Byla A-525-231-12
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Dariui Krukoniui bei Lidijai Rimaitei,

4atsakovo atstovui Dariui Taminskui,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus arkivyskupijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija skundu (t. I, b.l. 2–5), kurį patikslino

9(t. II, b.l. 189–193, t. III, b.l. 104–111), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

101) įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) pateikti Ministerijai patikėto nekilnojamojo turto sąrašą, kad būtų galima svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu;

112) įpareigoti atsakovą priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilnius, ekvivalentinės natūros būdu pagal pareiškėjo anksčiau pateiktą prašymą.

12Nurodė, jog VšĮ ,,VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ (toliau – ir Ekonomo tarnyba), atstovaudama Vilniaus arkivyskupijos interesus, 1995 m. vasario 28 d. raštu Nr. 36 ,,Dėl pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijai“ kreipėsi į Ministeriją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilniuje. Prašymas pateiktas su nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. Ministerija 1995 m. kovo 8 d. raštu Nr. 41-07-1002 pranešė, kad ji nagrinės prašymą dėl pastato Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, grąžinimo. Ekonomo tarnybos 1995 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 94 Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo išreikštas prašymas, remtis pateiktu sąrašu, derinti su Vilniaus arkivyskupija bei šių pastatų naudotojais klausimus, susijusius su jų grąžinimu. Ekonomo tarnyba 1996 m. vasario 22 d. prašymu vėl kreipėsi į atsakovą, prašydama grąžinti pastatus, esančius adresu Nemenčinės pl. 7, Polocko g. 2 ir Žygimantų g. 2, Vilniuje, tačiau 1996 m. kovo 22 d. gautas atsakymas, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) keliamų reikalavimų ir nepateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus. Nurodė, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Ministeriją buvo kreiptasi 2001 m. birželio 14 d. raštu Nr. 143, 2002 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 112 ir 2006 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 099. Ministerija 2001 m. birželio 20 d. raštu Nr. 14-27-1334 ir 2001 m. liepos 12 d. raštu Nr. 31-27-1512 išreiškė siekį atkurti nuosavybės teises į Redemptoristų vienuolyną, tačiau paprašė, kad dar kartą būtų atsiųsti visi nuosavybės teises į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilnius, patvirtinantys dokumentai. Ministerijai 2001 m. birželio 28 d. raštu Nr. 151 ir 2001 m. liepos 31 d. raštu Nr. 162 buvo pakartotinai nusiųsti nuosavybės teisę į minėtą pastatą patvirtinantys Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduoti dokumentai, t. y. 1994 m. birželio 17 d. pažymėjimas Nr. 017-V, nors pastarasis jau buvo pateiktas su 1995 m. vasario 28 d. prašymu Nr. 36. Sužinojus, kad ginčo pastatas perduotas Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – ir Vilniaus AVA), 2006 m. spalio 27 d. buvo pakartotinai pateiktas prašymas Ministerijai perduoti visą medžiagą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pastato savininkui Vilniaus AVA. 2009 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 171 vėl kreiptasi į atsakovą, prašant pateikti visą Ministerijos žinioje esančio nekilnojamojo turto sąrašą, svarstant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra. Ministerija 2010 m. liepos 19 d. rašte išreiškė abejonę, kad Vilniaus arkivyskupija ne visiškai tinkamai įgyvendino savo teises ir pareigas, kurias jai suteikė Įstatymas. Ekonomo tarnyba 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 224 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija), kuri 2010 m. gruodžio 15 d. pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad Ministerija Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. birželio 17 d. pažymėjimą Nr. 017-V gavo kartu su Vilniaus arkivyskupijos 1995 m. vasario 28 d. prašymu Nr. 36. Pabrėžė, jog Ministerija, gavusi akivaizdžius įrodymus, kad ne tik Ekonomo tarnybos prašymas, bet ir nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilnius, buvo jai tinkamai ir laiku pateikti, atsakė 2011 m. sausio 28 d. raštu, nurodydama, jog, įvertinant tai, kad dokumentų gavimo registras Ministerijoje egzistavo 1995 metais, bet dėl tos priežasties, kad jis yra teisėtai sunaikintas, yra daugiau prielaidų teigti, kad toks dokumentas (archyvo pažymėjimas) Ministerijai buvo pateiktas 1995 m. kovo 6 d., nei, kad jis Ministerijai nebuvo pateiktas. Pabrėžė, jog toks teiginys oficialiame centrinio administravimo subjekto susirašinėjime yra netinkamas. Padarė išvadą, jog Ministerija, pažeisdama Įstatymo ir kitų norminių teisės aktų reikalavimus, vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtą veiksmą – priimti sprendimą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į pastatus, esančius Nemenčinės pl. 7, Vilnius. Be to, atsakovas, pažeisdamas pareiškėjo teises, nepagrįstai ieško formalių kliūčių, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų nepriimtas.

13Atsakovas Ministerija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 53–54, t. III, b.l. 154–156) prašė skundą atmesti.

14Nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį prie prašymo atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Vilniaus arkivyskupija dėl pastato, esančio Nemenčinės pl. 7, Vilnius, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 1996 m. kovo 8 d., tačiau pateikė tik 2006 m. gegužės 22 d., kurie pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį pateiktini per 1 metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos. Lietuvos Respublikos ministro pirmininko kancleris 2009 m. rugsėjo 20 d. pavedė Ministerijai spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik tuo atveju, jei dokumentai pateikti nustatytu terminu, t. y. iki 1996 m. kovo 8 d. Pažymėjo, jog Ministerijos 1995 m. kovo 8d. atsakyme Nr. 41-07-1002 patvirtinta, kad prašymą dėl pastato Nemenčinės pl. 7, Vilnius, nagrinės Ministerija, neneigiant, kad Vilniaus arkivyskupijos prašymas dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir grąžinimo pateiktas laiku. Pabrėžė, jog Ministerija kelis kartus informavo Vilniaus arkivyskupiją, kad nėra pateikti nuosavybės teises į ginčo pastatą patvirtinantys dokumentai ri kelis kartus ragino pateikti šiuos dokumentus. Pažymėjo, jog atliko jo žinioje esančių dokumentų apžiūrą, tačiau nerado jokių duomenų (dokumentų) patvirtinančių, kad Vilniaus arkivyskupija Ministerijai būtų pateikusi nuosavybės teisę į pastatą, esantį adresu Nemenčinės pl. 7, Vilnius, patvirtinančius dokumentus iki 1996 m. kovo 8 d. Nurodė, jog pagal turimus duomenis darytina išvada, kad teisę į ginčo pastatą įrodantys dokumentai ministerijoje gauti pavėluotai, nes Vilniaus arkivyskupija vienintelį nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą pateikė tik 2006 m. gegužės 22 d. Ministerijai, nagrinėjant Administracijos Teisės departamento Sutarčių skyriaus 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. A51-27204 pateiktus dokumentus, nustatyta, kad 1995 metais Ministerijoje gauti dokumentai ir jų registras teisės aktų nustatyta tvarka sunaikinti. Teigė, jog yra daugiau prielaidų teigti, kad dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę į minėtą pastatą, Ministerijai 1995 metais nebuvo pateiktas. Be to, nesutiko su prašymu įpareigoti Ministeriją pateikti jai patikėto nekilnojamojo turto sąrašą, nes tokio įpareigojimo įvykdymas būtų susijęs su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

15II.

16Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu

17(t. III, b.l. 164–167) skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo Ministeriją priimti jos kompetencijai priskirtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilnius, ekvivalentinės natūros būdu, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18Nurodė, jog byloje esančiais įrodymais (Ekonomo tarnybos 1995-02-28 raštu Nr. 36, Ministerijos 1995-03-08 raštu Nr. 41-07-1002, Ekonomo tarnybos 1995-05-08 raštu Nr. 94 ir priedais, Ministerijos 1996-03-22 raštu Nr. 32-07-1378, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994-06-17 pažymėjimu Nr. 017-V) neginčijamai nustatyta, kad Ministerija nepagrįstai delsė, nevertino pateiktų dokumentų, laiku nepriėmė sprendimo ir neatkūrė Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisių į pastatą, esantį adresu Nemenčinės pl. 7. Vilniuje. Atsižvelgęs į Įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pažymėjo, jog Įstatymas įsigaliojo nuo 1995 m. kovo 29 d., todėl vienerių metų terminas religinės bendrijos prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti turto valdytojui pagal turto buvimo vietą skaičiuotinas iki 1996 m. kovo 30 d. įskaitytinai. Pabrėžė, jog bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad Ekonomo tarnyba 1995 m. vasario 28 d. raštu Nr. 36 Ministerijai pateikė prašymą dėl pastato, esančio adresu Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausiusio Vilniaus arkivyskupijos religinėms bendruomenėms, pripažinimo, t. y. nuosavybės teisės atkūrimo. Ekonomo tarnyba, teikdama Ministerijai prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, skiltyje ,,Priedai“ nurodė, kad prideda Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. birželio 17 d. pažymėjimą Nr. 017-V, kuris yra esminis dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Archyvo pažymėjime nurodytas faktas, kad Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, Vilniaus miesto Nemenčinės kelias 7, 1940.02.18-1944.06.23 namų knygoje savininku įrašytas būtent Tėvų Redemptoristų vienuolynas. Rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, jog papildomi dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti pateikti iki 1996 m. vasario 29 d., t. y. per vienerių metų laikotarpį nuo 1995 m. vasario 28 d. prašymo Nr. 36 pateikimo dienos. Pažymėjo, jog Ministerijos atstovo teiginys, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik 2006 m. gegužės 22 d., nėra pagrįstas jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Aplinkybės, kad pareiškėjas nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus yra pateikęs Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. per 1 metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos, posėdžio metu iš esmės neneigė ir pats atsakovo atstovas. Be to, Administracijos Teisės departamento Sutarčių skyriaus 2010 m. gruodžio 15 d. raštas A.51-27204 ir prie jo pateikti dokumentai patvirtina, kad Ekonomo tarnybos raštu, adresuotu Ministerijai, skiltyje ,,Priedai“, pareiškėjas pateikė atsakovui nuosavybės teisę patvirtinantį archyvo pažymėjimą, kurį atsakovas gavo 1995 m. kovo 14 d., o tai patvirtina gavimo žyma ant akto. Konstatavo, jog akivaizdu, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai atsakovui buvo pateikti laiku, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Nurodė, jog nors posėdžio metu atsakovo atstovas iš esmės neginčijo fakto, kad nuosavybės teisę patvirtinantis pažymėjimas buvo pateiktas kartu su 1995 m. vasario 28 d. prašymu Nr. 36, tačiau kvestionuotinas faktas dėl dokumento originalo ar tinkamai patvirtintos dokumento kopijos pateikimo. Vertino, kad atsakovo nežinojimas ir abejojimas dėl susidariusios situacijos (dokumentų pateikimo ar nepateikimo) nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ir yra jo subjektyvus vertinimo kriterijus, todėl konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pakankamas pagrindas priimti sprendimą ir atkurti nuosavybės teises Vilniaus arkivyskupijai. Taip pat nustatė, kad vykstant susirašinėjimui su Ministerija dėl nuosavybės teisių atkūrimo, minėtas archyvo pažymėjimas Ministerijai buvo pateiktas dar du kartus. Tuo tarpu Ministerija, gavusi pareiškėjo 1995 m. vasario 28 d. prašymą Nr. 36 ir spręsdama klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vilniaus arkivyskupijai niekada nenurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka ar jie yra neišsamūs nuosavybės teisėms atkurti, dėl ko teiktini papildomi duomenys. Remdamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad Ministerijai reikalingi ir pakankami dokumentai nuosavybės teisėms atkurti, iš kurių būtų galima nustatyti pastato, esančio Nemenčinės pl. 7, Vilnius, savininką, buvo pateikti su prašymu (iki 1996-02-29), nepažeidžiant įstatyme nustatytų terminų. Tokiu būdu atsakovas nesilaikė imperatyvių įstatymo normų ir pažeidė nuostatas, įpareigojančias per 6 mėnesius nuo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Pabrėžė, jog pareiškėjas, sistemingai kreipdamasis į Ministeriją, laiku ir tinkamu būdu išreiškė valią savo subjektinei teisei dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinti, tačiau atsakovas tinkamai neveikė ir nevykdė Įstatymo nuostatos. Todėl nusprendė patenkinti skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilnius, ekvivalentinės natūros būdu.

19Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją pateikti Ministerijos žinion patikėto nekilnojamojo turto sąrašą, kad būtų galima svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu, vertino kaip savarankišką ir išankstinio pobūdžio. Pažymėjo, jog tik patenkinus prašymą ir įpareigojus Ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, svarstytinas klausimas dėl atkūrimo būdo, t. y. atsakovui vykdant teismo sprendimą, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir kilus ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu, pareiškėjas turės teisę reikšti savarankišką reikalavimą dėl įpareigojimo pateikti sąrašą. Konstatavo, jog minėtas reikalavimas yra savarankiškas reikalavimas, tiesiogiai priklausomas nuo nagrinėjamos bylos teismo sprendimo vykdymo proceso eigos, o kilus ginčui – kitos bylos nagrinėjimo dalykas.

20III.

21Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 172–173), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

221. Nesutinka su teismo išvada, jog nenurodė pareiškėjui, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, nes ši išvada prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams (1996-03-22 raštas Nr. 32-07-1378, 2001-06-20 raštas Nr. 14-27-1334, 2006-11-23 raštas

23Nr. 10-(3.37-15)-5991).

242. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįstai delsė, nevertino pateiktų dokumentų, laiku nepriėmė sprendimo ir neatkūrė Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Atsižvelgia į Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 2 dalį ir nurodo, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 1996 m. vasario 28 d. Ministerija neginčija, jog jai buvo pateiktas pareiškėjo prašymas, tačiau nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų savalaikį pateikimą Ministerijai. Priešingai, aktyvūs Ministerijos veiksmai įrodo jos siekį tinkamai ir teisėtai išspręsti nuosavybės grąžinimo klausimą.

253. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje Ministerija nepagrįstai įpareigota atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nes pats teismas nurodė, jog klausimas dėl atkūrimo būdo svarstytinas tik tada, kai teismas įpareigos Ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, įvertinus Įstatymo 12 straipsnio nuostatas, matyti, kad formaliai toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kaip nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra, nėra numatytas.

26Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 178–180) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

271. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Ministerija negavo neginčijamų įrodymų apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimą Ministerijai Įstatyme nustatytu laiku, nes tokie teiginiai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams.

282. Nesutinka su teiginiais, kad formaliai nėra galimas nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra, nes tokio būdo taikymą patvirtina teismų praktika (įskaitant ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-07-04 nutarime pateiktą išaiškinimą).

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Apeliacinis skundas netenkinamas.

32Byloje ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, ekvivalentinės natūros būdu. Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija skundu prašė įpareigoti Ministeriją pateikti jos žinion patikėto nekilnojamojo turto sąrašą, kad būtų galima svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu, ir įpareigoti Ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, ekvivalentinės natūros būdu pagal jo pateiktą prašymą.

33Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo teisiniams santykiams taikytinas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, reglamentuojantis religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Šio įstatymo 5 straipsnis numato prašymų dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pateikimo tvarką, t. y. religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.

34Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad tiek prašymą atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, tiek nuosavybės teises į šį pastatą patvirtinančius dokumentus Ekonomo tarnyba pateikė 1995 m. vasario 28 d., t. y. nepraleidusi aukščiau nurodytų terminų.

35Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu ginčija, jog kartu su paminėtu prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateikti ir dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo teisę į ginčo pastatą, be to, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Ministerija pareiškėjui niekada nenurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka ar jie yra neišsamūs nuosavybės teisėms atkurti. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti kartu su 1995 m. vasario 28 d. prašymu atkurti nuosavybės teises, todėl Įstatyme nustatyti terminai nebuvo praleisti. Tai, kad prašymas buvo gautas Ministerijoje 1995 m. kovo 6 d., patvirtina ant akto esanti gavimo žyma (T. III, b. l. 132), taip pat tai, jog 1995 m. kovo 8 d. raštu Ministerija nurodė, jog nagrinės prašymą dėl pastato, esančio Nemenčinės pl. 7, Vilniuje (t. III, b. l. 131).

36Iš paminėto 1995 m. vasario 28 d. prašymo atkurti nuosavybės teises matyti, kad Ekonomo tarnyba skiltyje „Priedai“ nurodė, jog pateikia Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. birželio 17 d. archyvo pažymėjimo Nr. 017-V kopiją (t. I, b. l. 7), šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. III, b. l. 164–167). Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, valstybinio archyvo išduotas pažymėjimas laikytinas tinkamu nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog tai, kad buvo pateiktas ne šio dokumento originalas, o kopija, šiuo atveju nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą pateikti Įstatymo 7 straipsnyje numatytus dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvu, jog atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas pareiškėjui niekada nenurodė, jog pateikti dokumentai yra nepakankami ar jie neišsamūs, t. y. nebuvo išaiškinta, jog jis turėtų pateikti būtent dokumento originalą, o ne kopiją. Šiame kontekste nepagrįstu laikytinas atsakovo apeliacinio skundo motyvas, jog apie dokumentų netinkamumą pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos 1996 m. kovo 22 d., 2001 m. birželio 6 d. ir 2006 m. lapkričio 23 d. raštais, kadangi juose nurodomas tik abstraktus reikalavimas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, šio reikalavimo nedetalizuojant. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas jau kartu su 1995 m. vasario 28 d. prašymu buvo pateikęs jo nuosavybės teisę patvirtinantį įrodymą – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą.

37Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas praleido Įstatyme numatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir šias teises patvirtinančius dokumentus. Remiantis Įstatymo 8 straipsniu bei 9 straipsnio 2 dalimi, pabrėžtina, jog Ministerija per 6 mėnesius nuo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo dienos turėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo pastatą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas pažeidė paminėtas Įstatymo normas ir todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus arkivyskupijai į pastatą, esantį Nemenčinės pl. 7, Vilniuje, ekvivalentinės natūros būdu.

38Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas įpareigojo Ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent ekvivalentinės natūros būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kaip nustatančią, kokiu būdu pareiškėjui atkurtinos nuosavybės teisės į ginčo pastatą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovą įpareigoja priimti sprendimą, nenurodydamas, ar tokiu sprendimu pareiškėjui turi būti atkurtos nuosavybės teisės, juo labiau teismas neįpareigoja nuosavybės teisių atkurti konkrečiu būdu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis aiškintina, kaip įpareigojanti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybės teises ir, jį išnagrinėjus, priimti tinkamą sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo trečiojo puslapio ketvirtojoje pastraipoje netiksliai nurodo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pakankamas pagrindas priimti sprendimą ir atkurti nuosavybės teises Vilniaus arkivyskupijai. Iš teismo sprendimo motyvų visumos bei byloje kilusio ginčo pobūdžio darytina išvada, kad teismas sprendė dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, o ne įpareigojimo atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta paminėtą atsakovo apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

39Pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismo taip pat prašė įpareigoti Ministeriją pateikti jos žinion patikėto nekilnojamojo turto sąrašą, kad būtų galima svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti šio reikalavimo bei pateiktais tokio sprendimo motyvais, todėl jų nekartoja.

40Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant nurodytų netikslumų, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

43Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Dariui Krukoniui bei Lidijai... 4. atsakovo atstovui Dariui Taminskui,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija skundu (t. I, b.l. 2–5), kurį... 9. (t. II, b.l. 189–193, t. III, b.l. 104–111), kreipėsi į Kauno apygardos... 10. 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau –... 11. 2) įpareigoti atsakovą priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą dėl... 12. Nurodė, jog VšĮ ,,VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ (toliau – ir... 13. Atsakovas Ministerija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 53–54, t. III,... 14. Nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį prie prašymo atkurti... 15. II.... 16. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu... 17. (t. III, b.l. 164–167) skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo... 18. Nurodė, jog byloje esančiais įrodymais (Ekonomo tarnybos 1995-02-28 raštu... 19. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją pateikti... 20. III.... 21. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 172–173),... 22. 1. Nesutinka su teismo išvada, jog nenurodė pareiškėjui, kad trūksta... 23. Nr. 10-(3.37-15)-5991).... 24. 2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįstai delsė,... 25. 3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje Ministerija... 26. Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.... 27. 1. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Ministerija negavo... 28. 2. Nesutinka su teiginiais, kad formaliai nėra galimas nuosavybės teisių... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 32. Byloje ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus... 33. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo teisiniams... 34. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais,... 35. Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu ginčija, jog kartu su paminėtu... 36. Iš paminėto 1995 m. vasario 28 d. prašymo atkurti nuosavybės teises matyti,... 37. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog... 38. Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad... 39. Pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismo taip pat prašė įpareigoti... 40. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos... 41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 42. atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį... 43. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą... 44. Nutartis neskundžiama....