Byla A-602-1547-14
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, trečiasis suinteresuotas asmuo) specialistai 2003 m. spalio 17 d. uždarajai akcinei bendrovei „Tanagra“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, UAB „Tanagra“, Bendrovė) surašė patikrinimo aktą

5Nr. 06-02-54-480 už laikotarpius nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. (mokestinė byla Nr. 6.11-03-(7-183) I t., b. l. 29–77), kurio pagrindu buvo priimtas 2004 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 17-2-3 (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 8–19), kuriame nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 509 741 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 112 924 Lt PVM baudą ir 44 674, 16 Lt PVM delspinigių, nes neturėdamas pakankamai įrodymų vykdomų ūkinių operacijų turiniui pagrįsti, pritaikė 0 proc. PVM tarifą.

6Nesutikdama su šiuo Sprendimu, UAB „Tanagra“ 2004 m. vasario 10 d. pateikė skundą (mokestinė byla Nr. 6.11-03-(7-183) I t., b. l. 12–15) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija), prašydamas panaikinti minėto Sprendimo 1 punktą, kuriuo nurodyta sumokėti PVM, baudą ir delspinigius.

7Inspekcija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 69-175 (I t., b. l. 22–25) patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą.

8Pareiškėjas 2004 m. gegužės 11 d. (mokestinė byla Nr. 6.11-03-(7-183) I t.,

9b. l. 1–4) kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) dėl Sprendimo panaikinimo. MGK 2004 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. S-263-(7-183/2004) Sprendimą patvirtino iš dalies bei nurodė į biudžetą sumokėti 418 789 Lt PVM, 90 226 Lt PVM baudą ir 36 296,33 Lt delspinigių.

10II.

11Pareiškėjas UAB „Tanagra“ skundu (I t., b. l. 3–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT), prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, atsakovo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 69-175 ir MGK sprendimą Nr. S-263-(7-l 83/2004).

12Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nurodė sumokėti į biudžetą 418 789 Lt PVM, 36 296,33 Lt PVM delspinigių ir 90 226 Lt PVM baudą. Pažymėjo, jog Bendrovė nulinį PVM tarifą taikė eksportuotoms prekėms (automobilių detalėms). Prekes pardavė EXW sąlygomis – transportuojant automobiliu arba FCA sąlygomis – pervežant traukiniu. Pardavus prekes FCA sąlygomis, UAB „Tanagra“ yra atsakinga už muitinio tranzito vykdymą iki gavėjo įgalioto vežėjo. Bendrojo dokumento rinkinio tretieji egzemplioriai visais atvejais patvirtina, kad UAB „Tanagra“ savo, kaip muitinės procedūrų vykdytojo, pareigas atliko ir prekes perdavė. Tranzito deklaracijos, bendrojo dokumentų rinkinio tretieji egzemplioriai yra vieninteliai įstatymo reikalaujami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prekių eksportą ir prekių pripažinimą eksportuotomis, todėl nulinio PVM tarifo taikymas eksportuotoms prekėms turi būti grindžiamas dokumentais, kurie pateikti mokesčių administratoriui. Duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis – visi užsienyje esantys prekių gavėjai yra realūs, mokesčio administratorius nenustatė nė vieno fiktyvaus prekių gabenimo ar fiktyvaus prekių gavėjo ar jo rekvizitų atvejo. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriui patikrinti pateikti dokumentai patvirtina, kad prekės realiai buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos Respublikos, UAB „Tanagra“ negali už tai atsakyti, kadangi bendrovė šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos Respublikos sienos.

13Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 91) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14Paaiškino, jog pareiškėjas prekėms, eksportuotoms į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, nepagrįstai taikė nulinį PVM tarifą, kadangi pagal gautą informaciją iš nurodytų valstybių, asmenys neigia įsigiję prekių iš UAB „Tanagra“ ir jas įvežę į savo šalį. Informacija apie išsiųstas prekes ar suteiktas paslaugas, užsienio valstybės rezidentą, kuriam išsiųstos prekės arba suteiktos paslaugos, neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos, taip pat informacija, paneigianti patį prekių eksporto faktą eksporto dokumentuose nurodytiems subjektams, yra pagrindas apmokestinti prekes standartiniu pridėtinės vertės mokesčio tarifu. UAB „Tanagra“, taikydama nulinį PVM tarifą, privalėjo ne tik formaliai užpildyti eksporto dokumentus, bet ir realiai iš Lietuvos muitų teritorijos išvežti prekes šiuose dokumentuose nurodytiems subjektams.

15III.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 168–173) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų visumos pareiškėjas realaus prekių eksporto nurodytiems subjektams neįrodė.

18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 25 d. nutartimi (I t.,

19b. l. 206–210) bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi byloje nepakako įrodymų objektyviam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi (II t., b. l. 17) administracinę bylą sustabdė iki kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-1-02189-04, kurioje atliekamas tyrimas dėl UAB „Tanagra“ darbuotojų kėsinimosi užvaldyti 834 398 Lt PVM.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (II t, b. l. 65) administracinę bylą atnaujino ir 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (II t., b. l. 85–89) pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Tanagra“ neįrodė realaus prekių eksporto nurodytiems subjektams, todėl nepagrįstai taikė nulinį PVM tarifą.

22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi (II t., b. l. 144–149) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos tyrimas dėl aplinkybių, kurių nustatymas gali turėti prejudicinę reikšmę šiai bylai, yra nepasibaigęs, be to, byloje esminę reikšmę turi aplinkybės, ar prekės buvo realiai eksportuotos, ar ne, tik tuomet turi būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo atitinkamo dydžio PVM.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 5 d. nutartimi (II t.,

24b. l. 168–170) administracinę bylą sustabdė iki kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04.

25Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi (III t., b. l. 57) administracinę bylą atnaujino ir 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (III t., b. l. 98–104) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi (III t.,

27b. l. 133–136) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

28IV.

29Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu (III t.,

30b. l. 151–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimą, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. pateikė muitinės deklaracijas, kuriose nurodė, kad pardavė prekių (įvairių automobilių detalių, dalių) už 4 635 548,91 Lt sumą. Nurodytoms eksportuotoms prekėms Bendrovė pritaikė nulinį PVM tarifą. Vilniaus AVMI konstatavo, kad Bendrovės pateiktose muitinės deklaracijose nurodyti duomenys yra neteisingi, o sprendžiant klausimą dėl PVM tarifo taikymo, yra svarbus ne tik prekių išvežimo iš Lietuvos faktas, bet ir teisinga informacija apie užsienio rezidentą bei eksportuotas prekes.

32Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM Įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2, 5 ir 7 dalimis (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija), 41 straipsnio 1 dalimi (2002 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija Nr. IX-751, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.), 56 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis. Konstatavo, kad pareiškėjo pateiktose muitinės deklaracijose nurodytą informaciją apie išsiųstas prekes, apie užsienio valstybės rezidentus palyginus su gautąja iš oficialiųjų Rusijos, Latvijos, Baltarusijos institucijų, yra prieštaringa, kelianti pagrįstų abejonių dėl prekių eksporto fakto, todėl, vadovaujantis PVM Įstatymo nuostatomis, Bendrovei pagrįstai kilo pareiga įrodyti tokios mokesčių administratoriaus turimos informacijos nepatikimumą, o to neįrodžius – nuo šių prekių apskaičiuoti ir sumokėti 18 proc. dydžio PVM.

33Teismas nurodė, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių iš oficialiųjų Rusijos, Latvijos, Baltarusijos institucijų mokesčių administratoriaus gautos informacijos nepatikimumą. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad nurodymas taikyti ekonomines sankcijas yra neteisėtas, net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos, nes Bendrovė negali už tai atsakyti, ji šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos sienos. Teismas atleidimo nuo baudos (delspinigių) pagrindą siejo tik su tokiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti gautų mokesčių. Tačiau UAB „Tanagra“ pati apskaičiavo PVM bei turėjo pakankamai laiko pateikti mokesčių administratoriui papildomus dokumentus, patvirtinančius prekių eksporto faktą.

34V.

35Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 163–171) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus AVMI 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, patvirtinantį 2003 m. spalio 17 d. patikrinimo aktą Nr. 06-02-54-480 ir jame apskaičiuotus pareiškėjui PVM, baudą ir delspinigius; panaikinti VMI 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 69-175; panaikinti dalį MGK sprendimo Nr. S-263-(7-183/2004), kuria netenkinamas pareiškėjo skundas.

36Pareiškėjas nurodo, kad prekių eksportavimo faktą vienareikšmiškai pagrindžia iš Vilniaus teritorinės muitinės Procedūrų kontrolės skyriaus gauti teisės aktų nustatytą formą atitinkantys patvirtinimai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 9 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad UAB „Tanagra“ pateikė visus reikiamus dokumentus, jog prekės iš Lietuvos muitų teritorijos buvo išvežtos. Jokių duomenų, kad prekės liko Lietuvoje nei mokestinėje byloje, nei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Visi papildomi duomenys pateikti: prekių gabenimo dokumentai, prekes gabenusios transporto priemonės, asmenys, kurie gabeno prekes bei kuriems išsiųstos prekės Lietuvos geležinkeliu. Teismas nenustatė, ar Bendrovė turėjo galimybę kontroliuoti, kad prekes užsienyje atsiims pirkėjai, ar yra Bendrovės tyčia dėl duomenų apie prekių gavėjus nuslėpimo ar iškreipimo. Ikiteisminis tyrimas šio fakto nepatvirtino. Bendrovei negali būti taikoma atsakomybė už tai, kad užsienio bendrovės nuslepia importą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra patvirtinęs, kad šioje byloje svarbi aplinkybė – prekių išvežimo iš Lietuvos muitų teritorijos fakto įrodinėjimas, ne tik prieštaringos informacijos vertinimas. Vien tik atsakovo abejonės apie prekių gavėjus, nėra absoliutus pagrindas papildomam PVM apskaičiavimui. Tiek liudytojų parodymai, kad prekės buvo išvežtos į Baltarusiją ir Latviją, tiek dokumentai, kad prekės buvo išsiųstos į Rusiją, patvirtina prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės taikymo senačiai, jokių įrodymų, kad buvo klastoti dokumentai, ar sukčiautų UAB „Tanagra“ darbuotojai, nesurinkta. Aplinkybės, nepagrįstos įrodymais, negali būti vertinamos. Bendrovė neturi jokių įgaliojimų rinkti įrodymus užsienio valstybėse. Prekes išsivežė patys pirkėjai arba jos buvo išsiunčiamos paštu. Bendrovė gavo visus teisės aktuose numatytus dokumentus apie prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, todėl neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad pagrįstai taiko nulinį PVM tarifą. Teismas nevertino aplinkybių, kad prekių gavėjai yra suinteresuoti savo šalyse nuslėpti importo faktus, kad nereiktų mokėti importo mokesčio.

37Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 177–179) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad PVM mokėtojas, pritaikęs nulinį PVM tarifą eksportuotoms prekėms, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad eksportuotos prekės pripažintos išgabentomis iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos bei pateikti teisingą informaciją apie užsienio rezidentą ir apie išsiųstas prekes. Mokesčių administratoriui surinkus įrodymus, kad objektyviai deklaracijoje nurodytam užsienio valstybės rezidentui prekės nebuvo išgabentos, ūkinė operacija neįvyko, tokios prekės turi būti apmokestinamos standartiniu PVM tarifu. Vien prekių eksporto įforminimas užsienio piliečių vardu, neįrodo realiai įvykus ūkinę operaciją. Bendrovė nepateikė jokių papildomų įrodymų, paneigiančių užsienio piliečių paaiškinimus apie neįvykusius atsarginių dalių pirkimus.

39Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 175) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41VI.

42Pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimą, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. pateikė muitinės deklaracijas, kuriose nurodė, kad pardavė prekių (įvairių automobilių detalių, dalių) už 4 635 548,91 Lt sumą: į Rusiją prekių už 1 908 951,68 Lt išvežta traukiniu, į Latviją prekių už 1 753 346,60 Lt išvežta automobiliu, į Baltarusiją prekių už

43973 250,63 Lt išvežta automobiliu. Visoms nurodytoms eksportuotoms prekėms Bendrovė pritaikė nulinį PVM tarifą. Vilniaus AVMI 2004 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 17-2-3, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 9 dalimi, 39 straipsniu, nurodė sumokėti į biudžetą 509 741 Lt PVM, 112 924 Lt PVM baudą ir 44 674,16 Lt PVM delspinigių (sprendimo 1 punktas), nes neturėdamas pakankamai įrodymų vykdomų ūkinių operacijų turiniui pagrįsti, mokesčių mokėtojas pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Inspekcija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 69-175 (I t., b. l. 22–25) patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą. MGK 2004 m. liepos 5 d. sprendimu

44Nr. S-263-(7-183/2004) Sprendimą patvirtino iš dalies bei nurodė į biudžetą sumokėti 418 789 Lt PVM, 90 226 Lt PVM baudą ir 36 296,33 Lt delspinigių.

45Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų skyrius 2004 m. balandžio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04 dėl UAB „Tanagra“ atsakingų darbuotojų dokumentų klastojimo su tikslu neteisėtai užvaldyti 834 398 Lt PVM. 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, dalyje dėl dokumentų klastojimo (Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalis), buvo nutrauktas, kadangi suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas bei pratęsta įtariamųjų paieška dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje. 2013 m. vasario 14 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suėjus dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.

46Pareiškėjas UAB „Tanagra“ inicijavo teismo procesą, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl eksportuojamų prekių į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu. Pareiškėjas mano, kad pagrįstai eksportuotoms prekėms taikė 0 proc. tarifą, kadangi pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus apie prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, be to duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis.

47Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 17 d. įstatymo

48Nr. VIII-2060 redakcija (įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.), galiojusi iki 2002 m. liepos 1 d.) buvo įtvirtinta, kad nuliniu PVM tarifu apmokestinamos eksportuotos prekės; 2 dalyje nustatyta, kad VMI įregistruotas asmuo PVM mokėtojas, norėdamas taikyti nulinį PVM tarifą eksportuotoms prekėms, turėjo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės yra Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka pripažintos eksportuotomis; 5 dalyje nurodyta, kad jeigu mokesčio administratorius apie išsiųstas prekes, apie užsienio valstybės rezidentą, kuriam išsiųstos prekės, gauna informaciją, kuri neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos, prekės, su kuriomis prieštaringa informacija yra susijusi, apmokestinamos taikant 18 proc. tarifą; 7 dalyje numatyta, jeigu mokėtojas nesutinka su PVM suma, papildomai apskaičiuota dėl šio straipsnio 4–6 dalyse nurodytų priežasčių, jis privalo pats įrodyti, kad ši suma yra neteisinga.

49Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį (2002 m. kovo 5 d. įstatymo

50Nr. IX-751 redakcija (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) tiekiamos prekės apmokestinamos taikant nulinį PVM tarifą, jeigu jos eksportuotos.

51PVM Įstatymo 56 straipsnis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d) reglamentuoja 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumo įrodymą. PVM Įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs nulinį PVM tarifą eksportuotoms prekėms, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad eksportuotos prekės pripažintos išgabentomis iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.

52PVM Įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus nulinio PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, o jeigu PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui nulinis PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms nustatytas.

53PVM Įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus nulinio PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, o gavus įrodymų, kad prekių tiekimui ar paslaugų teikimui nulinis PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

54Pagal tuo metu galiojusio PVM Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais, nenurodytais šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei šio Įstatymo IV skyriuje, taikomas standartinis PVM tarifas. Nulinis PVM tarifas yra išimtis, todėl įstatyme nustatyta mokesčio mokėtojo pareiga įrodyti, kad jam turi būti taikoma išimtis. Tai yra pagrindinė įrodinėjimo taisyklė, kuria vadovaujamasi sprendžiant dėl 0 proc. tarifo. Papildomos taisyklės yra numatytos PVM Įstatymo 56 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Pareiškėjas, eksportuodamas prekes, pasinaudojo PVM Įstatyme numatyta galimybe taikyti nulinį PVM tarifą eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms. Pažymėtina, jog vadovaujantis aukščiau išdėstytomis PVM Įstatymo normomis, galiojusiomis tuo laikotarpiu, kai buvo vykdomos minėtos ūkinės operacijos, pareiškėjui kilo ir pareigos, t. y. jis privalėjo įrodyti, kad 0 proc. PVM tarifą taikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. surinkti ir turėti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą.

55Pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu apie rezidentą (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-62-2004, 2009 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-331/2009).

56Taigi pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus konkretaus prekių kiekio eksportas. Muitinės kodekso 2 straipsnio 15 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija) nurodyta, kad eksportas – tai prekių išvežimas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.

57Iš bylos medžiagos matyti, kad nors pareiškėjas ir surinko bei mokesčių administratoriui pateikė teisės aktų (Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 161 straipsnio 1 dalis ir 162 straipsnio 2 dalis, 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija) reikalaujamus dokumentus (eksporto deklaracijas), reikalingus tam, kad prekės galėtų būti pripažintos eksportuotomis, tačiau vien ši aplinkybė nelaikytina pakankama pripažinti faktui, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi rūpestingai bei sąžiningai. Mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus bei iš užsienio institucijų gautus duomenis, kuriuos, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino.

58Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi akcentavo būtinumą stabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą iki baudžiamojo proceso pasibaigimo. Baudžiamoji byla pasibaigė 2013 m. vasario 14 d. nutarimu nutraukus bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio nuostatas nutarimas nutraukti tyrimą neturi prejudicinės reikšmės, prejudicinę reikšmę turi tik apkaltinamasis įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai vertinami mokestiniame ginče.

59Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta (šios aplinkybės skunduose teismui iš esmės nėra ginčijamos), kad pareiškėjas su prekių pirkėjais, esančiais Baltarusijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje ir Latvijos Respublikoje, nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo – pardavimo sutarčių; liudytojai D. Z. ir V. L. nurodė, kad dokumentus formino prašomi nenustatytų trečiųjų asmenų; liudytojas A. A. parodė, kad prekes pirkdavo ne tik sau; liudytojas A. Ž. parodė, kad ant kasos pajamų orderių parašai ne jo, kad į Latviją prekių nevežė; liudytojas A. A. parodė, kad kvitų šaknelių kopijose parašai yra ne jo, prekes pirkdavo savo reikmėms, niekam jų nepardavinėjo. Liudytojų parodymai patvirtina, kad 2001-2002 metais UAB „Tanagra“ atsakingi darbuotojai mokėjimo ir eksporto dokumentuose fiksavo duomenis, realiai neatitinkančius tikrovės. Užsakymus priimdavo telefonu, faksu, elektroniniu paštu, kontrahentas telefonu padiktuodavo savo duomenis, asmens dokumentų netikrindavo, įgaliojimų netikrindavo, apmokėti už prekes galėjo nebūtinai tas asmuo, kuris nurodytas sąskaitoje faktūroje, mokančio asmens duomenys nebuvo fiksuojami (III t., b. l. 33–55). Tiek iš Rusijos Federacijos, Latvijos ir Baltarusijos Respublikų institucijų pateiktų dokumentų, tiek iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad eksporto deklaracijose nurodyti prekių gavėjai neigia sandorius su UAB „Tanagra“ ir neigia prekių įsigijimą, dokumentuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, šie dokumentai buvo užpildyti formaliai, realiai prekės nurodytiems asmenims nebuvo išvežtos, dalis liudytojų nurodė, kad pirko Bendrovėje nedidelį kiekį detalių arba tik susiremontuodavo Bendrovės autoservise automobilius. Dauguma liudytojų parodė, kad mokėjimo dokumentuose parašai yra ne jų, pateiktuose dokumentuose ir sąrašuose nurodytų prekių neužsisakinėjo, dokumentuose nurodytos sumos neatitinka tikrovės. Taigi, nuosekliai vertinant visus tiek baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04, tiek mokestinėje byloje Nr. 6.11-03(7-183)-1, tiek teismo administracinėje byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad UAB „Tanagra“ neįrodė, kad eksporto deklaracijoje pateiktos prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

60Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, įvertinęs prekių pirkimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes ir žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, pareiškėjas privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją, Latvijos Respubliką (pvz., iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją). Vien dokumentų apie prekių išvežimą turėjimas nėra pagrindas nagrinėjamu atveju pripažinti, jog mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai.

61Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad baudžiamojoje byloje duoti liudytojų paaiškinimai paneigia mokesčių administratoriaus išvadas. Liudytojų paaiškinimai, duoti užsienio mokesčių administratoriams ir Lietuvos teisėsaugos institucijoms, skiriasi. Pareiškėjo tvirtinimu, būtinumą mokėti PVM patvirtina tik vieno liudytojo – S. K. paaiškinimai. Tačiau teismas pažymi, kad šio liudytojo Lietuvos teisėsaugos institucijoms nepavyko apklausti, buvo nustatyti jo asmens duomenų neatitikimai. Visų kitų liudytojų, kurie buvo apklausti Lietuvoje, paaiškinimai yra tam tikra prasme prieštaringi, tačiau minėtų liudytojų parodymai kartu su rašytiniais dokumentais iš esmės patvirtina, kad minėti asmenys nebuvo prekių importuotojai, nepirko tiek daug prekių iš UAB „Tanagra“, kiek yra nurodyta mokėjimo dokumentuose, kuriuose, minėtų asmenų tvirtinimu, yra ne jų parašai. Prekės buvo tik įforminamos tų asmenų vardu, tai buvo daroma bendradarbiaujant su UAB „Tanagra“ darbuotojais. Liudytojai davė skirtingus paaiškinimus užsienio mokesčių administratoriams ir Lietuvos teisėsaugos institucijoms. Liudytojai S. Š., V. S., D. Z., Y. M., A. A., A. P. ir kt. ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė, kad jie iš UAB „Tanagra“ pirko automobilių atsargines detales tokiai sumai, kuri yra nurodyta šių liudytojų vardu išrašytose sąskaitose faktūrose, tačiau apklausiami vėliau, 2005 – 2007 metais, jie paneigė savo paaiškinimus ir jau tvirtino, kad prekės buvo tik forminamos jų vardu. Tai, kad minėti asmenys savo valstybių mokesčių administratoriams davė tokius paaiškinimus, galbūt siekdami išvengti mokesčių mokėjimo, nepaneigia visų minėtų išvadų, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę, UAB „Tanagra“ prekių eksportas negali būti laikomas tokiu veiksmu ir apmokestintas 0 proc. tarifu. Taigi šie duomenys paneigia eksporto dokumentų duomenis, kad prekės buvo eksportuotos dokumentuose nurodytiems asmenims, duomenys apie užsienio valstybių rezidentus neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos. Nustačius minėtus eksporto dokumentų neatitikimus, atsirado pagrindas prekes apmokestinti standartiniu PVM tarifu.

62Darytina išvada, jog pareiškėjas, vykdydamas prekių tiekimą į Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją ir Latvijos Respubliką, nesidomėjo savo veiklos komercinių partnerių tikrosiomis tapatybėmis ir nesiėmė būtinų priemonių, užtikrinti tam, kad tiekiamos prekės objektyviai būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos bei pasiektų konkretų jų gavėją kitoje šalyje. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog būtent paties pareiškėjo veiksmai bei neveikimas (jo pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos PVM Įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms galėjo būti taikomas nulinis PVM tarifas.

63Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus 2004 m. sausio 13 d. sprendime padarytos išvados nebuvo paneigtos baudžiamosios bylos dokumentais, yra patvirtintos, todėl naikinti mokesčių administratoriaus sprendimų nėra jokio pagrindo.

64Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai deklaruotoms eksporto prekėms pritaikė 0 proc. PVM tarifą, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuotas mokėtinas PVM. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

65Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

66Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

67Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ apeliacinį skundą atmesti.

68Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

69Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus... 5. Nr. 06-02-54-480 už laikotarpius nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30... 6. Nesutikdama su šiuo Sprendimu, UAB „Tanagra“ 2004 m. vasario 10 d.... 7. Inspekcija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 69-175 (I t., b. l. 22–25)... 8. Pareiškėjas 2004 m. gegužės 11 d. (mokestinė byla Nr. 6.11-03-(7-183) I... 9. b. l. 1–4) kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos... 10. II.... 11. Pareiškėjas UAB „Tanagra“ skundu (I t., b. l. 3–7) kreipėsi į... 12. Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nurodė sumokėti į... 13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 14. Paaiškino, jog pareiškėjas prekėms, eksportuotoms į Latvijos Respubliką,... 15. III.... 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu (I... 17. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų visumos pareiškėjas... 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 25 d. nutartimi (I... 19. b. l. 206–210) bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos... 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi... 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 5 d. nutartimi (II... 24. b. l. 168–170) administracinę bylą sustabdė iki kol bus baigtas... 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi (III... 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi... 27. b. l. 133–136) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino... 28. IV.... 29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu (III... 30. b. l. 151–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.... 31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto... 32. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės... 33. Teismas nurodė, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių iš... 34. V.... 35. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 163–171) prašo Vilniaus... 36. Pareiškėjas nurodo, kad prekių eksportavimo faktą vienareikšmiškai... 37. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 177–179) prašo... 38. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad PVM mokėtojas,... 39. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b.... 40. Teisėjų kolegija... 41. VI.... 42. Pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto priemonių atsarginių dalių... 43. 973 250,63 Lt išvežta automobiliu. Visoms nurodytoms eksportuotoms prekėms... 44. Nr. S-263-(7-183/2004) Sprendimą patvirtino iš dalies bei nurodė į... 45. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos... 46. Pareiškėjas UAB „Tanagra“ inicijavo teismo procesą, nesutikdamas su... 47. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio... 48. Nr. VIII-2060 redakcija (įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.), galiojusi iki 2002... 49. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį (2002 m.... 50. Nr. IX-751 redakcija (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), galiojusi iki 2004 m.... 51. PVM Įstatymo 56 straipsnis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija... 52. PVM Įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nepaisant kitų šio... 53. PVM Įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčio administratorius... 54. Pagal tuo metu galiojusio PVM Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas... 55. Pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį... 56. Taigi pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus... 57. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors pareiškėjas ir surinko bei mokesčių... 58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi... 59. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta (šios aplinkybės skunduose teismui... 60. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, įvertinęs... 61. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad baudžiamojoje byloje duoti... 62. Darytina išvada, jog pareiškėjas, vykdydamas prekių tiekimą į... 63. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus... 64. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo... 65. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiami Vilniaus AVMI,... 66. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 67. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ apeliacinį skundą... 68. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą... 69. Nutartis neskundžiama....