Byla eA-854-602/2018
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos pareiškimą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., V. T., K. K., J. Š. dėl sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, jog Inspektorius priėmė 2016 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriame nusprendė: 1) pripažinti J. Š., V. S., V. T. ir K. K. skundą dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje (www.druskininkai.lt, 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. rugsėjo 24 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – Druskininkų savivaldybės administraciją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimų. Inspektorius Sprendime konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas.
  3. Pareiškėjas nurodė, jog Inspektorius Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės administracija prilyginama viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), nors VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatytas priešingas imperatyvas. Inspektorius negalėjo vertinti Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje skelbiamos informacijos atitikties VIĮ, t. y. be pagrindo plečiamai aiškino VIĮ apibrėžtą Inspektoriaus kompetenciją spręsti dėl viešosios informacijos turinio.
  4. Pareiškėjo vertinimu, Inspektoriaus Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Atkreipė dėmesį, jog su skundu dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos informacijos į Inspektorių kreipėsi keturi pareiškėjai: J. Š., V. S., V. T., K. K., kurie teigė, kad 4 (keturiose) publikacijoje, skirtingu laiku paskelbtoje interneto svetainėje www.druskininkai.lt buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti jų, kaip opozicijos Druskininkų savivaldybės taryboje ir kaip atskirų jos narių, garbę ir orumą. Inspektorius Sprendime nurodė, kad „skundo dalį dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo nagrinės tik konkrečių skundą pateikusių asmenų atžvilgiu“. Administracijos nuomone, Inspektorius Sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti, kurių asmenų atžvilgiu pažeidimas konstatuotas, o kurių – ne, todėl Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka viso Sprendimo turinio.
  5. Nurodė, jog Administracija, skelbdama 2015 m. gegužės 27 d. publikaciją, vykdė savo prievolę informuoti visuomenę apie Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį, jame svarstytus klausimus ir priimtus ar nepriimtus sprendimus. Skelbiant teiginius, kuriuos Inspektorius pripažino neatitinkančiais tikrovės, Administracija rėmėsi anksčiau visuomenės informavimo priemonėse paskelbta (2014 m. birželio 24, „Jūros banga iškilo Druskininkuose“, interneto svetainė www.tv3.lt) ir nepaneigta informacija. Tokiu atveju, V. T. savo galimai pažeistas teises turėjo ginti kreipdamasis į šią informaciją paskelbusią visuomenės informavimo priemonę, o ne į Druskininkų savivaldybės administraciją ir Inspektorių.
  6. Pažymėjo, jog Administracija neturėjo galimybės pateikti Inspektoriui išsamių paaiškinimų dėl pareiškėjų skundo, neturėjo galimybės suformuoti teisinės savo pozicijos ir paaiškinimų būtent dėl pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, skundo.
  7. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Teigė, jog pareiškėjas kaip savivaldybės institucija turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo. Įstatymo laikymasis privalomas Administracijai, kuri naudojasi jos valdomu viešuoju resursu – iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma informacine visuomenės informavimo priemone.
  9. Pabrėžė, jog Administracija paskelbė ne tik Druskininkų savivaldybės tarybos ir komitetų posėdžių medžiagą, bet ir daug subjektyvių vertinimų, papildomų, su posėdžiais nesusijusių detalių, t. y. nuolatos aprašomas opozicijos narių veiklos netinkamumas, neigiamo konteksto biografijos faktai pateikiami išimtinai tik apie opozicijos narius, dažniausiai nenurodomi konkretūs šaltiniai. Tai reiškia, kad visuomenė ne tik informuojama apie savivaldybės veiklą, bet ir susiduria su politinio atspalvio, tendencinga, į konkrečius asmenis nukreipta vienpusiška informacija.
  10. Nurodė, jog netinkamas Administracijos elgesys informuojant visuomenę jos valdomoje interneto svetainėje patenka į Žurnalistų etikos inspektoriaus prižiūrimą visuomenės informavimo sritį. Inspektorius turėjo pareigą konkrečiu atveju tirti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje apie juos paskelbtą informaciją ir vertinti tokios informacijos atitikimą VIĮ reikalavimams, todėl ištyręs ginčo situaciją, pagristai konstatavo, kad Administracija, skleisdama informaciją, pažeidė Visuomenes informavimo įstatymo reikalavimus.
  11. Atsakovas nesutiko, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, jog Sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui skleidžiant informaciją, nustatytas ne vienas pažeidimas. Be to, Inspektoriui atliekant skundo tyrimą, pirmiausia buvo kreiptasi į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo, tačiau jokie objektyvūs paaiškinimai ar įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškėjas tik su skundu teismui pateikė kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtas ir nepaneigtas publikacijas, kurios nelaikytinos pakankamomis, kad visiškai įrodytų, jog ginčo teiginiuose apie trečiuosius suinteresuotus asmenis V. S. ir V. T. paskleista informacija atitinka tikrovę.
  12. Atsakovas nesutinka su teiginiais, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti išsamų paaiškinimą dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, nes tretieji suinteresuotieji asmenys kreipėsi ,,opozicijos vardu“, o atsakovas neinformavo pareiškėjo dėl ketinimo nagrinėti skundą kaip pateiktą fizinių asmenų vardu.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą tenkino.
  2. Teismas byloje nustatė, jog tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., V. S., V. T., K. K. 2015 m. rugsėjo 25 d. su skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) kuriame nurodė, jog Administracija yra svetainės www.druskininkai.lt (toliau – ir Svetainė) administratorė. Pastaruoju metu Svetainėje pradėti talpinti straipsniai, kurie neatitinka tikrovės, yra šališki, tendencingi ir žeminantys tarybos opoziciją ir jos atskirus narius. Straipsniai yra nesuderinami su demokratinės valstybės principais ir neatitinkantys vietos savivaldos tikslų ir paskirties. Informacija Svetainėje pateikiama išskirtinai vienašališkai, niekada neišklausius kitos pusės, nepateikiant situacijos vertinimo ir nuomonės iš opozicijos ar atskirų jos narių pusės.
  3. Administracija 2015 m. spalio 21 d. raštu Nr. S12-4203-(7.2) pateikė paaiškinimus Inspektoriui ir nurodė, kad ji administruoja Svetainę, įgyvendinant VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje numatytą teisę, visuomenė yra teisėtai, sąžiningai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, informuojama apie savivaldybės veiklą ir siekiama kitų įstatymuose nustatytų tikslų įgyvendinimo. Tretieji suinteresuoti asmenys yra politikai ir visuomenės veikėjai, užsiimantys įvairaus pobūdžio vieša veikla, t. y. yra viešieji asmenys, kurie turi pakęsti ir toleruoti apie juos skelbiamą informaciją (net ir ne visiškai tikslią), kad ir kokia ji būtų nepatogi, nepriimtina ar nemaloni. Svetainėje nebuvo ir nėra skelbiama jokia informacija apie trečiuosius suinteresuotus asmenis ar jų nurodomą opoziciją. Atkreipė dėmesį, kad opozicija neturi teisės reikšti skundų Inspektoriui ir tariamai ginti teisių ar interesų.
  4. Inspektorius 2016 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (SK-165)SPR-4 nustatė, kad opozicija negali būti teisės subjektu, todėl dalį dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo nagrinėjo tik konkrečių skundą pateikusių asmenų (J. Š., V. S., V. T. ir K. K.) atžvilgiu. Vertindamas tai, jog Administracija turi teisę (o tam tikrais atvejais ir pareigą) informuoti visuomenę apie savo narius ir jų veiklą, tačiau, skleisdama informaciją apie pasirinktus tarybos narius – gyventojų išrinktus atstovų – sarkastiška ir buitiška maniera, turimos priemonės neturi naudoti politinėje kovoje, priėjo prie išvados, kad Druskininkų savivaldybės administracija yra Svetainėje skleidžiamos viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, todėl jai kyla atsakomybė už Svetainėje publikuojamos informacijos turinį, o Svetainėje skleidžiamai informacijai yra taikomi Įstatymo nustatyti reikalavimai.
  5. Teismas, spręsdamas dėl Inspektoriaus kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą, pažymėjo, jog VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta Inspektoriaus kompetencija yra savarankiška jo funkcija ir nėra susijusi su VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyta kompetencija. Taigi, Inspektorius pagal suinteresuoto asmens skundą gali pradėti administracinę procedūrą ir priimti administracinės procedūros sprendimą ne dėl bet kokių veiksmų, tačiau tik tokiais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonė pažeidžia suinteresuoto asmens garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą ar asmens duomenų tvarkymą. Atitinkamai, Inspektorius neturi teisės pagal asmens skundą konstatuoti, jog buvo pažeistas, pavyzdžiui, visuomenės informavimo principas.
  6. Vertindamas Administracijos Svetainės paskirtį, teismas pažymėjo, jog iš esmės savivaldybės administracijos interneto tinklapis nėra žiniasklaida (visuomenės informavimo priemonė) bei jos funkcijos nėra susijusios su žiniasklaida. Pažymėjo, jog tiek valstybės institucijų, tiek savivaldybės institucijų tinklapiai negali būti ir nėra laikomi visuomenės informavimo priemonėmis, t. y. iš esmės žiniasklaida. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį valstybės ar savivaldybės institucijų interneto svetainės nelaikomos visuomenės informavimo priemone.
  7. Teismas nurodė, jog VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Inspektorius turi teisę įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Taigi, taikyti šią poveikio priemonę (įspėjimą, kurį ir taikė atsakovas) galima ne bet kokiam asmeniui, bet būtent atsakingam už visuomenės informavimo priemonių turinį. Byloje nustačius, kad pareiškėjo interneto svetainė nėra laikoma visuomenės informavimo priemone, teismas vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog Inspektorius VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme galėjo priimti sprendimą įspėti pareiškėją. Be to, valstybės ar savivaldybės institucijų ir visuomenės informavimo priemonių (žiniasklaidos) skelbiamai informacijai keliami skirtingi reikalavimai.
  8. Teismas vertino, jog byloje nustačius, kad pareiškėjo interneto tinklapis (www.druskininkai.lt) nėra laikomas visuomenės informavimo priemone (VIĮ prasme), Inspektorius neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo ir dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimo, kuris padarytas ne visuomenės informavimo priemonėje. Net ir pripažinus, kad Inspektorius turėjo teisę nagrinėti skundą dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo, jis neturėjo teisės skirti poveikio priemonės, kuri numatyta Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kadangi ji skiriama tik dėl visuomenės informavimo priemonėse numatytų pažeidimų. Nustačius minėtas aplinkybes, skundžiamas administracinis aktas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas, kadangi jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  9. Spręsdamas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kokias tiksliai pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pateikti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

8III.

9

  1. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (SK-165)SPR-4.
  2. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis neturėjo teisės pagal suinteresuoto asmens skundą konstatuoti pagrindinių visuomenės informavimo principų pažeidimo. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1198/2012 nustatė, kad VIĮ 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai yra susiję su atitinkamomis konkrečiomis įstatymo normomis ir šių principų pažeidimas lemia ir konkrečios įstatymo normos pažeidimą. Taigi pareiškėjas, nesilaikydamas pagrindinių visuomenės informavimo principų (reikalavimo viešąją informaciją pateikti teisingai tiksliai ir nešališkai), savo veiksmais pažeidė VIĮ nuostatas.
  3. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad Žurnalistų etikos inspektorius neturi kompetencijos nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą. Nurodo, jog pareiškėjo elgesys informuojant visuomenę jo valdomoje interneto svetainėje patenka į Žurnalistų etikos inspektoriaus prižiūrimą visuomenės informavimo sritį. Pagrindų, kodėl šioje Svetainėje skleidžiamai informacijai neturėtų būti taikomi VIĮ reikalavimai, nenustatyta. Pažymi, jog Inspektorius yra atsakingas už tai, kad viešoji informacija (nežiūrint į tai, kas yra jos rengėjas ir (ar) skleidėjas) atitiktų VIĮ reikalavimus, todėl atsakovas turėjo pagrindą tirti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą dėl Svetainėje paskelbtos informacijos. Taip pat pažymi, kad VIĮ nėra taikomas tik žurnalistams ir jų veiklai (VIĮ 1 str.), bet nustato pareigas kur kas platesniam subjektų ratui – viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams, kuriais gali būti tiek fiziniai (privatūs ir viešieji), tiek juridiniai (privatūs ir viešieji) asmenys.
  4. Atsakovas nurodo, jog šioje administracinėje byloje kėlė abejonių teisėjos R. M. nešališkumas. Nurodo, jog išrašas iš 2015 m. lapkričio 10 d. teisinių paslaugų sutarties patvirtina, kad pareiškėją atstovauja advokatės L. M. kontoros advokatai L. M., K. Č. ir advokato padėjėja Ž. G.. Iš viešai socialiniame tinkle Facebbok prieinamos informacijos matyti, kad teisėja R. M. palaiko draugiškus ryšius su advokate L. M.. Taigi, tokia situacija visuomenei demonstruoja bendrus interesus ir vertybes, subjektyvų, teigiamą advokatės L. M. vertinimą, prielankumą, kas nulemia tam tikras abejones dėl teisėjos R. M. nešališkumo.
  5. Nurodo, jog teisėjas M. Bajoras šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę bei pažymėjo, kad pareiškėjo valdomas tinklalapis VIĮ prasme yra laikomas specifine visuomenės informavimo priemone. Atsakovas sutinka su teisėjo pozicija, kad akivaizdu, jog savivaldybė savo valdomoje visuomenės informavimo priemonėje gali peržengti visuomenės informavimo apie savo veiklą ribas, gali pažeisti asmens garbę ir orumą, teisę į privataus gyvenimo apsaugą, kitas teises, todėl ir tokioje visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamas turinys VIĮ nustatyta tvarka privalo būti prižiūrimas.
  6. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime prašo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
  7. Nurodo, jog VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose aiškiai nurodyta Inspektoriaus kompetencija, tačiau nėra nurodoma, kad Inspektorius gali nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo pažeidimo savivaldybės tinklalapyje (ne žiniasklaidoje). Inspektorius, prisiimdamas sau įstatyme nenustatytas funkcijas, nepagrįstai išplėsdamas savo kompetencijos ribas, veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus).
  8. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pareikštu nušalinimu teisėjai R. M.. Nurodo, jog atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad teisėja R. M. buvo (galėjo būti) suinteresuota šios konkrečios bylos baigtimi ir / ar įrodymų, kad advokatė L. M. norėjo (galėjo) pasinaudoti ja per socialinį tinklalapį, daryti įtaką bylos baigčiai.
  9. Pareiškėjo nuomone, teisėjo M. Bajoro atskiroji nuomonė grindžiama teisės normų interpretacija ir vertinimu, kuris prieštarauja tiek VIĮ, tiek kituose teisės aktuose expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintam reglamentavimui, todėl nesutinka su teisėjo atskirojoje nuomonėje išdėstytais argumentais.
  10. Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., V. S. ir K. K. prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 sprendimą.
  11. Nurodo, jog VIĮ 50 straipsnis apibrėžia Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją, VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos yra visiškai nepagrįstos, kadangi paneigia pačios institucijos įstatyme įtvirtintą tikslą ir egzistavimo pagrindą – prižiūrėti kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos (VIĮ 49 str. 1 d.). Pažymėjo, kad VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje numatytos Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijos turi būti aiškinamos sistemiškai.
  12. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Inspektorius negalėjo priimti Sprendimo įspėti pareiškėją. Jų nuomone, apeliaciniame skunde bei jų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės ir argumentai paneigia teismo išvadas.
  13. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad advokatės L. M. draugiški santykiai socialiniame tinkle su teisėja R. M. leido atsakovui suabejoti teisėjos šališkumu. Jų nuomone, pareikštas nušalinimas teisėjai buvo nepagrįstai atmestas. Be to, teisėjos R. M. nešališkumą sustiprina šioje byloje teisėjo M. Bajoro pareikšta atskiroji nuomonė, kuri kardinaliai priešinga teisėjų daugumos nuomonei.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (SK-165) SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ teisėtumo.
  2. Nustatyta, kad Inspektorius ginčijamu sprendimu nusprendė pripažinti J. Š., V. S., V. T. ir K. K. skundą dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje (www.druskininkai.lt, 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. rugsėjo 24 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – Druskininkų savivaldybės administraciją – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto (nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. įstatymo redakcijoje – 10 dalies 1 punktas) pažeidimų.
  3. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir Inspektoriaus Sprendimą panaikino, konstatavęs, kad: (i) pareiškėjo interneto tinklalapis (www.druskininkai.lt) nėra laikomas visuomenės informavimo priemone (VIĮ prasme), (ii) Inspektorius neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo ir dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimo, kuris padarytas ne visuomenės informavimo priemonėje, (iii) Inspektorius neturėjo teisės skirti poveikio priemonės, kuri numatyta VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kadangi ji skiriama tik dėl visuomenės informavimo priemonėse numatytų pažeidimų.
  4. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad savivaldybės interneto svetainė iš viso nėra žiniasklaida (visuomenės informavimo priemonė), padarė formaliai, iš esmės vadovaudamasis tik bendra Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo norma, kai šis įstatymas nereglamentuoja specifinių visuomenės informavimo klausimų.
  5. Pasisakydama dėl kilusio ginčo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti ir į Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, be kita ko, į šiame įstatyme apibrėžtą Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją ir jos ribas.
  6. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad Inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; <...>; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną.
  7. Taigi pagal Visuomenės informavimo įstatymą Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas).
  8. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Inspektoriui išnagrinėjus skundą dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainės www.druskininkai.lt skiltyje „Savivaldybės naujienos“ patalpintų publikacijų.
  9. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžtas sąvokas. Pagal VIĮ 2 straipsnio 76 dalį viešoji informacija – tai informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 42 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. VIĮ 2 straipsnio 84 dalyje visuomenės informavimo priemonė apibrėžta kaip laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija.
  10. Atsižvelgiant į platų visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą VIĮ, darytina išvada, kad savivaldybės interneto svetainė tam tikrais aspektais taip pat gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone. Nors visuomenės informavimas ir nėra pagrindinė savivaldybės funkcija, pirmosios instancijos teismas neįvertino konkrečios situacijos ir aplinkybės, jog Druskininkų savivaldybė savo interneto svetainėje, be kita ko, skleidžia informaciją apie savo veiklą, taigi ši svetainė iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija (VIĮ 2 str. 84 d.). Atsižvelgus į nurodytas Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžtas sąvokas ir įvertinus tai, kad ginčo atveju Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje yra talpinamos publikacijos, kuriose yra viešai skleidžiama informacija apie Druskininkų savivaldybės naujienas, darytina išvada, kad ir tokioms publikacijoms yra taikomos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų.
  11. Kadangi pirmosios instancijos teismas padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kad savivaldybės interneto svetainė absoliučiai negali būti visuomenės informavimo priemonė, atitinkamai, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog Inspektorius šiuo atveju neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo ir skirti poveikio priemonę. Tokiu būdu argumentai dėl skundžiamo Sprendimo turinio iš esmės liko neišnagrinėti. Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir nevertino faktinių bylos aplinkybių iš esmės.
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).
  13. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo ginčo pagal pareiškėjo skundo ribas, nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).
  14. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumu ir jos nenušalinimu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių.
  15. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83), p. 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83), p. 48; 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93), p. 38; 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96 ir kt.), p. 121). Taigi objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.
  16. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo pareiškęs nušalinimą teisėjai R. M. remdamasis tuo, kad iš socialiniame tinkle „Facebook“ prieinamos informacijos matyti, jog teisėja ir viena iš pareiškėjo atstovių advokatė L. M. palaiko draugiškus ryšius socialiniame tinkle „Facebook“, komentuoja viena kitos įrašus. 2015 m. lapkričio 10 d. teisinių paslaugų sutartis patvirtina, kad pareiškėjo atstovėmis nurodytos advokatė L. M., advokatė K. Č., advokato padėjėja Ž. G., dirbančios L. M. advokatų kontoroje. Objektyvusis teisėjo nešališkumas, kaip minėta, yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad situacija, kai iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog bylą nagrinėjusi teisėja ir pareiškėjo atstovė pagal pavedimą aktyviai bendrauja socialiniame tinkle, objektyviuoju aspektu gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui aplinkybė dėl teisėjos ir pareiškėjo atstovės draugiškų ryšių galėjo kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu šioje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo instituto, buvo pažeista atsakovo teisė į nešališką teismą, dėl ko yra pagrindas konstatuoti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
  17. ABTĮ 146 straipsnis reglamentuoja sprendimo panaikinimo pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas atvejus. Vienu iš sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Taigi ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismui netaikius teisėjo nušalinimo instituto, byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, taip pat yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  18. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

16Nutartis neskundžiama

Proceso dalyviai
Ryšiai