Byla e2-733-1007/2016
Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta

1Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Daiva Domeikienė, sekretoriaujant Dianai Suščenovienei, dalyvaujant ieškovo A. S. atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui, trečiajam asmeniui S. S.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui L. J., tretieji asmenys S. S. ir L. J. dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta,

Nustatė

3Ieškovas A. S. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti sudaryta 2009-02-27 pirkimo–pardavimo sutartį, tarp ieškovo A. S. ir atsakovo L. J., kuria A. S. pardavė L. J. automobilį BMW 525, valst. Nr. ( - ). Priteisti ieškovo naudai iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodo, kad ieškovas prarado darbą ir ketino išvykti iš Airijos, kur uždarbiavo, į Lietuvą, todėl nusprendė parduoti iš Lietuvos atvarytą ir jam kartu su sutuoktine S. S. bendrosios nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 525, valst. Nr. ( - ). Minėtą automobilį iš ieškovo 2009-02-27 nupirko atsakovas L. J., kuris uždarbiavo Airijoje kartu su ieškovu. Ieškovas A. S. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu perdavė atsakovui automobilį kartu su transporto priemonės registracijos pažymėjimu, galiojančia techninės apžiūros pažyma ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisu, atsakovas už automobilį ieškovui sumokėjo sutartą 200 eurų kainą. Šalys neįformino rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. 2009-03-07 ieškovas išvyko iš Airijos į Lietuvą, kur bandė perregistruoti VĮ Regitra transporto priemonę atsakovo vardu, tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma be originalių transporto priemonės dokumentų ir rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties. Aukščiau nurodytas faktines aplinkybes patvirtina sekantys įrodymai: Rokiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-6-233/2015 2014-04-28 teismo posėdyje liudytojo R. J. duotais parodymais, kad 2008 m. jam, A. S., L. J., kitiems lietuviams, dirbant tame pačiame fabrike Airijoje, A. S. atsivarė iš Lietuvos automobilį, kad turėtų kuo važinėti į darbą. 2009 m. prasidėjus krizei ir iš darbo pradėjus atleidinėti darbuotojus, A. S. pradėjęs pardavinėti turimą automobilį, iš pradžių prašęs už jį 400 Eur, tačiau pirkėjų neatsirado. L. J. pasiūlė už automobilį 200 Eur, grižus visiems iš darbo, L. J. apžiūrėjo automobilį, sukirto rankomis ir padavė pinigus – 200 Eur A. S., o A. S. padavė L. J. automobilio techninį pasą, draudimo dokumentus. Automobilio pardavimo faktą matė ir kiti kartu buvę lietuviai, tuo pat metu buvo kalba, kad dokumentus dėl pardavimo pasirašys vėliau. Nurodė, kad parduodamas A. S. automobilis buvo tvarkingas, tuo yra įsitikinęs, nes juo važinėjo į darbą, buvo sustabdę policijos pareigūnai, tikrino dokumentus, dokumentai buvo tvarkingi. Rokiškio r. apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-6-233/2015 2015-03-16 teismo posėdyje liudytojo R. P. duotais parodymais, kad 2009 metais kartu su A. S., kitais lietuviais dirbant Airijoje, nurodo, kad jį iš darbo atleido 2009 m. vasario mėnesį, bet jis dar buvo Airijoje, ieškojo darbo, o A. S. dar dirbo. Nurodo, kad jis buvo namie, kai atvažiavo Antanas su bendradarbiais iš darbo, jam išėjus į kiemą, kartu buvo ir L. J., E. Z., D. J., R. J.. Girdėjo, jog buvo kalba apie tai, kad Antanas pardavė automobilį L. už 200 Eur, su tuo automobiliu toliau į darbą važinėjo L.. Nurodė, kad tuo metu Airijoje L. J. kitos transporto priemonės neturėjo, nes prieš tai dar jį A. S. kartais paveždavo į darbą. Antstolės Irenos Bakšienės surašytais faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais su L. J. ir A. S. iš dviejų dalių susidedančio telefoninio pokalbio, kuriame, be kita ko, atsakovas nurodo “…aš tau galiu pasakyt, kad aš nepirkau ir ką tu man padarysi….”, kas vertinant su kitais įrodymais, patvirtina sandorio sudarymo faktą, kurio L. J. nesiekė įforminti. L. J. buvusios sutuoktinės L. J. sudaryta ginčo automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi bei draudimo įmokos apmokėjimo pagal šią draudimo sutartį dokumentu, kas rodo, kad atsakovas su minėtu automobliu elgėsi kaip su savo nuosavu turtu. L. J. procesiniais dokumentais Rokiškio r. apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-6-233/2015, kuriais šis pripažįsta, kad jam buvo perduotas minėtas ginčo automobilis, be to, šis, veikdamas kaip automobilio savininkas, už 100 eurų pardavė automobilį metalo laužo supirkėjams, ir kas pažymėtina – gautų pinigų ieškovui L. S. neperdavė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Manytina, kad nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytų įrodymų viseto pakanka konstatuoti, kad 2009-02-27 ieškovas A. S. pardavė atsakovui L. J. automobilį BMW 525, valst. Nr. ( - ), už 200 Eur, perdavė L. J. minėtą automobilį ir visus automobilio dokumentus, o L. J. pirktą automobilį ir prie jo pateiktus dokumentus priėmė ir už automobilį sumokėjo sandorio sudarymo metu sutartą kainą. Ieškovas atsisako gera valia įforminti šalių sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ieškovas kreipiasi į teismą prašydamas patvirtinti 2009-02-27automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (CK 6.309 str. 3 d.). CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensusad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigojas perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1d.). Laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas (CK 6.309 str. 1 d.). Taigi, pirkimo pardavimo sutartis yra konsensualinė ir esminės daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos yra šalių susitarimas dėl konkretaus daikto (sutarties dalyko) perdavimo pirkėjo nuosavybėn bei parduodamo daikto kaina. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) forma arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.73 ir 6.311 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalaų ministro 2001-01-25 įsakymo Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ seka, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaroma paprasta rašytine forma. Pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Už ieškinio parengimą ir interesų atstovavimą teisme, ieškovas sumokėjo 450 Eur advokatui, kas yra laikytina išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (CK 88 str. 1 d. 6 p.), todėl teismo prašytina iš atsakovės jas priteisti ieškovo naudai (1 tomas, 1–4 b. l.).

4Ieškovas teismo posėdyje nedalyvavo, ieškovo atstovas advokatas Paulius Vaicekauskas teismo posėdyje prašė teismo ieškinį patenkinti ir pripažinti buvus sudaryta 2009-02-27 ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį tarp A. S. ir L. J..

5Atsakovas L. J. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes automobilio BMW 525, valst. Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Dėl neteisėto 2009-02-27 transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sandorio pagal Airijos Respublikos įstatymus nurodė, kad pagal Airijos Respublikos įstatymus Lietuvoje registruota (sumokėtas PVM, kiti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti autotransporto registracijos mokesčiai) autotransporto priemonė gali būti įvežama į Airijos Respubliką 6 mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui arba laikotarpiui su pertraukomis per bet kuriuos 12 mėnesių (bet ne ilgiau nei 12 mėnesių) ir atleidžiama nuo registracijos bei kitų mokesčių mokėjimo, jei Lietuvos Respublikos piliečio, įvežančio automobilį į Airiją bei jį eksploatuojančio šioje šalyje, įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Autotransporto priemonės savininkas ar valdytojas turi pareigą įrodyti, kad jo įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo įvežtas į Airijos Respubliką automobilis negali būti perleistas, parduotas, išnuomotas ar kitaip naudojamas Airijos Respublikos nuolatinio gyventojo. Pagal Airijos Respublikos teisę automobilio savininkas ar valdytojas gali būti nubaustas bauda, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, arba autotransporto priemonė gali būti konfiskuota, jei į šalį įvežtą automobilį delsiama užregistruoti mokesčių inspekcijoje ir sumokėti automobilio registracijos mokestį. Kaip pastovus Airijos Respublikos gyventojas jis tai puikiai žinojo, todėl tikrai nebūtų pirkęs ginčo automobilio. Automobiliu BMW 525, valst. Nr. ( - ), tariamos sutarties metu pagal Airijos Respublikos įstatymus nebuvo galima naudotis, nes šalyje automobilis išbuvo daugiau nei 3 mėnesius, draudimas negaliojo (žalia korta), automobilis išbuvęs daugiau nei 6 mėnesius Airijos Respublikoje turėjo būti perregistruotas, už jį sumokėti visi mokesčiai ir tik tada juo buvo galima naudotis eisme. Iš aukščiau išdėstyto matoma, kad pagal Airijos Respublikos įstatymus sutartis kai asmuo neturintis teisės parduoti, parduoda sau nuosavybės teise priklausantį daiktą, negalėjo būti sudaryta ir ginčo automobilis negalėjo būti perleistas. Šios aplinkybes sudaro pagrindą spręsti, kad sutarties šalys sudariusios automobilio pirkimo–pardavimo sutartį būtų pažeidusios imperatyviąsias teisės normas, ginčo automobilis būtų neteisėtai perduotas jo nuosavybėn, nes, disponuoti šia teise pagal Airijos Respublikos teisę ieškovas vadovaujantis bendruoju principu exinjuria jus nonoritur („iš neteisės teisė neatsiranda“) nebūtų galima, taip pat, nesant teisėto daikto perdavimo, šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis neįsigalioja ir nuosavybės teisė pirkėjui nepereina. Dėl 2009-02-27 transporto priemones BMW 525, valst. Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta nurodė, kad 2009 metais jo bendradarbis, buvęs draugas A. S., išvykdamas į Lietuvą savo transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. ( - ), paliko Airijoje ir paprašė parduoti kam nors jo automobilį, jei atsirastų pirkėjas. Deja, laikas ėjo, bet jo automobiliu niekas nesidomėjo. Atvykus į jų gyvenamojo namo kiemą Airijoje metalo laužo (senų automobilių) supirkėjams, jis pardavė ieškovo automobilį už 100 Eur. Sumokėjus pinigus, pastarieji jį išsivežė. Nurodė, kad iš A. S. nepirko automobilio ir net nesiruošė to daryti. Atkreipė dėmesį į tai, kad 42 metų ieškovas, turintis išsilavinimą, turintis šeimą ir vaikų, tikėtina, kad per visą savo gyvenimą buvo pirkęs ir pardavęs ne vieną transporto priemonę, t.y. asmuo turintis transporto priemonių pirkimo–pardavimo ir perregistravimo patirtį, parduoda jam nuosavybės teise priklausantį automobilį (padidintą pavojaus šaltinį), ir per septynias dienas iki išvykstant į Lietuvą (2009-03-07) neranda 5-10 min. laiko, kad užpildyti (nebuvo būtina grįžti į Lietuvą ar kreiptis į kvalifikuotus teisininkus, dėl sutarties sudarymo) viešoje erdvėje esančią ir visiems lengvai prieinamą pavyzdinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Įstatymas numato, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovo valios išreiškimas galimas ir žodžiu, ir raštu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos: telefonu A. S. buvo informuotas, kad jo automobilis yra parduotas metalo supirkėjams, bet jokių pretenzijų jam dėl to nereiškė. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą teismo praktiką, kurioje pasisakoma, kad protingo, rūpestingo ir atidaus elgesio standartas yra taikomas visiems asmenims, įskaitant ir ieškovą. Taigi, šiuo atveju, kai pardavėjas (ieškovas) galėjo nesudėtingai gauti ir užpildyti pirkimo–pardavimo sutartį, jei iš tikrųjų automobilio pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta, bet per 7 dienas būnant ir dirbant netoli jo Airijoje (o ir vėliau 5-erių metų laikotarpyje) nesiteikė pats tokios sutarties sudaryti. Tokiu atveju daugiau tikėtina, kad ginčo automobilio sutartis išvis nebuvo sudaryta. Ieškovas nusprendė įrodyti, kad jam tariamai jau nebepriklauso ginčo autmobilis tik tada, kai gavo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. Nurodė, kad ginčo automobilis ieškovo prašymu ir atsakovo žmonos tarpininkavimu buvo apdraustas, tačiau tai neįrodo, kad atsakovas buvo apdrausto automobilio savininkas. Pagal galiojančius teisės aktus draudėju galėjo būti tiek savininkas, tiek valdytojas. Automobilis buvo prastos būklės, surūdijęs, su kuro siurblio defektu, be legalaus draudimo ir tecninės apžiūros, išbuvęs per ilgą laiką Airijoje, už jį nesumokėtas registracijos mokestis, todėl juo nebuvo galima Airijoje važinėti. Nurodė, kad, jo vertinimu, remtis liudytojų R. J. ir R. P. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie melagingi, neatitinka tikrovės, liudytojai yra glaudžiai susiję su ieškovu (1 tomas, 50–63 b. l.).

6Teismo posėdyje atsakovas L. J. nedalyvavo, 2016-05-25 teisme gautas atsakovo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (2 tomas, 137, 140–153 b. l.). UAB „Emerita“ teismui pateikė įrodymus (sąskaitas ir bankinius pavedimus), įrodančius atsakovo L. J. turėtas atstovavimo išlaidas (2 tomas, 116–124 b. l.).

7Trečiasis asmuo L. J. teismo posėdyje nedalyvavo, 2016-05-25 teismui pateikė prašymą–paaiškinimą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, A. S. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. A. S. prašė L. J. parduoti techniškai netvarkingą automobilį, nes pastarasis išvykdamas į Lietuvą, nežinojo ką su juo daryti. L. J. prašė jos apdrausti A. S. automobilį todėl, kad apdraustas automobilis būtų patrauklenis pirkėjams, todėl automobilis buvo apdraustas (2 tomas, 138–139).

8Teismo posėdyje trečiasis asmuo S. J. prašė teismo patenkinti ieškovo ieškinį ir pripažinti, kad buvo sudaryta 2009-02-27 pirkimo–pardavimo sutartis tarp ieškovo A. S. ir atsakovo L. J., kuria A. S. pardavė L. J. automobilį BMW 525, valst. Nr. ( - ). Nurodė, kad vyras dirbo Airojoje ir buvo nusivaręs savo automobilį. Kuomet jis prarado darbą ir ruošėsi grįžti į Lietuvą, automobilį pardavė L. J., nes parsigabenti automobile į Lietuvą būtų buvę labai brangu. Pasitikėjo L. J. ir jokios sutarties nesurašė, tuo metu manė, kad užteks Regitrai pateikti tam tikrus automobilio duomenis ir jis bus išregsitruotas, tačiau grįžęs išsiaiškino, kad Regitrai reikia pateikti automobilio dokumentus. Nieko blogo negalvojo ir tuo nebesirūpino iki gavo pranešimą iš draudimo kompanijos apie įvykį. Ji asmeniškai nematė pardavimo fakto, nes tuo metu buvo Lietuvoje, tačiau vyras jai papasakojo apie automobilio pardavimą L. J.. Nurodė, kad jos vyras A. S. skambino telefonu L. J. ir bandė kalbėti, prašyti sudaryti sutartį, tačiau pokalbiai nutrūko, o vėliau L. J. nebeatsakinėjo į jų skambučius. Nurodė, kad L. J. klaidina teismą, meluoja ir keičia parodymus, stengiasi išvengti atsakomybės, tai yra žalos atlyginimo.

9Ieškinys tenkintinas.

10Byloje ieškovas prašo pripažinti, kad jis 2009-02-27 Airijos Respublikoje pardavė Lietuvos Respublikoje registruotą jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. ( - ), Lietuvos Respublikos piliečiui, nuo 2007-01-08 gyvenančiam Airijos Respublikoje, L. J..

11Kadangi prašoma pripažinti, kad transporto priemonės prikimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta Airijos Respublikoje, civilinė byla pripažįstama turinti tarptautinį (užsienio) elementą.

12Teismas, nustatęs, kad byla yra su tarptautiniu elementu, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui. Atsakovas prašo teismo byloje taikyti Airijos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius automobilio pirkimo–pardavimą, bei šių teisės aktų taikymą praktikoje.

13Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.37 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims. To paties straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodoma, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ją taikyti reikia teisme nagrinėjamoje byloje. Pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ellora Ltd. v. UAB „Skomė“, bylos Nr. 3K-3-78/2013).

15Taigi, teismas, siekdamas nustatyti sutarčiai taikytiną teisę, turėtų visų pirma patikrinti, ar yra aiškus šalių susitarimas dėl sutarčiai taikytinos teisės, ar toks susitarimas yra numanomas ir tik nesant galimybės nustatyti šiuos pasirinkimus, taikyti valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisę.

16Kadangi nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas, akivaizdu, kad prašomoje pripažinti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartyje nėra aiškaus šalių susitarimo dėl sutarčiai taikytinos teisės. Nors atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad pagal Airijos Respublikos įstatymus ginčo automobilis negalėjo būti parduotas, o iš šalių paaiškinimų, pateiktų įrodymų matyti, kad šias aplinkybes žinojo abi šalys, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat neįžvelgtinas sutarties šalių susitarimas pirkimo–pardavimo sandoriui taikyti Lietuvos Respublikos teisę.

17Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys nepasirinko ginčo sutarčiai taikytinos teisės, todėl pirkimo–pardavimo sutarčiai turėtų būti taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Būdingiausia pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį laikytina pardavėjo pareiga perduoti prekę. Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartyje veikiantis pardavėjas yra Lietuvos Respublikos gyventojas, sutarties dalykas – automobilis buvo atgabentas iš Lietuvos Respublikos, joje registruotas, todėl šiai sutarčiai ir jos aiškinimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

18Esminės daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, tai – sutarties dalykas ir daikto kaina.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71straipsnio 1 dalis) (Byloje vadovaujamasi ginčui aktualių, 2009-02-27 galiojusių, teisės aktų aiškinimu).

20Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. v. ŽŪB „Nemunas“, bylos Nr. 3K-3-599-378/2015). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui, atsiranda nuo jo įgijimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

21Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

22Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014).

23Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

24Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad 2009-02-27 atsakovas A. S. žodinės sutarties pagrindu pardavė atsakovui L. J. jam nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikoje registruotą automobilį BMW 525, valstybinis Nr. ( - ), už 200 Eur, perdavė L. J. minėtą automobilį, visus automobilio dokumentus, tame tarpe galiojančią transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, o L. J. pirktą automobilį, prie jo pateiktus dokumentus priėmė, ir už automobilį A. S. sumokėjo sandorio sudarymo metu sutartą kainą – 200 Eur, po ko jį valdė. Tokią išvadą teismas daro remdamasis šiais byloje surinktais įrodymais:

25- teismo posėdyje pagarsintais ir ištirtais Rokiškio rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-6-233/2015 2014-04-28 teismo posėdyje duotais liudytojo R. J. parodymais, kur jis nurodė, kad 2008 m. jam, A. S., L. J., kitiems lietuviams, dirbant tame pačiame fabrike Airijoje, A. S. atsivarė iš Lietuvos automobilį, kad turėtų kuo važinėti į darbą. 2009 m. prasidėjus krizei ir iš darbo pradėjus atleidinėti darbuotojus, A. S. pradėjęs pardavinėti turimą automobilį, iš pradžių prašęs už jį 400 Eur, tačiau pirkėjų neatsirado. L. J. pasiūlė už automobilį 200 Eur, grįžus visiems iš darbo, L. J. apžiūrėjo automobilį, sukirto rankomis ir padavė pinigus – 200 Eur A. S., o A. S. padavė L. J. automobilio techninį pasą, draudimo dokumentus. Automobilio pardavimo faktą matė ir kiti kartu buvę lietuviai, tuo pat metu buvo kalba, kad dokumentus dėl pardavimo pasirašys vėliau. Nurodė, kad parduodamas A. S. automobilis buvo tvarkingas, tuo yra įsitikinęs, nes juo važinėjo į darbą, buvo sustabdę policijos pareigūnai, tikrino dokumentus, dokumentai buvo tvarkingi;

26- 2016-05-25 teismo posėdyje duotais liudytojo R. P. parodymais, kad 2009 metais kartu su A. S., kitais lietuviais dirbo Airijoje. A. S. atleido iš darbo ir jis ruošėsi važiuoti į Lietuvą. Nurodė, kad jis 2009 metų vasario pabaigoje buvo namie, kai iš darbo grįžo Antanas su bendradarbiais, jam išėjus į kiemą pamatė, kad yra atvažiavęs ir L. J., D. J., R. J. ir kiti asmenys. Girdėjo, jog buvo kalbama apie tai, kad Antanas parduoda automobilį ir jį perka L. už 200 Eur, matė kaip A. L. perdavė automobilio dukomentus ir sumokėjo 200 eurų, po ko L. sėdo į nupirktą automobilį ir juo išvažiavo. Nurodė, kad vėliau matė kaip L. važinėjo nusipirktu automobiliu į darbą, nes ji buvo važiuojanti.

27- ieškovo A. S. prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, kad sandorio metu 2009-02-27 jo parduotas automobilis buvo techniškai tvarkingas, atlikta techninė automobilio apžiūra galiojo iki 2009-09-05, transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, draudimo sutarties pradžia 2009-01-05, pabaiga – 2010-01-04, pirma draudimo įmoka sumokėta 2008-12-30, draudimo liudijimas išduotas nuo 2009-01-05 iki 2009-05-04 (1 tomas, 14–17 b. l.).

28- 2009-05-02 L. J. sudaryta ginčo automobilio AB Lietuvos draudimo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartimi ir pagal minėtą draudimo sutartį išduotu draudimo polisu, galiojusiu nuo 2009-05-04 00.00 val. iki 2009-08-03 24. 00 val. (1 tomas, 14–17 b. l.).

29Teismas neturi teisinio pagrindo abejoti liudytojų R. J. ir R. P. teismo posėdyje duotais parodymais. Liudytojai kartu dirbo tiek su ieškovu, tiek su atsakovu, todėl tokio pobūdžio santykiai negali būti pagrindu laikyti liudytojų parodymus subjektyviais.

30Atsakovo L. J. nurodytos aplinkybės, kad jis veikė kaip įgaliotas automobilio savininko A. S. atstovas, bet ne automobilio savininkas, vertinamos kritiškai, kadangi jos nepagrįstos rašytiniais įrodymais. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pranešė jo nurodytam atstovaujamajam apie jo atstovaujamojo sudarytos privalomos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties su BTA draudimu nutraukimą, o vėliau ir L. J. sudarytos su AB Lietuvos draudimas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nutraukimą 2009-08-03. Iš telefoninių A. S. ir L. J. pokalbių, kurie užfiksuoti anstolės I. B. 2013-12-11 ir 2015-02-06 faktinių aplinkybių konstatvimo protokoluose, matyti, kad atsakovas L. J. nekalba apie tai, kad jis ginčo automobilį pardavė atstovaudamas A. S., atsakovas ieškovui nurodo, kad Regitroje galima išregistruoti automobilį, nurodant, kad jis parduotas į užsienį. Teismo vertinimu, teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai rodo, kad L. J., po to kai 2009-02-27 nupirko iš A. S. ginčo automobilį, elgėsi kaip teisėtas jo savininkas, kurį laiką naudojosi nupirktu automobiliu pats, juo važinėjo į darbą, pavedė jį apdrausti savo sutuoktinei L. J., buvusiai tuo metu Lietuvoje, vėliau automobilį pardavė jo nenurodytam asmeniui ir gavo už jį pinigus savo naudai. Pažymėtina, kad CK 2.137 straipsnio 1 dalis, įgaliojimui, kurį asmuo turi teisę duoti kitam asmeniui atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis, įstatymų leidėjas nustato rašytinę jo formą. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui apsaugoti ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai (CK 2.137 str. 2 d.). Kaip matyti iš įstatymų leidėjo suteiktų įgaliotiniui teisių, kurios neapibrėžtos įgaliojime, disponavimas įgaliotiniui kito asmens turtu, tame tarpe ir teisę jį parduoti, jeigu tai nėra apibrėžta įgaliojime, įgaliotiniui nesuteikiama.

31Aukščiau nurodytų teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visuma rodo, kad 2009-02-27 tarp A. S. ir L. J. buvo sudaryta žodinė automobilio–pirkimo pardavimo sutartis, kuria ieškovas A. S. pardavė atsakovui L. J. automobilį BMW 525, valstybinis Nr. ( - ), už 200 Eur.

32Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

33Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas turėjo 420 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, už ieškinį sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 įsakymu pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, todėl priteisiamos ieškovui iš atsakovo (CPK 98 str. 2 d.). Iš viso iš atsakovo ieškovui priteisiama 451 Eur (420 Eur +31 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

34Iš atsakovo L. J. priteistina 4,19 Eur teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

35Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

36Ieškovo A. S. ieškinį tenkinti.

37Pripažinti sudaryta 2009 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tarp A. S., asmens kodas ( - ), ir L. J., asmens kodas ( - ), kuria A. S. pardavė L. J. automobilį BMW 525, valstybinis numeris ( - ).

38Priteisti ieškovui A. S. iš atsakovo L. J. 451 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

39Priteisti iš atsakovo L. J. 4,19 Eur (keturis eurus, 19 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

40Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Akmenės rajono apylinkės teismą.

Ryšiai
1. Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Daiva Domeikienė, sekretoriaujant... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. S.... 3. Ieškovas A. S. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti sudaryta... 4. Ieškovas teismo posėdyje nedalyvavo, ieškovo atstovas advokatas Paulius... 5. Atsakovas L. J. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo... 6. Teismo posėdyje atsakovas L. J. nedalyvavo, 2016-05-25 teisme gautas atsakovo... 7. Trečiasis asmuo L. J. teismo posėdyje nedalyvavo, 2016-05-25 teismui pateikė... 8. Teismo posėdyje trečiasis asmuo S. J. prašė teismo patenkinti ieškovo... 9. Ieškinys tenkintinas.... 10. Byloje ieškovas prašo pripažinti, kad jis 2009-02-27 Airijos Respublikoje... 11. Kadangi prašoma pripažinti, kad transporto priemonės prikimo–pardavimo... 12. Teismas, nustatęs, kad byla yra su tarptautiniu elementu, privalo... 13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.37 straipsnio 1 dalyje... 14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK... 15. Taigi, teismas, siekdamas nustatyti sutarčiai taikytiną teisę, turėtų... 16. Kadangi nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas pirkimo–pardavimo sutarties... 17. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sutarties... 18. Esminės daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio... 20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti... 21. Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima... 22. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis... 23. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys... 24. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas... 25. - teismo posėdyje pagarsintais ir ištirtais Rokiškio rajono apylinkės... 26. - 2016-05-25 teismo posėdyje duotais liudytojo R. P. parodymais, kad 2009... 27. - ieškovo A. S. prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, kad... 28. - 2009-05-02 L. J. sudaryta ginčo automobilio AB Lietuvos draudimo transporto... 29. Teismas neturi teisinio pagrindo abejoti liudytojų R. J. ir R. P. teismo... 30. Atsakovo L. J. nurodytos aplinkybės, kad jis veikė kaip įgaliotas... 31. Aukščiau nurodytų teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visuma... 32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas... 33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas turėjo 420 Eur advokato... 34. Iš atsakovo L. J. priteistina 4,19 Eur teismo turėtų bylinėjimosi... 35. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1... 36. Ieškovo A. S. ieškinį tenkinti.... 37. Pripažinti sudaryta 2009 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tarp... 38. Priteisti ieškovui A. S. iš atsakovo L. J. 451 Eur (keturis šimtus... 39. Priteisti iš atsakovo L. J. 4,19 Eur (keturis eurus, 19 ct) bylinėjimosi... 40. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...