Byla 2A-181/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kaliūno ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui J. R., atsakovei J. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir B. B. bei J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-995-565/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, B. B., J. K., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. ir L. Š., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

51) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra I. B. 1,73 ha (patikslintas plotas 1,6371) žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

62) pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, pagal kurią atsakovė B. B. po I. B. mirties paveldėjo 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

73) pripažinti negaliojančia 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties dalį, pagal kurią atsakovė B.B. 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanojo atsakovei J. K.;

84) taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovę J. K. grąžinti valstybei 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

9Ieškovas nurodė, kad pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškodaros tarnybos 2008 m. birželio 26 d. pažymą Nr.16212, 2008 m. birželio 26 d. miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr.P0806-0019 ir 2008 m. birželio 19 d. miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr.209 ginčo žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 1,19 ha ploto valstybinės reikšmės miškas. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio ir Žemės įstatymo 4 straipsnio valstybinės reikšmės miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Todėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo dalis atkurti I. B. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, kurio didžiąją dalį sudaro valstybinės reikšmės miškas, buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio nuostatas.

10Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. B. grąžinant natūra 1,73 ha (patikslintas plotas 1,6371) žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančia 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, registro Nr.5867, dalį, pagal kurią atsakovė B. B. paveldėjo 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančia 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties, registro Nr.I-9984, dalį, pagal kurią atsakovė B. B. 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanojo atsakovei J. K.; taikė restituciją natūra, grąžinant valstybei 1,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“, kuriuo atkūrė nuosavybės teises I. B., grąžinant natūra 1,73 ha (patikslintas plotas 1,6371) žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje (toliau – ginčo žemės sklypas). Atsakovė B. B. ginčo žemės sklypą po I. B. mirties paveldėjo pagal 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir pagal 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį padovanojo atsakovei J. K. (b. l. 22-26). Iš 2008 m. birželio 26 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0805-0019, 2008 m. birželio 26 d. pažymos Nr.16212 „Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas“, 2008 m. birželio 19 d. miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr.209 matyti, kad atsakovei J. K. priklausančiame ginčo žemės sklype yra 1,19 ha ploto valstybinės reikšmės miškas (b. l. 8 - 10). Šis miškas valstybinės reikšmės miškui buvo priskirtas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad ginčo žemės sklype esantis 1,19 ha ploto miškas šiuo nutarimu nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui ar kad šis miškas neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos miško sąvokos. Tretysis asmuo Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr.12-2-1037 pateikė atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas (b. l. 180). Teismas nurodė, kad tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu galioja imperatyvios įstatymų nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybe priklauso Lietuvos Respublikai. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktą valstybinės reikšmės miškai yra miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuojami miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 4 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės reikšmės miškai išperkami iš piliečių, kuriems pagal šį įstatymą yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl teismas sprendė, kad į ginčo žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės I. B. Ginčo žemės sklypas yra teritorijoje, kuri Vilniaus miestui priskirta 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr.I-1304. Teismas nurodė, kad atsakovai nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės į žemę, kuri miestams priskirta po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad negrąžinama žemė, šio įstatymo 12 straipsnyje nurodyta kaip valstybės išperkama žemė. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nenumatyta, kad valstybė išperka žemę, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškams. Teismas atmetė šiuos argumentus nurodęs, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos nepanaikina ginčijamo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusių ir šiuo metu galiojančių ankščiau nurodytų imperatyvių įstatymų nuostatų, pagal kurias valstybinės reikšmės miškas išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir negali būti perleistas į privačią nuosavybę. Teismas atmetė ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentą, kad negali būti panaikintas ginčijamas sprendimas, nes nėra panaikintas žemėtvarkos projektas, kurio pagrindu buvo priimtas šis sprendimas. Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, Sakališkių, Ustronės kaimų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.3262-41, šiame projekte pažymėtas ir ginčo žemės sklypas. Tačiau žemėtvarkos projekto pagrindu nuosavybės teisės nėra sugrąžinamos. Sprendimus grąžinti valstybinę žemę priima apskričių viršininkai (Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d.), šie sprendimai yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas ir sukelia su tuo susijusias teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo 1,6371 ha ploto žemės sklype valstybinės reikšmės miškas užima 1,19 ha plotą, tačiau naikintinas sprendimas grąžinti visą ginčo žemės sklypą, nes nėra suformuotas žemės sklypas, į kurį įeitų ginčo žemės sklype esanti valstybinės reikšmės mišku neužimta žemė. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 01-1966 dalis, kuria I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra ginčo žemės sklypą prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ši sprendimo dalis panaikintina (CK 1.80 str. 1 d.), pripažintinos negaliojančiomis ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą bei dovanojimo sutarties dalys, kurių pagrindu ginčo žemės sklypas perėjo atsakovės B. B., o vėliau atsakovės J. K. nuosavybėn, nes neteisėtai įgytas turtas negalėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn (CK 1.80 str. 1 d.), panaikinus aktus, kurių pagrindu buvo įgytos nuosavybės teisės, restitucija taikytina natūra valstybei grąžinant ginčo žemės sklypą (CK 1.80 str. 2 d., 4.46 str. 3 d.).

11Atsakovės B. B. ir J. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

121. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nuosavybės teisės į žemę, kuri miestams priskirta po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją gražinant natūra, o jei ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal įstatymo 16 straipsnį. Nepagrįsta teismo išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnis nepanaikina ginčijamo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusių ir šiuo metu galiojančių nurodytų imperatyvių įstatymų nuostatų, pagal kurias valstybinės reikšmės miškas išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir negali būti perleistas į privačią nuosavybę. Nuosavybės teisių atkūrimas kaimo vietovėje vykdomas remiantis parengtu ir patvirtintu žemėtvarkos projektu. Kryžiokų, Kriaučiūnų, Gulbinų, Buivydiškių, Vaidotų teritorijose žemės reformos žemėtvarkos projektai parengti, suderinti ir patvirtinti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo. Projektų derinimo ir tvirtinimo metu minėtose teritorijose esantis miškas nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

132. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Konstitucijos 47 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra miestų miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Miškų įstatymo priėmimo metu ginčo teritorija Vilniaus miesto savivaldybei priskirta nebuvo. Šioje teritorijoje esantis miškas nebuvo valstybinės reikšmės mišku. Miškų įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti be kita ko miestų miškams. Valstybinės reikšmės miškams taip pat priskiriami kiti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos ir kitus įstatymus neprivatizuotini miškai, išskyrus miškus, kurie įstatymų nustatyta tvarka grąžinami privatinėn nuosavybėn.

143. Įstatymų leidėjas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką, esantį teritorijoje priskirtoje Vilniaus miesto savivaldybei po 1996 metų. Miškų įstatyme ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme sąvoka ,,miestų miškai“ negalėjo apimti teritorijos, priskirtos Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė nuosavybės teises į mišką, esantį teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui.

15Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

161. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3262-41 patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą Kryžiokų bei kitų kaimų teritorijų, priskirtinų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą. Taip pat buvo parengti suformuoto natūra grąžintino žemės sklypo planas, žemės sklypo kadastro duomenys, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypo abrisas. Administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas.

172. Pagal galiojusį Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos) 5 straipsnį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausė valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtino metu – 2000 m. rugsėjo 25 d., nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos nuostatas, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 nuostatas. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija.

183. Teismas nepagrįstai atmetė Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentus, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi nuosavybės teisių į Kryžiokų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijoje vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra tokia pat kaip kaimo vietovėje, t. y. skirtinga nuo atkūrimo procedūros ir reikalavimų, taikomų atkuriant nuosavybės teises į miesto teritorijoje turėtą žemę.

194. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 16212, pagal kurią 1,6371 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) yra 1,19 ha miško. Teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą visoje 1,73 ha atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.

20Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinį pagrindą naikinti neteisėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo duoda tokio sprendimo prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreiptis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, todėl gali būti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka. Be to, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Miškų įstatyme įtvirtinta nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra priskirtini išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduoti privačion nuosavybėn.

21Atsakovės B. B. ir J. K. atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

22Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidė imperatyvias teisės normas: Lietuvos respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriuose įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2003 m. gegužės 7 d. t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamas sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu.

23Apeliaciniai skundai netenkintini.

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

25Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Neturi reikšmės tai, pripažinti jie valstybinės reikšmės objektais ar ne. Tokie objektai kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleisti tik tuo atveju, kai tai konstituciškai pagrįsta. Šio įstatymo normose neapibrėžta, koks miškas yra valstybinės reikšmės, nes nenustatyta priskyrimo kriterijų (pagrindų) ar tvarkos. Nurodytoje įstatymo normoje reglamentuojama tai, kurie miškai yra valstybės išperkami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, T. Z., byla Nr. 3K-3-559/2009).

26Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio klausimai reglamentuojami Miškų įstatyme (įstatymo 1 straipsnis). Nuosavybės teisė į miškus ir kai kurie valstybinės reikšmės miškų reglamentavimo klausimai nustatyti Miškų įstatymo 4 straipsnyje, galiojusiame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo sklypą atkūrimo metu. Taigi Miškų įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu (2000 m. rugsėjo 25 d.) galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Ta aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Nurodytos įstatymo normos 3 punkte buvo nustatyta, kad išperkami miškai, jei jie priskirti miestų miškams. Jų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Šių pavedimų davimas Vyriausybei nesudaro pagrindo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinti taip, kad, tokių neatlikus, miesto miškai neišperkami. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama

27Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“, buvo atkurta nuosavybės teisė I. B., grąžinant natūra 1,73 ha (patikslintas plotas 1,6371) žemės sklypą miškų ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 14, 16, 17). Atsakovė B. B. minėtą žemės sklypą po I. B. mirties paveldėjo pagal 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir pagal 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį padovanojo atsakovei J. K. (b. l. 22-26). Pagal 2008 m. birželio 26 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0805-0019, 2008 m. birželio 26 d. pažymos Nr.16212 „Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas“, 2008 m. birželio 19 d. miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr.209 duomenis atsakovei J. K. priklausančiame ginčo žemės sklype yra 1,19 ha ploto valstybinės reikšmės miškas (b. l. 8 - 10). Ginčo sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, jis atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taigi, ginčo sklype esantis plotas priskirtinas valstybinės reikšmės miškams.

28Pagal žemėtvarkos projekto tvirtinimo metu (2000 m. rugsėjo 25 d.) galiojusią Miškų įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio miškų nuosavybę, 6 dalies nuostatą Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės teise priklausė valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti, be kita ko, miestų miškams (Miškų įstatymo 5 str. 6 d. 3 p.). Pagal pirmiau nurodytą konstitucinę jurisprudenciją neturėjo reikšmės tai, kad nebuvo priimtas Vyriausybės priskyrimo aktas. Ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti nusprendžiama pagal tokius požymius: ar tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Įstatymuose nebuvo nustatyta reikalavimo, kad dėl miestų miškų turėjo būti priimamas aktas priskirti juos prie valstybinės reikšmės miškų. Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalis yra miškas, ir jis pagal teritorinį paskirstymą 1996 metais įstatymu priskirtinas miesto miškui. Ginčo sklypas 2000 metų žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu buvo išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, nes buvo abi pirmiau nurodytos aplinkybės. Ji pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį dėl tokio statuso turėjo būti vertinama kaip valstybės išperkamas miškas.

29Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miško plotą, negali būti laikoma teisėta.

30Taip pat kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad po I. B. mirties ginčo žemės sklypą paveldėjo atsakovė B. B. pagal 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, o 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi ginčo sklypą padovanojo atsakovei J. K.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sklypas neteisėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu negalėjo būti perduodamas asmens, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemę, tai ir negalėjo pereiti įpėdinių nuosavybėn, todėl pagrįstai paveldėjimo teisės liudijimą, kurio pagrindu B. B. paveldėjo ginčo žemės sklypą pripažintino neteisėtu bei žemės sklypo dovanojimo sutartį, kuria ginčo žemės sklypas buvo padovanotas atsakovei J. K., pripažino negaliojančia.

31Nepagrįstas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą visoje 1,73 ha atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nuosavybės teisės į žemę šio ginčo atveju turi būti atkuriamos grąžinant natūra žemės sklypus, suformuotus žemės reformos žemėtvarkos projektuose, tačiau šiuo metu nėra suformuotas žemės sklypas, į kurį įeitų ginčo žemės sklype esanti valstybinės reikšmės mišku neužimta žemė.

32Atmestinas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentas, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, neįrodžius, kad ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuluotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 01-1966 pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Dėl to ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Kaip minėta, ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jo priėmimo metu galiojusį imperatyvų teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, neginčijimas nesudaro pagrindo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, kuriuo iš esmės atkuriamos nuosavybės teisės, laikyti teisėtu ir pagrįstu.

33Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal atitinkamo sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas, o iš esmės nuosavybės teisės atkuriamos Apskrities viršininko administracijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, aplinkybės, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant dar į 2000 m. rugsėjo 25 d. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo nustatytos ir ginčijamo žemės sklypo ribos, jog jo rengimo ir priėmimo metu galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. I-671, pagal kurią miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams, tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai, nepaneigia fakto, kad priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, prieštarauja jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms ir yra naikintinas.

34Nepagrįstas ir atsakovių argumentas, kad nuosavybės teisių į Kryžiokų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata reiškia, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės gali būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama, taip, jog būtų pažeisti minėti imperatyvūs draudimai. Tokie imperatyvūs draudimai galiojo ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu.

35Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su... 5. 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės... 6. 2) pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės... 7. 3) pripažinti negaliojančia 2003 m. spalio 16 d. žemės sklypo dovanojimo... 8. 4) taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovę J. K. grąžinti... 9. Ieškovas nurodė, kad pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškodaros... 10. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį... 11. Atsakovės B. B. ir J. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo... 12. 1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą... 13. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė... 14. 3. Įstatymų leidėjas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises į... 15. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu... 16. 1. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3262-41... 17. 2. Pagal galiojusį Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio... 18. 3. Teismas nepagrįstai atmetė Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 19. 4. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos... 20. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į... 21. Atsakovės B. B. ir J. K. atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities... 22. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į... 23. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės... 26. Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio... 27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 28. Pagal žemėtvarkos projekto tvirtinimo metu (2000 m. rugsėjo 25 d.)... 29. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir... 30. Taip pat kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad po I. B. mirties ginčo... 31. Nepagrįstas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 32. Atmestinas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio... 33. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal atitinkamo... 34. Nepagrįstas ir atsakovių argumentas, kad nuosavybės teisių į Kryžiokų... 35. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 37. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti...