Byla 2A-1054-186/2007

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko

2Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų

3Neringos Švedienės ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant

4Gražinai Bitvinskienei dalyvaujant ieškovo atstovei Daivai Gvildienei

5teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės O. M. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Alytaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovei O. M. dėl savavališkai pastatytos terasos nugriovimo. Tretieji asmenys byloje Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Varėnos rajono savivaldybės administracija.

6Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija ieškiniu prašė teismą įpareigoti atsakovę statytoją O. M. per teismo nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą terasą, esančią Žiūrų kaime, Marcinkonių seniūnijoje, Varėnos rajone. Nurodė, kad medinė terasa Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje, Ūlos upės vandens telkinio apsaugos zonoje pastatyta neturint nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, parengto ir patvirtinto statybos darbų projekto, pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., 20 str. 3 d. 4 p. ir 5 d. reikalavimus, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr.343, Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 2 p. ir 3 p., statybos techninio reglamento STR1.08.02:2002 ,,Statybos darbai“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 211, 18.1 ir 18.2 punktų reikalavimus.

8Varėnos rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai - įpareigojo statytoją O. M. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą terasą, esančią Žiūrų kaime, Marcinkonių seniūnijoje, Varėnos rajone. Teismas nustatė, kad atsakovė darbus atliko be reikiamų leidimų ir derinimų, už tai buvo bausta administracine tvarka, Alytaus apskrities viršininko 2007-01-11 įsakymu ji buvo įpareigota per mėnesį nugriauti savavališkai pastatytą terasą, tačiau to nepadarė. Teismas konstatavo, kad ginčo objektas – terasa – atitinka nesudėtingą statinį (STR1.01.07:2002 (patvirtintas LR aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184)), kurį statant saugomoje teritorijoje turi būti parengtas supaprastintas statinio projektas ir kuriam nereikalingas statybos leidimas, tačiau vietoj to turi būti gauti raštiški kompetentingų valstybės tarnautojų pritarimai. Nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. yra numatytas draudimas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, o šio įstatymo 20 str. 3 d. 4 p. numatyta, jog paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją. Šio straipsnio 5 d. nurodoma, kad „pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti <....> draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius“. Pastačius terasą buvo pakeista esama užstatymo linija. Byloje nėra įrodymų, kad terasa buvo statoma, kaip su draustinio steigimo tikslais susijęs statinys. Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 6 d. įtvirtinta, kad esamose sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų, teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 metrų asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Tačiau ir ši norma konkrečiu atveju negali būti taikoma įteisinant statybą, nes ši teritorija nėra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose, nes tokie dokumentai dar nėra patvirtinti, be to pirtis, kuri jau stovi yra 26 kv.m., tad jos plotas jau viršija numatytą maksimalią kvadratūrą, neskaičiuojant pastatytos terasos. Teismas nustatė, kad terasa yra ir per aukšta – jos aukštis yra 5,90 m., t.y. ji beveik 2 metrais viršija įstatyme leistinų statyti pastatų numatytą aukštį.

9Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2007-07-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų, tuo pažeidžiant procesinės teisės normas bei netinkamai taikant materialinės teisės normas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nes nevertino liudytojų O. A. Č., P. Č. ir P. P. parodymų, kad stogelis buvo pastatytas prieš 20 metų, nevertino 2007-07-02 pastato apžiūros akto, nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. J. prielaidomis ir specialių žinių neturinčios ieškovo atstovės paaiškinimais, kad be atramų į žemę terasos mansardinė dalis negalėjo laikytis. Teismas netyrė ir neišsiaiškino, ar mansardinis pirties aukštas (be apačioje jo esančios terasos) laikytinas statiniu (priestatu) ir ar privalomas atskiras jo pažymėjimas registro byloje. Teismas sprendime nenurodė teisės akto, reglamentuojančio pastogės, mansardos ar antresolės būtiną žymėjimą kadastrinių matavimų plane. Teismas nepagrįstai mansardinį pirties aukštą pripažino savavališkos statybos objektu ir išėjo už ieškinio ribų – įpareigojo nugriauti daugiau nei prašė ieškovas, tuo pažeisdamas LR CPK 265 str. 2 d.. Teismas nepagrįstai netaikė LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 5 d. nuostatos, įtvirtinančios, jog draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas, ir šiuo aspektu bylos nenagrinėjo ir tik formaliai taikė LR Statybos įstatymo 35 str.

10Alytaus apskrities viršininko administracija, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimus, kuriais prašo apeliacinį skundą atmesti.

11Apeliacinis skundas atmetamas.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

13Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

14Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas pareigos neperžengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

15Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, nustatant, ar virš terasos esanti pastogė (mansardinis pirties aukštas) yra savavališkos statybos objektas. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs liudytojų O.A. Č., P. Č. , P. P. parodymus, 2007-07-02 pastato apžiūros aktą, kuriame pateikta specialistų išvada, turėjo padaryti išvadą, jog virš terasos esantis mansardinis pirties aukštas buvo pastatytas žymiai anksčiau, dėl ko jis nelaikytinas savavališkai pastatytu statiniu ir neturi būti nugriautas.

16Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje surinktiems įrodymams (LR CPK 353 str. 1 d.), pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-3945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005, kt.).

17Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojų A. Česnulevičienės, P. Č. , P. P. parodymų bei 2007-07-02 pastato apžiūros akto, kadangi iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog šie įrodymai buvo įvertinti ir padaryta išvada, jog jie nepaneigia byloje esančiuose didesnę įrodomąją galią turinčiuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – Alytaus techninės inventorizacijos biuro 1991-06-21 plane (b.l.62) ir VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2006-01-16 pažymėjime (b.l.31-32) – užfiksuotų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantis 2007-07-02 pastato apžiūros aktas, parengtas teisę eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros dalies vadovo pareigas turinčių R. L. ir T. G. , kurį apeliantė įvardina kaip specialistų išvadą, yra rašytinis įrodymas, kuris vertintinas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais apie virš terasos esančio mansardinio pirties aukšto (pastogės) pastatymo aplinkybes ir neturi didesnės įrodomosios galios (LR CPK 177 str. 2 d.) (b.l.58-61).

18Vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Iš byloje esančio 2006-01-16 pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre matyti, jog 1999-09-30 atliekant kadastrinius matavimus užfiksuotas atsakovei priklausančios pirties (unikalus Nr. 3893-6007-4077) tūris – 54 m3. Pastato tūrio apskaičiavimas reglamentuojamas LR Aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtintos Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos, pagal kurią pastato tūris yra lygus kiekvieno pastato aukšto horizontalaus pjūvio ploto ir aukščio sandaugai. Sistemiškai vertinant VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2006-01-16 pažymėjime ir Alytaus techninės inventorizacijos biuro 1991-06-21 plane nurodytus duomenis matyti, jog pirties tūrio apskaičiavimas yra pagrįstas Alytaus techninės inventorizacijos biuro 1991-06-21 plane užfiksuoto pirties pastato, pažymėto indeksu 9I 1/m (1), išmatavimais (4,30 m x 5,95 m x 2,10 m). Į pirties tūrį nėra įskaičiuotas šiuo metu virš terasos esančios pastogės (mansardinio pirties aukšto) tūris, kas leidžia daryti išvadą apie jos nebuvimą tuo metu, kai 1999-09-30 buvo atliekami kadastriniai matavimai. Kadangi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys, liudijantys apie atsakovei priklausančios pirties tūrį, yra nenuginčyti, jie laikytini teisingais ir išsamiais. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei plane, nei nuosavybės teisių registravimo pažymėjime nėra atžymų apie priestatus prie pagrindinio statinio – pirties. Nors ši teismo išvada nėra pagrįsta nuoroda į teisės aktą, bet ji yra teisinga. Vadovaujantis LR Aplinkos ministro 1999-08-25 įsakymu Nr. 264 patvirtintos Statinių kadastro matavimo ir apskaitos metodikos (negalioja nuo 2007-07-20) 5.1.8. punkto reikalavimais, sudarant statinių išdėstymo planus, prie pastatų esantys priestatai numeruojami atskirai ir žymimi pastato paskirties mažąja raide, o priestatų aukštų skaičius ir sienų medžiaga nusakoma trupmena. Vadovaujantis LR Aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtintos Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 7 punkte įtvirtintu priestato apibrėžimu, negyvenamojo namo priestatu įvardinamas su negyvenamuoju pastatu sublokuotas statinys, kuris turi bent vieną bendrą sieną ir yra tos pačios paskirties. Šiuo metu virš terasos esanti pastogė atitinka priestatui keliamus reikalavimus. Todėl tuo atveju, jei virš terasos esantis mansardinio pirties aukštas būtų pastatytas anksčiau (kaip tvirtina atsakovė – dar tarybiniais laikais), jis būtų atsispindėjęs sudarant statinių išdėstymo planą bei atliekant kadastrinius matavimus. Atsižvelgiant į LR CPK 197 str. 2 d. įtvirtintą oficialių rašytinių įrodymų vertinimo taisyklę, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje esant minėtiems oficialiems rašytiniams įrodymams pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojų parodymus kaip įrodymą, galintį paneigti juose nurodytas aplinkybes. Minėtuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų aplinkybių nepaneigia ir byloje esantis 2007-07-02 pastato apžiūros aktas, įvertinus tą aplinkybę, jog atsakovė O. M. savo 2006-12-12 paaiškinime Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Varėnos rajono vyr. inspektoriui pati nurodė, kad „vykdydami stogo remonto darbus, nusprendė padaryti prie pirties ant kolonų pavėsinę, nes ... lyjant lietui nebūdavo kur pasislėpti išėjus iš pirties, todėl ir įrengėme pašiurę-pavėsinė“ (b.l. 6-7). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad jų pakanka konstatuoti, jog savavališkos statybos objektas nagrinėjamoje byloje yra terasa ir virš jos esanti pastogė (mansardinis pirties aukštas) ir šią išvadą argumentuotai pagrindė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia išvada, nes ji padaryta nepažeidžiant įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų.

19Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nustatant savavališkos statybos objektą tiek ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija, tiek pirmosios instancijos teismas remiasi netinkamu šį statinį apibrėžiančios sąvokos naudojimu. Terasa – tai atvira paaukštinta (kai kada dengta) aikštelė prie pastato (LR Aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtintos Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 7 p.). Tuo tarpu iš ieškovo paaiškinimų ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nustatant savavališkos statybos objektą, matyti, jog įpareigojant statytoją O. M. likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą terasą, esančią Žiūrių k., Marcinkonių sen., Varėnos raj. – buvo sprendžiama ir dėl virš terasos esančios pastogės (mansardinio pirties aukšto) nugriovimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu esant teisingai nustatytam savavališkos statybos objektui nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dėl nevisiškai tikslaus šį objektą apibrėžiančios sąvokos naudojimo. Pažymėtina, jog jei nėra aiškus sprendimas ar jo vykdymo tvarka, egzistuoja procesinė galimybė kreiptis dėl sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo (LR CPK 278 str., 589 str.). Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės O. M. argumentą, jog ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 265 str. 2 d. įtvirtintą draudimą sprendime peržengti byloje pareikštus reikalavimus, nes skundžiamu sprendimu įpareigojo nugriauti daugiau nei to ieškiniu prašė ieškovas. Šis apeliantės argumentas yra grindžiamas pernelyg formaliu ieškinio dalyko aiškinimu, neatsižvelgiant į ieškinio pagrindą, ieškovo paaiškinimus ir 2006-12-22 savavališkos statybos aktą Nr. 16/06, 2006-12-27 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 13/06 surašiusio liudytojo A. J. parodymus dėl savavališkos statybos objekto, ką tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas.

20Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo asmens veiklos kompleksiniuose draustiniuose reglamentuojančių materialinių teisės normų taikymo. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia netinkamu LR Saugomų teritorijų įstatyme 9 str. 5 d. įtvirtintos normos, numatančios, jog „draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas“, taikymu, o taip pat teisingumo ir protingumo principų taikymu. Apeliantė manymu, sisteminis šių teisės normų ir teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimas ir taikymas turėjo sąlygoti ieškovo Alytaus apskrities viršininko administracijos ieškinio dėl įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą terasą atmetimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Byloje nustatyta, jog ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, 2007-01-11 d. įsakymu Nr. (1.4.)-ST-7 Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Varėnos rajone, įpareigojo O. M. per mėnesį nuo įsakymo gavimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą terasą Žiūrų k., Marcinkonių sen., Varėnos raj. (b.l.5, 16), o šiai neįvykdžius įsakyme numatyto reikalavimo, LR Statybos įstatymo 35 str. 2 d. nustatyta tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo atsakovę nugriauti šį statinį (b.l. 17). Remiantis LR CK 4.103 str. įtvirtintų teisės normų sistemine analize, darytina išvada, jog LR CK 4.103 str. 3 d. 2 p. numatytos savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonės – įpareigojimo statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti – taikymas, nustačius, jog statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, yra privalomas. Taigi teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju statinio statybą galima pripažinti savavališka. Nuo 2006-10-31 įsigaliojus 2006-10-17 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymui, teismas, nagrinėdamas bylas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių taikymo, neturi vertinti, ar konkrečiu atveju statinio statyba būtų galima normatyvinių statybos techninių dokumentų prasme. Kadangi nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl nesudėtingo statinio nugriovimo, tam, kad konstatuoti, jog statinys pastatytas savavališkai, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 2 str. 71 d., užtenka nustatyti, kad statinio statyba buvo vykdoma neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento. Šio dokumento privalomą gavimą, kai nesudėtingas statinys statomas saugomoje teritorijoje, reglamentuoja LR Aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2 punkto nuostatos. Šių nuostatų pagrindu statytojas turi parengti supaprastintą statinio projektą, jį pateikti patikrinti kompetentingų institucijų valstybės tarnautojams ar įgaliotiems atstovams, kurie turi išduoti raštišką pritarimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pripažinimą, kad statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, sąlygoja nustatymas, ar statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. ar statybos procesas buvo teisėtas. Šios statybos procesą reglamentuojančios normos savo esme yra procedūrinės, tačiau jų imperatyvus pobūdis užtikrina, jog kiekvienu statybos atveju būtų laikomasi materialinių normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose įtvirtintų reikalavimų, kurių laikymąsi nesudėtingo statinio saugomoje teritorijoje statybos atveju užtikrina LR Aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2 punkte nurodytos institucijos. Iš to darytina išvada, jog asmuo gali remtis nesudėtingo statinio atitikimu normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose įtvirtintiems reikalavimams tuo atveju, kai yra ginčijamas kompetentingu institucijų valstybės tarnautojų ir įgaliotų asmenų atsisakymas pritarti supaprastintam statinio projektui, tačiau ne savavališkos statybos atveju.

21Atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl savavališkos statybos teisinių padarinių taikymo – statinio nugriovimo – tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas neturėjo atsižvelgti į asmens veiklą draustinių teritorijoje reglamentuojančias teisės normas, kurias nurodo apeliantė, t.y. į LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 5 d. įtvirtintą teisės normą, numatančią, jog draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas. Teismas taip pat neturėjo vertinti atliktos statybos atitikimo kaimo etnografijai. Šios normos neturi įtakos sprendžiant, ar statinys pastatytas savavališkai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovė O. M. terasą, esančią Žiūrių k., Marcinkonių sen., Varėnos raj., Dzūkijos nacionalinio parko Ūlos upės kraštovaizdžio draustinio Ūlos upės vandens telkinio apsaugos zonoje pastatė neturėdama parengto ir nustatyta tvarka patikrinto supaprastinto statinio projekto bei negavusi kompetentingų institucijų valstybės tarnautojų ar įgaliotų atstovų raštiško pritarimo, pagrįstai konstatavo savavališkos statybos faktą ir įpareigojo atsakovę savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą terasą (LR CK 4.103 str. 1 d., 3 d. 2 p.).

22Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2007-07-24 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

Nutarė

24Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų... 3. Neringos Švedienės ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant... 4. Gražinai Bitvinskienei dalyvaujant ieškovo atstovei Daivai Gvildienei... 5. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės O. M. apeliacinį... 6. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 7. ieškovas Alytaus apskrities viršininko administracija ieškiniu prašė... 8. Varėnos rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį... 9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės... 10. Alytaus apskrities viršininko administracija, Dzūkijos nacionalinio parko... 11. Apeliacinis skundas atmetamas.... 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 13. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas... 14. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas yra... 15. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl... 16. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje... 17. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog... 18. Vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., visi... 19. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nustatant... 20. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl... 21. Atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija... 22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog... 23. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str.... 24. Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimą palikti...