Byla 2A-534-577/2016
Dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal AAS Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams G. G. (G. G.) ir UAB „LMH Baltic“ dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, ir atsakovų G. G. ir UAB „LMH Baltic“ priešieškinį ieškovui „AAS Gjensidige Baltic“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti solidariai iš atsakovų G. G. ir UAB „LMH Baltic“ 1218,94 Lt (353,03 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-06-30 Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo G. G., vairavusio automobilį Volvo, valst. Nr. ( - ), kaltės buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas. Automobilio Volvo, valst. Nr. ( - ), valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu buvo apdrausta pas ieškovą, todėl ieškovas atlygino 706,06 Eur dydžio išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala. Kadangi atsakovai, pažeisdami sutartį, draudikui nepranešė, kad apdrausta transporto priemonė bus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, vadovaudamasis Sutarties 1.5.p., 1.6 p., Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2, ieškovas teigė, jog jis įgijo 50 proc. t.y. 353,03 Eur, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovus.

5Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė pakeisti juos tinkamu atsakovu „Rosgosstrakh“ Ltd, ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad civilinė atsakomybė buvo apdrausta ne tik ieškovo, bet ir Rusijos Federacijos kompanijoje „Rosgosstrakh“ LTd, todėl išvykus už Lietuvos Respublikos ribų atsakovui buvo taikoma Rusijos draudiko teikiama apsauga.

6Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovo G. G. ir AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 2012-03-30 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080712 1.5 p. negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutarties 1.5 punktas prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 ir 10 str. nuostatoms. Pasak atsakovų minėtos įstatymo nuostatos numato, kad draudėjas sumokėjęs vieną įmoką, draudimo apsaugą įgyja visoje Europos Sąjungoje. Priešieškinyje nurodoma, kad sutarties 1.5 punkto sąlyga dėl draudimo rizikos padidėjimo vilkiką naudojant už Lietuvos Respublikos ribų, pažeidžia išvardintas TPSVPDĮ, Standartinių sąlygų, tiek ir CK, taip pat Europos Sąjungos teisės aktų imperatyvias nuostatas. Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas patikslino, kad priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2012-03-30 sutarties Nr. SGB 1080712 1.5 punkto dalį, kuria draudėjas patvirtino, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų.

7Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“ su priešieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad sutartyje pažymima, kad draudimo išmoka mokama nukentėjusiajam trečiajam asmeniui nepaisant to, ar draudėjas pažeidė sutarties sąlygas, ar ne. Nesutiko su atsakovų argumentu, kad draudimo apsauga pagal Sutartį galiojo tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pasak ieškovo, uždrausti naudoti transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų ieškovas negalėjo, tačiau atsakovas, naudodamas transporto priemonę užsienyje, rizikavo patirti sutartyje išdėstytas teisines pasekmes. Kadangi atsakovas nepranešė apie rizikos padidėjimą, todėl ieškovo manymu, draudikas dėl eismo įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį.

8II.

9Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai, pripažino 2012-03-30 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080712 1.5 punktą niekiniu ir negaliojančiu toje dalyje, kurioje šalys susitarė laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti. Iš ieškovo atsakovui UAB „LMH Baltic“ priteisė 830,81 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą atsakovų prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

11Teismas, remdamasis ESTT sprendime Litaksa pateiktais Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, konstatavo, kad draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę (TPVCAPDĮ) perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje; tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Teismas padarė išvadą, kad šalys nagrinėjamu atveju negalėjo susitarti dėl Draudimo sutarties 1.5 punkto ir atsakovas neturėjo pareigos pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Teismas sprendė, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimą draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos (pagal TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p.) vertino kaip neteisėtą. 2012-03-30 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080712 1.5 punktą teismas pripažino niekiniu ir negaliojančiu, kaip nesuderinamą su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštaraujantis imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrah“, apdraudusi atsakovo transporto priemonės Volvo, valst. Nr. ( - ), valdytojų civilinę atsakomybę nėra LR Transporto priemonių draudikų biuro narė ir nėra kitos ES valstybės narės draudimo įmonė ar filialas, konstatavo, kad jos išduota tarptautinė automobilio draudimo kortelė (žalioji kortelė) nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 str. 3 d. ir 8 d. reikalavimų. Sprendė, jog atsakovų atsikirtimai, kad tinkamas atsakovas byloje yra Rusijos bendrovė „Rosgosstrah“, yra nepagrįsti.

12III.

13Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“, veikiantis Lietuvoje per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir taikyti restituciją, o apeliacinės instancijos teismui nesant galimybės apskaičiuoti iš atsakovo priteistinos sumos pagal byloje esančią medžiagą, prašo šią bylos dalį grąžinti pirmos instancijos teismui. Nurodė, kad teismas, pripažinęs draudimo sutarties 1.5 punkto sąlygą negaliojančia, turėjo išspręsti ir restitucijos taikymo klausimą (CK 1.80 str. 2 d.). Pasak apelianto, atsakovui pateikus melagingą informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją, bei draudėju nurodžius fizinį asmenį, draudimo sutarties šalys susitarė dėl itin didelės (~90%) nuolaidos nuo vieningos draudimo įmokos. Atsižvelgiant į įsipareigojimą nenaudoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų, atsakovas apskaičiuotos vieningos draudimo įmokos net nebuvo sumokėjęs. Apelianto manymu, susitarimą dėl transporto priemonės nenaudojimo užsienyje ir mainais į tai - vieningos draudimo įmokos nuolaidos taikymo teismui pripažinus negaliojančiu, atsakovas turėtų grąžinti ieškovui draudimo įmokos skirtumą (t.y. galimai neteisėtai šalių sutarimu pritaikytą vieningos draudimo įmokos nuolaidą). Kadangi pirmos instancijos teismas nenagrinėjo restitucijos klausimo ieškovas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismui teikia papildomą medžiagą - koeficientų lentelę, pagal kurią yra apskaičiuojamos draudimo įmokos dydis.

15Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog atsakovų prašymu į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd, nors ieškovas tokiam prašymui prieštaravo. 2015-06-02 nutartimi teismas pašalino trečiąjį asmenį iš bylos, pripažindamas, kad sprendimas neturės įtakos jo teisėms ir pareigoms, tačiau teismo sprendimu vertimo išlaidas priteisė iš ieškovo. Kadangi trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas atsakovų iniciatyva, mano, jog dokumentų vertimo išlaidos turi tekti patiems atsakovams.

16Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-16 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo visas atsakovo UAB „LMH Baltic“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 315 str. 2 d. 1 p. privalėjo jo nepriimti. Taip pat mano, kad nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomos restitucijos, kadangi sprendimu negaliojančia buvo pripažinta tik viena iš Sutarties sąlygų, tuo tarpu restitucijos pagrindu yra laikomas tik toks atvejis, kuomet visas sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu ab initio. Be to, pagal CK 6.226 str. 1 d., vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties. Atsakovų manymu, nagrinėjamu atveju ir be nurodytos sąlygos, kuri pripažinta negaliojančia, ieškovas ir atsakovas būtų sudarę Sutartį. Dėl restitucijos pagrindu apelianto reikalaujamos draudimo įmokos skirtumo, atsakovai atkreipė dėmesį, jog nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie jo minimą nuolaidos suteikimą atsakovams; sutartyje taip pat nėra pateikta jokių nuorodų į tariamą nuolaidą.

17Atsižvelgdamas į tai, kad teismas ieškinį atmetė, o atsakovų priešieškinį patenkino, bei remdamasis CPK 93 str. 1 d. nuostatomis, atsakovai mano, jog teismas pagrįstai atsakovui UAB „LMH Baltic“ priteisė jo patirtas procesinių dokumentų vertimo išlaidas. Ieškovo teiginius, kad trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas atsakovų prašymu, laiko nepagrįstais. Nurodė, jog teismui netenkinus prašymo dėl netinkamo atsakovo pakeitimo, atsakovai klausimą dėl minėtos bendrovės įtraukimo trečiuoju asmeniu prašė spręsti teismo nuožiūra.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-03-30 ieškovas (draudikas) su atsakovu (draudėju) G. G. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 1080712 (1 t., b.l. 5-6), kuria buvo apdrausta transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2012-03-31 iki 2013-03-30. 2012-06-30 Lenkijoje dėl atsakovo G. G., vairavusio transporto priemonę Volvo, valst. Nr. ( - ), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims (1 t., b.l. 24-30). Eismo įvykio dieną transporto priemonė Volvo, valst. Nr. ( - ), buvo įregistruota Lietuvoje; jos naudotojas - atsakovas UAB „LMH Baltic“ (1 t., b.l. 107-108). Ieškovas atlygino 706,06 Eur žalą padarytą dėl 2012-06-30 eismo įvykio (1 t., b.l. 23-30, 60, 84-86) ir kreipėsi į teismą dėl 50 proc. išmokėtos sumos priteisimo solidariai iš atsakovų. Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovai nepranešė apie apdraustos transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų, nors draudimo įmoka buvo paskaičiuota įvertinus atsakovo pateiktą informaciją, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų (Sutarties 1.5 p.). Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti 2012-03-30 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5 punktą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad teismas, pripažinęs draudimo sutarties 1.5 p. sąlygą negaliojančia, nepagrįstai nesprendė restitucijos taikymo klausimo ir negrąžino ieškovui draudimo įmokos skirtumo. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė atsakovų turėtas dokumentų vertimo išlaidas.

21Pažymėtina, kad apeliacinio skundo reikalavimas suformuluotas prieštaringai - prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat taikyti restituciją. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovas iš esmės neginčija sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo ieškinys, ir tos dalies, kuria Sutarties 1.5 punkto dalis pripažinta negaliojančia. Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad teismas nepritaikė restitucijos ir neteisingai paskirstė dalį bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl šių skundo argumentų.

22Dėl restitucijos taikymo.

23CK 1. 80 str. 1 d. numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 3 d.).

24Pagal CK 6.145 str. 1 d. - restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

25Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino 2012-03-30 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080712 1.5 punkto dalį, kuria šalys susitarė laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, niekine ir negaliojančia bei akcentavo, kad sutarties sąlygos negaliojimas nedaro negaliojančia visos draudimo sutarties. Pažymėtina, kad šis punktas nesiejamas su jokio turto ar piniginių lėšų perdavimu, jame nenumatyti įmokų dydžiai ar nuolaida, kurią atsakovas gavo, todėl akivaizdu, jog pripažinus sutarties 1.5 punkto sąlygą negaliojančia, restitucija netaikytina. Be to, kasacinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą ir nusprendęs pripažinti negaliojančia draudimo sutarties sąlygą, kuria susitarta, kad „transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ ta dalimi, kuria ši sąlyga taikoma ES valstybių narių teritorijos atžvilgiu“, restitucijos netaikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-686/2015). Tokios praktikos laikosi ir kiti teismai (pvz. Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2346-230/2015, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-10-343/2015).

26Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl restitucijos taikymo pripažinus ginčo sutarties 1.5 punkto dalį negaliojančia, laikyti nepagrįstais, todėl atmestini.

27Dėl bylinėjimosi išlaidų

28Apelianto teigimu, jam neturi tekti atsakovo patirtos dokumentų vertimo išlaidos, kadangi jis trečiojo asmens įtraukimui prieštaravo; trečiasis asmuo, kuriam buvo skirti išversti dokumentai, į bylą buvo įtrauktas atsakovų iniciatyva, o vėliau pašalintas iš bylos.

29Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs atsakovų atstovo prašymą, 2014-04-23 nutartimi įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Rusijos draudimo bendrovę „Rosgosstrach“ Ltd bei įpareigojo atsakovus pateikti procesinių dokumentų vertimus į rusų kalbą (1 t., b.l. 128-129). 2015-06-02 nutartimi trečiasis asmuo buvo pašalintas iš proceso. Nutartyje nurodyta, kad būsimas teismo sprendimas neturės įtakos Rusijos bendrovės teisėms ir pareigoms. Atsakovas patyrė 289,11 Eur dokumentų vertimo išlaidų (2 t., b.l. 47-48), kurios skundžiamu teismo sprendimu priteistos iš ieškovo.

30CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 str. 4 d.).

31Taigi, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, visos šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš bylą pralaimėjusios šalies. Aplinkybės, kad trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas atsakovų prašymu, tačiau vėliau pašalintas iš bylos, nėra pagrindo pripažinti netinkamu atsakovų procesiniu elgesiu. Pažymėtina, kad atsakovai gynėsi nuo ieškovo pareikšto ieškinio, be kitų argumentų teigdami, kad jų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ne tik ieškovo, bet ir Rusijos draudimo bendrovėje. Gynybos būdo pasirinkimo jokiu būdu negalima laikyti nesąžiningu, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovo reikalavimus nepagrįstais ir atmetęs apelianto ieškinį, teisėtai iš ieškovo priteisė atsakovo turėtas dokumentų vertimo išlaidas.

32Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

33Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

34Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui UAB „LMH Baltic“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteistina 477,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str., 93 str.).

35Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

36Ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, apeliacinį skundą atmesti.

37Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Priteisti iš ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, atsakovui UAB „LMH Baltic“ 477,50 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį... 5. Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ su patikslintu ieškiniu nesutiko,... 6. Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ pateikė priešieškinį, kuriuo... 7. Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“ su priešieškiniu nesutiko. Atsiliepime... 8. II.... 9. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ieškovo... 11. Teismas, remdamasis ESTT sprendime Litaksa pateiktais Direktyvos 90/232/EEB 2... 12. III.... 13. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Ieškovas AAS Gjensidige Baltic“, veikiantis Lietuvoje per AAS Gjensidige... 15. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi... 16. Atsakovai G. G. ir UAB „LMH Baltic“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 17. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas ieškinį atmetė, o atsakovų... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 20. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-03-30 ieškovas (draudikas) su atsakovu... 21. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo reikalavimas suformuluotas prieštaringai... 22. Dėl restitucijos taikymo.... 23. CK 1. 80 str. 1 d. numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms... 24. Pagal CK 6.145 str. 1 d. - restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo... 25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu... 26. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 28. Apelianto teigimu, jam neturi tekti atsakovo patirtos dokumentų vertimo... 29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs... 30. CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos... 31. Taigi, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, visos šalies turėtos... 32. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga... 33. Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybes, apeliacinės... 34. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui UAB „LMH Baltic“ už... 35. Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas... 36. Ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS Gjensidige... 37. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti... 38. Priteisti iš ieškovo AAS Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS...