Byla A-525-668-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

2sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei,

4trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D.,

5trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ atstovui advokatui Vydmantui Grigoravičiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus, trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D., V. D., L. D., uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., V. D., L. D., uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“ dėl sprendimo panaikinimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai skundu (t. I, b.l. 4–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. SPR-83 Dėl publikacijose „Bankininkus pribloškė D. kalbos“ („Respublika“, 2006-08-26, Nr. 193/4948), „Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“ („Respublika”, 2007-03-15, Nr. 60/5113), „D. prašymu areštuojamos „Gubernijos“ akcijos“ („Respublika“, 2007-03-17, Nr. 62/5115), „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“ („Respublika“, 2007-03-20), „Gubernijos vadovai priėjo liepto galą“ („Respublika“, 2007-03-24, Nr. 68/5121), „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“ („Respublika“, 2007-04-04, Nr. 77/5130), „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“ („Respublika“, 2007-04-07, Nr. 80/5133), „Atsitiesiančią „Guberniją“ smaugia kreditoriai“ („Respublika“, 2007-04-14, Nr. 80/5137), „Akcininkų ir vadovų konfliktai žlugdo įmones“ („Respublika“, 2007-06-04, Nr. 125/5178), „Gubernija įstatinio kapitalo nedidins“ („Respublika“, 2007-06-12, Nr. 132/5185), „Gubernija uždirbo 0,5 mln. litų pelno“ („Respublika“, 2007-07-28, Nr. 170/5223), „Temidės tarnai dalija indulgencijas“ („Respublika“, 2009-01-28, Nr. 22/5670), „Auka“

Nutarė

10išmelžti valstybę“ („Respublika“, 2009-01-30, Nr. 24/5672), „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“ („Respublika“, 2009-01-31, Nr. 25/5673) paskelbtos informacijos (toliau – ir Sprendimas).

11Nurodė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė įspėti UAB „Respublikos” leidiniai dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo bei įpareigoti viešosios informacijos rengėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią informaciją. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A21-87/2008, A146-343/2008, A556-1594/2008), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnį, pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra neišsamus ir neaiškus, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamų bendrųjų reikalavimų, todėl yra neteisėtas. Inspektorius, priimdamas Sprendimą, visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir gautą skundą nagrinėjo, remdamasis išimtinai skundo argumentais bei jame nurodytomis aplinkybėmis. Toks skundo nagrinėjimas kelia abejones dėl Inspektoriaus daromų išvadų objektyvumo bei viso tyrimo eigos profesionalumo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A14-1052/2007), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktais ir nurodė, jog, vertinant Sprendimą, būtina patikrinti, ar Inspektorius neviršijo kompetencijos, apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatyme. Pažymėjo, kad Inspektorius buvo informuotas apie visą eilę atliekamų ikiteisminių tyrimų, keliamų bei iškeltų civilinių ir baudžiamųjų bylų, susijusių su jo nagrinėtu skundu ir skundžiamu sprendimu, tačiau šių faktų inspektorius apskritai nevertino ir skundžiamą Sprendimą priėmė, nepaisydamas to, kad pareigą atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui arba stabdyti skundo nagrinėjimą tokiais atvejais jam numato Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktai. Žurnalistų etikos inspektorius, žinodamas apie vykstančius ikiteisminius ir teisminius procesus, nesiėmė įstatymo ir jo veiklos reglamento nustatytų veiksmų ir, viršydamas kompetenciją, sprendė skundą iš esmės, tuo galimai priimdamas Sprendimą, kuris tiek savo turiniu, tiek sprendimu gali būti visiškai priešingas kitų institucijų priimamiems sprendimams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti jokie įstatymų saugomi ir ginami interesai ar vertybės, informacijos skleidėjas, laikydamasis reikiamų etikos reikalavimų, tinkamai informavo visuomenę apie tuo metu svarbias aktualijas, neskleidė nei melagingos, tikrovės neatitinkančios, nei garbę ar orumą žeminančios informacijos. Kadangi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų nenagrinėja net ši komisija, tokių veiksmų atlikti nederėtų ir Inspektoriui, kurį Lietuvos Respublikos Seimas skiria tos pačios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teikimu (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 2 d.). Teigė, jog nagrinėdamas skundą Inspektorius veikė neteisėtai, nesilaikydamas įstatymo imperatyviai jam nustatytų ribotų įgaliojimų. Be to, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priėmus visiškai priešingą sprendimą, nei skundžiamas Sprendimas, susidaro dviprasmiška situacija, kurios teisinis pagrįstumas ir vertinimas taip pat yra neaiškus. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A2-1088/2007), Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį ir pažymėjo, jog tokioje situacijoje, kai dvi skirtingos institucijos priima visiškai priešingus sprendimus tuo pačiu klausimu, akivaizdžiai pažeidžiamas tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir kiti principai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Padarė išvadą, kad Sprendimas ne tik yra neteisėtas ir nepagrįstas savo esme ir turiniu, tačiau ir prieštaraujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) priimtam sprendimui nevertinti skundo dėl objektyvių priežasčių – kadangi dėl skundžiamų publikacijų ir jose nurodomų faktų vyksta teisminiai nagrinėjimai. Nurodė, kad Inspektoriaus sprendimų priėmimo procedūros, sprendimų turinio ir formos nereglamentuoja nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentas. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. IX-2341 patvirtinto Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau – ir Veiklos reglamentas) 50 punkto 2 dalį gautas skundas išnagrinėjamas per 30 dienų, toks terminas atskirais atvejais gali būti dar pratęstas tik 30 dienų. Nagrinėjamu atveju, nagrinėjant R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundą (skundas gautas 2009-05-19), buvo sugaišti 7 mėnesiai. Toks skundo nagrinėjimo terminas, kuris yra nepagrįstai ilgas, negalėjo būti nustatytas netgi remiantis Veiklos reglamento 10 punkto nuostata, kurioje nustatytas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas – 60 dienų. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A2-1088/2007), Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalį ir nurodė, kad Sprendimas ir jame dėstomos aplinkybės ir grindžiamos tik deklaratyviais samprotavimais, nepateikiant išsamios informacijos bei nuslepiant faktą, kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose paskelbtų faktų vyksta įvairūs teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus, paaiškėtų šių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Inspektoriaus veiksmai, kuriais ginčijamos publikacijos ir jose nurodyti faktai vertinami, nepaisant to, kad tai jau yra atliekama kitose institucijose, pažeidžia teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principus. Todėl nors Inspektoriaus veiklą reglamentuojančiais teisės aktais nėra nustatyta konkreti skundų nagrinėjimo tvarka ir procedūra, remiantis bendraisiais teisės principais, tokia procedūra negali būti atliekama tuomet, kai analogiški ginčai yra sprendžiami teismuose, prokuratūroje, kitose institucijose. Pabrėžė, jog Inspektorius nesirėmė jam pateikta informacija apie vykstančius teisminius ir neteisminius ginčus, todėl buvo priimtas nemotyvuotas Sprendimas, kuris negali būti laikomas objektyviu ir teisingu, o Inspektorius tyrimą atliko tendencingai vienpusiškai. Be to, Sprendimo rezoliucinė dalis taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų bendrųjų reikalavimų, kadangi ji yra netiksli ir neaiški. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kokią konkrečiai informaciją ir kokius teiginius turėtų paneigti informacijos rengėjas, taip pat kokia turi būti paneigtinos informacijos formuluotė, t. y. koks turėtų būti paneigimo tekstas. Tokia Sprendimo rezoliucinė dalis yra akivaizdžiai neteisėta ir neteisinga, kadangi neišsprendžia situacijos iš esmės, nenurodo konkretaus informacijos rengėjo elgesio, t. y. aiškiai nesuformuluoja pareiškėjo pareigos, todėl yra neįgyvendinama.

12Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 44–55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius nevertino fakto, kad buvo informuotas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iškeltas civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su trečiųjų asmenų skundu. Inspektorius nagrinėjo pareiškėjų skundą ir sprendė apie jo pagrįstumą išimtinai savo kompetencijos ribose – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu vertino viešosios informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus, viešai paskelbiant informaciją, taip pat ir tai, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi šio įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Inspektoriaus, kaip valstybės pareigūno, įgalioto prižiūrėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų, skelbiant viešąją informaciją, pareiga yra įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, skleisdamas informaciją apie ikiteisminį tyrimą ir teisminius procesus, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų. Nesutiko su teiginiu, kad privalėjo atsisakyti nagrinėti skundą, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktais. Pabrėžė, kad Sprendimas buvo priimtas, išnagrinėjus trečiųjų suinteresuotų skundą dėl jų garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų visuomenės informavimo principų pažeidimų keliolikoje laikraščio „Respublika” publikacijų. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose bei Veiklos reglamento 7 punkto 1 pastraipoje. Be to, Inspektorius nebuvo informuotas, jog būtų priimtas teismo sprendimas ar teisme būtų nagrinėjamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, byla dėl šmeižto ar įžeidimo, kiti procesai, kuriuose būtų vertinami viešosios informacijos rengėjo UAB „Respublikos” leidiniai veiksmai, skelbiant viešąją informaciją, todėl nebuvo pagrindo sustabdyti skundo nagrinėjimą. Taip pat negauta ir informacijos, kad teisėsaugos institucijos būtų pradėjusios tyrimą ginčo klausimu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Komisijos sprendimu atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą iš esmės. Pabrėžė, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtas reglamentas yra tik tos institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Tuo tarpu Inspektoriaus kompetenciją reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei 1 metai. Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalį, 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnį Komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų funkcijų, susijusių su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu, todėl vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni gali būti nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus. Nurodė, kad pačiame Sprendime nurodyta, jog Inspektorius pareiškėjų skundo dalį dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir etikos leidėjų kodekso pažeidimų persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Komisijai. Visuomenės informavimo veikla gali būti prižiūrima ne tik valstybinės valdžios institucijų ir pareigūnų, bet ir savitvarkos institucijos, t. y. Komisijos, todėl visuomenės informavimo srityje derinami valstybinio valdymo bei savireguliacijos, savikontrolės principai. Nagrinėjamu atveju Komisija, priimdama sprendimą, kuriuo remiasi pareiškėjas, vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, bet savitvarkos, savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu – funkcijas. Tokio sprendimo priėmimo negalima laikyti vykdyta administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, o Komisijos priimto sprendimo – administraciniu sprendimu. Nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, jog dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo Inspektoriui ir Komisijai priėmus atskirus sprendimus, administracinė procedūra buvo užbaigta galimai dviejų skirtingų sprendimų priėmimu ir taip pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai. Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo terminas, skirtas skundą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes būtent jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas, o pareiškėjui skundo nagrinėjimo terminas nesukelia jokių pasekmių. Sutiko, kad Sprendimas priimtas, praėjus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam trijų mėnesių skundo nagrinėjimo terminui, tačiau trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Teigė, jog, besąlygiškai remiantis pareiškėjo argumentu, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra motyvas pripažinti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu, prieštaraujama pačiam teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju skundo nagrinėjimo terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, siekiant išsiaiškinti visas itin didelės apimties skunde nurodytas aplinkybes, be to, apie tai žinant tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Todėl skundo išnagrinėjimo termino praleidimas negali būti pagrindu naikinti skundžiamą Sprendimą, o tokia išvada atitinka ir administracinių teismų praktiką (byla Nr. A261-1293/2009). Pažymėjo, kad ne dėl visų trečiųjų suinteresuotų asmenų aplinkybių vyksta teisėsaugos institucijų procesai ar teisminiai nagrinėjimai. Pareiškėjas abstrakčiai rėmėsi vykstančiais teisminiais tyrimais, tačiau nenurodė, kokios konkrečios ir kokių tyrimų metu nustatinėjamos aplinkybės galėtų nulemti priešingo turinio Inspektoriaus sprendimo priėmimą. Pabrėžė, jog jis ne nutylėjo, o aiškiai Sprendime nurodė, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V. T. vyko teisminiai ginčai, taip pat, kad tai publikacijose nutyli būtent viešosios informacijos skleidėjas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų. Pabrėžė, jog atliko išsamų ir plačios apimties tyrimą, kreipėsi informacijos į teisėsaugos institucijas, tikrino abiejų suinteresuotų pusių nurodytas aplinkybes bei buvo surinkęs išsamią ir didelės apimties skundo tyrimo medžiagą, kurios pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Inspektorius atsižvelgė į vykstantį ikiteisminį tyrimą, aprašomą keliose iš ginčo objektu buvusių publikacijų, ir aiškiai tai nurodė Sprendime. Pažymėjo, kad sprendimų rūšys ir forma yra nurodytos Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje. Įstatymas nenumato reikalavimo Inspektoriui pačiam suformuluoti paneigimo tekstą. Be to, Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punkte „Dėl publikacijoje „Gubernijos vadovai priėjo liepto galą” („Respublika”, 2007-03-24, Nr. 68/5121) paskelbtos informacijos vertinimo” ir 6 punkte „Naujieji „Gubernijos” vadovai nusiteikę ryžtingai” („Respublika”, 2007-04-07, 80/5133) paskelbtos informacijos vertinimo” yra aiškiai nustatyta, kokia informacija pripažinta neatitinkančia tikrovės ir pažeidžiančia trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą. Nurodė, kad paneigimo institutas detaliai reglamentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje, iš kurio aišku, kokių pareigų ir reikalavimų turi laikytis viešosios informacijos rengėjas, skelbdamas paneigimą. Teigė, jog iš Sprendimo pareiškėjui kylančios pareigos akivaizdžios – laikytis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų bei paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą žeminančią informaciją. Tuo tarpu pareiškėjo argumentas, kad Inspektoriaus Sprendimas nėra aiškus ir dėl to yra neteisėtas, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog jis įvertino visą eilę publikacijų, kuriuose viešosios informacijos rengėjas UAB „Respublikos” leidiniai sistemingai skelbė itin neigiamą, įžeidžiančią informaciją apie trečiuosius suinteresuotus (privačius) asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad ištirtose publikacijose informacija pateikta vienašališkai, deramai jos nepatikrinus bei neužtikrinus nuomonių įvairovės principo, paskelbti išimtinai negatyvūs trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimai, kuriuos sustiprino pavartoti neigiami epitetai, tačiau nutylėti faktai, rodantys viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V. T. tiesioginį suinteresuotumą bei dalyvavimą aprašomuose įvykiuose ir teismo procesuose, buvo pagrįstai konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimai.

14Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ pateikė atsiliepimą į skundą (t. II, b.l. 32–36), kuriuo prašė skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

15Nurodė, kad Inspektorius Sprendime detaliai bei išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš 14 publikacijų, kurios buvo nurodytos 2009 m. gegužės 19 d. skunde, analizavo bei vertino kiekvieną nurodytą šių publikacijų teiginį Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, taip pat nurodė, kodėl konkretūs teiginiai laikytini neteisėtais, bei įvardino konkrečias įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas, kurios buvo pažeistos pareiškėjui skelbiant tikrovės neatitinkančią, trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančią, taip pat netikslią, neteisingą, šališką informaciją. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, kurios keltų bent mažiausių abejonių Inspektoriaus objektyvumu, taip pat neįvardino, kokie pareiškėjo paaiškinimai nebuvo vertinami. Pažymėjo, kad Inspektorius savo kompetencijos neviršijo ir atsižvelgė į su pareiškėjo publikacijomis susijusius teisminius procesus. Pažeidimo, kuris pareiškėjo padarytas netinkamai informuojant visuomenę apie vykstančius nusikalstamų veikų tyrimus, konstatavimui neturi įtakos aplinkybė, kad dar nėra pasibaigęs baudžiamasis procesas dėl publikacijose paminėtų veiksmų. Kadangi teisme nebuvo nagrinėjama jokia byla, kurioje būtų sprendžiami tokie patys klausimai kaip ir tie, kuriuos nagrinėjo Inspektorius (t. y. teismuose nebuvo nagrinėjama byla dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo) (kaip tai numato Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 9 d. 2 p.), nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti trečiųjų suinteresuotų asmenų pateikto skundo nagrinėjimą. Taip pat šiuo atveju nebuvo ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindu grąžinti Inspektoriaus nagrinėjamą skundą jį padavusiems asmenims. Pabrėžė, jog Komisija ir Inspektoriaus tarnyba yra dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei skirtingą teisinį statusą. Nurodė, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį Inspektoriaus tarnyba yra visuomenės informavimo veiklą prižiūrinti ir kontroliuojanti valstybinės valdžios institucija. Tuo tarpu Komisija, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-688/2008), yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, o jos sprendimai yra savireguliacinio pobūdžio aktai, įtvirtinantys šios srities principus. Teigė, kad Inspektorius pagrįstai trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalį dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o Inspektorius skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Tuo tarpu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento nuostata, jog ši Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių skundų, nėra taikoma Inspektoriui. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1293/2009), pabrėžė, jog Veiklos reglamento 10 punkte nustatytas terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir tokiu procedūriniu pažeidimu (praleidus 30 dienų skundo išnagrinėjimo terminą) nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Sprendime nurodyta, kokie teiginiai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, Sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, tiksli ir įgyvendinama.

II.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu (t. II, b.l. 72–80) skundą patenkino iš dalies ir panaikino Sprendimą bei grąžino iš naujo nagrinėti Inspektoriui.

18Nustatė, kad Inspektoriaus tarnyboje 2009 m. gegužės 19 d. gautas R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas (reg. Nr. SK-88), kuriame prašyta įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Respublikos“ leidiniai – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 4 punktų ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 5, 6, 7, 19, 20, 22, 37, 38, 39, 40, 61, 62 ir 63 straipsnių nuostatų pažeidimo ir pareikalauti šiuos pažeidimus pašalinti; taip pat prašyta pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas – UAB „Respublikos“ leidiniai – nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią R. D., V. D., L. D. garbę ir orumą, kenkiančią UAB „Linos namai“ dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, išspausdinant atitinkamo turinio paneigimą. Inspektorius 2009 m. birželio 15 d. raštu paprašė dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. T. pateikti paaiškinimus dėl tokio skundo. Sprendimu Inspektorius nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Respublikos” leidiniai dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo (rezoliucinės dalies 1 punktas), įpareigoti viešosios informacijos rengėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią informaciją (rezoliucinės dalies 2 punktas). Atsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (50 str. 1 d. 1 p., 3 d., 9 d. 1-5 p.), aplinkybę, jog pareiškėjas išsamiai neišvardino teisminių procesų, kurie gali turėti įtakos skundo nagrinėjimui, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė dvi civilines bylas bei R. D. iškeltą baudžiamąją bylą, tačiau negalėjo paaiškinti, kokią įtaką šios bylos galėtų turėti skundo tyrimui bei kokių faktų nustatymą galėtų pakeisti teismo priimti sprendimai, o atsakyme į Inspektoriaus 2009 m. birželio 15 d. raštą jokių konkrečių teisminių procesų taip pat nenurodyta, tai, kad Inspektorius 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. S-422 kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas pateikti informaciją apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, susijusius su UAB „Gubernija“ veikla ir pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktas gali būti taikomas ir skundą atsisakoma nagrinėti, kai skundo nagrinėjimas priklauso teismo kompetencijai. Nurodė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimas priklauso atsakovo kompetencijai pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o skunde nekeliami reikalavimai, kurie nepriklausytų Inspektoriaus kompetencijai. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktas numato atvejus, kai asmuo tuo pačiu klausimu kreipiasi ir į teismą, ir į Inspektorių, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys skundo teismui dėl garbės ir orumo gynimo dėl atsakovo tirtose publikacijose paskleistų žinių nėra padavę. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 3 punktas numato atsisakymą nagrinėti skundą, kai Žurnalistų etikos inspektorius jau buvo išnagrinėjęs analogišką skundą, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys į atsakovą kreipėsi pirmą kartą. Nurodė, kad dėl to paties straipsnio 9 dalies 4 punkto taikymo pareiškėjas nepateikė argumentų, prieštaravimų dėl su trečiųjų suinteresuotų asmenų skundu atsakovui pateiktos medžiagos pakankamumo apskritai nebuvo kilę. Pabrėžė, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 5 punktas gali būti taikomas tada, kai dėl skundo dalyko iškelta baudžiamoji byla. Baudžiamoji byla, į kurią privaloma atsižvelgti taikant šią normą, turi būti susijusi su nusikaltimais, kuriais kėsinamasi į asmens garbę ir orumą – šmeižimu, įžeidimu, tačiau tokių tyrimų taip pat nebuvo pradėta. Pažymėjo, kad skundo tyrimo stabdymas iki bet kokios baudžiamosios bylos pabaigos pažeistų straipsnyje aprašomų asmenų teises, kadangi žinių paneigimo jie galėtų prašyti tik po tyrimų, kurie dažnai trunka keletą metų, pabaigos, o viešosios informacijos skleidėjas galėtų be jokios kontrolės skleisti garbę ir orumą žeminančią informaciją, motyvuodamas vykstančiu tyrimu. Tokia padėtis lemtų nekaltumo prezumpcijos pažeidimus. Nurodė, kad informacijos skleidimas gali būti vertinamas ir iki baigiamojo procesinio dokumento baudžiamojoje byloje priėmimo, įvertinant skleidžiamą informaciją pagal jos skleidimo metu turimą medžiagą. Išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo atsisakyti nagrinėti skundą ar sustabdyti skundo nagrinėjimą, konstatavo, kad toks pareiškėjo argumentas nėra pagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymas nenumato senaties terminų paduoti skundą. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, įstatymo leidėjo nuostata nenumatyti apskundimo terminų yra pagrįsta teise. Tuo tarpu pagal analogiją kitas teisės aktas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.), tačiau šiuo atveju klausimas yra išspręstas Visuomenės informavimo įstatymu ir pripažinti teisės spragos nėra pagrindo.

19Nustatė, jog Komisija 2009 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 163 išdėstytu sprendimu, priimtu apsvarsčius Inspektoriaus persiųstą trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, nusprendė faktų nesvarstyti, nes dėl jų vyksta teisminiai nagrinėjimai, dėl dalies publikacijų yra praleistas vienerių metų terminas. Pažymėjo, jog Komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalį yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kurios veikla nelaikoma viešuoju administravimu, kadangi institucijos paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę. Todėl neteisinga vertinti, kad, Komisijai atsisakius nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, buvo priimti du skirtingi administraciniai sprendimai.

20Nurodė, jog R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas gautas 2009 m. gegužės 19 d., išnagrinėtas 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. per 7 mėnesius. Tuo tarpu Veiklos reglamento 10 punkte numatyta, kad Inspektorius gautą skundą išnagrinėja ne vėliau kaip per trisdešimt dienų, o atskirais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti faktus, skundo nagrinėjimas gali būti pratęstas trisdešimčiai dienų. Pabrėžė, jog nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Veiklos reglamentas nenumato pasekmių, atsirandančių, kai viršijamas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A261-1293/2009), kad skundo nagrinėjimo termino pažeidimas nėra esminis procesinis pažeidimas, kurį konstatavus gali būti panaikinamas Inspektoriaus nutarimas. Teismas nusprendė vadovautis tokiu išaiškinimu.

21Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsniu, CK 2.24 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog teismų praktikoje yra suformuota pastovi taisyklė, kad, įpareigojant paneigti žinias, rezoliucinėje dalyje nurodomi publikacijos duomenys bei konkretūs teiginiai, kurie turi būti paneigti. Atsižvelgė į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis ir pažymėjo, jog iš skundžiamo Sprendimo rezoliucinės dalies nėra aišku, kokį paneigimą turi atspausdinti viešosios informacijos skleidėjas, kad būtų pripažinta, jog jis tinkamai įvykdė sprendimą. Sprendime buvo analizuojama net 14 laikraščio straipsnių bei dar daugiau šiuose straipsniuose paskelbtų teiginių, Sprendimo apimtis sudaro 18 lapų. Norėdamas įvykdyti atsakovo sprendimą, pareiškėjas turėtų pats itin ilgame Sprendimo tekste išrinkti žinias, kurias jam priklausytų paneigti, o tokį darbą gali padaryti tik asmuo, kuris turi specialių teisinių žinių, tačiau tokie reikalavimai negali būti keliami administracinio sprendimo vykdymo atveju. Pabrėžė, jog administraciniu sprendimu nustatytos pareigos turi būti suprantamos bet kuriam vidutinio išsilavinimo asmeniui. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo analizuojamas teiginių atitikimas įvairiems Visuomenės informavimo įstatymo straipsniams – 3 straipsnio 3 daliai, 19 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktams, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktui, buvo aiškinamasi, ar teiginiai laikytini žiniomis, ar nuomone, ar gali būti laikomi vertinamaisiais samprotavimais, ar negatyvia nuomone, ar žemina garbę ir orumą ir kita. Pažymėjo, kad vienus įstatymo straipsnius neatitinkantys teiginiai turi būti paneigiami, kitus – neturi, o esant tokiai tyrimo apimčiai paneigtinų žinių išrinkimas yra sudėtinga, daug žinių reikalaujanti procedūra. Be to, net ir iš Sprendimo 6 tiriamosios dalies punktuose aprašytų publikacijų, kuriose, kaip, nurodyta atsakovo atsiliepime, pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios, nėra aišku, kokius konkrečiai teiginius bei kokia apimtimi pareiškėjas turėtų paneigti. Tuo tarpu Sprendimo 4 punkto 2 pastraipoje pateikiamas publikacijos tekstas, susidedantis iš kelių teiginių, įskaitant ir visiškai neutralius, pavyzdžiui, kad „susisiekti su R. D. „Respublikai“ nepavyko“, greta tokio teksto 4 punkte apibūdinami ir kiti publikacijos teiginiai, tačiau jiems duodamas skirtingas teisinis įvertinamas. Teismas konstatavo, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, nesuprantama, negali būti tinkamai įvykdoma, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kadangi administracinis sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir klausimą grąžino nagrinėti iš naujo.

III.

23Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 86–93), kurį patikslino (t. II, b.l. 112–119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

241. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamoji byla neturėjo jokios reikšmės Inspektoriaus atliktam tyrimui ir priimtam Sprendimui. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-290-372/2007; Nr. A2-78-71/2008), kurioje yra kilęs ginčas dėl AB „Gubernija“ akcijų pardavimo ir atsiskaitymo pagal šį sandorį. Tokioje byloje nustatytinos aplinkybės turės įtakos Sprendime įvardintai trečiai publikacijai – „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-1905-104/2010) dėl reikalavimo teisių perleidimo ir įkeitimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tokioje civilinėje byloje nustatinėtinos aplinkybės atspindėtų buvusių AB „Gubernija“ vadovų, įskaitant R. D., veiklą, valdant įmonę, bei tendencingus ir neadekvačius veiksmus, blogėjant įmonės finansinei būklei. Tokios aplinkybės, kurios aiškiai patvirtintų trečiųjų asmenų įtaką įmonės valdymui ir rimtų finansinių problemų atsiradimui, neabejotinai turėtų esminės reikšmės Inspektoriui atliekant tyrimą ir priimant objektyvų ir teisingą sprendimą. Kadangi Sprendime nagrinėtos publikacijos daugiausia siejamos su AB „Gubernija“ smukdymu dėl netinkamo įmonės valdymo, lėšų švaistymo, įmonei nenaudingų ir/ar neteisėtų sandorių sudarymo, minėtoje civilinėje byloje nustatytinos aplinkybės turėtų įtakos Sprendime įvardintai pirmai publikacijai – „Bankininkus pribloškė D. kalbos“, antrai publikacijai – „Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, trečiai publikacijai – „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“, ketvirtai publikacijai – „Gubernijos vadovai priėjo liepto galą“, penktai publikacijai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, šeštai publikacijai – „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, septintai publikacijai – „Guberniją“ smaugia kreditoriai“, aštuntai publikacijai – „Akcininkų ir vadovų konfliktai žlugdo įmones“, dešimtai publikacijai – „Gubernija“ uždirbo 0,5 mln. pelno“ (tokioje publikacijoje Inspektorius pažeidimų nenustatė). Be to, Šiaulių apygardos teismui buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 40-1-341-07 pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 28 d. kaltinamąjį aktą dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. Tokioje baudžiamojoje byloje atskleistų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės vienareikšmiškai turėjo įtakos Sprendime įvardintos publikacijoms, t. y. pirmai publikacijai – „Bankininkus pribloškė D. kalbos“, antrai publikacijai – „Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, penktai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, šeštai – „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, vienuoliktai – „Temidės tarnai dalina indulgencijas“ ir „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“. Daro išvadą, jog akivaizdu, kad dienraščio skelbiama informacija betarpiškai susijusi su tam tikrose bylose nustatytina informacija, tačiau Inspektorius vis tiek tęsė tyrimą ir jo nesustabdė.

252. Teigia, jog šiuo atveju Inspektoriaus tyrimas turėjo būti sustabdytas iki tol, kol bus baigtos nurodytos civilinės bylos ir baudžiamoji byla. Tokių veiksmų neatlikus, Inspektorius viršijo savo kompetenciją ir priėmė Sprendimą, kuris savo turiniu gali visiškai skirtis nuo būsimų teismų sprendimų.

263. Nurodo, jog asmenys, kreipęsi į Inspektorių, siekė ginti savo civilines teises ir tinkamiausias būdas tam būtų CK 1.189 straipsnyje numatytomis priemonėmis. Kadangi pati situacija yra grynai civilinio pobūdžio, ginčas turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, o ne paduodant pareiškimą Inspektoriui. Teigia, jog Inspektoriaus atliekamas formalus tyrimas, ribojamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, neprilygsta ginčo teisena nagrinėtai bylai teisme. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios atvejus, kai duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones, ir neatitinkančios CK 2.24 straipsnio nuostatų, negali būti taikomos, tokia CK nuostata aiškiai įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą, jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą. Pabrėžia, jog, įsigaliojus CK, kuriame įtvirtinta kita garbės ir orumo pažeidimo gynimo procedūra, būtent ja ir turėjo būti pasinaudota.

274. Pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertintas Inspektoriaus ir Komisijos sprendimų santykis. Nors Komisija yra savitvarkos institucija, tai nereiškia, kad Komisijos ir Inspektoriaus sprendimai gali būti visiškai priešingi.

28Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 97–101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria Sprendimas pripažintas negaliojančiu ir grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

291. Atsižvelgdami į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1, 11 dalis, 50 straipsnio 2 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, 8 straipsnio 1 dalį, daro išvadą, jog viešojo administravimo subjekto, t. y. atsakovo, priimtas sprendimas gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, viršijo kompetenciją, buvo šališkas ir neobjektyvus, o priimtas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1293/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik nenustatė tokių aplinkybių, o priešingai – konstatavo, kad atsakovas, priimdamas nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, neviršijo teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų, objektyviai, nešališkai ir visapusiškai išyrė visas tokio skundo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, teisingai ir pagrįstai taikė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, teisėtai ir pagrįstai nustatė tikrovės neatitinkančią, R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią informaciją, teisėtai ir pagrįstai įspėjo viešosios informacijos rengėją dėl padarytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir įpareigojo tokio įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą žeminančią informaciją. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai taikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir panaikino iš esmės teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

302. Teigia, jog Sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakovas aiškiai suformulavo ir tiksliai nurodė, kokia pareiškėjo paskleista informacija ir duomenys neatitinka tikrovės, žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumą. Nors tokia informacija Sprendimo rezoliucinėje dalyje neatkartota, joje aiškiai nurodyta, kad minėta informacija turi būti paneigta Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2, 3 dalimis, pabrėžia, jog teisės aktai nustato aiškius reikalavimus ir tvarką tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą arba pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputaciją, paneigimui. Todėl, Sprendime aiškiai nurodžius paneigtiną informaciją ir teisės aktą, konkrečiai reglamentuojantį tokios informacijos paneigimą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nesudaromos tinkamos sąlygos įvykdyti atsakovo Sprendimą. Be to, pareiškėjas bet kuriuo momentu gali kreiptis į atsakovą dėl konsultacijos.

313. Pabrėžia, jog teisės aktai, reglamentuojantys atsakovo veiklą, nenustato jam pareigos sprendimuose dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą arba pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputaciją paneigimo suformuluoti patį paneigimo tekstą. Nurodo, kad net ir asmeniui, apie kurį tokia informacija buvo paskelbta, teisės aktai nustato teisę, o ne pareigą suformuluoti konkretų paneigimo tekstą (Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d., CK 2.24 str. 2 d.). Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, tuo atveju, jei visuomenės informavimo priemonė savo noru skelbia minėtos informacijos paneigimą, toks paneigimas turi būti išspausdintas tokios apimties ir tokia forma, kokia buvo paskelbta pati informacija.

324. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A525-150/2010), iš esmės teisėtas ir pagrįstas aktas (sprendimas) negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ABTĮ 89 straipsnio nuostatų prasme nustatė, kad atsakovas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovui Sprendimo rezoliucinėje dalyje nepakartojus motyvuojamoje dalyje nurodytų tikrovės neatitinkančių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumą žeminančių teiginių (informacijos), o Sprendimo rezoliucinė dalis gali būti laikoma neatitinkančia teisės aktų nuostatų, toks reikalavimų neatitikimas pripažintinas formaliu ir nelaikytinas pagrindu panaikinti Sprendimą.

33Atsakovas Inspektorius pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 122–127), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

341. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė tik dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto, o ne dėl visos rezoliucinės dalies. Teismas apskritai nevertino 1 ir 3 punktų, tačiau padarė išvadą, jog neaiški, nesuprantama ir neįvykdoma visa Sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to visas Sprendimas naikintinas. Teigia, jog tokiu būdu buvo pažeista ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

352. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neišsprendžia kilusio ginčo, nes teismas nenurodė, kaip turi būti suformuluota Sprendimo rezoliucinė dalis, nepasisakė, ar tinkama tokia Inspektoriaus sprendimo forma, kai rezoliucinėje dalyje suformuluojamas įpareigojimas paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjų garbę ir orumą žeminančią informaciją, o motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodomi tokie teiginiai. Be to, teismas galėjo priimti sprendimą pakeisti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą.

363. Nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, nesuprantama, negali būti tinkamai įvykdoma, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teigia, jog nekyla klausimų, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu pareiškėjas buvo įpareigotas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Todėl pareiškėjui nustatyta aiški pareiga – paneigti Sprendime nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą. Tuo tarpu konkretūs teiginiai, sudarantys tokią informaciją, nurodyti Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 ir 6 punktuose. Pažymi, jog Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto formuluotė visiškai atitinka ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą Inspektoriaus sprendimų formą ir rūšį. Teisės aktai nenustato reikalavimo Inspektoriui savarankiškai suformuluoti paneigimo tekstą. Tuo tarpu teismas nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu Inspektoriaus sprendimams turėtų būti taikoma teismo sprendimams nustatyta forma. Teigia, jog Sprendime nurodytų duomenų visiškai pakanka, kad pareiškėjui būtų aiškus nustatytas įpareigojimas ir jis galėtų tokį įpareigojimą įvykdyti.

374. Nurodo, kad nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, jog Sprendimo perskaitymas ir vietų, kuriose Inspektorius nustatė, kad įvertinti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina trečiųjų asmenų garbę ir orumą, supratimas yra specialių teisinių žinių reikalaujanti procedūra. Pabrėžia, jog Sprendime pateiktas konkrečiais argumentais pagrįstas teisinis teiginių įvertinimas, o pareiškėjui savarankiško vertinimo dėl tokių teiginių atlikti nereikia. Sprendime Inspektorius aiškiai, išsamiai ir nuosekliai išanalizavo teiginius, kurie turėtų būti paneigti.

38Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b.l. 131–137) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis skundas bei atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

391. Pažymi, jog Sprendime nevertino ir negalėjo vertinti nei akcijų pardavimo, nei reikalavimo teisių perleidimo bei įkeitimo sutarčių galiojimo klausimų, todėl neaišku, kuo remiantis pareiškėjas tvirtina, kad Sprendimas gali iš esmės skirtis, teismams priėmus sprendimus jo nurodytose civilinėse bylose. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai įvardina nagrinėjamas bylas ir nurodo publikacijas, nenurodydamas, kokie konkretūs Inspektoriaus nustatyti faktai galėtų būti paneigti teismų sprendimais jo nurodytose bylose.

402. Inspektorius trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą nagrinėjo ir sprendė apie jo pagrįstumą išimtinai jam priskirtos kompetencijos ribose – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, o pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų eigoje pasiekti rezultatai nebuvo ir negalėjo būti Inspektoriaus vertinimo objektu.

413. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog tretieji suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises, turėjo kreiptis į teismą, o ne į Inspektoriaus tarnybą. Atsižvelgdamas į CK 2.24 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (byla Nr. 3K-3-265/2008), pabrėžia, jog CK 2.24 straipsnis nustato teisę, bet ne pareigą teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis bei reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK nuostatos, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimą, turi būti aiškinamos Visuomenės informavimo įstatymo kontekste.

42Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b.l. 138–143) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas bei atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

431. Nurodo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą atsakovas turi pareigą stabdyti skundo nagrinėjimą tik tuo atveju, jeigu skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad skundo nagrinėjimo metu teismas sprendė bylą dėl tokių pačių klausimų, todėl atsakovas neturėjo nei faktinio nei teisinio pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą.

442. Atsižvelgia į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą, CK 2.24 straipsnį ir nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo teisės teikti skundo atsakovui dėl pareiškėjo publikacijų atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms įvertinimo. Be to, bylos dėl Inspektoriaus veiklos teismuose nagrinėjamos jau kelerius metus, tačiau teismai nevertino tokio pareigūno veiklos kaip dubliuojančios teismų funkcijas ir (ar) prieštaraujančioms įstatymų nuostatoms (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas byloje Nr. A261-703/2009 ir kt.).

45Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų ir atsakovo apeliacinius skundus (t. II, b.l. 144–149) prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat prašo jo naudai solidariai iš atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinius skundus iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo apeliacinis skundas bei skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

461. Pabrėžia, jog tam, kad administracinis sprendimas būtų įvykdomas, jis turi būti tikslus, aiškus ir suprantamas bei atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad Sprendimo dalis, kuria nustatoma, jog pareiškėjas pažeidė trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą, yra visiškai pagrįsta ir teisėta, tokio Sprendimo rezoliucinė dalis, nustatanti Sprendimo įgyvendinimą ir taikytinas sankcijas, turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus.

472. Teigia, jog įstatymas nesuteikia galimybės vertinti atskirai dėstomosios, motyvuojamosios, rezoliucinės ar kitos dalies teisėtumą. Inspektoriaus Sprendimas vertintinas kaip vientisas administracinis aktas, todėl tuo atveju, jeigu kažkuri jo dalis neatitinka įstatyme keliamų bendrųjų reikalavimų, toks sprendimas yra neteisėtas. Atitinkamai visiškai nesvarbu, kuris rezoliucinės dalies punktas ar visa rezoliucinė dalis pripažinta pažeidžiančia nustatytus reikalavimus.

483. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A1-930/2005), galioja taisyklė, jog įpareigojant paneigti žinias, rezoliucinėje dalyje nurodomi publikacijos duomenys bei konkretūs teiginiai, kurie turi būti paneigti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ir neturėjo nurodyti konkrečių bylų, kuriose suformuota tokia teismų praktika.

49Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b.l. 150–151) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde bei atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei,... 4. trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D.,... 5. trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Linos... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai skundu (t. I, b.l. 4–10)... 10. išmelžti valstybę“ („Respublika“, 2009-01-30, Nr. 24/5672), „Kritika... 11. Nurodė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė įspėti UAB „Respublikos”... 12. Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 44–55) prašė... 13. Nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius nevertino... 14. Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“... 15. Nurodė, kad Inspektorius Sprendime detaliai bei išsamiai pasisakė dėl... 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu... 18. Nustatė, kad Inspektoriaus tarnyboje 2009 m. gegužės 19 d. gautas R. D., V.... 19. Nustatė, jog Komisija 2009 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 163 išdėstytu... 20. Nurodė, jog R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas gautas 2009... 21. Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsniu, CK 2.24 straipsnio... 23. Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai pateikė apeliacinį skundą (t.... 24. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamos... 25. 2. Teigia, jog šiuo atveju Inspektoriaus tyrimas turėjo būti sustabdytas iki... 26. 3. Nurodo, jog asmenys, kreipęsi į Inspektorių, siekė ginti savo civilines... 27. 4. Pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertintas Inspektoriaus... 28. Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“... 29. 1. Atsižvelgdami į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1, 11... 30. 2. Teigia, jog Sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakovas aiškiai suformulavo... 31. 3. Pabrėžia, jog teisės aktai, reglamentuojantys atsakovo veiklą, nenustato... 32. 4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr.... 33. Atsakovas Inspektorius pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 122–127),... 34. 1. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė tik dėl... 35. 2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neišsprendžia kilusio ginčo, nes... 36. 3. Nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški,... 37. 4. Nurodo, kad nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, jog Sprendimo... 38. Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II,... 39. 1. Pažymi, jog Sprendime nevertino ir negalėjo vertinti nei akcijų... 40. 2. Inspektorius trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą nagrinėjo ir... 41. 3. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog tretieji suinteresuoti asmenys,... 42. Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“... 43. 1. Nurodo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2... 44. 2. Atsižvelgia į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 50... 45. Pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai atsiliepimu į trečiųjų... 46. 1. Pabrėžia, jog tam, kad administracinis sprendimas būtų įvykdomas, jis... 47. 2. Teigia, jog įstatymas nesuteikia galimybės vertinti atskirai dėstomosios,... 48. 3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr.... 49. Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“...