Byla 2A-552-492/2007

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės, teisėjų Nataljos Cikoto, Danutės Kutrienės, sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei, dalyvaujant apeliantui ieškovui R. Ž. , atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovei M. Š. , Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorei R. A. , Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovei V. P. ,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-979-433/2007 pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai (atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos) dėl 32 136,02 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4R. Ž. prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą nuo 2002-03-23 iki 2003-05-19 atsiradusią turtinę žalą – 12 904,04 Lt ir 5 000 Lt neturtinės žalos, nuo 2003-05-20 iki 2005-02-10 – 19 231,98 Lt turtinę žalą ir 5 000 Lt neturtinės žalos; dėl neteisėto sulaikymo nuo 2002-02-23 iki 2002-02-24 – 5 000 Lt neturtinės žalos; dėl neteisėto suėmimo ir neteisėto nuteisimo – 20 000 Lt neturtinės žalos; dėl neteisėto namų arešto – 5 000 Lt neturtinės žalos, iš viso: 32 136,02 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2002-02-23 ieškovas buvo sulaikytas 2000 m. BPK 137 straipsnio tvarka iki 2002-02-24. 2002-02-24 Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri pratęsta iki 2002-03-22. 2002-03-13 Valstybės sienos apsaugos tarnybos Tardymo valdybos tardytojos nutarimu jis buvo nušalintas nuo pareigų iki atidavimo teismui. Šis nutarimas 2002-03-15 buvo sankcionuotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo. 2002-03-22 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu jam buvo panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas ir paskirta kita kardomoji priemonė – namų areštas. 2002-03-23 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vilniaus rinktinės vadas priėmė įsakymą ir vadovaudamasis 2002-03-13 Valstybės sienos apsaugos tarnybos Tardymo valdybos tardytojos nutarimu nušalino jį nuo pareigų iki atidavimo teismui, sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą. 2003-04-29 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras patvirtino kaltinamąją išvadą. 2003-05-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovas buvo atiduotas teismui. Šia nutartimi jam taip pat buvo palikta galioti kardomoji priemonė – namų areštas. 2004-04-14 Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį (baudžiamojoje byloje Nr. l-18/2004m.), kuriuo ieškovą pripažino kaltu pagal 2000 m. BK 228 straipsnio l dalį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei kaltu pagal 2000 m. BK 199 straipsnio l dalį dėl 37 937,58 Lt vertės techninio etilo alkoholio kontrabandos. Teismas paskyrė galutinę subendrintą bausmę – atėmimą teisės dirbti valstybės pareigūnu trejiems metams ir 120 MGL (15 000 Lt) baudą. Šiuo nuosprendžiu teismas taip pat paliko jam pritaikytą kardomąją priemonę – namų areštą. 2004-12-28 Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė nuosprendį, kuriuo nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2004-04-14 nuosprendžio dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį bei jį išteisinti dėl visų jam pareikštų kaltinimų. 2005-04-01 ieškovas kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinę su prašymu apmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimo laikotarpį nuo 2002-03-15 iki 2003-04-29, o taip pat apmokėti priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2003-04-30 iki 2005-02-21, tai yra iki grąžinimo į ankstesnes pareigas. 2005-04-03 raštu Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinė informavo jį, kad sutinka apmokėti už nepagrįstą nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį nuo 2002-02-22 iki 2002-03-22, tai yra už nušalinimo laikotarpį tarnybinio patikrinimo atlikimui, o dėl apmokėjimo už likusį nušalinimo laikotarpį jam buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. 2005-05-10 Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vadas priėmė įsakymą „Dėl R. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo jį atleido iš vidaus tarnybos kaip Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Sargybų būrio vyresnįjį pasienietį, perdavus tarnybinius reikalus nuo 2005-05-10. 2005-06-01 nesutikdamas su 2005-05-10 Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vado įsakymu, ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2005-10-17 nusprendė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vado 2005-05-10 bei 2005-05-20 įsakymus ir grąžinti ieškovą į ankstesnes pareigas, įpareigojo atsakovą išmokėti ieškovui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2005-05-10 iki 2005-10-17 imtinai 4 420 Lt, taip pat išmokėti jam darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2003-05-20 iki 2005-02-21 (19 542 Lt), iš viso (23 962,18 Lt). 2006-04-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kuria nutarė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas išmokėti jam už priverstinę pravaikštą nuo 2003-05-20 iki 2005-02-21 (19 542,18 Lt) ir įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinę jam išmokėti už nušalinimo nuo pareigų laiką nuo 2005-02-11 iki 2005-02-21 – 304,65 Lt. Papildomai nutarė priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2005-10-17 iki 2006-04-07) 4 722,20 Lt. 2006-05-15 ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją prašydamas atlyginti žalą, tačiau minėta institucija atsisakė atlyginti bet kokią jo prašomą žalą. Ieškovas jo patirtą žalą kildina iš jo neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisėto nuteisimo bei neteisto procesinių prievartos priemonių pritaikymo – nušalinimo nuo pareigų ir namų arešto. Lietuvos apeliacinis teismas 2004-12-28 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo buvo pripažinta, kad ieškovas nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų, todėl darytina išvada, jog visi aukščiau išvardinti veiksmai buvo atlikti neteisėtai, pažeidžiant ieškovo teises, jo interesus. Ieškovui buvo padaryta ne tik turtinė žala, susijusi su negautomis pajamomis, bet ir neturtinė žala – ieškovas patyrė didelį emocinį ir dvasinį sukrėtimą, ilgalaikę emocinę depresiją, daigiau nei 2,5 m. buvo suvaržyta jo judėjimo bei bendravimo laisvės.

5Atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog Teisingumo ministerija savo įgaliojimų ribose sutinka su ieškinio dalimi, kuria prašoma atlyginti žalą dėl neteisėto nuteisimo, tačiau mano, kad suėmimas ieškovui skirtas teisėtai. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nepreziumuoja neteisėtų pareigūnų veiksmų. Ieškovas pats priešingu teisei savo elgesiu suponavo turtinės žalos atsiradimą, o tai yra sąlyga mažinti atlyginamos žalos dydį (CK 6.282 straipsnis). Ieškovas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, neįrodė visų delikto sąlygų.

6Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nepagrįstai laikotarpį nuo 2003-05-20 iki 2005-02-11 prilygina nušalinimui, nes Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau VSAT) nebuvo priėmusi jokio teisės akto dėl R. Ž. nušalinimo teisminio nagrinėjimo metu. 2003-04-29 ieškovo atžvilgiu buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, todėl į tarnybą jis atvykti negalėjo ne dėl nušalinimo. Visi VSAT procesiniai sprendimai nepanaikinti, galiojantys, todėl teisėti. Ieškovas neįrodė atsakovo kaltės, nenurodė kokiais neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta žala, todėl šiuo atveju negali kilti civilinė atsakomybė bei prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties negali būti atlyginama ir neturtinė žala.

7Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad visi ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniai veiksmai bei veiksmai atlikti teisminio nagrinėjimo metu, buvo sankcionuoti įstatymų nustatyta tvarka. Dalis šių sprendimų patikrinti apeliacine tvarka ir palikti galioti, kitų – ieškovas neapskundė. Jokiais procesiniais dokumentais nebuvo konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia, jog pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Įstatyme numatytų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas, procesinių poveikio priemonių taikymas, pradėtas baudžiamasis persekiojimas nereiškia ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad kardomoji priemonė suėmimas R. Ž. buvo paskirta ir vėliau pratęsta Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2002 m. vasario 24 d. ir 2002 m. kovo 4 d. nutartimis pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs baudžiamojo proceso įstatymas. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. kovo 5 d. nutartimi R. Ž. skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2002 m. vasario 24 d. nutarties atmetė. Nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo R. Ž. neskundė, nors tokią teisė baudžiamojo proceso kodekso normos numatė, todėl ieškovo suėmimas buvo teisėtas, sankcionuotas teismo procesiniais sprendimais, minėtos nutartys buvo tinkamai motyvuotos. Ieškovo sulaikymas nuo 2002-02-23 iki 2002-02-24 buvo teisėtas. Laikino sulaikymo protokole nurodytas sulaikymo pagrindas – užkluptas tuojau po nusikaltimo padarymo, tai yra nurodytas vienas iš tuo metu galiojusio BPK 137 str. numatyto laikino sulaikymo alternatyvių pagrindų. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Tardymo valdybos tardytojos 2002 m. kovo 22 d. nutarimu ieškovui paskirta kardomoji priemonė — namų areštas paskirta teisėtai, nutarimas tinkamai motyvuotas, sankcionuotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kaip to reikalavo tuo metu galiojęs Baudžiamojo proceso kodeksas. Aukščiau minėtas nutarimas nėra panaikintas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, ieškovas nutarimo neskundė. R. Ž. nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus, neatitinkančius ar pažeidžiančius galiojusių įstatymų normas, atliko Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pareigūnai, nušalindami jį nuo užimamų pareigų, baudžiamosios bylos, kurioje jam buvo pateiktas kaltinimas, tyrimo laikotarpiu. 2000 m. BPK 173 str. l d. numatė, kad patraukus kaltinamuoju pareigūną, privalo būti išspręstas jo nušalinimo nuo pareigų klausimas tardymo laikui. Šį tardytojo priimtą procesinį nutarimą sankcionavo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kaip to reikalavo BPK 173 str. 2 d. Minėtas nutarimas nebuvo panaikintas kaip neteisėtas. Bylą tyrusių pareigūnų neteisėti veiksmai dėl R. Ž. nušalinimo nuo pareigų nėra konstatuoti jokiais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje. Pagal galiojusio BPK 173 str. 3 d. ši procesinės prievartos priemonė panaikinama tardytojo nutarimu, kai išnyksta reikalas toliau taikyti šią priemonę, tačiau šiuo atveju baudžiamoji byla buvo perduota teismui su kaltinamąja išvada, taigi preziumuoti, kad išnyko jos taikymo pagrindai nebuvo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartyje konstatuota, jog išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims. Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra besąlygiškas pagrindas išteisinamajam asmeniui atlyginti žalą. Nei vienas iš ginčijamų ieškovo veiksmų, atliekant ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, nebuvo pripažinti neteisėtais. Ieškovas teisę į savo patikslintame ieškinyje pateiktas kompensacijas įgytų tik tuomet, jei žala būtų padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais. Baudžiamoji byla buvo iškelta dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, susijusio su R. Ž. tarnyba, ieškovas dirbo pasienio policijos pareigūnu, todėl visos procesinės priemonės buvo skirtos vadovaujantis galiojusiais teisės aktais, įvertinus visus baudžiamojoje byloje buvusius įrodymus. Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta, kad R. Ž. veika vertintina kaip aplaidus tarnybos pareigų neatlikimas, todėl galima pagrįstai teigti, kad dėl kilusių pasekmių tiesiogiai yra atsakingas ir pats ieškovas. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, ieškovas nurodo, kad dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų jam kilo ilga emocinė depresija, tačiau jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šiuos savo argumentus, nepateikia (CPK 178 str.).

9Ieškovas R. Ž. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos visiškai nevertino ieškovo išsakytų teisinių argumentų dėl kardomosios priemonės – suėmimo – neteisėtumo. Ieškovas 2002-02-23 be teisinio pagrindo, tai yra neturint jo kaltės įrodymų, buvo laikinai sulaikytas BPK 137 str. tvarka iki 2002-02-24. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pagrindinę įrodomąją reikšmę teikti 2004-12-28 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiui, kuriuo konstatuota, kad R. Ž. turi būti išteisintas pagal BK 199 str. l d. (dėl techninio etilo alkoholio kontrabandos), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 228 str. l d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi), neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Dėl ieškovo neteisėto suėmimo (nuo 2002-02-24 iki 2002-03-22) sprendime pasisakyta tik formaliai nurodant, kad Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2002-02-24 ir 2002-03-04 nutartys dėl šios kardomosios priemonės taikymo yra tinkamai motyvuotos ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka nepanaikintos, tačiau nepasisako dėl šios kardomosios priemonės neteisėtumo, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, ieškovui padarytos žalos. Spręsdamas dėl neteisėto namų arešto (nuo 2002-03-22 iki 2004-12-28) teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad šios kardomosios priemonės taikymo metu ieškovas turėjo pastovią gyvenamąją vietą, nuosekliai vykdė bylą tyrusių pareigūnų įpareigojimus, todėl taikant šią kardomąją priemonę buvo pažeisti BK 95 str. numatyti kardomųjų priemonių skyrimo bendrieji tikslai ir BK 98 str. įtvirtintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama parenkant kardomąją priemonę. Dėl šios kardomosios priemonės ieškovui daugiau nei 2,5 metų buvo apribota judėjimo laisvė. Vien ta aplinkybė, jog neteisėtas nuteisimas konstatuotas išteisinamuoju nuosprendžiu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas turi teisę į CK 6.272 str. l d. numatytą žalos atlyginimą. Įstatymų leidėjas žalos atlyginimą sieja su nuosprendžio panaikinimo faktu, bet ne su ieškovo išteisinimo motyvais ar pagrindais. Teismas, nepaisant įstatymų leidėjo suformuluotos kardomosios priemonės – neteisėto nušalinimo nuo pareigu sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą – taikymo apimties (iki atidavimo teismui), nepagrįstai konstatuoja, kad šios priemonės taikymo klausimo po bylos atidavimo į teismą spręsti nereikėjo, nes nepasikeitė kardomosios priemonės tikslai. Šiuo atveju bylą perdavus teismui iš viso nebuvo galiojančio teismo procesinio sprendimo dėl šios procesinės prievartos priemonės. Buvo pažeista nušalinimo nuo pareigų, kaip procesinės prievartos priemonės paskyrimo procedūra. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Vien ieškovo nurodomų ieškinyje procesinių prievartos priemonių taikymas yra vienintelis ir pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas patyrė didelį dvasinį diskomfortą, kuris ir yra neturtinės žalos reikalavimo pagrindas. Todėl jokių pirmosios instancijos teismo minimų papildomų įrodymų šiuo atveju neturtinės žalos faktui patvirtinti nereikia. Pirmosios instancijos teismas sprendime tik formaliai konstatavo ieškovo pareikštų reikalavimų nepagrįstumą, išvardino kai kuriuos byloje pateiktus įrodymus ir apsiribojo nuoroda į CK 6.272 str. 1d. Skundžiamame teismo sprendime teismas rėmėsi išimtinai atsakovų nurodomais įrodymais ir visiškai nevertino ieškovo argumentų dėl 2006-04-07 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarties (adm. b. A -847-06).

10Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų.

11Atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas neturi teisinio pagrindo dar kartą revizuoti faktinių aplinkybių baudžiamojoje byloje įvertinimo. Teismas, konstatuodamas, kad neįrodytas sulaikymo, suėmimo ir namų arešto skyrimo neteisėtumas, tinkamai šią išvadą argumentavo. Teisingumo ministerija su ieškiniu iš dalies sutiko. Kadangi valstybės atsakomybė dėl neteisėto nuteisimo atsiranda be kaltės, ši atsakomybė turėtų atsirasti aukštesnės instancijos teismui panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, išteisindamas asmenį neįrodžius dalyvavimo nusikaltimo padaryme, iš esmės konstatuoja faktinę aplinkybę, kad objektyvi tiesa nėra žinoma ir nėra galimybių ją išsiaiškinti, todėl abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai ir vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos teorija, kaltinamasis laikomas nekaltu, t.y. išteisinamas. Civilinėje teisėje prejudiciniu faktu galima laikyti ir remtis juo kitoje byloje tik kai šis visiškai įrodytas, ištirtas, teismo konstatuotos (įvertintos) faktines aplinkybes. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad išteisinimo pagrindai neturi reikšmes valstybės civilinei atsakomybei, nepagrįstas. Juo labiau, kad išteisinamoje nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovo veiksmai vertintini kaip aplaidus tarnybos pareigų atlikimas. Remiantis CK 6.282 str. 1 d., kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas ar toks reikalavimas apskritai atmestas. Nušalinimas nuo pareigų iki baudžiamosios bylos perdavimo teismui įstatyme atskirai aptartas ne taikymo laike kontekste, o tikslingumo prasme. Jeigu buvo nutarta nušalinti asmenį nuo pareigų iki atidavimo teismui, tai perdavus bylą teismui, pagrindai, nustatyti nutarime nušalinti nuo pareigų, negali pasikeisti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį 2004-12-28, pats ieškovas nesirūpino ir nepranešė darbdaviui apie tai, kad pagrindai nušalinti jį nuo pagrindų pasibaigė, todėl pareiškėjas nedirbo iki 2005-02-11 d. Kad būtų priteista neturtinė žala, būtina įrodyti visą delikto sudėtį – neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į neteisėtų veiksmų pasekmes, todėl jas nurodžius, būtina jas ir įrodyti tinkamais įrodymais.

12Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad R. Ž. taikytas laikinas sulaikymas (nuo 2002-02-23 iki 2002-02-24) ir teismo nutartimi skirtas suėmimas (nuo 2002-02-24 iki 2002-03-22) buvo teisėtas, sankcionuotas privalomais procesiniais sprendimas, kurių teisėtumas buvo patikrintas apeliacine tvarka. Preziumuoti, kad R. Ž. laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo skirti neteisėtai nėra jokio pagrindo. Ieškovo argumentai, kad suėmimas jam buvo skirtas neteisėtai yra nepagrįsti. Apelianto argumentai dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimų jį sulaikant ir skiriant kardomąją priemonę suėmimą, yra nepagrįsti, nes nekaltumo prezumpcija nėra kliūtis baudžiamajai bylai iškelti ir pradėti asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, baudžiamąjį persekiojimą, rinkti įrodymus, taikyti įstatymo nustatytas procesinės prievartos priemones. Šių priemonių taikymas ikiteisminio tyrimo laikotarpiu nėra bausmė, o tik procesiniai veiksmai, reglamentuoti Baudžiamojo proceso kodekse. Tiek 2002-03-22, tiek 2002-04-10 tardytojo nutarimuose, sankcionuotose prokuroro, dėl kardomosios priemonės – namų arešto (nuo 2002-03-22 iki 2004-12-28) – paskyrimo sąlygose buvo numatytas tik įpareigojimas būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 22 vai. iki 8 val., neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, uždrausta vykti į Lietuvos Respublikos pasienio ruožą, atvykti tardytojui, prokurorui ar teismui reikalaujant, taigi judėjimo laisvė nebuvo nepagrįstai griežtai apribota. Ieškovas nustatyta tvarka neskundė skirtos kardomosios priemonės, tik 2002-04-02 pateikė prašymą dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Apeliacinio teismo išteisinamasis nuosprendis nepaneigia to fakto, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme R. Ž. atžvilgiu vyko neteisėtai, nes apeliantas dėl susiklosčiusios situacijos jo atžvilgiu iš dalies atsakingas pats, kadangi būdamas pareigūnu galimai aplaidžiai vykdė savo pareigas. Vyriausiasis administracinis teismas 2006-04-07 sprendime pasisakė dėl nušalinimo laikotarpio nuo 2003-05-20 iki 2005-02-10, o ne dėl 2002-03-23 iki 2003-05-20 ir savo sprendime nurodė, kad pareiškėjui išlieka teisė pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 34 str. 5 d., numatančia žalos atlyginimą už nepagrįstą nušalinimą, konstatavo, kad pareiškėjas gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo LR CK 6.272 str. pagrindu įrodinėjant, kad nušalinimas nuo pareigų buvo paskirtas neteisėtai. Apeliantas, baigus baudžiamosios bylos tyrimą, susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat jis žinojo, kad procesinė prievartos priemonė jam skirta iki baudžiamosios bylos atidavimo teismui, kaip pakankamai rūpestingas asmuo, turėjo domėtis savo darbiniais reikalais. Taip pat jam buvo išlikusi teisė pateikti teismui prašymus ir skundus, tačiau jis to nedarė, nerodė jokios iniciatyvos, kad jo įvardijami neteisėti veiksmai ir jų padariniai jo atžvilgiu būtų panaikinti ar bent jau sumažinti. Atkreiptinas dėmesys, jog jeigu veiksmai yra teisėti, tai jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu ir teisėtais veiksmais padaryta žala neatlyginama. Nesant įrodymų, kad R. Ž. atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-627-02 buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini.

13Ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

14Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.).

15Faktines aplinkybes šioje civilinėje byloje iš esmės sudaro baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai, jie nuosekliai aptarti ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo sprendime, ginčų dėl jų nėra, todėl teisėjų kolegija jų papildomai nedėsto, nekartoja ir plačiau neaptarinėja.

16Esminis apeliacinio skundo argumentas – kad po apkaltinamojo Vilniaus apygardos teismo 2004-04-14 nuosprendžio panaikinimo ir ieškovo išteisinimo Lietuvos apeliacinio teismo 2004-12-28 nuosprendžiu visos baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-627-02 pritaikytos procesinės prievartos priemonės vertintinos kaip neteisėtos, ir nepaisant išteisinimo motyvų ieškovas turi teisę gauti žalos atlyginimą iš valstybės.

17Apeliantas teigia, kad 2002-02-23 be teisinio pagrindo, tai yra neturint jo kaltės įrodymų, buvo laikinai sulaikytas BPK 137 str. tvarka iki 2002-02-24, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pagrindinę įrodomąją reikšmę teikti 2004-12-28 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiui, kuriuo konstatuota, kad R. Ž. turi būti išteisintas pagal BK 199 str. l d. (dėl techninio etilo alkoholio kontrabandos), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 228 str. l d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi), neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad R. Ž. buvo sulaikytas iš karto po nusikaltstamos veikos fakto nustatymo – automobilio Ford Transit v.n. ( - ) sulaikymo 2002-02-22, gabenusio 2614,582 ltr techninio etilo alkoholio per Šumsko pasienio kontrolės postą, aplenkiant muitinę; be to, R. Ž. , tuo metu vykdydamas atvykstančių į Lietuvos Respubliką transporto priemonių ir jų vairuotojų dokumentų patikrinimą, nustatyta tvarka šios transporto priemonės ir jos vairuotojo duomenų datos spaudu nepažymėjo, duomenų į kompiuterį neįvedė – t.y. neatliko tiesioginių savo tarnybos pareigų. Nurodytos faktinės aplinkybės nėra paneigtos, jos sudarė pakankamą pagrindą taikyti procesines prievartos priemones – laikiną sulaikymą, suėmimą, nušalinimą nuo pareigų. Apeliantas pripažino, kad nagrinėjamu atveju aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas – neįtraukė į kompiuterio duomenų bazę informacijos apie transporto priemonės atvykimą, dokumentų nepažymėjo datos spaudu. Tokie jo veiksmai sukėlė pagrįstą įtarimą dalyvavus nusikaltimo padaryme, tuo pačiu tapo veiksniu, nulėmusiu neigiamų pasekmių, taip pat žalos, atsiradimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo LR Teisingumo ministerijos atstovės argumentu, kar ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami, jo atžvilgiu turi būti taikoma CK 6.282 str. 1 d., nes nukentėjusiojo aplaidus pareigų atlikimas padėjo žalai atsirasti; dėl to, atsižvelgiant į lemiamą nagrinėjamu atveju paties nukentėjusiojo kaltės mastą, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Teisėjų kolegija, nurodydama, kad paties ieškovo netinkamas pareigų atlikimas buvo itin svarbi aplinkybė, lėmusi neigiamų pasekmių kilimą, atsižvelgia į Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-12-28 nuosprendžio motyvus, kuriuo buvo ieškovas išteisintas, o toje pačioje baudžiamojoje byloje paliktos nepakeistos bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2004-04-14 nuosprendžiu V. K. pagal 2000 m. LR BK 201 str. 3 d. (dėl neteisėto etilo alkoholio laikymo ir gabenimo 2002-02-22 neturint tikslo realizuoti) ir V. R. pagal 2000 m. LR BK 228 str. 1 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi). Baudžiamąją bylą apeliacine instancija nagrinėjęs teismas nustatė, kad V. K. gabeno etilo alkoholį per valstybės sieną 2002-02-22, t.y. buvo konstatuotas nusikalstamos veikos faktas. Nors ieškovas ir buvo išteisintas dėl baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo padarymo, tačiau jo veika buvo įvertinta kaip aplaidus tarnybos pareigų atlikimas. Pareigūnų, taikiusių procesinės prievartos priemones ieškovo atžvilgiu, veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas baudžiamojo tyrimo aplinkybių visumos kontekste, atsižvelgiant ne tik į ieškovo, bet ir kitų asmenų elgesį, aplinkybę, kad įtariamo nusikaltimo padaryme galėjo dalyvauti keli asmenys, bei objektyviai nustatytus faktus. Apkaltinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu liko neįsiteisėjęs, nebuvo pradėtas vykdyti. Šiuo atveju baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir nuosprendžio priėmimas, kai vėliau asmuo išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme iš esmės konstatuoja faktinę aplinkybę, kad objektyvi tiesa nėra žinoma ir daugiau nėra galimybių ją nustatyti. Išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu nėra absoliuti prielaida reikalauti žalos atlyginimo, kai jo paties veiksmai yra neigiamų padarinių jam atsiradimo priežastimi.

18Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ieškinį atmetė, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priimtą sprendimą naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

20Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. R. Ž. prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos dėl neteisėto nušalinimo... 5. Atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškinį... 6. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus... 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į... 8. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. sprendimu... 9. Ieškovas R. Ž. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2... 10. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus... 11. Atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė... 12. Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė... 13. Ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.... 14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 15. Faktines aplinkybes šioje civilinėje byloje iš esmės sudaro baudžiamojoje... 16. Esminis apeliacinio skundo argumentas – kad po apkaltinamojo Vilniaus... 17. Apeliantas teigia, kad 2002-02-23 be teisinio pagrindo, tai yra neturint jo... 18. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės... 19. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 20. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti...