Byla e2A-1796-852/2019
Dėl darbo ginčo, trečiasis asmuo Europos lyčių lygybės institutas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Manpower Lit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės UAB „Manpower Lit“ ieškinį atsakovams E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. dėl darbo ginčo, trečiasis asmuo Europos lyčių lygybės institutas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

51.

6Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2018 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-3440 darbo bylose Nr. APS-36-8639, Nr. APS-36-8641, Nr. APS-36-8642, Nr.APS-36-8643, Nr. APS-36-8644, Nr. APS-36-8646, Nr. APS-36-8648 darbuotojų prašymą patenkino iš dalies, pripažino, kad UAB „Manpower Lit“ juos diskriminavo, mokėdamas mažesnį darbo užmokestį, nei jie būtų įdarbinti tiesiogiai pas trečiąjį asmenį EIGE, bei nusprendė išieškoti darbo užmokesčio nepriemokas už 2018 metų šešių mėnesių laikotarpį: V. V. ( - ) Eur, M. L. ( - ) Eur, E. S. ( - ) Eur, M. P. ( - ) Eur, R. V. ( - ) Eur (sumos, neatskaičius mokesčių). Darbo ginčų komisija laikė, kad pagal laikinojo darbo sutartis įdarbinti darbuotojai faktiškai atliko nuolat dirbančių darbuotojų darbo funkcijas. Komisija pripažino, kad ieškovų darbo apmokėjimo sąlygos turi atitikti EIGE taikomas sutartininkams („Contract Agent“) II grupės 4 kategorijos darbo apmokėjimo sąlygas, atitinkančias visas užduočių atlikimo (asistento) sąlygas ir įgyto išsimokslinimo cenzus, tai yra, taikė Europos Parlamento ir Europos Sąjungos direktyvą 2008/104/EB, bei DK 75 str. 2 d., t.y. vienodo požiūrio principą dėl laikinųjų darbuotojų pagrindinių darbo ir įdarbinimo sąlygų, atsižvelgiant į DK 75 str. 2 d. nustatytą imperatyvą laikinojo įdarbinimo įmonei užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje.

72.

8Ieškovė UAB „Manpower Lit“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-3440 ir darbuotojų (atsakovų) ieškinius atmesti. Ieškovas nurodė tokias faktines ginčo aplinkybes: atsakovai terminuotų laikinojo darbo sutarčių pagrindu buvo priimti dirbti ieškovo įmonėje, kaip laikinieji darbuotojai, kurie savo darbo funkcijas faktiškai vykdė pas laikinojo darbo naudotoją trečiąjį asmenį Europos lyčių lygybės institutą (toliau –Institutas, EIGE, European Institute for Gender Equality). Tokio įdarbinimo pagrindas - 2012 m. EIGE skelbtas ir ieškovo laimėtas viešasis konkursas, kurio sąlygose 16-uoju punktu jų punktu jau buvo nurodyta, koks darbo užmokestis turėtų būti mokamas laikiniesiems darbuotojams. Atsakovų su ieškovu sudarytų darbo sutarčių terminas buvo susietas su laikinojo darbo naudotojo užsakymo pasibaigimu. Šalims buvo aišku, kad pasibaigus EIGE ir ieškovo sutartiniams santykiams, pasibaigs ir atitinkamų darbuotojų darbo sutartys. Su tuo susijusias aplinkybes (faktą, jog atsakovai žinojo apie darbo sutarčių laikiną pobūdį) patvirtina pačių atsakovų (konkrečiai, E. S., M. L. ir M. P.) darbo ginčų komisijai išdėstyta pozicija, nurodant jog jų darbo sutartys, sudarytos su ieškovu ( - ) bei ( - ), buvo nutrauktos ( - ), kuomet baigėsi ieškovo ir EIGE laikinojo įdarbinimo sutartis (projektas). Vėliau tos pačios atsakovės (E. S., M. L. bei M. P.) dirbo kitoje laikinojo įdarbinimo įmonėje (( - )), tačiau pas tą patį laikinojo darbo naudotoją. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. gegužės 31 d. nutraukus darbo sutartis, atsakovės jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, ieškovas sprendžia, kad aptariamas modelis (terminas) visoms ginčo šalims buvo tinkamas. Atsakovų darbo santykių metu keičiantis ekonominei padėčiai šalyje, ieškovas ne kartą mėgino laikinųjų darbuotojų interesais prašyti laikinojo darbo naudotojo (EIGE) padidinti laikiniesiems darbuotojams mokėtiną darbo užmokesčio tarifą. Visgi, galutinį sprendimą dėl laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio tarifo padidinimo priimdavo būtent EIGE, t.y. trečiajam asmeniui nesutikus to daryti, ieškovas neturėjo realių galimybių mokėti darbuotojams didesnį darbo užmokestį. 2018 m. vasario mėnesį ieškovas, reaguodamas į atsakovų iškeltą klausimą dėl darbo apmokėjimo DK 75 straipsnio kontekste - vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams ir nuolatiniams laikinojo darbo naudotojo darbuotojams mokėjimo, išsiuntė EIGE raštą dėl informacijos pateikimo. Į ieškovo raštą laikinojo darbo naudotojas atsakė 2018 m. kovo 7 d., nurodydamas, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus. Ieškovas, kaip teisinius argumentus nurodo: 1) dėl atsakovų prilyginimo atitinkamai laikinojo darbo naudotojo tiesiogiai įdarbintų darbuotojų kategorijai: tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnis, tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 75 straipsnis yra skirti įgyvendinti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau - Direktyva) nuostatas. Pirmojoje, iš paminėtų, teisės normoje įtvirtinta, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu (Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Atitinkamai, DK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Pažymėtina, kad patys Atsakovai ginčo nagrinėjimo DGK metu pripažino, jog tokių pačių nuolatinių darbuotojų užimamos darbo vietų, kurias užima ir laikinieji darbuotojai, pas laikinojo darbo naudotoją (EIGE), nėra. Tai reiškia, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti, koks laikiniesiems darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, jeigu jie būtų tiesiogiai įdarbinti EIGE. Nepaisant to, DGK savo sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai Atsakovų užimamas pareigas (darbo vietas) prilygino EIGE ,,Contract Agent“ (sutartininkų) II grupės 4 kategorijai bei pagal tai nusprendė išieškoti atsakovams iš ieškovo darbo užmokesčio nepriemokas, taip pat įpareigoti ieškovą pakeisti atsakovų darbo užmokestį. Tokią situaciją ieškovas laiko teisiškai ydinga bei neteisėta, kadangi: pirma, laikinojo darbo naudotojas savo 2018 m. kovo 7 d. atsakyme ieškovui aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstė poziciją, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus. Laikinojo darbo naudotojas 2018 m. gegužės 25 d. rašte ieškovui pats nurodė, jog tiesiogiai neįdarbina jokių darbuotojų, kurių darbo sutarčių atžvilgiu būtų taikomas Lietuvos Respublikos darbo teisės normos. Nuolatinių EIGE darbuotojų darbo santykius reguliuoja Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos (taikytinos, kaip nustatyta 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68), todėl laikinojo darbo naudotojas nuolatinių darbuotojų, įskaitant tų kurie patenka į ,,Contract Agent“ (sutartininkų) II grupę, atžvilgiu vadovaujasi pastaruoju reguliavimu, o ne Lietuvos Respublikos darbo teise. Atsižvelgiant į tai, kaip teigia ir pats laikinojo darbo naudotojas, laikinieji darbuotojai negali būti prilyginami nuolatiniams (praėjusiems Europos Komisijos administruojamą atranką) darbuotojams, todėl DK 75 straipsnio nuostatos dėl vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems ir tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams EIGE atveju nėra taikytinos. Kaip teigia ieškovas, pats faktas, jog Europos Sąjungos įstaigose įdarbinti darbuotojai, skirtingai nei kiti toje valstybėje narėje dirbantys darbuotojai, yra priskiriami subjektams, kuriems taikomas teisinis reguliavimas pagal Europos Sąjungos teisę, negali būti laikomas diskriminaciniu (remiamasi kaip pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu byloje Mascetti v. Commission, bylos Nr. T-11 /02). Tiesioginiams darbuotojams taikomi kiti atrankos kriterijai, nei laikiniesiems. Be to, atsakovai yra priskirti ,,Temporary agent“ AD arba AST kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad pas laikinojo darbo naudotoją (EIGE) jokie kiti darbuotojai neatlieka tokių pačių darbo funkcijų ir nepriklauso tokiai pačiai pareigybei, kaip atsakovai, yra racionalus bei pagrįstas atsakovų priskyrimas specifinei kategorijai (,,Temporary Agent“ AD arba AST) ir nėra jokio pagrindo laikinuosius darbuotojus priskirti kitoms EIGE darbuotojų kategorijoms, kurios nėra susijusios su atsakovų atliekamomis darbo funkcijomis (darbo vieta). Ieškovo vertinimu, darbo ginčų komisija savo sprendimu neteisėtai nustatė, jog atsakovų darbo apmokėjimo sąlygos turi atitikti EIGE taikomas ,,Contract Agent“ (sutartininkams) II grupės 4 kategorijos darbo apmokėjimo sąlygas, t.y. nepagrįstai prilygino aptariamą kategoriją su laikinųjų darbuotojų darbo vietomis. Nesant tokios pačios nuolatinių darbuotojų užimamos darbo vietos, kurią užima ir laikinieji darbuotojai, pas laikinojo darbo naudotoją, turi būti pripažįstama svarbia laikinojo darbo naudotojo valia dėl galimo darbo užmokesčio mokėjimo įdarbinant darbuotojus į tokią darbo vietą tiesiogiai. Ši EIGE valia labai aiškiai atsispindėjo nustatant Konkurso dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų pirkimo sąlygas (darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams dydį). Laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis buvo numatytas pagal Konkurso sąlygas, todėl būtent tokiu būdu EIGE iš esmės ir nusprendė, kokio dydžio darbo užmokestį gaus laikinieji darbuotojai, bei kokį darbo užmokestį jie gautų, jeigu būtų įdarbinti tiesiogiai tokiose pareigose (darbo vietoje). Šiuo aspektu paminėtina, kad, vadovaujantis DK 75 straipsnio 2 dalimi, būtent laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas pareigą mokėti laikiniesiems darbuotojams tokį darbo užmokestį, koks būtų mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį. EIGE pagal Konkurso sąlygas turėjo užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos teisės aktų laikymąsi tiek organizuojant Konkursą, tiek sudarant bei vykdant su Konkursą laimėjusiu subjektu laikinojo įdarbinimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, kad laikinojo darbo naudotojas, Konkurso sąlygose nurodydamas darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams dydžius, tinkamai atsižvelgė į laikiniesiems darbuotojams taikytinas garantijas. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas, dalyvaudamas Konkurse, neturėjo absoliučiai jokio pagrindo įžvelgti neteisingo apmokėjimo už darbą fakto, kadangi EIGE nurodytas laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis viršijo buvusį šalies vidurkį. Be to, ieškovo pagal Konkurso sąlygas EIGE teiktame pasiūlyme dėl kainodaros buvo aiškiai išskirtas laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis ir ieškovo atlygis, t.y. laikinojo darbo naudotojas turėjo visas galimybes įvertinti laikinųjų darbuotojų atlygį iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio (atitinkančio naujojo DK 75 straipsnį) kontekste. Jokių neigiamų pastebėjimų aptariamu klausimu iš EIGE nebuvo gauta. Pažymėjo, kad ieškovas sutiko su laikinojo darbo naudotojo pasiūlymu didinti laikinųjų darbuotojų darbo užmokestį, tuo atveju, jeigu ieškovo, kaip laikinojo įdarbinimo įmonės, atlygis nebus didinimas, tuom esamoje situacijoje suteikdamas prioritetą laikinųjų darbuotojų interesams. Ieškovo nuomone, darbo užmokestis priklauso ne tik nuo pareigybei keliamų kvalifikacinių reikalavimų, bet ir nuo funkcijos sudėtingumo, darbo kiekio ir kokybės, veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje ir kt. Nagrinėjamo darbo ginčo atveju, atitinkamo išsilavinimo, kurį savo sprendime pabrėžė darbo ginčų komisija, turėjimas pats savaime nereiškia, jog atsakovai privalo gauti kuriai nors iš nuolatinių EIGE darbuotojų kategorijų mokamą darbo užmokestį. Ieškovas taip pat nurodo, jog darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimu įpareigojus ieškovą pakeisti vienos iš atsakovių (M. L.) darbo užmokestį į ( - ) EUR, jis tokio sprendimo negali įvykdyti, nes atsakovė ieškovo įmonėje nebedirba nuo 2018 m. kovo mėn.

93.

10Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų, dalyvaujantis ieškovo pusėje, Europos Lyčių lygybės institutas (Institutas, EIGE) pateikė atsiliepimą į ieškinį, palaikydamas ieškovo poziciją. Atsiliepime trečiasis asmuo pirmiausia atkreipė dėmesį į vartojamas atsakovams kaip darbuotojams apibūdinti sąvokas: darbo ginčų komisijos sprendimo, ieškovo ir atsakovų procesiniuose dokumentuose sąvoka „Trumpalaikiai darbuotojai“ yra vartojama kaip „Laikinieji darbuotojai“. Tačiau EIGE teigia, jog „Laikinieji darbuotojai“ ES institucijų darbuotojų prasme turi kitą reikšmę, todėl EIGE atsakovams taiko „Trumpalaikių darbuotojų“ sąvoką. Kaip aiškina EIGE, trumpalaikiai darbuotojai yra įdarbinami per laikino įdarbinimo agentūras. Trumpalaikių darbuotojų dažnai reikia sekretoriato, pagalbinio personalo administracijos, informacinių technologijų ir komunikacijos srityje pareigoms eiti. EIGE, kuri yra reguliacinio pobūdžio agentūra, yra šios pagrindinės darbuotojų kategorijos: laikinieji darbuotojai (angl. temporary agents) ir sutartininkai (angl. contract agents), kurie dirba pagal Tarnybos nuostatus. Atlyginimas priklauso nuo pareigybių lygio ir dirbančiojo statuso kaip yra numatyta Tarnybos nuostatuose. Sutartys gali būti sudaromos konkrečiam terminui ar neterminuotam laikotarpiui (detalesnės sąlygos dėl terminuotų ir neterminuotų sutarčių ir pratęsimo yra numatytos Tarnybos nuostatuose). Ši kategorija vadintina „ES tarnautojais“ arba „statutiniais tarnautojais“. Deleguotieji nacionaliniai ekspertai (angl. seconded national experts) komandiruojami iš viešųjų institucijų ES valstybėse narėse, kurių statusas yra reguliuojamas pagal EIGE valdybos patvirtintas taisykles. Jiems mokamos išmokos remiantis Europos Komisijos sprendimu. Stažuotojai (angl. trainers), kurie yra įdarbinami nuo šešių iki maksimaliai vienuolikos mėnesių periodui, reguliuojami stažuočių politikos, kuri paremta panašiu modeliu, kuris yra taikomas Europos Komisijai ir kitoms ES agentūroms. Trumpalaikiai darbuotojai (angl. interim staff), kurie yra speciali kategorija, kadangi jie nėra tiesiogiai įdarbinami EIGE (jų darbo sutartis yra su laikinojo įdarbinimo agentūra). Trumpalaikiai darbuotojai, atsižvelgiant į jų darbo kategorijos specifiškumą, t. y. tai, kad tokio pobūdžio darbas nėra nuolatinio pobūdžio, o taip pat į tai, kad darbo pobūdis yra dažniausiai padėti EIGE statutiniams tarnautojams susidoroti su darbo krūviu esant piko laikotarpiams, yra įdarbinami per laikinojo įdarbinimo įmones. Tai reiškia, kad EIGE skelbia viešą konkursą laikinojo įdarbinimo įmonėms, kurio pagrindu sudaro sutartį (angl. Frameworkagreement) su laimėjusia laikinojo įdarbinimo įmone 4 metų laikotarpiui, kad per šį laikotarpį laikinojo įdarbinimo įmonė pagal EIGE poreikį galės suteikti tam tikrą skaičių darbuotojų pagalbinio pobūdžio darbams (pavyzdžiui, administracinio pobūdžio) atlikti. Toks viešas konkursas dėl šiuo metu teikiamų laikinojo įdarbinimo įmonės paslaugų buvo paskelbtas ( - ), kurį laimėjo ieškovas, su kuriuo buvo sudaryta sutartis. Konkurso dokumentuose buvo aiškiai nurodyta, jog trumpalaikių darbuotojų paslaugų teikimo tikslas yra padėti EIGE statutiniams darbuotojams, laikinai atlikti papildomas užduotis, kurios reikalingos nuolatinių užduočių vykdymui ir atlikimui. Konkurso dokumentuose taip pat nurodyta, jog trumpalaikiai darbuotojai nėra laikomi statutiniais darbuotojais, kuriems yra taikomi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai. Tai, kad trumpalaikiai darbuotojai nebus savarankiški ir neatliks tų pačių užduočių kaip statutiniai EIGE darbuotojai taip pat nurodyta konkurso dokumentuose, kur aprašomos trumpalaikių darbuotojų darbo funkcijos. Trumpalaikiai darbuotojai kviečiami EIGE tik tokio ilgio periodams, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisę yra leidžiami darbuotojams pagal terminuotas darbo sutartis. EIGE yra svarbu, kad pagal nacionalinę teisę trumpalaikiai darbuotojai neįgytų teisių į neterminuotą darbo sutartį, kadangi tokios galimybės EIGE suteikti trumpalaikiams darbuotojams negali. EIGE nežino, kiek ir kokių trumpalaikių darbuotojų konkrečiu laikotarpiu reikės institute, skaičius yra tik numanomas. Todėl sutartis su ieškovu yra įgyvendinama konkrečių užsakymų pagrindu, kai EIGE pateikia ieškovui užsakymo formą su darbo aprašymu ir tikėtinu užduočių atlikimo laikotarpiu, kuris visada yra maksimaliai vieneri metai, o ieškovas pateikia kandidatų gyvenimo aprašymus ir įsipareigoja, jog siūlomi kandidatai bus pasirenkami atrankos interviu metu. Prieš skelbiant konkursą EIGE nustato maksimalią biudžeto sumą, kuri galėtų būti išleista samdant trumpalaikius darbuotojus per 4 metus. 2016 metais buvo nustatyta ( - ) EUR. Vis dėlto, ši suma niekaip neįpareigoja EIGE užsisakyti trumpalaikių darbuotojų iš laikinojo įdarbinimo įmonės už visą šią sumą. Sutartyje yra aiškiai nurodoma, jog ( - ) Eur yra maksimali suma, taikoma visiems užsakymams, tačiau tai jokiu būdu niekaip neįpareigoja EIGE atlikti pirkimo už visą šią sumą. Šio įsipareigojimo EIGE negali prisiimti dėl to, kad konkretus, o ne numanomas biudžetas trumpalaikių darbuotojų paslaugoms apmokėti yra tvirtinamas Europos Komisijos kiekvienų metų pabaigoje. Tai reiškia, kad kiekvienais metais EIGE nurodo, ar bus poreikis trumpalaikiams darbuotojams kitiems metams, o Europos Komisija lapkričio (gruodžio) mėnesiais patvirtina arba nepatvirtina biudžetą. Todėl gali susidaryti situacija, jog biudžetas nebus patvirtintas arba pasibaigus papildomiems darbams, kurių atlikimui buvo priimtas konkretus laikinasis darbuotojas, sutartis su atitinkamu darbuotoju bus nutraukta. Net ir patvirtinus biudžetą, EIGE gali nuspręsti kitais metais užsisakyti vieno ar dviejų trumpalaikių darbuotojų paslaugų, jeigu mano, kad tiek užteks. Šios sąlygos trumpalaikiams darbuotojams yra žinomos. Todėl jie niekada negalėjo tikėtis ar turėti pagrįstų vilčių, kad terminuota darbo sutartis su minėtais darbuotojais bus pratęsta ir galės tapti neterminuota darbo sutartimi pagal Lietuvos teisę. Sutartis tarp EIGE ir ieškovo yra įgyvendinama EIGE pateikiant trumpalaikių darbuotojų užsakymo formas laikinojo įdarbinimo įmonei. Užsakymuose yra pateikiamas darbo aprašymas, kuriame nurodoma, jog darbuotojas dirbs, prižiūrint tam tikro skyriaus tarnautojui. Po atrankos procedūros EIGE ir ieškovas sudaro konkretų susitarimą dėl atrinktų darbuotojų siuntimo dirbti į EIGE. Minėtame susitarime yra nurodomas darbo pobūdis ir terminas, kuriam darbuotojas yra reikalingas. Trumpalaikių darbuotojų įdarbinimo terminai yra skirtingi, tai priklauso nuo EIGE poreikio konkrečiam terminui. Jeigu EIGE nusprendžia, jog po užsakymo termino pabaigos tolimesniam periodui vėl reikės atitinkamo darbuotojo, turi būti atliekamas naujas užsakymas. Trumpalaikių darbuotojų skaičius EIGE svyruoja beveik kas mėnesį. Pasisakydamas dėl teisinių argumentų, trečiasis asmuo nurodė, kad DGK priimtas sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog Direktyva (2008/104/EB) yra netaikoma EIGE, nes ji nėra juridinis asmuo, kuris vykdo ekonominę veiklą Direktyvos prasme, o veikia visuomenės interesais, trumpalaikiai darbuotojai negali būti prilyginami EIGE statutiniams tarnautojams, ES tarnautojams (trumpalaikiams darbuotojams ir sutartininkams), įdarbinamiems pagal Tarnybos nuostatus, nes EIGE statutiniai tarnautojai turi darbo sutartis tiesiogiai sudarytas su EIGE, kurioms yra taikomi Tarnybos nuostatai, trumpalaikiai darbuotojai nevykdė tokių pačių funkcijų kaip EIGE tarnautojai. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį,, jog Europos Sąjungos institucijose yra laikinai priimtų tarnautojų (angl. temporary staff) statusas, kuris atsakovams gali atrodyti panašus į trumpalaikių darbuotojų (angl. interim staff) statusą, tačiau iš esmės skiriasi. Terminas “laikinieji darbuotojai” Lietuvos darbo teisėje naudojamas apibrėžti darbuotojus, įdarbinamus per laikinojo įdarbinimo įmones, t. y. “interim staff”. Tuo tarpu ES tarnautojų statuto vertime į lietuvių kalbą sąvoka “laikinieji” naudojama apibrėžti vieną iš ES tarnautojų kategorijų, t. y. “temporary staff”. Taigi, sąvoka “laikinieji” šio teisminio ginčo kontekste gali būti klaidinanti ir į tai EIGE ypatingai atkreipia dėmesį. Pasak trečiojo asmens, laikinojo darbo naudotojas turi būti ekonominę veiklą vykdantis subjektas, laikinasis darbuotojas turi būti visiškai prilyginamas tiesiogiai pas laikinojo darbo naudotoją dirbančiam asmeniui, t. y., ne tik atlikti tokias pačias ar panašias darbo funkcijas, tačiau ir turėti tokią pačią kvalifikaciją kaip konkretus tiesiogiai įdarbintas pas laikinojo darbo naudotoją asmuo, tad ir sutarties pobūdis (tipas) turėtų būti laikoma kvalifikacinių reikalavimų dalimi. Trumpalaikiai darbuotojai ne tik, kad neatliko analogiškų funkcijų kaip EIGE pareigūnai, tačiau ir savo kvalifikacija negali ir negalėjo būti prilyginti pareigūnams, nes analogiškų pareigybių EIGE įsteigta nebuvo ir tokių pačių kaip trumpalaikių darbuotojų funkcijų jokie EIGE pareigūnai neatliko. EIGE vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr.3K-3-306-248/2017, sprendžiant garantijų laikino įdarbinimo įmonės darbuotojams klausimą sveikatos priežiūros įstaigoje, jog „kiekvienu individualiu atveju darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo turimos patirties, slaugomo asmens tipo ir kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų. LAT vertino, jog asmens kvalifikacija (pvz., kalbos mokėjimas) yra reikšmingas veiksnys atlikti darbą, todėl LAT laikė, kad tam tikros kvalifikacijos ir patirties nebuvimas lėmė mažesnį darbo užmokestį, nei tose pačiose pareigose buvusiam kitam asmeniui, kuris būtų turėjęs aukštesnę kvalifikaciją ir patirtį, todėl LAT sprendė, kad darbdavys nepažeidė lygybės principo laikinojo darbuotojo atžvilgiu. EIGE, kaip ir bet kuri Europos Sąjungos agentūra, yra nepriklausoma, ir atlieka konkrečias jai deleguotas funkcijas. Kaip matyti iš atsakovų pateiktos apklausos, ne visos Europos Sąjungos agentūros apskritai naudojasi trumpalaikių darbuotojų paslaugomis, todėl tiksliai pasakyti, kaip būtų tuo atveju, jeigu naudotųsi, yra neįmanoma. Tai, kaip kiekviena ES institucija interpretuoja tam tikras teisės aktų nuostatas neturi reikšmės ir tiesioginio ryšio su EIGE darbo sąlygomis. Kiekviena ES institucija turi tam tikrą biudžetą, kurį ji gali naudoti savo poreikiams, įskaitant ir trumpalaikių darbuotojų paslaugų pirkimą. Ar paslaugos yra perkamos ir kokiu kiekiu yra kiekvienos ES institucijos (agentūros) vidinis sprendimas. EIGE buvo numačiusi biudžete 600 000 Eur trumpalaikių darbuotojų paslaugoms įsigyti. Nei konkretaus darbuotojų skaičiaus, nei darbuotojo poreikio laikotarpio, nei konkretaus darbuotojo atlyginimo dydžio Konkurso sąlygose nustatyta nebuvo. Taigi, tai iš esmės kiekvienos laikinojo įdarbinimo įmonės rizika apskaičiuoti, kad ji galėtų suteikti tinkamą kiekį trumpalaikių darbuotojų per 4 metų laikotarpį ir užtikrinti tinkamą atlyginimo mokėjimą minimiems darbuotojams. EIGE nuomone, trumpalaikių darbuotojų darbo užmokestis gali svyruoti ir priklauso nuo situacijos. Tai, kad ES agentūros patvirtina, jog laikosi Direktyvos nuostatų niekaip nėra susiję su tuo, kokiu būdu jos perka trumpalaikių darbuotojų paslaugas ir ar minėtų trumpalaikių darbuotojų kvalifikacija ir statusas atitinka konkrečiose ES agentūrose dirbančių pareigūnų kvalifikaciją ir statusą. Bet kokia kitų ES agentūrų praktika taikyti Direktyvos nuostatas ir minimalų Tarnybos nuostatuose nurodytą atlyginimą siūlyti ir trumpalaikiams darbuotojams, neįpareigoja EIGE. Trumpalaikiai darbuotojai savo reikalavimus grindžia galimybe savo atliekamas funkcijas priskirti vienai ar kitai Pareigūnų nuostatuose nurodytai tarnautojų grupei. Tačiau Pareigūnų nuostatuose nurodytos funkcinės grupės apibendrina vienos ar kitos pareigybės galimai atliekamas funkcijas ir jokiu būdu nereiškia, kad visi asmenys, atliekantys panašias funkcijas turi gauti tokį patį užmokestį. Užmokestis priklauso nuo atskiros pareigybės funkcijų gausos, atsakomybės ir kvalifikacijos lygio. EIGE nėra darbo funkcijų, kurių vykdymui darbuotojas galėtų būti tiesiogiai įdarbintas EIGE pagal darbo sutartį, kuriai yra taikoma Lietuvos teisė. EIGE, atsakydama į ieškovo paklausimą, nurodė, jog pareigybių tapačių atsakovų atliekamam darbui ir atsakovų statusui, EIGE nėra įsteigta. Todėl iš esmės nėra objektyvios galimybės palyginti, koks galėtų būti trumpalaikių darbuotojų atlyginimas, jeigu jie dirbtų atitinkamą darbą kaip EIGE darbuotojai, o ne trumpalaikiai darbuotojai įdarbinti per laikinojo įdarbinimo įmonę. Konkurso dokumentuose buvo nurodyta, jog trumpalaikiai darbuotojai nėra laikomi nuolatiniais darbuotojais, kuriems yra taikomi Pareigūnų nuostatai. Remiantis EIGE taikomu teisiniu reguliavimu, yra nemažai funkcijų, kurios gali būti atliekamos tik statutinių EIGE tarnautojų, t.y. darbuotojų, kuriems yra taikomi Tarnybos nuostatai ir gali būti perduotos tik statutiniams tarnautojams. Taigi įsipareigojimai, kurie nurodyti Tarnybos nuostatuose tokiu atveju negali būti perduoti trumpalaikiams darbuotojams. Todėl, nepaisant to, kad kai kuriais atvejais atskiros užduotys pagal trumpalaikių darbuotojų darbo aprašymą arba priskyrimą jiems atlikti konkrečiu atveju yra panašios ar net tokios pačios kaip ir statutinių tarnautojų, t.y. darbuotojų, kuriems yra taikomi Tarnybos nuostatai, šių užduočių apimtis nėra tokia pati (ir niekada negalės būti), kadangi yra visada siauresnė. Tai apima EIGE biudžeto įgyvendinimo klausimus, visas užduotis nurodytas EIGE finansų taisyklėse, funkcijas susijusias su finansinių operacijų kontrole ir tikrinimu dokumentų, susijusių su projektų veiklos ir finansiniais aspektais. Atitinkamai, trumpalaikiams darbuotojams negali būti patikėtos užduotys, kurių metu jie būtų įgalioti veikti savarankiškai EIGE vardu. Tai, kad trumpalaikiai darbuotojai nebus savarankiški ir neatliks tų pačių užduočių kaip statutiniai EIGE darbuotojai taip pat nurodyta konkurso dokumentuose, kaip pvz., „užduotys, kurias atliks trumpalaikiai darbuotojai bus suderintos su juos prižiūrinčiais EIGE tarnautojais. EIGE intenciją samdyti trumpalaikius darbuotojus tik tam tikram apibrėžtam periodui ir neįgyti įsipareigojimų trumpalaikių darbuotojų atžvilgiu, kurių EIGE negalėtų įgyvendinti, t. y. įdarbinti trumpalaikius darbuotojus nuolatiniam darbui ar įdarbinti į EIGE tarnautojo darbo vietą, rodo EIGE pateiktos Konkurso sąlygos, kuriose buvo nurodyta, jog EIGE yra svarbu, kad pagal nacionalinę teisę trumpalaikiai darbuotojai neįgytų teisių į neterminuotą darbo sutartį, kadangi tokios galimybės EIGE suteikti Trumpalaikiams darbuotojams negali. EIGE vertinimu, DGK priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes DGK nevertino EIGE kaip laikinojo darbo naudotojo, kurio specifika lemia kitokį Direktyvos nuostatų aiškinimą ir taikymą nei tai būtų bet kuris kitas valstybinis ar privatus juridinis asmuo; DGK neatsižvelgė į skirtumus tarp trumpalaikių darbuotojų ir ES institucijų tarnautojų ir nepaisant skirtingo reguliavimo bei Tarnautojų Teismo išaiškinimų prilygino trumpalaikius darbuotojus ES pareigūnams; DGK neatsižvelgė į trumpalaikių darbuotojų kvalifikacijas ir atsakomybės ribas, darbo laikinumą ir įdarbinimo sąlygas, kurios iš esmės skiriasi nuo sąlygų, taikomų ES institucijų pareigūnams. EIGE prašo ieškinį atmesti.

114.

12Atsakovai, nesutikdami su pareikštu ieškiniu, prašė ieškovės ieškinį atmesti pilna apimtimi, paliekant galioti darbo ginčų komisijos sprendimą. Nurodė, kad ieškovė skirtingais laikotarpiais sudarė laikinojo darbo sutartis su atsakovais. Visos laikinojo darbo sutartys su atsakovais buvo sudarytos dėl darbo laikinojo darbo naudotojo - trečiojo asmens EIGE naudai. Visų atsakovų laikinojo darbo sutartyse nurodyta, kad laikinojo darbo sutartis yra terminuota, o sutarties pabaigos terminą nurodant - iki atitinkamos darbuotojo pozicijos trečiojo asmens struktūroje pabaigos. Tarp ieškovės ir visų atsakovų laikinojo darbo sutartys buvo sudarytos panašiu metu - 2016 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais. Šio ginčo nagrinėjimo metu atsakovai yra išdirbę pagal laikinojo darbo sutartis žemiau nurodytus laikotarpius:

Atsakovo vardas, pavardė 2015 m. su Ieškovu sudarytos darbo sutarties laikotarpiai (darbo naudotojas - EIGE) 2016 m. su UAB „Demolit“ sudarytos darbo sutarties laikotarpiai (darbo naudotojas - EIGE) 2016 m. su ieškovu sudarytos darbo sutarties laikotarpiai (darbo naudotojas - EIGE)           Iki kreipimosi į DGK (2018-04-26) Atsakovų EIGE išdirbtas laikas pagal 2016 m. darbo sutartį su Ieškovu Iš viso EIGE išdirbtas laikas pagal darbo sutartis su Ieškovu
V. V. - - ( - )   1 m. 10 mėn. 1 m. 10 mėn.
M. L. ( - ) 2015-       05-31 ( - )   ( - )   1 m. 7 mėn. 2 m. 1 mėn.
E. S. ( - )   ( - )   ( - )   1 m. 11 mėn. 3 m.
E. T. - - ( - ) ( - )   10 mėn. 10 mėn.
A. M. - - ( - )   1 m. 10 mėn. 1 m. 10 mėn.
M. P. ( - )   ( - )   ( - )   1 m. 11 mėn. 3 m.
R. V. - - ( - )   1 m. 6 mėn. Darbo santykiai nenutrūkę (ginčo pradėjimo metu)

13Atsakovai atkreipia dėmesį, kad jiems kreipiantis į darbo ginčų komisija, su visais atsakovais, išskyrus M. L., sudarytos laikinojo darbo sutartys buvo galiojančios, tačiau ginčo nagrinėjimo eigoje ieškovė nutraukė visas laikinojo darbo sutartis su atsakovais. Lentelės forma atsakovai nurodė aktualius darbo santykių laikotarpius atsakovų atsiliepimo pateikimo teismui dienai. Visose su atsakovais sudarytose laikinojo darbo sutartyse yra nurodytos konkrečios pozicijos, į kurias laikinasis darbuotojas yra priimamas dirbti trečiojo asmens naudai. Visos pozicijos yra susijusios su kvalifikuotų darbų vykdymu ir visi atsakovai pretendavo dėl darbo pagal paskelbtuose darbo skelbimuose nurodytus kvalifikacinius reikalavimus:

Atsakovo vardas, pavardė Pareigos, kurioms Atsakovas priimtas dirbti EIGE Reikalavimai darbuotojui nurodyti skelbime pagal kurį buvo aplikuota dėl darbo
V. V. ( - ) -       ( - )
M. L. ( - ) -       ( - )
E. S. ( - ) -       ( - )
E. T. ( - ) -       ( - )
A. M. ( - ) ( - )  
M. P. ( - ) -       ( - )
R. V. ( - ) -       ( - )

14Atsakovai pažymėjo, kad darbo funkcijas pagal visas laikinojo darbo sutartis vykdė tik trečiojo asmens naudai ir tik trečiojo asmens struktūroje, tačiau atsakovams visą laiką buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis, nei tas, kurį gaudavo pastovieji (nuolatiniai) trečiojo asmens darbuotojai, su kuriais trečiasis asmuo yra tiesiogiai sudaręs susitarimus dėl darbo. ( - ) Atsakovė M. L. kartu su kitais atsakovais kreipėsi į ieškovą su prašymu susitikti aptarti aplinkybes susijusias su jiems mokamu darbo užmokesčio dydžio atitiktimi teisės aktų reikalavimams. Ieškovas su darbuotojais suorganizavo bendrą susitikimą tik ( - ) d., kurio metu nurodė pateiksiantis atsakovams tikslesnius paaiškinimus dėl jiems mokamo darbo užmokesčio vėliau, ir taip pat tai, kad pateiks užklausą trečiajam asmeniui. ( - ) d. ieškovas el. paštu informavo atsakovus, kad jiems mokėtinas darbo užmokestis yra nustatomas pagal Darbo kodeksą šalių susitarimu, o į atsakovų klausimą, kaip atsakovams yra apskaičiuojamas jų darbo užmokestis, ieškovas neatsakė. Ieškovei ir trečiajam asmeniui nepateikiant aiškių paaiškinimų, kodėl jiems mokamas atlyginimas yra ženkliai mažesnis nei kitų trečiojo asmens darbuotojų, atliekančių panašias darbo funkcijas, atsakovai ( - ) d. kreipėsi į DGK su prašymu dėl diskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo; susidariusių nepriemokų priteisimo ir teisingo atlyginimo, mokėtino pagal laikinojo darbo sutartis, nustatymo. ( - ) d. sprendimu DGK tenkino atsakovų prašymą ir įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už pastaruosius 6 mėnesius bei įpareigojo ieškovą toliau pagal sutartis atsakovams mokėti darbo užmokestį, kuris būtų mokamas atsakovams, jeigu jie būtų įdarbinti pas trečiąjį asmenį tiesiogiai, kaip nuolatiniai trečiojo asmens darbuotojai atitinkantys „Contract Agent“ (sutartininkų) II funkcinės grupės 4 kategorijos darbuotojų kvalifikacinę grupę. DGK nustatė, kad atsakovai turėjo turėti itin aukštą kvalifikaciją, taip pat pagal darbo sutartyse sulygtas nuostatas atsakovai privalėjo žinoti visus trečiojo asmens dokumentus, informaciją apie klientus, bendradarbiavimo partnerius, tiekėjus, subrangovus, finansines ir kitas operacijas, finansinius ir apskaitos dokumentus, informaciją apie naudojamas technologijas ir kt. Atsakovų nuomone, DGK nagrinėdama ginčą tarp ieškovės ir atsakovų atskleidė ginčo esmę, išsamiai įvertino visas ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai kvalifikavo atsakovų kvalifikacijos atitiktį trečiojo asmens nuolatinių darbuotojų kvalifikacijų kriterijams ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Todėl ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas, o DGK ( - ) d. sprendimas paliktas galioti. Atsakovai atkreipia dėmesį, jog ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, kurios nėra tiesiogiai susijusios su ginčo tarp ieškovės ir atsakovų esme, t.y. apie ieškovo ir trečiojo asmens susitarimus dėl konkurso, darbo užmokesčio dydžio ir galimybės jį didinti nebuvimo. Atsakovai nėra saistomi sutartinių teisinių santykių su trečiuoju asmeniu ir ginčas byloje yra kilęs tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieškovės) ir laikinųjų darbuotojų (atsakovų), o ne tarp laikinojo darbo naudotojo (trečiojo asmens) ir atsakovų ar ieškovės. Atitinkamai, kadangi teisės aktai nustato konkrečius reikalavimus laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonės tarpusavio teisiniams santykiams, ieškovės ieškinyje nurodomos aplinkybės susijusios su ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio komercinių sutartinių santykių specifika, nėra reikšmingos sprendžiant ginčą, dėl ieškovės pareigos atsakovams mokėti teisės aktais nustatytą darbo užmokestį. Atsakovai remiasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalimi, taip pat 75 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančiomis laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonės santykius, bei nediskriminavimą dėl darbo užmokesčio, t.y, kad laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje. Atsakovų įsitikinimu, ieškovė, kaip laikinųjų darbuotojų darbdavė, turinti vykdyti DK nustatytas pareigas, pažeidė DK 75 str. 2 d., kadangi atsakovams mokėjo ženkliai mažesnius atlyginimus, nei jie yra mokami nuolatiniams trečiojo asmens darbuotojams. Atsakovų nuomone, ieškovo ieškinyje nurodyti teiginiai, esą DK 75 str. 2 d. šiuo atveju negali būti taikoma, nes trečiasis asmuo neturi darbuotojų, su kuriais būtų galima palyginti atsakovų darbo funkcijas yra visiškai nepagrįsti, nes ieškovės pateikiamas DK 75 str. nuostatos interpretavimas neatitinka pačios įstatymo nuostatos teksto ir prasmės. Ieškovė ieškinyje nurodo, esą atsakovams mokėtino atlyginimo dydžio negalima nustatyti, nes trečiasis asmuo neturi nuolatinių darbuotojų, kurie atliktų tas pačias funkcijas kaip ir atsakovai, todėl itin svarbia tampa laikinojo darbo naudotojo valia dėl galimo darbo užmokesčio mokėjimo. Atsakovų vertinimu, tokia ieškovės pozicija yra nepagrįsta ir iš esmės suformuluota neatsižvelgiant į Darbo kodekso nuostatų tekstą, bei aiškinant DK 75 str. 2 d. nuostatą tokiu būdu, jog aiškinimas neatitinka nei DK 75 str. 2 d. nei Direktyvos 5 str. 1 d. aiškiai įvardintų nuostatų. Taip pat, ieškovas visiškai be jokio pagrindo plečiamai interpretuoja DK nuostatas, teigdama, kad šioje situacijoje itin svarbi yra laikinojo darbo naudotojo valia nustatant laikinųjų darbuotojų atlyginimus - nei DK, nei kituose teisės aktuose, nei teismų praktikoje, nėra jokių prielaidų laikyti tokį teiginį pagrįstu. Atsakovai, visiškai nesutikdami su ieškovu ir trečiuoju asmeniu, teigia priešingai, jog paprasta nustatyti, koks darbo užmokestis jiems būtų mokamas jei jie dirbtų pas trečiąjį asmenį tiesiogiai įdarbinti, t.y. atsakovai save priskiria vienai iš Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų numatytų pareigų funkcinių grupių ir kategorijų, o būtent, II funkcinės grupės 4 kategorijai, kaip teisingai, jų vertinimu, nustatė darbo ginčų komisija. Atsakovus priimant į darbą laikinojo darbo naudotojo naudai, jiems buvo keliami pakankamai aukšti kvalifikaciniai reikalavimai (kalbos mokėjimas, išsilavinimas, darbo patirtis ir pan.), o darbo funkcijų aprašymuose buvo nurodytos darbo užduotys atitinkančios II funkcinės grupės darbo pobūdžio aprašymus. Atitinkamai, DGK teisingai nustatė ir įvertino, kad atsakovams turi būti mokamas atlyginimas, kuris atitiktų darbo užmokestį mokėtiną II funkcinės grupės 4 kategorijos (žemiausia II funkcinės grupės kategorija) trečiojo asmens darbuotojams. DK 75 str. 2 d. nustato, kad laikinojo darbuotojo atlyginimas turi būti lygus tam, kuris jam būtų mokamas jį įdarbinus pas laikinojo darbo naudotoją tiesiogiai. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo tiesiogiai negali įdarbinti jokių darbuotojų kitomis sąlygomis, nei nustatytos nurodytose įdarbinimo sąlygose ir atlyginimų koeficientų lentelėse, todėl akivaizdu, kad atsakovams, kaip laikiniesiems darbuotojams, mokėtino atlyginimo dydis yra aiškus ir jį galima nesudėtingai įvertinti bei nustatyti. Atsakovų nuomone, ieškovė yra neteisi teigdama, kad DK nuostatos nėra taikomos atsakovų laikinojo įdarbinimo sutarčių vykdymui, kadangi: (1) DK 75 str. 2 d. įtvirtintos laikinųjų darbuotojų teisių apsaugos garantijos yra reguliuojamos visos ES mastu vienodai ir (2) ES institucinė praktika patvirtina, kad laikinųjų darbuotojų atlyginimai ES įsteigtose institucijose yra nustatomi vadovaujantis Direktyvos 5 str. 1 d. įtvirtintu reguliavimu, visiškai atitinkančiu DK 5 str. 1 d. Atsakovų žiniomis ir kitos ES institucijos taiko Direktyvos 5 str. 1 d. atitinkantį laikinųjų darbuotojų atlyginimų nustatymo modelį formuojant viešųjų pirkimų sąlygas - pvz. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), Europos Sąjungos teisminio bendradarbiavimo agentūra (Eurojust), Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (BEREC), ES įstaigų vertimo centras (CDT) ir kt. laikiniesiems darbuotojams yra mokami atlyginimai, atitinkantys jų nuolatinių darbuotojų atlyginimus. Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, jog laikinųjų darbuotojų negalima prilyginti nuolatiniams trečiojo asmens darbuotojams, nes nuolatiniai darbuotojai turi pereiti specifinį darbuotojų atrankos procesą. Atitinkamai, jeigu atsakovai būtų priimti į darbą pagal Europos Komisijos administruojamas įdarbinimo atrankas, tokiu atveju atsakovai apskritai būtų įgiję nuolatinių darbuotojų statusą. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo ieškovė, laikinieji darbuotojai nėra tie subjektai, kurie privalo atitikti atrankos kriterijus į nuolatinio darbo pozicijas, nes laikinieji darbuotojai yra specifinio statuso subjektai, kurių nediskriminavimo taisyklės įtvirtintos DK pirmiausia tam ir skirtos, kad tokie asmenys nebūtų diskriminuojami vien tuo pagrindu, jog jie buvo įdarbinti kaip laikinieji, o ne nuolatiniai darbuotojai. Atsakovai pažymi, kad trečiasis asmuo pateikė poziciją, kad laikinieji darbuotojai turi teisę, kaip ES piliečiai, pretenduoti į nuolatinio darbo pozicijas pas trečiąjį asmenį ar bet kurioje ES institucijoje, o jeigu būtų atrinkti, gautų atitinkamą atlyginimą numatytą atitinkamose ES teisės aktuose. Taigi, tretysis asmuo pats aiškiai buvo nurodęs, kad laikinieji darbuotojai, jeigu būtų įdarbinti bendra tvarka, gautų atitinkamą atlyginimą. Pasisakydami dėl ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykių reikšmės laikinųjų darbuotojų atlyginimo nustatymui ir mokėjimui, atsakovai teigia, kad DK 75 str. 2 d. nustato, kad už pareigos mokėti laikinajam darbuotojui už darbą laikinojo darbo naudotojui tokį darbo užmokestį, koks jam būtų mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, įvykdymą laikinojo darbo naudotojas atsako subsidiariai. Laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas šią pareigą, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad UAB „Manpower Lit“ ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes DK 75 str. 2 d. yra imperatyvi teisės norma, nustatanti aiškias elgesio taisykles ir laikiniesiems darbuotojams suteikiamas nediskriminavimo principą realizuojančias garantijas; nurodo, kad ieškovė nepateikė svarių argumentų, kad DK 75 str. 2 d. šiuo atveju neturi būti taikoma ar kad nurodyta nuostata nėra saistanti ieškovę. Laikinojo darbo naudotojo (trečiojo asmens) mokėtinas atlyginimas atsakovams, jeigu jie dirbtų tiesiogiai sudarytų nuolatinių darbo sutarčių pagrindu, gali būti nustatomas pagal dokumentus, kuriais yra nustatomi atlyginimai visiems esamiems, buvusiems ar būsimiems trečiojo asmens darbuotojams, kurie dirbtų tiesiogiai trečiajam asmeniui. Egzistuojantis teisinis reguliavimas apima visas įmanomas trečiojo asmens darbuotojų rūšis ir kvalifikacijas, todėl atsakovams mokėtini atlyginimai gali būti nustatyti bet kokiu atveju. Aplinkybės, susijusios su ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio teisiniais santykiais ar susitarimais, nėra reikšmingos šio ginčo kontekste, nes DK aiškiai įpareigoja ieškovę vykdyti laikinojo įdarbinimo bendrovės prievoles, jų tarpe prievolę, numatytą DK 75 str. 2 d.; ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykių specifika gali būti reikšminga nebent sprendžiant jų tarpusavio atsakomybės klausimus, kurie nėra šio ginčo objektu. Atsakovai, be kita ko, atsiliepimu prašo skirti ieškovui 3000 Eur baudą, paskirstant ją proporcingai visiems atsakovams; ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15II.

16Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

175.

18Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu nusprendė UAB „Manpower Lit“ ieškinį atmesti: Priteisti iš ieškovo darbo užmokesčio nepriemoką M. L. ( - ) Eur; M. P. ( - ) Eur; E. S. ( - ) Eur; V. V., ( - ) Eur; R. V. ( - ) Eur (neatskaičius mokesčių), įpareigoti darbdavį UAB „Manpower Lit“ skaičiuojant atsakovams priteistas, neatskaičius mokesčių, darbo užmokesčio nepriemokų sumas, į vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą įtraukti apskaičiuotą darbo užmokesčio sumą, padidintą 1,289 karto, įpareigoti darbdavį UAB „Manpower Lit“ patikslinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus teritoriniam skyriui duomenis apie atsakovų draudimines pajamas: M. L. – po ( - ) Eur, E. S. – po ( - ) Eur, M. P. – po ( - ) Eur, V. V. – po ( - ) Eur, R. V. – po ( - ) Eur kas mėnesį už paskutinius 6 mėnesius iki jų atleidimo iš darbo dienos; priteisti iš ieškovo UAB „Manpower Lit“ 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų Europos lyčių lygybės instituto naudai. Priteisti iš ieškovo UAB „Manpower Lit“ 7,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą; įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr.DGKS-3440 laikyti netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).

196.

20Teismas nustatė, kad atsakovai V. V., M. L., E. S., M. P. ir R. V. laikinojo darbo sutarčių pagrindu buvo įdarbinti UAB „Manpower Lit“ atitinkamoms pareigoms ir darbdaviui įsipareigojant mokėti atitinkamą valandinį darbo užmokestį: V. V. – ( - ), ( - ) Eur, darbo sutartis Nr.1684; M. L. – ( - ), ( - ) Eur, darbo sutartis Nr.1578; E. S. – ( - ), ( - ) Eur, darbo sutartis Nr.1582; M. P. – ( - ), ( - ) Eur, darbo sutartis Nr.1577; R. V. – ( - ), ( - ) Eur, darbo sutartis Nr.1682. Darbo santykių laikotarpiu atsakovų darbo užmokesčiai svyravo, buvo sumažinti, vėliau atstatyti. Darbuotojams kreipiantis į darbo ginčų komisiją, jie nurodė, jog visiems mokamas ( - ) Eur valandinis darbo užmokestis. Byloje nebuvo ginčo dėl darbuotojams apskaičiuotų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio sumų, todėl teismas vadovaujasi byloje esančiais duomenimis, kad V. V. ir R. V. mėnesio VDU buvo ( - ) Eur, M. L., E. S. ir M. P. – ( - ) Eur mėnesio VDU (neatskaičius mokesčių). Visų darbuotojų darbo sutartyse nurodyta, jog darbuotojas darbo funkcijas atliks darbdavio nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai (1.2.1 darbo sutarties punktas). Prie laikinojo darbo sutarčių buvo sudaryti priedai, kuriuose nurodyta, kas yra laikinojo darbo naudotojas – Europos lyčių lygybės institutas (EIGE), bei nurodytas laikinojo darbo naudotojo asmuo, atsakingas už nurodymų, susijusių su darbo funkcijų atlikimu davimą ir darbo saugos darbo vietoje užtikrinimą (priedų 7-ti punktai). Darbo sutartyse nurodytas terminas – iki darbo naudotojo EIGE užsakymo atitinkamų pareigų pozicijai pabaigos.

217.

22Teismas, naudodamasis Civilinio proceso kodekso suteikta teise savo iniciatyva darbo bylose rinkti įrodymus, užklausęs Socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie atsakovų draudiminius laikotarpius, nustatė, jog su visais atsakovais 2019-01-01 dienai ieškovas UAB „Manpower Lit“ buvo nutraukęs darbo sutartis, t.y. su V. V. darbo santykiai pasibaigė ( - ), su M. L. – ( - ), su E. S. – ( - ), su M. P. – ( - ), su R. V. – ( - ).

238.

24Teismas nustatė, kad ieškovą UAB „Manpower Lit“ ir trečiąjį asmenį Europos lyčių lygybės institutą (EIGE, Institutas) ginčo santykiuose sieja Bendroji sutartis EIGE/2016/ADM/20 dėl laikino personalo paslaugų teikimo Europos lyčių lygybės institutui. Šios sutarties dalykas – laikino personalo paslaugų teikimas Europos lyčių lygybės institutui. Techninėse sutarties sąlygose nurodoma, kad EIGE laikino personalo paslaugų poreikis susijęs su: pagalba EIGE teisės aktais numatytiems tarnautojams; vietoj įprastų konkrečių projektų užduočių laikinai atlikti papildomas užduotis; susidoroti su dideliu darbo krūviu tam tikrais laikotarpiais; stiprinti darbuotojų trūkumą, kai EIGE darbuotojai nedarbingi dėl tam tikrų priežasčių. Taip pat numatoma, kad laikinas personalas laikoma EIGE ne tesiės aktais numatytais darbuotojais, išnašose patikslinant, jog EIGE turi apie 40 darbuotojų, kuriems taikomi darbuotojų nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos. Techninėse sąlygose taip pat nurodyti reikalingo personalo profilių tipai ir kategorijos (A, B, C) – jaunesnysis specialistas, specialistas, vyresnysis specialistas, priklausomai nuo turimo išsilavinimo ir darbinės patirties, bei surašyti kiti pageidaujami reikalavimai ir būsimos darbo sąlygos. Atitinkamai, laikantis viešojo pirkimo nurodytų sąlygų, pagal trečiojo asmens poreikius, ieškovas skelbė konkursus į atsakovų pareigybių vietas, talpino internete darbo skelbimus (https://www.dirbk24.lt/darbo-skelbimai; https://www.cvbankas.lt) (DGK darbo b.l.116-125). Skelbimuose glaustai buvo nurodomas darbo pobūdis ir reikalavimai atitinkamai pozicijai užimti. Kaip paaiškino atsakovai teismo posėdžių metu, jie pretendavo į pareigas pagal skelbimus, dalyvavo darbo pokalbiuose ir buvo atrinkti, koks bus mokamas darbo užmokestis, jiems buvo žodžiu pasakyta, jiems tai pasirodė patrauklus atlyginimas.

259.

26Teismas nurodė, kad laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų garantijas nustato 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – Direktyva 2008/104/EB, Direktyva). Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis). 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. To paties straipsnio 3 dalis numato išimtį dėl direktyvos netaikymo, tačiau ji susijusi su darbo sutartimis, sudarytomis pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą, taigi, visiškai neatitinka nagrinėjamų ginčo santykių. Direktyvoje nenustatyta jos taikymo ribojimų tarptautinėms situacijoms. Remiantis išdėstytomis Direktyvos nuostatomis, atmestini trečiojo asmens argumentai, kad EIGE atžvilgiu direktyvos nuostatos negali būti taikomos. Direktyva 2008/104/EB nustato, kad jos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo (Direktyvos 2008/104/EB 2 straipsnis). Teismas nurodė, kad Direktyvos 2008/104/EB nuostatos įgyvendintos 2016 metais šalių ginčo santykių metu galiojusiame 2011 m. gegužės 19 d. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme (akto Nr. XI-1379). Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas numatė laikinai įdarbintiems darbuotojams garantiją: „Laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, <...>.“ Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Darbo kodeksui, minimo įstatymo normos perkeltos į Darbo kodekso šeštą skyrių antrą skirsnį. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalis įtvirtina nediskriminavimo principo taikymą darbo užmokesčio srityje: „Laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Už pareigos mokėti laikinajam darbuotojui už darbą laikinojo darbo naudotojui tokį darbo užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, įvykdymą laikinojo darbo naudotojas atsako subsidiariai. Laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas šią pareigą, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį“. Teismo vertinimu, pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju, būtent ieškovas – laikinojo įdarbinimo įmonė – atsakingas už laikinųjų darbuotojų – atsakovų darbo užmokesčio dydį, ne mažesnį, nei būtų jiems mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų juos įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje. Kaip matyti, Darbo kodeksas nustato laikinojo įdarbinimo įmonei pareigą užtikrinti tinkamą atlyginimą laikiniesiems darbuotojams ir užtikrinti darbo užmokestį būtent tokį, kokį laikinasis darbuotojas gautų, jeigu su juo būtų sudaryta ne laikinojo, bet nuolatinio darbo sutartis toje pačioje darbovietėje, kurioje laikinasis darbuotojas atlieka darbą. Kaip minėta, DK 75 str. 2 d. norma buvo priimta, įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau - Direktyva), kurios 5 str. 1 d. nustato, kad laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę-laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

2710.

28Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, ieškovas, kaip laikinųjų darbuotojų darbdavys, turintis Darbo kodekse įtvirtintas pareigas, pripažintinas pažeidęs DK 75 str. 2 d., nes atsakovams buvo mokami akivaizdžiai mažesni atlyginimai, nei jie mokami nuolatiniams trečiojo asmens darbuotojams, dirbantiems panašų administracinį darbą. Nors tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo laikosi pozicijos, kad EIGE nebuvo tokių pačių darbo vietų ir pareigų, kokiose dirbo atsakovai pagal laikinojo darbo sutartis, teismas nesutinka su tokia šalių pozicija, nes ji neįrodyta ir nepagrįsta teisiniais argumentais. T.y. teismas daro išvadą, jog byloje nepripažintini teisiškai reikšmingais tie faktai, kad visi trečiojo asmens darbuotojai buvo įdarbinami pagal Europos Sąjungos pareigūnams ir tarnautojams nustatytą tvarką ir vien dėl to, atsakovai net negali vertinti savo darbo funkcijų lyginamuoju aspektu su EIGE nuolatiniais darbuotojais. Teismas nurodė, kad pagal atsakovų darbo sutarčių nuostatas, realiai vykdytas užduotis, jie visi vykdė administracinio pobūdžio funkcijas, buvo tam tikrų sričių EIGE nuolatinių ES tarnautojų asistentai: Dokumentacijos skyriaus asistentė; Personalo skyriaus asistentė; Komunikacijos skyriaus asistentė; Administracijos asistentė; IT specialistas. Kaip nustatyta, pareigybių aprašymų atsakovai neturėjo, todėl nėra galimybės tiksliai lyginti jų funkcijų ir vykdytų veiklų su tiesiogiai EIGE įdarbintais ir dirbančiais ES tarnautojais ar pareigūnais. Todėl trečiojo asmens argumentas dėl tokių pačių darbo vietų nebuvimo niekaip negali būti priimtinas ir vertinamas, nes nėra galimybės palyginti, buvo ar ne analogiškos darbo vietos, arba kieno funkcijas atsakovai galėjo dubliuoti, ar pavaduoti atitinkamus tarnautojus jų nedarbingumo dėl ligos, šeimyninių aplinkybių ir kt. atvejais, nes visas šias funkcijas jie vykdė ir iš dalies, ir pilna apimtimi nesant tiesioginių jų vadovų darbe. Teismas pažymėjo, kad į bylą esant pateiktiems elektroniniams laiškams, susirašinėjant atsakovams su jų tiesioginiais vadovais dėl užduočių, matyti, jog atsakovai vykdė savo vadovų jiems skiriamas užduotis, nežinodami, ir negalėdami žinoti (nesant pareigybinių nuostatų), ar tos užduotys neišeina iš jų kompetencijos ir atsakomybių ribų. Dėl gebėjimų atlikti pavedamas užduotis ginčo byloje nekilo. Atsakovams buvo suteiktos B (specialistas) ir C (vyresnysis specialistas) kategorijos. Šios kategorijos nebuvo niekaip susietos su ES pareigūnų ar tarnautojų kategorijomis, o paimtos iš ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių viešo konkurso sąlygų dėl laikino personalo paslaugų teikimo. Taigi, kategorijų priskyrimas atsakovams nei ieškovo, nei trečiojo asmens niekaip neįpareigojo peržiūrėti jų einamas pareigas, perkelti į aukštesnę kategoriją, taip pat nebuvo atsakovams ir paaiškinta, ar apskritai tokia galimybė egzistuoja ir nuo ko tai priklauso. Kategorijos buvo skirtos ieškovui su trečiuoju asmeniu nuspręsti, kokio išsilavinimo ir profesinės patirties personalas joms priskirtinas. Taigi, šios kategorijos jokios sprendžiamosios reikšmės ginče taip pat neturi.

2911.

30Teismas pažymėjo, kad atsakovų darbo užmokestis variavo, tačiau priklausė išimtinai nuo ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių, sutarčiai skirto biudžeto, o ne nuo darbuotojų kvalifikacijos, užduočių kiekio ar papildomo darbo krūvio. Teismas nurodė, jog sutinka, kad atsakovai negalėjo būti įdarbinti tiesiogiai dėl ES tarnautojų įdarbinimo sudėtingos specifikos ir reikalavimų pačiai institucijai, ką patvirtinto EIGE vadovė savo paaiškinimais, taip pat teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad atsakovai vykdė (dalinai) EIGE dirbančių sutartininkų funkcijas. Vadinasi, atsakovai gali būti prilyginti EIGE dirbantiems sutartininkams tiek, kiek to reikalauja iškeltas klausimas dėl DK 75 str. 2 d. normas atitinkančio nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo. Teismas nurodė, kad atmeta trečiojo asmens argumentus, jog atsakovai galėtų būti priskirti „Temporary Agent“ AD (administratorių pareigų grupės) arba AST (raštinės darbuotojų pareigų grupės) kategorijoms (skirstymas pagal ES pareigūnų tarnybos nuostatus). Taip pat teismas pažymėjo, kad neturi reikšmės ir trečiojo asmens teiktas ypatingas dėmesys lingvistiniam laikinųjų darbuotojų statuso atskyrimui tarp (angl.) „temporary staff“ (laikinųjų) ir „interim staff“ (trumpalaikių) darbuotojų, nes bet kuriuo atveju, šiame ginče nėra vadovaujamasi ir netaikoma atsakovų atžvilgiu minėtų Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuostatai bei įdarbinimo sąlygos. Šie teisės aktai analizuoti ta apimtimi, kokai reikalinga nustatyti galimą mokėti laikiniesiems darbuotojams – atsakovams darbo užmokestį, atitinkantį DK 75 str. 2 d. sąlygą.

3112.

32ES teisės aktų baze, susirašinėjimo raštais su Europos komisija, ES teismine praktika ir kt. įrodymais trečiasis asmuo įrodinėja, kad atsakovams negali būti taikomos ES pareigūnų ir tarnautojų įdarbinimo sąlygos, nuostatos dėl darbo užmokesčio. Trečiasis asmuo, atsikirsdamas atsakovų argumentams, nurodo, jog ES tarnautojų ir trumpalaikių darbuotojų pozicijoms yra taikomas skirtingas teisinis pagrindas, tarnautojams – ES tarnybos nuostatai, ES tarnautojų įdarbinimo sąlygos, o „Manpower Lit“ darbuotojams Lietuvos nacionalinė teisė, o kai kurių funkcijų atlikimą EIGE gali pavesti tik teisės aktais numatytiems darbuotojams. Teismas nurodė, kad sutinka su iš esmės analogiškomis ieškovo ir trečiojo asmens pozicijomis. Iš esmės, to neginčija ir atsakovai. Vienok, kad ir kokiomis ES teisės normomis, praktika ir taisyklėmis besiremtų trečiasis asmuo, nepaneigiama, kad analogiškas funkcijas (kokias vykdė atsakovai) atliekantys darbuotojai galėtų būti įdarbinti tiesiogiai EIGE, nors jiems ir būtų taikoma kitokia atrankos tvarka, kitokios atsakomybės ir mokamas būtent ES tarnautojų sąlygose kvalifikuotas darbo užmokestis. Atsakovų vykdytos užduotys, darbinės funkcijos nebuvo kokios nors ypatingai kitokios ir nebūdingos EIGE veiklai, kad jų negalima būtų priskirti nuolat EIGE dirbantiems tarnautojams ir pareigūnams. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo sutinka, kad atsakovai, vykdydami trumpalaikių darbuotojų pareigas, padėjo ES tarnautojams rengiant įvairius dokumentus, kas ir atitinka užduotims, priskirtoms trumpalaikiams darbuotojams.

3313.

34Teismas konstatavo, kad laikinojo darbo naudotojas Europos lyčių lygybės institutas įsteigtas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr.1922/2006 2006 m. gruodžio 20 d. Būti šalimi teismo procese kiekvienoje valstybėje narėje jam suteikia teisę minėto steigimo Reglamento 5 straipsnis. Reglamento 13 straipsnis numato, jog Instituto darbuotojams taikomi Europos Bendrijos (EB) pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų EB tarnautojų įdarbinimo sąlygos, nustatytos Reglamentu Nr.259/68, bei EB institucijų bendrai priimtos taisyklės, skirtos šiems Tarnybos nuostatams ir įdarbinimo sąlygoms įgyvendinti. Tai, kad trečiasis asmuo pasirinko dalies personalo įdarbinimo formą per įdarbinimo agentūrą su laikinaisiais darbuotojais, iš esmės tokiu būdu siekdamas sumažinti žmogiškųjų išteklių kaštus atitinkamose pozicijose ir išvengti ilgesnės ir sudėtingesnės nuolatinių darbuotojų, ES tarnautojų atrankos procedūros, negali būti pagrindu per laikinojo darbo sutartis įdarbintiems atsakovams mokėti ženkliai mažesnį darbo užmokestį, nei nustatytas ES tarnautojams. Ieškovas, vykdydamas sutartines trečiojo asmens skelbto konkurso sąlygas, turi prisiimti jam tenkančią didžiausią atsakomybę dėl įdarbinamų laikinųjų darbuotojų nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo (DK 75 str. 2 d.).

3514.

36Teismas pažymėjo, kad atsakovai nebuvo ir negalėjo būti pripažinti pareigūnais ar tarnautojais EB tarnautojų įdarbinimo sąlygų reglamentų prasme, tačiau faktiškai jie atliko nuolat EIGE dirbančių darbuotojų darbo funkcijas. Darbo sutartyse, kaip minėta, nustatytos pareigos (darbo funkcijos): Personalo skyriaus asistentė, Dokumentacijos skyriaus asistentė, Komunikacijos skyriaus asistentė, Administracijos asistentė, IT specialistas. Iš darbo sutarčių matyti, kad atsakovai privalėjo turėti itin aukštą kvalifikaciją, apimančią tiek aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tiek labai gerą anglų kalbos žinojimą. Tai pat pagal darbo sutartyse sulygtas nuostatas atsakovams buvo privalu žinoti visus darbdavio ir jo darbe naudojamus dokumentus, gauti informaciją apie klientus, bendradarbiavimo partnerius, tiekėjus, subrangovus, finansines ir kitas operacijas, finansinius ir apskaitos duomenis, informaciją apie naudojamas technologijas, saugotiną informaciją, informaciją apie darbo naudotojo valdymo organų sprendimus; taip pat numatyta galimybė būti siunčiamiems į komandiruotes bei įpareigotiems nekonkuruoti ir nepanaudoti turimos informacijos prieš darbdavį ir kt. Nors ir priimtiems į darbą pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, sutarčių galiojimo pabaiga jiems nebuvo žinoma, nors visi savo darbo pareigas vykdė ilgiau nei dvejus metus, o darbo sutartyse nekonkretizuotai buvo įvardinta, kad sutartis sudaroma iki darbo naudotojo EIGE užsakymo konkrečiai pozicijai pabaigos. Kaip nustatyta, atsakovų pareigybių EIGE nuolatinių darbuotojų etatiniame sąraše nebuvo. Bet, įvertinant neapibrėžtą sutarties galiojimo terminą, keletą kartų pratęstas sutartis, laikytina, kad iš esmės atsakovai vykdė nuolatinių darbuotojų funkcijas. Iš esmės, tiek atsakovai, tiek ieškovas ir trečiasis asmuo, jų atstovai nurodė, kad atsakovai atlikdavo nuolat dirbančių specialistų funkcijas, juos pavaduojant arba jiems padedant vykdyti jų darbo funkcijas. Nebuvo prieštaravimų, kad atsakovai atliko aukštos kvalifikacijos darbą, reikalingą Instituto veikloje, tačiau jie be priežiūros negalėjo atlikti savarankiškai darbo funkcijų, jiems nebuvo nustatyta atsakomybės ribų.

3715.

38Teismas konstatavo, kad laikinųjų darbuotojų darbo funkcijos nėra suskirstytos į kokias nors kvalifikacines kategorijas, todėl, įvertinus jų vykdytas funkcijas, kvalifikaciją, vidinę subordinaciją Institute, kaip teisingo apmokėjimo už darbą principo įgyvendinimui, jiems turi būti taikomi sutartininkams („Contract Agent“) nustatyti apmokėjimo už darbą kriterijai. Kaip numatyta ES Tarnautojų nuostatuose, IV antraštinėj dalyje „Sutartininkai“ 80 straipsnyje įtvirtintas darbo rūšių ir atitinkamų grupių pareigų skirstymas į grupes ir lygius. Funkcijų (pareigų) I grupė, 1-3 kategorijos: fizinis darbas ir administracinio aptarnavimo užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams. Tai gali būti vairuotojai, ūkio darbininkai, apsaugos tarnautojai, t. y. darbuotojai, neturintys aukštesnio išsilavinimo už vidurinį. Funkcijų (pareigų) II grupė, 4-7 kategorijos: kanceliarinės arba sekretorių užduotys, biuro valdymo ir kitos lygiavertės užduotys, kas atitinka ieškovų darbo sutartyse nustatyta sąlygas, nors šioms funkcijoms atlikti nebūtinas aukštasis universitetinis išsimokslinimas ar didelė darbo patirtis. Funkcijų (pareigų) III grupė, 8-12 kategorijos: vykdomosios užduotys, projektai, apskaita ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams.

3916.

40Teismo vertinimu, atsakovai pagrįstai reikalauja, kad jiems būtų už darbą sumokama, prilyginant jų funkcijas bent minimaliausiai pagal jų atliekamą darbą kategorijai, nes ir I grupės darbuotojų darbo užmokestis yra aukštesnis už atsakovams nustatytą darbo sutartyse, o pagal dalį savo atliekamų funkcijų ir jiems keliamų reikalavimų, jie galėtų būti prilyginti III grupės darbuotojams pagal atliekamas funkcijas. Remiantis išdėstytu, teismas nurodė, kad pripažįsta, kad atsakovų darbo apmokėjimo sąlygos turi atitikti EIGE taikomas sutartininkams („Contract Agent“) II grupės 4 kategorijos darbo apmokėjimo sąlygas, atitinkančias visas užduočių atlikimo (asistentų) sąlygas ir cenzus pagal įgytą išsimokslinimą. Teismas sprendė, kad atsakovų vykdytos funkcijos didžiausia apimtimi patenka į II grupės 4-7 lygių (kategorijų) sąrašą, t.y kanceliarinės ir sekretorių užduotys, raštinės valdymas ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams. Nesant atsakovų pareigybinių funkcijų detalaus aprašymo, nėra galimybės jas prilyginti konkrečiai tikslingai vienai kategorijai ir darbo vietai, todėl atsakovams prašant darbo užmokestį mokėti bent II grupės 4 kategorijos, pagal išdėstytus argumentus dėl pareigybių panašumo, toks reikalavimas tenkintinas, nustatant, kad atsakovams turėjo būti mokamas 2077,02 Eur darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių), o pritaikius Lietuvai nustatytą koeficientą 74,3 proc., tai sudaro 1543,23 Eur mėnesio darbo užmokestį (el.b.l.22, 24, t.II).

4117.

42Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad patikslinant jau darbo ginčų komisijos apskaičiuotas iš darbdavio priteistinas išmokėti darbuotojams mėnesinio darbo užmokesčio skirtumų sumas (neatskaičius privalomų mokesčių) už 6 mėnesių laikotarpius (su darbo ginčų komisijos paskaičiuotomis sumomis atsakovai sutiko, be to, toks laikotarpis laikytinas protingu ir proporcingu darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyros darbo ginčo proceso prasme), atitinkamai priteisiama darbo užmokesčio nepriemoka nuo atsakovams mokėto vidutinio darbo užmokesčio (V. V. ir R. V. ( - ) Eur, kitiems - ( - ) eurų) sumų: V. V., ( - ) EUR (( - ) EUR x 6 mėn.); R. V., ( - ) EUR (( - ) EUR x 6 mėn.); M. L., ( - ) EUR (( - ) EUR x 6 mėn.); E. S., ( - ) EUR (( - ) EUR x 6 mėn.); M. P., ( - ) EUR (( - ) EUR x 6 mėn.). Be to, įvertinant mokestinės bazės pasikeitimus Lietuvoje nuo 2019 metų sausio 1 d., kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį (2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1336), iki šio įstatymo įsigaliojimo draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto ir atitinkamai pakeisdamas darbo sutartį su darbuotoju be išankstinio jo sutikimo, bei to paties straipsnio 5 daliai numatant, jog įsigaliojus šiam įstatymui, 2018 metų ar 2018 metų ketvirčių šalies vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti naudojamas iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvusių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkis didinamas 1,289 karto, sprendimo vykdymo procese darbdavys – ieškovas UAB „Manpower Lit“ įpareigotinas priteistas sumas mokėti, skaičiavimuose įvedant koeficientą 1,289.

4318.

44Teismas nurodė, kad atmeta atsakovų prašymą skirti 3000 EUR baudą ieškovui pagal DK 217 str. 3 d., nes ginčas nėra kolektyvinis. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas ir, atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių susidarė išlaidos, yra pagrindas dalį trečiojo asmens patirtų išlaidų priteisti iš ieškovo.

45III.

46Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4719.

48Ieškovas UAB „Manpower Lit“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo UAB ,,Manpower Lit“ ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į tokius klausimus: 1) Ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 bei 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas Direktyva gali būti netaikoma tik toms valstybinėms ir privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms (nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio), kurios dalyvauja santykiuose, atsiradusiuose pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą, kaip tai numatyta Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje, ar Direktyva netaikytina ir toms valstybinėms bei privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje nurodytuose santykiuose nedalyvauja, tačiau nevykdo Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje minimos ekonominės veiklos? 2) Ar 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3, 4 straipsniuose apibrėžtos Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) veiklos sritys bei, siekiant nustatytų tikslų, vykdomos funkcijos laikytinos ekonomine veikla, kaip ji apibrėžta (suprantama) 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalies prasme, t.y., ar EIGE pagal savo vykdomos veiklos pobūdį yra priskiriama Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams, kurie patenka į Direktyvos veikimo sritį? 3) Jeigu EIGE patenka į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB veikimo sritį, ar laikinojo darbuotojo, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, darbo funkcijos (darbo vieta) gali būti prilyginamos Europos Sąjungos agentūros (šiuo atveju - Europos lyčių lygybės institute (EIGE)), kaip laikinojo darbo naudotojos, nuolatinio tarnautojo, įdarbinto bei dirbančio pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir Europos Sąjungos taisykles dėl kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų, darbo funkcijoms (darbo vietai), kiek tai susiję su nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimu pagal Direktyvos 5 straipsnio 1 dalį?

4920.

50Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl Direktyvos, įskaitant ją įgyvendinančios DK 75 straipsnio 2 dalies, taikymo trečiojo asmens atžvilgiu, taip pat teisiškai klaidingai aiškino bei taikė aptariamą DK 75 straipsnio 2 dalį bei dėl šios priežasties netinkamai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą.

5121.

52Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atkreipė dėmesį į Direktyvos taikymo sritį, nurodydamas, jog ji taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Teismo nuomone, Direktyva bei ją įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai taikytini EIGE atžvilgiu, kadangi Direktyvoje nėra numatyta išminčių dėl jos netaikymo tarptautinėms institucijoms (šiuo konkrečiu atveju – trečiajam asmeniui). Ieškovas pažymi, kad pastarieji skundžiamo sprendimo motyvai yra teisiškai klaidingi – išdėstyti pirmosios instancijos teismui neįvertinus trečiojo asmens statuso ir vykdomos veiklos bei visiškai neanalizavus jų (ne) atitikties Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, kurių atžvilgiu Direktyva yra taikoma, apibrėžimui. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sąvoka ,,įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo, o ,,ekonomine veikla“ laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimas byloje MOTOE (C-49/07); Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimas byloje ,,EasyPay“ AD, ,,Finance Engineering“ AD (C-185/14); Teisingumo Teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Komisija/Vengrija (C-179/14) ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šios praktikos. Paaiškina, kad EIGE yra decentralizuota Europos Sąjungos agentūra, savarankiškai pagal Europos viešąją teisę sukurtas juridinis subjektas, įsteigtas 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1922/2006 (toliau – EIGE steigimo reglamentas). Institutas, vykdydamas savo veiklą, veikia visuomenės interesais, jo pagrindiniai veiklos tikslai - prisidėti prie lyčių lygybės skatinimo ir ją stiprinti, įskaitant lyčių aspekto integravimą į visas Bendrijos politikos kryptis ir pagal ją parengtas nacionalinės politikos kryptis bei kovą su diskriminacija dėl lyties, bei ugdyti Europos Sąjungos piliečių sąmoningumą lyčių lygybės klausimu teikiant techninę pagalbą Bendrijos institucijoms, visų pirma, Komisijai, ir valstybių narių valdžios institucijoms (EIGE steigimo reglamento 2, 6 straipsniai). Pagal EIGE veiklos tikslus, Institutui priskirtas bei jo vykdomas funkcijas, yra aišku, jog trečiasis asmuo jokios ekonominės veiklos, kaip ji suprantama Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies prasme (atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus, vadovaujantis kuriais ekonominė veikla siejama su prekių ar paslaugų siūlymu konkrečioje rinkoje), nevykdo. Tai reiškia, kad Direktyva, skirtingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, EIGE, kaip laikinojo darbo naudotojo, atžvilgiu nėra taikoma.

5322.

54Apeliantas paaiškina, kad skundžiamame sprendime akcentuojamoje (Direktyvą įgyvendinančioje) DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Aptariama teisės norma siekiama suvienodinti ne bet kokių laikinųjų darbuotojų ir laikinojo darbo naudotojo nuolatinių darbuotojų, bet konkrečiai tų, kurie užima tą pačią darbo vietą (atlieka tapatų darbą), darbo apmokėjimo sąlygas1. Būtent dėl pastarosios priežasties DK 75 straipsnio 2 dalyje vartojama aiški formuluotė: ,,jeigu pagal darbo sutartį būtų įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje“, ir tai reiškia, kad sąvoka ,,ta pati darbo vieta“ negali būti sutapatinama su sąvokomis ,,darbuotojų kategorija“, ,,panaši darbo vieta“, ,,panašios pareigos“, ir pan. Skirtingai nei nurodyta Skundžiamame sprendime, atsakovų su nuolatiniais EIGE darbuotojais – Europos Sąjungos pareigūnais ir kitais ES tarnautojais, palyginti negalima, kadangi, visų pirma, nuolatinių pareigybių (darbo vietų), analogiškų toms, kurias užėmė atsakovai, Institute nėra įsteigta, t.y. visi nuolatiniai EIGE darbuotojai atlieka kitokias, nei laikiniesiems darbuotojams priskirtos, funkcijas. Laikinieji darbuotojai (įskaitant Atsakovus) priimami laikino pobūdžio darbams atlikti - jie nėra savarankiški, o jų darbo pobūdis daugiausiai susijęs su pagalbos Statutiniams darbuotojams suteikimu, papildomų užduočių, kurios reikalingos nuolatinių užduočių vykdymui, atlikimu, be to, Laikiniesiems darbuotojams yra apribota parašo teisė, galimybė atlikti finansines operacijas. Visos Laikinųjų darbuotojų ((angl. interim staff), kuriems priskiriami atsakovai, užduotys priklauso nuo esamo poreikio bei yra suderinamos su juos prižiūrinčiais EIGE Statutiniais darbuotojais. Nuolatinių darbuotojų ir Laikinųjų darbuotojų funkcijų ir atsakomybės skirtumus išsamiai detalizuoja byloje Trečiojo asmens teikti procesiniai dokumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai – 2018 m. lapkričio 12 d. pateiktas darbo profilių palyginimas tarp trumpalaikių darbuotojų (angl. interim staff) ir sutartininkų (angl. contract Agents); 2018 m. gruodžio 6 d. pateiktos trumpalaikių darbuotojų ir sutartininkų užduočių palyginamosios lentelės; kartu su 2019 m. sausio 9 d. prašymu pateikti dokumentai. Pasisakant dėl Laikinųjų darbuotojų (atsakovų) ir nuolatinių EIGE darbuotojų, kuriems atsakovai siekia būti prilyginti, užimamų darbo vietų (pareigų) skirtumų, būtina atkreipti dėmesį ir į paties teismo nurodytą aplinkybę, jog nagrinėjamo ginčo atveju nėra galimybės palyginti, buvo ar ne analogiškos nuolatinių EIGE darbuotojų darbo vietos. Taigi, teismo išvados Direktyvos bei DK 75 straipsnio 2 dalies taikymo klausimu yra ne tik nepagrįstos, bet ir prieštaringos, t.y. pripažinęs, kad byloje nebuvo įrodyta, jog EIGE egzistuoja nuolatinių darbo vietų, tapačių toms, kurias užėmė atsakovai, teismas vis tiek prilygino atsakovus atitinkamiems trečiojo asmens Statutiniams darbuotojams, remdamasis tokiais teiginiais, kaip ,,Atsakovai dalinai vykdė EIGE dirbančių sutartininkų funkcijas“, ,,Atsakovų vykdytos užduotys, darbinės funkcijos nebuvo ypatingai besiskiriančios nuo EIGE nuolatinių tarnautojų vykdytų užduočių bei funkcijų“ ir pan. Akivaizdu, jog tokia situacija - atsakovų prilyginimas nuolatiniams darbuotojams, kurių darbo vieta nebuvo analogiška laikinųjų darbuotojų užimtai darbo vietai, prieštarauja DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam (Direktyvą įgyvendinančiam) teisiniam reglamentavimui. Apeliantas paaiškina, kad esamoje situacijoje atsakovai ne tik neatliko analogiškų funkcijų toms, kurias vykdo nuolatiniai EIGE darbuotojai (nėra galimybės palyginti atitinkamų darbo vietų), bet ir jiems keliami kvalifikaciniai reikalavimai buvo ženkliai mažesni už nuolatiniams darbuotojams nustatytus reikalavimus, taip pat, kaip jau minėta, esmingai skiriasi ir ES tarnautojų (nuolatinių EIGE darbuotojų) ir atsakovų teisinis statusas. Nagrinėjant bylą Pirmosios instancijos teisme patys Atsakovai pripažino, jog paminėta procedūra yra sudėtinga, o atsakovas R. V. patvirtino, jog mėgino kandidatuoti į nuolatinio EIGE darbuotojo poziciją, tačiau konkurso sąlygų neįvykdė bei dėl šios priežasties sutartis dėl nuolatinio darbo Institute su juo sudaryta nebuvo. Apeliantas paaiškina, kad atsakovai nebuvo įdarbinti tose pačiose darbo vietose, kokiose dirba nuolatiniai EIGE darbuotojai – to trečiasis asmuo padaryti negalėjo, kadangi aptariamus veiksmus draudžia Tarnybos nuostatai (skirtingai nei trumpalaikiai, nuolatiniai darbuotojai EIGE struktūroje esančiose darbo vietose įdarbinami tik po griežtos atrankos (įvykdę konkurso sąlygas)). Konkursai organizuojami ir vykdomi ne paties Instituto, bet Europos Komisijos nustatyta tvarka. EIGE neturi savarankiškumo nustatant savo struktūrą. Taigi, laikinųjų darbuotojų (angl. interim staff) ir nuolatinių darbuotojų įdarbinimo procedūros bei darbo vietos, į kurias šie darbuotojai priimami, yra visiškai skirtingos, o trečiasis asmuo teisės savo nuožiūra pasirinkti, kurią procedūrą taikyti, neturi. Apeliantas taip pat nurodo, kad pats pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje sutiktina su ieškovo pozicija, kad atsakovai negalėjo būti įdarbinti EIGE tiesiogiai. Tuo tarpu, DK 75 straipsnio 2 dalis (įgyvendinanti Direktyvos nuostatas) aiškiai nurodo, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje.

5523.

56Apeliantas paaiškina, kad teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovei M. L. ( - ) EUR darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo ( - ) Vis dėlto, aptariama sprendimo dalis buvo priimta teismui visiškai neatsižvelgus į ieškovo 2018 m. rugsėjo 25 d. papildomuose paaiškinimuose nurodytą aplinkybę, jog tokio dydžio darbo užmokesčio nepriemoka pastarajai atsakovei negalėjo būti priteista, kadangi ji pas ieškovą dirbo tik iki ( - ) (imtinai) (minimą aplinkybę patvirtinantys įrodymai buvo pateikti byloje (e. b. tomas I, b. l. 98)). Taigi, aptariamoje dalyje skundžiamas sprendimas savaime yra neteisėtas bei naikintinas.

5724.

58Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Visų pirma, teismas neįvertino, kad nebuvo partenkintas atsakovų reikalavimas skirti baudą ieškovui, todėl teismas turėjo skirstyti bylinėjimosi išlaidas proporcingai atmestų ir partenkintų reikalavimų daliai. Be to, trečiasis asmuo net neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo, o prašė priteisti šias išlaidas iš atsakovų.

5925.

60Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Direktyvos 1 straipsnio 2 bei 3 dalis, iš esmės konstatuodamas, jog Direktyva taikoma visoms valstybinėms ir privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, nepriklausomai nuo jų vykdomos veiklos pobūdžio (neatsižvelgiant į tai, ar jos užsiima ekonomine veikla), išskyrus atvejus, kai šios įmonės patenka į Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį – dalyvauja darbo santykiuose, atsiradusiuose pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą, arba Direktyvoje yra tiesiogiai įvardintos, kaip subjektai, kuriems Direktyva netaikytina. Be to, skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas prilygino atsakovus nuolatiniams EIGE darbuotojams – ES tarnautojams, dirbantiems pagal jų veiklą reglamentuojančius Europos Sąjungos teisės aktus – Tarnybos nuostatus ir Europos Sąjungos taisykles dėl kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų, nepaisant to, kad byloje buvo pateikta visiškai priešinga Europos Komisijos pozicija. Pastaroji institucija nurodė, jog Europos Sąjungos taisyklės dėl kitų darbuotojų įdarbinimo sąlygų ir Tarnybos nuostatai Atsakovams, kaip laikiniesiems (trumpalaikiams) darbuotojams (angl. interim staff), negali būti taikomi, kadangi jie nėra Europos Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, t.y. esamu atveju nacionaliniai įstatymai (pagal kuriuos buvo įdarbinti atsakovai) bei paminėti Europos Sąjungos teisės aktai (taisyklės dėl kitų darbuotojų įdarbinimo sąlygų ir Tarnybos nuostatai) priklauso dviem skirtingoms teisinėms sistemoms, kurios negali būti taikomos kartu. Apelianto nuomone, esamoje situacijoje egzistuoja pagrindas apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiame skunde nurodomais klausimais.

6126.

62Atsakovai E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti.

6327.

64Atsakovai nurodo, kad nesutinka su ieškovo pozicija, jog Direktyva dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones negali būti taikoma EIGE atžvilgiu, kadangi EIGE nevykdo ekonominio pobūdžio veiklos, kaip ji suprantama Direktyvos taikymo prasme. Ieškovė teigia, kad įvertinus Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytas nuostatas, vartojama sąvoka ,,ekonominė veikla“, kuri aiškintina atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, neatitinka Ieškovės veiklos pobūdžio, todėl Ieškovės atžvilgiu Direktyva negali būti taikoma. Atsakovų vertinimu, ginčo atveju teisiniai santykiai susiklostė tarp Ieškovės (apeliantės) ir atsakovų – atsakovai jokių sutarčių su EIGE, kurios nustatytų darbo funkcijas ir darbo užmokesčio dydį, niekada nebuvo sudarę. Pareiga mokėti atitinkamo dydžio atlyginimą yra išskirtinai ieškovės pareiga atsakovams, o ne EIGE pareiga atsakovams. Ši aplinkybė suponuoja, kad Direktyvos taikymas ar netaikymas EIGE atžvilgiu apskritai atsakovams negali turėti jokios teisinės reikšmės. Tuo tarpu DK saugo atsakovų, sudariusių laikinojo darbo sutartis vadovaujantis DK nuostatomis būtent su ieškove, kaip darbuotojų teises ir interesus, ir įstatymas aiškiai nustato jų teisę gauti darbo užmokestį, kuris būtų ne mažesnis, kaip įdarbinus darbuotoją tiesiogiai.

6528.

66Atsakovai nurodo, kad nesutinka su ieškovo pozicija, jog DK 75 straipsnio 2 dalis suponuoja pareigą lyginti laikinąjį darbuotoją su kitu tiesiogiai įdarbintu darbuotoju, kuris atlieka tokias pačias darbo funkcijas kaip ir tas laikinasis darbuotojas. Ieškovės teiginiai, esą DK 75 straipsnio 2 dalis šiuo atveju negali būti taikoma, nes trečiasis asmuo neturi tokių darbuotojų, kurių funkcijas realiai vykdė atsakovai, su kuriais būtų galima palyginti Atsakovų darbo funkcijas yra visiškai nepagrįsti ir nereikšmingi bylos kontekste, kadangi Ieškovės pateikiamas DK 75 straipsnio nuostatos interpretavimas neatitinka pačios įstatymo nuostatos teksto, aiškiai išdėstytos prasmės ir tikslo. Nurodytina, kad DK 75 straipsnio 2 dalis, bei kaip jau aptarta Direktyvos 5 straipsnio 1 dalis, aiškiai ir tiksliai nustato, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal toje pačioje darbo vietoje. T. y. DK 75 straipsnio 2 dalis laikinojo darbuotojo darbo užmokesčio dydį sieja ne su kitų Trečiojo asmens darbuotojų darbo užmokesčiu, tačiau su užmokesčiu, kuris būtų mokamas konkrečiam laikinajam darbuotojui, atliekant tas pačias darbo funkcijas.

6729.

68Atsakovai paaiškina, kad nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad DK įtvirtina laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo dėl darbo užmokesčio taisyklę, svarbi byloje nustatytina aplinkybė yra tinkamo Atsakovų atlyginimo dydžio nustatymo klausimas. Kaip atsakovai buvo pažymėję pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo (EIGE) yra Europos Sąjungos įsteigtas subjektas, kurio darbuotojų atlyginimų ir kiti susiję klausimai yra reglamentuojami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatais ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygomis (ang. k. Conditions of Employment of Other Servants of the EU (CEOS) (1968-02-29 d. Tarybos reglamentas Nr. 259/68). Pagal pastarąsias įdarbinimo sąlygas (80 straipsnis) visose ES institucijose gali būti įdarbinami darbuotojai bet kokių institucijai reikalingų darbo funkcijų vykdymui. ES institucijose įdarbinami darbuotojai yra suskirstyti į keturias funkcines pareigų grupes ir kategorijas į kurias patenka iš esmės bet kokios įmanomos darbo funkcijos, t.y.: I funkcinė grupė (ang. k. Function group I), papildomai skirstoma į 3 kategorijas, apima: fizinius darbus ir pagalbines administracines funkcijas; II funkcinė grupė (ang. k. Function group II), papildomai skirstoma į kategorijas nuo 4 iki 7, apima: kanceliarinės arba sekretorių užduotys, biuro valdymo ir kitos lygiavertės užduotys; III funkcinė grupė (ang. k. Function group III), papildomai skirstoma į kategorijas nuo 8 iki 12, apima: vykdomosios užduotys, dokumentų projektų rengimo, apskaitos ir kitos lygiavertės techninės užduotys; IV funkcinė grupė (ang. k. Function group IV), papildomai skirstoma į kategorijas nuo 13 iki 18, apima: administracines, patariamąsias, kalbos ir kitos lygiavertės techninės užduotys. Šiuo metu aktualūs visų aukščiau nurodytų darbuotojų funkcinių grupių atlyginimai yra nustatyti Europos Komisijos pranešimu Nr. 2017/C 429/06 „Kasmetinis Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimų ir pensijų ir jiems taikomų korekcinių koeficientų atnaujinimas 2017 m.“, kurio 11 punkte yra nurodytos bazinių darbo užmokesčių skalės sumos, taikytinos nuo 2017-07-01. Pagal nustatytus darbo užmokesčio dydžius, mažiausias įmanomas atlyginimas mokėtinas I funkcinės grupės, t.y. žemiausios įmanomos kvalifikacijos darbuotojams, yra ( - ) Eur, o II funkcinės grupės žemiausios kvalifikacijos darbuotojams – ( - ) Eur. Šiuo atveju atsakovai prašė priteisti mažiausią įmanomą darbo užmokestį, kuris yra nustatytas II funkcinės grupės (ang. k. Function group II) (toliau – FGII) kategorijos ES tarnautojams, kadangi FG II kategorijos tarnautojai yra pagalbiniai / žemiausio rango administracines funkcijas atliekantys darbuotojai.

6930.

70Atsakovai pažymi, kad DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos laikinųjų darbuotojų teisių apsaugos garantijos yra reguliuojamos visos ES mastu vienodai. ES institucinė praktika, pateikta byloje kartu su atsiliepimu į ieškinį, patvirtina, kad laikinųjų darbuotojų atlyginimai ES įsteigtose institucijose yra nustatomi vadovaujantis Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reguliavimu, visiškai atitinkančiu DK 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovų žiniomis ir kitos ES institucijos taiko Direktyvos 5 straipsnio 1 dalį atitinkantį laikinųjų darbuotojų atlyginimų nustatymo modelį formuojant viešųjų pirkimų sąlygas - pvz. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), Europos Sąjungos teisminio bendradarbiavimo agentūra (Eurojust), Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (BEREC), ES įstaigų vertimo centras (CDT) ir kt. laikiniesiems darbuotojams yra mokami atlyginimai atitinkantys jų nuolatinių darbuotojų atlyginimus.

7131.

72Atsakovai pastebi, jog tam, kad nustatyti atsakovams mokėtiną atlyginimą, yra net nesvarbu ar laikinųjų darbuotojų kvalifikaciniai kriterijai buvo artimi tiesiogiai įdarbintiems EIGE darbuotojams, kadangi FGII grupei laikinieji darbuotojai priskirtini pagal jų atliekamų darbų pobūdį ir tipą, o ne jų kvalifikacines savybes. Kvalifikacinės savybės būtų buvusios reikšmingos, jeigu laikinieji darbuotojai būtų prašę aukštesnio atlygio, nei kuris yra priskirtinas FGII grupės žemiausiai kategorijai, o būtų reikalavę FGII aukštesnių kategorijų algų, ar net FGIII lygio algos.

7332.

74Atsakovai paaiškina, kad apeliaciniame skunde yra pateikiama melaginga informacija apie Atsakovo R. V. neva duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu apie mėginimą kandidatuoti dėl tiesioginės darbo vietos EIGE. Nurodytina, kad atsakovas R. V. kandidatavo trijose kitose ES institucijose į FG III kategorijos (dar aukštesnės nei FG II) tarnautojo vietą ir visuose konkursuose jis praėjo kvalifikacinius reikalavimus, ko pasėkoje buvo pakviestas į darbo pokalbius. Tačiau ieškovės teiginiai esą tai, kad R. V. negavo darbo kitose ES institucijose, patvirtina jo kvalifikacijos menkumą ar pan. yra absurdiški – konkurso dėl darbo pozicijos metu darbdavys išsirenka jam priimtiniausią darbuotoją tai konkrečiai situacijai; konkurso metu yra vertinami ne tik potencialaus darbuotojo gebėjimai ir kvalifikacija, tačiau ir kiti subjektyvūs faktoriai į kuriuos atsižvelgdamas darbdavys sprendžia dėl konkretaus asmens tinkamumo formuojamai komandai ar konkrečiai pozicijai ir pan. Aplinkybė, jog atsakovas R. V. kandidatavo į FG III kategorijos pozicijas kitose ES institucijose ir kad atitiko keliamus kvalifikacinius reikalavimus tik parodo, kad R. V. kvalifikacija buvo pakankama tokioms pozicijoms užimti. R. V. pasisakymai yra užfiksuoti teismo posėdžio garso įrašuose (2018-12-06 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 03.04.30-03.10.02) – garso įrašais yra iš esmės paneigiami Ieškovės neteisingi ir klaidingai nurodyti teiginiai.

7533.

76Atsakovų vertinimu apeliantės prašymas dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo yra nepagrįstas, kadangi ginčo byloje poreikio aiškinti ir taikyti Europos Sąjungos teisės aktus nėra. Byloje nustatyta, kad šalių teisiniams santykiams taikytinos DK nuostatos, kadangi ginčas vyksta tarp bendrovės, kuri yra licencijuota laikinojo įdarbinimo įmonė Lietuvoje ir fizinių asmenų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir rezidentai. Atitinkamai Direktyva, kaip minėta, nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, o Ieškovė byloje neįrodinėjo ir neįrodinėja poreikio taikyti Direktyvą tiesiogiai. Atitinkamai, nėra pagrindo laikyti, kad šios bylos ginčo objektas yra Direktyvos taikymas ar aiškinimas. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad EIGE į bylą pati yra pateikusi Europos Komisijos nuomonę (t. IV, b.l. 119), kurioje Europos Komisija yra nurodžiusi, kad jų nuomone tarp ieškovės ir atsakovų sudarytoms laikinojo darbo sutartims yra taikytina Lietuvos nacionalinė teisė, kadangi laikinieji darbuotojai nėra ES pareigūnai ar tarnautojai. Atitinkamai, pateikta oficiali Europos Komisijos nuomonė, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina aplinkybę, jog šios bylos ginčo objektas nėra ES teisės reguliavimo dalykas, nepaisant to, kad viena iš laikinojo darbo santykio šalių yra ES įsteigta agentūra (EIGE).

7734.

78Trečiasis asmuo Europos lyčių lygybės institutas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą siekiant gauti prejudicinį sprendimą. Paaiškina, kad teismo pateiktas nediskiriminavimo dėl darbo užmokesčio aiškinimas ir taikymas ES agentūrai, net ir siekiančiai nediskriminavimo sąlygų platesnio taikymo rinkoje, nėra suderinamas su Europos Parlamento ir Tarybos nuostatais, pagal kuriuos planuojamas ir vykdomas EIGE biudžetas, ir ESVS 335 ir 336 str., kurie numato ES institucijų administracinę autonomiją, vadovaujantis specialiai priimtais teisės aktais, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatais ir Sąjungos kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygomis. Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai nenumato, kad laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos ES institucijose yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ES institucija būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

79Teisėjų kolegija

konstatuoja:

80IV.

81Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

82teisiniai argumentai ir išvados

83Apeliacinis skundas netenkinamas.

8435.

85Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

8636.

87Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovų, kaip pagal laikinojo darbo sutartį dirbančių darbuotojų teisės gauti tokį pat darbo užmokestį, kuris jiems būtų mokamas, jei jie būtų tiesiogiai įdarbinti pas laikinojo darbo naudotoją. Tokią laikiniesiems darbuotojams taikomą darbo garantiją, įvardintą kaip „nediskriminavimo principas“ nustato Darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalies nuostatos, įgyvendinančios 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyvą Nr. 2008/104/EB.

8837.

89Ieškovas UAB „Manpower Lit“ , kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, teigia, kad atsakovų E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. darbo teisės nėra pažeistos, nes laikinojo darbo naudotojas Europos lyčių lygybės institutas neturi tokio pobūdžio nuolatinių darbuotojų ir todėl, sprendžiant dėl atsakovų lygių galimybių gauti vienodą darbo užmokestį, nėra su kuo lyginti.

9038.

91Teisėjų kolegija pastebi, kad toks ieškovo argumentas yra ydingas dėl kelių priežasčių:

92a.

93visų pirma, tiek 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyvos Nr. 2008/104/EB 5 str. 1 d. a punkte, tiek ir Darbo kodekso 75 str. 2 d. numatyta laikinų darbuotojų nediskriminavimo garantija, priešingai nei teigia apeliantas, nereikalauja palyginti laikinų darbuotojų darbo užmokesčio dydžio su realiai laikinojo darbo naudotojo tiesiogiai įdarbintų kitų darbuotojų darbo užmokesčiu. Pagal DK 75 str. 2 d. būtina tik nustatyti, koks darbo užmokestis laikinajam darbuotojui būtų (hipotetiškai) mokamas, jei jis būtų tiesiogiai įdarbintas pas laikino darbo naudotoją (iš esmės tokia pat taisyklė buvo nustatyta ir Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 str. 3 d. 3 p., redakcija iki 2017 m. liepos 1 d.).

94b.

95antra, ginčas dėl to, ar laikiniems darbuotojams yra mokamas teisingas darbo užmokestis, yra ginčas dėl diskriminacijos, o nagrinėjant tokį ginčą, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad jis patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo (DK 26 str. 5 d.).

9639.

97Atsižvelgiant į šiuos du aspektus, pagrindiniu šio darbo ginčo objektu reikėtų laikyti, tai ar darbdavys įrodė, kokiomis sąlygomis (šiuo atveju – tik darbo užmokesčio sąlygos aspektu) laikinojo darbo naudotojas galėtų priimti į darbą darbuotojus toms pačioms darbo funkcijoms atlikti, kurias vykdė atsakovai kaip laikinieji darbuotojai darbo nuomos pagrindu.

9840.

99Tokiu būdu ieškovo argumentai, jog laikinojo darbo naudotojas dėl specifinio teisinio statuso ir 2006 m. gruodžio 20 d. Reglamento (EB) Nr. 1922/206 (įsteigiančio Europos lyčių lygybės institutą) 13 str. nuostatų, iš viso tiesiogiai negali priimti darbuotojų pagal darbo sutartį (kurie neturėtų „bendrijos pareigūno“ statuso), yra visiškai nereikšmingi šiam ginčui, ir netgi patvirtina priešingas aplinkybes, nei siekia apeliantas, t. y. tai, kad tokioms darbo funkcijoms tiesiogiai pas darbo naudotoją gali būti įdarbinti tik „bendrijos tarnautojai“ ir kad tokiems darbuotojams hipotetiškai mokėtinas darbo užmokestis pagal DK 75 str. 2 d. yra tinkamas palyginimui, sprendžiant šioje byloje keliamą diskriminacijos problemą.

10041.

101Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti, kad atsakovų vykdytos funkcijos labiausiai atitinka funkcijas, numatytas 1968 m. vasario 29 d. Tarybos Reglamente (EEB, Euroatomas, EAPB) Nr. 259/68 patvirtintų Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (IV antraštinėje dalyje „Sutartininkai“) II grupės 4-7 lygių (kategorijų) sąraše, t. y. kanceliarinės ir sekretorių užduotys, raštinės valdymas ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų pareigybės pagal faktiškai vykdytas funkcijas atitinka ne žemesnę, nei II grupės 4 kategoriją ir pagal tai teismas pagrįstai nustatė palyginamąjį darbo užmokestį, kurį laikinojo darbo naudotojas būtų mokėjęs, jei atsakovus būtų įdarbinęs tiesiogiai.

10242.

103Skirtingai nei teigia apeliantas, teismas neprilygino ir nesuteikė atsakovams „bendrijos tarnautojų“ teisinio statuso. Toks teismo atliktas palyginimas neviršija DK 75 str. 2 d. numatytų tikslų, t. y. yra atliktas tik sprendžiant dėl nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo. Pastebėtina, kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepateikė teismui jokių kitų teisinių argumentų ir įrodymų, jog laikinojo darbo naudotojas būtų tiesiogiai įdarbinęs darbuotojus toms pačioms atsakovų vykdytoms darbo funkcijoms už kitokį darbo užmokestį, nei nustatė teismas.

10443.

105Apelianto prašymas kreiptis į ES TT dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas. Šiam ginčui išspręsti tiesiogiai nėra taikomos jokios 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyvos Nr. 2008/104/EB nuostatos, įskaitant Direktyvos 1 str. 2 d. ir 3 d. Pažymėtina, kad Lietuvos nacionaliniai teisės aktai, įtvirtindami laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principą, nenumato išimčių, susijusių su mažiau palankių nuostatų galiojimu dėl laikinojo darbo naudotojo vykdomos ekonominės ar kitos veiklos, todėl prejudicinio sprendimo išaiškinimai nebūtų reikšmingi šiam ginčui. Taip pat teismas vertina, kad apelianto argumentai, jog EIGE nevykdo ekonominės veiklos, ir kad dėl to jam, kaip laikinojo darbo naudotojui, netaikytinos 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyvos Nr. 2008/104/EB nuostatos pagal šios Direktyvos 1 str. 2 d., nėra pakankamai argumentuoti, kad dėl to reikėtų kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Teisingumo Teismo praktikoje yra pateiktas „ekonominės veiklos“ sąvokos aiškinimas aiškinant Direktyvos Nr. 2008/104/EB 1 str. 2 d. nuostatas (TT 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje Nr. C?216/15). Nors šis išaiškinimas yra susijęs ne su laikinojo darbo naudotojo vykdoma veikla, bet su įdarbinimo įmonės vykdoma veikla, tačiau iš šio sprendimo matyti, kad TT praktikoje sąvoka „ekonominė veikla“ aiškinama labai plačiai ir apima taip pat ir viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar už jas apmoka tiesioginis vartotojas („neturi reikšmės tai, kas atlygina paslaugų teikėjui už minėtą paslaugą; iš tiesų SESV 57 str. straipsnyje nereikalaujama, kad už suteiktą paslaugą apmokėtų jų gavėjas“ (TT 2016 m. vasario 23 d. Sprendimo byloje Nr. C-179/14 155 punktas ir jame nurodyta teismų praktiką). Todėl trečiojo asmens vykdoma tiriamoji veikla, susijusi su kūrimu ir informacijos viešinimu (Reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3 straipsnio „j“, „k“ ir kt. punktai), teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra ekonominė veikla Direktyvos Nr. 2008/104/EB 1 str. 2 d. prasme.

10644.

107Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, susijusios su Direktyvos 5 str. 1 d. nuostatų aiškinimo, nes jos yra aiškios. Šių nuostatų taikymas šiai bylai reikšmingas ne teisės aiškinimo aspektu, bet dėl faktų taikymo. Kaip jau minėta, šioje byloje teismas atsakovų neprilygino ES tarnautojams, o tik nustatė, kokį darbo užmokestį laikinojo darbo naudotojas mokėtų, jei tiesiogiai įdarbintų darbuotojus, atsakovų darbo funkcijoms vykdyti.

10845.

109Apelianto prašymas pakeisti sprendimą atsakovės M. L. atžvilgiu netenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, nepriteisė šiai atsakovei darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį iki 2018 m. birželio 1 d., o priteisė už 6 mėnesius. Todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad šiai atsakovei yra priteista darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį, kai ji nebedirbo (darbo santykiai pasibaigė 2018 m. balandžio 12 d.). Nesant darbuotojų apeliacijos dėl priteistos darbo užmokesčio nepriemokos dydžio ir laikotarpio, teisėjų kolegija šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacine tvarka nerevizuoja.

11046.

111Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo esme, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

11247.

113Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, iš dalies sutinka su apeliantu, kad šioje byloje teismo sprendimu nebuvo apginti jokie trečiojo asmens interesai. Trečiasis asmuo, kaip laikinojo darbo naudotojas pagal DK 75 str. 2 d. yra subsidiariai atsakingas už atsakovams taikytas diskriminacines nuostatas. Todėl sprendimas trečiajam asmeniui yra lygiai taip pat nepalankus, kaip ir ieškovui ir jis kaip ir ieškovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl teismo sprendimas patikslinamas ir trečiojo asmens prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo atmetamas.

11448.

115Tačiau teismas laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad skirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas turėjo įvertinti, jog nebuvo patenkintas atsakovų reikalavimas paskirti baudą ieškovui pagal DK 217 str. 3 d. Šalių bylinėjimosi išlaidos šioje byloje susidarė dėl ieškovo pareikšto nepagrįsto ieškinio, o atsakovų prašymas skirti baudą nebuvo savarankišku ieškinio reikalavimu ir susidariusių bylinėjimosi išlaidų neįtakojo taip, kad būtų galima jas protingai išskirti ir proporcingai padalinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 93 str. 4 d. nuostatas ir jame įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus, reikšmingus, skirstant bylinėjimosi išlaidas.

11649.

117Apeliacinėje instancijoje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat skirstomos įvertinant, kad apeliacinis skundas dėl ginčo esmės yra atmestas visiškai, o patikslinta teismo sprendimo dalis (dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui) neliečia atsakovų. Todėl, pagal procesinę bylos baigtį, nėra pagrindo tenkinti apelianto (o taip pat ir jo pusėje veikiančio trečiojo asmens) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

11850.

119Atsakovai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

120Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

121Ieškovės UAB „Manpower Lit“ apeliacinį skundą dėl ginčo esmės atmesti.

122Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl ginčo esmės palikti nepakeistą.

123Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kurioje trečiajam asmeniui Europos lyčių lygybės institutui iš ieškovo UAB „Manpower Lit“ yra priteistos 2000 EUR bylinėjimosi išlaidos, panaikinti. Kitą spendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palikti nepakeistą.

124Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų... 7. 2.... 8. Ieškovė UAB „Manpower Lit“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti... 9. 3.... 10. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų, dalyvaujantis ieškovo... 11. 4.... 12. Atsakovai, nesutikdami su pareikštu ieškiniu, prašė ieškovės ieškinį... 13. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad jiems kreipiantis į darbo ginčų komisija,... 14. Atsakovai pažymėjo, kad darbo funkcijas pagal visas laikinojo darbo sutartis... 15. II.... 16. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 17. 5.... 18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu nusprendė... 19. 6.... 20. Teismas nustatė, kad atsakovai V. V., M. L., E. S., M. P. ir R. V. laikinojo... 21. 7.... 22. Teismas, naudodamasis Civilinio proceso kodekso suteikta teise savo iniciatyva... 23. 8.... 24. Teismas nustatė, kad ieškovą UAB „Manpower Lit“ ir trečiąjį asmenį... 25. 9.... 26. Teismas nurodė, kad laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų garantijas... 27. 10.... 28. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, ieškovas, kaip laikinųjų... 29. 11.... 30. Teismas pažymėjo, kad atsakovų darbo užmokestis variavo, tačiau priklausė... 31. 12.... 32. ES teisės aktų baze, susirašinėjimo raštais su Europos komisija, ES... 33. 13.... 34. Teismas konstatavo, kad laikinojo darbo naudotojas Europos lyčių lygybės... 35. 14.... 36. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nebuvo ir negalėjo būti pripažinti... 37. 15.... 38. Teismas konstatavo, kad laikinųjų darbuotojų darbo funkcijos nėra... 39. 16.... 40. Teismo vertinimu, atsakovai pagrįstai reikalauja, kad jiems būtų už darbą... 41. 17.... 42. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad patikslinant jau darbo ginčų... 43. 18.... 44. Teismas nurodė, kad atmeta atsakovų prašymą skirti 3000 EUR baudą... 45. III.... 46. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 47. 19.... 48. Ieškovas UAB „Manpower Lit“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 49. 20.... 50. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą... 51. 21.... 52. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atkreipė... 53. 22.... 54. Apeliantas paaiškina, kad skundžiamame sprendime akcentuojamoje (Direktyvą... 55. 23.... 56. Apeliantas paaiškina, kad teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovo... 57. 24.... 58. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.... 59. 25.... 60. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino... 61. 26.... 62. Atsakovai E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. atsiliepimu prašo apeliacinio... 63. 27.... 64. Atsakovai nurodo, kad nesutinka su ieškovo pozicija, jog Direktyva dėl darbo... 65. 28.... 66. Atsakovai nurodo, kad nesutinka su ieškovo pozicija, jog DK 75 straipsnio 2... 67. 29.... 68. Atsakovai paaiškina, kad nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad DK... 69. 30.... 70. Atsakovai pažymi, kad DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos laikinųjų... 71. 31.... 72. Atsakovai pastebi, jog tam, kad nustatyti atsakovams mokėtiną atlyginimą,... 73. 32.... 74. Atsakovai paaiškina, kad apeliaciniame skunde yra pateikiama melaginga... 75. 33.... 76. Atsakovų vertinimu apeliantės prašymas dėl prejudicinio sprendimo... 77. 34.... 78. Trečiasis asmuo Europos lyčių lygybės institutas prašo kreiptis į Europos... 79. Teisėjų kolegija... 80. IV.... 81. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės... 82. teisiniai argumentai ir išvados... 83. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 84. 35.... 85. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis,... 86. 36.... 87. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovų, kaip pagal laikinojo darbo... 88. 37.... 89. Ieškovas UAB „Manpower Lit“ , kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, teigia,... 90. 38.... 91. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks ieškovo argumentas yra ydingas dėl... 92. a.... 93. visų pirma, tiek 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyvos Nr. 2008/104/EB 5 str. 1... 94. b.... 95. antra, ginčas dėl to, ar laikiniems darbuotojams yra mokamas teisingas darbo... 96. 39.... 97. Atsižvelgiant į šiuos du aspektus, pagrindiniu šio darbo ginčo objektu... 98. 40.... 99. Tokiu būdu ieškovo argumentai, jog laikinojo darbo naudotojas dėl specifinio... 100. 41.... 101. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas... 102. 42.... 103. Skirtingai nei teigia apeliantas, teismas neprilygino ir nesuteikė atsakovams... 104. 43.... 105. Apelianto prašymas kreiptis į ES TT dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.... 106. 44.... 107. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra... 108. 45.... 109. Apelianto prašymas pakeisti sprendimą atsakovės M. L. atžvilgiu... 110. 46.... 111. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo esme,... 112. 47.... 113. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto argumentų,... 114. 48.... 115. Tačiau teismas laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad skirstydamas... 116. 49.... 117. Apeliacinėje instancijoje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat... 118. 50.... 119. Atsakovai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas... 120. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 121. Ieškovės UAB „Manpower Lit“ apeliacinį skundą dėl ginčo esmės... 122. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl ginčo... 123. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo dalį,... 124. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....