Byla 2A-447-623/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Marijono Greičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Jonei Markevičiūtei, dalyvaujant apeliantei A. V. ir jos atstovei Dovilei Mikučionytei, atsakovo atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė A. V. ieškiniu (b.l. 3-8) bei patikslintu ieškiniu (b.l. 55-60) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti 2007-07-30 Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ 18.17 p., priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2007-07-31 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, grąžinti ją į Vilniaus m. VPK 6-ojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialistės pareigas. Ieškovė nurodė, kad ji nuo 1999-05-01 iki 2007-07-31 dirbo Vilniaus miesto VPK 6-ojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialiste. Vilniaus m. VPK viršininko 2007-07-30 įsakymu Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2007-07-31 buvo atleista iš darbo. Jos atleidimas yra grindžiamas LR DK 129 str., 140 str. Jos nuomone, atleidimas iš darbo yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Vilniaus m. VPK privalėjo užtikrinti jos teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taikyti jai įstatymų suteiktas garantijas. Ieškovei pateiktame įspėjime buvo nurodyta tik abstrakčios atleidimo iš darbo priežastys, nurodant tik DK straipsnių pavadinimus ir Generalinio komisaro įsakymo numerį. Ieškovės nuomone, įspėjime tik formaliai nurodant atleidimo iš pareigų priežastis, buvo pažeista jos teisė į visapusišką ir pilną informaciją, nesuprantamos atleidimo priežastys. Atleidimo dieną, Vilniaus m. VPK tiek viešosios policijos Migracijos skyriuje, tiek Vilniaus m. VPK teritorinių policijos komisariatų viešosios policijos Pasų poskyriuose buvo laisvos specialistės pareigybės, tačiau jai nebuvo pasiūlyta pareiti į nei vieną iš tų pareigybių. Ieškovė prašė teismo atsižvelgti, jog po struktūrinių pertvarkymų jos, kaip laisvai samdomos darbuotojos - specialistės pareigybė išliko. Ji yra Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narė. Prieš įteikiant įspėjimus dėl darbo sutarties nutraukimo su darbuotojų atstovais Vilniaus m. VPK nesikonsultavo, taip nesuteikdamas galimybės išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių.

4Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepimu į ieškinį (b.l. 14-15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių patvirtinimo“ panaikino Vilniaus m. VPK migracijos padalinių pareigybes. Tarp panaikintų pareigybių buvo ir ieškovės užimama pareigybė. Taigi Policijos departamento sprendimas yra tinkama ir svarbi priežastis darbo sutarties nutraukimui. Ieškovė iš darbo buvo atleista 2007-07-30 įsakymu Nr. 10-TE-344. Šis įsakymas buvo priimtas remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233 bei laikantis visų įstatymų nustatytų terminų ir reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. 2007-03-30 įspėjimo lapelyje Nr.133 pasirašytame A. V. yra aiškiai įvardintas tiek įgaliotos institucijos sprendimas, tiek jį nulėmęs Policijos departamento migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių planas. Jei ieškovei kilo neaiškumų ji turėjo įstatymų nustatytą teisę ir galimybes gauti visą informaciją susijusią su šiuo reorganizavimu, tačiau nėra jokių duomenų, kad ieškovė tokios informacijos prašė.

5Atsakovas teigė, kad ieškovė buvo sistemingai 2007-04-16, 2007-05-05, 2007-05-21, 2007-06-04, 2007-06-19, 2007-07-27 informuojama apie visas esamas laisvas siūlomas Vilniaus m. VPK pareigybes. Ieškovė savo sąmoningais veiksmais vengė pasirašyti dalį šių siūlymų, nors ir buvo su jais supažindinta kitais būdais t.y. viešai juos paskelbiant pasitarimuose bei skelbimų lentoje.

6Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė turėjo teisę apskųsti Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymus Nr. 5-V-233 ir 5-V-183, bet tuo nepasinaudojo. Vilniaus m. VPK gavęs sprendimą dėl pareigybių (etatų) naikinimo, 2007-05-04 įvykusio pasitarimo dėl Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Migracijos padalinių reorganizacijos, metu, konsultavosi su profesinėmis sąjungomis apie galimų reorganizavimo padarinių mažinimo galimybes, bei svarstė pasiūlymus dėl galimybės darbuotojus įdarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi, ėmėsi visų Vilniaus m. VPK kompetencijoje esamų priemonių darbuotojų interesams apginti.

7Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b.l. 114-120) ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas, ir nėra pagrindo naikinti 2007-07-31 Vilniaus miesto VPK viršininko 2007-07-30 įsakymo Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ bei tenkinti kitus ieškovės reikalavimus. Teismas nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo priežastis įspėjime buvo nurodyta pakankamai konkrečiai ir leido ieškovei suprasti bei žinoti jos atleidimo iš darbo priežastis. Teismas nusprendė, jog 2007 m. kovo 30 d. įspėjimo lapelis Nr. 133 atitiko DK 130 str. 2 d. nustatytus reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis dėl informacijos, susijusios su reorganizavimu suteikimo. Pažymėjo, jog nepateikta jokių įrodymų, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-29 ir 2007-03-15 įsakymai Nr. 5-V-233 ir Nr. 5-V-183 buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, todėl jie yra galiojantys.

8Teismas nurodė, kad Vilniaus m. VPK 6-ojo policijos komisariato raštai patvirtina, kad Pasų poskyrio darbuotojos buvo supažindinamos su laisvų pareigybių sąrašu, tačiau pasirašyti atsisakydavo. Kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja. Tai, kad ieškovei darbdavys kito darbo nepasiūlė individualiai, nelaikytina DK 129 str. 1 d. pažeidimu. Teismas padarė išvadą, jog darbdavys pareigą informuoti ieškovę apie esamas laisvas pareigybes įvykdė tinkamai, todėl laikė, kad ieškovei darbdavys kitą darbą pasiūlė. Teismas konstatavo, jog ieškovė atleista iš darbo pagal LR DK 129 str., nesant galimybės perkelti ją į kitą darbą, kadangi ieškovė nepareiškė noro kandidatuoti nė į vieną pasiūlytą laisvą pareigybę.

9Teismas nurodė, kad ieškovė neturi pagrindo teigti, kad jos įgytas išsilavinimas yra prilyginamas Lietuvoje įgytam išsilavinimui, todėl jai negalėjo būti siūloma naujai steigiama pasų poskyrio specialisto pareigybė, kuriai buvo reikalinga turėti aukštąjį universitetinį, aukštąjį neuniversitetinį arba aukštesnįjį išsilavinimą, arba iki 1995 metų įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą. Studijų kokybės vertinimo centras 2007-08-08 pateikė išvadą, kurioje ieškovės kvalifikacija nuspręsta vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias studijas, kai suteikiama profesinė kvalifikacija, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą Studijų kokybės vertinimo centre. Ieškovė su tokia Studijų kokybės vertinimo centro išvada nesutiko ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

10Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl reorganizavimo (pertvarkymo), bet tai nebuvo įforminta kaip išankstinės konsultacijos pagal LR DK 130 str. 4 d. Vilniaus miesto VPK pasitarimo dėl Vilniaus miesto VPK VP Migracijos padalinių reorganizacijos 2007-05-04 protokolas Nr. 10-GP-14 patvirtina, kad Vilniaus miesto VPK administracija konsultavosi su profesinėmis sąjungomis apie galimų reorganizavimo padarinių mažinimo galimybes, bei svarstė pasiūlymus dėl galimybės darbuotojus įdarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas ėmėsi visų Vilniaus miesto VPK kompetencijoje esamų priemonių darbuotojų interesams apginti. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, kad konsultacijų surengimas būtų sušvelninęs pertvarkymo padarinius ieškovės atžvilgiu.

11Apeliaciniu skundu (b.l. 122-127) ieškovė A. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007-07-30 įsakymo Nr. 10-TE-344 ,,Dėl tarnybos eigos“ 18.17 punktą; priteisti iš atsakovo vidutinį ieškovės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2007-07-31 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; grąžinti ieškovę į Vilniaus miesto VPK Šeštojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialistės pareigas.

12Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė DK 129 str. 2 d. ir DK 130 str. 2 d. nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai teisinį pareigybės panaikinimo pagrindo įvardijimą traktavo kaip pakankamai konkrečios darbo sutarties nutraukimo priežasties įvardijimą ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog 2007-03-30 įspėjimo lapelis Nr. 133 atitiko DK 130 str. 2 d. nustatytus turinio reikalavimus.

13Ieškovei buvo pateikta neišsami informacija apie laisvas darbo vietas ir į jas pretenduojantiems asmenims keliamus bendruosius reikalavimus, be to, ieškovei nebuvo iš anksto pranešta apie naujai steigiamas pasų poskyrio specialistės pareigas užimančiam asmeniui keliamus aukštesnius išsilavinimo reikalavimus, todėl mano kad tokie darbdavio veiksmai pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertinti ir pripažinti pažeidžiančiais DK 129 str. nuostatas.

14Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo pareigą ieškovei siūlyti po reorganizacijos naujai steigiamą pasų poskyrio specialisto pareigybę, faktines bylos aplinkybes įvertino formaliai ir nepagrįstai bei neteisėtai konstatavo, kad ieškovės turimas išsilavinimas neatitiko naujai steigiamos pasų poskyrio specialisto pareigybės aprašyme įtvirtintų reikalavimų, todėl naujai steigiama pareigybė ieškovei negalėjo būti siūloma. Ieškovė teigia, kad jos pareigybė ir vykdytos funkcijos po struktūrinių pertvarkymų iš esmės išliko nepakitusios, tačiau buvo nustatyti aukštesni išsilavinimo reikalavimai. Kadangi praktiškai analogiškas funkcijas ji vykdė nuo 1999-05-01, todėl mano, jog darbdavys turėjo pareigą išsamiai, atsižvelgdamas į ieškovės įgytą patirtį, įgūdžius, profesinę kvalifikaciją įvertinti ieškovės tinkamumą naujai steigiamoms pasų poskyrio specialisto pareigoms ir priimti konkretų sprendimą dėl profesinio Maskvos psichologų socialiniame institute jos įgyto išsilavinimo pripažinimo arba nepripažinimo, apie tai per protingus terminus informuodamas ieškovę. Atsakovas jos tinkamumą naujai steigiamoms pareigoms įvertino formaliai, tuo pažeisdamas jam tenkančią pareigą pirmiausia siūlyti labiausiai jos profesiją, specialybę, kvalifikaciją bei sveikatos būklę atitinkančias pareigas.

15Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbdavys pagrįstai nesurengė išankstinių konsultacijų su Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesine sąjunga, kurios nare ieškovė buvo reorganizacijos metu. Pabrėžia, kad konsultacijos su darbuotojų atstovais turi būti išankstinės – rengiamos prieš įspėjimo lapelių apie numatomą darbuotojų atleidimą, įteikimą. Nagrinėjamu atveju susitikimas su Profesinės sąjungos atstovais buvo suorganizuotas jau po įspėjimo lapelio ieškovei įteikimo, todėl negali būti laikomas tinkamu DK 130 str. 4 d. numatytos darbdavio pareigos įgyvendinimu.

16Atsakovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 130-131) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad 2007-03-30 įspėjimo lapelyje Nr. 133 pasirašytame A. V. aiškiai įvardintas tiek įgaliotos institucijos sprendimas, tiek jį nulėmęs Policijos departamento migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių planas. Nėra duomenų, kad ieškovė prašė informacijos, susijusios su reorganizavimu. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą (nepripažintą LR), todėl jai taikomi aukštesni teisės aktų bei jų normų suvokimo standartai.

17Apeliantei periodiškai buvo siūlomos visos esamos laisvos pareigybės, tačiau apeliantė jų atsisakė neišreikšdama sutikimo būti perkelta į siūlytas pareigybes. Apeliantės funkcijos iš esmės pasikeitė, todėl apeliantės argumentas, kad funkcijos panaikintose ir kitose naujai įsteigtose pareigybėse yra nepakitusios, yra nepagrįstas.

18

19Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

20Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.

22Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Nesant pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų, nes viešasis interesas šioje darbo byloje nepažeistas, be to, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustačius, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1999-05-01 iki 2007-07-31 dirbo Vilniaus m. VPK 6-ojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialiste (b. l. 17-20). Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ panaikino Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių pareigybes. Tarp panaikintų pareigybių buvo ir ieškovės užimama pareigybė. 2007-03-30 ieškovei pasirašytinai buvo įteiktas įspėjimo lapelis Nr. 133 (b. l. 21), kuriame buvo nurodoma, jog nuo 2007-08-01 gali būti panaikinta jos einama pareigybė, esant galimybei ir jai sutikus, ji bus perkelta į kitą darbą, jeigu panaikinus jos pareigybę ji nebus perkelta į kitas pareigas, darbo sutartis su ieškove bus nutraukta. Ieškovė nuo 2007-07-31 buvo atleista iš darbo Vilniaus miesto VPK viršininko 2007-07-30 įsakymu Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 9-11) pagal LR DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).

24Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį Darbo kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.

25Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad darbo sutarties nutraukimo priežastis apeliantei įteiktame įspėjime buvo nurodyta pakankamai konkrečiai ir leido ieškovei suprasti bei žinoti jos atleidimo iš darbo priežastis.

26Kolegijai nėra pagrindo nesutikti su tokia teismo padaryta išvada ir konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju darbdavys būtų pažeidęs Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Kolegijos nuomone, 2007-03-30 įspėjimo lapelyje Nr.133, kurį pasirašė pati apeliantė yra aiškiai nurodyta, kad remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-29 ir 2007-03-15 įsakymais Nr. 5-V-233 ir Nr. 5-V-183 yra panaikinama apeliantės einama pareigybė (b.l. 21). Taigi, abu šie dokumentai aiškiai nurodo priežastis, nulėmusias Policijos departamento sprendimą dėl pareigybių panaikinimo, byloje nėra duomenų, kad apeliantei buvo kliudoma išsamiai susipažinti su generalinio komisaro įsakymais, nulėmusiais Vilniaus m. VPK padalinių reorganizavimą, todėl teigti, kad apeliantei įteiktas 2007-03-30 įspėjimo lapelis Nr.133 turi turinio trūkumų, nėra pagrindo.

27Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą informuoti apeliantę apie laisvas darbo vietas.

28Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Teismų praktikoje ši nuostata paprastai aiškinama kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą.

29Darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu. Ją darbdavys įgyvendina informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad įstatyme nenustatyta, jog pasiūlymas dėl kito darbo perkeliamam dėl numatomo atleidimo darbuotojui būtų pateiktas raštu (DK 129 straipsnis). Aplinkybė, kad darbuotojui buvo pasiūlytas kitas darbas, gali būti įrodinėjama visomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

30Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į kitą darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz., paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų lentoje, jeigu tai įprasta informacijos skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti pripažinta teismo kaip tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio pranešimas apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką darbuotojas buvo informuojamas apie darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai ta aplinkybė, kad kiekviena laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui nebuvo pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

31Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojai individualiai buvo pasiūlyta dirbti kitą darbą keliose darbo vietose, kurios, darbdavio manymu, tiko darbuotojai pagal kvalifikaciją. Todėl kolegija pripažįsta, kad tokie darbdavio siūlymai pasirašytinai susipažinti apeliantei su laisvų pareigybių sąrašu buvo tinkami, bet darbuotoja nesutiko būti perkelta. Byloje taip pat nustatyta, kad darbdavys viešai skelbė apie laisvas darbo vietas (susirinkimuose ir skelbimų lentoje) ir ieškovė turėjo galimybę susipažinti su šia informacija, todėl DK 129 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.

32Apeliantė pažymėjo, kad 2003 m. ji baigė Maskvos psichologų socialinį institutą ir įgijo teisės juristo profesinę kvalifikaciją. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė apeliantės įgytą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias studijas, jeigu bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas pagal programą Studijų vertinimo centre. A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad Maskvos psichologų socialinio instituto diplomas buvo jos asmens byloje, apeliantė žinojo, kad kiti jos bendradarbiai kreipėsi į Studijų vertinimo centrą dėl analogiškos kvalifikacijos pripažinimo, tačiau pati apeliantė kvalifikacinio egzamino nesirengė laikyti nes neturėjo pinigų.

33Atsižvelgiant į tokius paaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad apeliantei negalėjo būti pasiūlytos naujai steigiamos pasų poskyrio specialisto pareigos, nes pagal galiojantį ir apeliantės neginčijamą Vilniaus miesto VPK viršininko 2007 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 10-V-420 patvirtinto Vilniaus m. VPK 6-ojo PK Viešosios policijos Pasų poskyrio specialisto pareigybės aprašymo 3 p. buvo įtvirtintas reikalavimas šias pareigas užimančiam asmeniui turėti aukštąjį universitetinį, aukštąjį neuniversitetinį arba aukštesnįjį išsilavinimą, arba iki 1995 m. įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą (b.l. 38).

34Apeliantė taip pat nurodo, kad surengus išankstines konsultacijas su Profesinės sąjungos atstovais, būtų išspręstas klausimas dėl apeliantės manymu formalaus reikalavimo – aukštojo išsilavinimo reikalavimo apeliantės atžvilgiu pagrįstumo.

35Su tokiu apeliantės argumentu kolegija nesutinka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie reorganizaciją Profesinei sąjungai buvo žinoma ir ji buvo dėl tokios reorganizacijos išsakiusi savo nuomonę ne tik departamentui, bet ir viešai per visuomenės informavimo priemones. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl reorganizavimo (pertvarkymo), bet tai nebuvo įforminta kaip išankstinės konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį. Byloje neįrodyta, kad konsultacijų surengimas būtų sušvelninęs pertvarkymo padarinius ieškovės atžvilgiu. Jeigu išankstinių konsultacijų pagal DK 130 straipsnio 4 dalį nesurengta, bet vykdant pertvarkymus profesinė sąjunga savo poziciją dėl pertvarkymų pareiškė ir neįrodyta, kad konsultacijos būtų turėjusios esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimui, tai teismas konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimo ar jų neįforminimo pagal DK 130 straipsnio 4 dalį gali nepripažinti kaip darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo, teikiančio pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).

36Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus miesto VPK nutraukdamas darbo sutartį, sudarytą su ieškove darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį, pažeidė teisės normas, reglamentuojančių darbuotojo atleidimą iš darbo, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

37Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo argumentais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.)

38Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

39Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. ieškovė A. V. ieškiniu (b.l. 3-8) bei patikslintu... 4. Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepimu į ieškinį (b.l. 14-15) prašė jį... 5. Atsakovas teigė, kad ieškovė buvo sistemingai 2007-04-16, 2007-05-05,... 6. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė turėjo teisę apskųsti Lietuvos policijos... 7. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b.l.... 8. Teismas nurodė, kad Vilniaus m. VPK 6-ojo policijos komisariato raštai... 9. Teismas nurodė, kad ieškovė neturi pagrindo teigti, kad jos įgytas... 10. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog profesinė sąjunga išreiškė savo... 11. Apeliaciniu skundu (b.l. 122-127) ieškovė A. V. prašo... 12. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei... 13. Ieškovei buvo pateikta neišsami informacija apie laisvas darbo vietas ir į... 14. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo... 15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbdavys... 16. Atsakovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu... 17. Apeliantei periodiškai buvo siūlomos visos esamos laisvos pareigybės,... 18. ... 19. Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 21. Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo... 22. Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą... 23. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1999-05-01 iki 2007-07-31 dirbo Vilniaus m.... 24. Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog darbdavys gali... 25. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė... 26. Kolegijai nėra pagrindo nesutikti su tokia teismo padaryta išvada ir... 27. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą... 28. Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo, jei... 29. Darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į... 30. Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti... 31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojai individualiai buvo pasiūlyta... 32. Apeliantė pažymėjo, kad 2003 m. ji baigė Maskvos psichologų socialinį... 33. Atsižvelgiant į tokius paaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad apeliantei... 34. Apeliantė taip pat nurodo, kad surengus išankstines konsultacijas su... 35. Su tokiu apeliantės argumentu kolegija nesutinka. Kaip teisingai nurodė... 36. Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus miesto VPK... 37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir... 38. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 39. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti...