Byla I-769-208/2018
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų: S. Č., V. Č., G. K., atstovaujamos S. Č., ir T. K., atstovaujamos S. Č., skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: UAB „Freshtravel“ ir Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4Pareiškėjai S. Č., V. Č., G. K., atstovaujama S. Č., ir T. K., atstovaujamos S. Č., kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–14), prašydami: 1) priteisti S. Č. iš atsakovės atstovo 299,77 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti V. Č. iš atsakovės atstovo 299,77 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti G. K. iš atsakovės atstovo 299,77 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti T. K. iš atsakovės atstovo 299,77 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Nurodo, kad jie su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Šarm El Šeichą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 1 309, 08 Eur sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas). Pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta 45,09 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 1 199,10 Eur suma. Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB ,,Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

6Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78–86).

7Nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu. Šiuo atveju nėra būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjams negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

8Be to, pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjai su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą.

9Tretysis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–44).

10Nurodo, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

11Teismas

konstatuoja:

12Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

13Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 6 d. sudarė turizmo paslaugų sutartis Nr. PT004232 ir Nr. Pt004234 (b. l. 15–19, 20–24). Pagal šias sutartis kelionės organizatoriui sumokėjo 4 520,00 Lt (1 309,08 Eur) sumą (b. l. 25), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą (b. l. 28). Pagal Departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 155,68 Lt (45,09 Eur) ir 64,89 Eur suma (b. l. 26, 27), tačiau liko negrąžinta 1 199,10 Eur suma. Taigi pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

14Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Vadinasi, Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

15Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

16Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jie patyrė nuostolius, jiems liko negrąžinta 1 199,10 Eur suma už nesuteiktas paslaugas.

17Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

18Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu, kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

19Bylos duomenimis, pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis pinigų, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija. Šiuo klausimu ESTT yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. nutartis Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

20Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

21Teismas, vertindamas šį argumentą, pažymi, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

22Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Primintina, kad tokiu būdu pareiškėjams buvo kompensuota 4,96 proc. jų sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.

23Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

24ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Todėl iš ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

25Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

26Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėse bylose Nr. A492-12/2011, Nr. A928-492/2015).

27Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

28Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės po 299,77 Eur turtinei žalai atlyginti kiekvienam pareiškėjui.

29ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).

30Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

31Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas laiko, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas (ESTT 1996 m. kovo 26 d. sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p.). ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszgi Fióktelepe ir Magyar llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

32Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga taip pat nustatyta.

33Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.).

34Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad, jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismo vertinimu, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga nustatyta ESTT (ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35Teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas V. Č. 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 266 pervedė 4 520,00 Lt (1 309,08 Eur) sumą į LTD Laprela banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą (b. l. 25). Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 64,89 Eur pareiškėjų patirtų nuostolių (b. l. 27), o UAB „EVP International“ grąžino 155,68 Lt (45,09 Eur) (b. l. 26). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjai neprašo priteisti už vizas, todėl jiems gali būti priteista tik už turistinę kelionę negrąžinta suma. Laikytina, jog pareiškėjams liko negrąžinta 1 199, 10 Eur suma, kiekvienam po 299,78 Eur.

36Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-73/2009, Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017 m. lapkričio 7 d. Todėl pareiškėjams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. lapkričio 7 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

37Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

38Pareiškėjų S. Č., V. Č., G. K., atstovaujamos S. Č., ir T. K., atstovaujamos S. Č., skundą patenkinti.

39Priteisti pareiškėjai S. Č. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 299,78 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

40Priteisti pareiškėjui V. Č. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 299,78 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

41Priteisti pareiškėjai G. K., atstovaujamai S. Č., iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 299,78 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

42Priteisti pareiškėjai T. K., atstovaujamai S. Č., iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 299,78 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

43Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 3. Teismas... 4. Pareiškėjai S. Č., V. Č., G. K., atstovaujama S. Č., ir T. K.,... 5. Nurodo, kad jie su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau –... 6. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija atsiliepime į... 7. Nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas... 8. Be to, pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus... 9. Tretysis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą su juo... 10. Nurodo, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad... 11. Teismas... 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę... 13. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai su... 14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra... 15. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas... 16. Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos... 17. Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių... 18. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Direktyvos... 19. Bylos duomenimis, pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis pinigų, remiantis... 20. Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011... 21. Teismas, vertindamas šį argumentą, pažymi, kad pagal Turizmo įstatymo 8... 22. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos... 23. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 24. ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms... 25. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,... 26. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina... 27. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius... 28. Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės po 299,77 Eur turtinei... 29. ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus... 30. Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad... 31. Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą... 32. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio... 33. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo... 34. Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT... 35. Teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas V. Č. 2014 m. lapkričio 5 d.... 36. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines... 37. Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 38. Pareiškėjų S. Č., V. Č., G. K., atstovaujamos S. Č., ir T. K.,... 39. Priteisti pareiškėjai S. Č. iš atsakovės Lietuvos valstybės,... 40. Priteisti pareiškėjui V. Č. iš atsakovės Lietuvos valstybės,... 41. Priteisti pareiškėjai G. K., atstovaujamai S. Č., iš atsakovės Lietuvos... 42. Priteisti pareiškėjai T. K., atstovaujamai S. Č., iš atsakovės Lietuvos... 43. Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu...