Byla 2A-315/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Agnei Aguonytei, dalyvaujant atsakovui A. Ž. , atsakovo A. Ž. atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. Ž. , A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-408-253/2008 pagal ieškovo Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, J. Ž. , A. Ž. , tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto 7 notarų biuro notarei Virginijai Joanai Martinauskienei, Lietuvos valstybei dėl įsakymų ir sprendimo dalių pripažinimo negaliojančiomis, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, 2007 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, J. Ž. , A. Ž. , tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto 7 notarų biuro notarei V. J. Martinauskienei, Lietuvos valstybei, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo jų priėmimo Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1279, 2001 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 2025 ir 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 55/7548 dalis, kuriomis J. Ž. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,6867 ha žemės sklypą, esantį Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone; išreikalauti iš atsakovo A. Ž. nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 1,6867 ha, esantį Zeigių kaime, Klaipėdos rajone; pripažinti niekine ir negaliojančia 2003 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp J. Ž. ir A. Ž. , dėl žemės sklypo, kurio plotas 1,6867 ha, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas; priteisti iš atsakovų A. Ž. ir J. Ž. bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. gruodžio 28 d. išvados Nr. 94-1469 pagrindu bei minėtais įsakymais ir sprendimu J. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. Ž. iki nacionalizacijos turėtą 12,88 ha žemės sklypą Giedrių kaime, Tauragės apskrityje, perduodant neatlygintinai lygiavertį 19,49 ha žemės sklypą Zeigių kaime, Klaipėdos rajone. Ieškovas pažymėjo, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. Nekilnojamojo turto registre atsakovo J. Ž. vardu įregistruotas žemės sklypas, kurio bendras plotas 19,6277 ha, ir šio žemės sklypo 1,6867 ha žemės plotas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. gegužės 16 d. Klaipėdos apskrities viršininkas priėmė įsakymą, kurio pagrindu atsakovui J. Ž. priklausantis žemės sklypas buvo padalytas į 13 žemės sklypų, 2003 m. rugsėjo 16 d. atsakovas J. Ž. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 112-13, kurio bendras plotas 1,6867 ha, patenkantį į regioninio parko teritoriją, atsakovui A. Ž. . Ieškovas pažymėjo, kad žemės sklypo dalies, patenkančios į Pajūrio regioninio parko teritoriją, ribos neatitinka Girkalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo ribų. Ieškovas nurodė, kad atkūrus J. Ž. nuosavybės teises į sklypą, patenkantį į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo pažeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata, įtvirtinusi, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas buvo grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško plotą tik piliečiams, gyvenusiems tame rajone, kuriame buvo valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, o J. Ž. gyvenamoji vieta buvo Kauno mieste. Ieškovai nurodė, kad šalys, sudarydamos ieškiniu ginčijamą dovanojimo sutartį, buvo nesąžiningos.

4Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; pripažinti negaliojančiomis: Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 2025 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus, Klaipėdos rajone“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,6867 ha žemės sklypą Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, J. Ž. nuo įsakymo priėmimo; Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 55/7548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. Ž. “ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,6867 ha žemės sklypą Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, J. Ž. nuo sprendimo priėmimo; Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1279 „Dėl Klaipėdos rajono Girkalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,6867 ha žemės sklypą Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, J. Ž. nuo įsakymo priėmimo; Klaipėdos miesto 7 notarų biure 2003 m. rugsėjo 16 d. tarp J. Ž. ir A. Ž. sudarytą dovanojimo sutartį, registro Nr. MV7-23133, kuria J. Ž. padovanojo A. Ž. 1,6867 ha žemės sklypą, esantį Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir paminėtą 1,6867 ha žemės sklypą, grąžinti valstybei; priteisti iš atsakovų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, J. Ž. , A. Ž. po 2 444,58 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; sprendimui įsiteisėjus Klaipėdos apygardos administraciniam teismui grąžinti administracinę bylą Nr. 1-4-162/2008; laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

5Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 28 d. Tauragės apskrities viršininkas priėmė išvadą Nr. 94-1469 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir šia išvada atsakovui J. Ž. buvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teises į K. Ž. nuosavybės teise priklausiusį 12,88 ha žemės sklypą, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1279 buvo patvirtintas Klaipėdos rajono Girkalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 2025 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės (miško) sklypus, Klaipėdos rajone“ ir kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr. 55/7548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. Ž. “. Teismas nurodė, kad šiais administraciniais aktais atsakovui J. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,49 ha žemės sklypą, esantį Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d. Nekilnojamojo turto registre atsakovo J. Ž. vardu įregistruotas žemės sklypas, kurio bendras plotas – 19,6272 ha, kad šio sklypo dalis, t. y. 1,6867 ha žemės plotas, patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją ir kad 2002 m. gegužės 16 d. Klaipėdos apskrities viršininkas priėmė įsakymą, kurio pagrindu atsakovui J. Ž. priklausantis žemės sklypas buvo padalytas į 13 žemės sklypų. Teismas pažymėjo, kad 2003 m. rugsėjo 16 d. atsakovas J. Ž. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 112-13, unikalus Nr. 5528-0001-0319, kadastrinis Nr. 5528/0001:319, bendras plotas 1,6867 ha, patenkantį į regioninio parko teritoriją, atsakovui A. Ž. ir kad 2003 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

6Teismas nurodė, kad atsakovų J. Ž. ir A. Ž. atstovai prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydami, jog ieškovas praleido 30 dienų terminą administraciniams aktams (įsakymams, sprendimui) ginčyti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas – prokuratūra, ginanti viešą interesą, nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą ji gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovui J. Ž. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 1,6867 ha jo tėvo K. Ž. turėtą žemę ir atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdamas atitinkamus sprendimus, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas savo ruožtu sudarytų pagrindą kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, buvo surinkta 2007 m. rugsėjo mėnesį, o būtent ieškovui Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūrai 2007 m. rugsėjo 4 d. gavus Klaipėdos apygardos prokuratūros 2007 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. 3-4478, kuriuo buvo perduota Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartis, kurioje siūloma pateikti teismui prašymą ir įstoti pareiškėju į administracinę bylą dėl Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo Nr. 2025 bei sprendimo Nr. 55/7548 dalių, kurių pagrindu J. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,6867 ha žemės Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, panaikinimo. Teismas nurodė, kad ieškovas, vadovaudamasis LR prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, neįstojo į jau pradėtą procesą, o gindamas viešąjį interesą savarankiškai iškėlė civilinę bylą ir ieškovo ieškinys teisme užregistruotas 2007 m. rugsėjo 24 d. Teismas pažymėjo, kad viešąjį interesą gali ginti bet koks teritorinio skyriaus prokuroras ar kitas CPK 49 straipsnyje nurodytas asmuo ar institucija, todėl teisiškai nėra reikšmingas faktas, kada tam tikrus duomenis, kurie gali būti pagrindas reikšti ieškinį teisme, sužinojo kitų teritorinių skyrių prokurorai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinys pareikštas nepraleidus įstatymo nustatyto 30 dienų termino.

7Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčijama atsakovo J. Ž. teisė atkurti nuosavybės teises į jo tėvo K. Ž. turėtą žemę, tačiau esminis šios bylos įrodinėjimo dalykas yra tas, ar J. Ž. teisėtai tapo 1,6867 ha žemės sklypo, esančio Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, ir patenkančio į regioninio parko teritoriją, savininku, todėl analizuotinas paminėtas nuosavybės teisės atkūrimo klausimas dėl žemės natūra J. Ž. suteikimo.

8Teismas konstatavo, kad atsakovo J. Ž. atstovas A. Ž. 1998 m. gruodžio 30 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą vietoj jo tėvo K. Ž. turėto Giedrių kaime, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 2025 ir sprendimu Nr. 55/7548 jam suteikė 19,49 ha žemės sklypą, esantį Zeigių kaime, Kretingalės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, kad dalis šio žemės sklypo, t. y. 1,6867 ha, pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą patenka į regioninio parko teritoriją. Teismas nurodė, kad LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1181) nustatė, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovas J. Ž. nuo 1964 m. kovo 31 d. iki 2005 m. birželio 16 d. gyveno Veiverių g. 32-15, Kaune, konstatavo, jog atsakovui J. Ž. atkurta nuosavybės teisė į 1,6867 ha žemės sklypą, patenkantį į regioninio parko teritoriją, neteisėtai. Teismas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus administracinius aktus ir atkurdama atsakovui J. Ž. nuosavybės teisę į 1,6867 ha žemės sklypą, patenkantį į regioninio parko teritoriją, pažeidė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, todėl šie administraciniai aktai (įsakymai, sprendimas) pripažintini negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

9Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog tuoj po J. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo jis 2003 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 112-13, kurio bendras plotas 1,6867 ha, patenkantį į regioninio parko teritoriją, atsakovui A. Ž. . Teismas nurodė, kad konstatavus, jog J. Ž. šio žemės sklypo savininku tapo neteisėtai ir taikius civilinės teisės principą, jog iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, darytina išvada, jog šios aplinkybės yra pagrindas naikinti ginčo dovanojimo sutartį.

10Teismas atkreipė dėmesį, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl nusikalstamų S. T. ir G. S. veiksmų, Klaipėdos apygardos prokuratūros 2003 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu buvo areštuotas atsakovui J. Ž. priklausęs 1,6867 ha žemės sklypas, esantis Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, o 2003 m. rugsėjo 15 d. panaikinus minėto žemės sklypo areštą, atsakovai kitą dieną sudarė dovanojimo sandorį, kurią tą pačią dieną įregistravo viešame registre. Teismas pažymėjo, kad nors formaliai sandorio sudarymo metu ginčo sklypui nebuvo taikomi apribojimai, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos apygardos administraciniame teisme jau buvo nagrinėjama byla dėl administracinių aktų panaikinimo, kurios šalimi buvo atsakovas J. Ž. , vyko ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, toks skubus dovanojimo sandorio sudarymas ir jo įregistravimas viešame registre rodo atsakovų norą apsunkinti visų klausimų, susijusių su nuosavybės atkūrimu atsakovui J. Ž. , sprendimą. Teismas pažymėjo, kad minėto žemės sklypo savininkui Klaipėdos apygardos prokuroro 2003 m. spalio 21 d. nutarimu vėl buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į ginčo objektą.

11Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo dovanojimo sandoris buvo sudarytas 2003 m. rugsėjo 16 d. ir kad prokuroras prašo šį sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, pagal kurį sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu įstatymams, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Teismas pažymėjo, kad apie ginčijamo sandorio teisėtumą turi būti sprendžiama laikantis to sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, reglamentavusių sandorio formos bei turinio klausimus bei kitas sandorių galiojimo sąlygas, reikalavimų, kad kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir jos išreiškimas, sandorio turinys bei forma ir kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai ir jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Teismas, įvertinęs visas paminėtas sandorio galiojimo sąlygas, konstatavo, jog ginčo sandoris neatitiko įstatymo reikalavimo dovanotojo ir dalyko prasme, nes turtu disponuoti turi teisę tik daikto savininkas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nustačius, jog J. Ž. sandorio sudarymo metu negalėjo būti 1, 6867 ha žemės sklypo, esančio Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, savininku, konstatavo, kad jis negalėjo šio žemės sklypo dovanoti atsakovui A. Ž. ir jis nelaikytinas sąžiningu įgijėju, nes A. Ž. , turėdamas atsakovo J. Ž. įgaliojimą, tvarkė nuosavybės grąžinimo klausimus.

12Teismas nurodė, kad pagal CK 1.78 straipsnio pirmąją dalį niekinis sandoris yra neegzistuojantis sandoris, todėl jis negali jo šalims sukurti teisių ir pareigų, tačiau būtina likviduoti tuos turtinius padarinius, kuriuos sukėlė niekinis sandoris. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tokie turtiniai padariniai buvo ginčo dovanojimo sandoris, kuris pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Teismas nurodė, kad, pripažinus ginčo sandorį ir administracinius aktus negaliojančiais, taikytina restitucija natūra ir visos ginčo sandorių šalys grąžintinos į pirminę padėtį. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog dovanojimo sandoris yra neatlygintinis sandoris, A. Ž. dovanotas žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn, jam nieko neatlyginant. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas nurodė, jog yra galimybė iš naujo pakartoti J. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl J. Ž. sugrąžintinas į tokią teisinę padėtį, kuri buvo iki ginčo administracinių teisės aktų priėmimo, t. y. jam išlieka teisė atkurti nuosavybės teises į 1,6867 ha žemės sklypą.

13Teismas atmetė atsakovo A. Ž. argumentą, kad tai, jog LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, dar nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ir savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijai prieštarauja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio antrajai daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovo J. Ž. tėvo K. Ž. iki nacionalizacijos valdyta žemė nepriklausė saugomai teritorijai, todėl jis negali naudotis tokia konstitucine gynyba. Teismas pažymėjo kad tokia nuostata yra išdėstyta ir Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendime.

14Apeliaciniu skundu atsakovai J. Ž. , A. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas neteisingai nustatė specialiu įstatymu nustatytą 30 dienų ieškinio senaties termino pradžios momentą, ignoruodamas pagrindinio įrodymo – 2003 m. liepos 29 d. specialisto išvados Nr. 5-3-117 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui J. Ž. “ pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 03-08-5528-190 – datą ir pagrindą bei kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, kurios įrodo, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra pagrindą reikšti ieškinį turėjo dar 2003 metų vasarą.
  2. Teismas neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą, kuriuo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis. Aplinkybė, kad minėta įstatymo nuostata atitinkama apimtimi yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais atkuriant nuosavybės teises piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo perduota nuosavybėn valstybiniuose parkuose esanti žemė, kaip lygiavertis turtas vietoje to turto, kurį piliečiai turėjo ne tame valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje, bet kitur. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad J. Ž. nepadarė jokio teisės pažeidimo, dėl kurio administraciniai aktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais.
  3. Teismas, nagrinėdamas administracinių aktų teisėtumą, nepagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio nuostatą ir nepagrįstai netaikė ABTĮ nuostatų. Jei prokuroras būtų apskundęs administracinius aktus administraciniam teismui, tai aktų teisėtumui vertinti būtų taikomos ABTĮ nuostatos, o ne CK. Todėl aplinkybė, kad prokuroras kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas pripažinti negaliojančias administracinius aktus ir sandorį, negali būti pagrindu administracinių aktų teisėtumą vertinti kitais pagrindais, nei jie būtų buvę vertinami administraciniame teisme. Toks nevienodas administracinių teisės aktų vertinimas skirtinguose teismuose pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, teismų sprendimai tampa nebeprognozuojami ir tai griauna pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės siekiu.
  4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. Ž. laikytinas nesąžiningu įgijėju.
  5. Nagrinėjamu atveju nebus įmanoma taikyti restitucijos, nes J. Ž. nebeturės galimybės iš naujo pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo proceso, todėl negali būti grąžintas į pradinę padėtį, kuri buvo iki ginčo administracinių teisės aktų priėmimo.
  6. Teismo argumentas, kad A. ir J. Ž. , sudarydami dovanojimo sutartį, siekė apsunkinti administracinių aktų panaikinimą ir restitucijos taikymą, nepagrįstas, kadangi sudarydami dovanojimo sutartį jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teismui pateiktą skundą.
  7. G. S. ir S. T. įvykdytos nusikalstamos veikos neturėjo jokios įtakos J. Ž. apsisprendimui padovanoti žemės sklypą A. Ž. , o ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu J. Ž. taikyti nuosavybės teisių apribojimai pripažinti neteisėtais, todėl J. Ž. teisei disponuoti savo turtu negalėjo ir neturėjo jokios įtakos.

15Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo apeliacinės instancijos teismą Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas Ieškovas pažymi, kad J. Ž. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, patenkantį į Pajūrio regioninį parką, o apeliantų argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo yra nemotyvuoti. Ieškovas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai taikyto CK 1.80 straipsnio, sąžiningo įgijėjo prezumpcijos, restitucijos taikymo taip pat visiškai nemotyvuoti, o į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovų A. Ž. bei J. Ž. nesąžiningumą bei būtinumą taikyti restituciją.

16Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija nurodo, kad su atsakovų J. Ž. , A. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, kad iš dalies panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir grąžinus atsakovą J. Ž. į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, J. Ž. nuosavybės teisės į neatkurtą dalį pagal Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. gruodžio 28 d. išvadą Nr. 94-1469 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ galės būti atkurtos iš naujo.

17Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovų J. Ž. , A. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo asmens nuomone, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties instituto taikymui, tinkamai išaiškino, nuo kada skaičiuotina ieškinio senatis, bei nepažeidė materialinės teisės normų. Trečiojo asmens teigimu, nepagrįstas apeliantų teiginys, kad Klaipėdos apygardos teismas neteisingai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą. Taip pat nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas, nagrinėdamas Klaipėdos apskrities viršininko administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. , teisėtumą, nepagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad minėtu CK straipsniu teismas vadovavosi vertindamas ginčo žemės sklypo sandorio (dovanojimo sutarties) sudarymo teisėtumą, o sandorių sudarymo teisėtumo nustatymas yra privatinės teisės reguliavimo dalykas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose pagal CK nuostatas. Trečiojo asmens teigimu, teismas padarė tinkamą išvadą dėl J. Ž. ir A. Ž. nesąžiningumo byloje, kadangi tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Tretysis asmuo nurodo, kad apeliantų argumentas, jog J. Ž. nėra galimybės pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo, yra atmestinas, kadangi apeliantai nepagrindė savo teiginio, kodėl, jų manymu, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas pateikė neteisingą informaciją apie tokią galimybę.

18Apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

19Byloje nustatyta, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. gruodžio 28 d. išvadoje Nr. 94-1469 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ konstatuota, kad K. Ž. valdė nuosavybės teisėmis 12,88 ha žemės Giedrių kaime, Jurbarko rajone, Tauragės apskrityje, ir kad J. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,88 ha žemės, bei nurodyta, kad išvada persiunčiama į Klaipėdos apskrities Klaipėdos rajono Kretingalės seniūniją. Klaipėdos apskrities viršininkas 2000 m. birželio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 1279 „Dėl Klaipėdos rajono Girkalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“. Klaipėdos apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 16 d. priėmė įsakymą Nr. 2025 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės (miško) sklypus, Klaipėdos rajone“. Klaipėdos apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 55/7548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. Ž. “, kuriame nurodyta, kad, apsvarsčius piliečio J. Ž. , gyvenančio Veiverių g. 32-15, Kauno mieste, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko K. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą Tauragės apskrities Jurbarko rajono Giedrių kaime nekilnojamąjį turtą – 12,88 ha žemės, nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. Ž. tenkančią nekilnojamąją turto dalį – 12,88 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 19,49 ha žemės nekilnojamąjį turtą, esantį Klaipėdos rajone, Kretingalės seniūnijoje, Zeigių kaime. Nekilnojamojo turto registre 2001 m. rugpjūčio 16 d. J. Ž. vardu įregistruotas 19,6272 ha žemės sklypas, kurio žemėtvarkos projekte Nr. 112 ir kurio 1,6867 ha dalis patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Klaipėdos apskrities viršininkas 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1401 „Dėl piliečio J. Ž. žemės sklypo padalinimo Zeigių kaime, Klaipėdos rajone“ nurodytas sklypas padalintas į 13 žemės sklypų, iš kurių 1,6867 ha ploto žemės sklypas Nr. 112-13 patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. 2003 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi J. Ž. padovanojo vaikaičiui A. Ž. 1, 6867 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 5528-0001-0319, kadastrinis Nr. 5528/0001:319 Girkalių k.v.,esantį Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, ir kuris patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžiu konstatuota, kad, Klaipėdos apskrities viršininkui 2001 m. rugpjūčio 16 d. priėmus sprendimą Nr. 55/7548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietoje piliečiui J. Ž. “ neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 45950 Lt indeksuotos vertės žemės sklypą.

20Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų.

21Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias bylai reikšmės aplinkybes sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

22Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties termino praleidimo. CK 1.127 straipsnio pirmoji dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, taip pat ir ieškinio senaties termino pradžia nustatomi ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos, tad teisės pažeidimo padarymo momentas (šiuo atveju – atitinkamų ieškovo ginčijamų įsakymų, sprendimo bei sandorio sudarymo momentas) nebūtinai sutampa su sužinojimo apie šiuos pažeidimus momentu, kuris yra esminis kriterijus sprendžiant, ar ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005 konstatuota, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali kreiptis per 30 dienų nuo to momento, kai surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju svarbu ir reikšminga, kad ieškovas – Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jis gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškiniu ginčijami įsakymai, sprendimas, dovanojimo sutartis pažeidžia viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog atsakovui J. Ž. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 1,6867 ha žemę, patenkančią į Pajūrio regioninio parko teritoriją, ir atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama atitinkamus įsakymus bei sprendimą, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas yra pagrindas kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, kad ieškovas pakankamus duomenis bei medžiagą pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo surinko 2007 m. rugsėjo mėnesį, Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūrai 2007 m. rugsėjo 4 d. gavus Klaipėdos apygardos prokuratūros 2007 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. 3-4478, kuriuo buvo perduota Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, kurioje siūloma pateikti teismui prašymą ir įstoti pareiškėju į administracinę bylą dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 2025 bei 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 55/7548 dalių, kurių pagrindu J. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,6867 ha žemės Zeigių kaime, Klaipėdos rajone, panaikinimo. Ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, vadovaudamasis LR prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, neįstojo į jau pradėtą procesą, o gindamas viešąjį interesą, savarankiškai iškėlė civilinę bylą. Ieškovo ieškinys teisme buvo gautas 2007 m. rugsėjo 24 d. Pagal CPK 49 straipsnį, LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnį viešąjį interesą gali ginti bet kuris teritorinio skyriaus prokuroras ar kitas CPK 49 straipsnyje nurodytas asmuo ar institucija. Todėl teisiškai nėra reikšmingas faktas, kada tam tikrus duomenis, kurie gali būti susiję su pagrindu reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo teisme, sužinojo kitų teritorinių skyrių prokurorai. Dėl to pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai konstatavo, kad ieškovo Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinys pareikštas nepraleidus įstatymo nustatyto 30 dienų termino.

23Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų ir Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimo taikymo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje pagal atsakovo A. Ž. prašymą 2003 m. gruodžio 29 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamą žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams. Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarimu Nutarė 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) (Žin., 1999, Nr. 48-1522) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) (Žin., 2001, Nr. 108-3904) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime nurodė, kad žemė, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės ir kad jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas nutarime taip pat nurodė, kad, jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta, kad tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai būtų perleisti kitų asmenų nuosavybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešėjam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

24Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

25Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime pabrėžta, jog tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) atitinkama apimtimi yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais atkuriant nuosavybės teises piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo perduoti nuosavybėn valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose esantys žemė, miškai, vandens telkiniai kaip lygiavertis turtas vietoje to turto, kurį piliečiai turėjo ne tame valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje, bet kitur. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) pripažinimas atitinkama apimtimi prieštaraujančia Konstitucijai nereiškia ir negali būti interpretuojama ir kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kaip vadinamoji asmeninio ūkio žemė arba šią asmeninio ūkio žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn, taip pat valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kita žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, arba šią žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn.

26Byloje nustatyta, kad J. Ž. tėvas K. Ž. nevaldė nuosavybės teise žemės valstybės saugomoje teritorijoje (vietovėje) ir kad J. Ž. nuosavybės teisių jam atkūrimo momentu negyveno valstybės saugomoje teritorijoje (vietovėje). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) negalėjo ir pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą negali J. Ž. būti atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant 1,6867 ha ploto žemės sklypą, esantį Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti apeliantų argumentai, kad Klaipėdos apygardos teismas neteisingai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

27Teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas Klaipėdos apskrities viršininko administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu J. Ž. , teisėtumą, taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas. Minėtu CK straipsniu teismas vadovavosi vertindamas ginčo žemės sklypo sandorio (dovanojimo sutarties) sudarymo teisėtumą, bet ne Klaipėdos apskrities viršininko administracinių aktų teisėtumą. Sandorių sudarymo teisėtumo nustatymas yra privatinės teisės reguliavimo dalykas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose pagal CK nuostatas.

28Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl ieškiniu ginčijamos dovanojimo sutarties šalių sąžiningumo. Sąžiningu įgijėju laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Daiktą perleidžiantis asmuo neturi teisės perleisti daikto, jeigu tai draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006 nurodė, kad, jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Nutartyje nurodyta, kad, jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu, kad tai gali būti, pvz., tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Nutartyje pažymėta, kad administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus, bei pažymėta, kad asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad pagal 1998 m. gegužės 6 d. įgaliojimą A. Ž. atstovavo J. Ž. ir rengė bei tvarkė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. , todėl A. Ž. ir J. Ž. turėjo žinoti ir žinojo, kad J. Ž. negali būti atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant 1,6867 ha ploto žemės sklypą, esantį Pajūrio regioniniame parke, Zeigių kaime, Klaipėdos rajone. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes sprendžia, jog Klaipėdos apygardos teismas padarė teisingą išvadą dėl J. Ž. ir A. Ž. nesąžiningumo sudarant ieškiniu ginčijamą dovanojimo sutartį.

29Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra galimybės pakartotinai spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. . Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas parengiamojo teismo posėdžiu metu pateikė neteisingą informaciją apie tokią jo galimybę, tačiau apeliantai nepagrindė savo teiginio ir nemotyvavo, kodėl, jų manymu, ši informacija yra neteisinga. Pažymėtina, kad įstatymas nustato įvairius nuosavybės teisės atkūrimo būdus.

30Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi.

31Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas ir kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį (CK 1.1, 1.2, 1.80, 1.124-1.127, 1.136-1.138, 6.145 str.; LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1-3, 16, 18 str.).

32Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik atsakovai J. Ž. ir A. Ž. . Apeliacinis skundas netenkinamas. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovų J. Ž. ir A. Ž. po 11,72 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo valstybei.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

35Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36Priteisti iš atsakovo J. Ž. valstybei 11,72 Lt (vienuolika litų septyniasdešimt du centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

37Priteisti iš atsakovo A. Ž. valstybei 11,72 Lt (vienuolika litų septyniasdešimt du centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas,... 4. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nusprendė... 5. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 28 d. Tauragės... 6. Teismas nurodė, kad atsakovų J. Ž. ir A. Ž. atstovai prašė taikyti... 7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčijama atsakovo J. Ž. teisė atkurti... 8. Teismas konstatavo, kad atsakovo J. Ž. atstovas A. Ž. 1998 m. gruodžio 30 d.... 9. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog tuoj po J. Ž.... 10. Teismas atkreipė dėmesį, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl... 11. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo dovanojimo sandoris buvo sudarytas... 12. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.78 straipsnio pirmąją dalį niekinis sandoris... 13. Teismas atmetė atsakovo A. Ž. argumentą, kad tai, jog LR piliečių... 14. Apeliaciniu skundu atsakovai J. Ž. , A. Ž. prašo apeliacinės instancijos... 15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės... 16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko... 17. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba... 18. Apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo... 19. Byloje nustatyta, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m.... 20. Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl... 21. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias... 22. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų... 23. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų... 24. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Lietuvos Respublikos... 25. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime pabrėžta, jog tai, kad... 26. Byloje nustatyta, kad J. Ž. tėvas K. Ž. nevaldė nuosavybės teise žemės... 27. Teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas,... 28. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų... 29. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra galimybės pakartotinai... 30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai... 31. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas turinčias... 32. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo... 33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 35. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti... 36. Priteisti iš atsakovo J. Ž. valstybei 11,72 Lt (vienuolika litų... 37. Priteisti iš atsakovo A. Ž. valstybei 11,72 Lt (vienuolika litų...