Byla A-63-1423-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Tadui Blažiui, atsakovų atstovams Ritai Brinienei, Rimui Mockevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto ir Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Uždaroji akcinės bendrovė „Saldainis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Saldainis“) skundu (b. l. 1 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jo naudai 1 057 Lt dydžio nuostolius žalai atlyginti dėl be teisinio pagrindo apmokėtų persiuntimo išlaidų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir VMVT) neužtikrino, jog visi importuojamo negyvūninio maisto kontrolės metu paimtų mėginių laboratoriniai tyrimai būtų atliekami Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant įvertinti, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų gerovės ir sveikatos taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 200) (toliau – ir Reglamentas) preambulės 11 punkte nurodoma, jog oficialią kontrolę vykdančios institucijos (t. y. VMVT) turi turėti pakankamą skaičių tinkamos kvalifikacijos patyrusių darbuotojų bei tinkamas patalpas ir įrangą savo funkcijoms tinkamai atlikti. Pareiškėjo manymu, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) veiksmai į sąskaitas faktūras už laboratorinių tyrimų atlikimą įtraukus išlaidas už mėginių persiuntimą į kompetentingą laboratoriją vertintini kaip pažeidžiantys įstatymines kompetencijos ribas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. B1-478, 30 punkto nuostata, jog importuotojas privalo atlyginti visas su jo importuojamo negyvūninio maisto kontrole susijusias išlaidas, neturi teisinio pagrindo, todėl reikalavimui dėl pašto kurjerio DHL paslaugų persiunčiant maisto mėginius į Estiją, netaikomas.

6Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atsiliepimu į skundą (b. l. 36 – 39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas nurodė, kad Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai pristatė į Institutą UAB „Saldainis“ importuotų iš Kinijos, Brazilijos ir Turkijos saldainių ir kramtomos gumos mėginius dažiklių tyrimams atlikti. Institutas, siekdamas užtikrinti laboratorinių tyrimų kokybę ir vadovaudamasis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 45 tomas, p. 200), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 301/2008 (OL 2008 L 97, p. 85), kurio preambulės 22 punktas numato kompetentingų institucijų bendradarbiavimą valstybėse narėse ir tarp valstybių narių, kreipėsi su prašymu į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją atlikti dažiklių tyrimus saldainiuose ir kramtomoje gumoje. Institutas turi subrangovo – Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratorijos kompetenciją įrodančius dokumentus – laboratorija akredituota Estijos akreditacijos centre pagal standartą EVS-EN ISO/IEC 17025 (registracijos Nr. L019). Tuo pagrindu UAB „Saldainis“ buvo pateiktos sąskaitos faktūros už cheminius tyrimus ir persiuntimo išlaidas. Nurodė, kad skunde pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Institutas, neturėdamas įgaliojimų, be teisinio pagrindo pareikalavo apmokėti persiuntimo išlaidas. Institutas patirtų išlaidų apmokėjimui dokumentus išrašė vadovaudamasis tvarkos aprašo 30 punktu, kuris įpareigoja importuotoją visas išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole, jo sunaikinimu, specialiu apdorojimu ar grąžinimu, ar kitas išlaidas apmokėti teisės aktų nustatyta tvarka. Tvarkos aprašas parengtas vadovaujantis Reglamentu, kurio preambulės 32 punktas suteikia galimybę valstybių narių kompetentingoms institucijoms imti mokesčius ar privalomuosius mokėjimus, skirtus oficialios kontrolės išlaidoms padengti. Šio proceso metu valstybių narių kompetentingoms institucijoms suteikta teisė laisvai nustatyti fiksuoto dydžio mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, atsižvelgiant į patirtas išlaidas bei atitinkamų įstaigų konkrečią situaciją. Kadangi aukštesnės teisinės galios dokumentas taip pat nustato galimybę imti mokesčius ir privalomus mokėjimus, skirtus padengti oficialios kontrolės išlaidas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, sąskaitose faktūrose pagrįstai buvo priskaičiuotos su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole susijusios išlaidos. Institutas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir jokių kitų lėšų ar kompensacijų, nenustatytų teisės aktuose, iš užsakovų nereikalauja. Manė, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl to, kad teisės aktas turi nustatyti išlaidų apmokėjimą būtent už DHL kurjerio paslaugas. Anksčiau minėti teisės aktai nenustato konkrečių pervežimo į kitas valstybes tarifų, kurie būtų taikomi šiam atvejui, bet suteikia teisę laisvai nustatyti fiksuoto dydžio mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, atsižvelgiant į patirtas išlaidas bei atitinkamų įstaigų konkrečią situaciją. Institutas paslaugas perka ir sutartis sudaro vadovaudamasis viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais, todėl pervežimo išlaidos ir buvo paskaičiuotos pagal tarp Instituto ir UAB „DHL Lietuva“ sudarytos sutarties įkainius. Kurjerio paslaugomis Institutas naudojosi atsižvelgdamas į Tvarkos aprašo 19 punkto reikalavimą. Siekiant užtikrinti tyrimų atlikimą laiku ir Reglamento reikalavimus atitinkančioje laboratorijoje, mėginiai buvo pristatyti į artimiausią akredituotą laboratoriją, atliekančią dažiklių tyrimus – Estijos sveikatos tarybos Tartu Laboratoriją.

8Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40 – 44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nurodė, kad kiekvienam laboratoriniam tyrimui atlikti reikia specialios įrangos, specialių pavienių akredituotų tyrimo metodų, specialaus tyrimą atliekančio personalo pasiruošimo, todėl tais atvejais, kai konkrečių tyrimų Lietuvoje neatliekama daug, neracionalu, neekonomiška ir nelogiška užtikrinti visiškai visų laboratorinių tyrimų vykdymą Lietuvoje. Institutas, vykdydamas mėginių laboratorinių tyrimų atlikimo funkcijas, Reglamente nustatyta tvarka galėjo kreiptis į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją, kuri yra akredituota atlikti šiuos tyrimus. Pažymėjo, jog mėginių siuntimo išlaidos neatsiejamos nuo pačių mėginių tyrimo, kaip oficialios kontrolės dalies, todėl remiantis Reglamento 22 straipsniu, Tvarkos aprašo 30 punktu importuotojas privalo apmokėti visas išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole, jo sunaikinimu, specialiu apdorojimu ar grąžinimu, ar kitas išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog laboratoriniams tyrimams yra nustatytas maksimalus atlikimo terminas, todėl privalėjo būti užtikrinamas operatyvus mėginio persiuntimas arčiausiai esančiai ES nustatyta tvarka patvirtintai laboratorijai Estijoje.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (b. l. 66 – 69) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu, būtina išaiškinti, ar pareiškėjo nurodytoje situacijoje atsakovai veikė taip, kaip pagal įstatymą jie privalėjo veikti, nepažeisdami įstatymų nustatytų pareiškėjo teisių. Byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. vasario 18 d., 2010 m. vasario 26 d. ir 2010 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai pristatė į Institutą UAB „Saldainis“ importuotų iš Kinijos, Brazilijos ir Turkijos saldainių ir kramtomos gumos mėginius dažiklių tyrimams atlikti. Institutas, siekdamas užtikrinti laboratorinių tyrimų kokybę ir vadovaudamasis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 301/2008 (OL 2008 L 97, p. 85), kurio preambulės 22 punktas nustato kompetentingų institucijų bendradarbiavimą valstybėse narėse ir tarp valstybių narių, kreipėsi su prašymu į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją atlikti dažiklių tyrimus saldainiuose ir kramtomoje gumoje. Institutas turi subrangovo Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratorijos kompetenciją įrodančius dokumentus – laboratorija akredituota Estijos akreditacijos centre pagal standartą EVS-EN ISO/IEC 17025 (registracijos Nr. L019). Tuo pagrindu UAB „Saldainis“ buvo pateiktos sąskaitos faktūros: 2010 m. kovo 3 d. serija V10 Nr. 000016 – 753,00 Lt, iš jų 538,00 Lt už cheminius tyrimus ir 215,00 Lt persiuntimo išlaidos; 2010 m. kovo 15 d. serija VI0 Nr. 000017 – 1 927,00 Lt, iš jų 1 614,00 Lt už cheminius tyrimus ir 313,00 Lt persiuntimo išlaidos; 2010 m. kovo 18 d. serija V10 Nr. 000018 – 786,00 Lt, iš jų 538,00 Lt už cheminius tyrimus ir 248,00 Lt persiuntimo išlaidos, 2010 m. kovo 23 d. serija V10 Nr. 000019 – 1 290,00 Lt, iš jų 1 009,00 Lt už cheminius tyrimus ir 281,00 Lt persiuntimo išlaidos. Teismas, vadovaudamasis Reglamento preambulės 48 punktu, laikė, atsakovo atstovai pagrįstai teigia, jog dėl maisto produktų analizės metodų gausos ir įvairovės vienoje laboratorijoje nėra galimybių įdiegti visų maisto tyrimams reikalingų metodų. Be to, laboratorinių tyrimo metodų įdiegimas, palaikymas ir kokybės užtikrinimas reikalauja didelių finansinių lėšų, todėl, jeigu planuojama atlikti tik keletą laboratorinių tyrimų, visuomet yra vertinamas ekonominis naudingumas ir valstybės biudžeto lėšų naudojimas. Minėtais atvejais tokiems tyrimams atlikti Institutas samdo subrangovus. Rėmėsi Standarto LST EN ISO/IEC 17025 4.5.1 punktu, 4.5.4 punktu ir laikė, kad Institutas, vykdydamas VMVT deleguotas mėginių laboratorinių tyrimų atlikimo funkcijas, skunde nurodytais atvejais, atlikdamas dažiklių tyrimus, Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nustatyta tvarka galėjo kreiptis ir į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją su prašymu ištirti UAB „Saldainis“ iš Kinijos, Brazilijos, Turkijos importuotų saldumynų ir kramtomosios gumos mėginius, nes Institutas nėra akredituotas atlikti šiuos konkrečius laboratorinius tyrimus. Teismo manymu, sprendimas siųsti į Estijos akredituotą laboratoriją saldumynų mėginius dėl jų sudėtyje galimai esančių neleistinų ar leistinas normas viršijančių dažiklių ištyrimo nelaikytinas priimtu viešajam administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas, nes Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nustatyta galimybė, vadovaujantis subsidiarumo principu, pasinaudoti kitos valstybės narės įstaigos kompetentinga įstaiga (laboratorija). Vadovavosi Reglamento preambulės 32 punktu, Tvarkos aprašo 30 punktu ir pažymėjo, jog minėti teisės aktai nenustato konkrečių pervežimo į kitas valstybes tarifų, kurie būtų taikomi šiam atvejui, bet suteikia teisę laisvai nustatyti fiksuoto dydžio mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, atsižvelgiant į patirtas išlaidas bei atitinkamų įstaigų konkrečią situaciją. Atkreipė dėmesį, jog Reglamento (EB) Nr. 882/2004 22 straipsnyje nustatyta importuotojo pareiga apmokėti su importuojamo negyvūninio maisto kontrole susijusias išlaidas, įskaitant ir tas, kurias patyrė kontrolės įstaiga, atlikdama kontrolės veiksmus įtarus neatitikimus (Reglamento 18 str.), Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nenustatyta, kad importuotojas turėtų apmokėti tik mėginio ištyrimo išlaidas, bet nurodyta, kad importuotojas turi atlyginti „kompetentingos institucijos išlaidas, susijusias su 18, 19, 20 ir 21 straipsniuose nurodyta atitinkama veikla“. Mėginių siuntimo išlaidos neatsiejamos nuo pačių mėginių tyrimo kaip oficialios kontrolės dalies. Akcentavo, kad būtent remiantis Reglamento (EB) Nr. 882/2004 22 straipsniu, Tvarkos aprašo 30 punkte įtvirtinta pareiga importuotojui apmokėti visas išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole, jo sunaikinimu, specialiu apdorojimu ar grąžinimu, ar kitas išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad VMVT ir Instituto darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo vertinimu, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas veikė pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai, dėl to nėra nustatyta visų sąlygų žalai atlyginti. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo vertinti žalos dydžio ir priežastinio ryšio, nes civilinei atsakomybei taikyti yra būtina konstatuoti visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.

13III.

14Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 76 – 79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

151. Konkretūs valstybių narių bendradarbiavimo atvejai ir procedūros yra numatyti ne Reglamento preambulėje, o Reglamento bendrojoje dalyje, kurioje atsakovo teisė kreiptis į kitoje valstybėje narėje esančią laboratoriją nenustatyta, todėl teismo argumentas, kad Reglamento 22 punktas numato teisę Institutui kreiptis į kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju Estijoje, esančią laboratoriją, yra nepagrįstas.

162. Reglamento preambulės 48 punkte kalbama ne apie subsidiarumą, kaip vienos valstybės narės papildomus veiksmus, padedant kitai valstybei narei įgyvendinti jos viešąsias funkcijas, bet apie subsidiarumą, kaip Bendrijos papildomą teisę imtis veiksmų tose srityse, kurios paprastai priklauso valstybių narių kompetencijai. Teismas visiškai neatsižvelgė į tikrąją Reglamento preambulės 48 punkto nuostatos esmę ir traktavo ją klaidingai, todėl skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai rėmėsi Reglamento preambulės 48 punktu.

173. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo veiksmų atitikimo Reglamento 4 straipsnio 2 dalies c ir d punktuose nurodytiems reikalavimams, todėl sprendimas priimtas neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų. VMVT, įgyvendinanti įstatymu bei Reglamentu jai priskirtas funkcijas, netinkamai jas įgyvendino bei nesudarė sąlygų atitinkamų laboratorinių tyrimų atlikimui Lietuvos Respublikoje, dėl ko iš pareiškėjo buvo nepagrįstai pareikalauta sumokėti už mėginių persiuntimą į Estijos Respublikos teritoriją.

184. Valstybė, nesugebanti užtikrinti pareiškėjui galimybės atlikti mėginių tyrimus Lietuvos Respublikoje, neprisiima su tuo susijusių neigiamų pasekmių – išlaidų, patiriamų siunčiant mėginius į kitą valstybę narę, bei nepagrįstai perkelia jas subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, patenkantiems į niekur nereglamentuotą ir jokiais oficialiais skaičiavimais nepagrįstą „keleto laboratorinių tyrimų“ sąrašą. Tokiu atveju svarstytinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu užtikrino, kad nustatant prievolę mokėti už mėginių persiuntimą į kitą valstybę, būtų išvengta pavienių juridinių asmenų (pareiškėjo) diskriminacijos kitų juridinių asmenų, importuojančių iš trečiųjų šalių maisto produktus, kurių tyrimams pakanka reikiamos laboratorinės įrangos Lietuvoje, atžvilgiu (Civilinio kodekso 2.76 str.), bei ar toks sprendimas užtikrina sąžiningą konkurencijos laisvę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje.

195. Reglamento 22 straipsnyje mokestis už pašto persiuntimo išlaidas, valstybei siekiant pasinaudoti kitos valstybės narės pagalba atliekant laboratorinius tyrimus, konkrečiai nėra nurodytas, juo labiau, šiose nuostatose nenurodytas tokio mokesčio dydis ar mokėjimo tvarka. Taip pat teismas nepagrįstai išplėtė Reglamento 22 straipsnio taikymo sritį, nurodydamas, kad mokestis už mėginių persiuntimą į kitą valstybę narę yra netiesiogiai įvardintas Reglamento 22 straipsnyje.

206. Kadangi Institutas pareikalavo rinkliavos, kurios nei konkretus dydis, nei mokėjimo tvarka nėra nustatyta Vyriausybės, kaip tai reikalaujama Rinkliavų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje, tokia rinkliava pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažinta neteisėta.

21Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84 – 86) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

221. Reglamento 4 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta pareiga kompetentingai institucijai užtikrinti atitinkamus laboratorinius bandymų pajėgumus arba priėjimą prie jų bei pakankamą skaičių tinkamos kvalifikacijos patyrusių darbuotojų, kad oficialią kontrolę ir kontrolės pareigas būtų galima atlikti veiksmingai ir efektyviai. Tokia formuluotė patvirtina Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos galimybę rinktis, kokiu būdu užtikrins, kad valstybinė maisto kontrolė būtų atliekama veiksmingai ir efektyviai: ar ji pati organizuos absoliučiai visų galimų maisto produktų mėginių laboratorinius tyrimus (įsigys būtiną ir brangią įrangą, akredituos tokių tyrimų metodus pagal Reglamento 12 straipsnį, parengs pakankamą skaičių kompetentingų specialistų, galinčių atlikti visus galimus laboratorinius tyrimus), ar, įvertinusi konkrečių laboratorinių tyrimų metodų akreditavimo būtinybę racionalumo, protingumo ir veiklos efektyvumo požiūriu, sudarys priėjimą prie jų, pavyzdžiui, bendradarbiaudama su kitų valstybių kompetentingomis institucijomis ir jų laboratorijomis.

232. Reglamento 27 straipsnio 8 dalis ir 22 straipsnis numato pareigą importuotojui atlyginti kompetentingos institucijos išlaidas, susijusias su Reglamento 18, 19, 20 ir 21 straipsniuose nurodyta atitinkama veikla, o 27 straipsnio 1 dalis numato būtinybę kompetentingai institucijai užtikrinti, kad valstybinės kontrolės išlaidos būtų padengtos. Institutui pasinaudojus Reglamento 4 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta galimybe sudaryti priėjimą prie atitinkamų laboratorinių bandymų pajėgumų ir išsiuntus mėginius į Estiją, mėginių tyrimo ir mėginių siuntimo išlaidos yra neatsiejamos.

243. Atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma užtikrinti absoliučiai visų laboratorinių tyrimų atlikimo Lietuvoje, konkretaus mokesčio dydis negali būti iš anksto žinomas, todėl įtraukti jį į Konkrečius valstybės rinkliavos dydžius, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458, dėl jo neapibrėžtos piniginės išraiškos neįmanoma. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, 2008 m. atlikusi VMVT teikiamų paslaugų, įskaitant jų apmokestinimą, auditą, Rinkliavų įstatymo pažeidimo apmokestinant laboratorinių tyrimų įkainius neįžvelgė.

25Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92 – 95) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

261. Reglamento preambulės 48 punktas suteikia teisę Bendrijai patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą, kurios užtikrintų suderintą požiūrį į oficialiąją kontrolę, atsižvelgiant į bendradarbiavimo per sieną pobūdį, o kalbant apie pašarų ir maisto importą – jo tarptautinį pobūdį, todėl valstybių narių bendradarbiavimas yra būtina sąlyga užtikrinant oficialiąją kontrolę.

272. Tyrimų metodų akreditaciją apsprendžia visuma aplinkybių: analitinės įrangos ir tyrimams reikalingų reagentų įsigijimas, personalo apmokymas, laboratorinių tyrimo metodų įdiegimas, palaikymas ir kokybės užtikrinimas. Todėl visuomet, atsižvelgiant į planuojamų atlikti laboratorinių tyrimų skaičių, yra vertinamas ekonominis naudingumas ir valstybės biudžeto lėšų naudojimas.

283. Mėginių pervežimo išlaidos, susijusios su importuojamu mėginiu, neatitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintos valstybės rinkliavos sąvokos. Tvarkos aprašo 30 punktas, Reglamento preambulės 32 punktas bei 27 straipsnio 1 ir 8 dalys suteikia galimybę valstybių narių kompetentingoms institucijoms imti mokesčius ar privalomuosius mokėjimus, skirtus oficialios kontrolės išlaidoms padengti.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87 – 91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

301. Institutas, siekdamas užtikrinti laboratorinių tyrimų kokybę ir vadovaudamasis Reglamentu (EB) Nr. 882/2004, su paskutiniais pakeitimais padarytais 2008 m. kovo 17 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 301/2008, veikė neviršydamas savo įgaliojimų. Reglamentas (EB) Nr. 882/2004 įtvirtina kompetentingų institucijų bendradarbiavimą valstybėse narėse ir tarp valstybių narių, t. y. Reglamentas (EB) Nr. 882/2004 įtvirtina galimybę, vadovaujantis subsidiarumo principu, pasinaudoti kitos valstybės narės kompetentinga įstaiga (laboratorija).

312. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 30 punktu, Reglamento preambulės 32 punktu ir 22 straipsniu, valstybių narių kompetentingoms institucijoms suteikta teisė laisvai nustatyti fiksuoto dydžio mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, atsižvelgiant į patirtas išlaidas, o importuotojui tenka pareiga apmokėti visas išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole, jo sunaikinimu, specialiu apdorojimu ar grąžinimu, ar kitas išlaidas.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Byloje ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovų kilęs dėl to, ar pagrįstai atsakovė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ( toliau-VMVT) reikalauja atlyginti išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto kontrolės metu paimtų laboratorinių mėginių tyrimais, kurie buvo atlikti ne Lietuvoje, bet kitoje Europos Bendrijos valstybėje.

35Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Saldainis“ užsiima maisto produktų importu iš trečiųjų valstybių. Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pagal galiojančius teisės aktus atlieka oficialią maisto produktų importo kontrolę, patikrindama įvežamų ( importuojamų) maisto produktų tinkamumą vartoti pagal paskirtį. Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, 2010-02-11, 2010- 02-18, 2010-02-26 ir 2010-03-05 pristatė į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą UAB „Saldainis“ importuotų iš Kinijos, Brazilijos ir Turkijos saldainių ir kramtomosios gumos mėginius dažiklių tyrimams atlikti. Institutas kreipėsi su prašymu į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją atlikti dažiklių tyrimus saldainiuose ir kramtomojoje gumoje. Atsakovas už minėtoje laboratorijoje atliktus cheminius tyrimus ir persiuntimo išlaidas pareiškėjui pateikė sąskaitas faktūras apmokėjimui.

36Lietuvoje kaip EB valstybėje narėje yra taikomos Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių, nuostatos.

37Reglamento (EB) Nr. 882/2004 preambulės 48 punkte nurodyta, kad organizuojant importo valstybinę kontrolę ir siekiant užtikrinti visoje ES teritorijoje tiekiamų rinkai produktų saugą ir kokybę, gali būti vadovaujamasi subsidiarumo principu. Tai reiškia, kad vienos valstybės narės kontrolės įstaiga gali pasitelkti į pagalbą kitos valstybės narės kontrolės įstaigą tyrimams atlikti.

38Reglamento (EB) Nr. 882/2004 4 straipsnio 2 dalies c punkte valstybinę kontrolę vykdančiai įstaigai nustatyta įpareigojimas užtikrinti, kad jos turėtų „atitinkamus laboratorinius bandymų pajėgumu arba priėjimą prie jų bei pakankamą skaičių ir tinkamos kvalifikacijos patyrusių darbuotojų, kad oficialia kontrolę ir kontrolės pareigas būtų galima atlikti veiksmingai ir efektyviai“. Taigi, vadovaujantis šia Reglamento nuostata, Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, atlikdamas dažiklių tyrimus, reglamente (EB) Nr. 882/2004 nustatyta tvarka galėjo kreiptis į Estijos sveikatos tarybos Tartu laboratoriją su prašymu ištirti pareiškėjo importuotų iš Kinijos, Brazilijos ir Turkijos saldumynų ir kramtomosios gumos mėginius. Kadangi Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas nėra akredituotas atlikti tokius tyrimus, o Tartu laboratorija akredituota pagal Europos standartą ENISO-IEC 17025, kaip tai numato reglamento (EB) Nr. 882/2004 12 straipsnis, atsakovas pagrįstai mėginius išsiuntė tyrimams į minėtą laboratoriją.

39Reglamento (EB) Nr. 882/2004 22 straipsnis nustato pareigą importuotojui apmokėti visas išlaidas, susijusias su importuojamo negyvūninio maisto valstybine maisto kontrole, jo sunaikinimu, specialiu apdorojimu ir grąžinimu ar kitas išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka.

40Teisę imti mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, skirtus padengti oficialios kontrolės išlaidas, numato Reglamento (EB)Nr. 882/2004 27 straipsnio 1 dalis.

41Lietuvos Respublikos maisto įstatymo ( Žin., 2000, Nr. 32-893) 11 straipsnio 2 dalyje numatytas principas, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas. Reikalavimus maisto saugai nustato 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ( OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463) 14 straipsnis. Importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo (toliau-Tvarka)( Žin., 2008, Nr. 113-4324) 19 punkte nustatytas maksimalus terminas laboratorinių tyrimų atlikimui: importuojamo negyvūninio maisto siuntų mėginiai turi būti ištirti ne ilgiau kaip per 15 darbo dienų, todėl, nesant galimybių konkrečių maisto dažiklių tyrimų atlikti institute, pagrįstai mėginiai buvo išsiųsti artimiausiai esančiai ES nustatyta tvarka patvirtintai laboratorijai. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo, išlaidos, susijusios su dažiklių tyrimais, buvo būtinos ir pagrįstai įtrauktos į oficialios kontrolės išlaidas, kurias privalo padengti importuotojas.

42Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai dėl jų nepasisako. Byla išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai, naikinti teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

43Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

44Pareiškėjo UAB „Saldainis“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Uždaroji akcinės bendrovė „Saldainis“ (toliau – ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir... 6. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atsiliepimu... 7. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas nurodė, kad... 8. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į... 9. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nurodė, kad... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu... 12. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271... 13. III.... 14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 76 – 79) prašo Vilniaus apygardos... 15. 1. Konkretūs valstybių narių bendradarbiavimo atvejai ir procedūros yra... 16. 2. Reglamento preambulės 48 punkte kalbama ne apie subsidiarumą, kaip vienos... 17. 3. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo veiksmų atitikimo Reglamento 4... 18. 4. Valstybė, nesugebanti užtikrinti pareiškėjui galimybės atlikti... 19. 5. Reglamento 22 straipsnyje mokestis už pašto persiuntimo išlaidas,... 20. 6. Kadangi Institutas pareikalavo rinkliavos, kurios nei konkretus dydis, nei... 21. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą... 22. 1. Reglamento 4 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta pareiga kompetentingai... 23. 2. Reglamento 27 straipsnio 8 dalis ir 22 straipsnis numato pareigą... 24. 3. Atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma užtikrinti absoliučiai visų... 25. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atsiliepimu... 26. 1. Reglamento preambulės 48 punktas suteikia teisę Bendrijai patvirtinti... 27. 2. Tyrimų metodų akreditaciją apsprendžia visuma aplinkybių: analitinės... 28. 3. Mėginių pervežimo išlaidos, susijusios su importuojamu mėginiu,... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto valstybinė maisto ir... 30. 1. Institutas, siekdamas užtikrinti laboratorinių tyrimų kokybę ir... 31. 2. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 30 punktu, Reglamento preambulės 32 punktu ir... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Byloje ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovų kilęs dėl to, ar pagrįstai... 35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Saldainis“ užsiima maisto... 36. Lietuvoje kaip EB valstybėje narėje yra taikomos Europos parlamento ir... 37. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 preambulės 48 punkte nurodyta, kad organizuojant... 38. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 4 straipsnio 2 dalies c punkte valstybinę... 39. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 22 straipsnis nustato pareigą importuotojui... 40. Teisę imti mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, skirtus padengti... 41. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo ( Žin., 2000, Nr. 32-893) 11 straipsnio... 42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes bei materialinės... 43. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 44. Pareiškėjo UAB „Saldainis“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus... 45. Nutartis neskundžiama....