Byla 2-2402/2013

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalies, kuria atmestas kreditorių V. P. , E. P. , P. B. prašymas atsakovo likviduojamo akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių V. L. , V. P. , E. P. ir P. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalies, kuria atmestas kreditorių V. P. , E. P. , P. B. prašymas atsakovo likviduojamo akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė atsakovui AB bankui SNORAS bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė N. C. ir 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino atsakovo neginčijamų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Minėta nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus V. L. 1829487,21 Lt ketvirtos eilės kreditorinis reikalavimas.

5Kreditoriai sutuoktiniai V. P. ir E. P. bei P. B. prašė patvirtinti sutuoktinių V. P. ir E. P. bendrą 189013,39 Lt ir P. B. 171258,32 Lt reikalavimą atsakovo bankroto byloje, atitinkamai šiomis sumomis sumažinant pradinio kreditoriaus V. L. finansinį reikalavimą. Taip pat rašė įpareigoti atsakovą informuoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl E. P. , V. P. ir P. B. priklausančių draudimo išmokų. Nurodė, kad kreditoriai V. L. , sutuoktiniai V. P. bei E. P. 2010 m. kovo 22 d. sutartimi susitarė kooperuodami savo turtą, darbą bei žinias, veikti bendrai vykdant bendrą veiklą – organizuoti ir vykdyti statybos darbus, juos parduoti bei gauti pelną. Kreditoriai taip pat susitarė savo įnašus ir iš bendros veiklos gautą pelną laikyti V. L. priklausančioje AB banko SNORAS sąskaitoje Nr. ( - ) . Pažymėjo, jog kreditorius V. L. lygiomis dalimis perleido V. P. bei E. P. reikalavimo teisę į visas pinigines lėšas, pervestas V. P. ir E. P. į kreditoriaus V. L. sąskaitą, bei reikalavimo teisę į gautą pelną ir palūkanas. Taip pat nurodė, jog kreditoriai V. L. ir P. B. 2011 m. liepos 11 d. sutarimu sutarė veikti bendrai siekiant gauti palūkanas, pasinaudojant V. L. AB banko SNORAS suteikta programa „Laiptai VIP mokėjimo sąskaitoms“. Kreditorius P. B. minėtos sutarties pagrindu įnešė savo lėšas į V. L. sąskaitą Nr. ( - ) AB banke SNORAS, todėl kreditorius V. L. perleido P. B. reikalavimo teisę į visas pinigines lėšas, įneštas į minėtą sąskaitą bei nuo šių sumų paskaičiuotas palūkanas.

6Atsakovas prašė kreditorių prašymus atmesti. Nurodė, kad šalių susitarimai dėl reikalavimų perleidimų atsakovui buvo pateikti tik 2012 m. vasario 9 d. Iš susitarimų teksto nebuvo aiškios perleistos sumos, jų mokėjimo terminai, šalys nepakankamai apibrėžė, kokią reikalavimo dalį perleido pradinis kreditorius ir kokią įgijo naujieji kreditoriai. Be to, visi kreditoriai bendrai apie reikalavimo teises atsakovui pranešė 2012 m. vasario 13 d., todėl nuo šios dienos naujasis kreditorius pradėjo įgyvendinti savo reikalavimą. Manė, kad minėtų susitarimų sudarymas buvo priemonė pretenduoti į draudimo išmoką, o tokių susitarimų sudarymas prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl kreditoriai neturėjo teisės į draudiminę išmoką.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi iš dalies patenkino kreditorių prašymą - pakeitė kreditorių V. L. su ketvirtos eilės 1829487,21 Lt reikalavimu, vietoje jo į atsakovo likviduojamo AB banko SNORAS kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą įtraukė kreditorius sutuoktinius V. P. ir E. P. su bendru 189013,39 Lt, P. B. su 171258,32 Lt ir V. L. su 1469215,50 Lt ketvirtos eilės reikalavimu. Atmetė kreditorių V. P. , E. P. , P. B. prašymą įpareigoti atsakovą perduoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie juos ir jiems priklausančias draudimo išmokas. Teismas nustatė, jog draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.), V. L. sąskaitoje buvo 189013,39 Lt V. P. ir E. P. priklausančių lėšų bei 171258,32 Lt P. B. įneštų ir jam priklausančių lėšų. Teismas taip pat nustatė, jog P. B. atsakovui 2011 m. liepos 11 d. susitarimo kopiją įteikė 2012 m. sausio 6 d. (121 l.), o prašymą įtraukti į kreditorių sąrašą – 2012 m. vasario 9 d. (122 l.). Be to, kreditorius V. L. 2012 m. vasario 9 d. kartu su prašymu pridėjo 2010 kovo 22 d. sutartį ir 2011 m. liepos 11 d. susitarimą, kuriais reikalavimo teises į atsakovą įgijo P. B. , V. P. ir E. P. . Kreditoriai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pastarieji 2012 m. gruodžio 7 d. informavo atsakovą apie savo turimas reikalavimo teises, todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, jog P. B. nuo 2012 m. sausio 6 d., V. P. ir E. P. nuo 2012 m. vasario 9 d. galėjo panaudoti savo susitarimus dėl reikalavimų perleidimų prieš atsakovą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog draudiminio įvykio dieną tik kreditorius V. L. buvo atskleistas atsakovui kaip teisėtas lėšų naudotojas ir savininkas, atsakovui nebuvo žinoma apie 2010 m. kovo 22 d. sutartį ir 2011 m. liepos 11 d. sutarimą, taip pat vadovaudamasis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 10 straipsnio 3 dalimi, darė išvadą, jog reikalavimo teisę į V. L. sąskaitoje esančias lėšas turėjo tik V. L. . Be to, teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog IĮIDĮ nuostatos turėjo būti aiškinamos atsižvelgiant į 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009-03-11 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB. Todėl atsižvelgdamas į minėtos Direktyvos 8 straipsnio 3 dalį bei IĮIDĮ nuostatas, į tai, jog draudžiamojo įvykio dieną, atsakovui buvo žinoma tik apie kreditorių V. L. , į tai, jog kreditoriai V. P. , E. P. ir P. B. negalėjo minėtų sutarčių pagrindu įgyti daugiau teisių negu jų turėjo kreditorius V. L. , darė išvadą, jog kreditoriai V. P. , E. P. , P. B. neįgijo teisės į draudimo išmoką už perimtą teisę į sąskaitoje buvusias lėšas.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atskiruoju skundu kreditoriai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas kreditorių V. L. , sutuoktinių V. P. bei E. P. ir P. B. prašymas informuoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl V. P. , E. P. bei P. B. priklausančių draudimo išmokų, ir klausimą išspręsti iš esmės - informuoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apie V. P. , E. P. priklausančią 189013,39 Lt draudimo išmoką bei P. B. priklausančią 171258,32 Lt draudimo išmoką. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismo nustatytos aplinkybės yra viena kitai prieštaraujančios, t.y. teismas pripažino, jog draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) V. L. sąskaitoje buvo V. P. , E. P. bei P. B. priklausančios lėšos, tačiau taip pat teismas nurodė, jog draudiminio įvykio dieną reikalavimo teisę į V. L. sąskaitoje esančias lėšas turėjo tik V. L. .

122. Teismas, vertindamas V. P. ir E. P. bei P. B. teisių į V. L. sąskaitoje esančias lėšas atsiradimo momentą, rėmėsi CK 6.109 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu, V. L. 2011 m. gruodžio 6 d. atsakovui faksu išsiuntė pranešimą apie reikalavimo teises į sąskaitoje esančias lėšas, o 2011 m. gruodžio 7 d. – registruotu paštu. Todėl atsakovui nuo 2011 m. gruodžio 6 d. buvo žinoma, kad draudiminio įvykio dieną V. L. sąskaitoje buvo V. P. , E. P. bei P. B. priklausančios lėšos. Teismui minėti įrodymai buvo pateikti kartu su kreditoriniais reikalavimais, taip pat pakartotinai teikiami su atskiruoju skundu. Nors atsakovui reikalavimo perleidimo faktas buvo atskleistas tik 2011 m. gruodžio 6 d., tačiau pats reikalavimo teisės perleidimas teisinius padarinius sukėlė nuo atitinkamų sutarčių sudarymo. Tai patvirtina ir tas faktas, jog draudiminio įvykio dieną V. L. sąskaitoje buvo V. P. , E. P. bei P. B. priklausančios lėšos.

133. Teismo taikyta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 94/19/EB, nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl teismas neturėtų jos taikyti tiesiogiai. Be to, teismas netinkamai taikė Direktyvos 8 straipsnio 3 dalį, kadangi V. P. , E. P. bei P. B. neginčijo, jog jie neturėjo absoliučios teisės į visas V. L. sąskaitoje esančias lėšas. Teismas turėjo taikyti IĮIDĮ, kuris buvo priimtas įgyvendinant nurodytą direktyvą. Teismo nustatyta aplinkybė, jog draudiminio įvykio dieną V. L. sąskaitoje buvo V. P. ir E. P. bei P. B. priklausančios lėšos atitinka IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą, tačiau teismas netinkamai aiškino IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį dalyje kreditoriams priklausančio draudimo išmokos. Kadangi reikalavimo teisė buvo perleista iki draudžiamojo įvykio, teismas taip pat nustatė, jog draudiminio įvykio dieną V. P. ir E. P. bei P. B. priklausė lėšos, esančios V. L. sąskaitoje, todėl nėra pagrindo manyti, jog V. P. , E. P. bei P. B. reikalavimo teises į V. L. sąskaitoje esančias lėšas įgijo tik nuo 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimo apie reikalavimo perleidimą pateikimo atsakovui momento.

14Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo apeliantų atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartį. Taip pat priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Atskirasis skundas netenkintinas.

17Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalies, kuria atmestas kreditorių prašymas informuoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl V. P. , E. P. bei P. B. priklausančių draudimo išmokų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18Nagrinėjamu atveju 2010 m. kovo 22 d. apeliantai V. L. , V. P. bei E. P. sudarė sutartį, pagal kurią V. L. lygiomis dalimis perleido V. P. bei E. P. reikalavimo teisę į visas pinigines lėšas, pervestas V. P. ir E. P. į apelianto V. L. sąskaitą, bei reikalavimo teisę į gautą pelną ir palūkanas. 2011 m. liepos 11 d. apeliantai V. L. ir P. B. sudarė sutarimą, pagal kurį P. B. įnešė savo lėšas į V. L. sąskaitą, todėl apeliantas V. L. perleido P. B. reikalavimo teisę į visas pinigines lėšas, įneštas į minėtą sąskaitą bei nuo šių sumų paskaičiuotas palūkanas.

19CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantai P. B. atsakovui 2011 m. liepos 11 d. susitarimo kopiją įteikė 2012 m. sausio 6 d. (121 l.), o prašymą įtraukti į kreditorių sąrašą – 2012 m. vasario 9 d. (122 l.), todėl konstatavo, jog P. B. nuo 2012 m. sausio 6 d., V. P. ir E. P. nuo 2012 m. vasario 9 d. galėjo panaudoti savo susitarimus dėl reikalavimų perleidimų prieš atsakovą. Tačiau apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimą apie reikalavimo teises į sąskaitoje esančias lėšas, kuriuo atsakovas buvo informuotas apie sudarytą 2010 m. kovo 22 d. sutartį ir 2011 m. liepos 11 d. susitarimą. Minėtas pranešimas registruotu paštu buvo išsiųstas atsakovui (138 l.), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas apie reikalavimo perleidimo faktą buvo informuotas 2011 m. gruodžio 6 d.

20Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog atsakovui reikalavimo perleidimo faktas buvo atskleistas 2011 m. gruodžio 6 d., tačiau pats reikalavimo teisės perleidimas teisinius padarinius sukėlė nuo atitinkamų sutarčių sudarymo. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino atsakovą nemokiu ir visam laikui atšaukė licenziją. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog iki 2011 m. lapkričio 24 d., t.y. draudiminio įvykio dienos apeliantai privalėjo informuoti atsakovą apie reikalavimo teisės perleidimą. Tuo tarpu, apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas draudiminio įvykio dieną buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą. Kaip minėta, apeliantai atsakovą informavo tik 2011 m. gruodžio 6 d. Šį faktą patvirtino patys apeliantai.

21Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog 2010 m. kovo 22 d. sutartis ir 2011 m. liepos 11 d. susitarimas, sudaryti tarp apeliantų dėl tarpusavio piniginių santykių, neturi įtakos atsakovo atžvilgiu. Apeliantai V. P. bei E. P. ir P. B. nėra banko sąskaitos sutarties šalys, jie netapo indėlininkais, negalėjo būti identifikuoti kaip indėlininkai, kadangi iki draudiminio įvykio dienos neinformavo atsakovo apie savo teises. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog draudžiamojo įvykio dieną, atsakovui buvo žinoma tik apie apeliantą V. L. , kuris ir gavo maksimalaus dydžio draudimo išmoką, todėl apeliantai V. P. , E. P. , P. B. neįgijo teisės į draudimo išmoką už perimtą teisę į sąskaitoje buvusias lėšas.

22Dėl kitų atskirtajame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčo dalyku.

23Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.