Byla A-520-2464-12
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir delspinigių priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Violetai Rodzienei,

3dalyvaujant pareiškėjui G. V.,

4atsakovo atstovei I. G.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir delspinigių priteisimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, SAM) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojant nuo 2010 m. kovo 27 d. iki faktinio grąžinimo į darbą (2011 m. kovo 24 d.), iš viso 71 989,31 Lt (už kiekvieną darbo dieną po 286,81 Lt), ir 0,06 proc. delspinigių nuo 71 989,31 Lt sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2011 m. balandžio 1 d. ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

9Skunde paaiškino, kad nuo 2001 metų spalio mėnesio buvo paskirtas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas karjeros valstybės tarnautoju. 2009 m. rugsėjo 14 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie jo einamų pareigų panaikinimą, o SAM kanclerio 2009 m. rugsėjo 30 d. potvarkiu Nr. P-K-225 pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 16 d. buvo atleistas iš Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigų. Nurodė, jog dėl to kreipėsi į teismą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą panaikinti minėtą potvarkį Nr. P-K-225, grąžinti pareiškėją į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir priteisti 2 294,48 Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi byloje Nr. A146-418/2011 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 25 d. buvo grąžintas į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas. Teigė, jog, grąžinęs pareiškėją į pareigas, darbdavys atsisakė sumokėti priverstinės pravaikštos kompensaciją už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d., t. y. po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos, iki 2011 m. kovo 24 d., t. y. kai G. V. buvo grąžintas į pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 3 dalį teismas grąžino pareiškėją į darbą ir priteisė vidutinį jo darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo dėl priverstinės pravaikštos kompensacijos už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d. (po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos) iki sprendimo įvykdymo dienos 2011 m. kovo 25 d. ir nepriteisė minėtos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Teigė, jog už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną iki faktinio pareiškėjo grąžinimo į pareigas darbdavys privalo sumokėti vidutinį vienos darbo dienos užmokestį – po 286,81 Lt, iš viso 71 989,31 Lt. Be to, darbdavys privalo sumokėti po 0,06 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos turėjo būti sumokėtos (nuo 2011 m. balandžio 1 d.), ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną įskaitytinai.

10Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su skundu nesutiko, atsiliepimu prašė bylą nutraukti.

11Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas prašo nagrinėti ginčą tarp tų pačių šalių, t. y. tarp pareiškėjo ir atsakovo, tuo pačiu pagrindu, kai ginčas jau yra išspręstas, teismo sprendimas įsiteisėjęs ir įvykdytas. Nurodė, jog, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, todėl nagrinėti bylos dėl to paties ginčo dalį (dėl priverstinės pravaikštos kompensacijos dydžio) nėra pagrindo. Pažymėjo, jog 2009 m. spalio 30 d. skunde pareiškėjas prašė panaikinti SAM kanclerio 2009 m. rugsėjo 30 d. potvarkį Nr. P-K-255 ir grąžinti pareiškėją į jo einamas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti keturių vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio neturtinę žalą. Teigė, jog SAM Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą įvykdė tinkamai, t. y. grąžino pareiškėją į teismo sprendime nurodytas pareigas ir sumokėjo 2 294,48 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, jog reikalavimų dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydžio bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal SAM apeliacinį skundą pareiškėjas nereiškė, vadinasi, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimu sutiko, o pagrindo SAM mokėti didesnę sumą, nei teismas įpareigojo, nebuvo. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2011 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-418/2011, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Teigė, jog DK 297 straipsnio 3 dalį taiko teismas, o iš minėto straipsnio atsakovui tiesiogiai pareigų nekyla. Kadangi SAM laiku sumokėjo pareiškėjui teismo priteistą kompensaciją už priverstinę pravaikštą, pagrindo mokėti delspinigius nėra.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė G. V. iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 71 989,31 Lt; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 5 straipsniu, nustatė, jog VTĮ nereglamentuoja santykių, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu, bei santykių, susijusių su uždelsimu atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, todėl konstatavo, kad šiuo atveju taikytinos DK nuostatos. Pažymėjo, jog DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

15Teismas nustatė, kad atsakovas teismo sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą įvykdė 2011 m. kovo 25 d. Pažymėjo, jog, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir priteisti 2 294,48 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 17 d. (atleidimo iš tarnybos dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2010 m. kovo 26 d.), atsakovas pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki faktinio grąžinimo į darbą (2011 m. kovo 24 d.) turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį – iš viso 71 989,31 Lt (už kiekvieną darbo dieną po 286,81 Lt). Pareiškėjo apskaičiuota suma, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie vidutinį darbo užmokestį, teismui abejonių nekėlė, teismas nustatė, jog tokių abejonių nepateikė ir atsakovas.

16Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 0,06 proc. delspinigių nuo 71 989,31 Lt sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2011 m. balandžio 1 d. ir baigiant skaičiuoti, įskaitant jų išmokėjimo dieną, siejamas su prieš tai aptartu prašymu priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki faktinio grąžinimo į darbą. Šį reikalavimą teismas atmetė, nes minėtu laikotarpiu pareiškėjas nedirbo, jis pagal teismo sprendimą realiai į tarnybą buvo grąžintas tik 2011 m. kovo 25 d. Nurodė, jog pagal DK 207 straipsnio 1 dalį įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai darbuotojui išmokami tik tuomet, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Konstatavo, jog priteisus iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (o ne vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką), pagrindo priteisti delspinigius nėra.

17III.

18Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

  1. SAM Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą įvykdė visa apimtimi, t. y. tiek grąžino pareiškėją į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas, tiek išmokėjo teismo priteistą 2 294,48 Lt sumą. Mano, jog ginčas tarp pareiškėjo ir SAM buvo išspręstas visa apimtimi. Teigia, jog, viena vertus, pareiškėjas, manydamas, kad dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties reikėtų aritmetinių klaidų taisymo ar sprendimo išaiškinimo procedūros, galėjo nustatyta tvarka ir terminais tuo pasinaudoti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsniu, tačiau to nepadarė. Kita vertus, pareiškėjas, manydamas, kad SAM nevykdo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo arba šį sprendimą vykdė ne visa apimtimi ar neteisingai, taip pat turėjo teisę vadovaudamasis ABTĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo, tačiau to taip pat nepadarė.
  2. Nėra aiški teismo pozicija, ar sprendžiamas kitas ginčas tarp tų pačių šalių, ar įvertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo vykdymas. Teigia, jog iš vienos pusės Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendime apsibrėžia, jog nagrinėja ginčą dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d. iki faktinio grąžinimo į darbą (iki 2011 m. kovo 24 d.) bei kitus su tuo susijusius reikalavimus, t. y. vertina, kad nagrinėja kitą nei jau anksčiau išspręstą dėl to paties dalyko tarp tų pačių šalių ginčą, tačiau motyvuodamas savo sprendimą dėl priteistinos sumos pasisako dėl 2010 m. kovo 26 d. sprendimo vykdymo, t. y. nurodo, kad SAM 2010 m. kovo 26 d. sprendimą įvykdė 2011 m. kovo 25 d., todėl pareiškėjui papildomai priteistina suma už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo priėmimo iki įvykdymo dienos.
  3. DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas taiko būtent teismas, tiesiogiai iš minėtų nuostatų SAM pareigų nekyla. Nurodo, jog pareiškėjas dar 2009 m. spalio 30 d. skundu prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos ir teismas dėl pareiškėjui priteistinos sumos nusprendė 2010 m. kovo 26 d. sprendime, nurodydamas konkrečią sumą. Teigia, jog sprendimas minėtu klausimu įsiteisėjo ir SAM viską įvykdė tinkamai, o SAM išmokėti daugiau, nei nurodyta 2010 m. kovo 26 d. sprendime, nebuvo pagrindo.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas G. V. prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

20Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir pareiškėjo skunde.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV.

23Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo G. V. skundą, kuriuo pareiškėjas buvo pareiškęs šiuos reikalavimus: priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojant nuo 2010 m. kovo 27 d. iki faktinio grąžinimo į darbą (2011 m. kovo 24 d.), iš viso 71 989,31 Lt (už kiekvieną darbo dieną po 286,81 Lt), ir 0,06 proc. delspinigių nuo 71 989,31 Lt sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2011 m. balandžio 1 d. ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteisė 71 989,31 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, o reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė.

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, palieka nepakeistą, nes ši sprendimo dalis iš esmės nėra apskųsta apeliaciniais skundais. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą nutraukti, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių pagrindu administracinės bylos dalis, kuria nepriteisti pareiškėjui delspinigiai, turėtų būti panaikinta. Apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad buvo sprendžiamas tas pats ginčas, kuris jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-460-244-2010, tačiau iš šios išnagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.

25Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui iš atsakovo buvo priteista 71 989,31 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki pareiškėjo faktinio grąžinimo į darbą (2011 m. kovo 24 d.) pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjo reikalavimas atskiroje administracinėje byloje negalėjo būti nagrinėjamas, pripažintini pagrįstais.

26Iš prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtos jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-460-244/2010 medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2009 m. kovo 30 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti SAM kanclerio 2009 m. rugsėjo 30 d. potvarkį Nr. P-K-255 ir grąžinti jį į einamas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos, keturių vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio neturtinę žalą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino minėtą potvarkį Nr. P-K-225, grąžino pareiškėją į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir priteisė 2 294,48 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 17 d. (atleidimo iš tarnybos dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2010 m. kovo 26 d.). Šį sprendimą apeliaciniu skundu skundė atsakovas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko galioti nepakeistą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, nenurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos nėra pagrįstas, netenkintinas ar pan. Iš sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisimo. Pareiškėjo šis reikalavimas buvo pareikštas vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

27Įvertinus tai, kad pareiškėjas minėtoje administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010 buvo pareiškęs reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos priteisimo DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu, šis reikalavimas buvo priimtas nagrinėti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimą dėl 71 989,31 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki pareiškėjo faktinio grąžinimo į darbą, t. y. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai), priteisimo pagal DK 297 straipsnio 3 dalį nagrinėjo naujoje administracinėje byloje. Šis pareiškėjo reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas toje pačioje byloje, kurioje pareiškėjas buvo pareiškęs reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, t. y. administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010.

28Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010 teismas, nustatęs, jog pareiškėjas neteisėtai atleistas iš tarnybos, taikė DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytą pareiškėjo teisių gynimo būdą, nenustatė ir nenurodė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui turi būti sumažintas jam priklausantis vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ar pareiškėjui dėl tam tikrų priežasčių nepriklauso gauti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

29ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, t. y. turi būti išnagrinėti visi byloje pareikšti pareiškėjo reikalavimai. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (ABTĮ 95 straipsnis). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nebuvo išnagrinėti visi pareikšti pareiškėjo reikalavimai, nebuvo apskųstas apeliaciniu skundu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog nėra galima priimti papildomo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis administracinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnis), tais atvejais, kai yra teisinė galimybė ištaisyti aptariamus teismo sprendimo trūkumus per papildomo sprendimo institutą, tai turėtų būti daroma priimant papildomą sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą.

30ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį gali būti priimtas papildomas teismo sprendimas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų, materialinių teisinių reikalavimų.

31Kaip jau buvo minėta, priteisti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatyto dydžio išmokas už šiose normose nustatytą laikotarpį teismas įpareigotas įstatymo visais atvejais, kai konstatuoja, jog darbuotojas (tarnautojas) atleistas iš darbo (tarnybos) neteisėtai, ir spręsti šiuos klausimus teismas privalo nepaisant to, ar yra pareikštas toks darbuotojo prašymas, ar ne. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio reikalavimo dėl grąžinimo į darbą, esant neteisėtam atleidimui iš darbo. Nagrinėjamu atveju tokį reikalavimą administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010 buvo pareiškęs ir pareiškėjas, šis reikalavimas yra materialinio pobūdžio ir jis nebuvo išnagrinėtas, todėl darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui neišnagrinėjus ir neišsprendus šio reikalavimo priimant 2010 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010, šis klausimas turėjo būti išsprendžiamas priimant papildomą sprendimą pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

32Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo 2011 m. gruodžio 21 d. skundą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nagrinėjo atskiroje byloje, kai toks pareiškėjo reikalavimas jau buvo pareikštas anksčiau nagrinėtoje byloje ir buvo neišnagrinėtas, o turėjo būti nagrinėjamas kaip prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo anksčiau išnagrinėtoje byloje. Pažymėtina, kad teisingumo vykdymo funkcija įpareigoja teismą savarankiškai, klausant tik įstatymo reikalavimų, kvalifikuoti faktines jų sprendžiamų klausimų aplinkybes. Proceso šalies panaudota netinkama terminija ar netinkamas faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas teismui negali turėti išankstinės galios. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą (skundą) dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką kvalifikuodamas jo padavimo faktą bei aplinkybes, turinčias reikšmės šiam pareiškimui išspręsti pagal jame nurodytam reikalavimui taikytinas administracinio proceso teisės normas.

33ABTĮ 95 straipsnio 2 dalis numato, kad iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Šis terminas nėra naikinamasis. Vadovaujantis ABTĮ 34 straipsniu šis terminas gali būti atnaujintas, jei pripažįstama, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vertinant, ar įstatymo nustatytas terminas pareiškėjui gali būti atnaujintas, būtina nustatyti, ar šis terminas buvo praleistas dėl objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybių, apribojusių jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise, ar tos aplinkybės buvo svarbios, šių svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

34Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką buvo pareiškęs tinkamai, jis nėra atsakingas už tai, kad šis jo prašymas nebuvo išnagrinėtas, priimant 2010 m. kovo 26 d sprendimą, kad šį teismo sprendimą skundė apeliaciniu skundu atsakovas, sprendimas įsiteisėjo 2011 m. kovo 14 d., kad pareiškėjas po sprendimo įsiteisėjimo ėmėsi aktyvių veiksmų, jog būtų išspręstas jo klausimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką atlyginimo, t. y. 2011 m. kovo 24 d. kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už visą priverstinės pravaikštos laiką sumokėjimo, 2011 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, kad atsakovas sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą įvykdė 2011 m. kovo 24 d., o ne iškart po 2010 m. kovo 26 d. sprendimo priėmimo ir atsakovui buvo žinoma apie tai, kad administracinėje byloje liko neišspęstas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo (reikalavimas, kurį pareiškėjas buvo nurodęs nagrinėtoje byloje paduotame skunde ir kuris nebuvo išnagrinėtas), konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas keturiolikos dienų terminą prašymui dėl papildomo sprendimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti.

35Nepripažintini pagrįstais atsakovo argumentai, kad jau įsiteisėjusiu sprendimu yra išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu ir byla dėl to turi būti nutraukta. Kaip jau buvo minėta, 2010 m. kovo 26 d sprendimu, priimtu kitoje byloje, nebuvo išnagrinėtas iš esmės pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo pagal DK 297 straipsnio 3 dalį. Sprendime nėra nurodyta, kad teismas nusprendė pareiškėjui nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, kad teismas priteisdamas 2 294,48 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki teismo sprendimo priėmimo, tokiu būdu išsprendė ir pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kad konstatavo, jog pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti yra pakankama tik tokia pinigų suma. Sprendime nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad teismas „pamiršo“ išspręsti klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą, nutartyje taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad buvo išspręstas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

36Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo išspręstas ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo, konstatuotina, kad nėra pagrindo nutraukti administracinę bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą. Dėl to netenkintinas atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas.

37Taip pat nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, nes sprendimą priėmė tos pačios sudėties teismas, kuris nagrinėjo ir kitą administracinę bylą.

38ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodomi tokie atvejai, kuriems esant teisėja, priėmusi 2010 m. kovo 26 d sprendimą, negalėjo nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, kuris traktuotinas kaip papildomas pareiškimas. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 4 dalį teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. ABTĮ nuostatos nenumatė draudimo teisėjai nagrinėti minėto pareiškėjo reikalavimo.

39Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Atsakovas nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėja buvo šališka, suinteresuota bylos baigtimi.

40Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp proceso šalių nėra ginčo, jog pareiškėjui nėra sumokėta už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną buvo 286,81 Lt. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. K-77 „Dėl G. V. grąžinimo į pareigas“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. K-78 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. K-77 pakeitimo“ pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 25 d. buvo grąžintas į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir jam buvo išmokėta 2 294,48 Lt.

41Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, ir pripažinti, kad šis sprendimas yra papildomas sprendimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai) priteisimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010.

42Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė konkrečią priteistiną 71 989,31 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai) sumą, kuri buvo apskaičiuota 251 darbo dienas padauginus iš vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio – 286,81 Lt (b. l. 2). Su tokiu skaičiavimu nesutiktina, nes pagal DK 297 straipsnio 3 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatytą tvarką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.).

43Atsižvelgiant į šio Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktų nuostatas, reglamentuojančias vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. A1-694 2.1.1 punktą, kad 2010 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,2 darbo dienos, į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.1.1 punktą, kad 2011 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos, nustatytina, kad pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2010 metais buvo 6 080,37 Lt (286,81x21,2), 2011 metais – 6 051,69 Lt (286,81x21,1). Remiantis šiais duomenimis pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai) turi būti priteisiama 72 562,91 Lt (3x286,81+9x6 080,37+2x6 051,69+17x286,81) suma.

44Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, teismas privalo teisingai apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, patikslina pareiškėjo nurodytą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai), t. y. papildomo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodo, kad pareiškėjui G. V. iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteistina 72 562,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai).

45Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

47Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.

48Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti.

49Sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo G. V. skundo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, palikti nepakeistą.

50Pripažinti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. priėmė papildomą sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo įvykdymo priteisimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-460-244/2010.

51Papildomo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

52„Atnaujinti pareiškėjui G. V. terminą kreiptis į teismą su pareiškimu priimti papildomą sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo įvykdymo priteisimo.

53Priteisti pareiškėjui G. V. iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 72 562,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. (įskaitytinai).“

54Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Violetai Rodzienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui G. V.,... 4. atsakovo atstovei I. G.,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus... 9. Skunde paaiškino, kad nuo 2001 metų spalio mėnesio buvo paskirtas į... 10. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su skundu... 11. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas prašo nagrinėti ginčą... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu... 14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo... 15. Teismas nustatė, kad atsakovas teismo sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo... 16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 0,06... 17. III.... 18. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniu... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas G. V. prašo palikti galioti... 20. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV.... 23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo... 25. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios... 26. Iš prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtos jau išnagrinėtos... 27. Įvertinus tai, kad pareiškėjas minėtoje administracinėje byloje Nr.... 28. Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo... 29. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta... 30. ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje... 31. Kaip jau buvo minėta, priteisti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatyto... 32. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos... 33. ABTĮ 95 straipsnio 2 dalis numato, kad iškelti klausimą dėl papildomo... 34. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas prašymą dėl vidutinio... 35. Nepripažintini pagrįstais atsakovo argumentai, kad jau įsiteisėjusiu... 36. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių anksčiau nagrinėtoje... 37. Taip pat nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad yra... 38. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių... 39. Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas... 40. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp proceso šalių nėra ginčo, jog... 41. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja,... 42. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė konkrečią priteistiną 71... 43. Atsižvelgiant į šio Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo... 44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį,... 45. Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau nurodytas faktines ir teisines... 46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 47. Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinio... 48. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą... 49. Sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo G. V. skundo reikalavimas dėl... 50. Pripažinti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d.... 51. Papildomo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:... 52. „Atnaujinti pareiškėjui G. V. terminą kreiptis į teismą su pareiškimu... 53. Priteisti pareiškėjui G. V. iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos... 54. Nutartis neskundžiama....