Byla A-261-813-13
Dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. C. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–5), kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. BR6-(2.48)-1411; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 3/N-C-217-297; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 435 052,8 Lt turtinės žalos, atsiradusios dėl Agentūros neteisėto neveikimo, atlyginimą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl Agentūros neteisėto neveikimo, atlyginimą.

5Paaiškino, kad 2012 m. vasario 6 d. kreipėsi į Ministeriją ir Agentūrą, prašydamas paaiškinti, ar šios institucijos, atsižvelgdamos į teismo išaiškinimus dėl tiesioginio 2005 m. rugsėjo 20 d. priimto Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas) taikymo sudarys galimybę Pareiškėjui gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (toliau – ir Programa) priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ (toliau – ir Priemonė), kaip bus įvertintas Agentūros darbuotojų atsisakymas priimti Pareiškėjo 2007 m. gegužės 3 d. paraišką, ar iš naujo vertins Pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą paraišką paramai gauti Nr. 1SP-KS-07-1-000497-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ (toliau – ir Paraiška), ar imsis priemonių atlyginti Pareiškėjui 2007-2011 metais padarytus nuostolius dėl atimtos galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama.

62012 m. vasario 15 d. atsakymu (sprendimu) Agentūra nurodė, kad Pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas, nes dėl 2008 m. kovo 31 d. Agentūros sprendimo atmesti Pareiškėjo Paraišką jau yra pasisakę teismai. 2012 m. kovo 12 d. sprendimu Ministerija nurodė, kad Pareiškėjo pripažinti tinkamu pareiškėju negali, nes teismas 2011 m. spalio 26 d. nutartimi atsisakė priimti Pareiškėjo prašymą įpareigoti Ministeriją ir Agentūrą pripažinti Pareiškėją tinkamu pareiškėju. Tiek Agentūra, tiek Ministerija jokių paaiškinimų dėl Reglamento taikymo nepateikė.

7Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami Agentūros ir Ministerijos sprendimai prieštarauja Reglamento reikalavimams, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimams (Nr. C-4/10 ir C-27/10) dėl tiesioginio reglamentų taikymo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 konstatuotoms aplinkybėms.

82012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 konstatuota, kad 2007 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 7.1 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2011 m. spalio 23 d., buvo numatyta, kad pareiškėjas laikomas tinkamu, jei paraiškos pateikimo dieną vyras yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, o moteris ne jaunesnė kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukusi 60 metų amžiaus, tačiau ši nuostata numatė skirtingus reikalavimus pareiškėjui nei tiesiogiai taikomas Reglamentas. Reglamentas (23 str. 2 d.) amžiaus ribą sieja ne su paraiškos padavimo momentu, o su ūkio perleidimo momentu. Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte amžius skaičiuojamas iki paraiškos padavimo momento. Reglamento tekstuose anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis taip pat amžius skaičiuojamas iki ūkio perleidimo, o ne iki paraiškos padavimo dienos.

9Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Nr. C-4/10 ir C-27/10). Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio antra pastraipa, reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Todėl jis dėl savo pobūdžio ir vietos Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (žr., 1973 m. spalio 10 d. sprendimo Variola, 34/73, Rink. p. 981, 8 punktas ir 2002 m. rugsėjo 37 d. sprendimo Munozas ir „Superior Fruiticola“, C-253/00, Rink. p. 1-7289, 27 punktas).

10Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, esant prieštaravimui tarp Įgyvendinimo taisyklių ir Reglamento, paramos pareiškėjui suteikimo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Reglamento nuostatas. Teisiškai reikšminga yra tik ūkio perleidimo data, o ne paraiškos pateikimo momentas. Kadangi Įgyvendinimo taisyklės buvo priimtos 2007 metais, t. y. tais pačiais metais, kai Pareiškėjas sudarė žemės sklypų perleidimo sutartis. Tai leido Pareiškėjui pretenduoti į paramą tais pačiais metais, kuriais buvo pradėtas kaimo plėtros programų įgyvendinimas. Ministerijos veiksmai dėl nesavalaikio Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos derinimo bei paraiškų priėmimo momento nukėlimo negalėjo lemti pareiškėjo teisinės padėties, paramos gavimo, nes į paramą pretenduojančio asmens amžiaus riba turi būti siejama su ūkio perleidimu, o ne su paraiškos padavimu.

11Tai, kad į Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktą buvo neteisingai perkelta Reglamento 23 straipsnio 2 dalies nuostata, faktiškai turėjo įtakos Pareiškėjo teisei pretenduoti gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ dėl 2007 metais įvykdyto ūkio perleidimo realizavimą. Esant skirtingoms Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normoms, Reglamente išdėstytas teisės normas turi taikyti ir administravimo subjektai. Pareiškėjo paraišką vertinantis administravimo subjektas turėjo remtis ne žemės ūkio ministro patvirtintomis Įgyvendinimo taisyklėmis, o Reglamentu.

12Reglamento 94 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad jis taikomas Bendrijos paramai, susijusiai su programavimo laikotarpiu, prasidedančiu 2007 m. sausio 1 d. Europos Komisijos sprendimo 2007/X/19, patvirtinančio Lietuvos Respublikos kaimo plėtros programą 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, preambulės 4 punkte taip pat pažymėta, kad Programa apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šio sprendimo priede finansavimas 2007 metams buvo numatytas netgi didesnis nei kitiems Programos metams. Jokių išlygų dėl to, kad priemonė „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ būtų vykdoma ne nuo 2007 m. sausio 1 d., nebuvo numatyta. Pareiškėjo ūkio perleidimo iki pensinio amžiaus faktą pagrindžia nekilnojamojo turto dovanojimo sutartys, sudarytos 2007 m. kovo 22 d., 2007 m. kovo 29 d. ir 2007 m. balandžio 27 d.

13Visus minėtus argumentus Agentūra ignoravo, jų skundžiamame 2012 m. vasario 15 d. sprendime neaptarė, Reglamento nepritaikė. Taigi, dėl Agentūros darbuotojų tyčinio neteisėto veiksmų neatlikimo toliau daroma žala Pareiškėjui. Vengimas tiesiogiai taikyti Reglamentą iš Pareiškėjo atima galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos skiriama parama, nors jis nuo 2007 m. balandžio 27 d. atitinka visus Reglamente keliamus reikalavimus.

14Administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 Vilniaus apygardos administracinis teismas neanalizavo kitų asmenų veiksmų, kurie galėjo lemti žalos pareiškėjui padarymą, kadangi reikalavimai atlyginti žalą reikšti tik Ministerijai, nurodant šios institucijos veiksmus priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ administravimo srityje. Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą paskyrimo (Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo)“ 2 punkte nustatyta, kad Agentūra yra atsakinga už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių administravimą, lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę, todėl, esant prieštaravimams tarp Įgyvendinimo taisyklių ir Reglamento, Agentūra turėjo remtis ne žemės ūkio ministro patvirtintomis taisyklėmis, o Reglamentu. Tai, kad Ministerija Įgyvendinimo taisyklėse priėmė Reglamento neatitinkančias nuostatas, neturėjo lemti Agentūros veiksmų, administruojant 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką. Agentūros darbuotojai turėtų prisiimti atsakomybę bei pripažinti savo kaltę dėl nesugebėjimo penkerius metus pritaikyti Reglamento nuostatų ir tebesitęsiančio vengimo jas taikyti.

15Pareiškėjas pažymėjo, kad minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 1 punkte Ministerija paskirta Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai valdymo institucija ir kompetentinga institucija, be to, Agentūra yra tiesiogiai pavaldi Ministerijai, todėl Ministerija, gavusi Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. prašymą, taip pat galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad teismo nurodyti teisės aktų prieštaravimai būtų pašalinti, bei priimti sprendimą vertinti Pareiškėjo Paraišką, tiesiogiai taikant Reglamento nuostatas.

16Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2007 m. balandžio 27 d., dar nesulaukęs pensinio amžiaus, perleidęs ūkį, visiškai sustabdė visą prekinę žemės ūkio gamybą, iki perleidimo ūkininkavo paskutiniuosius 10 metų, todėl atitiko visus perleidėjui keliamus reikalavimus, nustatytus Reglamento 23 straipsnio 2 dalyje. Tuo metu priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ reglamentavo tik minėtas Reglamentas, Lietuvos Respublikos teisės aktai nebuvo priimti, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa patvirtinta tik 2007 m. spalio 19 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076.

17Reglamento 23 straipsnio 5 dalis nustato, kad perleidėjui ir ūkio darbuotojui ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos parama skiriama ne ilgiau kaip 15 metų. Perleidėjui ji nebemokama sulaukus 70 metų. Jei perleidėjui pensiją moka valstybė narė, ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos parama skiriama kaip priedas, atsižvelgiant į nustatytą nacionalinės pensijos dydį. Pagal šią nuostatą Pareiškėjas, perleidęs ūkį nuo 2007 m. balandžio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d., kai jam sueis 70 metų, turi teisę gauti paramą pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“.

18Reglamento 23 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad didžiausia reikalavimus atitinkančios paramos suma yra nustatyta priede. Reglamento priede „Paramos sumos ir lygiai“ nurodoma, kad vienam perleidėjui per metus numatoma maksimali suma 18 000 eurų, maksimali bendra suma vienam perleidėjui – 180 000 eurų, todėl A. C. padaryta 126 000 eurų (7 metai x 18 000 eurų) turtinė žala, o tai sudaro 435 052,8 Lt. Moralinę žalą Pareiškėjas įvertino 50 000 Lt. Nuolatiniai išgyvenimai, teismo procesai paveikė jo sveikatą, sukėlė fizinį skausmą, teko kreiptis į medikus dėl širdies veiklos sutrikimo. 2008 m. patyrė mikroinfarktą, padaryta žala sveikatai nėra atstatoma, dvasinius išgyvenimus patiria ir dabar, nuolat tenka kreiptis medicininės pagalbos. 2008, 2010–2012 m. buvo hospitalizuotas, vėliau skirtas reabilitacinis gydymas. Nuo 2007 m. gegužės 3 d., kai negalėjo pateikti paraiškos, yra morališkai žlugdomas Ministerijos ir Agentūros darbuotojų cinizmo, blaškomas po valstybės įstaigas, institucijas, teismuose įrodinėja, kad reglamentai turi galioti ir kad sau jokių išimtinų teisių nereikalauja. Ministerijai ir Agentūrai teikiami prašymai nesulaukia rimto sprendimo, nesibaigia penkerius metus trunkantis moralinis spaudimas.

19Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į Pareiškėjo skundą (I t., b. l. 128-130) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

20Paaiškino, kad skunde Pareiškėjas iš esmės siekia to paties, ko siekė ir 2008 m. birželio 4 d. skunde bei 2011 m. vasario 28 d. prašyme, ir remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais kaip ir 2008 m. birželio 4 d. skunde, dėl kurio yra priimta įsiteisėjusi ir galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Agentūra, atsakydama į 2012 m. vasario 6 d. Pareiškėjo prašymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodyta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą, todėl šis atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nenagrinėjo Reglamento 23 straipsnyje nurodyto amžiaus apribojimo, tačiau paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir taip iš esmės pripažino, kad Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamame 2012 m. vasario 15 d. atsakyme Agentūra neišreiškė valios dėl išmokų nemokėjimo ir sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė Pareiškėjui teisių ir pareigų, o tik pakartotinai informavo jį. Pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ir Agentūros valią dėl išmokų nemokėjimo išreiškė 2008 m. kovo 31 d. sprendimas, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

21Pažymėjo, kad Agentūra nepažeidė nė vieno teisės akto ar nustatytų procedūrų, kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp žalos bei Agentūros neteisėtų veiksmų. Tai, kad Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir nepažeidžia Pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendime, kuriame pažymėta, kad tai, jog Pareiškėjas laiku nepasirūpino įgyvendinti teisės aktų jam suteiktų teisių, nesuteikia pagrindo reikalauti išimtinių teisių, kurios pažeistų lygias galimybes kitų asmenų atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Viešoji (valstybės) atsakomybė šioje byloje negali atsirasti jau vien dėl to, kad nėra būtinos atsakomybės sąlygos – neteisėtų Agentūros veiksmų. Agentūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, savo veiksmais nepadarė Pareiškėjui žalos, nepažeidė jo teisėtų interesų, todėl Pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.

22Kadangi Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta Pareiškėjui suteikti paramą pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, pripažintas teisėtu ir pagrįstu 2008 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, neteisėtų veiksmų Agentūra Pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Pareiškėjas dėl atsisakymo skirti paramą nepatyrė jokios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl Pareiškėjas, įrodinėdamas Agentūros neteisėtus veiksmus ir iš jų atsiradusią žalą, bando paneigti šią nutartį, iš naujo nagrinėti jau išspręstą ginčą.

23Paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ dydis ir trukmė įtvirtinta Įgyvendinimo taisyklių V dalyje. Jei Pareiškėjas būtų atitikęs taisyklėse nustatytus pareiškėjų tinkamumo kriterijus, jam laikantis Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintų įsipareigojimų, parama būtų skaičiuojama nuo 2008 metų iki 2014 m. lapkričio 9 d., kai jam būtų sukakę 70 metų. Metinė kompensacinė išmoka, kurią sudaro kintamoji ir pastovioji dalys, pervedama į paramos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą kartą per metus. Parama pareiškėjui būtų skaičiuojama tik už perleistą žemę – per 1 metus 6 422,20 Lt. Pareiškėjui tinkamai laikantis įsipareigojimų bei nenustačius pažeidimų pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ per 7 paramos mokėjimo metus paramos suma sudarytų 44 955,47 Lt. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 14 punktu, pastoviąją išmokos dalį sudaro iki 1 549 EUR (1 549 x 3,4528 = 5 348,39 Lt) dydžio kompensacinė išmoka vienam paramos gavėjui per metus. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 14.1 punktu, pastovioji dalis paramos gavėjui, gaunančiam valstybines socialinio draudimo pensijas, mažinama metine pensijų suma. Jei metinė valstybinių socialinio draudimo pensijų suma yra didesnė nei 1 549 EUR, pastovioji dalis nemokama. Kadangi Pareiškėjas paraišką pateikė 2007 m. spalio 3 d., t. y. būdamas pensinio amžiaus, pastovioji dalis būtų mokama atsižvelgiant į jo gaunamą valstybinės socialinio draudimo pensijos sumą ir būtų mažinama valstybinės socialinio draudimo pensijos sumos dydžiu. Pateikti paramos sumos dydžio apskaičiavimai yra tik preliminarūs, pateikti siekiant parodyti, koks yra skirtumas tarp preliminarios paramos sumos ir Pareiškėjo prašomo turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo reikalaujamas 435 052,8 Lt turtinės dydžio žalos atlyginimas yra visiškai nepagrįstas. Jis nepateikė nė vieno savo žalos apskaičiavimą pagrindžiančio dokumento.

24Pažymėjo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimu. 2008 m. gegužės mėn. pareiškėjas šį sprendimą jau buvo apskundęs Šiaulių apygardos administraciniam teismui, todėl šiuo metu terminas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo yra praleistas.

25Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į Pareiškėjo skundą (I t., b. l. 110–113) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

26Paaiškino, kad Agentūra, įvertinusi Pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką, nustatė, jog Paraiškos pateikimo dieną Pareiškėjui buvo 62 metai ir 11 mėnesių, todėl jis neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte įtvirtinto pareiškėjų tinkamumo kriterijaus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3607-602/2008 pripažino, kad Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimas atmesti Pareiškėjo Paraišką yra teisėtas ir pagrįstas ir jo teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia, kadangi teismas rėmėsi Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktu ir konstatavo, kad Pareiškėjas Paraiškos pateikimo dieną neatitiko nustatyto amžiaus kriterijaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al43-748/2009 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte nurodytas amžiaus apribojimas yra nustatytas Reglamento 23 straipsnyje, todėl Ministerija ir Agentūra privalėjo vadovautis šiuo amžiaus kriterijumi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Ji yra privaloma visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad skundas nenagrinėjamas, jei tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą, todėl Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo iš naujo vertinti jo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą paramos paraišką. Kadangi Agentūros veiksmai, vertinant 2007 m. spalio 3 d. pateiktą paramos Paraišką buvo teisėti ir pagrįsti, konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3607-602/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-748/2009, todėl žala Pareiškėjui negalėjo atsirasti.

27Vadovaujantis Reglamento 15 straipsnio 1 dalimi Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas, todėl administruojant paramos teikimą, turi būti remiamasi atitinkamoje programoje nurodyta paramos teikimo tvarka ir reikalavimais. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje yra detalizuojami tinkamumo kriterijai, nurodyti Reglamente ir Reglamente Nr. 1974/2006, paramai pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ gauti. Programos 6.2.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas (perleidėjas), vyras arba moteris, paraiškos pateikimo dieną turi būti ne jaunesnis (-ė) kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs (-usi) nustatyto pensinio amžiaus. Šis tinkamumo kriterijus yra nurodytas ir Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte. Europos Komisija 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. C(2007)5076 patvirtino Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą, kurioje nustatyta, jog paramos paraišką pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ gali teikti pareiškėjas, ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs nustatyto pensinio amžiaus. Atsižvelgdami į tai, kad Europos Sąjungos teisės akte – Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje – nurodyti priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ tinkamumo kriterijai privalomi Lietuvai, todėl nėra galimybės taikyti kitokius tinkamumo kriterijus, negu nurodyti šioje Programoje.

28Pažymėjo, kad Ministerija su 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 2D-1391(3.1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012. Ministerija kėlė klausimą dėl Reglamento ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, kuri buvo patvirtinta Europos Komisijos sprendimu, taikymo santykio, taip pat tapo neaišku, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutarties kontekste turi būti vykdomas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo konstatuojamojoje dalyje pateiktas išaiškinimas, jog Pareiškėjas gali pateikti paraišką ir už 2012 metus gauti paramą, jeigu jis atitiks kriterijus paramai skirti ir pagrįs ūkio perleidimo iki pensinio amžiaus suėjimo faktą.

29II.

30Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (I t., b. l. 166–177) Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, 19 266,62 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Bylos dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. BR6-(2.48)-1411 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 3/N-C-217-297 panaikinimo nutraukė. Kitą skundo dalį atmetė.

31Teismas nustatė, kad pareiškėjas Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyriui 2007 m. spalio 3 d. pateikė paraišką (reg. Nr. 1AP-KS-07-1-000497-PR001) gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ (administracinės bylos Nr. I-3607-602/2008 priedo „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos (perleidėjo)“ byla Nr. 1AP-KS-07-1-000497-PR001 (toliau – ir Priedas) l. 24–37). Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyrius 2008 m. kovo 31 d. raštu Nr. SD-(12.200-Š)-282 informavo Pareiškėją, kad jo pateikta Paraiška atmesta, nes Pareiškėjas buvo 62 metų ir 11 mėnesių amžiaus. Pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto kriterijaus, nustatančio, kad paraiškos pateikimo dieną jis negali būti vyresnis nei 62 metai ir 6 mėnesiai (Priedas, l. 2–3). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3607-602/2008 atmetė Pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė panaikinti Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyriaus 2008 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SD-(12.200-Š)-282. Teismas konstatavo, kad Įgyvendinimo taisyklių (2007 m. rugsėjo 3 d. redakcija) 7.1 punktas nustatė, jog pareiškėjas laikomas tinkamu, jei paraiškos pateikimo dieną vyras yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, o moteris – ne jaunesnė kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukusi 60 metų amžiaus. Pareiškėjo gimimo data – 1944 m. lapkričio 9 d., todėl paraiškos padavimo dieną (2007 m. spalio 3 d.) jis neatitiko nustatyto amžiaus kriterijaus, t. y. buvo sulaukęs 62 metų ir 11 mėnesių amžiaus (administracinė byla Nr. I-3607-602/2008, l. 94–96). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-3607-602/2008, l. 113–117).

32Pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyriui pateikė prašymą paaiškinti, kodėl jam 2007 m. gegužės 3 d. nebuvo sudaryta galimybė pateikti paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, kai jis kreipėsi į šio skyriaus darbuotojus (administracinė byla Nr. 1067-580/2012, II t., b. l. 138). Agentūra 2011 m. kovo 16 d. sprendime Nr. BRK- (10.123)-1040 nurodė, kad Pareiškėjas paraiškos pateikti negalėjo, nes buvo pakeistas paraiškų surinkimo grafikas (administracinė byla Nr. I-1067-580/2012, II t., b. l. 139–140). Ministerija 2011 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 3/N-C-319-596 nurodė, kad žemės ūkio ministrui nėra suteikti įgaliojimai vertinti teismų priimtus sprendimus, tai gali padaryti tik teismas įstatymų nustatyta tvarka (administracinė byla Nr. 1067-580/2012, II t., b. l. 141–143). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 atmetė Pareiškėjo skundą, kuriame jis iš Lietuvos valstybės prašė turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Ministerijos darbuotojų veiksmų, atlyginimo. Teismas konstatavo, kad, esant prieštaravimui tarp Įgyvendinimo taisyklių ir Reglamento, paramos pareiškėjui suteikimo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Reglamento nuostatas. Teisiškai reikšminga yra tik ūkio perleidimo data, o ne paraiškos pateikimo momentas. Įgyvendinimo taisyklės buvo priimtos 2007 m., t. y. tais pačiais metais, kai Pareiškėjas sudarė žemės sklypų perleidimo sutartis. Tai leido jam pretenduoti į paramą tais pačiais metais, kuriais buvo pradėtas kaimo plėtros programų įgyvendinimas. Ministerijos veiksmai dėl ne laiku atlikto Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos derinimo bei paraiškų priėmimo momento nukėlimo negalėjo turėti įtakos Pareiškėjo teisinei padėčiai, ar paramai gauti, nes į paramą pretenduojančio asmens amžiaus riba turi būti siejama su Reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nurodytu faktu – ūkio perleidimu, o ne su Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte nustatytu faktu – paraiškos padavimu. Teismas padarė išvadą, kad Ministerijos veiksmai, kuriais buvo nustatomas ir keičiamas paraiškų priėmimo tvarkaraštis, šioje byloje neturi teisinės reikšmės – negali būti susieti priežastiniu ryšiu su patirta žala. Ministerijos veiksmai, nustatant paraiškų pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ rinkimo laiką, negali lemti Pareiškėjo teisės pasinaudoti parama realizavimo, o kartu ir jo turtinio praradimo. Kitų asmenų veiksmų, kurie galėjo lemti Pareiškėjui padarytos žalos atsiradimą, teismas nenagrinėjo, kadangi reikalavimai atlyginti žalą byloje buvo pareikšti tik Ministerijai dėl šios institucijos veiksmų priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ administravimo srityje. Teismas išaiškino, kad Pareiškėjas gali pateikti paraišką ir už 2012 m. gauti paramą, jeigu jis atitiks kriterijus paramai skirti ir pagrįs ūkio perleidimo iki pensinio amžiaus suėjimo faktą (I t., b. l. 17–25). Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

33Pareiškėjas 2012 m. vasario 6 d. Agentūrai ir Ministerijai pateikė prašymą paaiškinti: 1) ar Ministerija ir Agentūra, atsižvelgdamos į Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimus dėl tiesioginio Reglamento taikymo, sudarys jam galimybę gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“; 2) kokia tvarka ir kokiais Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktais vadovaudamosi Ministerija ir Agentūra įvertins 2007 m. gegužės 3 d. Agentūros darbuotojų atsisakymą priimti paraišką; 3) ar Ministerija ir Agentūra iš naujo vertins jo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką gauti paramą Nr. 1AP-KS-07-1-000497-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“; 4) ar Ministerija ir Agentūra imsis priemonių atlyginti jam 2007–2011 m. padarytus nuostolius dėl atimtos galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama (I t., b. l. 132–135). Agentūra 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. BR6-(2.48)-1411 informavo, kad Pareiškėjo skundo nenagrinės, kadangi tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą. Agentūra padarė išvadą, kad Pareiškėjas prašo nagrinėti Paraiškos priėmimo teisėtumo pagrindą, taigi ir Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimo teisėtumo klausimą, tačiau šis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu (I t., b. l. 131). Ministerija 2012 m. kovo 12 d. sprendime Nr. 3IN-C-217-297 paaiškino, kad nėra pagrindo iš naujo vertinti 2007 m. spalio 3 d. pateiktą paramos paraišką, kadangi teismas jau yra dėl to priėmęs sprendimą. Paaiškino, kad priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ tinkamumo kriterijai suderinti su Europos Komisija, nėra galimybės taikyti kitokius kriterijus, negu nurodyti Programoje (I t., b. l. 121–123).

34Įvertinęs Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. prašyme keliamų klausimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo prašymu nebuvo siekiama, jog būtų priimtas administracinis sprendimas ar atlikti tiesiogines pasekmes asmeniui sukeliantys veiksmai. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi bei 14–16 dalimis, teismas nusprendė, kad Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. skunde nėra prašoma priimti administracinio sprendimo, o tiesiog klausiama Ministerijos ir Agentūros pozicijos Pareiškėjui rūpimais klausimais, nėra išdėstomas konkretus prašymas. Pareiškėjas nepateikė nei 2007 m. spalio 3 d., nei naujai surašytos paraiškos bei neapskaičiavo norimo žalos atlyginimo. Todėl teismas Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. prašymą vertino kaip prašymą atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus – pateikti paaiškinimą dėl 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 taikymo Pareiškėjo atžvilgiu, Ministerijos pareigūnų veiksmų vertinimo bei apsvarstymo, kaip Pareiškėjui galėtų būti atlyginama žala dėl atimtos galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama. Pareiškėjui, kaip anksčiau besikreipusiam dėl paramos suteikimo, buvo žinoma, jog parama gali būti suteikiama paramos rūšiai nustatytų taisyklių tvarka kompetentingam subjektui priimant nustatytos formos sprendimą, o ne nuomonės klausiančiu raštu Agentūrai ar Ministerijai. Remdamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 875, 41 punktu, teismas padarė išvadą, kad Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. kreipimasis dėl to, kad jame nėra keliami konkretūs prašymai, labiausiai artimas kreipimuisi, kuriame išdėstoma asmens nuostata, todėl atsakymas į tokį kreipimąsi yra pateikiamas laisvos formos raštu. Tokio rašto ginčijimas teisme neturi prasmės, nes nei Agentūros ar Ministerijos raštai, nei teismo sprendimas neturėtų Pareiškėjui teisinės reikšmės, jo teisių ir pareigų apimties nepakeistų. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylos dalį dėl Pareiškėjo reikalavimo panaikinti Agentūros 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. BR6-(2.48)-1411 ir Ministerijos 2012 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 3/N-C-217-297 nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

35Dėl reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, kad tiesioginis reglamentų taikymas nustatytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje bei išaiškintas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Remiantis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, kalbant apie santykį, viena, tarp Sutarties nuostatų bei tiesiogiai taikomų institucijų teisės aktų, ir, kita, valstybių narių nacionalinės teisės, reikia pasakyti, kad tokios įsigaliojusios Bendrijos nuostatos bei teisės aktai ne tik nulemia automatišką bet kokių joms prieštaraujančių esamų nacionalinės teisės nuostatų netaikymą, bet ir tiek, kiek jos yra kiekvienos iš valstybių narių teritorijoje galiojančios teisinės sistemos sudedamoji dalis ir turi joje viršenybę, taip pat neleidžia teisėtai priimti naujų nacionalinių teisės aktų, kurie būtų nesuderinami su Europos Sąjungos teisės nuostatomis. Valstybėje narėje teisėjas pagal savo kompetenciją yra įgaliotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, jų neribodamas, taip pat ginti atskiram asmeniui suteiktas teises. O prieštaraujančios Europos Sąjungos teisei nacionalinės teisės normos netaikomos, nepriklausomai nuo to, kada jos buvo priimtos, – po atitinkamo Europos Sąjungos teisės akto priėmimo ar iki jo (Simmental II sprendimas 106/77). Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi EEB sutarties 5 straipsnyje įtvirtintu bendradarbiavimo principu, privalo užtikrinti teisinę apsaugą, kurią asmenys kildina iš tiesioginio Bendrijos teisės nuostatų veikimo (1980 m. liepos 10 d. sprendimas „Ariete“ byloje 811/79, sprendimas Mireco byloje 826/79). Taip pat teismas rėmėsi 2006 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu išaiškinimu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. Todėl, vertinant Pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d. Paraišką, reikėjo aiškintis, ar buvo Reglamento 23 straipsnio 2 dalyje išdėstyti perleidėjui keliami reikalavimai, o būtent, ar perleidėjas, perleisdamas savo ūkį, buvo sukakęs nustatyto pensinio amžiaus, arba buvo ne daugiau kaip 10 metų jaunesnis, nei atitinkamoje valstybėje nustatytas pensinis amžius. Iš Paraiškos matyti, kad Pareiškėjas perleido iš viso 92,37 ha žemės plotą, kuris susideda iš 6 atskirų sklypų (kadastro numeriai: ( - )). 2007 m. kovo 29 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi Pareiškėjas R. C. padovanojo 25 ha ( - ) (Priedas, l. 57–60), 2007 m. balandžio 27 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi – 1,1200 ha ( - ) (Priedas, l. 61–64), 2007 m. kovo 22 d. žemės sklypų dovanojimo sutartimi padovanojo 16,3800 ha ( - ), 15,3500 ha ( - ), 3,4700 ha (Priedas, l. 67–76), 2007 m. kovo 22 d. žemės sklypų dovanojimo sutartimi padovanojo 5,1800 ha ( - ), 5,0500 ha, 1,7600 ha ir 0,3400 ha (Priedas, l. 79–91). VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymėjime (Priedas, l. 77–78) pažymėta, kad ir 4,6800 ha žemės sklypas ( - ) 2007 m. kovo 22 d. dovanojimo sutartimi perleistas R. C.. Taigi visi žemės sklypų perleidimo sandoriai buvo sudaryti iki 2007 m. gegužės 9 d., kai Pareiškėjui suėjo 62,5 metų. Kadangi Pareiškėjas 2007 m. spalio 3 d. Paraiškoje nurodytus žemės sklypus perleido iki jam sukako pensinis amžius, jis tenkino Reglamento 23 straipsnio 2 dalyje išdėstytą sąlygą. Jokių kitų kliūčių, dėl ko Pareiškėjas negalėtų gauti paramos, Agentūra nenustatė. Kadangi Agentūra netinkamai išsprendė koliziją tarp Reglamento ir Įgyvendinimo taisyklių, atsiranda pagrindas pripažinti, kad Agentūros darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Tiesioginis Reglamento taikymas reiškia, kad, esant skirtingoms Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normoms, Reglamente išdėstytas teisės normas turi taikyti ir administravimo subjektai. Neteisėti valstybės institucijos darbuotojų veiksmai sutrukdė Pareiškėjui pasinaudoti parama, t. y. jam buvo padaryta turtinė žala.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3607-602/2008 Agentūros veiksmai atmesti pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką pagal Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktą buvo pripažinti teisėtais, remiantis tuo, kad, pateikdamas Paraišką, Pareiškėjas buvo sulaukęs pensinio amžiaus. Naujas teismo nustatytų aplinkybių vertinimas iš esmės prieštarauja teisinio tikrumo principui, kuris yra vienas iš pagrindinių teisės principų teisinėje valstybėje. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu Esertas prieš Lietuvą, sprendimu byloje „Sutiažnik“ (Sutyazhnik) prieš Rusiją, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo minėtų Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų, kadangi šios bylos šalys yra nelygios, Pareiškėjas bylinėjasi su valstybės institucijomis. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos taisyklės yra norminio pobūdžio ir galėjo būti taikytos daugeliui asmenų, todėl ši situacija negali būti prilyginta vien siekiui tiksliai įgyvendinti teisės normas. Teismo nuomone, Pareiškėjas, kurio Europos Sąjungos teisės pagrindu įtvirtintos teisės nebuvo ginamos Lietuvos institucijų, turi realų socialinį poreikį, kurio užtikrinimas suderinamas su poveikiu teisinio tikrumo principui.

37Spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, teismas rėmėsi Reglamento 23 straipsnio 6 dalimi, Įgyvendinimo taisyklių 13 punktu, todėl pažymėjo, kad pripažinus, jog Pareiškėjas atitinka Įgyvendinimo taisyklių reikalavimus, jam parama būtų skaičiuojama iki 2014 m. lapkričio 9 d., kai jam būtų sukakę 70 metų (Įgyvendinimo taisyklių 12.1 p.). Parama skaičiuojama tik už perleistą žemę – per vienus metus (vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 15 punktu, kintamąją išmokos dalį sudaro kompensacinė išmoka už pareiškėjui ir jo sutuoktiniui nuosavybės teise priklausiusią perleistą žemės ūkio paskirties žemę – 93 EUR/ha per metus, tačiau ne daugiau negu už 20 ha žemės ūkio naudmenų). Pareiškėjo atveju tai sudarytų 6 422,21 Lt (20 ha x 93 EUR/ha = 1 860 EUR x 3,4528) per metus. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 14.1 punktu, pastoviąją išmokos dalį sudaro iki 1 549 EUR išmoka vienam paramos gavėjui per metus. Pastovioji dalis paramos gavėjui, gaunančiam valstybines socialinio draudimo pensijas, mažinama metine pensijų suma. Jei metinė valstybinių socialinio draudimo pensijų suma yra didesnė nei 1 549 EUR, pastovioji dalis nemokama. Kadangi Pareiškėjas Paraišką pateikė 2007 m. spalio 3 d., t. y. būdamas pensinio amžiaus, pastovioji dalis būtų mokama atsižvelgiant į jo gaunamą valstybinės socialinio draudimo pensijos sumą ir būtų mažinama valstybinės socialinio draudimo pensijos sumos dydžiu. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. Pareiškėjui buvo išmokėta nuo 862,12 Lt iki 925,42 Lt per mėnesį (I t., b. l. 161), taigi ši suma gerokai viršija 1 549 EUR per metus. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad panašaus dydžio pensija Pareiškėjui buvo mokama ir 2008–2011 m. lapkričio mėn. Taigi pastovioji išmokos dalis Pareiškėjui nebūtų mokama.

38Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo padavė 2012 m. kovo 19 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2009 m. kovo 19 d. praleido ieškinio senaties terminą, Agentūra prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, teismas vertino, kad Pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2009 m. kovo 19 d. Teismas Pareiškėjui padarytos žalos periodu vertino laikotarpį nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2012 m. kovo 19 d. (skundo teismui padavimo diena), nes Pareiškėjas yra kreipęsis į Agentūrą su 2012 m. birželio 26 d. paraiška pagal tą pačią priemonę (I t., b. l. 145–150). Pareiškėjui padaryta žala skaičiuojama (20 ha x 93 EUR/ha x 3 m. = 5 580 EUR x 3,4528) per metus. Taigi pareiškėjui turėtų būti atlyginama 19 266,62 Lt turtinė žala.

39Atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjas nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. vasario 15 d. gydėsi VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės I kardiologijos skyriuje, jam diagnozuota koronarinė širdies liga, būklei pagerėjus, vėliau skirtas ambulatorinis, reabilitacinis gydymas, rekomenduota vartoti paskirtus vaistus (I t., b. l. 101), nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2010 m. kovo 1 d. gydėsi VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės I kardiologijos skyriuje, būklei pagerėjus, skirtas reabilitacinis gydymas (I t., b. l. 102), nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 25 d. Pareiškėjas gydėsi VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės I kardiologijos skyriuje, jam buvo diagnozuota gretutinė liga – didlipidemija, skirtas reabilitacinis gydymas, vaistai (I t., b. l. 103), neturtinės žalos atlyginimo įrodinėjimo, jos dydžio nustatymo specifiškumą, ligos nustatymą netrukus po 2007 m. spalio 3 d. Paraiškos atmetimo, teismas padarė išvadą, kad Agentūros darbuotojų veiksmai galėjo turėti įtakos Pareiškėjo sveikatos būklei, todėl konstatavo, kad Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pripažino, kad Pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1 000 Lt. Ši suma yra protinga ir adekvati kompensacija Pareiškėjo patirtai moralinei skriaudai atlyginti.

40III.

41Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (I t., b. l. 188–190) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

42Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus, nes nagrinėjo bylą dėl to paties ginčo, tarp tų pačių šalių, nepasikeitus nė vienai faktinei aplinkybei, kilusio dėl to paties Agentūros 2008 m. sprendimo, kuriuo buvo atmesta Paraiška ir kuris buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu Vilniaus apygardos administracinio teismo, o vėliau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Taip pat teismas pažeidė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies imperatyvią nuostatą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al43-748/2009 Agentūros 2008 m. sprendimą (kartu ir Agentūros veiksmus administruojant Paraišką, kurių tiesioginis rezultatas ir yra Agentūros 2008 m. sprendimas) pripažino teisėtu ir pagrįstu, šis sprendimas nepanaikintas, jis yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas. Kadangi, remiantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusia nutartimi buvo pripažinta, kad Agentūros 2008 m. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. buvo konstatuota, kad Pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte nurodyto kriterijaus, todėl Agentūra negalėjo tikėtis, kad jau išspręstas ginčas bus nagrinėjamas iš naujo. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pasisakė dėl 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 23 straipsnyje nurodyto amžiaus apribojimo, bet paliko nepakeistą 2008 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, tuo iš esmės pripažino, kad Agentūros 2008 m. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
  2. Vertinant Agentūros veiksmus, pažymėtina, kad Agentūra Pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai, nepažeidė nė vieno teisės akto, o veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nepanaikindamas ir neįpareigodamas Agentūros panaikinti Agentūros 2008 m. sprendimo, kaip Agentūros veiksmų administruojant Paraišką rezultato, pirmosios instancijos teismas Pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą priteisė be jokio pagrindo, t. y. Agentūros 2008 m. sprendimui, kuriuo buvo atmesta Paraiška, esant galiojančiam, teisėtam ir pagrįstam, Paraiškos atmetimas jokiu būdu negali būti neteisėtas, todėl negali būti priteistas nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė priteisti Pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą Pareiškėjui, rėmėsi prielaidomis, neatsižvelgė į garbų Pareiškėjo amžių, kuris galėjo turėti įtakos Pareiškėjo sveikatos sutrikimų atsiradimui. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad Agentūros veiksmai sukėlė Pareiškėjui sveikatos sutrikimų. Taip pat teismas neteisingai įvertino Pareiškėjo gydymąsi VšĮ Šiaulių ligoninės Kardiologijos I skyriuje nuo 2011 m. vasario 21 iki 2011 m. vasario 25 (VšĮ Šiaulių ligoninės epikrizė iš ligos istorijos Nr. XI-3974), nurodydamas, kad Pareiškėjas gydėsi VšĮ Šiaulių ligoninės Kardiologijos I skyriuje nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 25 d., t. y. 5 dienų trukmės gydymąsi teismas neteisingai įvertino kaip daugiau nei metus trukusį gydymąsi. Atsižvelgiant į tai, kad Agentūros 2008 m. sprendimas yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas, o tai yra pripažinta teismų, ir į tai, kad Agentūros 2008 m. sprendimas yra tiesioginis Agentūros veiksmų administruojant Paraišką rezultatas, Agentūra Pareiškėjo atžvilgiu nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodyta patirta žala bei neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Taigi nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Pareiškėjui senaties terminas pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo skaičiuojamas atgal nuo 2012 m. kovo 19 d. skundo pateikimo teismui. Tačiau parama Pareiškėjui buvo neskirta vienu administraciniu aktu – Agentūros 2008 m. sprendimu. Visų pirma, Agentūros 2008 m. sprendimas nepažeidžia Pareiškėjo teisių, antra, tai negalėtų būti traktuojama kaip tęstinis Pareiškėjo teisių pažeidimas, nes Agentūros 2008 m. sprendimas yra vienkartinis, Agentūra nepriima atskirų sprendimų skirti ar neskirti paramos kiekvienais metais ar kiekvieną dieną. Būtent Agentūros 2008 m. sprendimas sukėlė Pareiškėjui teisines pasekmes, todėl Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos Agentūros 2008 m. sprendimu ir siekdamas jas apginti, 2008 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (bei 2008 m. birželio 2 d. skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą). Tai, kad Pareiškėjas nedelsdamas dėl Agentūros 2008 m. sprendimo panaikinimo kreipėsi į teismą, patvirtina, jog Pareiškėjas aiškiai suvokė Agentūros 2008 m. sprendimą kaip pažeidžiantį jo teises ir siekė jas apginti. Vadinasi, apie menamą savo teisės pažeidimą Pareiškėjas sužinojo 2008 m. balandžio 4 d. (tai patvirtina pats pareiškėjas 2008 m. skunde), gavęs Agentūros 2008 m. sprendimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 m. balandžio 4 d. praėjo daugiau nei treji metai ir terminas pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo Pareiškėjui baigėsi 2011 m. balandžio 4 d., akivaizdu, kad Pareiškėjas praleido šį terminą, ir tai yra pagrindas atmesti Pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d). Pareiškėjas neprašė senaties termino atnaujinti, nenurodė jokių senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl teismas neturėjo pagrindo priimti Pareiškėjo skundo ir nagrinėti jo iš esmės.

43Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu (I t., b. l. 180–184) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

44Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1698/2005 15 straipsnio 1 dalimi, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas, o pagal 16 straipsnio c punktą, kiekvieną kaimo plėtros programą sudaro informacija apie kryptis ir kiekvienai krypčiai pasiūlytas priemones bei jų apibūdinimus, todėl, administruojant paramos teikimą, turi būti remiamasi Programoje nurodyta paramos teikimo tvarka ir reikalavimais. Pažymėtina, kad Programoje yra detalizuojami tinkamumo kriterijai, nurodyti reglamente (EB) Nr. 1698/2005 ir reglamente (EB) Nr. 1974/2006, paramai pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ gauti. Programos 6.2.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas (perleidėjas), vyras arba moteris, paraiškos pateikimo dieną turi būti ne jaunesnis (-ė) kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs (-usi) nustatyto pensinio amžiaus. Atitinkamas tinkamumo kriterijus yra nurodytas ir Priemonės įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Komisija 2007- 10-19 sprendimu Nr. C(2007)5076 patvirtino Programą, kurioje nustatyta, jog paramos paraišką pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos" gali teikti pareiškėjas, ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs nustatyto pensinio amžiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I520-16/2012 padarė išvadą, kad Komisija Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos turinį įvertino kaip suderintą su Europos Sąjungos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu ir reglamentu (EB) Nr. 1698/2005; minėtu Komisijos sprendimu patvirtintas finansavimo planas yra saistomas sąlygos, jog parama kaimo plėtrai bus teikiama laikantis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje įtvirtintų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos teisės akte – Programoje, patvirtintoje Europos Komisijos sprendimu, nurodyti priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ tinkamumo kriterijai privalomi Lietuvai, nėra galimybės taikyti kitokius tinkamumo kriterijus negu nurodyti Programoje.
  2. Pirmosios instancijos teismas peržengė kompetencijos ribas, kadangi, priteisdamas Pareiškėjui neva patirtą materialinę ir moralinę žalą, konstatavo, kad Pareiškėjas buvo tinkamas paramai gauti. Faktas, kad Agentūros veiksmai, vertinant 2007 m. spalio 3 d. pateiktą paramos Paraišką buvo teisėti ir pagrįsti, konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-3607-602/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al43-748/2009, todėl žala Pareiškėjui negalėjo atsirasti. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties privalomumą.

45Pareiškėjas A. C. atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–7) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

46Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Reglamento 94 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, kad jis taikomas Bendrijos paramai, susijusiai su programavimo laikotarpiu prasidedančiu 2007 m. sausio 1 d. Jokios išlygos, kad kuriose nors Europos Sąjungos valstybėse narėse programavimo laikotarpis prasidės tik patvirtinus Kaimo plėtros programas, nenumatytos. Ministerija klaidingai teigia, kad Lietuvos kaimo plėtros programa 2007–2013 metams yra Europos Sąjungos teisės aktas, nes Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 1 dalyje (ankstesnis 249 str.) numatyta, kad vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima tik reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Sąrašas baigtinis. Komisijos patvirtinimas nesuteikia nacionalinėms paramos programoms Europos Sąjungos teisės akto statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. I520-16/2012). Remiamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje 2 dalimi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (Van Gend en Loos byla, Nr. 26/62; Costa v. Enel byla, Nr. 6/64 (suformuluotas viršenybės principas); Internationale Handelsgeselschaft byloje Nr. 11/70; Simmenthall byla, Nr. 106/77 (dėl naujų nacionalinių teisės normų prieštaraujančių ES teisei, priėmimo; Factortame byla, Nr. C-221/89 (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo); 2011 m. liepos 14 d. sprendimu sujungtose bylose C-4/10 ir C-27/10; 1973 m. spalio 10 d. sprendimo Variola, 34/73, Rink. p. 981, 8 punktu; 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Munoz ir Superior Fruiticola, C-253/00, Rink. p. 1-7289, 27 punktu ir kt.) dėl tiesioginio reglamento taikymo ir teigia, kad šiuo atveju Reglamentas turėjo būti taikomas tiesiogiai, o ne Įgyvendinimo taisyklių nuostatos, prieštaraujančios Reglamentui.
  2. 2007 m. gegužės 3 d. (kai Agentūros darbuotojai atsisakė priimti Pareiškėjo Paraišką) ir 2007 m. spalio 3 d. (kai Agentūros darbuotojai priėmė Pareiškėjo Paraišką) Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa teisiškai neegzistavo ir negaliojo, nes Kaimo plėtros programą Europos Komisija patvirtino tik 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. C(2007)5076. Dėl šios priežasties, laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 20 d. (kai buvo priimtas Reglamentas) iki 2007 m. spalio 19 d. Lietuvoje Europos žemės ūkio fondas galėjo veikti tik tiesiogiai taikant Reglamento nuostatas, nes kito teisės akto nebuvo, tačiau Agentūros darbuotojai Reglamento nuostatų netaikė nei 2007 m. gegužės 3 d., kai Pareiškėjas buvo pasirengęs pateikti dokumentus ir atvyko į Agentūros Šiaulių skyrių, nei vertindami 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką. Būtent dėl to Ministerijos argumentas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I520-16/2012 konstatuota, jog Programa suderinta su Reglamentu, yra atmestinas, nes niekas nekvestionuoja Programos suderinamumo. Pastebėtina, kad administracinėje byloje Nr. I520-16/2012 buvo nagrinėjamas ne pareiškėjo amžiaus, o žemės ūkio naudmenų deklaravimo ir gyvulių registravimo kriterijus. Be to, Ministerijos argumentas, kad, vertindama Pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d. pateiktą Paraišką, Agentūra vadovavosi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, nepagrįstas, nes Paraiškos pateikimo dieną Programa dar neegzistavo.
  3. Ministerijos pateikti argumentai yra susiję tik su 2007 m. spalio 3 d. pateiktos Paraiškos vertinimu, nors, Pareiškėjas skunde labai aiškiai nurodė atskaitos tašką – 2007 m. gegužės 3 d., kadangi tą dieną jis buvo pasirengęs pateikti paraišką pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Ši aplinkybė konstatuota kaip įrodyta 2012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (bylos Nr. 1-1067-580/2012). Tačiau Ministerija nepateikė motyvų bei argumentų, dėl kokių priežasčių 2007 m. gegužės 3 d., Pareiškėjui nuvykus į Agentūros Šiaulių skyrių, Agentūros darbuotojai nepriėmė dokumentų. Atkreipia dėmesį, kad nesant patvirtintos Programos, paraiškos pagal kitas kaimo plėtros priemones Agentūroje buvo priiminėjamos. Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos kaimo plėtros programos 2007–2013 m. preambulės 4 punkte taip pat pažymėta, kad programa apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d.
  4. Ministerija neteisingai perteikia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-748/2009 turinį. Nutartyje aiškiai konstatuota, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti ir nevertino, t. y. nepasisakė dėl situacijos, kai Pareiškėjas bandė (buvo pasiruošęs) paduoti Paraišką 2007 m. gegužės 3 d. Teismo sprendime teigiama, kad „Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjo prašymas ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 3D-84 su vėlesniais pakeitimais (2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-144, 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-227 ir 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 3D-410) bei Priemonės įgyvendinimo taisyklių atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimui Nr. 189 siejamas su jo nurodyta situacija, kai jis bandė (buvo pasiruošęs) paduoti minėtą paraišką 2007 m. gegužės 3 d., t. y. tuomet, kai jam nebuvo suėjęs minėtas amžius (pareiškėjas yra gimęs (1944 m. lapkričio 9 d.). Tačiau kolegija pažymi, kad ši situacija nepatenka į nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimo ratą (ABTĮ 86 str. 2 d.), nes pareiškėjo skundo reikalavimas yra nukreiptas tik į skundžiamo atsakovo (2008 m. kovo 31 d.) sprendimo panaikinimą, o esant tokiam reikalavimui teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjo nurodytą situaciją laiko aspektu atitinkančių teisės normų taikymo klausimo.“. Taip pat 2012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad „Šioje byloje (bylos Nr. 1-1067-580/2012) teismas nepasisako dėl kitų asmenų veiksmų, kurie galėjo įtakoti pareiškėjui padarytos žalos atsiradimą, kadangi reikalavimai atlyginti žalą byloje pareikšti Žemės ūkio ministerijai, pagrindu nurodant šios institucijos veiksmus priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ administravimo srityje“. Pirmosios instancijos teismo sprendime žalos atlyginimas priteistas įvertinus Agentūros darbuotojų veiksmus, todėl tai, kad 2012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas Pareiškėjo skundą atmetė, niekaip negali įtakoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje.

47Pareiškėjas A. C. atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą (II t., b. l. 8–11) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

48Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimas į Ministerijos apeliacinį skundą. Papildomai nurodoma, kad nei Agentūra, nei Ministerija nepateikė teisinio 2007 m. gegužės 3 d. Agentūros darbuotojų veiksmų įvertinimo, tokiu būdu Agentūra toliau nevykdo savo pareigų, todėl kalbėti apie senaties terminus nėra jokio pagrindo, Agentūros neteisėtas neveikimas trunka daugiau kaip penkis metus. Vengimas tiesiogiai taikyti Reglamentą iš Pareiškėjo toliau atima galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos skiriama parama, nors Pareiškėjas atitinka visus Reglamente keliamus reikalavimus. 2008 metais teismams negalėjo būti žinomos ir tikrai nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios paaiškėjo tik 2011 ir 2012 metais, be to Agentūra neturi jokio teisinio pagrindo teigti, kad 2008 ar 2009 metais teismai dėl Pareiškėjo prašymo jau yra pasisakę ar priėmę sprendimus, kadangi 2007 m. gegužės 3 d. Agentūros darbuotojų elgesys nepateko į nagrinėjamos bylos Nr. A143-748/2009 reikšmingų aplinkybių išaiškinimo ratą, 2008 ir 2009 metais teismas negalėjo pasisakyti dėl Agentūros veiksmų 2012 metais, kuomet nevykdomas įsiteisėjęs 2012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012, kurio Agentūra neskundė. Viešoji civilinė atsakomybė šiuo atveju atsirado dėl Agentūros neveikimo – Agentūros darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti: 2007 m. gegužės 3 d. (kai Agentūros darbuotojai atsisakė priimti Paraišką) ir 2007 m. spalio 3 d. (kai Agentūros darbuotojai priėmė Paraišką), 2011 m. kovo 16 d. ir 2012 m. vasario 15 d., netaikė Reglamento nuostatų. Nesutinka su Agentūros nuomone, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ankstesnis sprendimas trukdo kilti viešajai atsakomybei, nes 2007 m. gegužės 3 d., 2011 m. kovo 16 d. ir 2012 m. vasario 15 d. Agentūros darbuotojų neveikimas nepateko į administracinės bylos Nr. A143-748/2009 reikšmingų aplinkybių išaiškinimo ratą. Agentūros darbuotojų neveikimas tęsiasi jau penkis metus nuo 2007 m. gegužės 3 d., todėl, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, mano, kad Pareiškėjo skundui taikyti senaties terminų nėra jokio teisinio pagrindo.

49IV.

50Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. A822-1029/2013, kurioje Pareiškėjas ginčijo Nacionalinės mokėjimo agentūros 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. KŠ-(12-200-Ša)-830, kuriuo atsisakyta administruoti jo 2012 m. birželio 26 d. paraišką Nr. 1AP-KS-12-1-010956-PR01, kadangi minėtoje byloje Pareiškėjas iš esmės siekia to paties, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, ir remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais, kaip ir 2008 m. skunde, dėl kurio yra priimta įsiteisėjusi ir galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-748/2009.

512013 m. spalio 29 d. buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1029/2013.

522013 m. lapkričio 19 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino administracinę bylą Nr. A261-813/2013 pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

53Teisėjų kolegija

konstatuoja:

54V.

55Atsakovai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinius skundus grindžia nesutikimu dėl ginčo santykiams taikytinos teisės aiškinimo bei taikymo, kurios pagrindu Lietuvos valstybės institucijų veiksmai buvo pripažinti neteisėtais.

56Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies – dėl žalos priteisimo.

57Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Pareiškėjo teisės gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ ir žalos, kilusios dėl valstybės institucijų paneigtos Pareiškėjo teisės gauti minėtą paramą, atlyginimo.

58Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą Pareiškėjo naudai, savo sprendimą argumentavo tuo, kad Pareiškėjo visi žemės sklypų perleidimo sandoriai buvo sudaryti iki 2007 m. gegužės 9 d., kai Pareiškėjui suėjo 62,5 metų, todėl jo 2007 m. spalio 3 d. paraiška atitiko Reglamento 23 straipsnio 2 dalyje išdėstytas sąlygas ir turėjo būti patenkinta. Tačiau Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos netinkamai išsprendė koliziją tarp Reglamento 23 straipsnio 2 dalies ir Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto kriterijaus, nustatančio, kad paraiškos pateikimo dieną asmuo negali būti vyresnis nei 62 metai ir 6 mėnesiai ir dėl to atsirado pagrindas pripažinti, kad Agentūros darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Teismas pripažino, kad minėti neteisėti valstybės institucijos darbuotojų veiksmai sutrukdė Pareiškėjui pasinaudoti parama, ir tuo jam buvo padaryta žala.

59Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą pareiškėjui, netinkamai pritaikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.).

60Bylos įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjas paraiškos padavimo metu 2007 m. spalio 3 d. buvo 62 metų ir 11 mėnesių amžiaus. Tuo Pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto kriterijaus, nustatančio, kad paraiškos pateikimo dieną asmuo negali būti vyresnis nei 62 metai ir 6 mėnesiai. Šiuo pagrindu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3607-602/2008 netenkino Pareiškėjo skundo, kuriuo jis prašė panaikinti Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyriaus 2008 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SD-(12.200-Š)-282. Teismas konstatavo, kad pagal Įgyvendinimo taisyklių (2007 m. rugsėjo 3 d. redakcija) 7.1 punktą asmuo laikomas tinkamu gauti paramą, jei paraiškos pateikimo dieną vyras yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. Al43-748/2009).

61Minėtu teismo sprendimu nustatyti faktai dėl keliamos teisės į paramą Pareiškėjui turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo neįrodinėtini bei yra privalomi nagrinėjant šią bylą, kadangi Pareiškėjas savo teisę grindžia tais pačiais faktais.

62Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 buvo atmestas Pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad esant prieštaravimui tarp Įgyvendinimo taisyklių ir Reglamento, paramos Pareiškėjui suteikimo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Reglamento nuostatas. Šiuo teismo sprendimu buvo nustatyta, kad Pareiškėjas gali pateikti paraišką ir už 2012 m. gauti paramą, jeigu jis atitiks kriterijus paramai skirti ir pagrįs ūkio perleidimo iki pensinio amžiaus suėjimo faktą, kadangi teisiškai reikšminga yra tik ūkio perleidimo data, o ne paraiškos pateikimo momentas.

63Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nevienodai aiškino Pareiškėjo skundo teisinį pagrindą, vienu atveju atmesdamas Pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kitu atveju priteisdamas žalos atlyginimą, pasisako dėl teisės, taikytinos ginčo santykiams iš esmės, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės panašiose bylose.

64Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi nutraukdamas norminę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, nagrinėjančio šią bylą, ištirti ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punktas (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija) toje apimtyje, kurioje žemės ūkio naudmenų deklaravimas ir gyvulių registravimas siejamas su iki įsakymo priėmimo buvusiu laikotarpiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui nustatė, kad akivaizdu, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įgyvendinimo taisyklių 7.3 punkte, yra perkeltas iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, patvirtintos Komisijos sprendimu, taigi atitinkamai kildintinas iš Reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 nustatyto teisinio reguliavimo. Tad šiuo aspektu ginčijamas teisinis reguliavimas negali būti pripažintas kaip atsakovo – Žemės ūkio ministerijos – savarankiškai ir naudojantis savo diskrecijos teise nustatytas teisinis reguliavimas, ir, per se, negali būti vertinamas neatsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę, inter alia Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 bei Reglamentą (EB) Nr. 1974/2006. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymėjo, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį (EB sutarties ex 249 straipsnis) reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi, iškilus abejonių dėl galimų nacionalinės teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų ir Europos Sąjungos teisės aktų prieštaravimų, jie turėtų būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka (galimai pasitelkiant nacionalinių teismų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bendradarbiavimo mechanizmą – pavyzdžiui, kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo) nagrinėjant individualią ginčo bylą. Tačiau šis klausimas, ignoruojant minėtus teisinio reguliavimo prigimties aspektus, nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas inicijuojant norminio administracinio akto patikros bylą – t. y. prašant ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos nuostatoms. Ten pat išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Komisijos patvirtinimas atitinkamoms nacionalinėms paramos programoms nesuteikia Europos Sąjungos teisės akto statuso (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Huber Nr. 336/00, 39-40 p.; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje JK Otsa Talu OÜ Nr. 241/07, 37 p.). (Administracinė byla Nr. I520-16/2012).

65Šiam ginčui aktualiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1029/2013 nustatyta, kad Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktas reikalavimą aiškiai sieja su paraiškos pateikimo momentu, tačiau Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies a punkte paraiškos pateikimo momentas neminimas, o paminėtas reikalavimas expressis verbis siejamas tik su perleidimo laiku. Įvertinusi šią aplinkybę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalis neįtvirtina baigtinio pareiškėjų atrankos kriterijų sąrašo. Nepažeidžiant šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų (inter alia ir 23 straipsnio 2 dalies a punkte perleidėjams nustatytų amžiaus ribų), nacionaliniu lygmeniu yra įtvirtinami jas detalizuojantys ar net susiaurinantys reikalavimai pareiškėjams. Remdamasi tuo, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nacionalinėje teisėje – Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte – įtvirtintas reikalavimas siekiančiam gauti paramą pagal Priemonę asmeniui paraiškos pateikimo dieną nebūti sulaukusiam pensinio amžiaus vertintinas kaip neprieštaraujantis Reglamentui Nr. 1698/2005 ir atitinkantis jo tikslus bei paramos pagal Priemonę skyrimo esmę. Atsižvelgiant į tai, jog šis reikalavimas yra nustatytas Komisijos patvirtintoje Programoje, jis privalo būti taikomas atrenkant pareiškėjus, kuriems bus skiriama parama.

66Taigi pareiškėjas paraiškos pateikimo dieną, t. y. 2007 m. spalio 3 d. buvo sulaukęs 62 metų ir 6 mėnesių, todėl neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto bei Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies reikalavimo ir paraiškos pateikimo metu neturėjo teisės į paramą.

67Atsakovo institucijų veiksmai dėl šios priežasties yra teisėti, todėl šioje byloje valstybės atsakomybės pagrindo pagal CK 6.271 straipsnį nėra. Nesant vieno iš civilinės atsakomybės elementų, atsakovo neteisėtos veikos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas. Neįrodžius atsakovo neteisėtos veikos, kuri eliminuoja atsakovo pareigą atlyginti prašomą žalą, kiti civilinės atsakomybės elementai nevertintini. Remdamasi šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl žalos priteisimo ir priima naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmesti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

68Su kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nekartoja ir palieka teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. BR6-(2.48)-1411 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 3/N-C-217-297 panaikinimo, nepakeistą. Esant šioms aplinkybėms, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

69Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

70atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

71Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. C. skundą dalyje dėl žalos atlyginimo atmesti.

72Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

73Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. C. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 5. Paaiškino, kad 2012 m. vasario 6 d. kreipėsi į Ministeriją ir Agentūrą,... 6. 2012 m. vasario 15 d. atsakymu (sprendimu) Agentūra nurodė, kad Pareiškėjo... 7. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami Agentūros ir Ministerijos sprendimai... 8. 2012 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime... 9. Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar... 10. Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, esant prieštaravimui tarp... 11. Tai, kad į Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktą buvo neteisingai perkelta... 12. Reglamento 94 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad jis taikomas... 13. Visus minėtus argumentus Agentūra ignoravo, jų skundžiamame 2012 m. vasario... 14. Administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 Vilniaus apygardos administracinis... 15. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m.... 16. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2007 m. balandžio 27 d., dar... 17. Reglamento 23 straipsnio 5 dalis nustato, kad perleidėjui ir ūkio darbuotojui... 18. Reglamento 23 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad didžiausia reikalavimus... 19. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros... 20. Paaiškino, kad skunde Pareiškėjas iš esmės siekia to paties, ko siekė ir... 21. Pažymėjo, kad Agentūra nepažeidė nė vieno teisės akto ar nustatytų... 22. Kadangi Agentūros 2008 m. kovo 31 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta... 23. Paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę... 24. Pažymėjo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas... 25. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į... 26. Paaiškino, kad Agentūra, įvertinusi Pareiškėjo 2007 m. spalio 3 d.... 27. Vadovaujantis Reglamento 15 straipsnio 1 dalimi Europos žemės ūkio fondas... 28. Pažymėjo, kad Ministerija su 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 2D-1391(3.1)... 29. II.... 30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu... 31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Agentūros Kontrolės departamento... 32. Pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. Agentūros Kontrolės departamento... 33. Pareiškėjas 2012 m. vasario 6 d. Agentūrai ir Ministerijai pateikė... 34. Įvertinęs Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. prašyme keliamų klausimų... 35. Dėl reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teismas... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu... 37. Spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, teismas... 38. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125... 39. Atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjas nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m.... 40. III.... 41. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros... 42. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    43. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu (I... 44. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      45. Pareiškėjas A. C. atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą (II t., b.... 46. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Reglamento 94... 47. Pareiškėjas A. C. atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą (II t., b. l.... 48. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas... 49. IV.... 50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi... 51. 2013 m. spalio 29 d. buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr.... 52. 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis... 53. Teisėjų kolegija... 54. V.... 55. Atsakovai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą,... 56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Pareiškėjo teisės... 58. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą Pareiškėjo... 59. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą pareiškėjui, netinkamai... 60. Bylos įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjas paraiškos padavimo metu 2007 m.... 61. Minėtu teismo sprendimu nustatyti faktai dėl keliamos teisės į paramą... 62. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimu... 63. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Vilniaus apygardos... 64. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m.... 65. Šiam ginčui aktualiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m.... 66. Taigi pareiškėjas paraiškos pateikimo dieną, t. y. 2007 m. spalio 3 d. buvo... 67. Atsakovo institucijų veiksmai dėl šios priežasties yra teisėti, todėl... 68. Su kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliacinės instancijos... 69. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 70. atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros... 71. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d.... 72. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d.... 73. Sprendimas neskundžiamas....