Byla 2A-862-115/2008

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičius, teisėjų Dalios Kačinskienės, Petro Jaržemskio, sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei dalyvaujant pareiškėjui A. G. , pareiškėjo atstovui Edmundui Buvyčiui, suinteresuotiems asmenims H. G. , S. G. ,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-266-96/2007 pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, H. G. , S. G. , dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6pareiškėjas A. G. pateikė teismui pareiškimą ir patikslintą pareiškimą, kuriais prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. G. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise, be 2,6 ha žemės, valdė ir 2,3162 ha žemės Smalinės kaime, teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises į 2,3162 ha žemės patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikti. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 1999 m. spalio 20 d. prieš tai jis pateikė 1991 m. rugsėjo 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę į savo motinos M. G. valdytą žemę Smalinės kaime, dabar priskirtam Vilniaus miestui. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 01-1592 ir 2004 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2723 pareiškėjo tėvo vardu iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į iš viso į 2,6 ha žemės, suteikiant neatlygintinai namų valdos žemės sklypą ir žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniuje, Smalinės g. 50. Lietuvos valstybės archyvo 1998 m. liepos 30 d. pažymėjime Nr. T-6894-G nustatyta, kad Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašyta M. G. Smolnica kaime turėjo 4,5 dešimtines žemės, taip pat kad Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašyta G. M. valdė 2,6 ha naudojamos žemės. Pareiškėjo nuomone, šie duomenys buvo dėl ne visos valdytos žemės. Nėra duomenų, kad po 1924 m. iki nacionalizacijos pareiškėjo senelė įgijo ar perleido dalį 1924 metais valdytos 4,5 dešimtinės (apie 4,9 ha) žemės.

7Suinteresuotas asmuo H. G. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka.

8Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad kartu su pareiškėjo tėvo S. G. prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1998-07-30 pažymėjimas Nr. T-6894-G, kuriame esančius duomenis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto skyriaus sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą papildomiems dokumentams nagrinėti, priimdama 2001-08-10 pasiūlymą Nr. 5, kad buvusi savininkė M. G. nuosavybės teise Smalinės kaime, Vilniuje valdė 2,60 ha žemės, vertino kompleksiškai. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001-10-08 ir 2004-10-16 sprendimų preambulėse buvo nurodyta, kokia yra S. G. tenkanti atkurti žemės dalis.

9Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendime padarė išvadą, kad 1983 m. rugsėjo 19 d. mirusi M. G. 1940 m. (nacionalizacijos metu) turėjo ne 4,9 dešimtines, bet 2,6 ha žemės, į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus–Trakų apskrityje iki 1940 m. galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį paveldėjimo teisės santykiai neatsirado, nes M. G. tuo metu buvo gyva, nacionalizacijos metu pati nuosavybės teise valdė 2,6 ha žemės. Teismo nuomone, pareiškėjo tėvas S. G. motinos žemę paveldėjo po jos mirties, todėl byloje neturi reikšmės tai, kokio dydžio žemės plotu jis naudojosi 1948 metais. Teismas nurodė, kad liudytojų įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodomų faktų, nes jie 1940 metais buvo jauno amžiaus (vienuolikos ir keturių metų). Be to, jie nenurodė, kad žemės savininkė iki nacionalizacijos buvo M. G. . Teismais taip pat atkreipė dėmesį tai, kad iki mirties apklaustas pareiškėjo tėvas S. G. nepatvirtino, jog M. G. nuosavybės teise valdė 4,5 dešimtinės žemės Smalinės kaime. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad netenkinamas pareiškėjo pagrindinis reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo, netenkino pareiškėjo papildomo reikalavimo dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo (CPK 178 straipsnis, 444 straipsnio 1 dalis).

10Pareiškėjas A. G. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-09-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 1.1.2 p., kuriame nustatyta, kad papildomame dokumente turi būti nurodytas nuosavybės teise valdytas žemės plotas. Teismas archyvo pažymėjime T-6894-G nurodytus duomenis įvertino labai formaliai ir atsietai nuo istorinių – faktinių aplinkybių. Teismui turėjo būti žinomas tas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo meto okupacijomis Lietuvos valstiečiai privalėjo teikti maisto produktus okupacinėms institucijoms, taip vadinamas pyliavas. Atskirų žemės ūkio produktų privalomi teikti kiekiai priklausė nuo tam produktui pagaminti naudojamos žemės kiekio. Pareiškėjo nuomone, buvo akivaizdu, kad M. G. nurodė, kad 2,6 ha naudoja pieno gamybai, t.y. toks kiekis buvo ganyklos. Kitas kiekis žemės, t.y. 2,3162 ha buvo naudojamas kitai žemės ūkio paskirčiai, taip pat dalį žemės užėmė sodyba, todėl teismas nepagrįstai nuosavybės teise valdytą žemę sutapatino su pieno gamybai, t.y. ganyklomis, naudota žeme. Pareiškėjas 2007-09-21 papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo gavo 2007-09-26 pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-4187, kuri patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo senelė nuo 1924 m. niekam neperleido dalies nuosavybės teise valdytos žemės ir ją nuosavybės teise valdė iki neteisėto nusavinimo 1940-07-22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino ne kaip visetą byloje esančių įrodymų, o kaip išimtus iš įrodymų viseto konteksto, todėl nenustatė fakto, kad pareiškėjo senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tokį kiekį žemės, kokį ji paveldėjo 1924 metais po savo vyro mirties, t.y. 4,5 dešimtines, atitinkančias 4,9162 ha. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad nustačius juridinę reikšmę turinį faktą, tampa aktualus ir jo prašymas atstatyti terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.

11Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-09-12 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998-07-30 pažymėjime Nr. T-6894-G pateiktą informaciją apie M. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir pagrįstai padarė išvadą apie buvusios savininkės turėtą žemės kiekį. Taip pat sutiko su teismo nuomone dėl paveldėjimo santykių, atsiradusių tik po M. G. mirties.

12Apeliacinis skundas tenkintinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

14Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

15Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

16Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo A. G. parašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. G. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise be 2,6 ha žemės valdė dar ir 2,3162 ha žemės, esančios Smalinės kaime, teritorijoje, kuri dabar priskirta Vilniaus miestui, o taip pat atmetė prašymą atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises į 2,3162 ha žemės patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikti.

17Pareiškėjas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka.

18Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas, kuriuo pareiškėjo prašymai tenkintini.

19Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami kelis kartus. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.

20Pažymėtina, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę, pirmiausia turėjo išreikšti savo valią ir paduoti prašymą ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, turėjo kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją iki 2001 m. gruodžio 31 d., o giminystę ir nuosavybę įrodančius dokumentus pateikti iki 2003-12-31. Jeigu toks prašymas ir dokumentai iki šio termino paduota nebuvo, tokiam asmeniui atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija).

21Iš bylos medžiagos (b.l.64-138) matyti, kad pareiškėjo senelė M. G. mirė 1983m (b.l. 132), o jos sūnus, pareiškėjo tėvas S. G. , nustatytu terminu atitinkamai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 5,7ha žemės (b.l. 127), o taip pat pateikė archyvo 1998-07-30 pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog G. M. Vilniaus apskr. Riešės valsč. žemės mokėtojų 1924m. sąraše Smalinės(Smolnica) kaime turėjo 4,5 dešimtinės žemės (b.l. 129). Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad Riešės valsč. pieno gamintojų 1941-10-20sąraše įrašyta G. M. Smalinės kaime valdžiusi 2,6ha naudojamos žemės. Pareiškėjo tėvas mirė 1999m.(b.l. 134). Vilniaus apskr. viršininko administracija 2001-10-08 sprendimu S. G. vardu atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią 0,6208ha žemės, iš 2,6ha žemės, į kurią M. G. buvo atkuriamos nuosavybės teisės, o sprendimas dėl likusios dalies (1,98ha) nuosavybės atkūrimo priimtas 2004-10-26(b.l., 8,9). Pareiškėjui ir jo broliui paveldėjimo teisės liudijimas į tėvo 0,6208ha žemės sklypą yra išduotas 2001-12-13(b.l.85-91). Tai rodo, kad Vilniaus apskr. viršininko administracija pagal pateiktus dokumentus nuosavybės teises atkūrė tik į 2,60ha M. G. turėtą žemę, iš archyvo pažymoje 1924m. nurodytos 4,5 dešimtinės.

22Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nuosavybę patvirtinančių dokumentų pateikimo praleisto termino atnaujinimo yra paduotas 2006-12-05. Pirmos instancijos teismas faktiškai praleisto termino nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti netenkino tuo pagrindu, kad nenustatė prašomo juridinio fakto, nevertindamas pareiškime nurodytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų. Tai rodo, kad šioje dalyje teismas faktiškai neatskleidė bylos esmės. Tačiau kolegija sprendžia, jog šį prašymą galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui(CPK 327str.).

23Prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo tenkintinas.

24Byloje esanti medžiaga rodo, kad ekspertų komisija dar 1996-05-02 siūlė M. G. atstatyti nuosavybės teises į 4,914ha žemės ir šiam plotui buvo ruošiami dokumentai (b.l. 108-121). Komisijos pasiūlymas dėl 2,6ha nuosavybės atkūrimo pasirašytas 2001-08-10d. (b.l. 95, 108). Tuo tarpu galutinis sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik į dalį pareiškime nurodytos žemės yra priimtas 2004-10-26(b.l. 9), t.y. jau pasibaigus nuosavybę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminui, kadangi jie pagal įstatymą galėjo būti pateikti iki 2003-12-31.

25Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų kada ir kaip pranešė pareiškėjui ar jo tėvui, jog yra būtina kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nes nepakanka įrodymų, kurie patvirtintų, jog M. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė daugiau nei 2,6 ha žemės. Kad nebus atkurtos nuosavybės teisės į likusią dalį žemės, nurodytos 1998-07-30 archyvinėje pažymoje Nr.T-6894-G, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005-04-18 raštu pranešė pareiškėjui, atsakydama jam į 2005-03-08 gautą prašymą (b.l. 78-80). Tai rodo, kad pareiškėjas ir jo tėvas faktiškai buvo suklaidinti institucijos, kuri ilgą laiką sprendė nuosavybės į M. G. žemę atkūrimo klausimą ir galų gale nuosavybę atstatė tik į dalį pareiškime nurodyto ploto. Be to, siekiant atkurti nuosavybę į didesnį žemės plotą pagal esamus dokumentus, pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris skundą atmetė 2006-04-19 sprendimu (b.l.65-71). Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo į teismą kreipėsi 2006-12-05 (b.l.1). Todėl kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, dalyje, kurioje atmestas pareiškėjo prašymas dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo ir jį patenkinti, pripažįstant, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

26Pirmos instancijos teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. G. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise be 2,6 ha žemės taip pat valdė ir 2,3162 ha žemės Smalinės kaime, t.y. teritorijoje, kuri priskirta Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304.

27Vertinant šį pareiškėjo prašymą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės. Šioje byloje prašomas nustatyti faktas nustatinėtinas teismine tvarka, nes turi juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai).

281997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie įrodymai gali patvirtinti nuosavybės teisę bei suteikta teisė Vyriausybei detalizuoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų sąrašą. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises. Tiek Įstatymo 9 straipsnio, tiek ir šio Vyriausybės nutarimo 12 punkto sisteminė analizė patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojamas tik įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimas sprendžiamas administracine tvarka. Nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kuriuose nurodyta M. G. turėtą bei naudota žemė atskirais periodais ir šių dokumentų juridinę reikšmę įvertino institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

29Kolegija pažymi, kad pareiškėjas senelės nuosavybės teises į 4,5 dešimtinės žemės faktiškai įrodinėja archyvine pažyma (b.l. 6, 7), liudytojų parodymais ir kita byloje esančia medžiaga.

30Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos teismas archyvo pažymėjime T-6894-G nurodytus duomenis vertino labai formaliai, neatsižvelgdamas į įrodymų visumą. Pagal CPK 176 str.1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Faktiškai bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai.

31Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjo senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,6 ha, bet ne 4,9162 ha žemės. Vertindamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. pažymėjime Nr. T-6894-G esančius duomenis iš Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašo, kuriame įrašyta, kad M. G. turėjo 4,5 dešimtinės ( atitinka 4,9162 ha) žemės, ir iš Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąrašo, kuriame įrašyta, kad M. G. valdė 2,6 ha naudojamos žemės, teismas nurodė, jog 1924m. ir 1941m sąrašai priskirtini dokumentams, nurodytiems LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarime Nr.407, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nuosavybės įgijimą ir 4,5 dešimtinės žemės valdymą iki jos nacionalizacijos. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, tai byloje nėra ir įrodymų, kad pareiškėjo senelė įgijo nuosavybę ir į 2,6ha žemės. Todėl reikia tikėti, kad M. G. 1924 metais nuosavybės teise valdė 4,5 dešimtinės žemės, kurios dalies niekam neperleido iki nacvionalizacijos, nes tokių įrodymų byloje nėra (b.l. 176). Šios aplinkybės faktiškai negali paneigti ir 1941m. duomenys apie pieno gamintojų naudotą žemę, nes nurodyti duomenys nėra išsamūs, t.y. neaišku ar į šį plotą įeina kiemas, dirbama žemė, pievos ir kitos paskirties žemė. Be to, galima manyti, kad nurodytas žemės kiekis galėjo būti sąmoningai sumažintas dėl nustatomų prievolių vykdymo karo metu. Taip pat dalimi motinos žemės galėjo naudotis M. G. sūnus Stanislovas, gimęs 1920m. Smalinės kaime(b.l.133), kuris ten gyveno, nes 1942-05-27 gyventojų surašymo žiniose jis M. G. ūkio lape įrašytas kaip dirbantis šeimos narys (b.l.176). Šią prielaidą sustiprina ir tai, kad 1948-10-01 žemės apskaitos duomenimis S. G. Smalinės kaime naudojosi 7,09 žemės, nenurodant žemės ploto matavimo vieneto (b.l. 92).

32Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad esamų įrodymų visetas duoda pagrindą labiau tikėti, jog prašomas nustatyti faktas (dėl M. G. nuosavybės teise turėtos 4,5 dešimtinės žemės) buvo, negu kad jo nebuvo, todėl skundžiamas sprendimas šioje dalyje naikintinas, o prašymas tenkintinas.

33Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

34Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino, taikė procesinės ir materialinės teisės normas, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl tenkinant apeliacinį skundą sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas(CPK 326str.1d.2p.).

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

37Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-266-96/2007 ir priimti naują.

38Nuosavybės į žemę atkūrimo klausimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. G. senelė M. G. , mirusi 1983m., iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise be 2,6 ha žemės valdė taip pat ir 2,3162 ha žemės Smalinės kaime, teritorijoje, kuri dabar priskirta Vilniaus miesto savivaldybei.

39Pareiškėjui A. G. atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į 2,3162 ha žemės.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 6. pareiškėjas A. G. pateikė teismui pareiškimą ir patikslintą pareiškimą,... 7. Suinteresuotas asmuo H. G. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su... 8. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime... 9. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu... 10. Pareiškėjas A. G. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo... 11. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime... 12. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame... 15. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.... 16. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu... 17. Pareiškėjas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka.... 18. Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir... 19. Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą... 20. Pažymėtina, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę,... 21. Iš bylos medžiagos (b.l.64-138) matyti, kad pareiškėjo senelė M. G. mirė... 22. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškimas dėl juridinę reikšmę... 23. Prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo tenkintinas.... 24. Byloje esanti medžiaga rodo, kad ekspertų komisija dar 1996-05-02 siūlė M.... 25. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nepateikė... 26. Pirmos instancijos teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo nustatyti... 27. Vertinant šį pareiškėjo prašymą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal... 28. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į... 29. Kolegija pažymi, kad pareiškėjas senelės nuosavybės teises į 4,5... 30. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos... 31. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, kad labiau... 32. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad esamų... 33. Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui... 34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 37. Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d.... 38. Nuosavybės į žemę atkūrimo klausimu nustatyti juridinę reikšmę turintį... 39. Pareiškėjui A. G. atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės...