Byla 2A-416-278/2015

1Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Gražutės regioninio parko direkcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir,

Nustatė

2pareiškėja J. M. prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba ir buvo likę sodyboje buvusių pastatų ir priklausinių pamatų liekanų. Nurodė, kad jai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) yra buvusi sodyba ir tai grindė Zarasų rajono savivaldybės administracijos komisijos 2003-05-12 aktu bei liudytojų parodymais. Teigė, kad nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, įgis teisę, jai priklausančiame miško žemės sklype atkurti buvusią sodybą.

3Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas kritiškai vertino liudytojų T. E., T. Š., N. V., A. B., P. K., A. D., A. Ž. parodymus, nes nei vienas iš jų negalėjo nurodyti kam galėjo priklausyti jų matytų pamatų liekanos. Nurodė, jog liudytojai savo suvokimą apie galimai buvusių pastatų paskirtį, grindė prielaidomis, nes nei vienas iš jų nėra matęs kokių nors pastatų J. M. priklausančiame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos komisijos 2003-05-12 aktas, kuriame nustatyta, jog J. M. priklausančiame žemės sklype, esančiame Brusavankos kaime, yra išlikę pamatai, Vilniaus apygardos teismo 2011-09-28 nutartimi panaikintas. Nurodė, kad 2012-07-27 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriame užfiksuotas pareiškėjai priklausantis ūkio pastatas ir jo buvimo vieta, nėra duomenų ar įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjai priklausančiame miško žemės sklype, yra buvusių ar esančių pamatų ar jų fragmentų, ar pastatų liekanos. Konstatavo, jog ekspertės atliktų tyrimų metu nebuvo nustatyta, kad J. M. priklausančiame žemės sklype, yra buvusi sodyba ar kokie kiti statiniai. Nurodė, kad atliktos ekspertizės išvada, papildomo tyrimo medžiaga, ekspertės paaiškinimai sutapo, duomenys yra nuoseklūs ir išsamūs, pagrįsti kartografine ir istorine medžiaga, todėl laikyti atliktos ekspertizės ir papildomo tyrimo išvadas nepatikimomis, teismas neturi pagrindo. Nustatė, jog pareiškėja negalėjo nurodyti kurio Utenos apskrities archyvo pažymoje, kurioje nurodytų 1961-1985 metų ūkinėse knygose duomenys apie Brusavankos kaimo gyventojus ir jų ūkinius kiemus, nurodyto asmens sodyba galimai buvo J. M. priklausančiame miško žemės sklype. Darė išvadą nesant įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. priklausančiame miško žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra buvusi sodyba, ar tokios sodybos statinių pamatai. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėja neturi materialine teise pagrįstos teisės, miško žemėje atkurti buvusią sodybą ir, kad pareiškėja siekia išvengti teismų sprendimų, kuriais jos įvykdyta statyba pripažinta neteisėta, vykdymo, bet ne vykdyti naujų statinių statybą.

4Apeliaciniu skundu pareiškėja J. M. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba ir buvo likę sodyboje buvusių pastatų ir jų priklausinių (gyvenamojo namo, ūkio pastato, kiemo rūsio, malkinės, liepto) pamatų liekanų. Nurodo, kad byloje buvo duomenų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti juridinį faktą. Teigia, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos komisijos 2003-05-12 vietos apžiūros akte buvo užfiksuoti komisijos narių pastebėjimai, susiję su išlikusių buvusių pastatų pamatais. Tai, kad sklype buvo sodyba, patvirtina ir 2003-05-30 projektavimo sąvadas, Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003-05-30 posėdžio protokolas. Nesutinka su liudytojų parodymų įvertinimu, nes net ir negalėjimas paaiškinti, kam priklausė matytų pastatų liekanos, savaime nepaneigia tokių pastatų buvimo fakto jai priklausančiame žemės sklype. Teigia, kad byloje nebuvo paneigta, jog pastatai sklype galėjo būti pastatyti ir sugriuvę gerokai prieš sudarant vietovės žemėlapius. Nesutinka su ekspertizės aktu, papildomo tyrimo medžiaga bei ekspertės paaiškinimais, nes teismui pateikti žemėlapiai nepaneigia to, kad jai priklausančiame žemės sklype buvo jau stovėjusių pastatų griuvėsių, o ekspertė ieškojo žemėlapiuose identifikuotų pastatų, bet ne griuvėsių. Teigia, kad pateiktuose žemėlapiuose (duomenys neskelbtini), buvo tik keli pastatai, o archyvo pažymoje nurodyti (duomenys neskelbtini), 6-7 pastatai. Kadangi liudytojai parodė matę buvusių pastatų pamatus, neatmestina, kad liekanos nebuvo identifikuotos ir pažymėtos žemėlapiuose. Mano, jog sudarant žemėlapius buvo reikšmingi kiti objektai, o ne pastatų liekanos. Teigia, kad teismas, atsisakydamas prijungti dalį ekspertės pateiktos tyrimo medžiagos, neįpareigodamas pateikti dokumento vertimą, nebuvo pakankamai aktyvus. Tvirtina, jog teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, netaikė tikėtinumo taisyklės, pagal kurią įrodymų būtų užtekę daryti išvadą prašomam nustatyti faktui. Nurodo, kad teismas sprendime ignoravo faktą, jog buvo teiktas prašymas įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu V. R., kuris yra archyvo pažymoje nurodytos G. R. sūnus. Teigia, kad šis asmuo galėjo patvirtinti, jog jo tėvams ir seneliams priklausiusio ūkinio kiemo pastatai buvo apeliantei priklausančiame sklype, kas galėtų patvirtinti pareiškėjos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nustačius juridinį faktą, V. R. galėtų įteisinti pastatus savo vardu už J. M. pinigines lėšas. Nurodo, jog teismų sprendimais yra įpareigota pašalinti neteisėtos statybos padarinius - nugriauti pastatytus statinius ir, jeigu statiniai bus nugriauti, jungtinės veiklos sutarties pagrindu su V. R. juos galėtų pastatyti iš naujo. Neatmeta esant galimybei su Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija sudaryti taikos sutartį, kad pastatai nebūtų nugriauti. Nesutinka su teismo pozicija dėl V. R. kreipimosi atskiru pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes tai prieštarauja proceso operatyvumo, ekonomiškumo, koncentruotumo principams. Teigia, kad pagal skundžiamą sprendimą, jai priklausančius statinius būtina nugriauti, kad atsirastų galimybė iš naujo teisėtai juos atstatyti, kas neprotinga ir neracionalu esant galimybei šioje byloje sudaryti taikos sutartį.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, prašo skundą atmesti. Nurodo, kad, nors teismas ypatingosios teisenos bylose turi būti aktyvus, tačiau ir tokiose bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Sutinka su teismo konstatuota išvada nesant pagrindo tenkinti pareiškimą. Teigia, kad pareiškėjos pateikta archyvo pažyma nepatvirtina, jog kurio nors iš archyvo pažymoje nurodyto asmens sodyba galimai buvo J. M. priklausančiame miško žemės sklype. Pareiškėja nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems miško žemėje atkurti (atstatyti) buvusią sodybą, todėl pagrįstai pripažinta neturinti materialine teise pagrįstos teisės, miško žemėje atkurti buvusią sodybą. Nurodo, kad V. R. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pats privalo kreiptis į teismą. Mano, kad teismas įvertino įrodymus vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, sprendė apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti, todėl nepažeidė procesinių teisės normų reikalavimų, tinkamai taikė materialines teisės normas bei nenukrypo nuo teismų praktikos.

6Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai priklausančiame miško žemės sklype yra buvusi sodyba, ar tokios sodybos statinių pamatai, todėl apeliantės teiginiai dėl byloje esančių žemėlapių patikimumo ir tikslumo nepagrįsti, nes nei vienas J. M. argumentas negali patvirtinti, jog jos žemės sklype buvę griuvėsiai buvo gyvenamojo namo pamatai. To negalėjo patvirtinti ir byloje apklausti liudytojai. Nurodo, jog atlikta ekspertizė bei ekspertės paaiškinimai paneigia pareiškėjos J. M. teiginius apie žemės sklype esančius išlikusius pastatų pamatus, o paviršinių akmenų liekanas traktuoti kaip gyvenamojo namo liekanas nėra pagindo.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėja, grįsdama savo prašymą, vadovaujasi 2003-05-12 vietos apžiūros aktu, kuris yra panaikintas. Byloje teikę paaiškinimus liudytojai darė prielaidas, abstrakčiai pasakojo apie galimai buvusius statinius, jų paskirtį, todėl jų parodymai nelaikytini neginčijamais. Apeliantės nurodytos komisijos vietos apžiūros akte komisija savo sprendimą grindė tik prielaida ir nenustatė, kokios paskirties buvo galimai buvęs statinys J. M. sklype. Nurodo, jog ir atlikus papildomus tyrimus, naudojant papildomą medžiagą, nagrinėjamoje teritorijoje naujų statinių neidentifikuota. Teigia, kad pareiškėja neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl neturi teisės įgyvendinti statytojo teisių į sodybos atstatymą ar jos įteisinimą žemės sklype ir, esant tokiems prieštaravimams, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nebus pagrindas atsirasti pareiškėjos siekiamoms įgyti teisėms, todėl negali būti nustatytas. Nurodo, jog apeliantė byloje nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent V. R. tėvams ir seneliams priklausiusio ūkinio kiemo pastatai buvo pareiškėjai priklausančiame sklype.

8Gražutės regioninio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Teigia, kad pareiškėja turėjo pateikti pakankamus įrodymus, kad jos žemės sklype yra buvusi sodyba, tačiau jų nepateikė, todėl sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK; 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

11Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. nuosavybės teise priklauso 2,2389 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 11-13). Pareiškimu J. M. prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo sodyba ir buvo išlikę sodyboje buvusių pastatų ir jų priklausinių pamatų liekanų (1 t., b. l. 3-10). Byloje nustatyta, kad 2,2389 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Smalvo kraštovaizdžio draustinyje (1 t., b. l., 11-13, 103-104). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Sodybos buvimo faktas gali būti patvirtinamas, kas suteiktų teisę statyti statinius draustinio teritorijose, šiais atvejais: kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose ir teismui nustačius juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą (kai nėra išlikę archyvinių, grafinių sodybos buvimo dokumentų). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013). Apeliantė buvusios sodybos faktą grindė liudytojų parodymais. 2014-11-26 teismo posėdžio metu liudytojai T. E., T. Š., N. V., A. B., P. K., A. D., A. Ž., R. P. G. paaiškino, jog apeliantei priklausančiame žemės sklype, Brusavankos k., Zarasų r., matė apaugusius akmenis, kurie priminė statinių pamatus, matė augančius sodyboms būdingus augalus (1 t., b. l. 195-197). Tačiau nei vienas iš teisme dalyvavusių liudytojų negalėjo nurodyti konkrečios galimų statinių griuvėsių paskirties, t. y. liudytojai nenurodė apeliantės sklype buvus gyvenamajam namui. Byloje pateiktas 2003-05-12 aktas, kuriame nurodoma, jog J. M. priklausančiame žemės sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai iš tarpusavyje vietomis surištų dalinai aptašytų akmenų bei rūsio liekanos, kas turėtų būti arba gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatai, Vilniaus apygardos teismas 2011-09-28 nutartimi pripažintas negaliojančiu (1 t., b. l. 14, 44-53). Apeliantės prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą grindžiantys Utenos apskrities viršininko pavaduotojo 2002-07-01 įsakymu sudarytos statinių pripažinimo tinkamais naudotis komisijos 2005-01-27 ir 2009-03-30 statinį pripažinimo naudoti aktai buvo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16-731/2011, todėl paminėti dokumentai negali būti laikomi tinkamais įrodymais (1 t., b. l. 35-43). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net jei ir pripažinus, kad J. M. priklausančiame žemės sklype buvo ūkinės paskirties statiniai, pagal suformuotą teismų praktiką, juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, nes priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios ir toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., CK 4.19 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2008; Nr. 3K-3-514/2013). Be to, byloje pateiktas VGTU Geodezijos instituto 2009-11-25 ekspertizės aktas, ekspertės doc. dr. J. S. V. atliktas papildomas 2009-11-25 ekspertizės tyrimas patvirtino išvadą, jog apeliantei J. M. priklausančiame žemės sklype, remiantis kartografine medžiaga, neužfiksuoti jokie statiniai (1 t., b. l. 28-31, 204-212). Apeliantė teigia, jog minėtos ekspertizės užduotis buvo identifikuoti statinius, tačiau ne statinių griuvėsius, kurie, jos teigimu, buvo ginčo žemės sklype. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neprašė skirti ekspertizės, atitinkamai suformuluojant ekspertizės užduotį – identifikuoti žemės sklype esančius buvusių pastatų griuvėsius, todėl konstatuoti teismo veiksmus atsisakius priimti dalį papildomų įrodymų, susijusių su naudojamų žemėlapiuose sutartinių ženklų reikalavimais, kaip nepakankamą aktyvumą, nėra pagrindo (CPK 12 str., 212 str.). Įvertintina aplinkybė, jog ekspertė doc. dr. J. S. V., atlikdama tiek 2009-11-25 ekspertizę, tiek vykdydama papildomus tyrimus, vadovavosi archyvuose išlikusiais žemėlapiais, kurių seniausias datuojamas 1942 m. ir sudarytas vadovaujantis 1903 m. duomenimis, kurie papildyti 1930 metais (2 t., b. l. 1; skaitmeninė rinkmena). Dėl paminėto, kritiškai vertintini J. M. teiginiai, esą jos žemės sklype buvę pastatai sugriuvo iki sudarant vietovės žemėlapius, nes mažai tikėtina, jog pastatų griuvėsiai jau buvo 1903 metais, sudarant pirmiau paminėtą žemėlapį bei liudytojams T. Š., A. B. teigiant ten gyvenus žveją. Kvestionuodama ekspertės naudotų ekspertizei žemėlapių patikimumą, apeliantė vadovaujasi Utenos apskrities archyvo 2014-10-31 pažyma apie (duomenys neskelbtini) 1961-1985 m. gyventojus ir jų ūkinius kiemus, kurioje nurodyta, kad archyvinė medžiaga rodo (duomenys neskelbtini) kaime buvus iki 6-7 pastatų, kai tuo tarpu ekspertize ir papildomu tyrimu buvo identifikuoti du pastatai (1 t., b. l. 156-160). Įvertinus ekspertizei suformuluotą klausimą – nustatyti, ar kadastriniu numeriu Nr. 4367/0004:64 įregistruoto sklypo ribose iki 2003-05-12 buvo pastatai, abejoti žemėlapių patikimumu nėra pagrindo, nes buvo vertinama situacija ne visame (duomenys neskelbtini) kaime, bet tik apeliantei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su 2015-01-08 teismo posėdžio metu teiktais ekspertės doc. dr. J. S. V. paaiškinimais dėl žemėlapių sudarymo, neturi pagrindo nesutikti su ekspertizei ir papildomam tyrimui naudotų žemėlapių patikimumu, nes įvertinus apeliantės žemės sklypo padėtį (sklypas ribojasi su Smalvo ežero pakrante), 1953 m. sudarant žemėlapį, pasak ekspertės, fotonuotraukos dešifravimą atlikdavo asmenys, tikrinę bei kontūrus žymėję vietoje, todėl tikėtina, jog buvusių pastatų liekanas būtų pastebėję ir užfiksavę (2 t., b. l. 3).

12Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paskirtis yra asmens tam tikrų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. M. prašomo juridinio fakto nustatymas nesukels teisės miško žemėje atkurti buvusią sodybą, nes ji neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų reikalavimų. Šios aplinkybės neginčija ir pati apeliantė, tačiau nurodo, kad į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtrauktas V. R.. Aiškindama V. R. suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, apeliantė vadovaujasi proceso operatyvumo, ekonomiškumo bei koncentruotumo principais, teigdama, jog nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, V. R., kaip G. R. įpėdinis, kuriai priklausę statiniai yra jos žemės sklype, galėtų įteisinti apeliantės lėšomis pastatytus statinius savo vardu. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ypatumas yra tas, jog tokio pobūdžio bylos susijusios su konkrečiais asmenimis – pareiškėjais, kuriems, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą kils, pasikeis ar pasibaigs tam tikros teisės. Duomenų, kad V. R. yra įgyvendinęs teisę atstatyti miško paskirties žemės sklype savo motinos sodybą, byloje nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, jog priimtu sprendimu yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, nes V. R. turi teisę atskiru pareiškimu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tikslu atkurti miško žemėje buvusią sodybą, o ne įgyvendinti savo teisę per kitą pareiškėją. Kaip minėta, pareiškimu apeliantė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tam kad kiltų tam tikros teisės pačios pareiškėjos atžvilgiu, o ne kieno nors kito.

13Apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai nepriimami, kai jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, arba įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Nustatyta, kad apeliantė, kartu su apeliaciniu skundu, pateikė V. R. 2015-01-07 prašymą įtraukti suinteresuotu asmeniu į bylos nagrinėjimą, 2015-01-02 jungtinės veiklos sutartį bei kitus priedus (2 t., b. l. 40-53). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog minėti dokumentai pagrįstai buvo atsisakyti priimti pirmosios instancijos teisme 2015-01-08 protokoline nutartimi, neturi pagrindo priimti šiuos įrodymus ir juos vertinti nagrinėjamos bylos kontekste (CPK 314 str.).

14Dėl paminėto, keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai