Byla 2A-701-656/2012
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl nuostolių atlyginimo.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 21 029,12 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-03 tarp If P&C Insurance AS ir UAB ( - ) buvo sudaryta draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė ( - ). 2009-06-12, apie 01:30 Kauno rajono savivaldybės kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda, ties 113,100 kilometru įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta apdrausta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas E. B. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo šernai. 2009-06-17 Kauno rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2009-06-12 įvykusį eismo įvykį ieškovas pripažino draudiminiu bei išmokėjo 21 029,12 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas tvirtina įgijęs regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovą.

5Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo If P&C Insurance AS 63,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

8Teismas pripažino įrodyta, jog žala buvo padarytą dėl laukinio gyvūno staigaus išbėgimo į kelią ir susidūrimo su automobiliu. Teismas nesutiko su atsakovo motyvais, jog žala padaryta dėl vairuotojo, kaip padidinto pavojus šaltinio valdytojo, kaltės. Taip pat teismas pripažino, kad byloje įrodytas ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydis.

9Teismas nurodė, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad žala privalo būti atlyginta visais atvejais, kai yra nustatomos visos jos atlyginimo sąlygos. Taigi ir tokiu atveju, kai žala padaroma transporto priemonės savininkui dėl susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu laukiniu gyvūnu, ji privalo būti atlyginta. Remiantis CK 6.267 straipsnio 2 dalimi tokia žala turi būti atlyginama įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad specialus įstatymas turėtų nustatyti specialias laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo taisykles. Tai, kad nėra įstatymo, numatančios specialias žalos atlyginimo taisykles, kai ji padaroma laukiniam gyvūnui staiga išbėgus į kelią ir susidūrus su transporto priemone, nereiškia, kad tokiais atvejais laukinio gyvūno padaryta žala neturi būti atlyginama. Tokiais atvejais padaryta žala taip pat turi būti atlyginama, tačiau išlieka klausimas, kokiu teisiniu pagrindu ir kokią deliktinės atsakomybės rūšį taikant turi būti atlyginama laukinio gyvūno padaryta žala (pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles (generalinio delikto taisyklė (CK 6.263 straipsnio 1 dalis ir 6.246 straipsnio 1 dalis) ar pagal analogiją taikant CK 6.247 straipsnio 1 dalyje numatytas griežtos atsakomybės taisykles).

10Ieškovas teigia, kad atsakovas žalą turi atlyginti remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą be kaltės ir atleidžiamas nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (6.267 straipsnio 1 dalis ir 6.270 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojama teismų praktika šio pobūdžio civilinėse bylose rodo, jog LAT laikosi nuostatos, kad dėl teisinių santykių panašumo teismai tokiu atveju turi pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009). Ši nagrinėjama byla ir LAT išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-509/2009 yra panašios savo faktinėmis aplinkybėmis, t. y. abejose bylose eismo įvykiai įvyko ne dėl transporto priemonės valdytojo kaltės, o dėl laukinio žvėries staigaus išbėgimo į kelią. Kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda 40 km. ruože ties 113,100 kilometru laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvyko iš viso 68 eismo įvykiai, kuriuos sukėlė gyvūnai, iš jų 38 sukėlė laukiniai gyvūnai, 22 nenustatyti gyvūnai, o 8 – naminiai gyvūnai. Šiame ruože nebuvo pastatyti užtvarai ir nebuvo įspėjamojo ženklo, įspėjančio vairuotojus apie pavojų susidurti su laukiniai gyvūnais. Tokia pati situacija buvo ir kelyje Biržai – Pandėlys - Rokiškis, t. y. nebuvo pastatyti užtvarai ir nebuvo įspėjamojo ženklo „Laukiniai žvėrys“, o nuo 2004 iki 2007 pabaigos įvyko 33 eismo įvykiai, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis. Tačiau šiuo atveju iš bylos aplinkybių matyti, kad įvykio dieną valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda 106,52 km dešinėje pusėje ir 113,002 km kairėje kelio pusėje buvo galiojantis įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį“. Tai yra visiškai šalia vietos, kurioje įvyko autoįvykis abiejose kelio pusėse galiojo įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“. Atsižvelgiant į tai, teismas mano, jog nagrinėjama byla ir LAT išnagrinėta byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra netapačios, todėl LAT išnagrinėtoje byloje suformuluotos teisės taikymo taisyklės šioje byloje netaikytinos. Atsižvelgiant į nustatytą aplinkybę, jog šalia įvyko vietos buvo galiojantis įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju valstybė ir jos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į laukinių gyvūnų populiaciją, jų migracijos ypatumus konkrečioje vietoje, ėmėsi reikiamų veiksmų, kad būtų užkirsta galimybė žalai, dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią, atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, netinkamai taikiusi Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad valstybė laikydamasi teisės aktų, numatančių kelio ženklinimą, reikalavimų, atliko pozityvius veiksmus, kurie paneigia valstybės neteisėto neveikimo prezumpciją, todėl ieškovo patirti nuostoliai negali būti vertinami kaip nulemti atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo), t. y. šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp valstybės veiksmų ir atsakovo nuostolių atsiradimo. Dėl to pripažino nesant pagrindo ieškinį tenkinti.

11Be to, ieškinį ieškovas atsakovui reiškia kaip laukinio gyvūno savininkui. Teismo vertinimu, laisvėje gyvenančio laukinio gyvūno neįmanoma visiškai kontroliuoti ir valdyti, kaip naminio ar nelaisvėje gyvenančio laukinio gyvūno, t. y. kaip daikto. Laukinis gyvūnas, gyvenantis savo natūralioje gamtinėje aplinkoje, negali būti nuosavybės teisės objektu, kadangi nuosavybės (daiktinės) teisės objektu gali būti tik tas daiktas, kuriuo savininkas gali naudotis, disponuoti ir valdyti. Laukinio gyvūno, esančio jo natūralioje gamtinėje aplinkoje joks subjektas negali valdyti, dėl šios priežasties jis negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektu. Laukinis gyvūnas, esantis natūralioje gamtinėje aplinkoje deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso. Kadangi ieškinys valstybei reiškiamas kaip konkretaus, žalą padariusio laukinio gyvūno (šerno) savininkei, o laukinis gyvūnas, esantis laisvėje, niekam nepriklauso, taigi ir valstybei nuosavybės teise nepriklauso, todėl, teismo vertinimu, šiuo pagrindu ieškinys taip pat negali būti tenkinamas. Teismas mano, jog Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri nustato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, negali būti aiškinama tik gramatiškai. Aiškinant šią įstatymo nuostatą turi būti atsižvelgiama į šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį bei valstybės vaidmenį, įgyvendinant įstatymo paskirtį ir tikslus.

12Be to, doktrinoje pažymima, jog valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą paprastai kyla įrodžius tam tikrų pareigų (pvz. pareigos įspėti, informuoti) pažeidimą. Šiuo atveju teismas nustatė, kad visiškai šalia įvykio vietoje galiojo kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“. Į bylą nėra pateikta įrodymų, jog toje vietoje kelio ženklas buvo pastatytas netinkamai. Kelio atkarpa, kurioje ieškovas pateikė autoįvykių suvestinę, yra labai didelė – net 40 kilometrų ilgio, apimanti ir ruožą, kuriame galiojo minėtas įspėjamasis ženklas, todėl įvykių skaičius neįrodo, kad vietovėje, kurioje įvyko nagrinėjamas byloje autoįvykis, buvo būtina statyti kelio ženklą. Atsižvelgiant ir į tai, darytina išvada, kad valstybė tinkamai įvykdė pareigą įspėti ir dėl to jai atsakomybė dėl atsiradusių nuostolių negali kilti. Taigi ir šiais pagrindais ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ir netenkintinas.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

15Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

161. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad LR CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų.

172. Netgi tuo atveju, jei šioje byloje turėjo būti įrodinėjami neteisėti veiksmai, šios bylos kontekste tai nešalina atsakovo civilinės atsakomybės. Vadovaujantis LR CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisei prieštaraujantis veikimas ar neveikimas bendrosios žalos atlyginimo prievolės prasme yra pats žalos padarymo faktas, kadangi įstatymai neleidžia daryti žalos. Jos padarymas nesant teisėto pagrindo yra neteisėtas.

183. Bylos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, atkarpoje taip pat nebuvo jokių kitų techninių apsaugos priemonių, sumažinančių galimybę laukiniams gyvūnams patekti ant kelio. Atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias neigiamoms pasekmėms, nebuvo naudojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos kitos saugaus eismo priemonės kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju atsakovo veikimo/neveikimo ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, nes kaltė yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų: laukiniam gyvūnui padarius žalą transporto priemonei ir nenustačius transporto priemonės valdytojo kaltės, atsakovas privalo atlyginti žalą pilnai. Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėjo tik patikrinti, ar byloje nėra LR CK 6.270 str. 1 d. nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Nurodo, kad žalos faktas nustatytas, jos dydis, kurį sudaro draudimo išmokos suma, yra pagrįstas byloje pateiktais dokumentais, todėl priežastinis ryšys su žala akivaizdus. Juo labiau, kad priežastiniam ryšiui nustatyti pakanka konstatuoti aplinkybes apie tai, kad asmens neteisėti veiksmai prisidėjo prie negatyvių pasekmių (žalos). Priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė.

194. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, padarė išvadas, kurios yra nekonkrečios, nepagrįstos jokiais įrodymais, vertintinos kaip prielaidos, bei netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles.

205. Pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymą, tiek 2009-06-12 tiek šiuo metu galiojančią redakciją, laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą į šias aplinkybes ir teisės normas neatsižvelgė ir tuo sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

21Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23Apeliacinis skundas atmestinas.

24Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinio skundo ribose. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25Atsakovo atstovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtis, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 str.). Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

26Byloje nustatyta, kad 2009-03-03 tarp If P&C Insurance AS ir UAB ( - ) buvo sudaryta draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė ( - ). 2009-06-12, apie 01:30 Kauno rajono savivaldybės kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda, ties 113,100 kilometru įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta apdrausta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas E. B. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo šernai. 2009-06-17 Kauno rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2009-06-12 įvykusį eismo įvykį ieškovas pripažino draudiminiu bei išmokėjo 21 029,12 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas tvirtina įgijęs regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Ieškovas (apeliantas) ginčija šį sprendimą.

27Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau kasacinis teismas, plėtodamas ir tikslindamas formuojamą teismų praktiką, vėliausiai išnagrinėtose bylose išaiškino, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybės be kaltės (t. y. griežtosios atsakomybės) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, ji pagal analogiją negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr.3K-3-133/2012; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

28Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog laukinis gyvūnas, gyvenantis natūralioje gamtoje, negali būti nuosavybės (daiktinės) teisės objektu, nes jo negali valdyti joks subjektas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 dalį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr.3K-3-133/2012).

29Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nutarimas atsisakyti pradėti administracinę teiseną bei prie jo pridėta medžiaga) patvirtina, kad autoįvykis įvyko dėl laukinio gyvūno, t.y. šernų, staigaus išbėgimo į kelią. Tačiau vien šio fakto nustatymas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už automobilio sugadinimu padarytą žalą atsako valstybė. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teisei prieštaraujantis veikimas ar neveikimas bendrosios žalos atlyginimo prievolės prasme yra pats žalos padarymo faktas, kadangi įstatymai neleidžia daryti žalos. Apelianto tvirtinimu, žalos padarymas nesant teisėto pagrindo yra neteisėtas. Kasacinis teismas tokį argumentavimą yra pripažintinęs klaidingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr.3K-3-133/2012).

30Kasacinio teismo aukščiau minėtose 2012-04-10, 2011-07-21 ir 2011-10-04 nutartyse nurodyta, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius. Taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.

31Apeliantas įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindo konstatuoti esant neteisėtą atsakovo Lietuvos Respublikos neveikimą, t.y. atsakovo institucijai žinant informaciją apie dažną laukinių gyvūnų migraciją kelio, kuriame įvyko įvykis, ruože, atsakovas, kaip rūpestingas ir apdairus laukinio gyvūno savininkas, turėjo ir galėjo reaguoti į jau įvykusius eismo įvykius, taip pat laukinių žvėrių migraciją bei imtis priemonių, kad eismo įvykiams būtų užkirstas kelias.

32Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą, kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui.

33Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda keturiasdešimties kilometrų ruože ties 113,100 kilometru laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvyko iš viso 68 eismo įvykiai, kuriuos sukėlė gyvūnai, iš jų 38 sukėlė laukiniai gyvūnai, 22 nenustatyti gyvūnai, o 8 – naminiai gyvūnai (b. l. 17-63). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Visų pirma, verinamas net šešerių metų laiko tarpas, kuris apima įvykius ne tik iki šioje byloje nagrinėjamo autoįvykio (2009-06-12), bet ir po jo. Be to, vertintas labai didelis, net keturiasdešimties kilometrų kelio ruožas, kuris taip pat negali pilnai atspindėti avaringumo ties 113,100 kilometru. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors įvykio dieną valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 113,100 kilometru nebuvo kelio ženklų, įspėjančių apie laukinius gyvūnus, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad 106,52 km dešinėje kelio pusėje ir 113,002 km kairėje kelio pusėje buvo galiojantis įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį“ (6 km) (b. l. 145). Šios aplinkybės patvirtina, kad įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ galiojo abiejose kelio pusėse visiškai šalia vietos (kelių šimtų metrų atstumu), kurioje įvyko autoįvykis. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad valstybė kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ėmėsi sustiprintų eismo saugumo priemonių.

34Tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti konkrečioje vietoje, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų. Kaip jau minėta, valstybė visai šalia įvykio vietos buvo pastačiusi ženklus, kurių veikimo teritorija 6 kilometrais, t.y. ėmėsi sustiprintų eismo saugumo priemonių. Aplinkybė, jog ties 113,100 kilometru kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“ veikimo teritorija buvo pasibaigusi, neįrodo valstybės neteisėtų veiksmų. Informacija apie eismo įvykius kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 113,100 kilometru šiuo aspektu yra nepakankamai informatyvi, neatspindi šios konkrečios (ties 113,100 kilometru) kelio atkarpos pavojingumą. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr.3K-3-133/2012), sprendžia, kad nėra teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

35Dėl aukščiau nurodytų argumentų teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas pripažino įrodyta, jog žala buvo padarytą dėl laukinio gyvūno... 9. Teismas nurodė, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir... 10. Ieškovas teigia, kad atsakovas žalą turi atlyginti remiantis įstatymo... 11. Be to, ieškinį ieškovas atsakovui reiškia kaip laukinio gyvūno savininkui.... 12. Be to, doktrinoje pažymima, jog valstybės civilinė atsakomybė už laukinių... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės... 15. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:... 16. 1. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad LR CK 6.267... 17. 2. Netgi tuo atveju, jei šioje byloje turėjo būti įrodinėjami neteisėti... 18. 3. Bylos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip... 19. 4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias... 20. 5. Pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymą, tiek 2009-06-12 tiek šiuo metu... 21. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos... 22. Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnyba atsiliepimu į apeliacinį... 23. Apeliacinis skundas atmestinas. ... 24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų... 25. Atsakovo atstovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti... 26. Byloje nustatyta, kad 2009-03-03 tarp If P&C Insurance AS ir UAB ( - ) buvo... 27. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 29. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nutarimas atsisakyti pradėti... 30. Kasacinio teismo aukščiau minėtose 2012-04-10, 2011-07-21 ir 2011-10-04... 31. Apeliantas įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog... 32. Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą, kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei... 33. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad kelyje... 34. Tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės,... 35. Dėl aukščiau nurodytų argumentų teismas sprendžia, jog pirmosios... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 37. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti...