Byla A-575-893-14
Dėl sprendimo dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ (toliau – ir UAB „Palink“, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 4–13) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktą pareiškėjo UAB „Palink“ atžvilgiu bei priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

5Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo atsakovo sprendimo 1.3 punktu nuspręsta 2014 metais Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiam komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, tame tarpe ir pareiškėjui, nustatyti 2 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, kai komercinės paskirties turtui, kuris nepriklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąraše įrašytam subjektui, taikomas tik 0,5 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad skundžiamas atsakovo administracinis aktas pažeidžia asmenų lygybės įstatymui principą, nes pareiškėjas privalės mokėti didesnį nekilnojamojo turo mokestį, nei už tokį patį turtą mokės kiti subjektai, vien dėl to, jog jie neįrašyti į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą. Pareiškėjas teigė, kad Didžiųjų mokesčių mokėtojų grupė yra išskiriama išskirtinai mokesčių administratoriaus nuožiūra, geresnio mokesčių administravimo metodiniais tikslais, todėl negali lemti skirtingų mokesčių ir jų tarifų taikymo. Taip pat pažymėjo, kad kriterijai, kurių pagrindu subjektas įrašomas į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nėra numatyti įstatymo, be to, jų sąrašas nėra baigtinis. Tvirtino, kad Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorija yra nustatyta tikslais, neturinčiais nieko bendra nei su nekilnojamojo turto mokesčiu, nei su šio mokesčio tarifu. Kartu akcentavo, kad Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai priskirtas juridinis asmuo gali neturėti nekilnojamojo turto, todėl mokestis apskirtai nebus mokamas, tačiau įmonė, kuri nepriklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, gali valdyti didesnės vertės nekilnojamąjį turtą, kuris bus apmokestinamas 0,5 proc. tarifu. Tokiu būdu iškreipiama nekilnojamojo turto mokesčio logika, esmė ir tikslai, kadangi apmokestinamas ne jo objektas – nekilnojamasis turtas, o subjektas, t. y. turto savininkas, išskirtinai dėl savo formalaus statuso. Remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, pareiškėjas pažymėjo, jog pagrindiniais kriterijais, lemiančiais mokesčio tarifo diferenciaciją, gali būti nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas, jo techninės savybės, priežiūros būklė ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vieta. Be to, atkreipė dėmesį, kad vienintelis atvejis, kai pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą gali būti taikomas padidintas 3 proc. mokesčio tarifas, yra apmokestinimas nenaudojamo, apleisto, neprižiūrimo ar naudojamo ne pagal paskirtį turto. Nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 20 d. teikimo dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ projekto 6 punkte pažymėta, jog „pagrindinis mokesčio mokėtojas – akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Orlen Lietuva“ – 2012 metais perskaičiavo ir sumažino savo inžinerinių statinių Būtingės terminale nekilnojamojo turto vertę, todėl miesto savivaldybės biudžetas nuo 2013 metų netenka šio mokesčio pajamų virš 80 proc. Tokiu būdu, nustatytas didesnis mokesčio tarifas minėtam nekilnojamajam turtui, priklausančiam Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, suteiktų galimybę nuo 2014 metų gauti truputį daugiau mokesčio pajamų“. Tai įvertinęs, pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Didiesiems mokesčių mokėtojams nustatė net ne dėl bendrų šios grupės savybių, o išskirtinai dėl priežasčių, susijusių su vienu konkrečiu subjektu, t. y. AB „Orlen Lietuva“. Tačiau vien dėl to, kad vienas iš nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų, konkrečiai AB „Orlen Lietuva“, 2013 metais sumokės mažiau nekilnojamojo turto mokesčio, nei sumokėta 2012 metais, negali būti pagrindas 2014 metais taikyti padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nei konkretaus mokesčio mokėtojo, t. y. AB „Orlen Lietuva“, atžvilgiu, nei juo labiau kitų subjektų, įskaitant ir pareiškėjo, atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai papildomai pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas neišskiria Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijos, todėl remiantis šiuo kriterijumi atsakovas mokesčio tarifus nustatė neteisėtai. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą sudarė ne nekilnojamojo turto mokesčio tarifui nustatyti, nes tai yra institucijos vidaus dokumentas, o vien buvimas Didžiuoju mokesčių mokėtoju nėra toks kriterijus, kuris galėtų pateisinti skirtingus mokesčio tarifus, be to, nustatyti ženkliai skirtingi tarifai pažeidžia nediskriminavimo principą.

6Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 82–83) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Palangos miesto savivaldybė teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija norminį teisės aktą, o pareiškėjo pateiktas prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi reikalavimo teisę, kuri susijusi su nekilnojamojo turto valdymu Palangoje. Be to, tvirtino, kad ginčijamas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 visiškai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas suteikia teisę pačioms savivaldybių taryboms nuspręsti ir kiekvienais metais nustatyti šio mokesčio tarifus, kurie gali būti skirtingų dydžių, atsižvelgiant į nurodytus kriterijus, tačiau kitos sąlygos dėl dydžių nustatymo nenumatytos. Paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba nusprendė 2014 metams nustatyti didesnius mokesčio tarifus nekilnojamajam turtui, kuris priklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, nes tai susiję su biudžeto subalansavimu. Kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija ne tiek atsakovo sprendimą, kiek kritikuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo turinį. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo norma, kad savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį, teisinę formą ar socialinę padėtį, buvo įtvirtinta dar 2006 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 118–122) prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

9VMI pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-2178, kuriuo minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Be to, savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). VMI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia situacija, kai Palangos miesto savivaldybės taryba ginčijamu 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-143 numatė atskirus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus skirtingoms mokesčio mokėtojų grupėms. Taip pat paaiškino, jog VMI viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus. VMI tvirtino, kad į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įtraukiami juridiniai asmenys, griežtai laikantis Taisyklėse numatytos tvarkos, išanalizavus VMI valdomus duomenis apie mokesčio mokėtojo finansinę (ekonominę) padėtį, įvertinus Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento siūlymus bei atsižvelgiant į specialiai sudarytos darbo grupės priimtus sprendimus. Atsižvelgusi į tai, manė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kai Palangos miesto savivaldybės taryba Didiesiems mokesčių mokėtojams 2014 metams taikys 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės, yra įstatymu reglamentuota ir leistina.

10II.

11Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (I t., b. l. 153–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas administracinis aktas neatitinka norminio administracinio akto kriterijų, kadangi jis skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o tik techniškai įgyvendinti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, numatančią, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Teismas akcentavo, kad atsakovas ginčijamu administraciniu aktu realizavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu jam suteiktą diskreciją nustatyti tam tikrų mokesčių tarifus, t. y. veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, taikė šią teisės normą, o ne sukūrė naują normą. Todėl šio kriterijaus taikymo prasme ginčijamas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas (ginčijama jo dalis) yra ne norminis, o individualus teisės aktas. Taip pat akcentavo, kad Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai priskirtų įmonių sąrašas yra baigtinis, todėl negalima daryti išvados, jog ginčijamu sprendimu nustatytas mokesčio tarifas yra visuotinai privalomas ir skirtas neapibrėžtam subjektų ratui. Teismas sprendė, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 punktas daro tiesioginę įtaką tik į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įtrauktų juridinių asmenų teisėms bei pareigoms, o ne įtvirtina visuotinai privalomas elgesio taisykles, todėl toks administracinis aktas nelaikytinas norminiu. Be to, pareiškėjas prašo panaikinti šio sprendimo 1.3 punktą tik tiek, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis. Remdamasis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, teismas konstatavo, kad įstatymas suteikia teisę savivaldybėms pačioms nustatyti jų teritorijoje galiosiančius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, todėl nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, pasinaudojo įstatymų jai suteikta diskrecijos teise ir neviršijo jai suteiktų įgaliojimų. Tačiau teismas pabrėžė, kad savivaldybės tarybos diskrecijos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nėra absoliuti ir yra ribojama paties Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatų. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis iš esmės įtvirtina tris sąlygas, kurių turi laikytis savivaldybės taryba, realizuodama jai suteiktą diskrecijos teisę: 1) sprendimą dėl mokesčio tarifų kitam mokestiniam laikotarpiui priimti iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos; 2) mokesčio tarifą nustatyti nuo 0,3 iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės; 3) nustatant kelis mokesčio tarifus, juos diferencijuoti tik atsižvelgiant į vieną arba kelis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos, šio sprendimo 1.3 punktu nustatytas mokesčio tarifas – 2 proc., o skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nustatyti atsižvelgiant į vieną iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme įtvirtintų kriterijų (mokesčio mokėtojų dydį), teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas veikė teisėtai. Taip pat teismas akcentavo, kad nors savivaldybių taryboms Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas suteikia teisę nustatyti mokesčio tarifus, ši viešojo administravimo institucija neturi nei mokesčių administratoriaus įgaliojimų, nei kompetencijos priskirti juridinius asmenis tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl vertintina, jog apibrėždama mokesčio mokėtojų kategoriją (dydį), Palangos miesto savivaldybės taryba pagrįstai rėmėsi VMI duomenimis. Remiantis Taisyklėmis buvo sudarytas ir VMI viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296) patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas, į kurį 18 eilės numeriu įtrauktas pareiškėjas UAB „Palink“. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs jo įtraukimą į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, tokių aplinkybių teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti ir pareiškėjo atstovas, todėl konstatuotina, kad Palangos miesto savivaldybės taryba pagrįstai laiko UAB „Palink“ Didžiuoju mokesčių mokėtoju. Teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo argumentą, kad diferencijavimo kriterijų taikymas yra diskriminacinis ir pažeidžia lygiateisiškumo principą, kadangi skundžiamo atsakovo sprendimo 1.3 punktu nustatytas 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2014 metais bus taikomas visoms Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąraše esančioms įmonėms, ne tik pareiškėjui. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punkto neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo UAB „Palink“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

13III.

14Pareiškėjas UAB „Palink“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 162–178), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktą pareiškėjo UAB „Palink“ atžvilgiu, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

15Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo jį atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–8) teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kai Palangos miesto savivaldybės taryba Didiesiems mokesčių mokėtojams 2014 metams taikys 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės, yra įstatymu reglamentuota ir leistina. VMI atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Palink“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti jo atžvilgiu atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktą, kuriuo nustatytas mokesčio tarifas pareiškėjui priklausančiam nekilnojamajam turtui. Taigi šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas panaikinti minėtą punktą, kaip dalį individualaus administracinio akto.

20Byloje nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ (I t., b. l. 15), vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 bei 2 dalimis, nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktu buvo nustatytas 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės tarifas komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

21Šiame kontekste pažymėtina, kad individualus teisės aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Atitinkamai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje norminis aktas apibrėžiamas kaip įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Tuo tarpu VAĮ 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų norminio akto apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei.

22Atkreiptinas dėmesys, kad individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, jog šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2013 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2014 ir kt.).

23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 ir kt.).

24Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ priėmė, be kita ko, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, nustato savivaldybės taryba. Taigi pareiškėjo ginčijamas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nėra vienkartis teisės taikymo aktas. Šis administracinis aktas nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, todėl jame įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, normos, o subjektai, kuriems skirtos nurodytos taisyklės, yra apibūdinti rūšiniais požymiais, jų neindividualizuojant. Tai reiškia, kad šis sprendimas yra privalomas visiems Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams – nekilnojamojo turto savininkams (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str.). Ginčijama minėto sprendimo 1.3 punkto nuostata, įtvirtinanti konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą didiesiems mokesčių mokėtojams, taip pat yra norminio pobūdžio, nes nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifą rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šie požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“, priešingai nei tvirtina pareiškėjas ir sprendė pirmosios instancijos teismas, yra norminio pobūdžio.

25Teisėjų kolegija pažymi, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nepraranda normatyvinio pobūdžio vien dėl to, jog jame nurodyta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Remiantis vien šiuo požymiu nėra pagrindo administracinį aktą, nustatantį bendro pobūdžio elgesio taisykles, traktuoti kaip individualų.

26Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pabrėžtina, jog ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ šešioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi norminių administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Kiekviena norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšis turi įstatymų nustatytą subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratą.

27Pagal ABTĮ 110 straipsnį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą. Tuo tarpu pareiškėjas UAB „Palink“ į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų grupę nepatenka. Taigi pareiškėjui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

28Remiantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, asmenys turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą nuostatą, yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje keliamų bylos nagrinėjimo administraciniame teisme sąlygų, kurios suponuoja, kad turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011). Be to, remiantis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo išvados, jog prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008). Kitaip tariant, tarp individualios bylos ir norminio teisės akto turi būti prejudicinis ryšys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-97/2012). Tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad teisme būtų nagrinėjama individuali byla dėl pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų, susijusi su nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pateiktu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

29Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmenims turi būti suteikta galimybė naudotis veiksminga jiems suteiktų teisių teismine gynyba. Nagrinėjamu atveju nėra neigiama, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktas galėtų turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, apie tariamus jo teisių pažeidimus pareiškėjas išdėsto savo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas šiuo atveju netinkamai naudojasi teisinės gynybos priemonėmis. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra tenkinama viena iš būtinų sąlygų, reikalingų pradėti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą: apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.

30Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio teisės akto teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, jog pareiškėjo skundas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ (norminio administracinio akto) dalies panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jį priėmęs – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

31Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, t. y. iš esmės išnagrinėjo administracinę bylą, kuri nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

32Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

34Uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

35Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

36Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ (toliau – ir UAB... 5. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo atsakovo sprendimo 1.3 punktu nuspręsta... 6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 82–83) su skundu... 7. Palangos miesto savivaldybė teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t.,... 9. VMI pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Nekilnojamojo turto... 10. II.... 11. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (I... 12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Palangos miesto savivaldybės... 13. III.... 14. Pareiškėjas UAB „Palink“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l.... 15. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2)... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Palink“ kreipėsi į teismą,... 20. Byloje nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30... 21. Šiame kontekste pažymėtina, kad individualus teisės aktas Lietuvos... 22. Atkreiptinas dėmesys, kad individualus administracinis teisės aktas yra... 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra... 24. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m.... 26. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pabrėžtina, jog ginčai dėl norminio... 27. Pagal ABTĮ 110 straipsnį su pareiškimu į administracinį teismą prašant... 28. Remiantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, asmenys turi teisę pateikti prašymą... 29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmenims turi būti suteikta galimybė... 30. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio... 31. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija... 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti jo naudai... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 34. Uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą tenkinti iš... 35. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą... 36. Nutartis neskundžiama....