Byla A-444-1186-13
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

2rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovų priteisti 74 000 Lt neturtinės žalos. Skunde (b. l. 1–3) paaiškino, kad nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), taip pat iš Alytaus pataisos namų du kartus po savaitę ir kartą dviem savaitėm buvo etapuotas ir apgyvendintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Viso jame praleido 240 parų kenksmingomis sąlygomis. Buvo kalinamas įvairiose iki 8 m2 kamerose keturiese, pažeidžiant Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), pagal kurį vienam asmeniui tenkamas minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Kameroje nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, kurie krito ant galvų ir į lėkštes, nebuvo spintelių bei galimybės visiems asmenims valgyti prie stalo, nes kameroje įrengtas staliukas pritaikytas tik dviem žmonėms. Visose kamerose buvo tarakonų, trūko erdvės, buvo bloga ventiliacija, neįmanoma fiziškai pailsėti, dėl ko jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata. Mano, kad tokie pažeidimai negali būti vertinami tik kaip mažareikšmiai ar smulkmeniški, todėl savo patirtą neturtinę žalą vertina po 300 Lt už kiekvieną kalinimo parą.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir atsakovai) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Esant būtinumui įstaigoje visada suteikiama reikiama pagalba ir reikiamas, tinkamas gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurių neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos, valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nėra neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus ? kalėjimo, 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

9Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika: 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 balandžio 21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją.

10Pabrėžė, kad Higienos normoje HN 76:2010 „nepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos. Tačiau vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

11Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2011 m. sausio 10 d. ryte, 2011 m. sausio 17 d. ryte, 2011 m. sausio 18 d. ryte, nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 16 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 4 d., 2011 m. balandžio 5 d. ryte, nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. balandžio 17 d., 2011 m. gegužės 3 d. ryte, 2011 gegužės 4 d. ryte, 2011 m. gegužės 26 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. spalio 11 d. vakare, 2011 m. spalio 18 d. ryte, 2011 m. gruodžio 14 d. ryte, 2011 m. gruodžio 15 d. ryte, 2011 m. gruodžio 20 d., 2011 m. gruodžio 21 d. ryte, 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 12 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d., 2012 m. sausio 26 d. ryte, 2012 m. sausio 27 d. vakare, nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2012 m. sausio 29 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, likusį periodą jis buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui ir ginčo dėl to nėra. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, išskyrus pareiškėjo prašymus pakeisti jo gulimą vietą iš vienos lovos į kitą. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad jis eilę kartų skundėsi širdies sutrikimais ir atsakovas, siekdamas garantuoti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą organizuodamas jo gydymą, pareiškėjas buvo konsultuojamas gydytojų, jam skirtas gydymas.

12Nurodė, kad vertinant surinktus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjas beveik aštuonis mėnesius buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam - 9 mėnesių laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų.

13Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisiama neturtinė žala, jos dydį įvertinant 300 Lt.

14III.

15Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–113), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Teigia, kad Lukiškių TI-K pateiktų duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną.

17Pabrėžia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Akcentuoja, jo administracija stengiasi, kad nuteistieji ir suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

18Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, mano, kad šiuo atveju pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

19Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–117), kuriame prašo panaikinti dalį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo ar jį pakeisti ir tenkinti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

20Nurodo, kad gyvenant perpildytos patalpose patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatos.

21Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl precedentų taikymo. Nurodo, kad pvz. administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008 pareiškėjui buvo priteista po 100 Lt už kiekvieną parą neturtinės žalos atlyginimo, administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012 buvo priteista 400 Lt už 7 kalinimo ir tokiu būdu nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 4 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktu išaiškinimu.

22Mano, kad teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.

23Remiasi Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame pateikiamas išaiškinimas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, neturtinės žalos atlyginimo

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

27Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

28Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

29Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, nebuvo sudaryta galimybė visiems valgyti prie vieno stalo, kamerose buvo buitinių kenkėjų ir kt. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais dokumentais, nustatė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu laikotarpiu, tam tikrą laiko dalį (2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2011 m. sausio 10 d. ryte, 2011 m. sausio 17 d. ryte, 2011 m. sausio 18 d. ryte, nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 16 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 4 d., 2011 m. balandžio 5 d. ryte, nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. balandžio 17 d., 2011 m. gegužės 3 d. ryte, 2011 m. gegužės 4 d. ryte, 2011 m. gegužės 26 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. spalio 11 d. vakare, 2011 m. spalio 18 d. ryte, 2011 m. gruodžio 14 d. ryte, 2011 m. gruodžio 15 d. ryte, 2011 m. gruodžio 20d., 2011 m. gruodžio 21 d. ryte, 2011 m. gruodžio 22d., 2012 m. sausio 12 d. ryte, 2012 m. sausio 25d., 2012 m. sausio 26 d. ryte, 2012 m. sausio 27 d. vakare, nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2012 m. sausio 29 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, o likusią laikotarpio dalį (iš maždaug aštuonių mėnesių) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

30Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, o pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

31Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

32Ginčui aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

33Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-105/2013 ir kt.).

34Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

35Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo argumentų, jog jam nebuvo užtikrintas normalus miegas, nes kamerose yra buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų), kurie trukdo miegoti, kad trūko vietos prie stalo ir kėdžių, todėl buvo nepatogu valgyti.

36Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šie pareiškėjo argumentai taip pat buvo įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjo atveju vien tik teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, ir įvertinęs visus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas atitinkama pinigų suma.

37Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė jo sveikatai, bei nurodo, jog buvo pateikti Asmens sveikatos istorijos išrašai, kurie įrodo, jog pareiškėjas skundėsi širdies sutrikimais.

38Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą, jog būtent dėl kalinimo sąlygų sutriko širdies veikla bei nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d.sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012).

39Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

40Kaip jau buvo minėta anksčiau, jog kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą žalą, pažymėtina, kad viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų neteisėtus veiksmus, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pateikti įrodymus dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti priežastinį neteisėtų institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi pareiškėjas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo.

41Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

42Pažymėtina, jog atsakovas, siekdamas garantuoti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą, organizavo jo gydymą, buvo adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Akcentuotina, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad sveikatos būklės pablogėjimas atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinamos kaip neįrodytos, nepagrįstos ir į jas neatsižvelgta sprendžiant žalos dydžio nustatymo klausimą. Taigi įvertinus byloje esančią medžiagą darytina išvada, jog šiuo atveju priežastinis ryšys, nei faktinis, nei, juo labiau, teisinis, tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos dėl širdies sutrikimų neegzistavo.

43Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

44Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimąbyloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.). Teismas patikrina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Kai reikalavimas pripažįstamas pagrįstu, teismas nusprendžia, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

46Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos. Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė savo suformuoto precedento panašiose bylose (Nr. I-914-281/2012, Nr. I-2561-121/2008) taip pat atmestini, nes nagrinėjamoje ir apeliantų nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

47Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi anksčiau išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Tačiau atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (virš 3 mėnesių), į pareiškėjo sveikatos būklę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 300 Lt suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

48Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 800 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 74 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

50Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

51Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

52Priteistą pareiškėjui J. S. (J. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 300 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 800 (aštuoni šimtai) Lt.

53Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

54Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu... 9. Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos... 10. Pabrėžė, kad Higienos normoje HN 76:2010 „nepateikiamos minimalaus... 11. Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2011... 12. Nurodė, kad vertinant surinktus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų... 13. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų... 14. III.... 15. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–113),... 16. Teigia, kad Lukiškių TI-K pateiktų duomenų negalima vertinti... 17. Pabrėžia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomas Suėmimo... 18. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr.... 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–117), kuriame prašo... 20. Nurodo, kad gyvenant perpildytos patalpose patyrė didelių nepatogumų,... 21. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo... 22. Mano, kad teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės... 23. Remiasi Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas... 27. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią,... 28. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita... 29. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant... 30. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti... 31. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta,... 32. Ginčui aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali... 33. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių... 34. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų... 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 36. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šie pareiškėjo argumentai taip... 37. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo... 39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai... 40. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jog kalbant apie tariamą pareiškėjo... 41. Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko,... 42. Pažymėtina, jog atsakovas, siekdamas garantuoti pareiškėjo sveikatos... 43. Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos... 44. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas... 45. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad ne visais... 46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus,... 47. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi anksčiau išdėstytus... 48. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 50. Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą... 51. Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 52. Priteistą pareiškėjui J. S. (J. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės,... 53. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 54. Nutartis neskundžiama....