Byla 2A-758/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Klaipėdos teritorinės muitinės, dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Klaipėdos apygardos teisme pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai tretiesiems asmenims D. D. , Klaipėdos teritorinei muitinei dėl 1 310 170 Lt turtinės žalos, padarytos neteisėtais muitinės ir valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmais, atlyginimo iš valstybės buvo iškelta civilinė byla Nr. 3-268/2000. Minėtoje civilinėje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas nurodė, kad jis 1995 m. gruodžio 23 d. į Lietuvos Respubliką iš Danijos įvežė 8 258 vienetus audinių kailiukų. Šiuos kailiukus jis įgijo 1995 m. gruodžio 16 d. Kopenhagos kailių centre trečiojo asmens D. D. vardu. Atliekant muitinėje kontrolinį patikrinimą krovinys buvo sulaikytas, o ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos pagal BK 312 straipsnio 2 dalį. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Ieškovas prašė priteisti iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos visą konfiskuotų ir realizuotų prekių pirkimo kainą – 1 310 170 Lt, motyvuodamas, kad Klaipėdos miesto valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai grubiai pažeidė galiojančius įstatymus, nustatydami prekių vertę, dėl ko ieškovui buvo padaryta žala. Pagal 1996 m. gegužės 10 d. Klaipėdos miesto valstybinės mokesčių inspekcijos inspektorės įkainojimo ir nurašymo aktą kailiukų vertė sudarė 749 874 Lt. Sulaikytos prekės turėjo būti įvertintos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 Prekių muitinės vertės patikslinimo atsižvelgiant į jų pristatymo sąlygas instrukcijos nuostatas, kurios 1 punktas numato, kad prekių verte laikoma kaina, sumokėta už pirktas prekes, priskaitant transportavimo išlaidas, t. y. kailiukų vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė, nei 1 310 170 Lt. Kadangi ieškovas baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, tai realizavus iš jo paimtus audinių kailiukus valstybė nepagrįstai praturtėjo (1964 m. CK 483 str. ,484 str., 485 str., 512 str., 513 str.).

5Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tuo pačiu metu Vilniaus apygardos teisme ieškovas pareiškė ieškinį Lietuvos valstybei dėl konfiskuotų ir parduotų prekių vertės (882 173 Lt) priteisimo 1964 m. CK 512 straipsnio pagrindu. Klaipėdos apygardos teismas 2000 m. balandžio 21 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 3-268/2000, iki bus išnagrinėtas ieškinys, pareikštas Vilniaus apygardos teisme dėl 882 173 Lt priteisimo; išnagrinėjus šia bylą 2006 m. gegužės 26 d., civilinės bylos Nr. 3-268/2000 nagrinėjimas atnaujintas nebuvo.

6Ieškovas 2008 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 936 765,49 Lt padarytos žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. 2010 m. gruodžio 15 d. ieškinys buvo patikslintas, reikalaujama priteisti žalos atlyginimo suma buvo sumažinta iki 764 854,58 Lt.

7Ieškovas nurodė, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės įpareigoja ieškovą tikslinti ieškinį; pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi jam buvo priteista 590 056,05 Lt, o 2008 m. spalio 6 d. nutartimi – priteistos palūkanos nuo šios sumos. Ši byla buvo nagrinėjimo dalyku Europos Žmogaus Teisių Teisme; šio teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendime rašoma, kad paimant iš ieškovo audinių kailiukus buvo nustatytas 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, taip pat nustatyta, kad vilkinant atsiskaitymą su ieškovu buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis; šie konvencijos pažeidimai yra pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Žala susidarė dėl kailiukų įgijimo ir realizavimo kainų skirtumo, t. y. kailiukai buvo įsigyti aukcione už 1 310 170 Lt, o realizuoti už 882 173 Lt, t. y. 427 997 Lt pigiau, nei už juos buvo sumokėta, t. y. ieškovui šiai sumai buvo padaryta žala (CK 6.249 str. 1 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo 34 punkte konstatuota, kad kailiukų paėmimas ir realizavimas buvo neteisėtas nuosavybės atėmimas, o po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bei netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe, kuri buvo skubiai realizuota kaip gendančios prekės, ieškovas daugelį metu negalėjo naudotis pajamomis, gautomis realizavus šias prekes aukcione. Tokiais neteisėtais veiksmais ieškovui irgi buvo daroma žala. Kaip ieškinio pagrindą ieškovas taip pat nurodė neteisėtus Klaipėdos miesto valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmus, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintos Prekių mutinies vertės patikslinimo atsižvelgiant į jų pristatymo sąlygas instrukcijos 1 punkto nuostatų pažeidimą, nes prekių verte laikoma kaina, sumokėta už pirktas prekes, priskaitant transportavimo išlaidas, t. y. kailiukų vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė, nei 1 310 170 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad patyrė 183 886,67 Lt nuostolių dėl kainų skirtumo sumos 427 997 Lt nuvertėjimo dėl infliacijos bei prašė priteisti 152 970, 91 Lt palūkanų nuo šių sumų, iš viso 764 854,58 Lt.

8Bylą nagrinėjantis teismas nustatęs, kad ieškovo ieškiniai pareikšti nagrinėjamoje byloje ir teismo žinioje esančioje sustabdytoje Klaipėdos apygardos teismo byloje yra analogiški, bylos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, atnaujino civilinės bylos Nr. 3-268/2000 nagrinėjimą ir sujungė bylas į vieną bylą 2011 m. kovo 7 d. nutartimi.

92011 m. birželio 1 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė teismui pareiškimą žalos paskaičiavimo klausimu; palaikė savo reikalavimą priteisti jam skirtumą tarp kainos, sumokėtos aukcione už kailiukus, ir jų realizavimo kainos – 427 997 Lt, tačiau pripažino, kad iš minimos sumos jis turėtų sumokėti valstybei 71 740,85 Lt PVM, taigi žala sudarytų 356 256,15 Lt. Priteistinos taip pat palūkanos už šią sumą– 89 064 Lt ir nuostoliai dėl infliacijos – 153 063,35 Lt; iš viso 598 383,50 Lt.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl 598 383, 50 Lt žalos atlyginimo.

11Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, taikė ieškovo prašomos priteisti žalos padarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio nuostatas, pagal kurias buvo numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad teisė į ieškinį ieškovui atsirado Klaipėdos apygardos teismui 1997 m. spalio 8 d. nutartimi atmetus jo prašymą dėl daiktinių įrodymų grąžinimo baudžiamojoje byloje. Pirminį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas pareiškė 2000 m. kovo 14 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

12Teismas, remiantis 1964 m. CK 483 ir 486 straipsniais, nurodė, kad žalos padarymo metu buvo nustatyta valstybės atsakomybė be kaltės, todėl ieškovas be pagrindo rėmėsi muitinės ir valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų neteisėtais veiksmais – netinkamu sulaikytų prekių vertės nustatymu. Teismo vertinimu pareigūnų kaltės faktas nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, ieškovui padarytos žalos atlyginimas galimas be pareigūnų kaltės. Pažymėjo, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 pagal ieškovo ieškinį Lietuvos valstybei dėl aukcione realizuotų kailiukų vertės atlyginimo pripažino, kad atsakovas – valstybė, turėjo prielaidą pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias prekes, t. y. konstatavo valstybės veiksmų teisėtumą ir atsakovo sąžiningumą 1964 m. CK 513 straipsnio prasme; šis faktas, nustatytas byloje tarp tų pačių šalių, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

13Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, jog sulaikytos prekės turėjo būti įvertintos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 Prekių muitinės vertės patikslinimo atsižvelgiant į jų pristatymo sąlygas instrukcijos 1 punkto nuostatas, kurios numato, kad prekių verte laikoma kaina, sumokėta už pirktas prekes, priskaitant transportavimo išlaidas, t. y. kailiukų vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė, nei 1 310 170 Lt, nepagrįstas. Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, sprendė, kad pareigūnai, nustatydami sulaikytų prekių vertę, dėl paties ieškovo veiksmų neturėjo realios galimybės vadovautis prekių įgijimo dokumentų duomenimis.

14Teismas, įvertinęs 1995-12-15 sąskaitą faktūrą Nr. 112874-002, Danijos Teisingumo ministerijos Civilinio ir policijos skyriaus Policijos biuro TOLD-SKAT 1996-07-10 pažymą Nr. 24300-340, 5 deklaracijas, 1995-12-18 sąskaitą faktūrą Nr. 112874-004, tardymo baudžiamojoje byloje padarytas išvadas, ieškovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, sprendė, jog ieškovas neįrodė fakto, jog 1995-12-23 gabeno per sieną 8 252 kailiukus, 7 427 vnt. iš kurių buvo įsigyti 1995-12-15 aukcione už 327 542,57 JAV dolerių. Teismo vertinimu bylos duomenis patvirtina, kad vieno audinių kailiuko vieneto kaina Danijoje 1995 m. lapkritį – gruodį buvo nuo 16 JAV dolerių iki 44 JAV dolerių (aukščiausia vidutinė vieno kailiuko kaina sąskaitų faktūrų iš aukcionų duomenimis), t. y. 8 252 vnt. kailiukų partijos pirkimo kaina galėjo skirtis nuo 132 032 JAV dolerių (arba 528 128 Lt) iki 362 088 JAV dolerių (arba 1 448 352 Lt), priklausomai nuo jų kokybės.

15Teismas padarė išvadą, kad 1996-03-14 įkainojimo akto Nr. 7 duomenys paneigia ieškovo teiginį, jog 7 427 vnt. iš gabenamos 8 252 vnt. kailiukų partijos buvo aukščiausios kokybės, įsigyti Kopenhagos kailių centro aukcione už 327 542,57 JAV dolerių. Teismas atmetė, kaip neįrodytą teiginį, jog E. S. firmos specialistų vertinimas buvo neobjektyvus, nes firma galėjo būti suinteresuota pigiai įsigyti aukštos kokybės žaliavą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos teismas nustatė, kad sulaikyti kailiai buvo parduoti aukcione, kuriame buvo pasiūlyta dalyvauti kelioms stambioms kailių perdirbimo įmonėms, turinčioms realią galimybę konkuruoti dėl jų įsigijimo ir kelti kainą.

16Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą teismas sprendė, jog byloje neįrodyta, kad daiktinių įrodymų – 8 252 audinių kailiukų įsigijimo kaina viršijo šių prekių kainą nustatytą 1996-03-14 įkainojimo aktu Nr.7. Teismas sprendė, kad daiktinių įrodymų vertinimas tardymo metu buvo atliktas tinkamai ir realizuotų daiktinių įrodymų vertės priteisimo klausimas visiškai išspręstas civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys ir jam iš Lietuvos valstybės priteista 590 056,05 Lt kaip be pagrindo įgyto turto vertės.

17Ieškinio reikalavimus dėl 89 064 Lt palūkanų bei 153 063,35 Lt nuostolių dėl infliacijos priteisimo už prekių įsigijimo ir prekių pardavimo kainų skirtumą teismas atmetė, kaip išvestinius reikalavimus.

18Teismas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimą pagal ieškovo pareiškimą prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), sprendė, kad priešingai nei teigia ieškovas, minėtas teismas nėra konstatavęs, kad kailiukų paėmimas ir realizavimas buvo neteisėtas veiksmas; sprendime nėra nuorodų į tai, kad pažeistai pareiškėjo nuosavybės teisei apginti yra reikalingos papildomos nacionalinės priemonės; ieškovas neteisingai nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sudaro pagrindą ieškinio reikalavimui dėl kainų skirtumo pareikšti – visiško žalos atlyginimo klausimo ir kainų skirtumo priteisimo ieškovui Europos Žmogaus Teisių Teismas nenagrinėjo, be to ieškinys dėl kailiukų pirkimo kainos priteisimo buvo pareikštas Klaipėdos apygardos teismui dar 2000 m.

19Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008 po proceso atnaujinimo pakeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir papildomai priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 000 Lt palūkanų; teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų buvo nagrinėjamas pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimas bei padarė išvadą, kad pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė bus tinkamai apginta, papildomai priteisiant iš valstybės 100 000 Lt palūkanų.

20Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas sprendė, kad žalos, padarytos atėmus ieškovui galimybę naudotis pajamomis, gautomis realizavus prekes aukcione (priteistų ieškovui civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006), visiško atlyginimo klausimas išspęstas civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008; kitų žalos atsiradimo pagrindų ieškovas neįrodė, todėl atmetė ieškovo ieškinį (1964 m. CK 483 str., 486 str.).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

21Apeliaciniu skundu apeliantas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 764 854,58 Lt. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:

221. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir principus, CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, dėl ko byloje padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai reikalavo iš apelianto pateikti papildomus įrodymus apie 8 252 vienetų audinių kailiukų įsigijimo aplinkybes. Visi įrodymai teismui buvo pateikti. Be to, kailiukų įsigijimo aplinkybės buvo tyrimo dalyku išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje bei kitoje civilinėje byloje.

232. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi sąskaitomis faktūromis, kurios nėra susijusios su nagrinėjamu ginču. Prekyba kailiais buvo apelianto verslas, jis turėjo prekybinę įmonę Camino Finance LLC, todėl daug kartų Danijoje pirko ir gabeno į Lietuvą kailiukus. 1995 m. gruodžio 8 d. įmonėje Mads Pedersen jis buvo įsigijęs keturias (2 027 vnt. kailiukų), o ne kaip teigia teismas penkias (3 327 vnt. kailiukų), audinių kailiukų partijas, kurios buvo išgabentos į Lietuvą 1995 m. gruodžio 9 d. Minėti kailiukai nebuvo nei baudžiamosios, nei nagrinėjamos civilinės bylos dalyku. 1995 m. gruodžio 23 d. apeliantas vežė 8 252 vienetus audinių kailiukų, įsigytus pagal dvi sąskaitas faktūras: 1995 m. gruodžio 15 d. Nr. 1128-74-002 – 7 427 vienetai kailiukų, o 825 vienetai pagal kitą sąskaitą faktūrą. Antros sąskaitos faktūros apeliantas neišsaugojo, todėl dėl 825 vienetų kailiukų ieškinio reikalavimų nereiškė. Pagal 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaitą faktūrą Nr. 112874-004 apeliantas buvo įgijęs 6 923 vienetų audinių kailiukų už 303 738,14 JAV dolerių (1 214 952,56 Lt), kurie į Lietuvą turėjo būti vežami kitu reisu. Ieškiniu apeliantas pareiškė reikalavimą dėl priteisimo kainų skirtumo, t. y. dėl pagal 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002 (7 427 vnt. kailiukų) sumokėtos 327 542,57 JAV dolerių (1 310 170 Lt) sumos ir sumos, gautos realizavus šiuos kailiukus pagal 1996 m. kovo 14 d. surašymo ir įkainojimo aktą Nr. 7, kas sudaro 427 997 Lt, neįskaitant transportavimo išlaidų.

243. Teismas, nustatinėdamas audinių kailiukų vertę, nepagrįstai rėmėsi tik 1996 m. kovo 14 d. aktu Nr. 7, kuriame teigiama, kad kailiukai buvo su defektais ir nustatyta jų vertė – 882 173 Lt. Pirmasis kailiukų vertinimas buvo atliktas 1995 m. gruodžio 28 d. aktu. Šiame akte konstatuota, kad žaliava yra kokybiška, jame nenustatyta, kad kailiukai yra greitai gendanti žaliava. Taigi nebuvo jokio pagrindo skubiai kailiukų realizacijai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į minėtą 1995 m. gruodžio 28 d. aktą neatsižvelgė, jo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Be to, teismas taip pat nepagrįstai reikalavo, kad apeliantas įrodytų, jog audinių kailiukų įsigijimo kaina viršijo jų kainą, nustatytą 1996 m. kovo 14 d. aktu Nr. 7. Tuo metu galiojusios Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintos Prekių muitinės vertės patikslinimo instrukcijos 1 punkto nuostatos neįpareigojo apelianto įrodinėti audinių kailiukų, kaip daiktinių įrodymų vertę, t. y. kainą. Tuo metu galiojusio BPK 93 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir minėtoje Prekių muitinės patikslinimo instrukcijos 1 punkte buvo nustatyta, kad prekių vertė laikoma kaina sumokėta už pirktas prekes, priskaitant transportavimo išlaidas. O už minimus audinių kailiukus, kaip minėta, buvo sumokėta 327 542,57 JAV dolerių, kas tuo metu atitiko 1 310 170 Lt. Dėl to teismo aiškinimas, kad apeliantas neįrodė, kad audinių kailiukų kaina yra didesnė, negu kaina, nustatyta 1996 m. kovo 14 d. aktu Nr. 7, kai jis šito įrodinėti neprivalėjo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas pažymėjo, kad kailiukų vertinimą, atliktą 1996 m. kovo 14 d. aktu Nr. 7, atliko asmenys, suinteresuoti įvertinimu, kuriems kailiukai vėliau ir buvo perduoti, o pareigūnai, atlikę tyrimą, buvo suinteresuoti greitu kailiukų realizavimu. Tai turėjo įtakos 1996 m. kovo 14 d. akto Nr. 7 objektyvumui, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino.

254. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas neturėjo pagrindo pareikšti ieškinį. Vertindamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, priimtą apelianto atžvilgiu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad minėtas teismas nenagrinėjo ne tik kainų skirtumo, bet ir apskritai audinių kailiukų kainų klausimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas tik konstatavo, kad tuo, jog ilgai nebuvo atlyginama apeliantui padaryta žala, buvo pažeistos jo, kaip savininko teises. O audinių kailiukų kainą ir jos skirtumą apima patys audinių kailiukai, kaip daiktiniai įrodymai, už kuriuos valstybė su apeliantu turėjo atsiskaityti. Žala, kaip minėta, šiuo atveju atsirado dėl to, kad su apeliantu nebuvo atsiskaityta už daiktinius įrodymus, kurie, sutinkamai su tuo metu galiojusio BPK 93 straipsnio nuostatomis, turėjo būti grąžinti natūra, o nesant jų – grąžinti jų – daiktinių įrodymų vertę. Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas kalba apie audinių kailiukus, kaip apie daiktinius įrodymus, o ne apie jų vertę. Dėl to, pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nenagrinėjo kainų skirtumo ir dėl to nėra pagrindo reikšti ieškinį dėl kainų skirtumo priteisimo yra neteisingas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi apeliantui priteista 100 000 Lt palūkanų suma nėra susijusi su nagrinėjamu ieškiniu. Palūkanos ir kainų skirtumas yra du skirtingi dalykai. Palūkanų dydį apsprendė ieškinio suma, kuri tuo metu sudarė 882 173 Lt, o ne 1 310 170 Lt. Taigi apeliantui priteista 100 000 Lt palūkanų suma neapima kailių realizavimo ir jų įsigijimo kainų skirtumo.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodė, kad nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimais apeliantui buvo atlyginti visi jo patirti nuostoliai, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

271. Apeliantas teigia, kad žala jam buvo padaryta tuo, kad paimtos prekės buvo parduotos pigiau, nei už jas buvo sumokėta aukcione. Civilinėje byloje esantis apelianto pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip „Kopenhagos aukciono važtaraščio dėl kailiukų įgijimo kopija“ negalėjo būti laikomas tinkamu įrodymu pagrindžiančiu, kad važtaraštyje nurodyti ir iš apelianto paimti ir realizuoti kailiukai yra tie patys. Taip pat nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad minėtame dokumente nurodytą pinigų sumą sumokėjo būtent apeliantas ir, kad sumokėta pinigų suma priklausė būtent jam nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog sulaikyti audinių kailiukai buvo jo įsigyti būtent už 327 542,57 JAV dolerius, t. y. 1 310 170 Lt. Jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad sulaikyta kailiukų partija buvo įsigyta pagal 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002, apeliantas nepateikė.

282. Apeliantas nepagrįstai remiasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 patvirtinta Prekių muitinės vertės patikslinimo instrukcija, kadangi ši instrukcija buvo taikoma apskaičiuojant apmokestinamų prekių muito mokestį. Apeliantas, siekdamas įrodyti, kad pardavus kailiukus aukcione jam iš tikrųjų buvo padaryta reali žala, turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta prekės kaina buvo žemesnė nei tuo metu egzistavusi rinkoje, kad jis turėjo realią galimybę parduoti kailiukus brangiau nei jie buvo realizuoti ir pan. Tačiau tokie įrodymai šioje byloje nebuvo pateikti. Apeliantas įstatymų nustatyta tvarka neskundė kailiukų įvertinimo prieš juos parduodant ar paties pardavimo fakto. Jo samprotavimai, kad pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, buvo suinteresuoti nepagrįstu kailiukų įvertinimu ir kuo greitesniu realizavimu, yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

293. Visa suma (590 056,05 Lt) už realizuotus daiktinius įrodymus, atskaičiavus būtinas realizavimo išlaidas ir pridėtinės vertės mokestį, apeliantui jau buvo grąžinta, todėl jis neturėjo teisinio pagrindo reikalauti pakartotinio atlyginimo. Be to, jokie teisės aktai nenumato galimybės prisiteisti nuostolius dėl infliacijos, kadangi dėl infliacijos sumažėjusi pinigų perkamoji galia nepatenka į žalos sampratą pagal CK.

304. Kreipdamasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą apeliantas nurodė, kad jam padaryta žala kailiukus parduodant pigiau, nei už juos buvo sumokėta įsigijimo metu ir prašė šią sumą priteisti iš Lietuvos valstybės. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. sausio 8 d. sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo nebuvo užginčyta, kad kailiukų paėmimas ir realizavimas buvo neteisėtas, taip pat, kad išteisinus pareiškėją, šis galėjo reikalauti valstybei pardavus prekes aukcione gautų pinigų. Teismas, pripažindamas, kad apelianto teisės buvo pažeistos, nes dėl ilgus metus trukusio bylinėjimosi jis negalėjo tinkamai naudotis savo nuosavybe, atmetė jo reikalavimą priteisti kailiukų įgijimo ir realizavimo kainų skirtumą, ir priteisė apeliantui iš valstybės 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

31Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo civilinės bylos medžiagą, tinkamai vertino surinktus įrodymus ir pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

321. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. ir 2008 m. spalio 6 d. nutartis, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad audinių kailiukų vertės visiško atlyginimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008.

332. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog žalos padarymo faktą bei jos atlyginimo dydį turėjo įrodyti pats apeliantas. Nei apelianto nurodoma 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. 112874-002, nei Danijos Teisingumo ministerijos Civilinio ir policijos skyriaus Policijos biuro TOLD SKAT 1996-07-10 pažyma Nr.24300-340 nepatvirtina 8 252 vienetų audinių kailiukų įsigijimo Danijos kailių aukcione. Baudžiamojoje byloje yra ir 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaita faktūra Nr. 112874-004, jos duomenimis Kopenhagos kailių centre D. D. vardu buvo nupirkta 6 923 vienetų audinių kailiukų už 303 738 JAV dolerių. Teismo posėdžio metu nei apeliantas, nei jo atstovas negalėjo paaiškinti prieštaravimų tarp rašytinių įrodymų apie audinių kailiukų įsigijimo laiką ir aplinkybes. Apeliantas pripažino, jog dalies audinių kailiukų įsigijimo dokumentų neišsaugojo. Tokiu būdu teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog apeliantas neįrodė fakto, kad gabeno per sieną 8 252 vienetų audinių kailiukų, 7 427 vienetų iš kurių įsigyti pagal 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 112874-002 už 327 542,57 JAV dolerių.

343. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog daiktiniai įrodymai baudžiamojoje byloje turėjo būti vertinami ne mažesne nei 1 310 170 Lt verte, kaip to reikalauja Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr.96 patvirtintos Prekių muitinės vertės patikslinimo instrukcijos 1 punkto nuostatos, o išsprendus baudžiamąją bylą, jam turėjo būti grąžinti daiktiniai įrodymai. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas, gabendamas audinių kailiukus per muitinę, juos deklaravo kaip brokuotas odas bendrai 1 960 Lt vertei. Nei prekių įsigijimo dokumentai, nei jų transportavimo išlaidos nebuvo deklaruotos muitinės pareigūnams. Šie dokumentai apelianto nebuvo teikiami ir baudžiamosios bylos tyrimo metu. Prekių įsigijimo šaltiniai buvo renkami pareigūnų baudžiamojo proceso numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tokiu būdu pareigūnai, nustatydami sulaikytų prekių vertę, dėl paties apelianto veiksmų neturėjo realios galimybės vadovautis prekių įsigijimo dokumentų duomenimis. Apelianto teiginiai, kad vertinimą atliko asmenys, suinteresuoti greitu prekių realizavimu, yra niekuo nepagrįsti.

354. Apeliantas teismo posėdžio metu patikslino o ieškinio sumą, prašydamas iš valstybės priteisti 598 383,50 Lt žalos atlyginimo. Toks ieškinys ir buvo nagrinėjamas, tačiau apeliaciniu skundu jis prašo teismo sprendimą panaikinti ir priteisti iš valstybės 764 854,58 Lt.

36Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos teritorinė muitinė prašo apelianto skundą atmesti. Nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė nėra tinkamas atsakovas, nes nėra įgaliota atstovauti Lietuvos valstybę šiame ginče. Be to, muitinės pareigūnai neatliko jokių veiksmų, dėl kurių apeliantas reikalauja atlyginti žalą.

37Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

381. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žalos padarymo faktą (kaip vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų) ir jos atlyginimo dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Audinių kailiukai, kaip greitai gendantys daiktai, buvo įkainoti ir realizuoti įstatymo nustatyta tvarka (tuo metu galiojusių BPK 91 str., 92 str. 3 d., CPK 422 str.). Apeliantą išteisinus, lėšos, gautos už parduotus kailiukus, jam buvo priteistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi. Valstybės institucijos, realizuodamos greitai gendančius daiktus, nepažeidė jų realizavimo pagrindus bei tvarką reglamentuojančių teisės aktų, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Apeliantas, siekdamas įrodyti, kad pardavus kailiukus aukcione jam iš tikrųjų buvo padaryta reali žala, turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta prekės kaina buvo žemesnė nei tuo metu egzistavusi rinkoje, kad jis turėjo realią galimybę parduoti kailiukus brangiau nei jie buvo realizuoti ir pan. Tačiau tokie įrodymai šioje byloje nebuvo pateikti. Be to, Klaipėdos miesto valstybinės mokesčių inspekcijos 1996 m. kovo 14 d. surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 nurodyta, kad dalis audinių kailiukų buvo su mažais ar vidutiniais defektais. Apeliantas įstatymų nustatyta tvarka neskundė kailiukų įvertinimo prieš juos parduodant ar paties pardavimo fakto. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo 35 paragrafe taip pat yra konstatuota, jog pareiškėjas neginčijo, kad jo kailiukų paėmimas ir realizavimas buvo teisėtas. Visa suma (590 056,05 Lt) už realizuotus daiktinius įrodymus, atskaičius būtinas realizavimo išlaidas ir pridėtinės vertės mokestį, apeliantui jau yra grąžinta, todėl jis neturi teisinio pagrindo reikalauti pakartotinio žalos atlyginimo. Pažymėtina, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-248/2006 pripažino, kad audinių kailiukų paėmimas ir realizacija buvo teisėti, todėl atskaitė būtinų realizacijos išlaidų sumą iš ieškovui grąžintinos sumos.

392. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi baudžiamojoje byloje bei kitose civilinėse bylose konstatuotomis aplinkybėmis, kurios, atsižvelgiant į CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktus, yra neįrodinėtinos. Tuo tarpu apeliantas remiasi tik subjektyviu iš konteksto ištrauktų aplinkybių vertinimu, paremtu vien jo asmenine nuomone. Tokie apelianto veiksmai vertintini ne kaip pažeistų teisių gynimas, o kaip bandymas pasipelnyti. Kadangi apeliantas neįrodė visų privalomų sąlygų civilinei deliktinei atsakomybei kilti, jo apeliacinis skundas yra atmestinas.

40Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

411. Nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kreipdamasis į įvairių instancijų Lietuvos Respublikos teismus dėl už audinių kailiukų pardavimą gautų pinigų grąžinimo iš Lietuvos valstybės, apeliantas nuosekliai prašė priteisti jam tik pinigų sumą, kurią gavo valstybė, pardavusi audinių kailiukus. Priteisti, jo manymu, jam padarytos žalos, atsiradusios tarp audinių kailiukų įsigijimo vertės ir jų įvertinimo bei pardavimo kainų skirtumo, apeliantas nebuvo reikalavęs. Minėtą reikalavimą apeliantas buvo iškėlęs kreipdamasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kartu su kitais reikalavimais dėl materialinės bei nematerialinės žalos atlyginimo prašydamas priteisti jam 427 997,00 Lt sumą, kaip audinių kailiukų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. sausio 8 d. sprendimu iš Lietuvos valstybės priteisė apeliantui 25 000 eurų turtinei bei neturtinei žalai atliginti. Priimdamas sprendimą byloje pagal apelianto pareiškimą dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su neteisėtu patraukimu baudžiamojon atsakomybėn bei iš jo kaip daiktinius įrodymus paimtų audinių kailiukų pardavimu, padengimo, Europos Žmogaus Teisių Teismas vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, jog nustatęs Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą. Todėl, priimdamas sprendimą atlyginti apeliantui jo patirtą žalą Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad apeliantui mokėtina suma, yra tas teisingas atlyginimas, kuris turi būti jam sumokėtas, kompensuojant jo patirtą žalą. Vadinasi, į apeliantui Europos Žmogaus Teisių Teismo priteistą teisingą atlyginimą yra įskaičiuota ir jo prašoma priteisti audinių kailiukų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo suma.

422. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje, konstatavo, jog apeliantas nebuvo audinių kailiukų savininkas, o tik teisėtas jų valdytojas. Todėl, ieškinį dėl padarytos materialinės žalos turėtų reikšti ne apeliantas, bet teisėtas audinių kailiukų savininkas. Tačiau, toks asmuo niekada nebuvo pareiškęs reikalavimų dėl, jo manymu, jam padarytos žalos atliginimo. Byloje esantis apelianto pateiktas dokumentas (1995 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. 1128-74-002) negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu audinių kailiukų įsigijimo bei įvežimo faktą. Be to, iš minėto dokumento matyti, jog audinių kailiukai buvo įsigyti ne apelianto, bet D. D. vardu. Įrodymų, jog apeliantas asmeniškai sumokėjo pinigus už audinių kailiukų įsigijimą byloje nėra.

433. Klaipėdos muitinės 1996 m. sausio 23 d. Prekių įkainavimo akte buvo nurodyta, jog didžioji dalis audinių kailiukų (7 043 vnt.) turėjo mažą arba vidutinį defektą ir tik 1 077 vnt. audinių kailiukų buvo be defekto. Be to, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 1996 m. kovo 7 d. nutarime realizuoti daiktinius įrodymus baudžiamojoje byloje konstatuota, jog audinių kailiukų įvežimo metu apeliantas pateikė deklaracijas, kad į Lietuvą įveža brokuotas neapdirbtas odas, kurių vertė 1 960 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog audinių kailiukai į Lietuvą buvo įvežti kaip apdirbimo reikalaujanti žaliava, minėtu prokuratūros nutarimu tuometinei Klaipėdos miesto valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pavesta juos įkainuoti ir skubos tvarka realizuoti. Perduotini realizuoti audinių kailiukai buvo įvertinti atsižvelgiant į jų kokybę. Norėdamas įrodyti, kad audinių kailiukai buvo įvertinti bei parduoti mažesne, nei, jo manymu, reali jų kaina rinkoje, apeliantas turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad audinių kailiukai buvo įvertinti netinkamai. Tokie įrodymai pateikti nebuvo. Be to, apeliantas audinių kailiukų paėmimo, įvertinimo bei realizavimo teisėtumo fakto niekada nebuvo skundęs.

44IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

45teisiniai argumentai ir išvados

46Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

47Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

48Byloje nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 4 d. apeliantas P. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydamas įpareigoti atsakovus atlyginti žalą, kuri atsirado realizavus sulaikytą greitai gendantį apelianto turtą – audinių kailius, kurie buvo paimti, kaip daiktiniai įrodymai, įtariant atsakovą padarius nusikaltimą. Šis ieškinys buvo patenkintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi priteisus P. J. iš atsakovų 590 056,05 Lt daiktinių įrodymų vertės.

492000 m. kovo 14 d. P. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ieškiniu prašydamas priteisti žalos atlyginimą už Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos realizuotus daiktinius įrodymus paimtus baudžiamojoje byloje, kurioje P. J. buvo įtariamas padaręs nusikaltimą. Taigi tuo pačiu metu dviejų teismų žinioje buvo pradėtos dvi civilinės bylos dėl ginčo praktiškai tarp tų pačių šalių (Klaipėdos apygardos teismui pateiktame ieškinyje atsakovu buvo įvardijama Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcija, o Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje – Lietuvos Respublikos Vyriausybė), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. 2000 m. balandžio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas savo žinioje buvusią civilinę bylą sustabdė.

502008 m. kovo 7 d. P. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu prašydamas priteisti kainų skirtumą tarp sumos, kuri Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo priteista už realizuotus daiktinius įrodymus ir sumos, kuri paties P. J. buvo sumokėta įsigyjant šį realizuotą turtą, t. y. kainos, kurią sumokėjo ieškovas pirkdamas audinių kailius. Tuo pačiu ieškovas prašė priteisti palūkanas ir nuostolius atsiradusius dėl infliacijos pasekmių. Nagrinėjant šią civilinę bylą Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį atnaujinti Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos nagrinėjimą, sustabdytą 2000 m. balandžio 21 d. nutartimi, ir sujungti šias abi bylas į vieną procesą.

51Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, 2011 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį.

52P. J. , nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde (antras argumentas) remiasi aplinkybe, jog į bylą pateikta 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. 1128-74-002 (t. 1, b. l. 22-23) pagrindžia faktą, kad būtent šio finansinio dokumento pagrindu apeliantas Danijoje įsigijo iš jo paimtus ir vėliau realizuotus daiktinius įrodymus – audinių kailius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog būtent pagal šią sąskaitą faktūrą įgyti audinių kailiukai buvo iš jo paimti kaip daiktiniai įrodymai ir vėliau realizuoti, kaip greitai gendantis turtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios, ieškinyje ir apeliaciniame skunde minimos 1995 m. gruodžio 15 d. sąskaitos faktūros Nr. 1128-74-002 net nėra baudžiamojoje byloje, bet yra pateikta kita 1995 m. gruodžio 18 d. sąskaita faktūra Nr. 112874-004, kaip finansinis dokumentas, pagrindžiantis iš P. J. paimtų daiktinių įrodymų, t. y. audinių kailiukų įsigijimo faktą (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 97). Tuo tarpu apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog prekyba kailiais buvo jo verslas, jis daug kartų Danijoje pirko ir gabeno į Lietuvą kailius, taigi ir pirkimo faktus patvirtinančių finansinių dokumentų buvo ne vienas. Toks finansinių dokumentų neatitikimas ir painiojimas ir tuo pačiu vienareikšmiai vertintinų įrodymų nebuvimas byloje neleidžia teismui prieiti prie pagrįstos išvados, jog apeliantas 1995 m. gruodžio 15 d. pirko 7 427 vnt. audinių kailius Danijoje už 327 542,57 JAV dolerių (1 310 170 Lt) sumą pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002, kurie vėliau buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai apeliantą įtarus padarius nusikalstamą veiką, o dar vėliau realizuoti kaip greitai gendantys daiktai (CPK 178 str.). Šios bylos atveju apeliantui teigiant, kad jis įsigijo iš jo valstybės institucijų pareigūnų paimtus ir vėliau realizuotus jam priklausiusius daiktus – audinių kailius už konkrečią pinigų sumą, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga teko apeliantui. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012).

53Trečiuoju argumentu apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė, nevertino ir nepasisakė dėl 1995 m. gruodžio 28 d. Akto (toliau – Akto) ir vėliau jo pagrindu surašyto daiktinių įrodymų apžiūros protokolo (baudžiamoji byla t. 1, b. l. 58, 22), o rėmėsi tik 1996 m. kovo 14 d. aktu Nr. 7, kuriame nustatyti iš apelianto paimtų audinių kailių defektai. Apelianto teigimu pirmuose dokumentuose konstatuota, kad iš apelianto paimti daiktiniai įrodymai – 8 120 vnt. audinių kailių yra kokybiška žaliava. Teisėjų kolegija sutinka, kad toks teiginys aptariamuose dokumentuose yra, tačiau taip pat Akte ir daiktinių įrodymų apžiūros protokole yra konstatuojama, kad didžioji dalis šių kailių, t. y. 7 043 vnt., yra su mažais ar vidutiniais defektais. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apelianto nurodomame Akte yra konstatuojama, kad kailius laikyti reikia +3- +4 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje, gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, t. y. šiems daiktams saugoti reikia specialių saugojimų sąlygų. Šio Akto pagrindu LR Muitinės departamento Klaipėdos muitinės prekių žinovė A. K. atliko orientacinį apeliantui priklausiusių kailių vertinimą (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 54), kuris vėliau 1996 m. kovo 14 d. Surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 buvo tik patvirtintas. 1996 m. kovo 14 d. Surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 buvo pakartoti jau anksčiau minėtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie audinių kailių defektus ir jau anksčiau LR Muitinės departamento Klaipėdos muitinės pareigūnės nustatyta šių kailių orientacinė kaina (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 56). Teisėjų kolegija pastebi, kad Surašymo ir įkainojimo akte Nr. 7 kailių kaina buvo ne tik nesumažinta, bet dar ir padidinta 14 916 Lt, t. y. nuo 867 257 Lt sumos, kurią orientaciniai apskaičiavo A. K. iki 882 173 Lt sumos, kuria kailius Surašymo ir įkainojimo akte įvertino ir užfiksavo Komisija. Šį aktą sudarė ir pasirašė Komisija sudaryta iš trijų skirtingų institucijų atstovų, t. y. E. S. firmos „Verpstas“ direktoriaus E. S. , kuris ir įsigijo realizuojamus audinių kailius, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyr. inspektorės N. J. ir AB „Jūrų prekyba“ vadybininkės ekspertės M. L. . Teisėjų kolegija pažymi, kad iš P. J. paimtų kailių būklės vertinimas buvo atliktas ir 1996 m. sausio 22 d. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos UAB „Kretingos žvėrininkystės ūkis“ vyr. zootechnikės R. B. (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 45). Šiai įmonei kailiai buvo perduoti laikymui po to, kai juos, kaip daiktinius įrodymus paėmė policijos pareigūnai. Minimame vertinime teigiama, kad kailiai yra „pagrinde nekokybiški, t. y. pusiau tušti kailių šonai, labai retas akuotas, kitų kailių akuotas tik per patį vidurį kailio, buvo kailių nuplikusių, krito plaukai ir kailių ilgis labai įvairus.“ Atsižvelgdama į tai kas pasakyta, teisėjų kolegija vertina kaip neįrodytą apelianto teiginį, jog 1996 m. kovo 14 d. akte Nr. 7 įtvirtintas audinių kailių vertinimas buvo atliktas tikslingai sumažinant jų kainą, tendencingai vertinat, kad kailiai buvo su defektais bei vėliau parduodant už nepagrįstai mažą kainą įmonei, kurioje iki realizavimo jie buvo laikomi (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad baudžiamosios bylos duomenimis Klaipėdos miesto valstybinė mokesčių inspekcija siekė kailius parduoti už adekvačią kainą, siūlant juos pirkti kailių produktų gamintojoms įmonėms AB „Vilkas“ ir AB „Vilniaus kailiai“. Abi šios įmonės atsisakė įsigyti audinių kailius (baudžiamosios bylos t.1, b. l. 54, 55).

54Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija spendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų leidžiančių pagrįstai teigti, kad iš apelianto paimti ir vėliau realizuoti 7 427 vnt. audinių kailių jo buvo įsigyti Danijoje pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1128-74-002, todėl nėra pagrindo pagrįstai spręsti, kad būtent už Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos realizuotus iš apelianto paimtus daiktinius įrodymus buvo sumokėta 327 542,57 JAV dolerių (1 310 170 Lt) suma. Taip pat byloje nėra pakankamai įrodymų leidžiančių pagrįstai spręsti, jog apeliantui priklausę audinių kailiai buvo realizuoti už nepagrįstai mažą kainą.

55Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

56Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteisiamos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 119,50 Lt pirmos instancijos teisme ir 11,20 Lt apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 17 ir t. 3, b. l. 1) iš viso 130,70 Lt. (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str.).

57Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

58Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą.

59Priteisti iš ieškovo P. J. (a.k. ( - ) 130,70 Lt (vieną šimtą trisdešimt litų ir 70 centų) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Klaipėdos apygardos teisme pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Klaipėdos... 5. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tuo pačiu metu Vilniaus apygardos... 6. Ieškovas 2008 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su... 7. Ieškovas nurodė, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės įpareigoja ieškovą... 8. Bylą nagrinėjantis teismas nustatęs, kad ieškovo ieškiniai pareikšti... 9. 2011 m. birželio 1 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė teismui... 10. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė ieškovo P.... 11. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, taikė ieškovo prašomos... 12. Teismas, remiantis 1964 m. CK 483 ir 486 straipsniais, nurodė, kad žalos... 13. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, jog sulaikytos prekės turėjo... 14. Teismas, įvertinęs 1995-12-15 sąskaitą faktūrą Nr. 112874-002, Danijos... 15. Teismas padarė išvadą, kad 1996-03-14 įkainojimo akto Nr. 7 duomenys... 16. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą teismas sprendė, jog byloje... 17. Ieškinio reikalavimus dėl 89 064 Lt palūkanų bei 153 063,35 Lt nuostolių... 18. Teismas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sausio 8 d.... 19. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų... 20. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas sprendė, kad žalos, padarytos... 21. Apeliaciniu skundu apeliantas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 22. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė... 23. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi sąskaitomis... 24. 3. Teismas, nustatinėdamas audinių kailiukų vertę, nepagrįstai rėmėsi... 25. 4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 27. 1. Apeliantas teigia, kad žala jam buvo padaryta tuo, kad paimtos prekės buvo... 28. 2. Apeliantas nepagrįstai remiasi Muitinės departamento prie Lietuvos... 29. 3. Visa suma (590 056,05 Lt) už realizuotus daiktinius įrodymus,... 30. 4. Kreipdamasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą apeliantas nurodė, kad jam... 31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 32. 1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 33. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog žalos... 34. 3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog daiktiniai įrodymai baudžiamojoje... 35. 4. Apeliantas teismo posėdžio metu patikslino o ieškinio sumą, prašydamas... 36. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 37. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 38. 1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žalos padarymo faktą... 39. 2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi... 40. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 41. 1. Nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kreipdamasis į... 42. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje,... 43. 3. Klaipėdos muitinės 1996 m. sausio 23 d. Prekių įkainavimo akte buvo... 44. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 45. teisiniai argumentai ir išvados... 46. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 47. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir... 48. Byloje nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 4 d. apeliantas P. J. kreipėsi į... 49. 2000 m. kovo 14 d. P. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ieškiniu... 50. 2008 m. kovo 7 d. P. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu... 51. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus ir bylai... 52. P. J. , nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame... 53. Trečiuoju argumentu apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai... 54. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija spendžia, kad byloje... 55. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 56. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteisiamos... 57. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 58. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą... 59. Priteisti iš ieškovo P. J. (a.k. ( - ) 130,70 Lt (vieną šimtą trisdešimt...