Byla 2A-659-267/2013
Dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Matiukienės ir Birutės Simonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2204-569/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos 7861,30 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-10-09 22.44 val., ieškovui važiuojant automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. ( - ) iš Kauno link Klaipėdos, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 137 km į kelią staiga išbėgo laukinis žvėris (šernas). Ieškovui nespėjus sustabdyti transporto priemonės ir išvengti susidūrimo, buvo sugadinta jam priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. ( - ) Kadangi naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), o pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, jai, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, kyla pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą. Pagal transporto priemonės vertinimo pažymą ieškovo automobilio rinkos vertė prieš apgadinimą nustatyta 11300 Lt, po apgadinimo automobilio likutinė vertė nustatyta 4500 Lt, todėl ieškovas patyrė nuostolių už 6800 litų, už transporto priemonės vertinimo paslaugą ieškovas sumokėjo 641,30 Lt. Kadangi po susidūrimo ieškovo transporto priemonė tapo nevažiuojančia, ieškovas patyrė 420 Lt išlaidų už automobilio transportavimą. Iš viso ieškovas teigė patyręs žalos už 7861,30 Lt. Ieškovas ieškinį motyvavo tuo, kad valstybė, nepaisant kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda esančio intensyvaus eismo, leidžiamo labai didelio automobilių greičio, ypatingai didelio avaringumo dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais, nesiėmė priemonių avaringumui sumažinti, paskutinis toks ženklas ieškovui vykstant iš Kauno link Klaipėdos (kelio dešinėje) buvo įrengtas kelio 106 km. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš karto po įvykio 2012-10-15 buvo pastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį“ (nuoroda 3 km) kelio 135,25 kilometre. Manė, kad tuo valstybė pripažino, jog kelio ruožas, kuriame ieškovui padaryta žala, yra pavojingas dėl didelės laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią ir susidūrimo su jais tikimybės.

6Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pačiam transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kurio atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį kyla be kaltės, egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti minėtos pareigos – pasirinkti tokį greitį, kuris būtų ne tik leistinas, bet ir saugus. Atsakovei buvo neaišku, kodėl ieškovas manė, kad autoįvykio vietoje jo metu turėjo būti kokie nors kelio ženklai ar kitos priemonės. Vien aplinkybė, kad vėliau netoli eismo įvykio vietos buvo įrengtas įspėjamasis kelio ženklas, dar nereiškia, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vieta, t. y. 137 kilometras, buvo avaringas ir pavojingas, prieš įrengiant minėto kelio 135,25 kilometre įspėjamąjį ženklą, 137,792 kilometre jau buvo įspėjamasis kelio ženklas. Nors ieškovas teigė, kad valstybė netinkamai pagal jį vykdo šernų medžioklę, tačiau tokiam teiginiui pagrįsti nepateikė įrodymų.

7Trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos pateiktame atsiliepime buvo nurodoma, kad su ieškiniu trečiasis asmuo nesutinka, prašė jį atmesti tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovė.

8II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

9Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovo atstovės teiginiai, kad CK 6.267 str. 2 d. turėtų reglamentuoti tvarką, pagal kurią žalą patyręs asmuo galėtų kreiptis į valstybę dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo, o valstybė žalą turėtų atlyginti pagal CK 6.267 str. 2 d., visiškai prieštarauja formuojamai teismui praktikai analogiškose bylose (2012-04-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-133/2012), dėl to teismas nesivadovavo generalinio delikto doktrina, kuria rėmėsi ieškovas.

10Teismas nurodė, kad nors ieškovo teigimu valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji netinkamai reguliuoja šernų populiaciją šalyje, kiekvienais metais šernų populiacija Lietuvoje tik didėja, valstybė negali imtis priemonių, kurios būtų nukreiptos ne į gyvūnų populiacijos reguliavimą, o į jos naikinimą, nes tokie valstybės veiksmai prieštarautų Konstitucijai, be to, ieškovas savo ieškinyje nenurodė, kokių dar kitų priemonių privalėjo imtis ir nesiėmė valstybė, kad sureguliuotų šernų populiaciją. Taip pat teismas padarė išvadą, kad įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas ar įrengimas po autoįvykio negali būti traktuojamas kaip atsakovės neteisėtas neveikimas, to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti. Galimybė, kad pavienis laukinis gyvūnas išeis į kelią ir dėl to važiuojantis automobilis gali su juo susidurti, egzistuoja visuose keliuose, o ir įspėjamojo ženklo apie laukinius gyvūnus įrengimas negali apsaugoti vairuojančio automobilį asmens nuo išbėgusio į kelią gyvūno. Teismas konstatavo, kad priešingai, nei teigė ieškovas, įspėjamojo ženklo įrengimas, kurio darbai jau buvo pradėti iki autoįvykio, rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos sekė avaringumo ginčo kelyje situaciją ir tendencijas. Dėl to teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas patyrė žalą dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir kad tarp veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, todėl ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo atmetė.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

12Apeliantas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-05-30 sprendimą ir ieškovo A. P. ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju valstybės neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškia tuo, kad ji netinkamai reguliuoja šernų populiaciją. Nors valstybei kyla priedermė užtikrinti, jog laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkamai valdomos (reguliuojamos ir kontroliuojamos), šernų populiacijos valdymas reglamentuojamas ir jų gausa reguliuojama nepakankamai. Šie neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) priežastiniu ryšiu sąlygojo žalos ieškovui atsiradimą, nes esant labai gausiam laukinių gyvūnų skaičiui, neabejotinai didėja tikimybė jų susidūrimui su keliais judančiomis transporto priemonėmis ir vis didesni kelių ruožai tampa pavojingais, dėl ko valstybei kyla pareiga statyti apie gresiantį pavojų įspėjančius ženklus. Valstybė, nekontroliuodama šernų populiacijos, toleruodama jų labai didelį skaičių ir pastovų augimą, bei neįspėjusi ieškovo apie šį pavojų, prisiėmė su tuo susijusią riziką ir privalo atlyginti dėl į kelią išbėgusio šerno ieškovui padarytą žalą.
  2. Teigia, kad valstybės neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškia tuo, kad ji, turėdama informacijos apie pavojų, netinkamai reguliavo eismą valstybiniame kelyje, nesiėmė priemonių eismo dalyviams nuo laukinių žvėrių išbėgimo į kelią apsaugoti. Ieškovo susidūrimo su laukiniu gyvūnu vietoje nebuvo įrengta nei tvora, nei įspėjamasis kelio ženklas, nei kitos apsaugos priemonės nuo laukinių gyvūnų, nors įvykio vieta buvo ir yra ypač pavojinga. Šį faktą patvirtina tai, kad tuoj po įvykio, t. y. 2012-10-15, apie šį pavojų įspėjantis ženklas visgi buvo įrengtas. Valstybės neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė ir tuo, kad įrengus kelio atitvarus, jų pradžioje / pabaigoje nebuvo sudaryta galimybė žvėrims saugiai pereiti į kitą kelio pusę, tuo atsakovė pažeidė Kelio ženklų ir signalų konvenciją, priimtą 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, kuri nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys.
  3. Mano, kad jeigu ieškovas ženklu būtų buvęs įspėtas apie padidėjusią laikinių žvėrių išbėgimo į kelią tikimybę, tai jis būtų galėjęs atitinkamai imtis didesnių atsargumo priemonių. Nors ženklas negali apsaugoti vairuotojo nuo išbėgusio į kelią gyvūno, tačiau gali ir atlieka įspėjamąją funkciją apie itin pavojingą kelio ruožą, kur tokių susidūrimų tikimybė yra labai didelė. Nesant įrengto ženklo, ieškovas neturėjo galimybės kitaip sužinoti apie jam gręsiantį pavojų.
  4. Dėl ieškovo kaltės dėl įvykusio įvykio, ieškovas nurodo, kad nesant įspėjamojo ženklo apie laukinių gyvūnų išėjimo į kelią pavojų, ieškovas objektyviai neturėjo pagrindo imtis kokių tai papildomų atsargumo priemonių, kas, beje, gali trukdyti kitų transporto priemonių eismą.
  5. Mano, kad nors pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu pasisakė, jog ieškovas konkrečiai nenurodė, kokios norminių aktų nuostatos nebuvo vykdomos, todėl teismas negalėjo vertinti, ar visi šias sritis reglamentuojantys teisės aktai buvo vykdomi ir ar buvo vykdomi tinkamai, šie skundžiamo sprendimo motyvai yra visiškai nepagrįsti, nes įstatymas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.) reikalauja, kad ieškovas nurodytų tik faktinį ieškinio pagrindą.

13Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė ar jos institucijos nevykdė įstatymų ar juos pažeidė, reguliuodama šernų populiaciją Lietuvoje, ženklindama avaringus ruožus, t. y. nepagrindė ir neįrodė ieškinio, nes apeliantas nenurodė, kad kokia nors institucija pagal jai įstatymų priskirtą kompetenciją pažeidė kokias nors imperatyvias teisės normas. Nurodo, kad apelianto teiginiai apie netinkamai reguliuojamą šernų populiaciją šalyje ir pasvarstymai apie tai, kaip geriau būtų reguliuoti šernų populiaciją šalyje, yra subjektyvi apelianto nuomonė, nepagrįsta nei leistinais įrodymais, nei mokslinėmis išvadomis. Apeliantas nenurodė, kad medžioklę reglamentuojantys teisės aktai prieštarautų įstatymams ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat neginčijo (ir neginčija) norminių teisės aktų, reglamentuojančių šernų medžioklę Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad atsakovė pateikė oficialų rašytinį įrodymą – departamento raštą su išvada, kad šernų populiacijos gausa reguliuojama racionaliai ir tinkamai, kuris paneigia apelianto argumentus dėl netinkamos šernų populiacijos valdymo. Mano, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog eismo įvykio vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, t. y. 137 kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda kilometras, būtų buvęs avaringas ir kad toje vietoje dažnai į važiuojamąją kelio dalį išbėga šernai, o valstybė į tai nereaguoja ir nesiima jokių priemonių.

14Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad ieškovo pateikti duomenys apie 40 km ilgio kelio ruože įvykusius eismo įvykius su gyvūnais per beveik 12 metų niekaip neatspindi konkrečios kelio atkarpos realios avaringumo situacijos bei neparodo realių laukinių gyvūnų migracijos mastų. Teigia, kad pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, nes tokiu atveju nebūtų laikomasi tokių kelio ženklų sistemos, kadangi laukiniai gyvūnai atskirais atvejais gali pasirodyti bet kurioje vietoje.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

18Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl turtinės žalos, kuri atsirado laukiniam gyvūnui susidūrus su ieškovo vairuojama transporto priemone, atlyginimo iš atsakovės – Lietuvos Respublikos. Ieškovo teigimu, atsakovė privalo atlyginti žalą dėl to, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) nepakankamai reguliuojant šernų populiaciją ir nestatant įspėjamųjų kelio ženklų ir kitų apsaugos priemonių įvyko eismo įvykis. Taigi šiuo atveju ieškovas siekia įrodyti, visų pirma, kad Lietuvoje nėra pakankamai reguliuojama šernų populiacija, t. y. nenustatyti privalomi sumedžiotinų šernų kiekiai bei apskritai leistinas šernų kiekis Lietuvoje, antra, atsakovė nesiėmė pakankamai priemonių apsaugoti eismo dalyvius nuo laukinių žvėrių išbėgimo į kelią, t. y. itin pavojingame kelyje nestatė įspėjamųjų ženklų, tvoros ir kt.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą gali būti pripažinta tik nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

20Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovė už laukinio gyvūno (šiuo atveju šerno) eismo įvykio metu ieškovui sukeltą žalą, būdama šio gyvūno savininke, atsakyti neprivalo, nes nagrinėjamoje byloje nenustatytos visos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos – ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo).

21Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį civilinėse bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

22Apeliacinės instancijos teismo manymu, apelianto teiginiai dėl šernų populiacijos netinkamo reguliavimo prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nors ieškovas pateikė teismui ištraukas iš įvairių viešoje erdvėje publikuotų straipsnių, nurodė įstatymų, kitų teisės aktų nuostatas, pateikė argumentus kaip turėtų būti mažinama šernų populiacija Lietuvoje, šie ieškovo argumentai laikytini tik prielaidomis ir subjektyvia tiek ieškovo, tiek publikacijų autorių nuomone dėl esamos šernų populiacijos Lietuvoje. Nors ieškovas teigia, kad eismo įvykis 137 km kelio ruože įvyko būtent dėl to, kad netinkamai reguliuojama šernų populiacija, tačiau iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda eismo įvykiai įvyksta ne tik dėl šernų, bet ir dėl kitų laukinių gyvūnų (pvz., briedžių) (149 b. l.). Dėl to negalima sutikti su ieškovo argumentu, kad yra netinkamai reguliuojama šernų populiacija ir būtent dėl to Lietuvos keliuose, konkrečiau kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, įvyksta eismo įvykiai dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais – šernais. Iš Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento 2012 m. balandžio 16 d. rašto Nr. (11-1)-D15-328 (71 b. l.) pateiktos informacijos nustatyta, kad nuo 2011-2012 Kėdainių rajone apskaityta 1686 šernų, 2011-2012 metų medžioklės sezonu buvo sumedžiota 1295 šernų, t. y. 76,8 procentai šernų, šiame rašte taip pat nurodoma, kad šiuo metu šernų populiacijos gausa reguliuojama racionaliai ir tinkamai. Įvertinus šiuos duomenis, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad šernų medžiojimas nelimituojamas ir nenustatytas privalomas sumedžiotinų šernų skaičius, neįrodo šernų populiacijos netinkamo reguliavimo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovo argumentai ir aplinkybės dėl valstybės neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių netinkamu šernų populiacijos reguliavimu, nėra pagrįsti leistinais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atmeta.

23Pasisakant dėl ieškovo argumentų, susijusių su valstybės neteisėtais veiksmais nesiimant priemonių statyti įspėjamuosius kelio ženklus itin pavojinguose keliuose, pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką analogiškos problematikos bylose, tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

24Siekdamas pagrįsti savo ieškinį apeliantas pateikė teismui Lietuvos kelių policijos tarnybos 2012-12-04 raštą Nr. 39-S-5419 (šiuo raštu apeliantas remiasi ir apeliaciniame skunde), kuriame nurodoma, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda 117-157 kilometrų ruože įvyko 107 eismo įvykiai, kurių metu transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno (24 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo manymu, minėtas rašytinis įrodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu vertinant situaciją konkrečioje kelio vietoje, t. y. 137 kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda kilometre. Visų pirma, neaišku, kodėl nagrinėjamu atveju vertinimui pasirinktas pakankamai ilgas, net 40 km, kelio ruožas, kodėl 107 eismo įvykiai užfiksuoti itin ilgu 10 metų laikotarpiu. Be to, iš šio rašto neaišku, ar eismo įvykiai įvyko dėl laukinių ar dėl naminių gyvūnų, ar dėl pastarųjų kaltės, ar dėl vairuotojų kaltės užvažiuojant ant jau žuvusių gyvūnų, nes rašte tiesiog abstrakčiai nurodyta „eismo įvykiai, kurių metu transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno“. Kitas apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktas Lietuvos kelių policijos tarybos 2013-06-18 raštas Nr. 39-S-2619 taip pat neparodo realios situacijos toje konkrečioje kelio vietoje, kurioje įvyko šioje byloje aptariamas eismo įvykis (145 b. l.). Pastarajame rašte nurodomi 3,5 metų laikotarpio bei 4 kilometrų (135–139 km) duomenys, taip pat abstrakčiai nurodant, kad atitinkamu laikotarpiu ir minėtame ruože „įvyko 7 eismo įvykiai, kurių metu transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno“. Darytina išvada, kad šie apelianto pateikti duomenys apie eismo įvykius kelyje Vilnius–Kaunas-Klaipėda nėra pakankamai informatyvūs ir patvirtinantys kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, itin didelį pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis skubių ir sustiprintų eismo saugumo priemonių. Juo labiau, kad byloje yra duomenys, patvirtinantys atsakovės įgaliotų institucijų aktyvius veiksmus sekant avaringumo ginčo kelyje situaciją ir tendencijas, ir atsakovės, kaip valstybinės reikšmės kelių savininkės, rūpinimąsi eismo saugumu kelyje Vilnius–Kaunas-Klaipėda. Šias aplinkybes patvirtina paties ieškovo pateikta Sutarties dėl kelio ženklų įrengimo Nr. S-613, pasirašytos dar 2012-08-27, kopija bei prie jos priedėta ginčui reikšmingo kelio A1 Vilnius–Kaunas-Klaipėda 120,63–137,60 km numatomų kelio ženklų Nr. 131 (Laukiniai žvėrys) įrengimo schema, Statybos darbų žurnalas Nr. 708-310, pasirašytas 2012-09-18, kuriame kelio ženklų statybos darbų pradžia buvo numatyta 2012-10-05, o pabaiga 2012-10-19 (27–39 b. l.). Kad atsakovė siekė užtikrinti saugų eismą kelyje Vilnius–Kaunas-Klaipėda įrodo ir tai, kad minėtame kelyje buvo imtasi ir papildomų priemonių eismo saugumui užtikrinti – kelyje įrengta tinklo tvora nuo laukinių gyvūnų (25 b. l.). Aplinkybė, kad tokia tvora ir įspėjamieji kelio ženklai buvo įrengti ne toje vietoje, kurioje įvyko ieškovo nurodomas eismo įvykis, nepagrindžia valstybės neteisėtų veiksmų, nesiimant pakankamų priemonių eismo saugumui užtikrinti, nes valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė, dėl tokio nuosavybės objekto specifikos, turi tik ribotas galimybes kontroliuoti ir valdyti laukinius gyvūnus ir objektyviai negali apsaugoti visų eismo dalyvių nuo laukinių gyvūnų padaromos žalos atsiradimo.

25Valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.), tačiau byloje valstybės neteisėtus veiksmus patvirtinančių neginčijamų įrodymų nepateikta. Teismas nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę imtis atitinkamų priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų, dėl to apelianto argumentai dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) nesiimant pakankamai priemonių apsaugoti eismo dalyvius nuo laukinių žvėrių išbėgimo į kelią, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

26Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybės civilinės atsakomybės nagrinėjamu atveju nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, atmesdamas ieškovo ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pagal apelianto A. P. apeliacinį skundą keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl to apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo atmestinas.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti... 6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pačiam... 7. Trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo... 8. II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovo... 10. Teismas nurodė, kad nors ieškovo teigimu valstybės neteisėti veiksmai... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė... 12. Apeliantas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės... 13. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika,... 14. Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. Apeliacinis skundas atmestinas... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl turtinės žalos, kuri atsirado... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės... 20. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovė už laukinio gyvūno (šiuo... 21. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį civilinėse bylose, kuriose nėra viešojo... 22. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apelianto teiginiai dėl šernų... 23. Pasisakant dėl ieškovo argumentų, susijusių su valstybės neteisėtais... 24. Siekdamas pagrįsti savo ieškinį apeliantas pateikė teismui Lietuvos kelių... 25. Valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo)... 26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nenustačius visų... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti...