neturės galimybės teikti Baltųjų puslapių informacijos per trumpąjį numerį 118, sąmoningai skatina pareiškėją tai daryti. Vadovaujantis Sprendime nurodytais LR teisės aktais (Paslaugų teikimo taisyklėmis, Numeracijos planu, Numerių naudojimo taisyklėmis bei Tarnybos 2006 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. IV-724 patvirtintu Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pageidavimo teikti universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas be kompensacijos pateikimo tvarkos aprašu (toliau – ir Kreipimosi tvarkos aprašas), informacijos numeriai 118 skiriami tik asmenims, turintiems teisę teikti viešąjį telefono ryšio tinklą ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas, tačiau nei pareiškėjas, nei kiti komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai, išskyrus TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“), į tą kategoriją nepatenka. Pareiškėjui akivaizdu, jog tiek pareiškėjui, tiek visiems kitiems komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviams, kurie nėra viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai, užkertama galimybė per trumpąjį numerį 118 teikti abonentų knygos informaciją ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas (t. y. teikti Baltųjų puslapių informaciją), kaip kad tai numato ES direktyvos. Tuo tarpu viešojo telefono ryšio tinklo paslaugų teikėjui TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“) teisės aktai nedraudžia teikti daugiau paslaugų naudojant tą patį telefono numerį, kaip ir minėtoms universaliosioms paslaugoms teikti. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas ar bet kuris kitas komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvis, nesantis viešojo telefono ryšio tinklo ir/arba viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėju, pateiktų prašymą gauti leidimą teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus teikimo universaliąsias paslaugas, jiems nebūtų leidžiama per trumpąjį telefono numerį 118 teikti abonentų knygos informaciją. Pareiškėjo vertinimu, tokia situacija yra diskriminacinio pobūdžio, todėl reikia koreguoti esamą padėtį, vadovaujantis CEPT/ECTRA 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacija dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos, kuria šalims ES narėms rekomenduojama paskirti prieigos kodą 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas bei priskirti kodą 118 prieigai prie informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugų sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis, taip pat rekomenduojama, kad po prieigos kodo 118 eitų vienas ar daugiau skaitmenų, norint atskirti konkuruojančias ar skirtingų tipų informacines tarnybas.

123) atsakovas, neatsižvelgdamas į Pagrindų direktyvos preambulės 35 punkto, Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 bei 33 straipsnių nuostatas, nenagrinėjo šiuo metu netinkamai reglamentuojamos Lietuvos komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos, neprašė pateikti TEO LT, AB konkurentų nuomonės šiuo klausimu ir sąmoningai vilkino pradėti jo kompetencijai priskirtų labai aktualių visiems komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviams, išskyrus TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“), klausimų sprendimą. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymu, valstybės valdymo institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija Lietuvoje yra nesąžininga TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“) konkurentų – komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių atžvilgiu, ji diskriminuoja konkurentus bei iškreipia informacijos teikimo telefonu rinką, TEO LT, AB ir (UAB „Lintel“) yra privilegijuotoje padėtyje palyginus su pareiškėju bei visomis kitomis informacijos telefonu paslaugas Lietuvoje teikiančiomis įmonėmis. Numeris 118 dėl specialaus teisinio reglamentavimo visoje ES yra plačiai naudojamas ir žinomas kaip Baltųjų puslapių informaciją teikiantis numeris, tuo tarpu pareiškėjo bei kitų informacijos telefonu paslaugas Lietuvoje teikiančių įmonių numeriai yra nepalankesnėje padėtyje, nes jie sunkiau įsimenami dėl savo didesnės skaitmenų sekos (1588; 1666; 1551 ir kt.), ir juos būtina reklamuoti. Be to, dominuojančią padėtį rinkoje užimančiai įmonei TEO LT, AB (ir UAB „Lintel“) suteikta išskirtinė privilegija gauti pastovų pelną (o ne sąnaudų kompensavimą, kaip kad tai numato ES direktyvos).

13Pareiškėjas 2009 m. vasario 27 d. paaiškinime (t. I, 100 – 117) papildomai nurodė, kad atsakovo argumentai, kad byla nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai, yra nepagrįsti, nes Pareiškime buvo reiškiama ne nuomonė dėl tam tikrų sričių teisinio reglamentavimo, o iškelti du reikalavimai atsakovui, t.y nustatyti, kad visi komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją tiktai per vienodo ilgio numerį ir panaikinti komercinės informacijos paslaugų teikimo Lietuvoje rinkoje dominuojančio subjekto (AB TEO LT ir UAB „Lintel“) privilegiją bei pateikti šiuos reikalavimus pagrindžiantys motyvai. Todėl atsakovas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad Pareiškime išdėstyta tik pareiškėjo nuomonė, vilkino sprendimo priėmimo procesą į jį atsakė netinkamos formos raštu. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog jis, nagrinėdamas Pareiškimą, pagrįstai nesivadovavo jame nurodytomis direktyvomis. ES teisės viršenybės principas reiškia, kad ES teisė yra viršesnė nacionalinės teisės atžvilgiu, taigi esant teisės normų kolizijai taikoma ES teisė, todėl valstybės institucijos, priimdamos sprendimus, turi tiesiogiai vadovautis ES teise, o jei tiesiogiai taikoma ES teisės norma prieštarauja nacionalinei teisei, ji turi vadovautis ES teisės norma, kaip turinčia aukštesnę teisinę galią, nei nacionalinė teisės norma. Pažymėjo, kad šiuo atveju nacionalinė reguliavimo institucija formaliai į nacionalinius teisės aktus perkėlė ES direktyvų reikalavimus dėl bendrinio numerio 118 naudojimo tikslų, tačiau realiai ES direktyvų reikalavimai dėl bendrinio numerio 118 naudojimo tikslų Lietuvoje iki šiol neveikia ir atsakovas bei nacionalinė konkurencijos institucija tokiems neteisėtiems veiksmams pritaria. Todėl teismas turėtų aiškinti nacionalinę teisę tokiu būdu, kad ji atitiktų ES teisę, arba pritaikyti tiesioginio veikimo principą ir konstatuoti, jog trumpasis telefono numeris 118 gali būti naudojamas tik viena paskirtimi – viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti.

14Atsakovas atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 51 – 60) prašė nutraukti šios bylos nagrinėjimą kaip neteismingą administraciniam teismui, nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti dėl šių motyvų:

161) pareiškėjas klaidingai traktuoja Tarnybos 2008 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. (36.4) 1B-4396 kaip sprendimą. Tarnyba, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), išnagrinėjo pareiškimą kaip asmens kreipimąsi. Vadovaudamasi minėtų taisyklių 41.4 punktu bei atsižvelgdama į pareiškimo, kuriame pateikiama pareiškėjo nuomonė dėl telefono ryšio numerio 118 naudojimo teisinio reglamentavimo, turinį, pateikė savo atsakymą laisvos formos raštu, kuriame išaiškino tam tikrų teisės aktų nuostatas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 14 dalies, 15 str. 1 dalies, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 9 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų kitiems asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus; teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama subjektui, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai. Tarnybos 2008 m. lapkričio 21 d. raštas Nr.(36.4) 1B-4396 nėra individualus teisės taikymo aktas, kadangi juo, atsižvelgus į šio rašto priėmimo tvarką bei turinį, pareiškėjui nėra suteikiamos jokios teisės, taip pat nenustatomos jokios pareigos, privalomos elgesio taisyklės, o tiesiog pateikiamas teisės aktų išaiškinimas bei situacijos analizė. Todėl ši administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

172) pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba, nagrinėdama jo pareiškimą, privalėjo vadovautis ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir atitinkamomis ES direktyvomis, kaip tiesiogiai taikomais ES teisės aktais, yra klaidingas. Tarnyba, atsakydama į pareiškime nurodytus reikalavimus, vadovavosi jos kompetencijai priskirtus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais – Paslaugų teikimo taisyklėmis, Numerių naudojimo taisyklėmis bei Numeracijos planu – ir pareiškėjui tinkamai išaiškino šių teisės aktų nuostatas. Direktyvos, kaip vienos iš ES teisės aktų rūšių, skiriasi nuo reglamentų, kurie privalomi taikyti visa apimtimi ir tiesiogiai visose ES valstybėse narėse be papildomo įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose. Direktyvos nėra tiesiogiai taikomos, direktyvos daugiausia naudojamos derinti, koordinuoti valstybių narių nacionaliniams įstatymams. Direktyva skiriama valstybės narėms, bet ne asmenims, be to, valstybės narės pačios pasirenka tinkamiausią būdą jas įgyvendinti ir tik tuo atveju, jei direktyvos per nustatytus terminus nebuvo teisingai įgyvendintos, jos gali tapti tiesiogiai veikiančiomis, t y. jų nuostatomis būtų galima tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Pareiškėjo nurodomų direktyvų normos yra tinkamai perkeltos į nacionalinės teisės sistemą ir įgyvendinamos Elektroninių ryšių įstatymu (toliau – ir ERĮ), Paslaugų teikimo taisyklėmis, Numerių naudojimo taisyklėmis ir kitais susijusiais teisės aktais. Apie Direktyvų įgyvendinimą buvo informuotos ir kompetentingos ES institucijos. Europos Komisijai nepateikus pastabų dėl aukščiau minėtų direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, atsakovas daro išvadą, kad Lietuvos Respublika yra tinkamai įvykdžiusi pareigą perkelti šių direktyvų nuostatas.

183) pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokie ES teisės aktai ir kokios konkrečios jų nuostatos skirtos konkurencijai tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių skatinti, be to, Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 str. 2 dalis nustato, kad direktyva apibrėžia minimalų nustatytos kokybės paslaugų rinkinį, kuris prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos. Taigi Universaliųjų paslaugų direktyvos reguliavimo dalykas yra nustatyti minimalų paslaugų rinkinį, kuris būtų prieinamas galutiniams paslaugų gavėjams, o ne sukurti sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją tarp komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyvių. Direktyvų pagrindinis tikslas – reguliuoti elektroninių ryšių rinką. Pareiškėjas nėra ūkio subjektas, besiverčiantis elektroninių ryšių veikla, t. y. nėra elektroninių ryšių rinkos dalyvis, be to, jis nėra universaliųjų paslaugų teikėjas. Taigi neaišku, kokį ryšį turi pareiškėjo cituojamos minėtų direktyvų nuostatos su jo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Nei Direktyvos, nei kiti pareiškėjo nurodyti teisės aktai nenustato, kad trumpasis numeris 118 yra bendras visoje ES informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos numeris ar kad trumpuoju numeriu 118 gali būti teikiama išimtinai tik informacija apie abonentus. Atkreipia dėmesį, kad CEPT ir ECTRA 1997 m. gruodžio 4 d. rekomendacijos nuostata, kuria ES valstybėms narėms rekomenduojama suteikti telefono ryšio numerį 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas, yra įgyvendinta, nes pagal Numeracijos plano 3.2.9 punktą viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti skiriamas būtent telefono ryšio numeris 118.

193) dėl TEO LT, AB, kaip dominuojančią padėtį informacijos teikimo telefonu rinkoje užimančios įmonės, paaiškino, kad ūkio subjektas gali būti pripažintas turinčiu dominuojančią padėtį tam tikroje rinkoje tik Konkurencijos tarybos, jai atlikus tyrimą Konkurencijos įstatymo (ex post reguliavimas) nustatyta tvarka ir sąlygomis, o Tarnyba, vadovaudamasi ERĮ nuostatomis, atlieka ex ante reguliavimą ir pripažįsta ūkio subjektus turinčiais didelę įtaką tam tikroje rinkoje. Informacijos teikimo telefonu rinka Tarnybos nebuvo tiriama ir TEO LT, AB nebuvo pripažintas turinčiu didelę įtaką joje, todėl pareiškėjos argumentai dėl šios įmonės dominuojančios padėties informacijos teikimo telefonu rinkoje yra nepagristi ir klaidingi. Vadovaujantis ERĮ 16 str. 3 dalimi, Tarnyba atlieka rinkos tyrimus, Europos Bendrijų Komisijai priėmus rekomendaciją, nustatančią atitinkamas produktų ir paslaugų rinkas. TEO LT, AB buvo pripažintas turinčiu didelę įtaką tam tikrose rinkose ir jam buvo nustatyti įpareigojimai tik ištyrus 2003 m. vasario 11 d. Komisijos rekomendacijoje dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių srityje, reikalaujančių ex-ante reguliavimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, nurodytas rinkas, tarp kurių nebuvo nustatyta informacijos teikimo telefonu rinka, be to, ši rinka nesusijusi su Tarnybos reguliuojama elektroninių ryšių sritimi. Taigi pareiškėjas, tendencingai vadindamas TEO LT, AB dominuojančią padėtį turinčia įmone informacijos teikimo telefonu rinkoje, sąmoningai siekia suklaidinti teismą.

204) Pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnius teisė suformuoti skundo dalyką ir pagrindą, kurie nulemia bylos nagrinėjimo ribas, priklauso pareiškėjui. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, jog Tarnyba pažeidė jos teises ar teisėtus interesus. Vadovaujantis ERĮ 6 str. 1 dalimi, Tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir ERĮ nuostatų, išskyrus tas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos, laikymąsi prižiūrinti ir įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti pagal ERĮ ir kitus įstatymus bei savo nuostatus. Pagal ERĮ 8 str. 1 dalį vienas iš Tarnybos tikslų – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, tačiau, vadovaujantis šio įstatymo 1 str. 1 ir 2 dalimis, 3 str. 14 dalimi, komercinės informacijos teikimo telefonu paslaugos nepatenka į elektroninių ryšių paslaugų sampratą, todėl informacinių tarnybų vykdomos veiklos reguliavimas nėra Tarnybos kompetencija ir pareiškėjos teiginiai, kad Tarnyba turi imtis aktyvių veiksmų užtikrinant komercinės informacijos telefonu teikimo rinkoje sveiką, skaidrią ir sąžiningą konkurenciją, yra nepagrįsti bei prieštarauja ERĮ nuostatoms. Kadangi pareiškėjas nėra ūkio subjektas, besiverčiantis elektroninių ryšių veikla, t.y., nėra elektroninių ryšių rinkos dalyvis, be to, nėra universaliųjų paslaugų teikėjas, darytina išvada, kad ji nėra asmuo, kurio veiklą reguliuoja ir prižiūri Tarnyba, kaip elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir ERĮ nuostatų laikymąsi prižiūrinti ir įgyvendinanti institucija, todėl Tarnyba jokiu būdu, tuo pačiu ir pareiškėjo nurodytu, negalėtų pažeisti jos teisių.

215) Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 str. 1 d. b punktas įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visiems galutiniams paslaugų gavėjams, įskaitant taksofonų naudotojus, būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga, o ERĮ 31 str. 1 d. 3 punktas nustato, kad informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus paslauga yra viena iš universaliųjų paslaugų, t. y. Lietuvos Respublika įvykdė jai nustatytą pareigą užtikrinti, kad būtų suteikta galimybė gauti bent vieną informacijos apie abonentus teikimo paslaugą. Vadovaujantis ERĮ 31 str. 2 dalimi, Vyriausybė nustato universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą bei universaliųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias universaliųjų paslaugų mastą, kokybės reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas bei įpareigojimų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką, sąlygas ir atvejus, taip pat paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką, sąlygas ir atvejus. Pareiga viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, įpareigotiems teikti universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas, teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugas nustatyta Paslaugų teikimo taisyklių 3.3 punkte. Šiuo metu šias universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas teikia, t. y. užtikrina, kad visiems universaliųjų paslaugų gavėjams būtų prieinamas bent vienas išsamus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentų sąrašas ir pan., tik TEO LT, AB, kaip ūkio subjektas, turintis didelę įtaką prisijungimo prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkoje. Bet dėl to TEO LT, AB nėra privilegijuotoje padėtyje lyginant su kitais viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjais ir pabrėžia, kad užmokestį už informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugas nustato Vyriausybė 2003 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 699 priedo „Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausia riba“ 6.2 punktas, kuriame informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugoms nustatytas 1,50 Lt už minutę tarifas. Vadovaujantis Paslaugų teikimo taisyklių 15 punktu, viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl jų paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais, o Tarnyba, vadovaudamasi šių taisyklių 16.1 punktu, ne rečiau kaip kartą per metus „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbia pasiūlymą viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams pareikšti pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas. Tuo atveju, jeigu vienas ar daugiau viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų šių taisyklių 15 ir 16.1 punktuose nurodytais atvejais pareiškia pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas be kompensacijos, Tarnyba, išklausiusi jų motyvus, gali nuspręsti dėl įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis perdavimo arba universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių paskirstymo viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams (Paslaugų teikimo taisyklių 15 p.). Taigi, tik tuo atveju, jei universaliąsias informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teiktų (pareikštų pageidavimą teikti) ne vienas viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, būtų tikslinga svarstyti Numeracijos plano 3.2.9 punkto keitimo klausimą, įtvirtinant, kad informacija apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikiama trumpuoju telefono numeriu 118X, kur X padėtų atskirti konkuruojančius universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjus.

226) Pagal ERĮ 48 str. 3 dalį, telefono ryšio numeriai, naudojami viešuosiuose elektroninių ryšių tinkluose, valdomi pagal Tarnybos tvirtinamą Numeracijos planą, o šio plano 3.2.9 punktas nustato, kad telefono ryšio numeris 118 skiriamas viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentu sąrašus, teikti, todėl šį trumpąjį telefono ryšio numerį savo tinkle TEO LT, AB naudoja informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikti. Atkreipia dėmesį, kad tai yra pagrindinė šio numerio paskirtis, tačiau Numeracijos planas nedraudžia telefono ryšio numeriu 118 kartu su viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacija apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikti ir kitokią informaciją. Be to, Numeracijos plane yra ir kitokie trumpieji telefono ryšio numeriai (15XX, 18XX), kurie gali būti skiriami informacinių paslaugų teikėjams, todėl pareiškėjos argumentai, kad ji yra diskriminuojama TEO LT, AB atžvilgiu, yra nepagrįsti, nes pareiškėjai neapribota galimybė tapti viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėju ir naudoti telefono ryšio numerį 118, arba, vadovaujantis Paslaugų teikimo taisyklių 15 punktu, pasinaudoti suteikta teise ir kreiptis į Tarnybą dėl jos paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėja. Be to, telefono ryšio numeriai, kaip elektroninių ryšių ištekliai, yra skiriami tik naudoti, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad TEO LT, AB priklauso telefono ryšio numeris 118. Vadovaujantis Numerių naudojimo taisyklių 23 punktu, viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti tam tikrus trumpuosius telefono ryšio numerius, tarp jų- ir trumpąjį telefono ryšio numerį 118, o pagal 43 punktą, viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti būtent trumpąjį telefono ryšio numerį 118. Vykdydami aukščiau išvardytus įpareigojimus, viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai sudaro galimybę savo abonentams, kiekviename viešajame telefono ryšio tinkle naudojant trumpąjį telefono ryšio numerį 118, susisiekti su TEO LT, AB informacijos apie visų viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus tarnyba. Taigi bet kurio telefono ryšio paslaugų teikėjo abonentams užtikrinama galimybė paskambinus trumpuoju numeriu 118 gauti informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į abonentų sąrašus. Nei ERĮ, nei jį įgyvendinantys teisės aktai nedraudžia telefono ryšio numeriu 118 kartu su viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėju informacija apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus teikti ir kitokią informaciją. Pareiškėja klaidingai interpretuoja Tarnybos 2008 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (36.4) 1B-4396 išdėstytą nuomonę, teigdama, kad TEO LT, AB, turėdama Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtintą galimybę teikti kitos informacijos paslaugas, įgyja konkurencinį pranašumą, nes joks Lietuvos Respublikos teisės aktas tokios galimybės neįtvirtina, tiesiog Paslaugų teikimo taisyklės įpareigoja TEO LT, AB teikti universaliąsias paslaugas, tarp jų ir informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus. Numerių naudojimo taisyklėse bei Numeracijos plane šiam tikslui numatyta naudoti trumpąjį telefono ryšio numerį 118.

23Tretysis suinteresuotas asmuo AB „TEO LT“ atsiliepimu (t. I, b. l. 43 – 48) prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad skundas atmestinas dėl šių argumentų:

241) Vadovaujantis EB sutarties 189 straipsniu, direktyvos privalomos kiekvienai valstybei narei, siekiant jose keliamų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekama teisė pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus, o Europos Komisija prižiūri ir kontroliuoja direktyvų inkorporavimą. Atsižvelgus į tai, jog Europos Komisija, gavusi informacijos apie įsipareigojimų vykdymą įgyvendinant direktyvas, nekvestionavo jų įgyvendinimo tinkamumo, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytos direktyvos yra tinkamai inkorporuotos į nacionalinę teisę ir jos netaikomos tiesiogiai. Todėl privaloma vadovautis nacionaliniais teisės aktais, tuo tarpu rekomendacijos neturi jokios privalomosios galios, todėl, nagrinėjant šį ginčą, į jas neatsižvelgta pagrįstai. Paslaugų teikimo taisyklės suderintos su Universaliųjų paslaugų direktyva ir ją įgyvendina, o ERĮ suderintas su visomis skunde nurodytomis direktyvomis ir jas įgyvendina, Numeracijos planas bei Numerių naudojimo taisyklės, kurie priimti po direktyvų inkorporavimo į nacionalinę teisę, taip pat neprieštarauja ES teisei.

252) Tiek direktyvose, tiek vadovaujantis jomis priimtuose nacionaliniuose teisės aktuose nenustatyti telefono numeriu 118 teikiamos informacijos apribojimai, kas reiškia, kad universaliųjų paslaugų teikėjas, teikdamas privalomą informaciją nustatytu numeriu, tuo pačiu gali teikti ir kitą, nedraudžiamą, informaciją, ir tokia nuostata atitinka teisėje galiojantį leidimo metodą (leidžiama viskas, ko nedraudžia teisė). Paslaugų teikimo taisyklių 14 punktas teikėjus, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintus turinčiais didelę įtaką rinkoje, įpareigoja teikti universaliąsias paslaugas, o tokiu teikėju nustatytose rinkose Tarnyba pripažino TEO LT, AB kartu su susijusiais juridiniais asmenimis (tarp jų- ir UAB „Lintel“) ir jam nustatė įpareigojimą, tačiau ne privilegiją, teikti visas ERĮ 31 str. 1 dalyje nurodytas universaliąsias paslaugas. Paslaugų teikimo taisyklių 41 punktu nustatyti universaliųjų paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo būdai: viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų lėšomis; didinant universaliųjų paslaugų kainų aukščiausią ribą; derinant šių Taisyklių 41.1 ir 41.2 punktuose nurodytus universaliųjų paslaugų nuostolių kompensavimo būdus. Taigi, universaliųjų paslaugų teikėjas turi teisę imtis leistinų priemonių, kad nuostolių iš reguliuojamos veiklos nepatirtų ar juos sumažintų ir viena iš tokių priemonių yra papildomos informacijos skelbimas telefono numeriu 118.

263) Vadovaujantis Numerių naudojimo taisyklių 43 punktu, viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118, o Numeracijos plano 3.2.9 punktas nustato, kad 118 yra numeris viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšių paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti. Toks reguliavimas reiškia, kad visi viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai privalo užtikrinti, kad abonentų sąrašai būtų skelbiami vieningu numeriu ir šis telefono numeris yra specialiosios paskirties numeris, esantis kiekviename tinkle, kuriuo privalomai turi būti teikiama universalioji- informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus- paslauga (ERĮ 31 str. 1 d. 3 p.). Tarnybos direktoriaus 2005-12-13 įsakymo Nr.1V-1104 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių ir nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano patvirtinimo“ 23 punktu nustatyta, kad viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius 117, 118, 119, 13XX, 14XX, 15XX, 16XX“. Taigi, jokių privilegijų ar išimčių atskiriems rinkos dalyviams nėra nustatyta, o TEO LT, AB, kaip ir visi kiti paslaugų teikėjai, naudoja aukščiau paminėtus numerius ir tik savo tinkle. Pareiškėja nepagrįstai sutapatina telefono numerio 118 ir informacinių paslaugų numerio sąvokas, nes Numeracijos plano 3.2.9 punkte telefono numeris 118 nurodytas kaip numeris viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti, o informacinių paslaugų teikėjams skirti plano 3.6 ir 3.9 punktuose nurodyti numeriai – 15XX ir 18XX. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad TEO LT, AB ir jos dukterinės įmonės UAB „Lintel“ teikiamos informacijos turinio paslaugos yra žinomiausios rinkoje ir pasirenkamos daugumos vartotojų tik dėl numerio trumpumo. Teigia, kad tokią situaciją sąlygojo paslaugos kokybiniai rodikliai: informacijos išsamumas, paieškos sistemos greitis, išskirtinis dėmesys klientų aptarnavimui ir kt., be to, į paslaugos žinomumą per devynerius metus investuota virš 10 milijonų litų. Šiuo atveju svarbiausias faktorius yra reguliuojama paslaugos kaina, nustatyta Vyriausybės, t.y. 1,50 Lt už minutę, tuo tarpu pareiškėjos numeriu 1588 teikiamų paslaugų kaina- 2 Lt už minutę. Pažymi, kad pareiškėja pagal sutartį su UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ teikia minėtam viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjui jo tinklo numerio 118 aptarnavimo paslaugas, kas paneigia pareiškėjos teiginį, jog ji neturi galimybės teikti numeriu 118 informacinių paslaugų.

27Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Lintel“ atsiliepimu (t. I, b. l. 85 – 91) prašė skundą atmesti argumentais, kurie yra iš esmės analogiški AB „LT TEO“ atsiliepime nurodytiems argumentams; papildomai paaiškino, kad numeris 118 yra tik vienas iš trumpųjų numerių, kuriais naudotis teisė nustatyta specifiniam ūkio subjektų ratui, todėl, vadovaujantis skundo logika, turėtų būti ginčytinas ne tik numerio 118, bet ir visų kitų trumpųjų numerių priskyrimas viešojo telefono ryšio tinklui ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjams. 2008 metų III ketvirčio pabaigoje teisę verstis elektroninių ryšių veikla turėjo: viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo ir (arba) paslaugų teikimo veikla- 57 ūkio subjektai, viešojo judriojo telefono ryšio tinklo ir (arba) paslaugų teikimo veikla- 21 ūkio subjektas ir jokia numerio išskirtinė priklausomybė konkretiems rinkos dalyviams teisės aktuose nėra įteisinta. TEO LT, AB, kaip ir visi kiti aukščiau nurodyti viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai, naudoja visus Numerių naudojimo taisyklių 25 punkte paminėtus numerius ir tik savo tinkle. Iki šiol nei vienas viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjas nepareiškė noro teikti universaliąsias paslaugas, todėl vieninteliu šių paslaugų teikėju (bet ne 118 numerio savininku, kaip klaidingai teigia pareiškėja) yra TEO LT, AB. Pareiškėja neteisingai supranta pakeitimų, kuriuos jos manymu turi atlikti atsakovė, prasmę, nes Numeracijos plano pakeitimas ir numeracijos 118X įvedimas jokiu būdu nereikštų, kad numeriais 118X „visi komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją“. Priešingai, ši prieiga, kaip ir šiuo metu numeris 118, turėtų specifinę paskirtį ir būtų skirta universaliajai- informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus- paslaugai teikti. Paslaugos numeriais 118X turėtų būti teikiamos neviršijant Vyriausybės nustatytos universaliųjų paslaugų kainos aukščiausios ribos bei laikantis universaliųjų paslaugų teikimo taisyklių nustatyto universaliųjų paslaugų masto, kokybės reikalavimų, šių paslaugų teikimo tvarkos ir sąlygų. Atsižvelgus į tai, Tarnyba pagrįstai atsisakė atlikti Pareiškime nurodytus veiksmus.

28II.

29Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu (t. I, 176 – 188) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą uždarosios akcinės bendrovės „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą išnagrinėti iš naujo ir dėl jo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 15 dalių reikalavimus.

30Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t y. pakankamo asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y., kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

31Vadovaujantis ERĮ 6 str. 1 dalimi, Tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir šio Įstatymo nuostatų, išskyrus šio Įstatymo nuostatas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos, laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti pagal šį ir kitus įstatymus bei savo nuostatus. Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, susijusius su šio Įstatymo reguliavimo dalyku, prasme. Pagal ERĮ 8 str. 1 dalį Tarnybos tikslas – veiksminga konkurencija elektroninių ryšių srityje, efektyvus elektroninių ryšių išteklių naudojimas bei užtikrinta elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsauga. ERĮ 1 str. 1 dalis nustato, kad šis Įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu, o šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad ERĮ nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su paslaugomis, teikiamomis naudojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tinklus ir paslaugas, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamo turinio ir su juo susijusių paslaugų. Pagal ERĮ 3 str. 14 dalį elektroninių ryšių paslauga- paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausiai sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais. Elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroniniais ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų, tarp jų informacinės visuomenės paslaugų, kurių visiškai ar daugiausiai nesudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais. Taigi, ERĮ išties nereglamentuoja šioje administracinėje byloje kilusio ginčo teisinių santykių, nes ginčas kilo būtent dėl paslaugų, teikiamų naudojant 1 str. 1 dalyje nurodytus tinklus ir paslaugas, teikimo reglamentavimo. Tačiau, vadovaujantis ERĮ 31 str. 2 dalimi, Vyriausybė nustato universaliųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias universaliųjų paslaugų mastą, kokybės reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas bei įpareigojimų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams teikti universaliąsias paslaugas nustatymo tvarką, sąlygas bei atvejus, taip pat paslaugų teikimo nuostolių kompensavimo tvarką, sąlygas ir atvejus. Vyriausybė gali įgalioti Ryšių reguliavimo tarnybą nustatyti universaliųjų paslaugų kokybės reikalavimus ir informacijos apie paslaugų kokybę skelbimo taisykles, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, taip pat priimti teisės aktus, įgyvendinančius universaliųjų paslaugų teikimo taisykles. Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas gali būti susiję ir su didelės įtakos atitinkamoje rinkoje turėjimu. ERĮ 48 str. 3 dalis nustato, kad telefono ryšio numeriai, naudojami viešuosiuose elektroninių ryšių tinkluose, valdomi pagal Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą. Ryšių reguliavimo tarnyba tvirtina Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano diegimo tvarką ir sąlygas. Vykdydama šį Vyriausybės įpareigojimą, Tarnybos direktorius 2005-12-13 įsakymu Nr. IV-I 104 patvirtino Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisykles, o 2005-12-13 įsakymu Nr. IV-I 104- patvirtino Nacionalinio telefono ryšio numeracijos planą. Taigi, bent jau dalis pareiškėjos pareiškime aiškiai išreikštų reikalavimų („(...) nustatyti, kad visi komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją tik per vienodo ilgio numerį ir dėl to pakeisti Numeracijos planą, nustatant, kad direktyvines paslaugas galima teikti keturženkliais informacijos telefono numeriais, prasidedančiais 118X (...)“), yra Tarnybos kompetencijoje. Tokios pačios nuomonės priėjo ir Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs UAB „Infomedia“ 2008-12-31 skundą, t.y. kad Tarnybos atsakyme nėra jokios informacijos apie 2008-09-25 pareiškime suformuluotą prašymo išsprendimą (teigiamą ar neigiamą), Tarnyba tik pakomentavo teisės aktus, nors pareiškėja to neprašė, kad tarnyba neprašoma išaiškino, ką pareiškėja turėtų daryti, norėdama teikti universaliąsias paslaugas (b.l.161-167). Dėl kitų, Tarnybos nuomone, ne jos kompetencijai priskirtų klausimų, Tarnyba privalėjo pareiškėjai išaiškinti, kur ji galėtų kreiptis arba pati pareiškimą ne jos kompetencijos klausimais perduoti išnagrinėti įgaliotai valstybės institucijai.

32Pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 2 str. 13, 14 dalimis, individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Šio straipsnio 15 dalis nustato, kad administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. ABTĮ 15 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 2 str. 9 dalimi individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, šio straipsnio 11 dalis nustato, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Įvertinęs atsakymo pareiškėjui turinį, teismas sutiko, kad šis raštas pareiškėjui jokių teisių bei pareigų nesukuria, t. y., kad formaliai šis raštas nėra individualus administracinis aktas, bet tai (dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių) nereiškia, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškimą, tokio akto neturėjo priimti, todėl tokie jo veiksmai vertintini kaip neveikimas, skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

33Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 249 straipsnis (ex 189 str.) nustato, kad tam, kad atliktų savo uždavinius ir laikydamiesi šios Sutarties nuostatų, Europos Parlamentas ir Taryba bendrai, Taryba ir Komisija priima reglamentus ir leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones. Pagal šios sutarties 226 straipsnį (ex 169 str.), tuo atveju jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal šią Sutartį, ji šiuo reikalu pareiškia argumentuotą savo nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo samprotavimus. Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Teisingumo Teismui. Taigi minėtu reglamentavimu nustatyta, kad direktyvos nėra tiesiogiai taikomi ES teisės aktai.

34Elektroninių ryšių įstatymo 2 priede pateiktas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų sąrašas, kuriame nurodytos ir pareiškėjos paminėtos direktyvos: Pagrindų direktyva, Leidimų direktyva, Prieigos direktyva, Universaliųjų paslaugų direktyva, taip pat Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių, 2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyva 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkoje. Teismas neturi duomenų, kad Europos Komisija yra pateikusi pastabų dėl minėtų direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, kas leidžia teigti, jog Lietuvos Respublika yra tinkamai perkėlusi direktyvų nuostatas į savo nacionalinės teisės sistemą ir šios nuostatos šiuo metu yra įgyvendinamos Elektroninių ryšių įstatymu, Paslaugų teikimo taisyklėmis, Numerių naudojimo taisyklėmis ir kitais teisės aktais, tačiau tai nereiškia, kad dabar galiojantis reguliavimas negalėtų būti keičiamas, nenukrypstant nuo ES teisės aktų reglamentavimo ar rekomendacijų, juolab, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos preambulės 9 punktas nustato, kad šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms paskirti skirtingas įmones tam tikriems tinklų ir universaliųjų paslaugų elementams teikti ir kad pagal subsidiarumo principą valstybės narės, taikydamos objektyvius kriterijus ir atsižvelgdamos atitinkamais atvejais į įmonių galimybes ir norą prisiimti visus ar dalį įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas, turi nuspręsti, kurios įmonės yra įpareigojamos teikti universaliąsias paslaugas pagal šią direktyvą (...) Didesnė konkurencija ir pasirinkimas sudaro galimybes kitoms įmonėms, ne tik toms, kurios turi didelę įtaką rinkoje, prisiimti visus ar dalį universaliųjų paslaugų įpareigojimų (...) (preambulės 14 p.); Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 str. nustato, kad (...) valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes atskiriems skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti ir (arba) aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis. Skirdamos įmones universaliosioms paslaugoms teikti visoje teritorijoje ar jos dalyje, valstybės narės taiko veiksmingą, objektyvų, skaidrų ir nediskriminacinį mechanizmą, kad a priori gali būti paskirta bet kuri įmonė.

35III.

36Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1 –4) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Tarnyba buvo įpareigota dėl UAB „Infomedia“ pareiškimo Nr. 47 priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 2 straipsnio 9 dalies bei ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 15 dalių reikalavimus, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

371. VAĮ 2 straipsnio 9 dalyje yra apibrėžta individualaus administracinio akto sąvoka, o ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 15 dalyse yra apibrėžtos atitinkamai norminio teisės akto ir administracinio akto sąvokos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodytos skirtingos ir tarpusavyje nesutampančios teisės aktų normos, tai sukelia neaiškumų Tarnybai vykdant šį teismo sprendimą.

382. Pareiškėjas savo reikalavimais neprašė priimti jo atžvilgiu individualaus administracinio akto, kuriuo jam būtų suteikiamos teisės arba nustatytos pareigos, privalomos elgesio taisyklės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis priimti individualų administracinį aktą, yra nepagrįstas, prieštaraujantis pareiškimo turiniui ir išeinantis už bylos nagrinėjimo ribų.

393. Įvertinus UAB „Infomedia“ pareiškime esančius reikalavimus, į juos galėtų būtų atsakyta raštu, kuriame būtų išreikšta Tarnybos valia ir pasisakoma dėl Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano keitimo (arba motyvuotai atsisakoma tai daryti) bei dėl tam tikrų veiksmų, kurių ji ėmėsi ar imsis (arba motyvuotai atsisakoma tai daryti) TEO LT, AB ir UAB „Lintel“ atžvilgiu. Tarnyba į pareiškėjo prašymą turėjo atsakyti administraciniu sprendimu, bet ne priimdama individualų administracinį teisės aktą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas sukuria situaciją, kai Tarnyba, gavusi bet kurio asmens prašymą su reikalavimu pakeisti norminį administracinį aktą arba imtis priemonių kitų asmenų atžvilgiu, turės kiekvieną kartą besikreipiančio asmens atžvilgiu priimti individualų administracinį aktą, nepaisydama jo reikalavimų esmės ir turinio, ir kuris nebūtų susijęs su pačiu pareiškėju, jo teisėmis arba pareigomis.

40Pareiškėjas UAB „Infomedia“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 8 – 11) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

411. Jei atsakovui nėra aiškus pirmosios instancijos teismo sprendimas, tai jis galėjo pasinaudoti ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise prašyti teismo išaiškinti priimtą sprendimą.

422. Pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškime Nr. 47 buvo reiškiama ne nuomonė dėl tam tikrų sričių teisinio reglamentavimo, o aiškiai suformuluoti du reikalavimai atsakovui, taip pat išdėstyti reikalavimus grindžiantys motyvai bei nurodomi konkrečių teisės aktų pažeidimai. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės nėra taikytinos pareiškėjo pareiškimui, nes šių taisyklių 5 punkte nurodyta, kad prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją, tuo tarpu pareiškėjo pareiškimas turėjo būti vertinamas VAĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, nes jis yra susijęs su UAB „Infomedia“ pažeistomis teisėmis ir teisėtais interesais, todėl turėjo būti vertinamas kaip skundas ir nagrinėjamas VAĮ nustatyta tvarka.

433. Pareiškėjas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nutartį dėl skundo tikslinimo, teismo prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti UAB „Infomedia“ 2008 m. gruodžio 25 d. pareiškimą Nr. 47, o ne tik jį paanalizuoti ar panagrinėti, vien tik tuo apsiribojant ir nepriimant jokio galutinio sprendimo šiuo klausimu. Atsakovo veiksmuose galima įžvelgti sąmoningą jo kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo vilkinimą bei piktnaudžiavimo tarnyba požymių.

444. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo sprendimo turinio (teigiamo ar neigiamo), tik paminėjo, kad jis turi atitikti teisės aktų reikalavimus, kad atsakovas vėl nepateiktų pareiškėjui raštų, kuriais atsakoma į tai, ko neprašoma ir sąmoningai vengiama pasisakyti dėl to, ko pareiškėjas prašo.

455. Atsakovas privalo vadovautis pareiškėjo nurodytose ES direktyvose įtvirtintais principais ir užtikrinti konkurencijos principų laikymąsi bei uždrausti sudaryti subjektams atsakovo reguliuojamoje rinkoje skirtingas konkuravimo sąlygas. Atsakovo veiksmai pažeidžia EB steigimo sutartyje ir pareiškėjo nurodytose ES direktyvose įtvirtintus konkurencijos principus bei iškreipia komercinės informacijos teikimo telefonu Lietuvoje rinką.

46Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lintel“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 13–18) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pakeičiant sprendimo dalį, kuria Ryšių reguliavimo tarnyba įpareigojama priimti sprendimą dėl UAB „Infomedia“ pareiškimo. Atsiliepimas yra grindžiamas šiais argumentais:

471. Atsakovo 2008 m. gruodžio 13 d. rašte pareiškėjui nurodyti teisės aktai yra teisėtas pagrindas atsisakyti keisti Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą, nes šiuo metu yra vienintelis universaliųjų paslaugų teikėjas ir visiems viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjams skirtas vienas numeris 118 (vienas teikėjas – vienas numeris). Tokia situacija visiškai atitinka ERĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą elektroninių ryšių veiklos reguliavimo principą veiksmingai valdyti ir naudoti ribotus išteklius.

482. Atsakovas yra aiškiai nurodęs, kokios prielaidos yra būtinos numeracijai pakeisti – turi atsirasti daugiau nei vienas viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, pareiškęs pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas.

493. Vienas iš universaliųjų paslaugų yra informacijos teikimas apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus. Todėl 118 numerio paskirties ir juo teikiamų paslaugų klausimai gali būti teisingai atsakyti tik išanalizavus teisės aktus sistemiškai. Universaliųjų paslaugų teikėjas turi teisę teikti papildomas paslaugas su sąlyga neviršyti universaliųjų paslaugų kainų aukščiausios ribos. Nėra teisės aktuose nustatytų telefono numeriu 118 teikiamos informacijos apribojimų.

504. Atsakovo atsakymas į pareiškėjo prašymą neteisingai traktuojamas kaip neveikimas, pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, atsakovas jau yra pasisakęs visais pareiškėjo prašyme nurodytais klausimais, pirmosios instancijos teismas sukūrė situaciją, kurioje atsakovas įpareigojamas dar kartą pateikti iš esmės tokį pat atsakymą.

51Tretysis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 19 – 20) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pakeičiant sprendimo dalį, kuria Ryšių reguliavimo tarnyba įpareigojama priimti sprendimą dėl UAB „Infomedia“ pareiškimo. Atsiliepimas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lintel“ atsiliepimas.

52Teisėjų kolegija

konstatuoja:

53IV.

54Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

55Byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2008 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. (36.4) 1B-4396 (t. I, b. l. 24–25) (toliau – ir Raštas) atitikties Viešojo administravimo įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo normoms ir atsakovo veiksmų (neveikimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nėra susaistytas apeliacinio skundo ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis).

56Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Tarp jų yra ir bylų kategorija dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas imasi nagrinėti tokį reikalavimą dėl viešojo administravimo sistemos subjekto dokumento panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama pareiškėjui, kokios procedūros turi būti laikomasi atitinkamu pareiškėjui rūpimu klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁵⁶-1283/2008).

57Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausiai būtina nustatyti, ar pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimas Nr. 47 (toliau – ir Pareiškimas) (t. I, b. l. 19–23) buvo pagrindas viešojo administravimo subjektui (atsakovui) imtis tam tikrų veiksmų ir kokio pobūdžio veiksmų jis privalėjo imtis. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus; to paties straipsnio 1 dalies 15 punktas nurodo, kad skundas yra asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Siekiant nustatyti, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas (atsakovas) nagrinėjamu atveju, būtina nustatyti, kokio pobūdžio dokumentu – prašymu ar skundu – reikėtų laikyti Pareiškimą. Siekiant kreipimąsi pripažinti skundu VAĮ prasme, būtina nustatyti šias dvi esmines sąlygas:

581)

59kreipimasis yra pagrįstas tuo, kad yra pažeistos besikreipiančio subjekto teisės ar teisėti interesai;

602) kreipimusi prašoma apginti besikreipiančio subjekto teises ar teisėtus interesus.

61Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų skundais pripažįstami ir tie kreipimaisi, kuriuose nurodomi asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimai, prašoma juos apginti, o tai pagrindžianti informacija sukuria bent nedidelę tikimybę, kad asmens teisės ar teisėti interesai galėjo būti pažeisti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Pareiškimu pareiškėjas kreipėsi į viešojo administravimo subjektą Ryšių reguliavimo tarnybą, kurios kompetencijoje yra veikla, kuria siekiama, jog būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje (Elektroninių ryšių įstatymo 14 straipsnio 1 dalis), atskleisdamas faktinių aplinkybių galimą neatitikimą Europos Sąjungos teisės aktams ir sąžiningos konkurencijos laisvei. Pareiškėjo pažeista teisė nagrinėjamu atveju gali būti apibrėžiama kaip teisė į sąžiningą konkurenciją, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Pareiškime taip pat yra nustatyti du reikalavimai, kurie gali būti įvardijami kaip prašymas apginti besikreipiančio subjekto teises. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija Pareiškimą vertina kaip skundą VAĮ 2 straipsnio 1 dalies 15 punkto prasme.

62Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Viešojo administravimo įstatymas reglamentuoja administracinę procedūrą, kuri pagal įstatymo 19 straipsnio 1 dalį yra apibrėžiama kaip pagal VAĮ viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Nagrinėjamu atveju, pripažinus Pareiškimą skundu, nustatytina, kad viešojo administravimo subjektas (Ryšių reguliavimo tarnyba), gavęs Pareiškimą, turėjo pradėti administracinę procedūrą (VAĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar atsakovo veiksmai gavus pareiškėjo Pareiškimą (priimtas Raštas) gali būti pripažinti viešojo administravimo subjekto (atsakovo) vilkinimu atlikti veiksmus (pradėti administracinę procedūrą) ir ar Raštas turi būti vertinamas kaip administracinės procedūros sprendimas pagal VAĮ 34 straipsnį. Vilkinimas pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo subjekto neveikimas, t. y. situacija, kai viešojo administravimo subjektas iš esmės nesiima jokių veiksmų ir niekaip nesprendžia atitinkamo klausimo ar suinteresuoto asmens prašymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. AS²⁴⁸-545/2007). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo Pareiškimą, Raštu suteikė tam tikrą informaciją. Taigi ginčas šiuo atveju kyla ne dėl vilkinimo atlikti veiksmus, o dėl konkrečių atsakovų atliktų veiksmų, išreikštų Raštu.

64Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Raštas negali būti vertinamas kaip tinkamas administracinės procedūros sprendimas VAĮ prasme, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog priimant jį nebuvo laikytasi esminių administracinei procedūrai keliamų reikalavimų inter alia nustatytų VAĮ 23 straipsnyje, 28 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo kreipimosi į teismą teisinis pagrindas buvo VAĮ 36 straipsnis.

65Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmajame iš Pareiškime numatytų reikalavimų įvardijamas prašymas nustatyti, kad visi komercinės informacijos telefonu teikimo rinkos dalyviai Lietuvoje teiktų komercinio pobūdžio informaciją per vienodo ilgio numerį. Šis prašymas yra tiesiogiai susijęs su Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano, tvirtinamo Tarnybos direktoriaus įsakymu, keitimu. Tuo tarpu antrasis reikalavimas yra susijęs su prašymu panaikinti komercinės informacijos telefonu teikimo rinkoje dominuojančio subjekto (TEO LT, AB ir UAB „Lintel“) privilegiją teikti komercinio pobūdžio informaciją telefono numeriu 118. Šis reikalavimas yra susijęs su Tarnybos neveikimu, vykdant jos kompetencijos ribose esančius veiksmus inter alia numatytus Elektroninių ryšių įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtent šie reikalavimai turėjo būti ištirti Ryšių reguliavimo tarybos, priimant sprendimą įvykužius administracinę procedūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės procedūros nevykdymas nagrinėjamos bylos atveju yra esminis procedūrinis pažeidimas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuris neleidžia teismui visapusiškai spręsti apie materialinių teisės normų, susijusių su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais, atitiktimi pareiškėjo nurodytiems Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktams bei sąžiningos konkurencijos laisvei.

66Remiantis nurodytais motyvais, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, skundą tenkinant iš dalies ir įpareigojant Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą išnagrinėti UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47 iš naujo Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

67Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

68Atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

69Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Skundą tenkinti iš dalies. Įpareigoti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą išnagrinėti UAB „Infomedia“ 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą Nr. 47 iš naujo Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.“

70Nutartis neskundžiama.