Byla 2S-591-601/2009
Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2816-454/2009, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel, Algirdo Remeikos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Stogusta“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2816-454/2009, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės,

Nustatė

2Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartimi patenkino ieškovo UAB „Technosta“ prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo UAB „Stogusta“ pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, o jų nesant arba esant nepakankamai – atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pareikšto piniginio reikalavimo ribose – 18 429,75 Lt sumai. Teismas nustatė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ginčijama suma pakankamai didelė, todėl ieškovas turi pagrindą prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas, minėtas aplinkybes patvirtina ir ieškovo pateikti įrodymai. Vadovaujantis CPK 148 str. 1 d. laikinąsias apsaugos priemones taikė, nepranešus atsakovui, kadangi yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomu.

3Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009-01-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2816-454/2009 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Motyvuose nurodo: 1) teismas nepagrįstai areštavo atsakovo pinigines lėšas 18 429,75 Lt sumai, kadangi sąskaitos arešto dieną skola už prekes buvo tik 14 355,61 Lt dydžio; 2) ieškovas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas vengia bendradarbiauti dėl skolos sumokėjimo. Teismui pateikti skolos suderinimo aktai, patvirtina, jog atsakovas nevengia bendradarbiauti su ieškovu derinant skolos sumokėjimą, yra vykdomi mokėjimai, laikotarpiu nuo 2008-07-31 iki 2009-01-16 skolos dydis nuo 30 804,48 Lt sumažėjo iki 14 355,61 Lt, taip pat per šį laikotarpį nebuvo sustabdytas prekių tiekimas atsakovui; 3) skundžiama nutartis neužtikrina atsakovo interesų gynimo pusiausvyros, kadangi nėra jokių garantijų, kad areštavus atsakovo sąskaitoje esančias pinigines lėšas 18 429,75 Lt sumai, ieškovas jam nepriklausantį skirtumą nuo išieškotos sumos sugrąžins atsakovui, kadangi teismas neišsprendė atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimo. Atsakovas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir teisminio proceso patiria ir ateityje patirs nuostolius, dėl kurių atlyginimo turės ieškovui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimą; 4) ekonomiškumo principas ginčo atveju neturėtų būti taikomas, kadangi tarp šalių verslo santykiai atsiradę nuo 2004-11-18, ieškovą daugiau kaip 4 m. tenkino tokia atsiskaitymų tvarka, jokių pretenzijų, dėl pavėluotų apmokėjimų ieškovas atsakovui nereiškė, neskaičiavo delspinigių, todėl laikytina, kad ieškovas neįrodė, kad patiria nuostolius dėl vėluojančių mokėjimų bei neįrodė, kodėl atsiskaitymo tvarka, kuri buvo jam ekonomiškai naudinga, tapo nenaudinga; 5) ieškovas nepatiekė rodymų aptvirtinančių atsakovo piktavališkumą, kadangi ieškinio padavimo dieną jokių pretenzijų nereiškė, jokių ginčų nebuvo; 6) atsakovas neprivalo mokėti 184,14 Lt delspinigių, nes tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktuose nėra numatytas galutinis skolos grąžinimo terminas, nėra numatytas terminas, nuo kurio skaičiuojami delspinigiai, ir iš viso nėra tarpusavyje suderinta, kad atsakovas mokės delspinigius.

4Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2009-01-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2816-454/2009 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Motyvuose nurodo: 1) atsakovas dalį skolos 4 000 Lt ieškovui sumokėjo būtent tą dieną, kai teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones; 2) atsakovas už prekes sumoka tik dalį skolos, o įsiskolinimo suma yra didelė, ieškovas lėšų, kurių nesumoka atsakovas, negali naudoti įmonės veikloje, o atsakovas nepagrįstai naudojasi ieškovo lėšomis neatsiskaitydamas už prekes; 3) atsakovas piktnaudžiauja ieškovo pasitikėjimu sudarydamas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus, kadangi pats nevykdo įsipareigojimų prisiimtų pagal šiuos aktus; 4) byloje nėra duomenų, kad atsakovui gali atsirasti nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, be to, atsakovas nepateikė teismui prašymo dėl nuostolių užtikrinimo; 5) tarp šalių sudarytos sutarties 7 str. 7.2 p. šalys susitarė, kad atsakovas už termino pažeidimą ieškovui moka 0.02 procentų delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.

5Atskirasis skundas atmestinas.

6Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog didelė reikalavimo suma bei nežinoma skolininko (atsakovo) ūkinė - finansinė padėtis yra pakankama prielaida taikyti laikinąsias apsaugos priemones (taikyti teisių suvaržymą). Atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai areštavo atsakovo pinigines lėšas 18 429,75 Lt sumai, kadangi sąskaitos arešto dieną skola už prekes buvo tik 14 355,61 Lt dydžio. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios įstatymo nuostatos darytina išvada, kad konkreti laikinosios apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tokią išvadą taip pat patvirtina ir CPK 145 str. 2 d., pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemonės, kurios atitinka ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir susiję su sprendimo įvykdymu. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 18 245,58 Lt skolos už prekes bei 184,17 Lt delspinigių iki ieškinio padavimo teismui dienos bei pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti bei nurodė, kad atsakovas su ieškovu neatsiskaito, vengia bendradarbiauti derinant skolos mokėjimo grafikus, skolos suma yra didelė, ieškovas negali disponuoti savo lėšomis (mokėti mokesčių valstybei darbo užmokesčius savo darbuotojams ir atsiskaityti su savo kreditoriais), kurių nesumokėjo atsakovas, todėl kelia grėsmę ieškovo turtiniams interesams. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas areštavo atsakovo pinigines lėšas ir turtą ieškinio ribose, t. y. 18 429, 75 Lt sumai, terminas atsakovui įvykdyti prievolę ieškovui (atsiskaityti už įsigytas prekes) buvo praėjęs, duomenų, jog atsakovas prievolę yra įvykdęs visą ar iš dalies byloje nebuvo. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis jau yra įvykdęs dalį prievolės ieškovui, kadangi arešto dieną skola už prekes buvo tik 14 355,61 Lt dydžio, neturi reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, kadangi priimant skundžiamą nutartį minėtos aplinkybės teismui nebuvo žinomos (iš apelianto pateikto mokėjimo nurodymo Nr. 493, matyti, kad dalis įsiskolinimo ieškovui buvo sumokėtas 2009-01-16, t. y. tą pačią dieną, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės). Remiantis aukščiau išdėstytu laikytina, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ieškovo pareikštų reikalavimų esmę (pareikšti turtiniai reikalavimai) bei mąstą ir yra susiję su sprendimo įvykdymu bei nepažeidžia ekonomiškumo principo. Be to, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo galimybė. Pažymėtina, jog apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė teismui įrodymų apie savo finansinę padėtį, kad yra pajėgus įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ieškovui (atsiskaityti už įsigytas prekes). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO) matyti, jog Kauno apygardos teisme 2009 m. kovo 25 d. yra gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Stogusta“, taigi keliamas atsakovo nemokumo klausimas, todėl yra pagrindo abejoti ar atsakovas galės įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą.

8Atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog skundžiama nutartis neužtikrina atsakovo interesų gynimo pusiausvyros, kadangi nėra jokių garantijų, kad areštavus atsakovo sąskaitoje esančias pinigines lėšas 18 429,75 Lt sumai, ieškovas jam nepriklausantį skirtumą nuo išieškotos sumos sugrąžins atsakovui, kadangi teismas neišsprendė atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimo. Kaip jau minėta, esminis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio tikslas – būtinumas apsaugoti pareiškėjo interesus ir garantuoti tinkamą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl jos visuomet yra susijusios su tam tikrais atsakovo teisių apribojimais. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, neriboja atsakovų teisių labiau, nei būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams pasiekti. CK 147 str. 3 d. numatyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. jeigu ieškovo ieškinys bus atmestas atsakovas galės prisiteisti iš ieškovo patirtus nuostolius (jeigu tokie būtų) dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

9Teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra sprendžiamas, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. CPK normos taip pat nenumato, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi įvertinti ieškinio pagrįstumą. Taigi, nagrinėjamu atveju, taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, yra vertintinas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo dalyje dėl delspinigių priteisimo.

10Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

11Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti teismo nutartį, atskirajame skunde nurodomais motyvais, nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 331 str., 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

13Atskirąjį skundą atmesti.

14Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai