Byla 2A-24-278/2010

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,

2kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės (pranešėja),

3sekretoriaujant Angelei Andrikonienei,

4dalyvaujant ieškovui A. K.,

5atsakovui P. Ž., jo atstovei adv. L.Kovaitei-Simaitienei,

6trečiojo asmens atstovėms G.Petuchovai, J.Tauginienei,

7viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Utenos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-204-356/2009 pagal Utenos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą ir ieškovų A. K., J. K. ieškinį atsakovams P. Ž., Z. Ž., A. Ž. ir E. B., trečiajam asmeniui Utenos apskrities viršininko administracijai dėl kelio servituto vietos ir krypties nustatymo.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovo, atsakovo, jo atstovės bei trečiojo asmens atstovių paaiškinimus ir,

Nustatė

9ieškovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483 O. Ž. buvo atkurta nuosavybės teisė į 19,69 ha žemės sklypą, esantį Stabulankių kaime, Leliūnų seniūnijoje, Utenos rajone, grąžinant jį natūra. Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkiu Nr. 319v, remiantis preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu, O. Ž. grąžinta žemė buvo suteikta naudotis, nustatant žemės naudojimo sąlygas. Viena iš sąlygų buvo, kad žemės sklype paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu. 1997-02-12 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NJ-947 pagrindu žemės sklypą Nr. 823400020010, lygiomis dalimis paveldėjo A. Ž., E. B., P. Ž. ir Z. Ž.. Nurodė, kad Nekilnojamo turto registre atsakovų sklype yra įregistruotas 0,34 ha kelio servitutas, skirtas leisti kitiems asmenims pravažiuoti lauko keliu, kuris atitinka 1993-03-22 Utenos valdybos potvarkį Nr. 319v ir nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau P. Ž. nesutinka, jog būtent šioje vietoje (per jo žemę) eitų kelias ir gretimų sklypų savininkai naudotųsi šiuo keliu. Teigia, kad ginčas yra kilęs tarp žemės sklypo savininkų per kurių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą eina vienintelis kelias į A. K. ir J. K. priklausantį žemės sklypą. Be to, teigia, kad ginčijamas servitutinis kelias yra reikalingas privažiuoti ir į R. M., V. Š., S. Š., B. N., A.J. ir J. P., S. S., L. P. bei į likusį laisvos valstybinės žemės sklypus. Nurodo, kad Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkiu Nr. 319v dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Teigia, kad Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai ir Utenos rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus atstovai, nuvykę į vietą konstatavo, jog lauko kelias, kuriuo naudojosi A. K. ir J. K. privažiavimui prie jiems priklausančio žemės sklypo yra suartas, o kitoje vietoje įrengti privažiavimo kelio nėra galimybės. Utenos apskrities viršininko administracijos užsakymu, Z. B. įmonė 2009-02-11 parengė žemės sklypo planą ir abrisą, kuriame parinko kelio vietą ir kryptį. Prašė teismą atsakovų nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame Stabulankių kaime, Utenos rajone, nustatyti servitutinio kelio vietą ir kryptį pagal 2009-02-11 Z. B. įmonės parengtą žemės sklypo planą ir abrisą.

10Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš valstybės biudžeto atsakovui P. Ž. priteisė 5 247,28 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog iš 1978 m. Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio ištraukos matyti, jog tuo laikotarpiu buvo kelias, einantis per šiuo metu atsakovams priklausantį žemės sklypą, tačiau 1988 metų Kauno geodezijos skyriuje sudarytame Utenos rajono Leliūnų kolūkio plane, atsakovų valdomoje žemės dalyje, ieškovų nurodytoje kelio dalyje, skiriamais ženklais buvo pažymėta tik skiriamoji riba tarp ganyklos ir žemapelkės (aukštapelkės), koks nors kelio tęsinys į kairę nuo pažymėto ir besibaigiančio dar prieš skiriamąją ribą lauko kelio, minėtame plane nepažymėtas, nors kelias, einantis aplink sodybą ir į dešinę, nurodomas, abi kelio atšakos pažymėtos tokiais pat sutartiniais ženklais. 1992-03-02 įrašų žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti akte duomenys apie žemės sklype esamus ar projektuojamus kelius nenurodyti, be to, teigiama kad naujų kelių nereikia, o eksplikacijoje nurodoma, kad kelių, bandokelių ir proskynų užimamas plotas yra 0,34 ha. Žemėtvarkos projekto, patvirtinto Utenos apskrities viršininko administracijos 2000-05-31 įsakymu Nr. 10-08-80, ištraukoje kelias atsakovų sklype pažymėtas kaip ir Leliūnų kolūkio teritorijos plane, nurodytas projektuojamas privažiavimas į žemės sklypus Nr. 73 ir 74, jų nesiejant su atsakovų žemės sklypu. Teismas konstatavo, kad tretysis asmuo nurodė, jog 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo netesingai nurodytas privažiavimo kelias į sklypus Nr. 73 ir 74 nuo esamo bandokelio per laisvą valstybinės žemės sklypą, o šie sprendimai neįgyvendinti. Nurodė, kad atsakovų žemės sklypo laikinojo plano kopijos plane, kuris įvardijamas kaip Leliūnų buvusios ŽŪB preliminarinis projektas, kelio tęsinys iki žemės sklypo ribos nepažymėtas, pažymėta tik skiriamoji riba. Teismas konstatavo, jog po melioracijos atsakovų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo teritorijoje kelias, ėjęs per minėtą žemės sklypą į Anykščių rajoną, neišliko ir jo O. Ž. atkuriant nuosavybės teises į žemę nebuvo, o nuosavybės teisių atkūrimo metu į 0,34 ha servitutinio kelio plotą, kelio atkarpa (kelio tęsinys su posūkiu į kairę, nuo 2003 m. bendraieškių naudojamas pravažiuoti), neįėjo. Teismas nurodė, kad vėliau bendraieškiams kilusios problemos neturi būti sprendžiamos atsakovų anksčiau įgytų teisių sąskaita. Konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad 1992-1993 metais O. Ž. atkuriant nuosavybės teises į žemę ir žemės sklypą suteikiant naudotis, 0,34 ha ploto servitutinio kelio vieta ir kryptis buvo tokios, kaip grafiškai parodytos 2009-02-11 Z. B. įmonės parengtame žemės sklypo plane ir abrise, todėl tenkinti ieškinį ir nustatyti 0,34 ha ploto kelio kryptį ir vietą pagal minėtą žemės sklypo planą nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad atsakovo P. Ž. turėtų išlaidų už advokato pagalbą apmokėti buvo būtinos, tačiau jų dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais už atitinkamas paslaugas yra pernelyg didelės ir įvertinus, kad ieškinį pareiškė prokuroras, kuris veikė kaip valstybės įgaliotas pareigūnas, darė išvadą, jog protingumo kriterijus atitinkanti ir iš valstybės biudžeto priteistina suma yra 5.247,28 Lt. Konstatavo, kad bendraieškiai tiesiogiai į ieškovą dėl ieškinio pareiškimo jų teisėms ginti nesikreipė, todėl šioje byloje CK 6.279 str. 1 d. nuostatos dėl solidarios atsakomybės už padarytą žalą jų atžvilgiu netaikytinos.

11Utenos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir be pagrindo atmetė ieškinį. Nurodo, kad įrodymai, kurių pagrindu teismas konstatavo jog 1992-1993 m. grąžinant žemę O. Ž. natūra ginčijamos servitutinio kelio atkarpos nebuvo, neparodo faktinės padėties buvusios 1992-1993 metais, grąžinant žemę O. Ž. ir nepatvirtina, kad tuo metu servitutas buvo tinkamai nustatytas. Teigia, jog Leliūnų kolūkio planas patvirtina 1988 m. padėtį, nes po melioracijos už atsakovų sklypų nebuvo likę vienkiemių, buvo dirbami laukai, ganyklos, todėl ginčytina kelio atkarpa buvo praradusi savo aktualumą. 1990 m. atkuriant nuosavybės teises, grąžintų žemių savininkams atsirado poreikis nuvykti į buvusius vienkiemius, į juos buvo vykstama keliu per atsakovams priklausantį žemės sklypą. Nurodo, jog žemės sklypo skiriamo privačiam ūkiui steigti 1992-03-02 akte nurodoma, kad naujų kelių nereikia, tačiau neaprašyti ir esami keliai, nors jie sudaro 0,34 ha, todėl sprendime minimas dokumentas taip pat neparodo faktinės padėties. Servitutinio kelio atkarpa žemėtvarkos projekte, patvirtintame trečiojo asmens 2000-05-31 įsakymu Nr. 10-08-80 ištraukoje nepažymėta dėl projekto autoriaus kaltės 1993 m., nes tuo metu atkuriant nuosavybės teises asmenims sklypų planai nebuvo ruošiami, o padarius klaidą ir tinkamai neužbaigus žemės grąžinimo administracinės procedūros, ištaisyti ją be sklypų savininkų sutikimo nebuvo galima. Nurodo, jog trečiojo asmens 2000-05-31 įsakymu patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti privažiavimai yra praktiškai neįgyvendinami, 2009-06-30 patvirtintame šios vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte minėtų kelių nebėra. VĮ Registrų centro pateikta atsakovų žemės sklypo laikina plano kopija rodo, kad žemės planas buvo sudarytas ne grąžinant žemę, o ją paveldint 1997 m., be to, jame tik preliminariai pažymėtos sklypo ribos. Nurodo, jog priešingai nei teigiama sprendime, nėra jokių oficialių rašytinių įrodymų, turinčių didesnę įrodomąją galią, patvirtinančių nuosavybės gražinimo metu buvusią faktinę padėtį ir ji turi būti nustatoma kitais įrodymais. Kad ginčijama servitutinio kelio dalis egzistavo iki ją suariant atsakovui, patvirtina šie byloje esantys įrodymai: archyviniai 1937 metų dokumentai (ištrauka A. B. nuosavybės teisėms įrodyti), 14 ha žemės sklype buvo 0,5 a kelių, ištrauka iš Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 metais, liudytojų A. P., J. J., S. S. parodymai, bendraieškio A. K., atsakovo P. Ž. paaiškinimai; 2006-01-18 aktas Nr. 36-4, 2006-08-03 aktas ir jo priedas. Nurodo, jog atmesdamas ieškinį teismas konstatavo, jog faktiškai sklype esančių kelių plotas ir be ginčytinos kelio atkarpos sudaro 0,34 ha, tai yra tiek kiek numato servitutas. Šiuos faktus teismas grindė 2009-03-11 R. M. atliktu atsakovų žemės sklypo matavimo planu, 2006-08-03 aktu ir jo priedu bei Z. B. įmonės 2007-01-22 parengtu atsakovų žemės sklypų planu. Šią išvadą teismas darė įvertinęs, kad kelio atkarpa nuo įvažiavimo į atsakovų sklypą ir jo tęsinys į dešinę aplink sodybą yra 5 m. pločio., tačiau iš R. M. plano matyti, kad kitaip nei teigiama sprendime, apskaičiuojant esamų kelių plotą specialistas K1 kelio plotį nurodė 5,5m., o ne 5 m. Iš 2006-08-03 akto ir jo priedų matyti, kad į kelio plotą buvo įskaičiuota ginčytina kelio atkarpa, tačiau neįskaičiuota kelio atkarpa, einanti į dešinę aplink sodybą. Kelių plotas pagal šią schemą sudaro ne 0,34 ha, o 0,3274 ha., be to minėti dokumentai neatitinka žemėtvarkos planams keliamų reikalavimų ir jais vadovautis nustatant realią padėtį negalima, be to, jie prieštarauja vieni kitiems. Teigia, kad projektuojant žemėnaudų ribas, kelių trasų ruožai buvo nustatomi pagal faktinį jų sankasos plotį, tik projektuojant kelių plotis turėjo būti ne mažesnis nei 4,5 m. Nurodo, kad spręsdamas ginčą, teismas turėjo atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog nenustačius servitutinio kelio vietos ir krypties privažiavimo nebus ne tik į bendraieškių, bet ir R. M., V. Š., S. Š., B. N., A.,J. ir J. P., S. S., L. P. bei į likusius laisvos valstybinės žemės sklypus. Privažiavimai į šiuos sklypus gali būti suprojektuoti tik per atsakovų žemės sklypą. Teigia, kad su servituto būtinumu sutinka ir pats atsakovas P. Ž., kuris siūlė privažiavimą į minėtus sklypus daryti vienu ar kitu jo sklypo pakraščiu, tačiau konkretaus pasiūlymo, plano, abriso, paskaičiavimų dėl kitos kelio vietos nepateikė. Apeliantas nurodo, kad įvertinus bylos nagrinėjimo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, darytinos išvados jog 1993 metais, atkuriant nuosavybės teises O. Ž., jos sklype buvo nustatytas 0,34 ha dydžio kelio servitutas skirtas tam, kad būtų galima patekti į bendraieškių ir į kitus atsakovo sklypo kairėje pusėje esančius sklypus, tačiau dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo pažymėta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Teigia, kad ginčytina servitutinio kelio atkarpa buvo iki pat ją atsakovui suariant ir 2009-02-11 Z. B. parengtame žemės sklypo plane ir abrise yra pažymėta buvusi kelio vieta bei kryptis, o visų kelių plotas sklype sudaro 0,34 ha, todėl esant minėtoms aplinkybėms ieškinys turėjo būti patenkintas. Utenos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras nurodo, jog ieškinys teismui buvo paduotas gindamas viešąjį interesą ir bendraieškių A. K. bei J. K. pažeistas subjektines teises, todėl teismui atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteisiamos proporcingai ieškovui ir bendraieškiams. Be to, nurodo, kad teismas, konstatavęs, jog atsakovo prašomos apmokėti bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės, ženkliai viršija nustatytus maksimalius dydžius bei nurodęs, kad iš ieškovo turėtų būti išieškoma 5 247,28 Lt suma, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo, konkrečiai nenurodė, kiek už kokių procesinių veiksmų atlikimą atsakovo advokatui turėtų būti atlyginta. Mano, jog išvados dėl priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos teismas nemotyvavo.

12Atsiliepimu į ieškinį atsakovas P. Ž. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teigdamas, kad ginčijamo servitutinio kelio dalis tikrai egzistavo, apeliantas vadovaujasi 1937 m. archyviniais dokumentais, ištrauka iš Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 metais bei liudytojų parodymais. Rašytiniai įrodymai, kuriuos nurodo apeliantas, yra ženkliai ankstesni nei tie, kuriais vadovavosi teismas ir jie neatspindi faktinės padėties, kuri buvo įrengus melioracijos sistemas žemės sklype. Nurodo, jog byloje esantis 2007-02-19 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas apie žemės sklypą kadastrinis Nr. 8234/0002:10, liudytojai patvirtino, kad po melioracijos ginčytinos kelio atkarpos iki ieškovų sklypų nebeliko ir nebebuvo jokio poreikio ja naudotis, kadangi tie sklypai nebuvo naudojami. Teigia, kad faktinė padėtis lyginant su 1978 m. keitėsi, dėl ko buvo suprojektuoti kiti keliai privažiuoti prie valstybinės žemės (tame tarpe ir prie visų vėliau suprojektuotų ieškovų žemės sklypų), o servitutas nustatytas tik žemės sklypo 8234/0002:10 atžvilgiu. Nurodo, kad Z. B. parengtas projektas, kuris buvo pateiktas kartu su patikslintu ieškiniu, prieštarauja ankstesniems to paties asmens parengtiems atsakovų žemės sklypo projektams, kurie taip pat yra byloje, t.y. 2007-01-22 Z. B. parengtam žemės sklypo planui bei 2006-12-08 planui ir jie skiriasi ne tik nurodytu kelių pločiu, bet ir jų ilgiais bei padėtimi žemės sklypo atžvilgiu. Visuose planuose projektų autorius aprašyme nubraižydamas skirtingus kelius nurodo, kad visi šie keliai nurodyti projekte egzistuoja. Teigia, kad toks skirtingas tariamai esamų kelių žemės sklype atvaizdavimas tik patvirtina tą faktą, kad žemės sklype Z. B. nubraižyti keliai neegzistuoja tikrovėje, bet norima fiktyviai suprojektuoti naujus servitutinius kelius, praplečiant esamą servitutinį kelią, keičiant jo plotą bei ilgį ir taip išlaikant tą patį registre nurodytą servitutinio kelio plotą. Tai, kad Z. B. projektas prieštarauja faktinei situacijai patvirtina ir R. M. atlikti matavimai, kuriuose matyti, jog servitutinio kelio plotas kaip ir įregistruota registre, sudaro 0,34 ha, neįskaitant išvažinėtų javų ploto, kur, pagal ieškovą, taip pat yra servitutinis kelias. Atmestinas apelianto teiginys, kad R. M. kvalifikacija yra abejotina, nes reikiamą kvalifikaciją patvirtinantis atestatas buvo pridėtas prie atsiliepimo į patikslintą ieškinį. Be to, viso teisminio nagrinėjimo metu nei vienas iš ieškovų (įskaitant ir apeliantą) neginčijo nei to fakto, kad R. M. kvalifikacija pakankama surašyti aktui, nei to, kas tame akte išdėstyta, todėl šie argumentai apeliacinės instancijos teisme turi būti nenagrinėjami, kadangi ieškovai privalėjo tokius argumentus pagrįsti ir pateikti įrodymus bei argumentus pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad R. M. nerengė jokių žemėtvarkos projektų, kuriuos rengiantiems asmenims taikomus reikalavimus nurodė apeliantas. Atsakovas P. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą, nes patvirtinus ieškovo nurodomą servituto vietą ir kryptį iš esmės būtų buvęs nustatytas naujas servitutas kitų viešpataujančiųjų daiktų atžvilgiu. Nurodo, kad servitutinis kelias yra reikalingas privažiuoti ne tik prie A. ir J. K., bet ir į R. M., V. Š., S. Š., B. N., A., J. ir J. P., S. S., L. P. žemės sklypų bei į likusį valstybinį žemės sklypą. Leidimas naudotis tariamu servitutiniu keliu tokiam subjektų ratui iš esmės reikštų servituto nustatymą šių naujų viešpataujančiųjų daiktų atžvilgiu prisidengiant tariamu servituto vietos ir krypties nustatymu. Tokiu atveju tarnaujantysis daiktas būtų papildomai suvaržomas nesilaikant CK nustatytos tvarkos ir neatlyginant dėl papildomų suvaržymų tarnaujančiojo daikto savininkui patiriamų didesnių nuostolių. Atsakovas nepripažįsta, jog toks servitutas, kaip teigia ieškovai, egzistavo, nes tai prieštarauja visiems byloje esantiems įrodymams. Teigia, kad nepripažįsta servituto būtinumo, nes yra suprojektuoti kiti privažiavimo keliai prie ieškovų ir kitiems asmenims priklausančių sklypų. Nurodo, kad jo pateikti pasiūlymai negali būti traktuojami kaip sutikimas, nes nepripažindamas servituto būtinumo, tuo tik siekė mažesnio savo teisių suvaržymo ir didesnių nuostolių atsiradimo. Atsakovas nesutinka su ieškovo skunde nurodytais argumentais dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, nes byla yra labai sudėtinga tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektais, todėl priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti laikomos pernelyg didelėmis ar nepagrįstomis. Atsakovas nurodo, jog tuo atveju, jei būtų patenkintas ieškovo apeliacinis skundas, išlieka galioti ir atsakovo pirmoje instancijoje išreikštas prašymas priteisti nuostolius, kuriuos jis patirs dėl nustatomo žemės servituto.

13Tretysis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Sutinka su apeliaciniame skunde išsakyta nuomone dėl 1988 m. Kauno geodezijos skyriuje sudaryto Utenos rajono kolūkio plano; žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti akto išrašo, sudaryto 1992-03-02; žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Utenos apskrities viršininko administracijos 2000-05-31 įsakymo Nr. 10-08-80, ištraukos, kitų dokumentų. Mano, jog darydamas išvadą dėl ginčo kelio nebuvimo atkuriant nuosavybės teises O. Ž., teismas tinkamai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų. Be to teigia, jog teismas iš esmės neišsprendė ginčo bei neatsižvelgė į CK 4.111 str. 1 d. numatytą servituto apibrėžimą, paliko dviprasmišką situaciją, kuri neatitinka CK ketvirtosios knygos VII skyriuje numatyto teisinio reguliavimo. Nurodo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas be pagrindo lygino R. M. 2009-03-11 bei Z. B. 2007-01-22 parengtus žemės sklypo planus ir jais vadovaujantis priėmė sprendimą, nes pateikdamas patikslintą ieškinį, ieškovas prašė nustatyti kelio vietą ir kryptį pagal Z. B. įmonės 2009-02-11 parengtą pasiūlymą, todėl teismas atlikdamas lyginamąją analizę turėjo vadovautis minėtuoju planu.

14Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

15Byloje nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483 O. Ž. natūra atkuriant nuosavybės teisė į 19,69 ha žemės sklypą, esantį Stabulankių k., Utenos r., Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkyje Nr. 319v nurodoma, kad žemės sklype paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu. Minėtą žemės sklypą su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis bei 0,34 ha servitutu, lygiomis dalimis 1997-02-12 paveldėjo A. Ž., E. B., P. Ž. ir Z. Ž. (1t., b.l. 34-36, 46-49). Tai, kad atsakovų sklype yra įregistruotas 0,34 ha servitutas šalys neginčija, be to, tai matyti ir iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, tačiau jame viešpataujantys daiktai nenurodyti (1 t., b.l. 47-49, 2 t., b.l. 168). Kadangi servituto turėtojas nėra konkrečiai apibrėžtas, todėl ieškovai, pageidaujantys, kad jų teisių įgyvendinimui būtų taikomas nustatytas servitutas, turi įrodyti, kad jie turi teisę į šį servitutą, t.y., kad servitutas nustatytas jų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudai arba yra aplinkybės pagrindžiančios naujo servituto nustatymo galimybę. Ieškovai teigia, kad dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Be to, nurodo, jog ginčo kelias yra vienintelis, kuriuo galima patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir ši aplinkybė neginčijamais įrodymais nepaneigta. Atsakovai nesutinka su prašoma nustatyti servitutinio kelio vieta ir kryptimi ir nurodo, kad servituto nustatymo metu ieškovų nurodomo kelio nebuvo, nes atlikus melioracijos darbus jis neišliko, o privažiavimas prie ieškovų sklypo buvo naujai suprojektuotas ir patvirtintas Utenos Apskrities viršininko 2000-05-31 įsakymu Nr. 10-08-802000 m.. Sprendžiant klausimą ar servitutas buvo nustatytas ieškovų bei atsakovų gretimų sklypų savininkams, būtina išsiaiškinti ar atsakovams priklausančiame žemės sklype yra ar yra buvę kelių (takų). Iš byloje esančio Utenos rajono Leliūnų kolūkio 1988 m. plano matyti, kad minėtu metu atsakovams priklausančiame žemės sklype buvo pažymėtas kelias aplink O. Ž. sodybą bei link sklypo, pažymėto Nr.25, kuriame jis ir baigėsi (3 t., b.l.28). Iš 1997-02-11 žemės sklypo laikinojo plano matyti, kad atsakovų žemės sklype kelio tęsinio iki sklypo ribos ar jo atšakos į kairę, taip pat nėra (1t., b.l. 47-51, 2t., b.l. 169). Tai, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype naujų kelių nereikia ir jie neprojektuojami, nurodoma ir žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti 1992-03-02 akte. Tačiau iš Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 m. ištraukos matyti, kad minėtu metu per atsakovams šiuo metu priklausantį žemės sklypą, ėjo kelias (2 t., b.l. 96-98). Bylos nagrinėjimo metu šalys pripažino, kad Leliūnų kolūkio teritorijoje vyko žemės sausinimo darbai ir atsakovų kaimynų sodybos neišliko, todėl teismo išvada, kad atkuriant O. Ž. nuosavybės teises į žemę, kelias į Anykščių raj., ėjęs per šiuo metu atsakovų žemės sklypą neišliko, nepaneigtas, tačiau tai nereiškia, kad jo nebuvo anksčiau. Tai, kad kelias neišliko, iš dalies patvirtina 1997-02-11 žemės sklypo laikinasis planas, iš kurio matyti, kad atsakovų žemės sklype kelias baigiasi ir neturi tęsinio bei VĮ Registrų centras pateikti gretimų sklypų savininkų S. Š., J. V. sklypų planai, patvirtinantys, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype kelio tęsinio ar jo atšakos, posūkio į kairę nėra (1 t., b.l. 47-51, 2 t., b.l. 126, 169, 192). Apeliantas taip pat pripažįsta, kad po melioracijos nelikus vienkiemių, ginčytina kelio atkarpa buvo praradusi aktualumą, tačiau, teigia, kad konstatuoti, jog 1992-1993 m. m. kelio atkarpos nebuvo, negalima, o Leliūnų kolūkio planas yra tik informacinio pobūdžio, nes jo originalas neišlikęs. Tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad vadovaujantis minėtu planu buvo atkuriamos nuosavybės teisės savininkams, todėl teismas pagrįstai 1988 m. paruoštą Leliūnų kolūkio planą vertino kaip rašytinį įrodymą. Aplinkybę, kad atkuriant nuosavybės teises privažiavimų į gretimus žemės sklypus nebuvo, patvirtina ir Utenos Apskrities viršininko 2000-05-31 įsakymas Nr. 10-08-80, kuriuo buvo patvirtintas žemėtvarkos projektas ir į gretimus žemės sklypus suprojektuoti privažiavimai, tame tarpe ir keliai prie ieškovų A.J. K. žemės sklypo (1t., b.l. 203). Iš byloje esančių bei apeliacinės instancijos teismui teiktų paaiškinimų matyti, kad šis sprendimas nėra įgyvendintas, o žemėtvarkos projekte padaryta klaida ir neteisingai numatytas privažiavimo kelias į sklypus Nr. 73 ir 74 (1 t., b.l. 203, 2 t., b.l. 127, 187). Teigia, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę O. Ž., preliminariame plane nebuvo nurodytas sklype esamo kelio tęsinys iki sklypo ribos, o jis yra reikalingas privažiavimui į R. M., V. Š., S. Š., B. N., A.J. K., A.A.J. P., S. S., L. P. privačius sklypus bei į likusį laisvos valstybinės žemės plotą (2 t., b.l.93). Nurodyti trečiojo asmens teiginiai nepaneigti, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovai neturi tinkamo privažiavimo prie savo žemės sklypų ir į juos gali patekti per atsakovams priklausantį žemės sklypą. Nors atkuriant nuosavybę O. Ž. grąžinamo žemės sklypo planas nebuvo paruoštas, tačiau iš žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti vietos apžiūrėjimo 1992-03-02 akto, jo priedų matyti, kad sklype, į kurį 1992-12-30 sprendimu buvo atkurta nuosavybė, nurodomi 0,34 ha keliai, kurių plotas ir vėliau nesikeitė. Kadangi servitutu yra nustatoma asmens teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, todėl atsakovų valdomam sklypui nustatytas 0,34 ha servitutas turėjo tarnauti kitiems asmenims, o ne jo savininkei (CK 4.111 str. 1 d.). Įvertintina aplinkybė, kad ieškovų ir aukščiau paminėtų asmenų žemės sklypai, O. Ž. nustatant servitutą, nebuvo suprojektuoti, naudojami bei grąžinti nuosavybėn, todėl jų sklypų atžvilgiu servitutas konkrečiai negalėjo būti nurodytas, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, kad minėtų asmenų galimybės patekti į jiems šiuo metu priklausančius žemės sklypus turi būti apribotos ir jie negali naudotis atsakovams nustatytu servitutu. Kadangi atkuriant nuosavybę O. Ž. nustatyto 0,34 ha servituto vieta ir kryptis nebuvo pažymėti, todėl nagrinėjant bylą teismas turėjo nustatyti kokią sklypo dalį užima nustatytas servitutas, ar reikalinga nustatyti naują servitutą, nes byloje esantys įrodymai yra skirtingi. Iš byloje esančių planų matyti, kad ties atsakovų sodyba yra kelio atšaka į dešinę. 2006-08-03 aktu, kuriuo konstatuota, kad atsakovo sklype esamų kelių plotas, įskaitant ir suartą kelio atkarpą į A. K. sklypą, yra lygi atsakovams nustatytam servituto plotui 0,34 ha, tačiau prie minėto akto pridėtoje kelių išsidėstymo schemoje minėto kelio atšaka į dešinę nenurodoma, kas leidžia daryti išvadą, kad ji nėra įskaityta į servitutinio kelio dydį, nors faktiškai šia atšaka yra naudojamasi (1t., b.l. 25-26, 59, atsakovo P. Ž. teigimu naudojamas pravažiavimas į mišką). Minėtos aplinkybės nei ieškovai, nei tretysis asmuo neneigia. Iš byloje esančio R. M. 2009-03-11 atliktų vietoje apmatavimų matyti, kad 0,34 ha plotą sudaro kelio atšaka į dešinę bei kelias iki žemėtvarkos projektuose punktyru žymimos ariamos žemės ir pievos ribos, kuriame nurodoma, jog kelio K1 atkarpa yra 5,5 m. pločio, K2 (į ganyklas) 4 m., privažiavimo į sodybą kelias 3,5 m. (2 t., b.l. 124). Z. B. įmonės 2009-02-11 parengtame žemės sklypo plane ir abrise, pagal kurį prašoma nustatyti servitutinio kelio vietą ir kryptį matyti, kad kelio atšaka į dešinę yra 4 m. pločio ir užima 0,07 ha, o kelio atkarpa su jo atšaka į kairę - yra 4 m. pločio ir užima 0,27 ha (2 t., b.l. 91-92). Pagal LR Vyriausybės 1992-10-22 nutarimu Nr. 790 patvirtintų Vietinių kelių tinklo projektavimo, jų priklausomybės, naudojimo ir priežiūros laikinųjų nurodymų 13 punkto reikalavimus, projektuojant žemėnaudų ribas, kelių trasų ruožai buvo nustatomi pagal faktinį jų sankasos plotį, o projektuojamų kelių plotis turėjo būti ne mažesnis nei 4,5 metro. Kaip nurodyta aukščiau pagal Z. B. įmonės 2009-02-11 parengtą žemės sklypo planą ir abrisą visų šiame sklype esančių kelių plotis yra 4 metrai, ir nors toks projektuojamų kelių plotis neprieštarauja Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 57 punkto reikalavimams, tačiau šis faktas prieštarauja byloje ieškovų pateiktiems įrodymams - duomenims 2006-08-03 akte ir jo priede, specialistų sudarytai schemai, kurioje nurodoma, kad kelio atkarpa einanti nuo įvažiavimo į atsakovų žemės sklypą yra 5 m. pločio bei Z. B. įmonės 2007-01-22 plane nurodytiems kelio išmatavimams (1 t., b.l. 52). Šios įmonės 2006-12-08 abrisas bei duomenys apie atsakovų žemės sklype esantį servitutą žymimą indeksu S-1 nurodo, jog kelio plotis yra 5 m., o jo tęsinys S-2 - 4 m. Minėtas abrisas yra pateiktas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje. Kadangi atsakovų žemės sklype esantis kelias yra naudojamas seniai, todėl sprendžiant nustatyto servituto vietą ir kryptį minėti kelio išmatavimai turi įtakos nustatant 0,34 ha servituto pasibaigimo vietą, nes abejonių, kad servitutas yra nustatytas kelio dešinei atšakai ties sodyba, nėra, ką pripažįsta ir atsakovas, tačiau dėl aukščiau paminėtų skirtingų kelio sankasos pločių nustatymo, jo užimamas plotas nėra aiškus, ir tuo pačiu nėra aiški servituto pasibaigimo vieta kelio tęsinyje, esančiame atsakovų sklype.

16Kaip nurodyta aukščiau, byloje nepaneigta, kad ieškovams ir kitiems gretimų sklypų savininkams yra reikalingas pravažiavimas į jiems priklausančius žemės sklypus. Šią aplinkybę patvirtino ir liudyt. S. S., J. J., A. P. (3 t., b.l. 70-73). Minėtą faktą iš dalies apeliacinės instancijos teisme pripažįsta ir atsakovas. Kadangi 1993 m. nebuvo pakankamai duomenų apie grąžintinus žemės sklypus, jų plotus, todėl ši aplinkybė galėjo būti viena iš priežasčių jog atkuriant O. Ž. nuosavybę nebuvo pilnai atliktos administracinės procedūros ir tinkamai nustatytas servitutas gretimiems sklypams. Įvertinus, jog kelias pravažiavimui yra reikalingas ieškovams, nes teismui nepateikta duomenų, jog jiems priklausančiu daiktu galima tinkamai naudotis kitu būdu, teismas konstatuoja, jog ieškovai turi teisę naudotis nustatytu servitutu, esančiu atsakovams priklausančiame sklype. Atsakovas P. Ž. nesutinka, kad per jo žemę eitų kelias ir gretimų sklypų savininkai naudotųsi keliu, tačiau atsakovas neturi pagrindo neleisti ieškovams naudotis nustatytu servitutu. Kadangi gretimų sklypų savininkai gera valia nesusitarė dėl kelio servituto vietos ir krypties, todėl ginčą privalėjo išspręsti teismas, o neužtenkant servitutinio kelio, spręsti klausimą dėl naujo servituto nustatymo. CK 4.126 str. nustato, kad servitutas teismo sprendimu nustatomas šalims nesutarus, jei nenustačius servituto nebus įmanoma normaliomis sąlygomis pagal paskirtį naudoti viešpataujančio daikto. Spręsdamas servituto nustatymo klausimą būtina siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendimų galimybę.

17LR Aukščiausiasis Teismas 2008-10-13 nutartimi konstatavo, kad Utenos rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu nustatyto servitutinio kelio vieta ir kryptis dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta, todėl tokio kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti tarnaujančiojo daikto savininkas vadovaudamasis CK 4.121 straipsniu. Kai kelio servitutu nenustatyta kelio (tako) vieta ir kryptis minėtas straipsnis reglamentuoja kelis įgyvendinimo būdus, t.y., kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku); jei jo nėra - anksčiau buvusiu keliu (taku), jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto (tarnaujančio) savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Minėta teismo nutartimi konstatuota, kad kilus ginčui dėl servitutinio kelio vietos ir krypties, teismo vaidmuo turi būti aktyvus renkant ir tiriant įrodymus, o Utenos apskrities viršininko administracijos iniciatyva parengtas projektas būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai dėl servitutinio kelio vietos bei krypties būtų pripažinti neatitinkančiais labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties principų. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas ieškovų reikalavimus teismas nebuvo aktyvus, nes P. Ž. nepaneigus teiginių, jog ieškovai neturi privažiavimo prie jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, nepasiūlė atsakovams pateikti savo pasiūlymų dėl servitutinio kelio vietos ir krypties, kuris būtų pagrindu vertinti ar jie atitinka labiausiai kelio reikalavimus atitinkančio jo vietą ir kryptį principus ir tik tokio siūlymo nepateikus, nustatyti servituto vietą ir kryptį pagal byloje esančius duomenis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokį pasiūlymą atsakovas P. Ž. buvo pateikęs Utenos rajono žemėtvarkos skyriui 2007-01-10 (1t., b.l.15-16). Iš trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad P. Ž. siūlomas servitutinio kelio įrengimas yra praktiškai neįgyvendinimas, tačiau kodėl, nėra aišku. Duomenų, kad šį pasiūlymą svarstė pirmosios instancijos teismas, duomenų byloje nėra.

18Aukščiau minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus duomenis bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

20Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės (pranešėja),... 3. sekretoriaujant Angelei Andrikonienei,... 4. dalyvaujant ieškovui A. K.,... 5. atsakovui P. Ž., jo atstovei adv. L.Kovaitei-Simaitienei,... 6. trečiojo asmens atstovėms G.Petuchovai, J.Tauginienei,... 7. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie... 9. ieškovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos... 10. Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį... 11. Utenos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 12. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas P. Ž. prašo Utenos rajono apylinkės... 13. Tretysis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į... 14. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 15. Byloje nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992-12-30 sprendimu... 16. Kaip nurodyta aukščiau, byloje nepaneigta, kad ieškovams ir kitiems gretimų... 17. LR Aukščiausiasis Teismas 2008-10-13 nutartimi konstatavo, kad Utenos rajono... 18. Aukščiau minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėdamas... 19. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 20. Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir...