Byla 2A-84-794/2016
Dėl savavališkų statybos aktų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo (trečiasis asmuo – R. S.)

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. K., A. S. ir O. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K., A. S., O. Z. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl savavališkų statybos aktų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo (trečiasis asmuo – R. S.),

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai V. K., A. S. ir O. Z. ieškiniu prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. gegužės 6 d. savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-140506-00071 (surašytas A. S.), SSA-00-140506-00072 (V. K.), SSA-00-140506-00073 (O. Z.) bei privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140506-00066, PRN-00-140506-00067, PRN-00-140506-00068. Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 10 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos jiems adresuotus ginčo savavališkos statybos aktus bei privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius. Aktuose nurodyta, kad statinys (jo dalis) – garažas, (išorės matmenys 22 m x 6,55 m, aukštis šiaurinėje pusėje nuo 2,5 m iki 4,5 m pietinėje pusėje) adresu ( - ), žemės sklypo kadastrinis numeris ( - ) yra pastatytas savavališkai, ieškovams nurodyta nevykdyti jokių statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Aktų pagrindu surašytais privalomais nurodymais ieškovai buvo įpareigoti ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo surašyti aktai ir privalomieji nurodymai yra neteisėti bei nepagrįsti, kadangi ginčo statinys buvo pastatytas visų bendraturčių (ieškovų ir trečiojo asmens R. S.) vardu 2009 m. lapkričio 25 d. gavus statybos leidimą, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimu. Atsakovas patikrinimus ieškovų ir trečiojo asmens žemės sklype atliko du kartus – 2013 m. vasario 26 d. ir 2014 m. balandžio 23 d., tačiau abu kartus priėjo skirtingos išvados, nors jokių esminių aplinkybių pasikeitimo nebuvo. Pirmas patikrinimas buvo atliktas pagal R. S. 2013 m. sausio 22 d. skundą dėl neva savavališkos statinio ir tvoros žemės sklype statybos. Ieškovai inspekcijai taip pat pateikė 2013 m. vasario 11 d. pareiškimą, jog inspekcija ištirtų ir tas aplinkybes, kurios susiję su statybos darbais, atliktais R. S. (jos buto žemės sklype rekonstrukcija pagal 2009 m. gautą statybos leidimą, kai jai buvo žinomas „savavališkos“ statybos faktas), jos naudojamais statiniais (pagal aktą ir nurodymą nugriautino statinio dalis, kuri R. S. įvardijama kaip „sandėliukas“, o inspekcijos kaip garažas). Inspekcija atlikusi patikrinimą ir atsižvelgdama į sklypo bendraturčių ir kitų liudytojų parodymus, kitus įrodymus, konstatavo, kad statinys buvo statytas apie 1997-2002 m., ir vadovaudamasi inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje taisyklių 39.41 punktu, R. S. skundo nagrinėjimą nutraukė, nes statiniai pastatyti daugiau nei prieš 10 metų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs R. S. skundą, 2014 m. vasario 7 d. sprendimu įpareigojo inspekciją iš naujo išnagrinėti R. S. skundą. Teismas konstatavo, jog patikrinimo metu dalyvavusi R. S. aprodė jos naudojamas patalpas, įskaitant „sandėliuką“, kurio plotas buvo įtrauktas į ginčo statinio matavimus, nepateikė statybos vykdymo dokumentų, bei nurodė, kad sandėliuką įsigijo 2008 m. kartu su butu. Minėtoje byloje R. S. nurodė, kad statybos žemės sklype turi būti laikomos savavališkomis, nes baigtos statyti pagal panaikintą 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimą, o administracinėje byloje, baigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimu, nurodė, kad tas pats statybos leidimas buvo išduotas jau pastatytam statiniui (savavališkoms statyboms) įteisinti. Taigi R. S. įvairiuose teisiniuose procesuose tas pačias aplinkybes pateikia skirtingai. Inspekcija po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo iš esmės nieko naujo netyrė, tačiau pakeitė poziciją ir nutraukusi tyrimą dėl tvoros, kaip mažareikšmio pažeidimo, dėl statinio surašė ginčo aktus ir nurodymus, traktuodama statinį kaip savavališką statybą, tačiau ne visiems statytojams – R. S. tokie dokumentai nebuvo surašyti, nes ji neva pareiškusi, kad nėra susijusi su statiniu. 2014 m. balandžio 23 d. buvo atliktas antrasis statinio statybos patikrinimas, kuriuo nieko nauja nebuvo užfiksuota, nebuvo prašoma kokių nors papildomų įrodymų, nebuvo tiriami R. S. statybų darbai, buvo apsiribota jos trumpu 2014 m. balandžio 24 d. paaiškinimu, kad ji garažo neturi, todėl nėra ir negali būti laikoma statinio statytoja, tačiau dėl statinio dalies – „sandėliuko“ nieko nepasisakyta, nors visos tos patalpos yra bendrų konstrukcijų ir vienos statybos. Antro tyrimo metu inspekcija konstatavo, kad statinys statytas 1997-2004 m., statinio savininkais jau beliko tik ieškovai su visa atsakomybe, nors inspekcija nenurodė motyvų tokiam sprendimui. Ieškovams nebuvo suteikta galimybė pateikti dokumentus bei paaiškinimus, susijusius su statinio statyba, jiems nebuvo pateiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimas su paaiškinimu apie jo pasekmes, įsiteisėjimo faktą, todėl tai savarankiškas pagrindas pripažinti tyrimą nepagrįstu ir jo metu priimtus ginčo aktus ir nurodymus panaikinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad statiniai baigti statyti dar 1999 metais. Ieškovai žemės sklypo dalis privatizavo 1997 metais ir jau tuo metu jame buvo statiniai, kuriuos jie 1997-1999 metais perstatė. R. S. žemės sklype įgijo nuosavybę 2008 m. ir tik nuo šio momento žino faktines aplinkybes. Savavališkos statybos nebuvimą patvirtina ir tai, jog statinys jau buvo žemės sklype 2004 m. ir iki pat R. S. įsigijimo sandorio 2008 m. per tiek metų niekas pretenzijų, įskaitant ir iš bendraturčių pusės, nereiškė. R. S. 2008 m. sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, kuriame nebuvo nurodyta pažeidimų, 2009 m. gavo leidimą butą rekonstruoti, kas būtų teisiškai negalima, esant savavališkoms statyboms. Jei kokie nors sprendimai (jų dalis) turi būti įforminti, surašant patvirtintas formas, tai tie motyvai turi būti išdėstyti atskiru sprendimu. Inspekcija šių reikalavimų neišpildė, o argumentus išdėstė tik žodžiu ir per atstovą jau po aktų ir nurodymų surašymo. Inspekcija turėjo nustatyti, kad statinys baigtas statyti 1999 m., o konstatavusi šią aplinkybę privalėjo nutraukti R. S. skundo nagrinėjimą, kadangi statinys buvo baigtas seniau kaip prieš 10 metų. Teismui pripažinus, kad aktai buvo sudaryti neteisėtai ir juos panaikinus, automatiškai naikintini ir nurodymai. Žemės sklypas, ant kurio stovi statinys, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: V. K., O. Z., A. S., R. S.. R. S. 140/848 žemės sklypo dalis žemės sklypo plane pažymėta raide „A“. Statinys stovi ties žemės sklypo pietine riba, besiribojančia su namų valda ( - ), ir viena jo dalis patenka į R. S. priskirtą žemės sklypo dalį, pažymėtą raide „A“. Šioje statinio dalyje yra įrengtas sandėliukas ir juo R. S. naudojasi. R. S. 2008 metais nusipirkus žemės sklypo dalį, taip pat perėjo nuosavybė į statinio dalį (sandėliuką), kuri stovi ant jai priklausančios žemės sklypo dalies. R. S. yra statinio, kurį inspekcija nurodė nugriauti, bendraturtė. 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimas išduotas statytojams V. K., O. Z., A. S. ir R. S.. Analizuojant Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 1 ir 2 d. nuostatas, darytina išvada, kad savavališkos statybos aktai bei privalomi nurodymai pašalinti savavališkos statybos padarinius turi būti išrašomi visiems savininkams (statytojams) bendrai. Ieškovai nėra statinio dalies, kuriame įrengtas trečiojo asmens sandėliukas, nei statytojai, nei savininkai, nei naudotojai. Todėl ginčijamais aktais ieškovai įpareigoti spręsti R. S. turtinius klausimus, kadangi atsakovas savavališka statyba laiko visą statinį (t. I, b. l. 1-9; t. III, b. l. 1-4).

4Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovai neginčija būtinybės ginčo statinio statybai turėti leidimą statyti, tačiau statybos patikrinimo vietoje metu, taip pat iki savavališkos statybos aktų surašymo minėtas statybą leidžiantis dokumentas pateiktas nebuvo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu konstatavo, kad namų valdoje ( - ), ginčo statinys yra iki 2009 metų spalio mėnesio vietoje buvusių pavienių statinių (sandėliukų, garažų) pastatytas naujas pastatas, o anksčiau nei prieš 10 metų valdoje buvę statiniai, apie kuriuos kalbama kai kuriuose liudytojų paaiškinimuose, nėra tie patys, dėl kurių yra kilęs ginčas. Teismas pabrėžė, kad ginčo statiniui panaikinus statybos leidimą bei nesant neabejotinų įrodymų, jog statiniai (garažai bei tvora) pastatyti ar esmingai rekonstruoti anksčiau nei prieš 10 metų, laikytina, kad inspekcija turėjo prievolę trečiojo asmens skundą dėl neteisėtos statybos išnagrinėti iš esmės bei priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo konstatuotas aplinkybes bei inspekcijai nustatytą įpareigojimą iš naujo išnagrinėti trečiojo asmens skundą dėl neteisėtos statybos netaikant 10 metų termino, ieškovams inspekcijai nepateikus statybą leidžiančio dokumento ginčo statinio statybai, pagrįstai konstatuotas savavališkos statybos faktas bei pagrįstai pareikalauta šalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovai teigia, jog garažas pastatytas daugiau kaip prieš 10 metų, tačiau nenurodo daugiau ginčo nagrinėjimui esminę reikšmę turinčių aplinkybių negu inspekcijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo buvo nagrinėta. Nors ieškovai teigia, kad nustatant savavališkos statybos faktą bei įpareigojant šalinti savavališkos statybos padarinius, statytoja turėjo būti pripažinta ir R. S., nes ji kaip statytoja yra nurodyta 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidime, tačiau būtent dėl šio statybos leidimo panaikinimo R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nurodydama, kad statybos projektinės dokumentacijos parengimo procese už ją veikė neįgaliotas asmuo. Ieškovai nepagrįstai nurodo, jog negalėtų privalomųjų nurodymų įvykdyti vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu, kadangi savavališkai pastatytas ginčo statinys nėra ir negali būti nuosavybės teisės objektu. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimu panaikinus statybos leidimą, turėjo būti taikomos Statybos įstatymo 281 str. 2 d. nuostatos, reglamentuojančios statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, o ne savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros. Atliekant statybos patikrinimą, inspekcijos pareigūnui nebuvo pateiktas joks statybą leidžiantis dokumentas, patvirtinantis neypatingo statinio – garažo statybos teisėtumą. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad 2009 metų statybos leidimas buvo išduotas jau pastatytam be statybos leidimo statiniui, kuriuo siekta jį įteisinti. Panaikinus statinio įteisinimo pagrindu esantį statybos leidimą, statyba liko savavališka (t. I, b. l. 176-178; t. III, b. l. 24-25).

5Trečiasis asmuo R. S. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovai atsiliepime į jos skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo panaikinimo, nurodė, kad „statybų žemės sklype iš tikrųjų yra (buvo) nekilnojamojo turto registre neregistruotų statinių, savavališkų statybų, tačiau jos arba nesusiję su statybos leidimu, arba būtent juo jos šalinamos“, kaip neva, statinių „dalis iš esmės buvo nusidėvėję, o kita dalis nebuvo aišku kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėti statyti“, o vėliau ieškovai „nutarė jų užimamoje teritorijoje pasistatyti garažų pastatą – nugriauti visus esamus statinius ir užstatyti sklypo vieną kraštinę pagal statybos leidimą leidžiamais naujais statiniais“. Tuo tarpu atsiliepime Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ieškovai nurodo, kad „dėl esamų niekas neturi jokių dokumentų ir net negali pasakyti kas, kodėl ir kada juos pastatė“. Taigi ieškovai iki statybos leidimo išdavimo ne tik nežinojo kas yra statinių statytojai, bet ir neturėjo šių pastatų statybas įrodančių ir patvirtinančių įrodymas. Tik po statybos leidimo panaikinimo ieškovai užsiminė, kad statiniai baigti statyti 1999 metais. Jei atsakovas ieškovams nebūtų surašęs savavališkų aktų ir privalomų nurodymų, ieškovų būtų nutylėti rašytiniai įrodymai: V. K. 1999 m. lapkričio 11 d. sudaryta sutartis su UAB „Termoliuksas“ sumontuoti dvejus garažo vartus, kai tuo tarpu inspekcijos atliktuose trijuose 2009 m. gruodžio 23 d., 2013 m. vasario 26 d. ir 2014 m. balandžio 23 (24) d. faktinių duomenų patikrinimuose užfiksuoti ne du, o keturi garažai. Garažas savavališkai pastatytas ant nuosavybės teise R. S. priklausančios dalies, kai bendrasavininkų turimo žemės sklypo dalys nėra atidalintos ir tai pažeidžia teises į bendrą daiktą (t. I, b. l. 74-83).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovų V. K., A. S., O. Z. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl savavališkų statybos aktų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo tenkino iš dalies:

8netenkino ieškovų V. K., A. S. ir O. Z. ieškinio reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-05-06 savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-140506-00071, SSA-00-140506-00072, SSA-00-140506-00073;

9ieškovų V. K. , A. S. ir O. Z. ieškinio reikalavimą dėl 2014-05-06 privalomų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140506-00066, PRN-00-140506-00067, PRN-00-140506-00068 tenkino iš dalies – panaikino 2014-05-06 privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140506-00066, PRN-00-140506-00067, PRN-00-140506-00068 ir leido ieškovams per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, kuri susijusi su garažų paskirties pastatu, išorės matmenys (statinio dalies apibūdinimas) – plane 22,0 m x 6,55 m, aukštis nuo 2,5 m (šiaurinė pusė) iki 4,5 m (pietinė pusė) adresu ( - ), ir, sumokėjus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą;

10neįvykdžius šio nurodymo per nustatytą terminą, įpareigojo ieškovus V. K., A. S. ir O. Z. savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2014-05-06 surašyti savavališkos statybos aktai, padarinius, nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę: garažų paskirties pastatą, išorės matmenys (statinio dalies apibūdinimas) – plane 22,0 m x 6,55 m, aukštis nuo 2,5 m (šiaurinė pusė) iki 4,5 m (pietinė pusė) adresu ( - ).

11Teismas nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2014 m. gegužės 6 d. savavališkos statybos aktais Nr. SSA-00-140506-00071, SSA-00-140506-00072, SSA-00-140506-00073 nustatė, kad statinys (jo dalis) garažas, išorės matmenys (statinio dalies apibūdinimas) – plane 22 m x 6,55 m, aukštis nuo 2,5 m (šiaurinė pusė) iki 4,5 m (pietinė pusė) adresu ( - ), žemės sklypo kadastrinis numeris – ( - ), pastatytas savavališkai, statytojams (A. S., V. K., O. Z.) inspekcija nurodė nevykdyti jokių nurodyto statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Inspekcija 2014 m. gegužės 6 d. privalomais nurodymais nurodė statytojų lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 6 d. – nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Teismas nurodė, jog pagal Statybos įstatymo redakciją, galiojusią savavališkos statybos aktų surašymo metu, garažai priskirtini neypatingų statinių kategorijai ir tokiems statiniams būtinas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti statinį. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad atsakovo savavališkos statybos aktuose padaryta išvada, jog ginčo statinys pastatytas savavališkai, yra neteisinga ir nepagrįsta. Nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje M. M. O. pripažinta kalta padarius nusikaltimą (BK 300 str. 1 d.) – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente, eidama UAB „Sitas“ architektės pareigas, suklastojo 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti (O. Z., V. K., A. S. ir R. S. vardų pirmąsias raides, pavardes bei pasirašė už minėtus asmenis) ir pateikė jį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vyresniajam specialistui, tokiu būdu pasinaudojus suklastotu dokumentu buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo patvirtinimas bei išduotas 2009 m. rugsėjo 30 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. RPS 2181, kurio pagrindu buvo išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimas Nr. NS/1174/09-1246. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį panaikino –pritaikius BK 37 straipsnį M. M.-O. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido ir bylą nutraukė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino aukščiau minėtą nusikalstamu būdu gautą projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, nenustatė, jog pagal statybos leidimą būtų pastatyti nauji statiniai bei nurodė, jog tai, kad dar iki išduodant statybos leidimą sklype, kurio bendrasavininkė yra pareiškėja, galimai buvo neteisėtai pastatyti statiniai, turėtų būti sprendžiama Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją iš naujo išnagrinėti R. S. 2013 m. gegužės 2 d. skundą dėl savavališkų statybų. Minėtoje administracinėje byloje iš į bylą pateiktų statybas liudijusių asmenų paaiškinimų (Ž. K., L. R., V. G., V. G., K. L., V. Š., A. N.) nustatyta, jog namų valdoje ( - ), nuo 1948 metų buvo savavališkų (ar nesavavališkų) pavienių statinių, kurie buvo mediniai ir kuriuos jų savininkai laikas nuo laiko tvarkė, perstatinėjo. Administracinis teismas sprendė, jog iki 2009 metų šie pavieniai mediniai pastatai buvo nugriauti arba esmingai perstatyti (rekonstruoti), juos apjungiant į vieną sublokuotą mūrinį pastatą, buvo sutarta juos įteisinti, nes inžinerinis topografinis planas sudarytas 2009 m. balandžio mėnesį, o Vilniaus miesto teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapyje 2009 m. spalio 5 d. buvo pavaizduotas pastatytas (ar statomas) statinys. Administracinis teismas nurodė, jog labiausiai tikėtina, kad ginčo statinys yra iki 2009 metų spalio mėnesio vietoje buvusių pavienių statinių (sandėliukų, garažų) pastatytas naujas pastatas, nes anksčiau nei prieš 10 metų valdoje buvę statiniai, apie kuriuos kalbama kai kuriuose liudytojų paaiškinimuose, nėra tie patys, dėl kurių yra kilęs ginčas. Ta patvirtina ir inspekcijos sudaryti dokumentai – 2009 m. gruodžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas, kuriame užfiksuota, kad sklype pagal UAB „Sitas“ parengtą projektą pastatytas 4 boksų mūrinis garažas ir nebaigta statyti tvora, bei statybos patikrinimo 2013 m. kovo 1 d. aktas, kad žemės sklype yra pastatyta 2,30 m aukščio mūrinė tvora (leidimas neišduotas) ir nebaigtas statyti garažų pastatas pagal 2009 m. lapkričio 25 d. išduotą statybos leidimą. Administracinis teismas nurodė, jog panaikinus statybos leidimą bei nesant neabejotinų įrodymų, jog statiniai (garažai bei tvora) pastatyti ar esmingai rekonstruoti anksčiau, nei prieš 10 metų, inspekcija turėjo prievolę pareiškėjos (ieškovės) 2013 m. gegužės 2 d. skundą išnagrinėti iš esmės ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo pagrindu ir buvo atlikti patikrinimai, kurio metu surašyti savavališkos statybos aktai ir privalomieji nurodymai ginčijami šioje civilinėje byloje.

12Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad statybos buvo vykdomos 1999 m. Nurodė, jog nors konkreti data, kada statybos buvo vykdomos, nenustatyta, tačiau procesas buvo tęstinis, bet tikrai ne 1999 m. Nurodė, jog klausimas dėl savavališkų statybų pradėtas spręsti dar 2009 metais, todėl ieškovams buvo žinoma apie vykdomus tyrimus, jie turėjo teisę teikti visus turimus įrodymus sprendžiamo klausimo esmei atskleisti. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad atsakovas ar trečiojo asmens R. S. veiksmai (jos buto žemės sklype rekonstrukcija pagal 2009 m. gautą statybos leidimą, kai jai buvo žinomas „savavališkos“ statybos faktas), jos naudojamais statiniais (pagal aktą ir nurodymus nugriautino statinio dalis, kuri R. S. įvardijama kaip „sandėliukas“, o inspekcijos kaip garažas) nepažeidžia teisės aktų ir nelaikytini savavališka statyba, nesudaro pagrindo būtent ginčijamus savavališkos statybos aktus ir privalomus nurodymus pripažinti negaliojančiais. Išaiškino, jog jei tam tikri veiksmai, kurie siejami su R. S., nėra atliekami ar atliekami netinkamai, ieškovai turi teisę reikšti reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas nustatė, jog 2008 m. R. S. įsigijo tik butą 45,77 kv. m, esantį ( - ), ir 140/848 dalį žemės sklypo, esančio ( - ), bet ne ginčo statinį. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad inspekcija atliko neišsamų ir nepagrįstą tyrimą ir dėl to priėmė administracinius aktus, kurie negalėjo būti priimti. Teismas išreikalavo ir prie šios bylos prijungė tyrimo dėl statybų žemės sklype, esančiame adresu ( - ), medžiagą, iš kurios nustatė, kad buvo tiriamos visos svarbios aplinkybės, kad ieškovai iš tikrųjų žinojo apie tyrimus bei turėjo teisę teikti įrodymus. Padarė išvadą, jog ginčo garažai yra pastatyti iki 2009 metų spalio mėnesio vietoje buvusių pavienių statinių (sandėliukų, garažų), nes anksčiau nei prieš 10 metų valdoje buvę statiniai, nėra ties patys, dėl kurių yra kilęs ginčas. Jie buvo statomi be statybos leidimo, vėliau 2009 m. spalio 25 d. statybos leidimas buvo išduotas, tačiau jis administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas. Dėl ieškovų pateiktų įrodymų (1999 m. lapkričio 17 d. sutarties Nr. 406/99/Lt, kuri sudaryta tarp UAB „Termoluksas“ (vykdytojas) ir V. K. (užsakovas), kuria vykdytojas įsipareigojo pristatyti ir sumontuoti garažo vartus; 1999 m. lapkričio 12 d. darbų priėmimo akto; 1999 m. lapkričio 23 d. ir 1999 m. spalio 21 d. PVM sąskaitų-faktūrų; PVM sąskaitos dėl žvyro pirkimo; 2000 m. rugsėjo 4 d. perdavimo-priėmimo akto) teismas pažymėjo, kad šie įrodymai nebuvo pateikti atsakovui atliekant tyrimą dėl savavališkos statybos, tačiau net ir šie įrodymai neįrodo, jog skundžiami aktai surašyti nepagrįstai, taip pat nepaneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendime nustatytų aplinkybių.

13Dėl privalomų nurodymų nugriauti statinį teismas nurodė, jog nustačius, kad garažai buvo pastatyti neturint statybos leidimų, vėliau statybos leidimas buvo gautas siekiant įteisinti savavališkas statybas, tačiau leidimas teismo sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu, o ginčo savavališkos statybos aktus pripažinus teisėtais, atitinkamai aktų pagrindu priimti privalomieji nurodymai nugriauti statinį taip pat yra teisėti. Todėl teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad šioje situacijoje turėjo būti taikomas ne Statybos įstatymo 28 straipsnis, o 281 straipsnis. Tačiau teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu ir kasacinio teismo praktika, nurodė, jog įpareigojimas nugriauti statinį turi būti taikomas tik tuomet, jei statinio nėra galimybės įteisinti, o savavališkos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-240/2009, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-616/2012), laikantis šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-39/2011). Teismas nurodė, jog R. S. priklauso tik žemės sklypo dalis ir ji nėra statinio, kurį prašoma nugriauti, savininkė. Projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo iš esmės panaikinti administracinio teismo dėl to, nes R. S. nedavė jiems sutikimo, o šie dokumentai buvo gauti suklastojant prašymą sąvadui gauti. Nepaisant šių aplinkybių, teismo vertinimu, egzistuoja reali galimybė įteisinti savavališką statybą per įstatymo įtvirtintus terminus (susitarti su R. S. dėl sutikimo gavimo, susitarti dėl žemės sklypo ribų nustatymo (pakeitimo)). Todėl teismas leido ieškovams per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, kuri susijusi su ginčo statiniu.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Ieškovai V. K., A. S. ir O. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. gegužės 6 d. savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-140506-00071, SSA-00-140506-00072, SSA-00-140506-00073 bei privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140506-00066, PRN-00-140506-00067, PRN-00-140506-00068; prijungti naujus įrodymus. Paaiškino, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo statinys turi būti laikomas savavališku, nes jis buvo pastatytas be statybas leidžiančio dokumento dar iki 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimo, panaikinto teismo sprendimu. Toks aiškinimas neatitinka teisės aktų reglamentavimo ir prieštarauja teismo sprendimo kitose dalyse pateiktiems argumentams. Pats teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo praktiką neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami, taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (2009 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-240/2009, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-616/2012). Taigi padariniai konstatuojami taip pat pagal konstatavimo metu esančias faktines ir teisines aplinkybes. Dėl šios priežasties nepagrįsta teismo išvada, kad aktų surašymo metu statinys turi būti laikomas savavališka statyba vien dėl to, kad jis (esminė jo dalis) buvo pastatytas iki 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimo (vėliau panaikinto teismo sprendimu) išdavimo. Būtent šis statybos leidimas pašalino bet kokias abejones dėl statinio galimybės būti pripažintu tinkamu naudoti statiniu, buvo gauti šią statybą leidžiantys visi techniniai reikalavimai ir sprendimai. Statybos leidimu statinys buvo įteisintas ir byloje nėra duomenų, kad tas statybos leidimas būtų buvęs iš esmės neteisėtas (negalimas). Leidimas panaikintas dėl formalių pažeidimų, padarytų jo išdavimo procedūros metu, kai architektė, turėjusi visus įgaliojimus, atitinkamo dokumento paprašė, pasirašydama ne savo kaip atstovės, o atstovaujamųjų parašais. Statinys niekada nebuvo laikomas savavališka statyba, net ir skundus dėl statybų inicijavusios R. S. iki tol, kol ji nesusitvarkė jai rūpimų jos statybos reikalų. Iki aktų surašymo nebuvo jokio administracinio akto, kuris konstatuotų, kad statinys yra savavališka statyba. 2008 m. kovo 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu R. S. įsigijo butą ginčo statinio žemės sklype ir šio žemės sklypo dalį, 3.1 p. ji pati konstatavo, kad nėra jokio viešosios teisės pažeidimo. Po įsigijimo ji gavo statybos leidimą savo butui rekonstruoti, kas savavališkos statybos atveju buvo ir yra draudžiama pagal tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 23 str. 23 d. ir 34 str. redakcijas. Teismas formaliai remiasi su ginču susijusiais teismų sprendimais ir tik iš dalies – tiek, kiek reikia pagrįsti padarytas išvadas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimu dėl iki 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimo panaikinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartyje nurodė, kad 2009 m. balandžio 2 d. ieškovai ir R. S. kaip bendrasavininkai sudarė su UAB „Sitas“ sutartį dėl garažo ir tvoros techninio projekto parengimo ir statybos leidimo gavimo, 2009 m. balandžio 8 d. visi minėti asmenys pasirašė įgaliojimus minėtos bendrovės architektei ir tokiu būdu suteikė įgalinimus veikti jų vardu Miesto plėtros departamente ir kitose organizacijose priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu ir statybos leidimo gavimu, t. y. sutvarkyti dokumentus dėl statybos statinių vietoje. Baudžiamojoje byloje visų instancijų teismai pripažino, kad architektė, turėdama įgaliojimą, prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti apskritai galėjo nenurodyti ją įgaliojusių asmenų, t. y. galėjo prašymą bei atitinkamus dokumentus pateikti tik savo vardu. Būtent ši aplinkybė ir buvo pagrindas apskritai netaikyti baudžiamosios atsakomybės. Taigi dėl formalių priežasčių statinis negali būti laikomas savavališka statyba – jis turi būti laikoma statyba, kurią leidžiantis dokumentas panaikintas teismo sprendimu, o kadangi statyba iš esmės yra leidžiama, jos įteisinimo procesas gali būti baigtas. Teismo pritaikytas teisinis mechanizmas suteikiant ieškovams 6 mėnesių terminą sutvarkyti statinių projektinę dokumentaciją ir gauti statybas leidžiantį dokumentą, kurio pagrindu būtų galima užbaigti statybas, neadekvatus susidariusiomis aplinkybėmis, nes nesukuria realių galimybių pašalinti statybų teisėtumo klausimo, ir sukuria ieškovams tik teisinę iliuziją dėl galimybės statybą užbaigti, nenugriaunat statinio. Bet kokie statybos projektavimo ir statybos leidimo užbaigimo darbai yra neprognozuojami laike, nes pirmiausiai reikia išspręsti teisinį ginčą dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu, o R. S. iš principo neduoda jokių sutikimų. Patvirtinti, kad šie klausimai aktualūs ir tvarkomi, ieškovai teikė teismui per notarą siųstą pareiškimą R. S. dėl atitinkamos sutarties pasirašymo, tačiau teismas šiuos dokumentus atsisakė prijungti prie bylos. R. S. neatvyko pas notarą pasirašyti aktualios sutarties dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Tolimesni R. S. sutikimų ir veiksmų klausimai turės būti sprendžiami teisme, tai užtruks, todėl teismo nustatytas įpareigojimas per 6 mėnesius gauti statybas leidžiantį dokumentą yra nerealus, net jeigu ir laikyti statinį savavališka statyba. Savavališka statyba taip pat yra ir neteisėta statyba, bet Statybos įstatymo 28 ir 281 str. taikymo prasme šios sąvokos turi skirtingos. Statybos įstatymo 281 str. būtent ir nurodoma, kad jis taikomas tais atvejais, kai nustatoma, kad buvo išduotas statybas leidžiantis dokumentas, bet jis buvo panaikintas kaip neteisėtas ir iškilo faktiškai atliktų statybos darbų teisinio įvertinimo klausimas. Skirtingai negu savavališkos statybos atveju, minėta teisės norma orientuota į tai, kad statybų teisėtumo įvertinimo klausimą teismas turi spręsti pagal tai, dėl kokių aplinkybių statybas leidžiantis dokumentas panaikintas, t. y. taikoma teisinė prezumpcija, kad jeigu statybas leidžiantis dokumentas jau buvo išduotas, tai statyba iš esmės galima ir jos tęsimo sąlygos gali būti aptartos, kontroliuojamos ir sprendžiamos teismo, kuris turi didesnę kompetenciją ir sprendžiamąją galią negu statybas leidžiančius dokumentus išduodančios institucijos. Tuo tarp savavališkos statybos atveju preziumuojama, kad nebuvo ir nėra jokio jas leidžiančio dokumento, todėl jų neteisėtumas patvirtinamas administracine tvarka, nes reikia dar įvertinti ir statybos galimumą techninių reikalavimų prasme. Ginčo atveju statybos buvo leidžiamos statybos leidimo, panaikinto teismo sprendimu, pagrindu, todėl tolimesnis statinio likimas turi būti sprendžiamas teismo pagal Statybos įstatymo 281 str. Teismo argumentai, kad nėra pagrindo nagrinėti ir tuo labiau naikinti aktus ir nurodymus dėl to, kad jie kaip administraciniai aktai galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, ypač dėl padarytų tyrimo, po kurio jie buvo surašyti, pažeidimų, teismą saisto pareikšto ieškinio ribos (t. y. reikalavimais neprašoma įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus be aktų ir nurodymų surašymo), rodo, kad teismas neatskleidė ginčo esmės. Inspekcija pradėjo tyrimą pagal R. S. pareiškimą dėl neteisėtų statybų žemės sklype ir jis buvo tiriamas ne vien pagal aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, kuris nustato supaprastintą tyrimą dėl savavališkos statybos, bet ir pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą, jo pagrindu priimtą inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84 patvirtintas Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo inspekcijoje taisykles (toliau – taisyklės), ką patvirtina Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimas. Tačiau minėtas sprendimas niekaip negali būti naudojamas prieš ieškovus, nes teismas tuo sprendimu nesprendė ir negalėjo spręsti klausimų, susijusių su ieškovų teisėmis ir pareigomis (tą nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartyje, atsisakęs atnaujinti procesą byloje pagal ieškovų prašymą). Atsakovo atlikta administracinė procedūra neatsako į principinius klausimus, kodėl buvo priimti ginčijami sprendimai, kodėl nebuvo taikomas Taisyklėse 10 metų terminas, kodėl tuo pačiu metu nebuvo sprendžiamas ir tvoros klausimas, ir tokiu būdu buvo pažeistos fundamentalios ieškovų teisės į teisminę gynybą, nes nežinant sprendimų priėmimo motyvų ir pagrindų, iš esmės atimama iš asmens teisė realiai pasinaudoti teisniais ginčų sprendimų būdais. Netinkamas tyrimas lėmė neobjektyvų ir neišsamų visų aplinkybių nustatymą ir tuo pačiu netinkamų teisės normų parinkimą, teisinę argumentaciją ginčą sprendžiant teisme, nustatant tinkamas teisines priemones statybų trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad ieškovai netinkamai įgyvendino savo teises administracinėje procedūroje, nes neteikė visų dokumentų inspekcijai, tačiau neatkreipė dėmesio, kad atsakovas turėjo atskleisti koks ir dėl ko tyrimas atliekamas, kad suinteresuoti asmenys žinotų kokias teises, interesus jie turi ginti ir pasirinktų atitinkamą veikimo būdą. Aktų ir nurodymų priėmimo procedūriniai klausimai nėra niekaip susijęs su pareikšto ieškinio ribų peržengimu, nes ieškovai neprašė spręsti teismo to, ko neišsprendė inspekcija. Aktų ir nurodymų panaikinimas reikštų, kad būtent inspekcija turi vykdyti savo funkcijas ir išspręsti visus klausimus, priskirtus jos kompetencijai pagal įstatymų reikalavimus ir nepažeidžiant nė vieno iš suinteresuotų asmenų teisių. Faktas, kad atsakovas nenagrinėja visų susijusių ir reikšmingų ginčui aplinkybių, yra savarankiškas pagrindas ginčijamus sprendimus tokiu būdu privatiems asmenims sudarant lygias galimybes ir teises spręsti jų tarpusavio ginčus. Teismas nepagrįstai nelaikė R. S. statytoja ir ginčo statinio savininke (bendraturte). Pagal CK 6.395 str. 1 d. parduodant žemės sklypą pirkėjo nuosavybėn pereina visi jame esantys statiniai, įrenginiai, kitokie objektai, jei šalys nesusitaria kitaip. R. S. žemės sklypo dalį įsigijo pagal 2008 m. kovo 7 d. sutartį ir joje niekaip neaptarė, kad ji atsisako kokių nors teisių į jai priklausantį žemės sklypą, jo dalį, kuri buvo apibrėžta žemės sklypo planu, privalomu pirkėjui (Žemės įstatymo 30 str. 1 d.). R. S. tenkanti žemės sklypo dalis buvo nurodyta jo plane – pažymėta raide „A“. Joje buvo ir yra dalis statinio, ką taip pat patvirtina 2013 m. vasario 26 d. ir 2014 m. balandžio 23 d. atliktų inspekcijos patikrinimų aplinkybės, kai būtent R. S. aprodė savo statinio dalį, nurodė, kad juo naudojasi nuo sutarties sudarymo, nes ja naudojosi prieš tai buvęs savininkas, jis jai ir perdavė tas patalpas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendime konstatuota, kad R. S. sandėliuką įsigijo kartu su butu ir to sandėliuko vietoje buvo suprojektuota jai garažo vieta. Kad ji elgiasi būtent kaip šios dalies savininkė parodo ir jos skundai, kuriuose nurodoma, kad jai trukdoma naudotis jos nuosavybės dalimi (2011 m. sausio 10 d. prašymas Vilniaus m. 1-ajam policijos komisariatui). R. S. pasirašydama 2009 m. balandžio 2 d. sutartį su UAB „Sitas“ ir 2009 m. balandžio 8 d. įgaliojimą šios bendrovės architektei, bendraturčių 2009 m. balandžio 27 d. protokolą, ji taip pat pripažino savo kaip statytojos/bendraturtės statusą. Kritiškai vertintini teismo argumentai, kad jis negali spręsti apie statinio pastatymo metus vien dėl to, kad nėra neabejotinų įrodymų, jog statinys pastatytas anksčiau nei prieš 10 metų tam, kad taikyti Taisyklių 391.4 p. Teismas nepasisakė, kas tie neabejotini įrodymai galėtų būti, kai ginčas nagrinėjamas dėl ūkiniu būdu vykdytų statybų. Su ieškiniu pateikti 1999 m. lapkričio 17 d. sutartis, jos specifikacijos ir techninės charakteristikos, 1999 m. lapkričio 17 d. darbų priėmimo aktas, 1999 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaita-faktūra, inspekcijos žinioje buvę įrodymai) patvirtina aplinkybę, kad statiniai baigti statyti dar 1999 metais, nes patvirtina tiek esamos statybos darbų, tiek jų esminės dalies užbaigimo faktą – buvo įdėtos garažų durys, kurios dedamos iš esmės pabaigus statinio statybą. Tokią išvadą padarė ir inspekcija 2013 m. birželio 20 d. sprendimu. Teismas vadovavosi ne objektyviais rašytiniais įrodymais, o suinteresuotų liudytojų, todėl ir mažesnę įrodomąją galią turinčiais, parodymais, kurie pagal savo turinį negali paneigti ir nepaneigia ieškovų pateiktų įrodymų patvirtinančių aplinkybių, kas laikytina įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.

16Trečiasis asmuo R. S. atsiliepimu prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimu administracinėje byloje pagrįstai nustatė, kad statybos nebuvo vykdomos 1999 metais. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis patvirtina, jog statybos leidimas buvo neteisėtas. Atsakovas teisingai surašė ieškovams savavališkos statybos aktą, kadangi garažai jau buvo statyti neturint statybos leidimų, vėliau statybos leidimas buvo gautas siekiant įteisinti savavališkas statybas, kuris teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu, todėl teismas pagrįstai taikė Statybos įstatymo 28 straipsnį. Savavališkai pastatyti garažai stovi ne tik ant ieškovų vienų nuosavybės teise priklausančios dalies, bet ir ant trečio asmens sklypo, nors bendrasavininkų turimos žemės sklypo dalys nėra atidalytos. Teismo įpareigojimas gauti įteisinti savavališkas statybas yra pagrįstas, kadangi be šio nurodymo ieškovai nebuvo ir nebūtų pradėję jokių su statyba susijusių procedūrų. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties bei iki ginčijamų aktų priėmimo, taip pat iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį šioje byloje matyti, jog statybos patikrinimo vietoje metu, taip pat iki savavališkos statybos aktų surašymo statybą leidžiantis dokumentas statybų valstybinę priežiūrą atliekančiam pareigūnui pateiktas nebuvo. Kadangi teismo posėdyje ieškovų atstovas nurodė, kad inspekcijos atliktame 2013 m. vasario 26 d. faktinių duomenų patikrinime, kuriame dalyvavo ieškovų atstovas advokatas R. Č. ir jo manymu ir taip buvo aišku, kad statiniai pastatyti virš 10 metų, kai tuo metu iš dalyvavusių asmenų (net ir patys ieškovai) inspekcijai neminėjo apie tai. Taigi statiniai ir toliau gali stovėti be privalomų statybai dokumentų. Tai reiškia, kad po statybos leidimo panaikinimo niekas iš ieškovų negalvojo apie greitus užbaigiamus statybas leidžiančius dokumentų gavimo procesus. Nors ieškovai teigia, jog nėra duomenų, jog panaikintas statybos leidimas būtų buvęs iš esmės neteisėtas, bet gi suklastotas parašas buvo ne tik ant prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti, bet nebuvo ir visų žemės sklypo bendrasavininkų sutikimo, nors jis buvo būtinas.

17Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad bylos medžiaga patvirtina, jog nei ginčo statinio statybos metu, nei inspekcijos pareigūnui, atliekant statybos patikrinimą galiojančio statybą leidžiančio dokumento nebuvo, o panaikinus 2009 metų statybos leidimą, buvusį statinio įteisinimo pagrindu, statyba liko savavališka. Priešingai, nei teigia ieškovai, statybos savavališkumo fakto negali paneigti ir trečiųjų asmenų sudaromuose sandoriuose įrašyti pareiškimai dėl viešosios teisės pažeidimų. Apeliantų minimoje 2008 m. kovo 7 d. R. S. pirkimo-pardavimo sutartyje visiškai nėra aptariamas ginčo statinio valdymo ar jo statybos teisėtumo klausimas. Byloje įrodyta, jog statybos padariniai yra atsiradę kaip savavališkos statybos pasekmė, o ne neteisėtai išduoto ir panaikinto statybą leidžiančio dokumento pagrindu. Teismas, spręsdamas dėl statybos padarinių pašalinimo (ar tai būtų savavališka statyba, ar statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą), siekdamas suteikti statytojui galimybę įteisinti statybos padarinius gaunant naują statybą leidžiantį dokumentą, įvertina, ar toje vietoje pagal teritorijų planavimo dokumentus ir teisės aktus statyba yra galima. Abiem atvejais statytojas vykdydamas teismo sprendimą, kuriuo leista įteisinti statybos padarinius, turės atlikti visas privalomas procedūras ir veiksmus privalomam statybą leidžiančiam dokumentui gauti, taigi tuo pačiu ir gauti visų žemės sklypų bendraturčių rašytinius sutikimus. Ieškovų paaiškinimai ir pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo statinys yra pastatytas seniau nei prieš 10 metų, nei viename iš teiktų dokumentų nėra identifikuojamas ginčo statinys, kaip ir nėra patvirtinta, kad dalis statybinių medžiagų pirkta būtent ginčo statiniui, ir kad būtent tuo laikotarpiu statybinės medžiagos buvo naudojamos atliekant ginčo statinio statybos darbus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendime pabrėžė, kad ginčo statiniui panaikinus statybos leidimą bei nesant neabejotinų įrodymų, jog statiniai (garažai bei tvora) pastatyti ar esmingai rekonstruoti anksčiau nei prieš 10 metų, laikytina, kad inspekcija turėjo prievolę trečiojo asmens skundą dėl neteisėtos statybos išnagrinėti iš esmės bei priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą. Todėl atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo konstatuotas aplinkybes bei inspekcijai nustatytą įpareigojimą iš naujo išnagrinėti trečiojo asmens skundą dėl neteisėtos statybos netaikant 10 metų termino, ieškovams inspekcijai nepateikus statybą leidžiančio dokumento ginčo statinio statybai, pagrįstai konstatuotas savavališkos statybos faktas bei pagrįstai pareikalauta šalinti savavališkos statybos padarinius. Ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo kilęs dėl skirtingo tų pačių faktinių duomenų vertinimo nustatant ginčo statinio statybos laiką, todėl vykdant teismo sprendimą neturėjo būti atliekamas pakartotinis tų pačių faktinių duomenų surinkimas, kaip ir pirminiame, kuriame dalyvavo ieškovai. Nors ieškovai tvirtina, kad atliekant pakartotinį tyrimą neturėjo galimybės teikti paaiškinimų, įrodymų, nebuvo paaiškinta, kokia procedūra buvo atliekama ir kokios aplinkybės nagrinėjamos, tačiau dar ieškinio motyvuose ieškovai patys išsamiai nurodo visas trečiojo asmens R. S. skundo tyrimo aplinkybes. Ieškovai dalyvavo ir pakartotiniame, po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykusiame, statybos ( - ), teisėtumo patikrinime. Ieškovai patvirtino, kad jie yra ne tik ginčo statinio naudotojai, bet ir kad statinys buvo statomas jų užsakymu. Trečiais asmuo R. S. ginčo statinio statybos organizavime ir statyboje nedalyvavo, todėl nelaikytina garažo statytoja. Nėra pagrindo teigti, kad R. S. yra įgijusi dalį ginčo statinio nuosavybės teise. Savavališkai pastatytas ginčo statinys nėra ir negali būti nuosavybės teisės objektu, civilinės apyvartos objektu ir negalėjo būti perleistas nuosavybės teise kartu su žemės sklypu.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.

20Apeliantai teismui pateikė naujus įrodymus – 2014 m. spalio 13 pareiškimą R. S. dėl sutarties dėl naudojimosi žemės sklypu naudojimosi tvarkos pasirašymo, 2014 m. gruodžio 4 d. notaro liudijimą, jog R. S. nepasirašė sutarties, 2014 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus raštą, 2014 m. gruodžio 3 d. ieškovo V. K. prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams išduoti. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Kaip matyti iš prašomų prijungti dokumentų, dalis iš jų yra surašyti po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo ir yra susiję su apeliantų veiksmais, siekiant įteisinti ginčo garažą, todėl atsižvelgiant į tai, jog teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas prijungia naujus įrodymus prie bylos.

21Byloje nustatyta, jog žemės sklypas, esantis ( - ) nuosavybės teise priklauso ieškovams ir trečiajam asmeniui: 213/848 dalys O. Z., 211/848 dalys A. S., 284/848 dalys V. K. ir 140/848 dalys R. S. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2014 m. gegužės 6 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-140506-00071, SSA-00-140506-00072, SSA-00-140506-00073, kuriuose konstatuota savavališka naujo statinio (garažo) – neypatingo statinio statyba. 2014 m. gegužės 6 d. privalomaisiais nurodymais Nr. PRN-00-140506-00066, PRN-00-140506-00067, PRN-00-140506-00068 ieškovai buvo įpareigoti savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti garažų paskirties pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovai ieškiniu prašė panaikinti atsakovo surašytus savavališkos statybos aktus ir privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius iš esmės nurodydami, jog atsakovo aktai yra neteisėti ir priimti nepakankamai ištyrus faktines aplinkybes, nes ginčo pastatas (garažas) pastatytas ne savavališkai, o turint 2009 m. lapkričio 25 d. visų bendraturčių vardu gautą statybos leidimą, kuris formaliu pagrindu buvo panaikintas 2011 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, t. y. savavališkos statybos aktus palikdamas galioti bei panaikindamas privalomuosius nurodymus, leidžiant ieškovams sutvarkyti projektinę dokumentaciją arba pašalinti savavališkos statybos padarinius, pripažino ginčo statinį savavališka statyba. Apeliantai nurodo, jog aplinkybė, kad statybos leidimas buvo panaikintas, negali būti pagrindu statinį laikyti savavališku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka.

22Pagal Statybos įstatymo 2 str. 71 d. savavališka statyba laikoma statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Taigi statybos savavališkumą lemia ne savavališkos statybos akto surašymo faktas, bet statybos be galiojančio statybos leidimo arba turint galiojantį statybos leidimą, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, faktas. Tai reiškia, jog statyba, neturint atitinkamo statybos leidimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti statybą savavališka. Byloje ginčo, jog pastatytas garažas yra priskirtinas neypatingam statiniui, kurio statybai remiantis Statybos įstatymo 20 str. 1 d. 1 p. ir 23 str. 1 d. 1 p. rengiamas statybos projektas ir privalomas statybos leidimas, nėra. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovams ir trečiajam asmeniui 2009 m. lapkričio 25 išdavė statybos leidimą naujai statybai – neypatingam statiniui – garažams (t. I, b. l. 50). Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. I-3050-426/2011 buvo panaikintas tiek statybos leidimas, tiek 2009 m. rugsėjo 30 d. projektavimo sąlygų sąvadas, kurio pagrindu išduotas statybos leidimas (t. I, b. l. 30-33). Minėti aktai buvo panaikinti atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1611-111/2011 nustatytas faktines aplinkybes, jog savivaldybei pateiktame architektės prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti buvo suklastoti ieškovų ir trečiojo asmens parašai (t. II, b. l. 167-170). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi Nr. 2K-449/2012 panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartimi, ir bylą nutraukė dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.), tačiau visgi ir kasacinio teismo nutartyje konstatuoti architektės neteisėti veiksmai suklastojant ieškovų ir trečiojo asmens parašus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi Nr. A525-620/2013 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. I-3050-426/2011 nepakeistą, nurodydamas, jog nėra duomenų, kad pagal panaikintą statybos leidimą būtų pastatyti nauji statiniai, o aplinkybė, jog dar iki išduodant statybos leidimą sklype galimai buvo neteisėtai pastatyti statiniai, turėtų būti sprendžiama Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (t. II, b. l. 55-60). Pagal CPK 182 str. 2 ir 3 p. nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims bei asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Ieškovai administracinės bylos nagrinėjime dalyvavo, ieškovas V. K. baudžiamojoje byloje dalyvavo kaip liudytojas, taigi ir apie baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su statybos leidimo išdavimu ieškovai žino, todėl atitinkami žino ir tai, jog suklastoto prašymo pagrindu išduotas projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas, neturint bendraturčio aiškiai išreikštos valios (sutikimo), negali būti laikomi teisėtais. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra susijęs su įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų revizija, todėl apeliantų argumentai dėl statybos leidimo panaikinimo formalumo yra nepagrįsti.

23Apeliantai teigia, jog galimybė sutvarkyti dokumentaciją turėjo būti suteikta Statybos įstatymo 281 str. pagrindu, kuriame reglamentuota statybos padarinių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą šalinimo procedūra. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka pirmiausia dėl to, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog ginčo garažas pastatytas savavališkai, o ne neteisėtai išduoto ir vėliau panaikinto statybos leidimo pagrindu. Kita vertus, apeliantai ir neginčija, jog ginčo statinį siekiama įteisinti gaunant statybos leidimą kaip naujos statybos statiniui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek pagal Statybos įstatymo 28 str. (blanketinė norma) ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str., tiek pagal Statybos įstatymo 281 str. nuostatas, teismui sprendžiant dėl statybos įteisinimo ar jos padarinių pašalinimo, vertinama ar statybvietėje atitinkama statyba iš viso yra galima, taip pat nepriklausomai nuo minėtų teisės aktų normų taikymo, statytojams vis tiek kyla pareiga atlikti visas privalomas procedūras statybos leidimui gauti, tam tarpe gauti visų bendraturčių rašytinius sutikimus. Ieškovams neturint statybos leidimą patvirtinančio dokumento, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 28 str. ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. nuostatas, taip pat derindamas šalių interesų teisėtus interesus, pagrįstai suteikė ieškovams galimybę per nustatytą terminą gauti statybą leidžiantį dokumentą ginčo statiniui įteisinti ir tik tokio dokumento negavus įpareigojo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Apeliantų argumentai, jog Statybos įstatymo 281 str. suteikia statytojams daugiau teisių (neribojamas laike dokumentacijos tvarkymas, galimybė pareikšti priešieškinį sutikimą neduodančiam bendrataučiui ir pan.) nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes tiek iš naujai pateiktų įrodymų, tiek iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, jog apeliantai aktyviai siekia įteisinti garažą kaip naują statybą, t. y. pareiškė ieškinį bendraturtei R. S. dėl sutikimo statybos projektui gauti (Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. e2-19002-937/2015 ir Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. e2A-716-275/2016) ir žemės sklypo, ant kurio yra ginčo statinys, naudojimosi tvarkos nustatymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. e2-396-833/2016). Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas sprendimas priimtas dar 2014 m. lapkričio 17 d., pateikus apeliacinį skundą, apeliantai įgijo galimybę nevykdyti teismo sprendimo daugiau nei metus, todėl įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytą 6 mėn. terminą statybai įteisinti arba pašalinti jos padarinius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendras beveik dvejų metų terminas yra daugiau negu pakankamas įteisinti savavališką statybą, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų.

24Apeliantai nurodo, jog ginčijami aktai ir nurodymai buvo priimti neteisėtai ir dėl to, jog jie nebuvo informuoti apie inspekcijos atliekamą tyrimą, nežinojo ką inspekcija tyrė, tyrimas buvo atliktas ne pilnai, nes vertintas tik garažo klausimas, nors turėjo būti sprendžiama ir dėl tvoros. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartyje Nr. A525-620/2013 nurodytus išaiškinimus, R. S. 2013 m. gegužės 2 d. skundu (t. I, b. l. 89-95) kreipėsi į atsakovą, tačiau skundas buvo atmestas, nustačius, jog statiniai buvo pastatyti 1997-2002 metais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. I-686-121/2014 patenkino R. S. skundą ir įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją iš naujo išnagrinėti jos skundą, nurodydamas, jog labiausiai tikėtina, kad ginčo statinys yra iki 2009 m. spalio mėn. vietoje buvusių pavienių statinių (sandėliukų, garažų) pastatytas naujas pastatas, nes anksčiau nei prieš 10 metų valdoje buvę statiniai, apie kuriuos kalbama kai kuriuose liudytojų paaiškinimuose, nėra ties patys, dėl kurių yra kilęs ginčas (t. I, b. l. 34-40). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi netenkino ieškovo V. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinėje byloje Nr. I-686-121/2014, nurodydamas, jog byloje nebuvo sprendžiamas klausimas kada buvo pastatyti statiniai (garažas ir tvora) ir nebuvo konstatuota, jog garažas pastatytas pagal 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimą. Tuo tarpu klausimas iš esmės buvo sprendžiamas ar inspekcija tinkamai išnagrinėjo R. S. 2013 m. gegužės 2 d. skundą. LVAT taip pat nurodė, jog ieškovas neįrodė, kokią įtaką jo įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (t. II, b. l. 4-8). Taigi kaip teisingai nurodo apeliantai, jie minėtoje administracinėje byloje nedalyvavo. Tačiau argumentai, jog ieškovai nedalyvavo minėtoje administracinėje byloje ir dėl to nežinojo apie atliekamą tyrimą, negali būti vertinami rimtai atsižvelgiant vien į tai, jog ginčai dėl pastatyto garažo trunka iš esmės nuo 2009 m. Be to, apeliantų nežinojimą apie atliekamą pakartotinį tyrimą, paneigia pačių apeliantų atstovo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, jog ieškovai dalyvavo pakartotiniame patikrinime. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, jog atsakovas pakartotinai atlikdamas tyrimą nesiaiškino visų, ginčo nagrinėjimui svarbių aplinkybių, o atlikto tų pačių faktinių aplinkybių patikrinimą. Kaip matyti iš tyrimo dėl statybų žemės sklype, esančiame adresu ( - ), medžiagos (t. II, b. l. 9-189) bei šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kilęs dėl skirtingo tų pačių faktinių duomenų vertinimo nustatant ginčo statinio statybos laiką. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog vykdant administracinio teismo sprendimą turėjo būti atliekamas pakartotinis tų pačių faktinių duomenų surinkimas. Kita vertus nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra nurodoma ginčo išsprendimui esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos atsakovo ir teismų sprendimuose (administraciniuose ir skundžiamame). Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais dėl atsakovo vykdomo tyrimo apimties, t. y. jog atsakovas netyrė ir tvoros teisėtumo. Pažymėtina, jog ieškinio reikalavimai yra pareikšti tik dėl savavališkos statybos aktų ir privalomų nurodymų, kurie yra priimti būtent dėl garažo, o ne dėl tvoros teisėtumo. Garažas ir tvora yra savarankiški statiniai, todėl dėl kiekvieno objekto tyrimas gali būti atliekamas atskirai. Teismų informacinės sistemos duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teisme būtent ir yra nagrinėjama civilinė Nr. e2-912-937/2016 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovams V. K., A. S., O. Z., kuriuo prašoma įpareigoti atsakovus per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti su mūriniais stulpeliais ir metalinių strypų ažūrine viršutine dalimi tvorą, esančią ( - ), bei sutvarkyti statybvietę, teismo sprendime nurodant, jog, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius savo lėšomis, išlaidas priteisiant iš atsakovų. Todėl apeliantų argumentai dėl atsakovo vykdyto tyrimo apimties yra deklaratyvūs ir nepaneigia atsakovo priimtų aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

25Apeliantai taip pat argumentuoja, jog R. S. irgi yra ginčo statinio statytoja, nes UAB „Sitas“ garažo ir tvoros projektą parengė ne tik ieškovų, bet ir trečiojo asmens iniciatyva, jai ginčo statinio dalis perėjo CK 6.395 str. 1 d. pagrindu, R. S. pati neneigė, jog naudojasi sandėliuku. Teismo vertinimu šios aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kita vertus, kaip minėta, ieškovai yra kreipęsi kitoje byloje dėl S. S. sutikimo statybos projektui gauti. Todėl pagrįstai teigtina, jog R. S. negali būti laikoma garažo statytoja, nes nėra suinteresuota statinio, kurio dalis priklausytų jai, pastatymu. Be to, CK 4.47 str. 1 d. 4 p. nustato, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Tam, kad nekilnojamas daiktas galėtų tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu, jis turi būti sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu, nes kitaip toks nekilnojamas daiktas negalėtų būti registravimo objektu (CK 4.253 str. 1 d.). Kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarties, 2008 m. kovo 7 d. R. S. įsigijo tik butą ir 140/848 dalį žemės sklypo, esančio ( - ) (t. II b. l. 37-41). Jokių kitų įrodymų, jog garažas (sandėliukas) būtų perleistas trečiajam asmeniui byloje nėra. Todėl savavališkai pastatytas statinys negali būti nuosavybės teisės objektu, atitinkamai ir negali būti perleidžiamas kartu su žemės sklypu.

26Apeliantai teigia, jog 1999 m. lapkričio 17 d. sutartis Nr. 406/99/Lt tarp UAB „Termoluksas“ (vykdytojas) ir V. K. (užsakovas), kuria vykdytojas įsipareigojo pristatyti ir sumontuoti garažo vartus (t. I, b. l. 42-44); 1999 m. lapkričio 12 d. darbų priėmimo aktas (t. I, b. l. 45); 1999 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaita faktūra (t. I, b. l. 46) patvirtina, kad statiniai buvo baigti 1999 m. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog minėti įrodymai patvirtina ginčo statinio pastatymo laikotarpį. Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant faktas gali būti nustatytas, o kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Teismo vertinimu, nei vienas iš apeliantų nurodomų dokumentų neįrodo, jog ginčo statinys buvo baigtas 1999 metais, nes nei viename iš dokumentų nurodytų duomenų negalima identifikuoti ginčo statinio bei, kad statybinės medžiagos (vartai, žvyras ir t. t.) buvo panaudotos būtent ginčo statinio statybai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie įrodymai buvo pateikti tik teismui, tačiau jų ieškovai neteikė atsakovui atliekant tyrimą dėl statybų, taip pat jie negali paneigti administracinių teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių.

27Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-287/2010).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

29Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai V. K., A. S. ir O. Z. ieškiniu prašė panaikinti Valstybinės... 4. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prašė... 5. Trečiasis asmuo R. S. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovai... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovų... 8. netenkino ieškovų V. K., A. S. ir O. Z. ieškinio reikalavimo panaikinti... 9. ieškovų V. K. , A. S. ir O. Z. ieškinio reikalavimą dėl 2014-05-06... 10. neįvykdžius šio nurodymo per nustatytą terminą, įpareigojo ieškovus V.... 11. Teismas nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija... 12. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad statybos buvo vykdomos 1999 m.... 13. Dėl privalomų nurodymų nugriauti statinį teismas nurodė, jog nustačius,... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Ieškovai V. K., A. S. ir O. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 16. Trečiasis asmuo R. S. atsiliepimu prašo ieškovų apeliacinį skundą... 17. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu prašo... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 20. Apeliantai teismui pateikė naujus įrodymus – 2014 m. spalio 13 pareiškimą... 21. Byloje nustatyta, jog žemės sklypas, esantis ( - ) nuosavybės teise... 22. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 71 d. savavališka statyba laikoma statinio ar... 23. Apeliantai teigia, jog galimybė sutvarkyti dokumentaciją turėjo būti... 24. Apeliantai nurodo, jog ginčijami aktai ir nurodymai buvo priimti neteisėtai... 25. Apeliantai taip pat argumentuoja, jog R. S. irgi yra ginčo statinio statytoja,... 26. Apeliantai teigia, jog 1999 m. lapkričio 17 d. sutartis Nr. 406/99/Lt tarp UAB... 27. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 29. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti...